Povilo apokalipsė (Apocalypse of Paul, Visio Pauli, Ἀποκάλυψις Παύλου) yra ankstyvosios krikščioniškosios apokaliptinės literatūros kūrinys, kuriame pasakojama apie apaštalo Povilo dvasinę kelionę per dangų ir pragarą. Šis veikalas nėra Naujojo Testamento dalis, tačiau jis remiasi 2 Korintiečiams laiške minimomis Povilo vizijomis ir jas išplėtoja į savarankišką, itin detalų pasakojimą. Tekstas išliko graikų, koptų, etiopų, sirų, lotynų ir kitomis kalbomis, o jo turinys atspindi ankstyvųjų krikščionių susidomėjimą pomirtiniu pasauliu, teismu ir sielų likimu.
Svarbu pabrėžti, kad ši krikščioniškoji Povilo apokalipsė nėra tas pats kūrinys kaip „Coptic Apocalypse of Paul“, rastas Nag Hamadžio bibliotekoje. Pastarasis yra gnostinis traktatas, turintis visiškai kitokią kosmologiją ir teologiją. Tuo tarpu Visio Pauli yra moralinis, vizionieriškas tekstas, paplitęs vėlyvojoje antikoje ir viduramžiais, turėjęs didžiulę įtaką krikščioniškajai vaizduotei, ypač pragaro ir dangaus vaizdinių formavimuisi.
Povilo apokalipsėje apaštalas, lydimas angelo, keliauja per dangaus sferas ir stebi sielų teismus. Tekste aprašomos įvairios nusidėjėlių bausmės ir teisiųjų džiaugsmai, o tokia struktūra atspindi ankstyvosios krikščionių apokaliptikos tikslą – moralinį auklėjimą per pomirtinio pasaulio vizijas. Šis kūrinys išsiskiria itin detaliu sielų teismo vaizdu, kuris vėliau paveikė kitus krikščioniškus tekstus ir net viduramžių literatūrą.
Kadangi Povilo apokalipsė išliko skirtingose rankraščių tradicijose, jos turinys šiek tiek varijuoja. Koptų versija yra ypač svarbi, nes atspindi Egipto krikščionių teologinį mąstymą ir jų pomirtinio pasaulio sampratą. Tekstas buvo naudojamas kaip mokomasis raštas, skirtas sustiprinti tikinčiųjų moralinį gyvenimą ir priminti apie dieviškojo teismo neišvengiamumą. Jis buvo skaitomas vienuolynuose ir platesnėse bendruomenėse, todėl jo įtaka buvo plati ir ilgalaikė.
Istoriniu ir literatūriniu požiūriu Povilo apokalipsė atsirado laikotarpiu, kai krikščionių bendruomenės siekė aiškiau suprasti pomirtinį pasaulį ir jo ryšį su moraliniu gyvenimu. Tekstas remiasi apaštalo Povilo autoritetu, nes jo vardas suteikė kūriniui patikimumo ir padėjo perduoti moralinę žinią. Apokaliptiniai raštai buvo populiarūs tarp ankstyvųjų krikščionių, nes jie padėjo suprasti istorinius sukrėtimus ir suteikė viltį dėl galutinės Dievo pergalės. Povilo apokalipsė įsilieja į šią tradiciją, pateikdama aiškų pomirtinio teismo ir sielų likimo vaizdą.
Tekste ryškiai atsiskleidžia kova tarp gėrio ir blogio, kuri buvo esminė ankstyvajai krikščionybei. Povilo kelionė per dangų ir pragarą leidžia suvokti, kad moraliniai pasirinkimai turi pasekmių. Pabrėžiama, kad Dievo teismas yra teisingas, o kiekviena siela gauna atlygį pagal savo darbus. Ši žinia buvo ypač svarbi bendruomenėms, patyrusioms persekiojimus ir moralinius išbandymus.
Povilo apokalipsė yra reikšminga dėl savo įtakos krikščioniškajai literatūrai ir teologijai. Ji padėjo formuoti viduramžių pomirtinio pasaulio vaizdinius ir prisidėjo prie teismo, pragaro ir dangaus sampratų vystymosi. Koptų versija leidžia tyrinėti, kaip tekstas buvo pritaikytas Egipto krikščionių bendruomenėms, ir atskleidžia vertimo tradicijų bei teologinių sąvokų raidą. Tai svarbus šaltinis rekonstruojant ankstyvosios krikščionybės literatūrinę įvairovę ir jos dvasinį pasaulį.
Povilo apokalipsė
Įžanga
Epifanijus pasakoja, kad kianitai (arba kainitai) Povilo vardu buvo suklastoję knygą, pilną nenusakomų dalykų, kuria naudojosi ir tie, kurie vadinami gnostikais. Jie ją vadino „Povilo pakilimu“ (Anabaticon), remdamiesi apaštalo žodžiais, kad jis buvo paimtas į trečiąjį dangų. Iš šios knygos neliko jokių pėdsakų.
Šventasis Augustinas juokiasi iš kvailybės tų, kurie suklastojo „Povilo Apokalipsę“, pilną pasakėčių, ir apsimetė, kad joje surašyti neapsakomi dalykai, kuriuos apaštalas girdėjo. Be abejo, tai mūsų nagrinėjama knyga. Sozomenas savo „Bažnyčios istorijoje“ sako: „Knyga, dabar platinama kaip apaštalo Povilo Apokalipsė, kurios nematė nė vienas iš senovės rašytojų, yra giriama daugumos vienuolių. Tačiau kai kurie teigia, kad ši knyga buvo rasta Teodosijaus valdymo metu. Sakoma, kad dievišku apreiškimu Tarse, Kilikijoje, Povilo namuose, po žeme buvo rasta marmurinė skrynia, o joje ši knyga“. Tačiau kai Sozomenas pasiteiravo apie tai vieno Tarso kunigo, šis pasakė, kad tai melas.
Sozomeno istorija yra ta pati, kuri pasirodo mūsų knygoje, ir galime neabejoti, kad ši Apokalipsė pasirodė paskutiniais IV amžiaus metais. Ji pasmerkta Gelazijaus dekrete, o vėlesni Bažnyčios rašytojai apie ją atsiliepia nepritariamai.
Nors tai nėra ankstyva knyga, ji sudaryta iš labai senos medžiagos ir turėjo didžiulį pasisekimą, ypač Vakaruose. Regėjimo įtaka juntama net Dantės „Pragare“ ir šimtuose kitų viduramžių vizijų. Skaitytojas pastebės, kad Povilas čia tiesiogiai remiasi Petru, ypač aprašydamas pragaro kančias. Knyga sudaryta derinant skirtingus šaltinius, todėl kai kurie epizodai (pavyzdžiui, lankymasis Rojuje) pasikartoja.
Knygos planas:
1–2. Apreiškimo atradimas.
3–6. Kūrinijos kreipimasis į Dievą prieš žmogų.
7–10. Angelų ataskaita Dievui apie žmones.
11–18. Teisiųjų ir nedorėlių mirtys bei teismai.
19–30. Pirmasis Rojaus regėjimas.
31–44. Pragaras. Povilas išreikalauja poilsį pasmerktiesiems sekmadienį.
45–51. Antrasis Rojaus regėjimas.
Štai prasideda šventojo apaštalo Povilo regėjimas.
