„Dignitatis Humanae“ (lot. Žmogaus orumas) yra Antrajame Vatikano susirinkime (1962–1965) paskelbta Deklaracija apie religijos laisvę, patvirtinta 1965 m. gruodžio 7 d. Tai vienas iš svarbiausių XX amžiaus Bažnyčios dokumentų, kuriame pirmą kartą aiškiai pripažinta kiekvieno žmogaus teisė į religinę laisvę – teisė ieškoti, tikėti, išpažinti ar net netikėti pagal savo sąžinę.
Dokumento pilnas pavadinimas lotyniškai – Declaratio de Libertate Religiosa „Dignitatis Humanae“, lietuviškai – „Deklaracija apie religijos laisvę (Žmogaus orumas)“. Pirmieji žodžiai Dignitatis humanae personae („žmogaus asmens orumas“) tapo šio dokumento simboliniu pavadinimu.
Iki Antrojo Vatikano susirinkimo Bažnyčia dažnai laikėsi nuomonės, kad „tiesai priklauso teisė, o klaidai – ne“, todėl valstybės turėjo teisę riboti neteisingus tikėjimus. Tačiau XX amžiaus viduryje, po totalitarinių režimų, karų ir persekiojimų patirties, Bažnyčia suvokė būtinybę apginti žmogaus sąžinę kaip šventą erdvę, kurioje vyksta Dievo ir žmogaus susitikimas.
„Dignitatis Humanae“ gimė kaip drąsus žingsnis į priekį – dokumentas, jungiantis krikščionišką tiesos sampratą su žmogaus teisių principais. Jo rengėjų tarpe buvo tokie teologai kaip John Courtney Murray, Yves Congar, Joseph Ratzinger (vėliau popiežius Benediktas XVI).
Dokumente pabrėžiama, kad religijos laisvė kyla iš žmogaus orumo, ne iš valstybės leidimo. Žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, todėl turi pareigą ir teisę laisvai ieškoti tiesos ir ją priimti be prievartos. Bažnyčia moko, kad tikėjimas neturi prasmės, jei jis nėra laisvas:
„Tiesa negali būti primesta jėga, o priimta tik laisvos valios dėka.“ (DH 1)
Pagrindiniai teiginiai:
- Kiekvienas žmogus turi teisę į religinę laisvę – asmeniškai ir bendruomeniškai, privačiai ir viešai.
- Valstybė privalo gerbti ir ginti šią laisvę, nes ji yra prigimtinė, o ne suteikiama valdžios.
- Religijos laisvė neprieštarauja tiesai – ji leidžia žmogui ieškoti tiesos be prievartos, kaip dera jo orumui.
- Bažnyčia išlieka tiesos saugotoja, bet pripažįsta, kad tiesos priėmimas turi būti laisvas ir sąmoningas.
Turinys ir struktūra
Deklaracija trumpa – vos 15 numeruotų punktų, suskirstytų į tris dalis:
- I dalis: Teologinis pagrindas – žmogaus orumas ir sąžinės laisvė.
- II dalis: Religijos laisvės taikymas visuomenėje – valstybės pareiga gerbti visų piliečių sąžinę.
- III dalis: Bažnyčios užduotis – liudyti tiesą be prievartos ir skatinti dialogą tarp tikėjimų.
Citata, atspindinti dokumento esmę: „Tiesa iškyla tik per pačios tiesos jėgą, kuri švelniai, bet galingai persmelkia žmogaus protą ir širdį.“ (DH 1)
„Dignitatis Humanae“ tapo lūžio tašku Bažnyčios požiūryje į religijos laisvę ir santykį su pasauliu. Nuo šio momento Katalikų Bažnyčia pripažino, kad tikėjimas yra ne prievartos, o laisvo pasirinkimo aktas. Dokumentas turėjo įtakos ir žmogaus teisių chartijoms, ypač JT Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai bei Europos žmogaus teisių konvencijai.
Ši deklaracija tapo kertiniu pamatu šiuolaikiniam religiniam pliuralizmui, tarpreliginiam dialogui ir Bažnyčios santykiui su sekuliariomis valstybėmis. Ji parodė, kad katalikybė gali derėti su demokratinėmis laisvėmis, išlaikydama ištikimybę Evangelijai.
Dignitatis Humanae (Žmogaus orumas)
POPIEŽIUS PAULIUS
DIEVO TARNAITŲ TARNAS
KARTU SU ŠVENTUOJU VISUOTINIU SUSIRINKIMU TĖVAIS
AMŽINAM ATMINIMUI
DEKLARACIJA DĖL RELIGINĖS LAISVĖS
- Šiuolaikiniai žmonės vis labiau suvokia žmogaus orumo vertę (1), ir auga tų, kurie reikalauja, kad veikdami žmonės naudotųsi savo pačių sprendimu ir atsakinga laisve, ne prievarta varomi, bet vedami pareigos sąžinės. Taip pat jie reikalauja teisinio viešosios valdžios ribojimo, kad pernelyg nesusiaurintų teisėtos laisvės ribos tiek asmens, tiek asociacijų. Šis laisvės reikalavimas žmogaus visuomenėje ypač liečia tas vertybes, kurios yra žmogaus dvasios gėriai, visų pirma tas, kurios susijusios su laisvu religijos praktikavimu visuomenėje. Šis Vatikano Susirinkimas, atidžiai atsižvelgdamas į šiuos sielų troškimus ir siekdamas pareikšti, kiek jie atitinka tiesą ir teisingumą, tyrinėja šventąją Bažnyčios tradiciją ir mokymą, iš kurių visada išveda naujus dalykus, derančius su senaisiais.
