Eliminuojantis materializmas (Eliminative Materialism) – tai viena iš drąsiausių ir labiausiai provokuojančių šiuolaikinės mąstysenos krypčių apie sąmonę ir žmogaus protą. Ši teorija tvirtina, kad daugelis reiškinių, kuriuos laikome „vidinėmis būsenomis“ ar „psichiniais procesais“, apskritai neegzistuoja taip, kaip esame įpratę manyti. Tokie žodžiai kaip „tikiu“, „noriu“, „jaučiu“ ar „prisimenu“ – pasak šios krypties šalininkų – yra tik kalbiniai atavizmai, paveldėti iš laikų, kai žmonės dar neturėjo supratimo apie neuronų ir cheminių signalų veikimą smegenyse. Tai primena laikotarpį, kai buvo sakoma, kad saulė „kyla“ ir „leidžiasi“, nors dabar suprantame, kad tai Žemės judėjimo iliuzija.
Eliminuojančiojo materializmo šaknys slypi XX a. antrosios pusės mokslo filosofijoje. Tokie mąstytojai kaip Paul ir Patricia Churchland iškėlė mintį, kad mūsų kasdienė psichologija – vadinamoji „liaudies psichologija“ – yra klaidinga teorija apie žmogaus protą. Ji patogi, bet neteisinga. Mes sakome „aš tikiu“, kai smegenyse iš tikrųjų vyksta elektrinių signalų ir cheminės reakcijos procesas, kurį būtų galima apibūdinti tūkstančiais neuroninių sąveikų. Ateityje, pasak Churchlandų, žmogaus psichologiniai terminai bus visiškai pakeisti tikslesniais neurobiologiniais aprašymais.
Tai, kas šiandien vadinama „emocija“ ar „mintimi“, po šimto metų galbūt bus vadinama „tam tikrų neuroninių klasterių sinchroniniu aktyvumu“. Ši kryptis pranašauja, kad žmogaus kalba ir sąvokos turi evoliucionuoti kartu su mokslu – kaip kadaise mitologiją pakeitė fizika. Filosofai, sekantys šia kryptimi, sako, kad mūsų „psichologinė savivoka“ yra tokia pati netiksli, kaip kadaise buvo netikslus tikėjimas keturiomis stichijomis ar humoro teorija medicinoje.
Šios idėjos priešininkai sako, kad eliminuoti psichologines sąvokas reiškia eliminuoti patį žmogų. Juk jei nėra „jausmo“, „tikėjimo“ ar „skausmo“, kaip tada paaiškinti, ką mes iš tiesų patiriame? Filosofas John Searle yra pastebėjęs, kad tokie teiginiai prasilenkia su kasdiene patirtimi – mes visi patiriame subjektyvumą, o jo paneigti logiškai neįmanoma, nes tam reikia turėti sąmonę, kuri neigtų pati save.
Vis dėlto eliminuojantis materializmas nesiekia paneigti žmogaus, jis bando išlaisvinti mus nuo naivių apibrėžimų. Jis sako: mes pernelyg ilgai kalbame apie „sielą“, „valią“, „mintį“, nors iš tiesų nežinome, kas tai. Gal visa tai tėra sudėtinga medžiagos organizacija, kuri pati save interpretuoja kaip „aš“.
Kritiškiausias klausimas šioje teorijoje – jei žmogaus protas tėra neuronų veikla, kodėl jis kuria grožį, meilę ir religiją? Vienas iš atsakymų: todėl, kad tokie reiškiniai – tai evoliucijos būdai išlaikyti sudėtingą sistemą darniai veikiančią. Meilė, menas ir tikėjimas – tai ne mistika, o biologinės funkcijos, kurios sustiprina socialinį ryšį, mažina stresą ir skatina rūšies išlikimą.
Eliminuojantis materializmas šokiruoja, bet kartu ir išlaisvina. Jis sako: jei tavo jausmai, baimės, net sąžinė – tai tik neuronų ir cheminių signalų žaismas, tu vis tiek esi jų dalis. Vadinasi, net jei „aš“ yra iliuzija, ji yra tikroji mūsų tikrovė. Galbūt žmogaus sąmonė – tai Visatos būdas pažvelgti į savo pačios medžiagą.