„Piligrimo pasakojimai“ – tai XIX amžiaus vidurio rusų ortodoksų literatūros perlas, žinomas originaliu pavadinimu „Откровенные рассказы странника духовному своему отцу“ (Otkrovennye rasskazy strannika dukhovnomu svoyemu ottsu), kas reiškia „Atviri piligrimo pasakojimai savo dvasiniam tėvui“. Angliškai jis vadinamas „The Way of a Pilgrim“ arba „The Pilgrim’s Tale“, o lietuviškai dažniausiai – „Piligrimo kelias“ arba tiesiog „Piligrimo … [Skaityti toliau…]
„De Opificio Mundi“ – tai vienas reikšmingiausių Filono Aleksandriečio (apie 20 m. pr. Kr. – 50 m. po Kr.) filosofinių traktatų, parašytas graikų kalba. Lietuviškai kūrinys paprastai vadinamas „Apie pasaulio sukūrimą“ arba „Apie pasaulio sukūrimo tvarką“. Tai pirmasis iš Filono penkių vadinamųjų „Mozaikinių komentarų“, kuriuose jis interpretuoja Pradžios knygą filosofiniu būdu. Traktatas sukurtas Aleksandrijoje, helenistinės … [Skaityti toliau…]
Sofoklio tragedija „Edipas karalius“ (Oidipous Tyrannos, lot. Oedipus Rex) – vienas garsiausių Antikos dramos kūrinių. Kūrėjas – Sofoklis, vienas iš trijų didžiųjų graikų tragediografų (kartu su Aischilu ir Euripidu). „Edipas karalius“ sukurta apie 429 m. pr. Kr. ir pirmą kartą pastatyta Atėnuose Dionisijų šventėje. Tai viduriniojo laikotarpio Sofoklio drama, dažnai laikoma klasikinės tragedijos viršūne – … [Skaityti toliau…]
Mandūkjos upanišada (skr. माण्डूक्योपनिषत्, IAST: Māṇḍūkyopaniṣad, angl. Mandukya Upanishad) priklauso vedų kanonui ir yra susieta su Atharvaveda tradicija. Tai vienas iš seniausių Indijos filosofinių tekstų, priskiriamų dvasinei Upanišadų literatūrai. Jos pavadinimas kildinamas iš sanskrito žodžio māṇḍūka, kuris gali būti siejamas su senovine mokinių mokykla arba metaforiškai su varle – šuoliu iš įprastinės sąmonės į platesnį … [Skaityti toliau…]
„Enchiridion ad Laurentium de fide, spe et caritate“ („Trumpas vadovas Laurencijui apie tikėjimą, viltį ir meilę“) – tai Šventojo Augustino teologinis veikalas, parašytas apie 421 metus, vienas glaustiausių ir aiškiausių jo tikėjimo santraukų. Pats pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio enchiridion, reiškiančio „vadovą“ arba „knygelę, kurią galima laikyti rankoje“. Kūrinys skirtas Augustino bičiuliui Laurencijui, kuris … [Skaityti toliau…]
„Dignitatis Humanae“ (lot. Žmogaus orumas) yra Antrajame Vatikano susirinkime (1962–1965) paskelbta Deklaracija apie religijos laisvę, patvirtinta 1965 m. gruodžio 7 d. Tai vienas iš svarbiausių XX amžiaus Bažnyčios dokumentų, kuriame pirmą kartą aiškiai pripažinta kiekvieno žmogaus teisė į religinę laisvę – teisė ieškoti, tikėti, išpažinti ar net netikėti pagal savo sąžinę. Dokumento pilnas pavadinimas lotyniškai … [Skaityti toliau…]
Lotynų Bažnyčios kanonų kodeksas (Codex Iuris Canonici, CIC) – tai pagrindinis Katalikų Bažnyčios teisės rinkinys, reglamentuojantis Bažnyčios gyvenimą, tvarką, valdžią, dvasininkų ir pasauliečių teises bei pareigas. Tai tarsi Bažnyčios „konstitucija“, kuri nustato, kaip turi būti organizuota jos veikla – nuo sakramentų teikimo iki parapijų administravimo ir bažnytinių teismų veiklos. Pirmasis Lotynų Bažnyčios kanonų kodeksas buvo … [Skaityti toliau…]
Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, lotyniškai Codex Canonum Ecclesiarum Orientalium (sutrumpintai CCEO), yra pagrindinis teisinis dokumentas, reglamentuojantis Rytų apeigų katalikų Bažnyčių gyvenimą. Jį 1990 m. paskelbė popiežius Jonas Paulius II, siekdamas, kad visos Rytų katalikų Bažnyčios, išlaikydamos savo dvasinį paveldą ir savitą liturginę tradiciją, turėtų bendrą teisinį pagrindą, atitinkantį jų istoriją ir santykį su Romos Sostu. … [Skaityti toliau…]
Ahura Mazda – tai aukščiausiasis dievas zoroastrizmo religijoje, šviesos, tiesos ir išminties šaltinis. Jo vardas senovės avestų kalba reiškia „Viešpats Išmintingasis“ (Ahura – „Viešpats“, Mazda – „Išmintis“). Tai dievas, kuris egzistuoja ne kaip kūnas ar atvaizdas, o kaip sąmonė, dvasinė jėga ir moralinis įstatymas, veikiantis visatoje. Zaratustra jį pristatė kaip vienintelį tikrą Dievą, visų gėrio … [Skaityti toliau…]
orano tekstas kai kurių surų pradžioje prasideda raidžių junginiais, kuriuos arabų kalba vadina al-ḥurūf al-muqaṭṭaʿāt – „atskirtosios raidės“. Vienas iš tokių pavyzdžių yra „Tā Sīn Mīm“ (طسم). Šios trys raidės įrašytos 26 suros „Aš-Šu‘arā“ (Poetai) ir 28 suros „Al-Kasas“ (Pasakojimas) pradžioje. Korane skaitome: „Tā. Sīn. Mīm. Štai – aiškūs Rašto ženklai“ (26:1–2). Čia pats tekstas … [Skaityti toliau…]
Al-Mā’ida yra 5-oji Korano sura, viena iš ilgiausiųjų, turinti 120 ajatų. Jos pavadinimas reiškia „Stalas“ arba „Stalas su patiekalais“, ir kilo iš 112–115 ajatų, kuriose pasakojama apie Jėzaus mokinių prašymą, kad Viešpats nuleistų iš dangaus stalą su maistu kaip ženklą. Tai unikali vieta Korane, kur krikščionių pasakojimas įgauna islaminę interpretaciją, pabrėžiant Dievo galybę ir atsakomybę … [Skaityti toliau…]
Žmonijos istorijoje dažnai pasikartoja metafora apie sukietėjusią širdį. Šis posakis įvairiomis kalbomis turi savo formas, tačiau lotyniškame Bažnyčios pavelde randame terminą cor induratum. Jis tiesiogiai reiškia širdį, kuri tapo nejautri, sustandėjusi, atspari gailestingumui. Biblijos vertimuose jis neretai perteikiamas kaip kieta širdis, užkietėjusi širdis ar net akmeninė širdis. Tokia sąvoka kalba ne apie fizinę žmogaus širdį, … [Skaityti toliau…]