Pirmiausia Šventasis Susirinkimas skelbia, kad pats Dievas žmonijai parodė kelią, kuriuo Jam tarnaudami žmonės Kristuje gali būti išgelbėti ir palaiminti. Mes tikime, kad ši vienintelė tikroji Religija egzistuoja katalikiškoje ir apaštališkoje Bažnyčioje, kuriai Viešpats Jėzus pavedė užduotį ją platinti visiems žmonėms, sakydamas apaštalams: „Eikite ir mokykite visas tautas, krikštydami jas Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu, mokydami laikytis visko, ką jums įsakiau“ (Mt 28,19–20). Tačiau visi žmonės privalo ieškoti tiesos, ypač to, kas liečia Dievą ir Jo Bažnyčią, o pažinę – priimti ir laikytis.
Taip pat Šventasis Susirinkimas skelbia, kad šios pareigos liečia ir įpareigoja žmonių sąžinę, ir tiesa negali savęs primesti kitaip, kaip tik savo pačios galia, kuri švelniai ir kartu tvirtai įsiskverbia į protus. Be to, kadangi religinė laisvė, kurios žmonės reikalauja vykdydami pareigą garbinti Dievą, liečia imuninį nuo prievartos pilietinėje visuomenėje, ji visiškai palieka nepaliestą tradicinį katalikišką mokymą apie moralinę žmonių ir visuomenių pareigą tikrajai religijai ir vienintelei Kristaus Bažnyčiai. Be to, kalbėdama apie šią religinę laisvę, Šventasis Susirinkimas ketina plėtoti paskutiniųjų Aukščiausiųjų Pontifikų mokymą apie neliečiamąsias žmogaus asmens teises ir teisinį visuomenės tvarkymą.
I. Bendrasis religinės laisvės pagrindas
- Šis Vatikano Susirinkimas pareiškia, kad žmogaus asmuo turi teisę į religinę laisvę. Tokia laisvė reiškia, kad visi žmonės turi būti laisvi nuo prievartos tiek iš pavienių asmenų, tiek iš socialinių grupių ir bet kokios žmogiškos valdžios pusės, ir taip, kad religijos srityje niekas nebūtų verčiamas veikti prieš savo sąžinę ar trukdomas veikti pagal savo sąžinę privačiai ir viešai, vienas ar su kitais susivienijęs, tinkamose ribose. Be to, pareiškia, kad teisė į religinę laisvę iš tikrųjų remiasi pačiu žmogaus asmens orumu, kuris pažįstamas tiek iš apreikšto Dievo言葉, tiek iš paties proto (2). Ši žmogaus asmens teisė į religinę laisvę teisinėje visuomenės tvarkoje turi būti taip pripažįstama, kad taptų pilietine teise.
Pagal savo orumą visi žmonės, kadangi yra asmenys, tai yra apdovanoti protu ir laisva valia ir todėl asmenine atsakomybe, savo prigimtimi yra skatinami ir moraliai įpareigoti ieškoti tiesos, visų pirma tos, kuri liečia religiją. Jie taip pat įpareigoti laikytis pažintos tiesos ir visą savo gyvenimą tvarkyti pagal tiesos reikalavimus. Tačiau šiai pareigai žmonės gali patenkinti tik savo prigimčiai tinkamu būdu tik tada, jei mėgiasi psichologine laisve ir kartu imunine nuo išorinės prievartos. Taigi teisė į religinę laisvę remiasi ne subjektyvia asmens nuostata, bet pačia jo prigimtimi. Todėl teisė į šį imuninį išlieka net tiems, kurie nepildo pareigos ieškoti tiesos ir jos laikytis; ir jos praktikavimas negali būti trukdomas, jei tik išlaikoma teisinga viešoji tvarka.
- Tai dar aiškiau matyti, kai apsvarstoma, kad aukščiausioji žmogaus gyvenimo norma yra pats dieviškasis įstatymas, amžinas, objektyvus ir visuotinis, kuriuo Dievas savo išminties ir meilės planu tvarko, valdo ir reguliuoja visą pasaulį ir žmogaus bendruomenės kelius. Šio Savo įstatymo Dievas daro žmogų dalyviu, kad žmogus, dieviškajai apvaizdai švelniai vadovaujant, galėtų vis labiau pažinti nekintamą tiesą (3). Todėl kiekvienas turi pareigą ir kartu teisę ieškoti tiesos religijos srityje, kad sau, tinkamomis priemonėmis naudodamasis, protingai susiformuotų teisingus ir tikrus sąžinės sprendimus.
Tiesa tačiau turi būti ie inquirenda būdu, tinkamu žmogaus asmens orumui ir jo socialinei prigimčiai, tai yra laisvu tyrinėjimu, pasitelkiant mokymą ar auklėjimą, komunikaciją ir dialogą, kuriais vieni kitiems atskleidžia tiesą, kurią rado ar mano radę, kad vienas kitam padėtų ieškant tiesos; o pažintai tiesai reikia tvirtai laikytis asmeniniu pritarimu.