„Bet aš pereisiu prie Viešpaties regėjimų ir apreiškimų. Pažįstu žmogų Kristuje, kuris prieš keturiolika metų, – ar kūne, nežinau, ar ne kūne, nežinau, Dievas žino, – buvo paimtas iki trečiojo dangaus. Ir pažįstu tą žmogų, – ar kūne, ar ne kūne, nežinau, Dievas žino, – kad jis buvo paimtas į rojų ir girdėjo neapsakomus žodžius, kurių žmogui nevalia ištarti. Tokiu žmogumi aš girsiuosi, o savimi nesigirsiu, nebent savo silpnumais.“
1. Apreiškimo radimas
Kada jis buvo apreikštas? Valdant jaunesniajam Teodosijui Augustui ir Cinegijui, vienas garbingas žmogus, gyvenęs Tarse, namuose, kurie anksčiau priklausė šventajam Povilui, naktį išvydo angelą. Angelas jam pasakė, kad jis turėtų išardyti namo pamatus ir paskelbti tai, ką ras, tačiau žmogus manė, kad tai melagingas regėjimas.
2. Angelas atėjo trečią kartą, nubaudė jį ir privertė išardyti pamatus. Kasdamas jis rado marmurinę dėžę, kurios šonuose buvo įrašai. Joje buvo šventojo Povilo apreiškimas ir batai, kuriais jis avėjo mokydamas Dievo žodį. Žmogus bijojo atidaryti dėžę ir nunešė ją teisėjui. Teisėjas, užantspaudavęs ją švinu, nusiuntė imperatoriui Teodosijui. Imperatorius dėžę atidarė ir rado šventojo Povilo apreiškimą. Jos kopiją jis nusiuntė į Jeruzalę, o originalą pasiliko sau.
3. Kūrinijos skundas
Kol buvau kūne, kuriame buvau paimtas iki trečiojo dangaus, man atėjo Viešpaties žodis: „Sakyk šiai tautai: kiek ilgai jūs nusižengsite, pridėsite nuodėmę prie nuodėmės ir gundysite Viešpatį, kuris jus sukūrė? Sakotės esą Abraomo vaikai, bet darote šėtono darbus, vaikščiojate pasitikėdami Dievu, girdamiesi tik savo vardu, bet būdami vargšai dėl savo nuodėmių. Prisiminkite ir žinokite, kad visa kūrinija yra pavaldi Dievui, bet tik žmonija nusideda. Ji valdo visą kūriniją, o nusideda labiau už visą gamtą“.
4. Dažnai saulė, didžioji šviesa, kreipdavosi į Viešpatį sakydama: „Viešpatie Dieve Visagali, aš žvelgiu į žmonių bedievystę ir neteisybę. Leisk man, ir aš pasielgsiu su jais pagal savo galią, kad jie žinotų, jog Tu vienas esi Dievas“. Ir pasigirdo balsas: „Visa tai Aš žinau, nes Mano akis mato ir Mano ausis girdi, bet Mano kantrybė pakelia juos, kol jie atsivers ir atgailaus. Bet jei jie nesugrįš pas Mane, Aš juos visus teisiu“.
5. Kartais mėnulis ir žvaigždės kreipdavosi į Viešpatį sakydami: „Viešpatie Dieve Visagali, Tu mums davei valdžią nakčiai; kiek ilgai mes žiūrėsime į bedievystę, ištvirkavimus ir žmogžudystes, kurias daro žmonių vaikai? Leisk mums pasielgti su jais pagal mūsų galias, kad jie žinotų, jog Tu vienas esi Dievas“. Ir pasigirdo balsas: „Aš žinau visus šiuos dalykus, Mano akis žvelgia į juos, bet Mano kantrybė pakelia juos, kol jie atsivers. Jei ne, Aš juos teisiu“.
6. Dažnai ir jūra šaukdavo: „Viešpatie Dieve Visagali, žmonės suteršė Tavo šventą vardą manyje. Leisk man pakilti ir užlieti kiekvieną mišką, medį ir visą pasaulį, kol išnaikinsiu visus žmonių vaikus, kad jie žinotų, jog Tu vienas esi Dievas“. Ir vėl pasigirdo balsas: „Aš žinau viską, bet Mano kantrybė pakelia juos“.
Taip pat ir vandenys skųsdavosi dėl žmonių vaikų, ir žemė šaukdavo Viešpačiui prieš žmones sakydama: „Viešpatie Dieve Visagali, aš kenčiu labiau už visą Tavo kūriniją, pakeldama žmonių ištvirkavimus, svetimavimus, žmogžudystes, vagystes, burtus ir visą blogį, kurį jie daro. Tėvas kyla prieš sūnų, sūnus prieš tėvą, svetimas prieš svetimą, kiekvienas teršia savo kaimyno žmoną… Leisk man, ir aš sunaikinsiu savo vaisių gerumą“. Ir pasigirdo balsas: „Aš žinau viską, ir niekas negali pasislėpti nuo savo nuodėmės. Jų bedievystę Aš žinau, bet Mano šventumas pakelia juos, kol jie atgailaus. Jei ne, Aš juos teisiu“.
7. Žiūrėkite tad, žmonių vaikai. Kūrinys yra pavaldus Dievui, bet tik žmonija nusideda. Todėl, žmonių vaikai, šlovinkite Viešpatį Dievą be perstojo visomis valandomis; ypač kai saulė leidžiasi. Mat tą valandą visi angelai eina pas Viešpatį Jo pagarbinti ir pristatyti žmonių darbų, kuriuos kiekvienas padarė nuo ryto iki vakaro, nesvarbu, geri jie ar blogi.
Kai saulė nusileidžia, pirmąją nakties valandą, kiekvienos tautos ir kiekvieno žmogaus angelas sargas eina pas Dievą, nes žmogus yra Dievo atvaizdas. Taip pat ir ryte, dvyliktąją nakties valandą, visi angelai susitinka su Dievu ir pristato visus žmonių darbus. Kiekvieną dieną ir naktį angelai pateikia Dievui žmonijos darbų sąskaitą.
8. Angelų susirinkimas
Paskirtą valandą visi angelai džiūgaudami ateina prieš Dievą Jo pagarbinti. Staiga nustatytu laiku įvyko susirinkimas, angelai atėjo garbinti Dievo akivaizdoje, dvasia išėjo jų pasitikti, ir pasigirdo balsas: „Iš kur ateinate, mūsų angelai, nešdami žinių naštas?“
9. Jie atsakė: „Ateiname nuo tų, kurie atsižadėjo pasaulio dėl Tavo šventojo vardo, klaidžioja kaip svetimšaliai uolų urvuose, verkia kiekvieną valandą, alksta ir trokšta dėl Tavo vardo, meldžiasi ir šlovina kiekvieną valandą, kankinasi ir tramdo save labiau už visus žemės gyventojus. Ir mes, jų angelai, gedime kartu su jais“. Dievo balsas jiems tarė: „Žinokite, kad nuo šiol Mano malonė bus su jumis ir Mano pagalba – Mano mylimasis Sūnus – bus su jais, juos valdydamas; Jis jiems tarnaus ir niekada jų nepaliks, nes jų vieta yra Jo buveinė“.
10. Kai šie angelai pasitraukė, atėjo kiti angelai garbinti didybės akivaizdoje, ir jie verkė. Dievo balsas paklausė: „Iš kur ateinate, nešdami naštas, pasaulio naujienų tarnai?“ Jie atsakė: „Ateiname nuo tų, kurie šaukėsi Tavo vardo, bet pasaulio pinklės padarė juos apgailėtinus, jie nuolat ieškojo pasiteisinimų ir per visą gyvenimą nesukalbėjo nė vienos tyros maldos iš visos širdies. Kodėl mes turime būti su tokiais nusidėjėliais?“ Dievo balsas jiems atsakė: „Jūs turite jiems tarnauti, kol jie atsivers; bet jei nesugrįš, Aš juos teisiu“.
Žinokite tad, žmonių vaikai, kad viską, ką darote, angelai pasako Dievui.
