Kas yra kas – tai skyrius, kuriame trumpai aprašomi daiktai, žmonės, reiškiniai apie religiją.
Anomija – tai religinis ar filosofinis požiūris, teigiantis, kad nėra vieno Dievo ar dieviškosios būtybės, kuri valdytų visatą, arba kad dieviškumas neturi aiškios, apibrėžtos formos ar tapatybės. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių „a-“ (ne, be) ir „nomos“ (įstatymas, tvarka), pažodžiui reiškiantis „be įstatymo“ ar „be tvarkos“. Religiniame kontekste anomija dažnai siejama su tikėjimu, kad … [Skaityti toliau…]
Katafatizmas – tai teologinis požiūris, pagal kurį apie Dievą ar dieviškumą galima kalbėti teigiamais teiginiais, apibūdinant jo savybes, atributus ar veiksmus, remiantis žmogaus patirtimi ir kalba. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžio „kataphasis“ (teigimas, patvirtinimas), priešingas apofatizmui, kuris pabrėžia, kad Dievo prigimtis yra nepažini ir apibūdinama per neigimus. Pagrindinės savybės: Istoriniai pavyzdžiai: Lietuvių pagoniškoje mitologijoje … [Skaityti toliau…]
Hermeneutika – tai mokslas ir menas, nagrinėjantis tekstų, simbolių ar reiškinių interpretacijos ir supratimo procesą. Religiniame kontekste hermeneutika dažniausiai taikoma šventųjų raštų (pvz., Biblijos, Korano) analizei, siekiant atskleisti jų prasmę, istorinį kontekstą ar dvasinę reikšmę. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžio „hermēneuein“ (aiškinti, versti), susijusio su mitologiniu dievu Hermiu, kuris buvo žinių ir komunikacijos tarpininkas. … [Skaityti toliau…]
Eklektika – tai filosofinis, religinis arba kultūrinis požiūris, kai derinami įvairių sistemų, tradicijų ar idėjų elementai, siekiant sukurti naują, sintezuotą visumą. Religiniame kontekste eklektika reiškia skirtingų tikėjimų, ritualų ar doktrinų derinimą, dažnai neprisirišant prie vienos konkrečios religijos. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžio „eklektikos“ (eklegein – rinktis), reiškiančio „atrinkimas“ arba „geriausių dalykų pasirinkimas“. Pagrindinės savybės: … [Skaityti toliau…]
Deifikacija – tai procesas arba tikėjimas, kai žmogus, objektas ar reiškinys pakeliamas į dievišką statusą ir pradedamas garbinti kaip dievas ar dievybė. Terminas kilęs iš lotynų kalbos žodžio „deificatio“, reiškiančio „padarymas dievu“ (iš „deus“ – dievas ir „facere“ – daryti). Deifikacija dažnai siejama su pagarba išskirtiniams asmenims, herojams ar gamtos jėgoms, kurie laikomi turinčiais antgamtinę … [Skaityti toliau…]
Idolatrija – tai religinė ar kultūrinė praktika, kai materialūs objektai, tokie kaip statulos, atvaizdai ar kiti daiktai, garbinami kaip patys dievai arba jiems priskiriama dieviška galia. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių „eidōlon“ (atvaizdas, stabas) ir „latreia“ (garbinimas), reiškiantis „stabų garbinimą“. Idolatrija dažnai turi neigiamą atspalvį, ypač monoteistinėse religijose, kurios ją laiko klaidingu ar šventvagišku … [Skaityti toliau…]
Panenteizmas – tai filosofinė ir religinė pasaulėžiūra, teigianti, kad dievas yra ir visatos dalis, ir tuo pačiu ją pranoksta. Skirtingai nuo panteizmo, kuris dievą tapatina su visata, panenteizmas laiko, kad dievas yra imanentiškas (esantis visatoje) ir transcendentinis (viršijantis visatą). Terminas kilęs iš graikų kalbos: „pan“ (viskas), „en“ (į) ir „theos“ (dievas), reiškiantis „viskas yra dieve“. … [Skaityti toliau…]
Deizmas – tai filosofinė ir religinė pasaulėžiūra, teigianti, kad egzistuoja aukščiausia būtybė arba dievas, sukūręs visatą, tačiau po sukūrimo nesikiša į jos veikimą ar žmonių gyvenimus. Deizmas pabrėžia protą, gamtos dėsnius ir atmeta antgamtinius įvykius ar dieviškus apreiškimus, būdingus tradicinėms religijoms. Pagrindinės savybės: Kilmė ir istorinis kontekstas: Pavyzdžiai: Skirtumai nuo kitų sistemų: Lietuvių mitologijoje deizmo … [Skaityti toliau…]
Monolatrija – tai religinė sistema, kurioje pripažįstama daugelio dievų egzistencija, tačiau garbinamas tik vienas dievas, laikomas aukščiausiu ar svarbiausiu. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžių „monos“ (vienas) ir „latreia“ (garbinimas). Skirtingai nuo monoteizmo, kuris tvirtina, kad egzistuoja tik vienas dievas, monolatrija neatmeta kitų dievų, bet juos laiko mažiau reikšmingais arba pavaldžiais. Pagrindinės savybės: Istoriniai pavyzdžiai: … [Skaityti toliau…]
Kai ištariame „esybė“, tartum pravėrėme senų filosofinių dirbtuvių duris, kur tyliai dūzgia šimtmečių senumo klausimai. Esybė – tai ne objektas, ne daiktas, net ne kokia paslėpta substancija. Ji – pats buvimo pagrindas. Tai, kas leidžia daiktams būti tuo, kuo jie yra. Senovės graikai turėjo žodį ousia (οὐσία), kuris vėliau tapo esybės atitikmeniu. Aristotelis aiškino, kad … [Skaityti toliau…]