Dieviškojo įstatymo potvarkius žmogus suvokia ir pripažįsta per savo sąžinę; kurią privalo ištikimai sekti visoje savo veikloje, kad pasiektų Dievą, savo tikslą. Todėl negalima jo versti veikti prieš savo sąžinę. Bet taip pat negalima trukdyti jam veikti pagal savo sąžinę, ypač religijos srityje. Nes religijos praktikavimas iš savo prigimties visų pirma susideda į vidinius savanoriškus ir laisvus aktus, kuriais žmogus tiesiogiai save nukreipia į Dievą: tokie aktai negali būti nei įsakyti, nei uždrausti vien žmogiškos valdžios (4). Tačiau pati žmogaus socialinė prigimtis reikalauja, kad jis vidinius religijos aktus išreikštų išoriškai, bendrautų su kitais religijos srityje, išpažintų savo religiją bendruomeniniu būdu.
Todėl daroma skriauda žmogaus asmeniui ir pačiai tvarkai, Dievo nustatytai žmonėms, jei žmogui atimama laisvas religijos praktikavimas visuomenėje, išlaikant teisingą viešąją tvarką.
Be to, religiniai aktai, kuriais žmonės privačiai ir viešai pagal savo nusistatymą save nukreipia į Dievą, savo prigimtimi pranoksta žemės ir laikinųjų dalykų tvarką. Todėl pilietinė valdžia, kurios tikslas yra rūpintis laikinuoju bendruoju gėriu, turi pripažinti piliečių religinį gyvenimą ir jam padėti, bet turi būti sakoma, kad peržengia savo ribas, jei drįsta valdyti ar trukdyti religinius aktus.
- Laisvė ar imuninė nuo prievartos religijos srityje, kuri priklauso pavienėms asmenims, turi būti pripažįstama ir joms veikiant bendrai. Nes religinės bendruomenės reikalauja tiek žmogaus socialinė prigimtis, tiek pačios religijos prigimtis.
Šioms bendruomenėms tad, jei nepažeidžiamos teisingos viešosios tvarkos reikalavimai, teise priklauso imuninė, kad pagal savo normas save valdytų, Aukščiausiąjį Būtybę garbintų viešu kultu, savo narius padėtų praktikuojant religinį gyvenimą ir remtų mokymu bei skatintų tas institucijas, kuriose nariai bendradarbiautų tvarkant savo gyvenimą pagal savo religinius principus.
Religinėms bendruomenėms taip pat priklauso teisė, kad nebūtų trukdoma teisinėmis priemonėmis ar administraciniais civilinės valdžios veiksmais renkant, auklėjant, skiriant ir perkeliant savo tarnus, bendraujant su religinėmis valdžiomis ir bendruomenėmis, gyvenančiomis kitose žemės dalyse, statant religinius pastatus, taip pat įsigyjant ir naudojant tinkamus turtus.
Religinės bendruomenės taip pat turi teisę, kad nebūtų trukdoma viešai mokyti ir liudyti savo tikėjimą žodžiu ir raštu. Tačiau platinant religinį tikėjimą ir įvedant papročius visada reikia susilaikyti nuo bet kokio veikimo būdo, kuris atrodytų kaip prievarta ar nešvarus įtikinėjimas ar mažiau tiesmukas, ypač kai kalbama apie paprastesnius ar vargšus. Toks elgesys turi būti laikomas savo teisės piktnaudžiavimu ir kitų teisių pažeidimu.
Be to, prie religinės laisvės priklauso, kad religinės bendruomenės nebūtų draudžiamos laisvai rodyti ypatingą savo mokymo galią tvarkant visuomenę ir visą žmogaus veiklą gaivinant. Galiausiai žmogaus socialinėje prigimtyje ir pačioje religijos prigimtyje remiasi teisė, kuria žmonės, savo religiniu jausmu skatinami, gali laisvai rengti susirinkimus ar steigti švietimo, kultūros, labdaros, socialines asociacijas.
- Kiekvienai šeimai, kaip visuomenei, turinčiai savo pirminę ir prigimtinę teisę, priklauso teisė laisvai tvarkyti savo namų religinį gyvenimą tėvų vadovaujant. Jiems priklauso teisė nustatyti religinio auklėjimo būdą, perduodamą savo vaikams pagal savo religinį įsitikinimą. Todėl pilietinė valdžia turi pripažinti tėvų teisę laisvai rinktis mokyklas ar kitas auklėjimo priemones, ir dėl šios pasirinkimo laisvės jiems negali būti tiesiogiai ar netiesiogiai užkraunamos neteisingos naštos. Be to, tėvų teisės pažeidžiamos, jei vaikai verčiami lankyti pamokas, neatitinkančias tėvų religinio įsitikinimo, ar jei primetama vienintelė auklėjimo sistema, iš kurios visiškai pašalinamas religinis ugdymas.
- Kadangi visuomenės bendrasis gėris, kuris yra tų socialinio gyvenimo sąlygų visuma, leidžianti žmonėms pilniau ir greičiau pasiekti savo tobulumą, visų pirma remiasi žmogaus asmens teisėmis ir pareigomis (5), rūpestis teise į religinę laisvę priklauso tiek piliečiams, tiek socialinėms grupėms, tiek civilinėms valdžioms, tiek Bažnyčiai ir kitoms religinėms bendruomenėms, kiekvienam savo būdu, pagal jų pareigą bendrajam gėriui.