11. Kelionė į dangų ir susitikimas su baisiaisiais angelais
Angelas man tarė: „Sek paskui mane, ir aš tau parodysiu teisiųjų vietą, kur jie paimami po mirties. Po to nunešiu tave į bedugnę ir parodysiu nusidėjėlių sielas“.
Sekiau paskui angelą, jis nunešė mane į dangų, ir aš pažvelgiau į skliautą. Mačiau ten galias: ten buvo užmarštis, kuri klaidina ir traukia žmonių širdis, šmeižto dvasia, ištvirkavimo dvasia, rūstybės dvasia ir įžūlumo dvasia. Tai mačiau po dangaus skliautu.
Vėl pažvelgiau ir pamačiau angelus be gailesčio, kurių veidai buvo pilni įniršio, o dantys kyšojo iš burnų. Jų akys švietė kaip ryto žvaigždė, o iš plaukų ir burnų lėkė ugnies kibirkštys. Paklausiau angelo: „Kas jie tokie, Viešpatie?“ Angelas atsakė: „Tai tie, kurie paskirti nusidėjėlių sieloms mirties valandą – tiems, kurie netikėjo, kad Viešpats yra jų pagalbininkas“.
12. Teisiųjų angelai
Pažvelgiau į aukštybes ir pamačiau kitus angelus, kurių veidai švietė kaip saulė. Jie buvo susijuosę auksiniais diržais, rankose laikė palmių šakas ir Dievo ženklą, vilkėjo drabužiais, ant kurių buvo įrašytas Dievo Sūnaus vardas. Jie buvo pilni švelnumo ir gailestingumo. Angelas paaiškino: „Tai teisingumo angelai, siunčiami paimti teisiųjų sielų jų mirties valandą“. Paklausiau: „Ar visi po mirties susitinka su liudytojais?“ Angelas atsakė: „Kelias pas Dievą visiems vienas, bet teisieji, turėdami šventą pagalbininką, nesitrikdo eidami prieš Dievą“.
13. Žvilgsnis į žemę
Angelas tarė: „Pažvelk į žemę“. Pažvelgiau iš dangaus ir pamačiau visą pasaulį – mano akyse jis buvo kaip niekas. Žmonių vaikai atrodė kaip niekas, visiškai nykstantys. Mačiau didžiulį ugnies debesį, pasklidusį virš viso pasaulio. Angelas pasakė: „Tai neteisybė, sumaišyta su nusidėjėlių žūtimi“.
14. Teisiojo žmogaus mirtis
Pažvelgiau ir pamačiau mirštantį žmogų. Angelas tarė: „Tas, kurį matai, yra teisus“. Mačiau visus jo darbus, padarytus dėl Dievo vardo. Prieš jam paliekant pasaulį, šalia jo stovėjo šventi angelai ir pikti angelai. Piktoji dvasia nerado jame vietos, o šventieji angelai perėmė jo sielą. Jie tarė: „Siela, pažink savo kūną, iš kurio išėjai, nes turėsi į jį sugrįžti prisikėlimo dieną“.
Jie priėmė sielą ir pabučiavo ją, sakydami: „Būk drąsi, nes vykdei Dievo valią žemėje“. Angeliškas sargas džiaugėsi siela, o dvasia ją stiprino. Kai jie nešė sielą į dangų, piktosios galios, esančios po dangumi, bandė ją sustabdyti klausdamos: „Kur bėgi, siela? Sustok ir leisk pažiūrėti, ar tavyje yra kas nors mūsų“. Bet jie nieko nerado.
Siela buvo atvesta Dievo akivaizdon. Mykolas ir visa angelų kariauna puolė kniūbsti prieš Dievo sostą. Dievas tarė: „Kaip ši siela Manęs nuliūdino, taip ir Aš jos neliūdinsiu. Teatiduoda ją Mykolui, sandoros angelui, ir tenuveda jis ją į džiaugsmo rojų, kad ji taptų bendrapaveldė su visais šventaisiais“. Girdėjau milijonų angelų balsus šlovinant Viešpatį: „Teisus Tu, Viešpatie, ir teisingi Tavo teismų sprendimai“.
15. Nusidėjėlio mirtis
Angelas tarė: „Pažvelk vėl į žemę ir lauk nedoro žmogaus sielos išėjimo – to, kuris rūstino Viešpatį dieną ir naktį, sakydamas: „Niekas kitas šiame pasaulyje man nerūpi, aš valgysiu, gersiu ir mėgausiuos… Kas gi yra grįžęs iš pragaro ir pasakęs, kad ten yra teismas?“
Pažvelgiau ir pamačiau visas to nusidėjėlio piktadarystes. Kai jį išvedė iš kūno, jis tarė: „Būtų buvę geriau man negimti“. Šventieji angelai jame nerado vietos, o pikti angelai jį perėmė. Jie tris kartus įspėjo sielą: „Nelaiminga siela, žiūrėk į savo kūną, nes turėsi į jį grįžti prisikėlimo dieną gauti atlygio už savo nuodėmes“.
16. Angelas sargas jam tarė: „Aš esu angelas, kuris buvau su tavimi ir kasdien pranešdavau Viešpačiui tavo blogus darbus. Jei būtų mano valia, nebūčiau tau tarnavęs nė dienos, bet Dievas yra gailestingas ir įsakė mums nepalikti jūsų, kol neatgailausite. Bet tu praradai atgailos laiką. Nuo šiol aš tau svetimas“.
Kai siela bandė kilti į dangų, ją pasitiko klaida, užmarštis ir ištvirkavimo dvasia. Jos klausė: „Kur eini, nelaiminga siela? Sustok, pažiūrėkime, ar tavyje yra mūsų nuosavybės“. Girdėjau danguje balsus: „Pristatykite šią apgailėtiną sielą Dievui, kad ji žinotų, jog yra Dievas, kurį ji niekino“.
Visi angelai, pamatę sielą, šaukė: „Vargas tau, nelaiminga siela! Ką atsakysi Dievui?“ Angelas sargas pasakė Dievui: „Viešpatie Dieve Visagali, aš esu šios sielos angelas, kurios darbus pranešdavau Tau naktį ir dieną“. Ir Dievas paklausė sielos: „Kur tavo vaisiai? Ar Aš neleidau saulei tekėti tau taip pat, kaip ir teisiajam?“ Siela tylėjo, neturėdama ką atsakyti. Dievas tarė: „Teisingas yra Dievo teismas. Teatiduoda ją angelui Tartaruchui (arba Temeluchui), kuris paskirtas virš kankinimų, ir tenumes jis ją į išorinę tamsą, kur yra kaukimas ir dantų griežimas“.
17. Teismas ir angelų knygos
Vėl pamačiau sielą, kurią nešė du angelai. Ji šaukė: „Pasigailėk manęs, teisingasis Dieve!“ Dievas tarė: „Tu niekada nerodei gailestingumo, todėl ir su tavimi nebus elgiamasi gailestingai. Prisipažink savo nuodėmes“. Siela melavo: „Viešpatie, aš nenusidėjau“. Dievas tarė: „Manai, kad vis dar esi pasaulyje, kur gali paslėpti nuodėmę? Čia viskas tampa akivaizdu“.
Atėjo sielos angelas sargas, nešinas raštu (knyga), ir tarė: „Viešpatie, mano rankose yra visos šios sielos nuodėmės nuo pat jos jaunystės“. Dievas liepė angelui skaityti tik paskutinių penkerių metų nuodėmes prieš mirtį. „Prisiekiu savo šventaisiais angelais, kad jei ji būtų atgailavusi penkerius metus prieš mirtį, net vienerius metus, būtų buvę pamiršta visas blogis, kurį ji padarė anksčiau. Bet dabar ji turi pražūti“.
