Kas yra kas – tai skyrius, kuriame trumpai aprašomi daiktai, žmonės, reiškiniai apie religiją.
Žodis „ekstazė“ (gr. ἔκστασις, ekstasis – „išstojimas iš savęs“) kelia dviprasmiškus jausmus. Jis asocijuojasi su nevaldomu džiaugsmu, šventu apsėdimu, o kartais – pavojingu paklydimu. Nuo šventųjų vizijų iki šokių aikštelės transo, ekstazė yra būsena, kai žmogus peržengia savo ribas, tarsi paliesdamas kažką didesnio už save. Bet kas iš tiesų yra ekstazė? Ar tai dieviškas apreiškimas, … [Skaityti toliau…]
Ar įmanoma išlikti ramiam, kai pasaulis aplink griūva? Kai naujienos slegia, darbai spaudžia, o viduje kirba nerimas? Senovės filosofai turėjo atsakymą – ataraksija. Šis graikų terminas, reiškiantis vidinę ramybę ir laisvę nuo trikdžių, yra tarsi kelio ženklas tiems, kurie ieško pusiausvyros chaotiškame gyvenime. Bet kas yra ataraksija, kaip ją pasiekti ir kodėl ji tokia aktuali … [Skaityti toliau…]
Stoicizmas – tai gyvenimo praktika, gimusi triukšmingame ir žiauriame senovės pasaulyje. Jis atsirado ne akademijos tylos kambariuose, o po atviru dangumi – ant stelos, aikštėje, po portiku, tarp minios. Zeno iš Kitiono, įkūręs stoikų mokyklą Atėnuose, nepasirinko uždaros filosofijos – jis rinkosi pasaulį kaip savo klasę. Stoikas netiki, kad laimė randama malonumuose ar išoriniame pasaulyje. … [Skaityti toliau…]
Teoforinis vardas – tai vardas, kurio sudėtyje yra dievo ar dievybės vardas arba nuoroda į dieviškumą, dažnai atspindintis religinę ar kultūrinę reikšmę. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių „theos“ (dievas) ir „phorein“ (nešti), reiškiantis „nešantis dievo vardą“. Teoforija yra platesnė sąvoka, apimanti teoforinių vardų naudojimo praktiką ir jų reikšmę religiniame ar kultūriniame kontekste. Pagrindinės savybės: … [Skaityti toliau…]
Limeninė būsena – tai pereinamoji, tarpinė būsena, kai asmuo ar grupė yra „tarp“ dviejų aiškiai apibrėžtų būsenų, tapatybių ar socialinių struktūrų. Religiniame ir mitologiniame kontekste limeninė būsena dažnai siejama su ritualais, transformacija ar dvasinėmis kelionėmis, kai žmogus yra nei vienoje, nei kitoje būsenoje, patirdamas neapibrėžtumą, galimybes ar net šventumą. Terminas kilęs iš lotynų kalbos žodžio … [Skaityti toliau…]
Anomija – tai religinis ar filosofinis požiūris, teigiantis, kad nėra vieno Dievo ar dieviškosios būtybės, kuri valdytų visatą, arba kad dieviškumas neturi aiškios, apibrėžtos formos ar tapatybės. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių „a-“ (ne, be) ir „nomos“ (įstatymas, tvarka), pažodžiui reiškiantis „be įstatymo“ ar „be tvarkos“. Religiniame kontekste anomija dažnai siejama su tikėjimu, kad … [Skaityti toliau…]
Katafatizmas – tai teologinis požiūris, pagal kurį apie Dievą ar dieviškumą galima kalbėti teigiamais teiginiais, apibūdinant jo savybes, atributus ar veiksmus, remiantis žmogaus patirtimi ir kalba. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžio „kataphasis“ (teigimas, patvirtinimas), priešingas apofatizmui, kuris pabrėžia, kad Dievo prigimtis yra nepažini ir apibūdinama per neigimus. Pagrindinės savybės: Istoriniai pavyzdžiai: Lietuvių pagoniškoje mitologijoje … [Skaityti toliau…]
Hermeneutika – tai mokslas ir menas, nagrinėjantis tekstų, simbolių ar reiškinių interpretacijos ir supratimo procesą. Religiniame kontekste hermeneutika dažniausiai taikoma šventųjų raštų (pvz., Biblijos, Korano) analizei, siekiant atskleisti jų prasmę, istorinį kontekstą ar dvasinę reikšmę. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžio „hermēneuein“ (aiškinti, versti), susijusio su mitologiniu dievu Hermiu, kuris buvo žinių ir komunikacijos tarpininkas. … [Skaityti toliau…]
Eklektika – tai filosofinis, religinis arba kultūrinis požiūris, kai derinami įvairių sistemų, tradicijų ar idėjų elementai, siekiant sukurti naują, sintezuotą visumą. Religiniame kontekste eklektika reiškia skirtingų tikėjimų, ritualų ar doktrinų derinimą, dažnai neprisirišant prie vienos konkrečios religijos. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžio „eklektikos“ (eklegein – rinktis), reiškiančio „atrinkimas“ arba „geriausių dalykų pasirinkimas“. Pagrindinės savybės: … [Skaityti toliau…]
Deifikacija – tai procesas arba tikėjimas, kai žmogus, objektas ar reiškinys pakeliamas į dievišką statusą ir pradedamas garbinti kaip dievas ar dievybė. Terminas kilęs iš lotynų kalbos žodžio „deificatio“, reiškiančio „padarymas dievu“ (iš „deus“ – dievas ir „facere“ – daryti). Deifikacija dažnai siejama su pagarba išskirtiniams asmenims, herojams ar gamtos jėgoms, kurie laikomi turinčiais antgamtinę … [Skaityti toliau…]