Apsaugoti ir skatinti neliečiamąsias žmogaus teises iš esmės priklauso bet kokios civilinės valdžios pareigai (6). Todėl civilinė valdžia per teisingus įstatymus ir kitas tinkamas priemones turi veiksmingai prisiimti visų piliečių religinės laisvės apsaugą ir suteikti palankias sąlygas religiniam gyvenimui skatinti, kad piliečiai iš tikrųjų galėtų vykdyti religijos teises ir pildyti jos pareigas, o pati visuomenė mėgautųsi teisingumo ir taikos gėriais, kylančiais iš žmonių ištikimybės Dievui ir Jo šventajai valiai (7).
Jei atsižvelgiant į tautų ypatingas aplinkybes vienai religinei bendruomenei suteikiama speciali civilinė pripažinimas teisinėje valstybės tvarkoje, būtina, kad kartu visiems piliečiams ir religinėms bendruomenėms būtų pripažinta ir laikomasi teisės į laisvę religijos srityje.
Galiausiai civilinė valdžia turi pasirūpinti, kad piliečių teisinė lygybė, kuri pati priklauso prie visuomenės bendrojo gėrio, niekada nebūtų atvirai ar slapta pažeidžiama dėl religinių priežasčių, ar tarp jų nebūtų daroma diskriminacija.
Iš to seka, kad viešajai valdžiai yra nusikaltimas per jėgą ar baimę ar kitomis priemonėmis piliečiams primesti bet kokios religijos išpažinimą ar atmetimą, ar trukdyti kam nors įstoti į religinę bendruomenę ar ją palikti. Dar labiau prieš Dievo valią ir šventas asmens bei tautų šeimų teises elgiamasi, kai jėga bet kokiu būdu naudojama religijai naikinti ar slopinti visoje žmonijoje ar kokioje nors srityje ar tam tikroje grupėje.
- Teisė į religinę laisvę praktikuojama žmogaus visuomenėje, todėl jos naudojimas yra pavaldus tam tikroms reguliuojančioms normoms.
Naudojant visas laisves reikia laikytis moralinio asmeninės ir socialinės atsakomybės principo: vykdydami savo teises pavieniai žmonės ir socialinės grupės moraliniu įstatymu įpareigoti atsižvelgti į kitų teises ir savo pareigas kitiems bei visų bendrąjį gėrį. Su visais reikia elgtis pagal teisingumą ir žmogiškumą.
Be to, kadangi civilinė visuomenė turi teisę save apsaugoti nuo piktnaudžiavimų, galinčių kilti po religinės laisvės pretekstu, visų pirma civilinei valdžiai priklauso tokios apsaugos suteikimas; tačiau tai turi būti daroma ne savavališkai ar neteisingai favorizuojant vieną pusę, bet pagal teisines normas, atitinkančias objektyvią moralinę tvarką, kurių reikalauja veiksminga visų piliečių teisių apsauga ir jų taikus suderinimas, bei pakankamas rūpestis ta teisinga viešąja taika, kuri yra tvarkinga bendruomenė tikroje teisingume, ir tinkama viešosios moralės apsauga. Visa tai sudaro pagrindinę bendrojo gėrio dalį ir patenka į viešosios tvarkos sąvoką. Beje, visuomenėje reikia laikyti visos laisvės paprotį, pagal kurį laisvė turi būti kiek įmanoma pripažįstama žmogui ir ribojama tik tada ir tiek, kiek būtina.
- Mūsų laikų žmonės įvairiai spaudžiami ir atsiduria pavojuje prarasti savo laisvą sprendimą. Kita vertus, nemažai atrodo linkę po laisvės išvaizda atmesti bet kokį paklusnumą ir menkai vertinti tinkamą paklusnumą.
Todėl šis Vatikano Susirinkimas ragina visus, ypač tuos, kurie rūpinasi kitų auklėjimu, stengtis ugdyti žmones, kurie paklustų moralinei tvarkai, paklustų teisėtai valdžiai ir būtų tikros laisvės mylėtojai; žmones, kurie savo sprendimu spręstų dalykus tiesos šviesoje, savo veiklas tvarkytų su atsakomybės jausmu ir siektų visko, kas tikra ir teisinga, mielai bendradarbiaudami su kitais.
Todėl religinė laisvė taip pat turi tarnauti ir būti nukreipta į tai, kad žmonės savo pareigas vykdami visuomeniniame gyvenime veiktų su didesne atsakomybe.
II. Religinė laisvė Apreiškimo šviesoje
- Tai, ką šis Vatikano Susirinkimas pareiškia apie žmogaus teisę į religinę laisvę, remiasi asmens orumu, kurio reikalavimai žmogaus protui vis pilniau atsiskleidė per amžių patirtį. Be to, šis mokymas apie laisvę turi šaknis dieviškajame Apreiškime, todėl krikščionys jį turi dar šventiau laikyti. Nors Apreiškimas aiškiai nepatvirtina teisės į imuninį nuo išorinės prievartos religijos srityje, tačiau jis atskleidžia žmogaus asmens orumą visoje jo plotmėje, rodo Kristaus pagarba žmogaus laisvei vykdant pareigą tikėti Dievo žodžiu, ir moko mus apie dvasią, kurią tokio Mokytojo mokiniai turi visur pripažinti ir sekti. Visa tai paaiškina bendruosius principus, kuriais remiasi šios Deklaracijos mokymas apie religinę laisvę. Ypač religinė laisvė visuomenėje visiškai sutinka su krikščioniškojo tikėjimo akto laisve.