18. Tą pačią valandą buvo atvestos sielos tų, kuriuos šis nusidėjėlis nuskriaudė. Dievas liepė prisipažinti. Siela atsakė: „Viešpatie, nepraėjo nė metai, kai aš nužudžiau šitą ir išliejau jo kraują, o su kitu ištvirkavau ir atėmiau jo turtą“. Dievas tarė: „Ar nežinojai, kad tas, kuris smurtauja prieš kitą, yra laikomas šioje vietoje, kol miršta jo skriaudėjas, ir tada abu stoja prieš teisėją?“ Siela buvo atiduoda Tartaruchui į apatinį kalėjimą iki didžiosios teismo dienos.
19. Teisiųjų vietos ir aukso vartai
Angelas man tarė: „Sek paskui mane, parodysiu tau teisiųjų vietas“. Jis nunešė mane į trečiąjį dangų ir pastatė prieš vartus. Vartai buvo iš aukso, o šalia stovėjo du auksiniai stulpai, pilni auksinių raidžių. Angelas pasakė: „Palaimintas esi, jei įeini pro šiuos vartus, nes čia įleidžiami tik tie, kurie išlaikė savo kūnų tyrumą“. Paklausiau apie raides. Angelas atsakė: „Tai vardai teisiųjų, kurie tarnauja Dievui iš visos širdies žemėje. Jų vardai žinomi angelams dar prieš jiems paliekant pasaulį“.
20. Susitikimas su Enochu ir Eliju
Įėjus pro vartus, mane pasitiko senelis, kurio veidas švytėjo kaip saulė. Jis mane apkabino ir tarė: „Sveikas, Pauliau, Dievo mylimasis!“ Jis verkė. Paklausiau: „Tėve (arba broli), kodėl verki?“ Jis atsakė: „Nes mus liūdina žmonės; Viešpats paruošė tiek daug gerų dalykų, bet daugelis jų nepriima“. Angelas pasakė: „Tai Enochas, teisingumo raštininkas“.
Toliau pamačiau Eliją. Jis pasveikino mane su džiaugsmu, bet vėliau nusisuko ir pravirko: „Pauliau, gauk atlygį už savo darbą tarp žmonių. Mačiau didingus dalykus, paruoštus teisiems, bet dauguma jų negauna; tik per didelius vargus vienas kitas čia patenka“.
21. Pažadėtoji žemė
Angelas parodė man dalykus, kurių žmogui nevalia ištarti. Tada nuleido mane iš trečiojo dangaus į antrąjį dangų, o iš ten – prie dangaus vartų. Ten buvo upė, drėkinanti visą žemę. Angelas pasakė: „Tai Okeanas“. Staiga atsidūriau už dangaus ribų ir pamačiau, kad ten žemė buvo septynis kartus šviesesnė už sidabrą. Angelas paaiškino: „Tai Pažadėtoji žemė. Ar negirdėjai parašyta: ‘Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę’? Teisiųjų sielos po mirties siunčiamos čia laukti“.
Angelas sakė, kad kai Kristus ateis karaliauti, pirmoji žemė ištirps, o ši Pažadėtoji žemė pasirodys kaip rasa ar debesis. Tada Viešpats Jėzus Kristus, amžinasis Karalius, apsireikš su visais šventaisiais ir valdys tūkstantį metų.
22. Pieno ir medaus upė
Mačiau upę, tekančią pienu ir medumi. Pakrantėse augo medžiai, pilni vaisių. Kiekvienas medis duodavo dvylika derlių per metus. Mačiau palmes, siekiančias dvidešimt uolekčių. Koptų versijoje rašoma: „Ant kiekvieno medžio šakos buvo dešimt tūkstančių kekių, kiekvienoje kekėje – dešimt tūkstančių datulių. Taip pat ir su vynuogienojais: kiekvienas vynuogienojas turėjo dešimt tūkstančių šakų, kiekviena šaka – dešimt tūkstančių kekių, o kiekviena kekė – dešimt tūkstančių uogų“.
Paklausiau, kodėl tiek daug vaisių. Angelas atsakė: „Nes Viešpats gausiai dalija dovanas vertiems, kurie savo valia vargo pasaulyje dėl Jo vardo“. Angelas pridūrė: „Tai, ką matai dabar, skirta tiems, kurie gyveno santuokoje ir išlaikė tyrumą. Tačiau mergelėms ir tiems, kurie alko ir troško teisingumo, Dievas duos septynis kartus didesnių dalykų“.
Po viso to jis išvedė mane iš tos vietos, kur mačiau šiuos dalykus, ir štai – upė, kurios vandenys buvo nepaprastai balti, baltesni už pieną. Paklausiau angelo: „Kas tai?“ Jis atsakė: „Tai Acheruzos ežeras, kur yra Kristaus miestas. Tačiau ne kiekvienam leidžiama į tą miestą įeiti, nes tai kelias, vedantis pas Dievą. Jei kas buvo ištvirkėlis ar bedievis, bet atsivertė, atgailavo ir davė atgailos vertų vaisių, jam išėjus iš kūno, jis pirmiausia atvedamas pagarbinti Dievą, o tada Viešpaties įsakymu perduodamas angelui Mykolui, kuris nuplauna jį Acheruzos ežere ir taip įveda į Kristaus miestą kartu su tais, kurie nepadarė nuodėmės“. Aš stebėjausi ir šlovinau Viešpatį Dievą už viską, ką mačiau.
23. Kristaus miestas
Angelas atsakė ir tarė man: „Sek paskui mane, aš tave nuvesiu į Kristaus miestą“. Jis atsistojo prie Acheruzos ežero ir įsodino mane į auksinį laivą, o maždaug trys tūkstančiai angelų giedojo himną priešais mane, kol pasiekiau Kristaus miestą. Kristaus miesto gyventojai labai džiaugėsi manimi, kai atėjau pas juos. Įėjau ir pamačiau Kristaus miestą: jis buvo visas iš aukso, apsuptas dvylikos sienų, o viduje buvo dvylika bokštų (Koptų v.: po bokštą ant kiekvienos sienos; Sirų v.: 12 000 bokštų). Tarp sienų buvo vienos stadijos atstumas. Paklausiau angelo: „Viešpatie, kiek yra viena stadija?“ Angelas atsakė: „Tiek, kiek yra tarp Viešpaties Dievo ir žmonių žemėje, nes didysis Kristaus miestas yra vienintelis“. Miesto apvade buvo dvylika nepaprasto grožio vartų ir keturios jį supančios upės: medaus upė, pieno upė, vyno upė ir aliejaus upė. Paklausiau angelo: „Kas tai per upės, supančios šį miestą?“ Jis tarė: „Tai keturios upės, kurios gausiai teka tiems, kurie yra šioje pažado žemėje. Jų vardai tokie: medaus upė vadinama Pisonu, pieno upė – Eufratu, aliejaus upė – Geonu, o vyno upė – Tigru. Kadangi teisieji, būdami pasaulyje, nesinaudojo savo galia šitiems dalykams, bet alkino ir vargino save dėl Viešpaties Dievo, tad jiems įėjus į šį miestą, Viešpats duos jiems šiuos dalykus be saiko ir be skaičiaus“.