- Vienas iš pagrindinių katalikiškojo mokymo dalykų, esančių Dievo žodyje ir nuolat skelbiamų Tėvų (8), yra tas, kad žmogus turi savanoriškai atsakyti Dievui tikėdamas; tad niekas negali būti verčiamas priimti tikėjimą prieš savo valią (9). Iš tikrųjų tikėjimo aktas iš savo prigimties yra savanoriškas, nes žmogus, Kristaus Atpirkėjo išgelbėtas ir per Jėzų Kristų pašauktas į sūnystės įvaikinimą (10), negali prie Dievo, kuris save apsireiškia, prisirišti kitaip, kaip tik Tėvui jį traukiant (11), protingai ir laisvai atiduodamas Dievui tikėjimo paklusnumą. Todėl tikėjimo prigimčiai visiškai atitinka, kad religijos srityje būtų pašalinta bet kokia žmonių prievartos forma. Tad religinės laisvės pagrindas nemažai prisideda prie tokios būklės skatinimo, kurioje žmonės galėtų laisvai būti kviečiami į krikščioniškąjį tikėjimą, jį savo noru priimti ir visą gyvenimo tvarką aktyviai išpažinti.
- Dievas tikrai kviečia žmones Jam tarnauti dvasioje ir tiesoje, tad jie sąžinėje yra įpareigoti, bet ne prievarta verčiami. Jis atsižvelgia į žmogaus asmens orumą, kurį pats sukūrė, kuris turi būti vedamas savo paties sprendimu ir mėgautis laisve. Tai ypač pasireiškė Kristuje Jėzuje, kuriame Dievas tobulai apsireiškė pats ir savo kelius. Iš tikrųjų Kristus, mūsų Mokytojas ir Viešpats (12), švelnus ir nuolankus širdimi (13), kantriai traukė ir kvietė mokinius (14). Stebuklais jis palaikė ir patvirtino savo skelbimą, kad pažadintų ir patvirtintų klausytojų tikėjimą, o ne kad jiems primestų prievartą (15). Jis tikrai barė klausytojų netikėjimą, bet bausmę paliko Dievui teismo dienai (16). Siųsdamas apaštalus į pasaulį, jiems tarė: „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas“ (Mk 16,16). Pats, matydamas, kad pelai pasėti kartu su kviečiais, įsakė leisti abiem augti iki pjūties, kuri bus pasaulio pabaigoje (17). Nenoredamas būti politinis Mesijas ir valdantis jėga (18), jis mieliau vadino save Žmogaus Sūnumi, kuris atėjo „tarnauti ir atiduoti savo gyvybę kaip išpirką už daugelį“ (Mk 10,45). Jis pasirodė kaip tobulas Dievo Tarnas (19), kuris „nulaužtos nendrės nelaužys ir rusenančios dagties negesins“ (Mt 12,20). Jis pripažino pilietinę valdžią ir jos teises, įsakydamas duoti duoklę ciesoriui, bet aiškiai priminė laikytis aukštesniųjų Dievo teisių: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22,21). Galiausiai kryžiaus darbu užbaigdamas atpirkimą, kuriuo žmonėms įgijo išgelbėjimą ir tikrą laisvę, jis užbaigė savo apsireiškimą. Jis liudijo tiesą (20), bet nenorėjo jos prieštaraujantiems primesti jėga. Jo Karalystė ginama ne smūgiais (21), bet steigiama liudijant ir klausant tiesos, o auga meile, kuria Kristus, pakeltas ant kryžiaus, traukia žmones prie savęs (22).
Apaštalai, Kristaus žodžiu ir pavyzdžiu išmokyti, sekė tuo pačiu keliu. Nuo pat Bažnyčios pradžios Kristaus mokiniai stengėsi žmones atversti į Kristų Viešpatį išpažinti ne prievartos veiksmais ar Evangelijai nederačiais būdais, bet visų pirma Dievo žodžio galia (23). Drąsiai visiems skelbė Dievo Gelbėtojo planą, „kuris nori, kad visi žmonės būtų išgelbėti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2,4); tuo pačiu metu jie gerbė silpnuosius, net jei jie klydo, taip rodydami, kaip „kiekvienas iš mūsų duos Dievui ataskaitą už save“ (Rom 14,12) (24) ir tiek turi paklusti savo sąžinei. Kaip Kristus, apaštalai visada siekė liudyti Dievo tiesą, drąsiau kalbėdami prieš tautą ir kunigaikščius „Dievo žodį su pasitikėjimu“ (Apd 4,31) (25). Tvirtu tikėjimu jie laikėsi, kad Evangelija iš tikrųjų yra Dievo galia išgelbėjimui kiekvienam tikinčiajam (26). Tad atmetę visus „kūniškuosius ginklus“ (27), sekdami Kristaus švelnumo ir nuosaikumo pavyzdžiu, skelbė Dievo žodį, visiškai pasitikėdami dieviškąja šio žodžio galia sunaikinti Dievui priešiškas jėgas (28) ir atvesti žmones į Kristaus tikėjimą ir paklusnumą (29). Kaip Mokytojas, taip ir apaštalai pripažino teisėtą pilietinę valdžią: „Nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo“, moko apaštalas, kuris tad įsako: „Kiekviena siela tebūnie pavaldi aukštesnėms valdžioms… kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo tvarkai“ (Rom 13,1–2) (30). Tuo pačiu metu jie nebijojo prieštarauti viešajai valdžiai, kuri priešinosi šventajai Dievo valiai: „Reikia labiau klausyti Dievo negu žmonių“ (Apd 5,29) (31). Šiuo keliu ėjo gausybė kankinių ir tikinčiųjų per amžius ir visame pasaulyje.
- Tad Bažnyčia, ištikima evangelinei tiesai, seka Kristaus ir apaštalų keliu, kai pripažįsta religinės laisvės pagrindą kaip atitinkantį žmogaus orumą ir Dievo apsireiškimą ir jį skatina. Mokymą, gautą iš Mokytojo ir apaštalų, ji per laikus saugojo ir perdavė. Nors Dievo Tautos gyvenime, klajojančios per žmogiškosios istorijos permainas, kartais pasitaikydavo elgesio būdų, mažiau atitinkančių evangeliškąją dvasią, net priešingų, visada Bažnyčios mokymas liko, kad niekas negali būti verčiamas į tikėjimą.
Evangeliškasis raugas taip ilgai veikė žmonių protuose ir daug prisidėjo prie to, kad per laikus žmonės plačiau pripažintų savo asmens orumą ir bręstų įsitikinimas, kad religijos srityje pati turi būti saugoma valstybėje nuo bet kokios žmogiškos prievartos.
- Tarp dalykų, kurie liečia Bažnyčios gėrį, net pačios žemės miesto gėrį ir visur visada turi būti laikomi bei ginami nuo bet kokios skriaudos, tikrai iškiliausias yra tas, kad Bažnyčia mėgautųsi tokia veikimo laisve, kiek reikalauja žmonių išgelbėjimo rūpinimasis (32). Ši šventa laisvė, kuria Vienatinis Dievo Sūnus apdovanojo Bažnyčią, įgytą Jo krauju. Ji tikrai tokia Bažnyčios nuosava, kad kas ją puola, veikia prieš Dievo valią. Bažnyčios laisvė yra pagrindinis principas santykiuose tarp Bažnyčios ir viešųjų valdžių bei viso pilietinio tvarkymo.
Žmogiškojoje visuomenėje ir prieš bet kokią viešąją valdžią Bažnyčia sau reikalauja laisvės kaip dvasinė valdžia, Kristaus Viešpaties įsteigta, kuriai dievišku įsakymu tenka pareiga eiti į visą pasaulį ir skelbti Evangeliją visam kūriniui (33). Bažnyčia taip pat sau reikalauja laisvės kaip žmonių bendrija, kuri teise mėgaujasi gyventi pilietinėje visuomenėje pagal krikščioniškojo tikėjimo nuostatas (34).
Jei galioja religinės laisvės pagrindas ne tik žodžiais paskelbtas ar įstatymais patvirtintas, bet ir nuoširdžiai įgyvendintas praktikoje, tada Bažnyčia galiausiai įgyja stabilią teisinę ir faktinę būklę reikalingam nepriklausomumui dieviškojoje misijoje vykdyti, kurį bažnytinės valdžios visuomenėje vis stipriau reikalavo (35). Tuo pačiu metu krikščionys tikintieji, kaip ir kiti žmonės, pilietine teise mėgaujasi, kad nebūtų trukdomi gyventi pagal sąžinę. Tad sutarimas galioja tarp Bažnyčios laisvės ir tos religinės laisvės, kuri visiems žmonėms ir bendruomenėms turi būti pripažįstama kaip teisė ir teisiškai patvirtinama.
- Katalikų Bažnyčia, kad paklustų dieviškajam įsakymui: „mokykite visas tautas“ (Mt 28,19), turi uoliai stengtis, „kad Dievo žodis sklistų ir švytėtų“ (2 Tes 3,1).
Tad Bažnyčia karštai prašo, kad jos vaikai visų pirma darytų „maldas, prašymus, maldavimus, dėkojimus už visus žmones… Nes tai gera ir priimtina prieš mūsų Gelbėtoją Dievą, kuris nori, kad visi žmonės būtų išgelbėti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2,1–4).
Krikščionys tikintieji formuodami savo sąžinę turi atidžiai atsižvelgti į šventą ir tikrą Bažnyčios mokymą (36). Kristaus valia katalikų Bažnyčia yra tiesos mokytoja, jos užduotis – skelbti ir autentiškai mokyti Tiesą, kuri yra Kristus, kartu savo autoritetu pareikšti ir patvirtinti moralinės tvarkos principus, kylančius iš pačios žmogiškosios prigimties. Be to, krikščionys, išmintingai elgdamiesi su tais, kurie yra už ribų, „Šventojoje Dvasioje, neapsimestinėje meilėje, tiesos žodyje“ (2 Kor 6,6–7), turi stengtis skleisti gyvenimo šviesą su visišku pasitikėjimu (37) ir apaštališku tvirtumu, net iki kraujo praliejimo.