24. Puikieji už miesto vartų
Įėjęs pro vartus, pamačiau priešais miesto duris didelius ir aukštus medžius, kurie neturėjo vaisių, tik lapus. Mačiau keletą žmonių, išsibarsčiusių tarp tų medžių; jie graudžiai sielojosi matydami ką nors įeinant į miestą. O tie medžiai atlikinėjo atgailą už juos: jie lenkėsi, žeminosi ir vėl tiesėsi. Matydamas tai, verkiau kartu su jais. Paklausiau angelo: „Viešpatie, kas yra šie, kuriems neleidžiama įeiti į Kristaus miestą?“ Jis atsakė: „Tai tie, kurie uoliai atsižadėjo pasaulio dieną ir naktį pasninkaudami, bet jų širdis buvo puikesnė už kitų žmonių – jie garbino ir aukštino save, bet nieko nedarė savo artimui. Kai kuriuos jie sveikino draugiškai, o kitiems netarė net „Sveikas“; kam norėjo, tiems atverdavo, o jei padarydavo ką nors mažo savo artimui, tuoj pasipūsdavo“. Paklausiau: „Vadinasi, Viešpatie, jų puikybė sutrukdė jiems įeiti į Kristaus miestą?“ Angelas atsakė: „Visų blogybių šaknis yra puikybė. Argi jie geresni už Dievo Sūnų, kuris pas žydus atėjo su didžiu nuolankumu?“ Paklausiau: „Kodėl tuomet medžiai žeminasi ir vėl tiesiasi?“ Angelas atsakė: „Visą laiką, kurį jie praleido žemėje tarnaudami Dievui, dėl žmonių gėdos ir priekaištų jie kurį laiką gėdijosi ir žeminosi, bet nesigailėjo ir neatgailavo, kad atsikratytų juose esančios puikybės. Todėl medžiai lenkiasi ir vėl tiesiasi“. Paklausiau: „Dėl kokios priežasties jie įleidžiami prie miesto vartų?“ Angelas atsakė: „Dėl didžio Dievo gerumo, nes čia yra įėjimas visiems Jo šventiesiems. Jie palikti šioje vietoje tam, kad kai Kristus, amžinasis Karalius, įeis su savo šventaisiais, visi teisieji už juos užtartų, ir tuomet jie įeis į miestą kartu su jais. Tačiau nė vienas iš jų negalės turėti tokio pasitikėjimo, kokį turi tie, kurie nusižemino tarnaudami Viešpačiui Dievui visą savo gyvenimą“.
25. Pranašų kelias
Ėjau toliau, angelas mane vedė ir atvedė prie medaus upės. Ten pamačiau Izaiją, Jeremiją, Ezekielį, Amosą, Michėją ir Zachariją – mažuosius ir didžiuosius pranašus; jie pasveikino mane mieste. Paklausiau angelo: „Kas tai per takas?“ Jis atsakė: „Tai pranašų takas. Kiekvienas, kuris nuliūdino savo sielą ir nevykdė savo valios dėl Dievo, kai jis pasitraukia iš pasaulio ir yra atvedamas pas Viešpatį Dievą bei Jį pagarbina, tuomet Dievo įsakymu jis perduodamas Mykolui, o tas jį įveda į miestą, į šią pranašų vietą; jie sveikina jį kaip savo draugą ir kaimyną, nes jis įvykdė Dievo valią“.
26. Nekaltųjų vaikų vieta
Vėl jis mane vedė ten, kur buvo pieno upė, ir pamačiau toje vietoje visus vaikus, kuriuos karalius Erodas nužudė dėl Kristaus vardo. Jie pasveikino mane, o angelas tarė: „Visi tie, kurie išlaiko skaistybę ir tyrumą, išėję iš kūno ir pagarbino Viešpatį Dievą, yra perduodami Mykolui ir atvedami pas vaikus. Vaikai juos sveikina sakydami: „Jie yra mūsų broliai, draugai ir nariai“; tarp jų jie paveldės Dievo pažadus“.
27. Svetingųjų vieta
Vėl jis mane paėmė ir nusivedė į šiaurinę miesto pusę, prie vyno upės. Ten pamačiau Abraomą, Izaoką ir Jokūbą, Lotą, Jobą ir kitus šventuosius; jie mane pasveikino. Paklausiau: „Kas tai per vieta, Viešpatie?“ Angelas atsakė: „Visi tie, kurie buvo svetingi svetimšaliams, išėję iš pasaulio pirmiausia pagarbina Viešpatį Dievą, o tada perduodami Mykolui ir šiuo taku atvedami į miestą. Visi teisieji sveikina tokį kaip sūnų ir brolį, sakydami: „Kadangi tu buvai malonus ir svetingas, ateik ir turėk paveldą mūsų Viešpaties Dievo mieste“. Kiekvienas teisuolis mieste gaus Dievo gėrybes pagal savo darbus“.
28. Vienaširdžių vieta
Vėlgi jis mane nusivedė prie aliejaus upės rytinėje miesto pusėje. Ten pamačiau žmones, kurie džiaugėsi ir giedojo psalmes. Paklausiau: „Kas jie, Viešpatie?“ Angelas tarė: „Tai tie, kurie atsidavė Dievui iš visos širdies ir neturėjo savyje jokios puikybės. Visi, kurie džiaugiasi Viešpačiu Dievu ir šlovina Jį iš visos širdies, yra atvedami į šį miestą“.
29. Miesto sienos ir Dovydo šlovė
Jis nusivedė mane į miesto vidurį, prie dvylikos sienų. Toje vietoje buvo viena aukštesnė siena. Paklausiau: „Ar Kristaus mieste yra siena, garbingesnė už šią vietą?“ Angelas atsakė: „Antroji yra geresnė už pirmąją, trečioji – už antrąją ir taip toliau iki pat dvyliktos sienos, nes kiekviena lenkia kitą šlove“. Paklausiau: „Kodėl, Viešpatie, viena lenkia kitą šlove? Parodyk man“. Angelas atsakė: „Visiems tiems, kurie turi savyje bent truputį šmeižto, pavydo ar puikybės, dalis šlovės atimama, net jei jie yra Kristaus mieste. Pažvelk už savęs“.
Apsisukau ir pamačiau auksinius sostus, pastatytus prie įvairių vartų, o juose sėdėjo žmonės su auksinėmis karūnomis ir brangenybėmis. Pažvelgiau giliau ir pamačiau sostus, išdėstytus kita tvarka, kurie spindėjo tokia šlove, jog joks žmogus nepajėgtų jų aprašyti. Paklausiau: „Viešpatie, kas sėdi tuose sostuose?“ Angelas atsakė: „Tai sostai tų, kurie turėjo gerą širdį ir nuovoką, tačiau dėl Viešpaties Dievo apsimetė kvailiais – jie nežinojo nei Raštų, nei daugybės psalmių, bet įsiminę bent vieną Dievo įsakymų skyrių, jį vykdė su didžiu uolumu ir turėjo teisingą ketinimą prieš Viešpatį Dievą. Dėl jų didis nustebimas apims visus šventuosius, kurie kalbėsis vieni su kitais: „Sustokite ir pažiūrėkite į šiuos neišsimokslinusius, kurie nieko daugiau nežinojo, kaip jie savo nekaltumu užsitarnavo tokius gražius drabužius ir tokią didžią šlovę“.
Miesto viduryje pamačiau nepaprastai aukštą aukurą. Prie aukurą stovėjo vienas, kurio veidas švytėjo kaip saulė; jis laikė rankose psalterį bei arfą ir giedojo šlovę sakydamas: „Aleliuja“. Jo balsas užpildė visą miestą. Kai visi, buvę bokštuose ir prie vartų, jį išgirdo, atsakė: „Aleliuja“, taip, kad miesto pamatai sudrebėjo. Paklausiau: „Kas yra šis, Viešpatie, turintis tokią galią?“ Angelas tarė: „Tai Dovydas. Čia yra Jeruzalės miestas. Kai amžinybės karalius Kristus ateis savo karalystės pilnatvėje, Dovydas vėl eis prieš Jį giedodamas šlovę, o visi teisieji kartu jam pritars: „Aleliuja“. Paklausiau: „Viešpatie, kaip čia yra, kad būtent Dovydas pirmas pradeda giedoti?“ Angelas atsakė: „Kai Dievo Sūnus Kristus sėdi tėvo dešinėje, šis Dovydas gieda šlovę prieš Jį septintajame danguje. Kaip daroma danguje, taip daroma ir apačioje, nes be Dovydo nevalia aukoti aukos Dievui; būtina, kad Dovydas giedotų Kristaus kūno ir kraujo atnašavimo valandą. Kaip tai atliekama danguje, taip ir žemėje“.