Iš tikrųjų mokinys Kristaus Mokytojo atžvilgiu yra griežtai įpareigotas pareiga vis pilniau pažinti iš Jo gautą tiesą, ištikimai skelbti ir energingai ginti, pašalindamas priemones, priešingas evangelinei dvasiai. Tuo pačiu metu Kristaus meilė skatina jį meiliai, protingai ir kantriai elgtis su žmonėmis, kurie klysta ar nežino tikėjimo (38). Tad reikia atsižvelgti tiek į pareigas Kristui, gyvinančiam Žodžiui, kurį reikia skelbti, tiek į žmogaus asmens teises, tiek į malonės mastą, Dievo per Kristų duotą žmogui, kuris kviečiamas laisvai priimti ir išpažinti tikėjimą.
- Tad akivaizdu, kad dabartinio amžiaus žmonės nori laisvai išpažinti religiją privačiai ir viešai, net religinė laisvė daugelyje konstitucijų jau paskelbta kaip pilietinė teisė ir tarptautiniuose dokumentuose iškilmingai pripažinta (39).
Tačiau netrūksta valdžių, kuriose, nors jų konstitucijoje pripažįstama religinio kulto laisvė, vis tiek pačios viešosios valdžios stengiasi atgrasyti piliečius nuo religijos išpažinimo ir padaryti religinėms bendruomenėms gyvenimą labai sunkų ir pavojingą.
Šie laimingi šio laiko ženklai su džiaugsmu sveikinami, o šie apgailėtini faktai su liūdesiu skelbiami, Šventasis Susirinkimas ragina katalikus, o visus žmones meldžia, kad atidžiai apsvarstų, kiek religinė laisvė būtina dabartinėje žmogaus šeimos būklėje.
Akivaizdu, kad visos tautos vis labiau tampa viena, įvairių kultūrų ir religijų žmonės glaudžiau susiejami tarpusavyje, galiausiai auga kiekvieno atsakomybės suvokimas. Tad kad taikios santykiai ir sutarimas žmogaus giminėje būtų atkurti ir sustiprinti, reikalaujama, kad visur žemėje religinė laisvė būtų apsaugota veiksminga teisine gynyba ir laikomasi aukščiausių žmonių pareigų ir teisių laisvai vesti religinį gyvenimą visuomenėje.
Tegul Dievas, visų Tėvas, padaro, kad žmogaus šeima, kruopščiai laikydama religinės laisvės pagrindą visuomenėje, per Kristaus malonę ir Šventosios Dvasios galią būtų atvesta į tą aukštąją ir amžinąją „Dievo vaikų laisvės šlovę“ (Rom 8,21).
Visa tai ir kiekvienas dalykas, kas šioje Deklaracijoje paskelbta, patiko Šventojo Susirinkimo Tėvams. Ir Mes, apaštališkąja Kristaus mums duota galia, juos kartu su Garbingaisiais Tėvais Šventojoje Dvasioje patvirtiname, nustatome ir įsakome, ir kas taip sinodiškai nustatyta, įsakome paskelbti Dievo šlovei.
Romos, prie Šv. Petro, gruodžio 7 d., 1965 m.
Aš PAULIUS, Katalikų Bažnyčios Vyskupas
† Aš EUGENIJUS, Ostijos, Portuenso ir Šv. Rufinos Vyskupas, Kardinolų Kolegijos Dekanas Kardinolas TISSERANT.
† Aš JUOZAPAS, Albanos Vyskupas Kardinolas PIZZARDO.
† Aš BENEDIKTAS, Prenestino Vyskupas Kardinolas ALOISI MASELLA.
† Aš FERDINANDAS, Velletri titulinių Vyskupas Kardinolas CENTO.
† Aš HAMLETAS JONAS, Frascati titulinių Vyskupas Kardinolas CICOGNANI.
† Aš JUOZAPAS, Sabinos ir Mandelenso titulinių Vyskupas Kardinolas FERRETTO.
† Aš IGNACIJUS GABRIELIS Kardinolas TAPPOUNI, Sirų Antiochenos Patriarchas.
† Aš MAKSIMAS IV Kardinolas SAIGH, Melkitų Antiochenos Patriarchas.
† Aš PAULIUS PETRAS Kardinolas MEOUCHI, Maronitų Antiochenos Patriarchas.
† Aš STEPONAS I Kardinolas SIDAROUSS, Koptų Aleksandrijos Patriarchas.
† Aš EMANUELIS, Šv. Marcelino ir Petro titulinių Presbiteris Kardinolas GONÇALVES CEREJEIRA, Lisabonos Patriarchas.
† Aš ACHILAS, Šv. Siksto titulinių Presbiteris Kardinolas LIÉNART, Lilio Vyskupas.
Aš JOKŪBAS ALOIZAS, Šv. Lauryno Damaze titulinių Presbiteris Kardinolas COPELLO, Šv. Romos Bažnyčios Kancleris.
Aš GRIGALIUS PETRAS, Šv. Baltramiejaus Saloje titulinių Presbiteris Kardinolas AGAGIANIAN.
† Aš VALERIJONAS, Šv. Marijos Via Lata titulinių Presbiteris Kardinolas GRACIAS, Bombėjaus Arkivyskupas.
† Aš JONAS, Šv. Morkaus titulinių Presbiteris Kardinolas URBANI, Venecijos Patriarchas.