30. Aleliuja reikšmė
Paklausiau angelo: „Viešpatie, kas yra Aleliuja?“ Angelas atsakė: „Tu viską tiri ir visko klausinėji“. Jis tarė: „Aleliuja sakoma hebrajiškai, tai Dievo ir angelų kalba. Aleliuja reikšmė yra ši: tecel . cat . marith . macha.“ Paklausiau: „Ką tai reiškia?“ Angelas atsakė: „Tai reiškia: šlovinkime Jį visi kartu“. Paklausiau: „Ar visi, kurie sako Aleliuja, šlovina Dievą?“ Angelas atsakė: „Taip. Ir jei kas gieda Aleliuja, o esantys šalia kartu negieda, jie nusideda. Tačiau jei žmogus yra labai senas ar silpnas, jis nenusideda. Bet tas, kuris pajėgia ir negieda kartu, žinokite, yra žodžio niekintojas, nes būtų puikybė ir nevertumas nešlovinti Viešpaties Dievo, savo kūrėjo“.
31. Kelionė į pragarą ir ugnies upė
Baigęs kalbėti, jis išvedė mane iš miesto per medžius, atgal iš gerųjų dalykų žemės ir pastatė prie pieno bei medaus upės. Po to jis nuvedė mane prie okeano, kuris laiko dangaus pamatus. Angelas tarė: „Ar supranti, kad išeini iš čia?“ Atsakiau: „Taip, Viešpatie“. Jis tarė: „Eikš, sek paskui mane, aš tau parodysiu bedievių ir nusidėjėlių sielas, kad žinotum, kokia vieta joms skirta“. Ėjau su angelu saulėlydžio kryptimi ir pamačiau dangaus pradžią, pagrįstą ant didelės vandens upės. Paklausiau: „Kas tai per upė?“ Jis atsakė: „Tai okeanas, kuris supa visą žemę“. Perėjęs už okeano, pamačiau, kad ten nebuvo šviesos, tik tamsa, sielvartas ir liūdesys. Aš atsidusau.
Ten pamačiau ugnies upę, degančią karščiu, o joje – daugybę vyrų ir moterų: vieni buvo panardinti iki kelių, kiti – iki bambos, kiti – iki lūpų, o dar kiti – iki plaukų. Paklausiau: „Viešpatie, kas yra šie ugnies upėje?“ Angelas atsakė: „Jie nėra nei karšti, nei šalti, nes nebuvo rasti nei tarp teisiųjų, nei tarp nedorėlių. Jie gyveno žemėje leisdami kai kurias dienas maldoje, o kitas – nuodėmėse ir ištvirkavimuose iki pat mirties“. Paklausiau: „Viešpatie, kas yra tie, kurie panardinti iki kelių?“ Jis atsakė: „Tai tie, kurie išėję iš bažnyčios tuščiai ginčijasi ir kalba svetimas kalbas. Tie, kurie iki bambos – tai tie, kurie priėmę Kristaus kūną ir kraują ėjo ištvirkauti ir nenustojo nusidėti iki mirties. Tie, kurie iki lūpų – tai šmeižikai, kurie juodino vienas kitą rinkdamiesi Dievo bažnyčioje. O tie, kurie iki antakių – tai tie, kurie mirkčioja vienas kitam ir slapta rezga blogį prieš savo kaimynus“.
32. Bedugnė
Šiaurinėje pusėje pamačiau įvairių kankinimų vietą, pilną vyrų ir moterų; ant jų tekėjo ugnies upė. Mačiau nepaprastai gilias duobes, kuriose buvo daugybė sielų; tos vietos gylis buvo maždaug trys tūkstančiai uolekčių. Girdėjau jas dejuojant ir verkiant: „Pasigailėk mūsų, Viešpatie“. Bet niekas jų nepasigailėjo. Paklausiau: „Kas jie, Viešpatie?“ Angelas atsakė: „Tai tie, kurie nepasitikėjo Viešpačiu ir netikėjo, kad Jis gali būti jų pagalbininkas“. Paklausiau: „Viešpatie, jei šios sielos čia bus metamos viena ant kitos per trisdešimt ar keturiasdešimt kartų, ar duobės jas sutalpins?“ Jis tarė: „Bedugnė neturi saiko. Jei stiprus žmogus paimtų akmenį ir įmestų jį į itin gilią šulinį, jis žemę pasiektų tik po daugelio valandų – tokia yra bedugnė. Kai sielos ten įmetamos, jos dugną pasiekia tik po penkių šimtų metų“.
33. Dievo kantrybė
Išgirdęs tai, pradėjau raudoti dėl žmonių giminės. Angelas tarė: „Kodėl raudi? Argi tu gailestingesnis už Dievą? Kadangi Dievas yra geras ir žino, kad kankinimai egzistuoja, Jis kantriai pakelia žmoniją, leisdamas kiekvienam vykdyti savo valią tol, kol jie gyvena žemėje“.
34. Neteisingo kunigo bausmė
Vėl pažvelgiau į ugnies upę ir pamačiau žmogų, kurį už gerklės buvo sugriebę pragaro sargai (angelai Tartaruchai). Jų rankose buvo trišakiai geležiniai kabliai, kuriais jie draskė to senio vidurius. Paklausiau: „Viešpatie, kas šis senis, kuriam skiriami tokie kankinimai?“ Angelas atsakė: „Tas, kurį matai, buvo kunigas, kuris blogai atliko savo tarnystę. Valgydamas, gerdamas ir ištvirkaudamas jis aukojo aukas Viešpačiui prie Jo šventojo aukuro“.
35. Neteisingo vyskupo bausmė
Netoliese pamačiau kitą senį, kurį greitai bėgdami tempė keturi piktieji angelai. Jie panardino jį iki kelių į ugnies upę, mėtė į jį akmenis ir draskė jam veidą kaip audra, neleisdami jam pasakyti „Pasigailėk manęs“. Angelas tarė: „Tas, kurį matai, buvo vyskupas, bet jis blogai vykdė savo pareigas. Jis gavo didį vardą, bet visą gyvenimą negyveno šventume to, kuris jam tą vardą davė. Jis neteisėtai teisė ir neturėjo gailesčio našlėms bei našlaičiams. Dabar jam atlyginama pagal jo neteisybę“.
36. Diakono ir skaitovo bausmės
Pamačiau ugnies upėje kitą žmogų, panardintą iki kelių; jo rankos buvo ištiestos ir kruvinos, o iš burnos ir šnervių lindo kirmėlės. Jis dejuodamas šaukė: „Pasigailėk manęs, nes kenčiu labiau už visus kitus šioje kankynėje“. Paklausiau: „Kas jis, Viešpatie?“ Jis atsakė: „Tas, kurį matai, buvo diakonas, kuris rijo atnašas, ištvirkavo ir nesielgė teisingai Dievo akyse, todėl dabar be perstojo moka kainą“. Pažvelgiau šalia ir pamačiau kitą žmogų, kurį skubiai atnešė ir įmetė į ugnies upę iki kelių. Atėjo kankinimų angelas su dideliu įkaitusiu skustuvu ir nupjovė tam žmogui lūpas bei liežuvį. Paklausiau: „Kas jis, Viešpatie?“ Jis atsakė: „Šis buvo skaitovas, kuris skaitė žmonėms, bet nesilaikė Dievo įsakymų. Dabar jis moka savo kainą“.
37. Lupikautojai ir Dievo žodžio niekintojai
Toje pačioje vietoje pamačiau daugybę duobių, o tarp jų upę, pilną vyrų ir moterų, kuriuos rijo kirmėlės. Paklausiau: „Kas jie?“ Angelas atsakė: „Tai tie, kurie reikalavo palūkanų nuo palūkanų ir pasitikėjo savo turtais, neturėdami vilties Dievuje“.
Po to pamačiau labai siaurą vietą, apsuptą ugnies sienos. Viduje vyrai ir moterys kando sau liežuvius. Paklausiau: „Kas jie?“ Jis atsakė: „Tai tie, kurie tyčiojosi iš Dievo žodžio bažnyčioje, nekreipdami į jį dėmesio ir laikydami Dievą bei Jo angelus nieku. Dabar jie gauna pelnytą bausmę“.
38. Burtininkai ir svetimautojai
Pažvelgiau į kitą duobę, kuri atrodė kaip pilna kraujo. Paklausiau: „Kas tai per vieta?“ Jis atsakė: „Į šią duobę suteka visi kankinimai“. Ten pamačiau vyrus ir moteris, panardintus iki lūpų. Paklausiau: „Kas jie?“ Jis atsakė: „Tai burtininkai, kurie kerėjo žmones ir nenustojo to daryti iki pat mirties“.
Vėl pamačiau vyrus ir moteris juodais veidais ugnies duobėje. Paklausiau: „Kas jie?“ Jis atsakė: „Tai paleistuviai ir svetimautojai, kurie turėdami savo žmonas ar vyrus vis tiek svetimavo. Todėl jie be perstojo moka kainą“.
39. Mergelių, neteisingųjų ir pasninko laužytojų bausmės
Mačiau merginas, vilkinčias juodais drabužiais, kurioms keturi baisūs angelai uždėjo ant kaklų įkaitintas grandines ir nusivedė į tamsą. Paklausiau: „Kas jos?“ Jis atsakė: „Tai tos, kurios būdamos mergelės suteršė savo nekaltybę tėvams nežinant“.
Vėl pamačiau vyrus ir moteris nukirstomis rankomis ir kojomis, nuogus, ledo ir sniego vietoje, kur juos rijo kirmėlės. Paklausiau: „Kas jie?“ Jis tarė: „Tai tie, kurie skriaudė našlaičius, našles ir vargšus bei nepasitikėjo Viešpačiu“.
Mačiau kitus kabančius virš vandens kanalo; jų liežuviai buvo nepaprastai sausi, prieš juos buvo padėta daug vaisių, bet jiems nebuvo leidžiama jų imti. Paklausiau: „Kas jie?“ Jis atsakė: „Tai tie, kurie sulaužė pasninką prieš paskirtą laiką“.
Mačiau vyrus ir moteris, kabančius už antakių ir plaukų, kuriuos tempė ugnies upė. Paklausiau: „Kas jie?“ Jis atsakė: „Tai tie, kurie atsiduodavo ne savo sutuoktiniams, o svetimautojams“. (Koptų v.: moterys, kurios puošėsi, kad suviliotų vyrus).
Mačiau kitus dulkėtus žmones, kurie atrodė kaip kraujas, dervos ir sieros duobėje. Paklausiau: „Kas jie?“ Jis atsakė: „Tai tie, kurie darė Sodomos ir Gomoros nuodėmes – vyrai su vyrais“.
40. Akli pagonys ir vaikžudžiai
Mačiau vyrus ir moteris baltais drabužiais; jų akys buvo aklos, jie sėdėjo duobėje. Paklausiau: „Kas jie?“ Jis atsakė: „Tai pagonys, kurie davė išmaldą, bet nepažino Viešpaties Dievo“.
Pažvelgęs pamačiau kitus vyrus ir moteris ant ugnies iešmų, draskomus žvėrių; jiems nebuvo leidžiama sakyti: „Viešpatie, pasigailėk mūsų“. Kankinimų angelas (Aftemeluchas) jiems šaukė: „Pripažinkite Dievo Sūnų! Jums buvo sakyta, bet jūs nekreipėte dėmesio“. Paklausiau: „Kas šie, kurie smaugiami ugnyje?“ Jis atsakė: „Tai moterys, kurios suteršė Dievo kūriniją žudydamos vaikus savo įsčiose, ir vyrai, kurie su jomis gulėjo. Jų vaikai kreipėsi į Viešpatį Dievą sakydami: „Atkeršyk mūsų tėvams, nes jie mus atidavė šunims ėsti ir kiaulėms trypimui“. Tie vaikai buvo atiduoti angelams, kad nuneštų į gailestingumo vietą, o jų tėvai – į amžiną kankynę“.
Po to mačiau vyrus ir moteris skarmaluose, aplietus derva ir siera; aplink jų kaklus, pečius ir kojas buvo apsivynioję drakonai. Angelai ugniniais ragais juos badė sakydami: „Kodėl neatgailavote, kai turėjote laiko?“ Paklausiau: „Kas jie?“ Jis atsakė: „Tai tie, kurie apsimetė atsižadėję pasaulio vilkėdami mūsų drabužius, bet neturėjo gailestingumo našlėms, našlaičiams ir svetimšaliams. Jų malda niekada nebuvo tyra“.
Pradėjau raudoti: „Vargas nusidėjėliams! Kam jie gimė?“ Angelas tarė: „Kodėl verki? Argi tu gailestingesnis už Viešpatį Dievą, kuris paliko kiekvienam laisvą valią rinktis gėrį ar blogį?“ Jis pridūrė: „Verki, nors dar matei ne didžiausius kankinimus? Sek paskui mane, pamatysi septynis kartus didesnius“.
41. Užantspauduotas šulinys
Jis nusivedė mane į vakarus prie šulinio, užantspauduoto septyniais antspaudais. Angelas tarė vietos sargui: „Atidaryk šulinį, kad Povilas, Dievo mylimasis, pamatytų“. Jis man liepė stovėti atokiau dėl baisaus tvaiko. Atidarius šulinį pakilo toks tvaikas, kuris pranoko visus kitus kankinimus. Šulinio anga buvo tokia siaura, kad tilptų tik vienas žmogus. Angelas tarė: „Jei kas įmetamas į šią bedugnę ir ji užantspauduojama, jo niekada nebebus prisiminta Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios akivaizdoje“. Paklausiau: „Kas jie?“ Jis atsakė: „Tai tie, kurie nepripažįsta, kad Kristus atėjo kūne, kad Mergelė Marija Jį pagimdė, ir tie, kurie sako, kad Eucharistijos duona ir taurė nėra Kristaus kūnas ir kraujas“.
42. Nemieganti kirmėlė ir didysis šaltis
Mačiau ten nemiegančią kirmėlę ir girdėjau dantų griežimą. Kirmėlės buvo vienos uolekties ilgio, su dviem galvomis. Ten vyrai ir moterys kentė šaltį. Paklausiau: „Kas jie?“ Jis atsakė: „Tai tie, kurie sako, kad Kristus neprisikėlė iš numirusių ir kad šis kūnas neprisikels“. Paklausiau: „Ar čia nėra ugnies?“ Jis tarė: „Čia tik šaltis ir sniegas. Net jei septynios saulės juos šildytų, jie nesušiltų“. Pravirkau: „Geriau mums būtų buvę negimti“.