Aš PAULIUS, Šv. Marijos Vallicelloje titulinių Presbiteris Kardinolas GIOBBE, Šv. Romos Bažnyčios Datarijus.
† Aš JUOZAPAS, Šv. Onufrijos Janikule titulinių Presbiteris Kardinolas GARIBI Y RIVERA, Gvadalacharos Arkivyskupas.
Aš KAROLIS, Šv. Agnietės už sienų titulinių Presbiteris Kardinolas CONFALONIERI.
† Aš PAULIUS, Šv. Kiriko ir Julitos titulinių Presbiteris Kardinolas RICHAUD, Bordo Arkivyskupas.
† Aš JUOZAPAS M., Šv. Vyto, Modesto ir Krescencijos titulinių Presbiteris Kardinolas BUENO Y MONREAL, Sevilijos Arkivyskupas.
† Aš PRANCIŠKUS, Šv. Euzebijaus titulinių Presbiteris Kardinolas KÖNIG, Vienos Arkivyskupas.
† Aš JULIUS, Šv. Marijos laiptų titulinių Presbiteris Kardinolas DÖPFNER, Miuncheno ir Freizingo Arkivyskupas.
Aš PAULIUS, Šv. Andriejaus Apostolo soduose titulinių Presbiteris Kardinolas MARELLA.
Aš GUSTAVAS, Šv. Jeronimo ilyriečių titulinių Presbiteris Kardinolas TESTA.
Aš ALOIZAS, Šv. Andriejaus Slėnyje titulinių Presbiteris Kardinolas TRAGLIA.
† Aš PETRAS TATSUO, Šv. Antano Paduviečio mieste titulinių Presbiteris Kardinolas DOI, Tokijo Arkivyskupas.
† Aš JUOZAPAS, Šv. Jono Krikštytojo florentiečių titulinių Presbiteris Kardinolas LEFEBVRE, Buržo Arkivyskupas.
† Aš BERNARDAS, Šv. Joakimo titulinių Presbiteris Kardinolas ALFRINK, Utrechto Arkivyskupas.
† Aš RUFINAS J., Šv. Marijos kalnuose titulinių Presbiteris Kardinolas SANTOS, Manilos Arkivyskupas.
† Aš LAURENAS, Šv. Pranciškaus Asyžiečio prie Didžiojo kranto titulinių Presbiteris Kardinolas RUGAMBWA, Bukobos Vyskupas.
† Aš JUOZAPAS, Švenčiausiojo Atpirkėjo ir Šv. Alfonso Eskvilijose titulinių Presbiteris Kardinolas RITTER, Sent Lujo Arkivyskupas.
† Aš JONAS, Šv. Silvestro Capite titulinių Presbiteris Kardinolas HEENAN, Vestminsterio Arkivyskupas, Anglijos Primas.
† Aš JONAS, Švenčiausiosios Trejybės Pincio kalne titulinių Presbiteris Kardinolas VILLOT, Liono ir Vienos Arkivyskupas, Galijos Primas.
† Aš PAULIUS, Šv. Kamilio Lelijaus Salustijaus soduose titulinių Presbiteris Kardinolas ZOUNGRANA, Vagadugu Arkivyskupas.
† Aš HENRIKAS, Šv. Agotos mieste titulinių Presbiteris Kardinolas DANTE.
Aš CEZARIS, Švenčiausiosios Mergelės Marijos Šventojoje Širdyje Agonos cirke titulinių Presbiteris Kardinolas ZERBA.
† Aš AGNELLAS, Dievo Motinos titulinių Presbiteris Kardinolas ROSSI, San Paulo Brazilijoje Arkivyskupas.
† Aš JONAS, Šv. Martyno kalnuose titulinių Presbiteris Kardinolas COLOMBO, Milano Arkivyskupas.
† Aš VILJAMAS, Šv. Patriko Ludovizijos viloje titulinių Presbiteris Kardinolas CONWAY, Armos Arkivyskupas, visos Airijos Primas.
† Aš ANGELAS, Šventojoje Mergelės Marijos Širdyje Euclido forume titulinių Presbiteris Kardinolas HERRERA, Malagos Vyskupas.
Aš ALAPRIDAS, Šv. Marijos Domnicoje Protodiakonas Kardinolas OTTAVIANI.
Aš ALBERTAS, Šv. Pudentianos Diakonas Kardinolas DI JORIO.
Aš PRANCIŠKUS, Šv. Marijos Kosmedine Diakonas Kardinolas ROBERTI.
Aš ARKADIJUS, Šv. Blažiejaus ir Karolio Katinaryje Diakonas Kardinolas LARRAONA.
Aš PRANCIŠKUS, Šv. Kozmo ir Damijono Diakonas Kardinolas MORANO.
Aš VILJAMAS TEODORAS, Šv. Teodoro rūmuose Kardinolas HEARD.
Aš AUGUSTINAS, Šv. Sabos Diakonas Kardinolas BEA.
Aš ANTONIJUS, Šv. Eugenijaus Diakonas Kardinolas BACCI.
Aš BROLIUS MIKALOJUS, Šv. Pauliaus Arenoje Diakonas Kardinolas BROWNE.
Aš FREDERIKAS, Šv. Jono Bosko Tusculanos kelyje Diakonas Kardinolas Callori DI VIGNALE.