43. Archangelas Mykolas ir sielų maldavimas
Mačiau atsiveriant dangų ir nusileidžiant archangelą Mykolą su visa angelų kariauna. Pasmerktieji šaukė: „Pasigailėk mūsų, Mykolai! Per tavo maldas laikosi žemė. Dabar matome teismą ir pažinome Dievo Sūnų, bet anksčiau pasaulio pinklės mums neleido atgailauti“. Mykolas atsakė: „Klausykitės! Aš nuolat stoviu Dievo akivaizdoje ir meldžiuosi už žmonių giminę, bet jūs žemėje nenustojote daryti neteisybių. Jūs veltui švaistėte laiką. Dabar aš verksiu kartu su jumis ir su mylimuoju Povilu, galbūt gailestingas Dievas suteiks jums atgaivą“. Jie sušuko: „Pasigailėk mūsų, Dievo Sūnau!“ Aš, Povilas, taip pat meldžiau: „Viešpatie, pasigailėk savo kūrinijos“.
44. Atgaiva sekmadienį
Mačiau drebantį dangų, vyresnieji ir keturios būtybės puolė kniūbsti. Išvydau Dievo Sūnų, nusileidžiantį iš dangaus su karūna ant galvos. Pasmerktieji šaukė: „Pasigailėk mūsų!“ Dievo Sūnus tarė: „Kokius gerus darbus padarėte, kad prašote atgaivos? Mano kraujas buvo išlietas už jus, nešiojau erškėčių vainiką, buvau plakamas, bet jūs neatgailavote. Daviau jums laiko, bet jūs nenorėjote. Tačiau dėl archangelo Mykolo, dėl mano mylimojo Povilo, dėl jūsų brolių pasaulyje, kurie aukoja atnašas, ir dėl savo paties gerumo: tą dieną, kurią prisikėliau iš numirusių, duodu visiems jums, esantiems kankynėje, atgaivą vienai nakčiai ir vienai dienai amžinai“. Visi sušuko: „Laiminame Tave, Dievo Sūnau, už šį poilsį! Viena diena mums brangesnė už visą gyvenimą žemėje“. Angelai sargai jiems tarė: „Gavote šią didžią malonę – Viešpaties dienos poilsį – tik dėl Povilo, Dievo mylimojo, kuris pas jus nužengė“.
45. Antrasis apsilankymas rojuje
Angelas tarė: „Matei visus šiuos dalykus?“ Atsakiau: „Taip“. Jis tarė: „Sek paskui mane, nuvesiu tave į rojų, kad teisieji tave pamatytų“. Šventosios Dvasios greičiu jis nuplukdė mane į rojų ir tarė: „Tai rojus, kur Adomas ir jo žmona nusižengė“. Pamačiau vandenų pradžią. Angelas parodė keturias upes: Pisoną, Geoną, Tigrą ir Eufratą. Ten buvo medis, iš kurio šaknų tekėjo vandenys – keturių upių pradžia. Dievo Dvasia ilsėjosi ant to medžio. Angelas nuvedė mane prie gero ir blogo pažinimo medžio: „Tai medis, per kurį mirtis įėjo į pasaulį“. Taip pat parodė gyvybės medį.
46. Susitikimas su Mergele Marija
Pamačiau ateinančią mergelę, lydimą dviejų šimtų angelų. Angelas tarė: „Tai Marija, Viešpaties motina“. Ji pasveikino mane: „Sveikas, Povilai, Dievo, angelų ir žmonių mylimasis! Visi šventieji prašė mano sūnaus Jėzaus, kad tu čia ateitum dar būdamas kūne. Tavo vardas pasaulyje labai išgarsėjo, per tave daugelis įėjo į karalystę. Štai visi teisieji eina paskui mane tavęs pasitikti“.
47. Patriarchai
Pamačiau tris labai gražius vyrus, panašius į Kristų. Tai buvo Abraomas, Izaokas ir Jokūbas. Jie mane pasveikino. Abraomas tarė: „Palaiminti visi, kurie patikėjo tavo žodžiu, kad paveldėtų Dievo karalystę per triūsą ir pasiaukojimą“.
Tada pamačiau dvylika vyrų – patriarchus. Kiekvienas pasakė savo vardą nuo Rubeno iki Benjamino. Juozapas tarė: „Aš esu tas, kurį pardavė. Sakau tau, Povilai, kad už viską, ką broliai man padarė, aš jiems neatsilyginau blogiu. Palaimintas tas, kuris kenčia dėl Viešpaties, nes Jis jam atlygins“.
48. Mozė
Pamačiau kitą ateinantį vyrą, gražų veidu. Angelas tarė: „Tai Mozė įstatymų leidėjas“. Priėjęs jis pravirko: „Verkiu dėl tų, kuriuos su dideliu triūsu sodinau, bet jie nedavė vaisių. Mačiau visas savo avis išblaškytas be ganytojo. Stebiuosi, kaip pagonys ir neapipjaustytieji įeina į Dievo pažadus, o Izraelis neįėjo. Kai tauta nukryžiavo Jėzų, mes visi – Abraomas, Izaokas, Jokūbas ir visi teisieji – verkėme dėl Dievo Sūnaus“.
49. Pranašai, Lotas ir Jobas
Atėjo kiti dvylika: Izaijas, kurį Manasas perpjovė pjūklu, Jeremijas, užmuštas akmenimis, Ezekielis, kurį tempė už kojų, kol smegenys išbiro. Jie visi kentėjo bandydami išgelbėti Izraelį.
Tada pamačiau Lotą, kuris buvo teisus Sodomoje. Jis tarė: „Aš priėmiau angelus kaip svetimšalius, o kai miesto žmonės norėjo smurtauti, pasiūliau savo dukras. Žinokite, kad už viską, ką žmogus padaro, Dievas atlygina gausiau“.
Tada pamačiau Jobą. Jis tarė: „Aš kentėjau trisdešimt metų nuo pūlinių, kurie buvo kaip kviečio grūdai, o vėliau kaip asilo pėda, kirmėlės buvo keturių pirštų ilgumo. Velnias tris kartus gundė mane prakeikti Dievą, bet aš nepaliaujamai Jį šlovinau“.
50. Nojus
Atėjo Nojus. Jis pasakojo: „Šimtą metų stačiau arką, nenusiimdamas drabužių ir nesikirpdamas plaukų. Laikiausi susilaikymo, nesiartindamas prie žmonos. Žmonės tyčiojosi iš mano žodžių apie tvaną, kol Dievas išnaikino visą kūną. Žinok, kad Dievas vieną teisuolį myli labiau už visą nedorėlių pasaulį“.
51. Elijas ir Eliziejus
Pamačiau Eliją ir Eliziejų. Elijas tarė: „Aš esu Elijas, kuris meldžiausi, ir dangus nelijo trejus metus ir šešis mėnesius dėl žmonių neteisybių. Dievas yra teisingas ir vykdo savo tarnų valią“.
Pabaiga
(Pagal Sirų versiją): Angelas išvedė mane ir tarė: „Štai tau duotas šis slėpinys ir apreiškimas; skelbk jį žmonėms“. Aš, Povilas, grįžau į save ir viską surašiau bei paslėpiau po namo pamatais Tarse. Kai palikau šį gyvenimą ir atsistojau prieš Viešpatį, Jis tarė: „Povilai, ar tam tau viską parodėme, kad paslėptum po pamatais? Paskelbk šį apreiškimą, kad žmonės jį skaitytų ir nusigręžtų nuo neteisybės“.
(Koptų versija baigiasi dar vienu pakilimu į trečiąjį dangų, pasakojimais apie kankinius ir apaštalų pasiuntimą skelbti Evangelijos visam pasauliui. Tačiau daugelis mokslininkų mano, kad originali pabaiga buvo ten, kur pasmerktiesiems suteikiamas poilsis sekmadienį).