1520 m. lapkritį pasirodęs traktatas „Apie krikščionio laisvę“ yra vienas iš trijų pagrindinių Martyno Liuterio manifestų, parašytų lemtingais Reformacijos lūžio metais. Tai glaustas, tačiau teologiškai talpus kūrinys, kuriame autorius pirmą kartą sistemingai išdėstė naują krikščioniško gyvenimo sampratą, nutoldamas nuo viduramžių scholastikos.
Istorinis kontekstas ir pasirodymas
Kūrinys pasirodė itin įtemptu metu: popiežius Leonas X jau buvo išleidęs bulę Exsurge Domine, kurioje Liuteriui grėsė ekskomunika (atskyrimas nuo Bažnyčios). Nepaisant konflikto, Liuteris šį traktatą išsiuntė pačiam popiežiui kaip taikos gestą, pridėdamas asmeninį laišką. Tekstas beveik vienu metu buvo publikuotas dviem kalbomis:
- Lotyniškai (De libertate christiana): Skirta išsilavinusiems teologams ir dvasininkams.
- Vokiškai (Von der Freiheit eines Christenmenschen): Skirta plačiajai visuomenei, parašyta paprastesne, vaizdinga kalba.
Pagrindinė tezė ir struktūra
Visas traktatas yra sukonstruotas aplink vieną loginį paradoksą, kuriuo Liuteris apibrėžia krikščionio būtį:
- Krikščionis yra laisvas visų dalykų viešpats ir niekam nealdūnas. (Dvasinė laisvė per tikėjimą).
- Krikščionis yra visų dalykų nuolankus tarnas ir kiekvienam pavaldus. (Pareiga artimui per meilę).
Liuteris argumentuoja, kad žmogus yra dvilypė būtybė: jis turi „vidinį“ (dvasinį) ir „išorinį“ (kūnišką) žmogų.
Esminiai teologiniai principai
Traktate įtvirtinamos trys idėjos, kurios tapo protestantizmo pamatu:
- Sola Fide (tikėjimu vienu): Liuteris teigia, kad jokie išoriniai darbai, apeigos, drabužiai ar pasninkai nepadaro sielos šventos. Tikėjimas Dievo žodžiu (Evangelija) yra vienintelė priemonė išganymui pasiekti.
- Laimingieji mainai (Fröhlicher Wechsel): Tai teologinė koncepcija, pagal kurią Kristus pasiima žmogaus nuodėmes ir mirtį, o žmogui suteikia savo šventumą ir amžinąjį gyvenimą. Tai įvyksta tikėjimo ryšiu, kurį Liuteris lygina su santuoka.
- Visuotinė kunigystė: Autorius deklaruoja, kad per krikštą ir tikėjimą visi krikščionys tampa dvasininkais (kunigais) ir karaliais. Tai sugriovė griežtą viduramžių hierarchiją tarp „šventojo“ (dvasininkų) ir „pasaulietinio“ (valstiečių, amatininkų) luomų.
Santykis su „gerais darbais“
Priešingai nei dažnai teigta kritikos, Liuteris šiame tekste neatmeta gerų darbų. Jis vartoja garsiame palyginimą: „Geri darbai nepadaro žmogaus gero, bet geras žmogus daro gerus darbus“. Kaip obelis pirmiausia turi būti obelimi, kad vestų obuolius, taip žmogus pirmiausia turi tapti teisus per tikėjimą, kad jo darbai būtų tikrai geri ir atliekami nesavanaudiškai, o ne siekiant „nusipirkti“ vietą danguje.
Šis kūrinys padarė milžinišką įtaką Vakarų individualizmo raidai. Akcentuodamas asmeninį sielos ryšį su Dievu, Liuteris išlaisvino asmens sąžinę iš institucinės Bažnyčios kontrolės. Tuo pat metu jis pabrėžė socialinę atsakomybę: laisvas žmogus savo noru tampa tarnu kitiems ne iš baimės, o iš dėkingumo Dievui.
Laiškas popiežiui Leonui X. Apie krikščionio laisvę. 1520 m.
Švenčiausiajam Dievuje tėvui Leonui Dešimtajam, Romos popiežiui, visokeriopos palaimos Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje. Amen.
Švenčiausiasis Tėve Dieve. Reikalai ir ginčai, į kuriuos su tam tikrais nedorais šių laikų žmonėmis esu įsivėlęs jau trečius metus, verčia mane kartais pažvelgti į tave ir tave prisiminti. Taip, kadangi manoma, jog tu esi vienintelė šio ginčo pagrindinė priežastis, negaliu liautis apie tave nuolat galvojęs.
Nors tam tikrų nekrikščioniškų pataikūnų, kurie be jokios priežasties prieš mane sukurstyti, buvau priverstas savo byloje kreiptis nuo tavo Sosto ir teismo į krikščionišką laisvą Susirinkimą (Koncilą), visgi mano dvasia niekada nebuvo taip nuo tavęs atitolusi, kad nebūčiau iš visų jėgų linkėjęs tau ir tavo Romos Sostui paties geriausio, ir uoliomis, nuoširdžiomis maldomis, kiek tik įmanoma, prašęs to Dievo.
Tiesa, aš pasiryžau beveik visiškai nepaisyti ir įveikti tuos, kurie iki šiol stengėsi mane gąsdinti tavo vardo didybe ir galia. Tačiau dabar iškilo vienas dalykas, kurio nedrįstu ignoruoti ir kuris yra priežastis, kodėl vėl rašau tau; būtent tai, kad pastebiu, jog esu apkalbamas ir man piktai primetama, esą aš nepagailėjau net tavo asmens.
Tačiau aš laisvai ir viešai išpažįstu, jog man žinoma tik tai, kad kaskart, kai minėjau tavo asmenį, visada apie tave kalbėjau pačiais garbingiausiais ir geriausiais žodžiais. Ir jei būčiau daręs kitaip, pats jokiu būdu negalėčiau to pagirti ir turėčiau visiškai pritarti savo kaltintojų nuosprendžiui; nieko labiau nenorėčiau, kaip tik paneigti tokį savo įžūlumą bei pyktį ir atšaukti savo smerktiną žodį. Aš pavadinau tave Danieliumi Babilonijoje, ir kiekvienas, kas skaito, gali puikiai suprasti, kaip uoliai gyniau tavo nekaltumą nuo niekšo Silvestro (Prierio).
Juk tavo geras vardas ir tavo gero gyvenimo garsas visame pasaulyje yra toks plačiai žinomas, daugelio mokytų vyrų taip šlovingai ir puikiai apdainuotas, kad niekas, kad ir koks didis bebūtų, negalėtų jo klastingai paliesti.
Nesu toks kvailas, kad pulčiau tą, kurį visi giria; be to, visada laikiausi ir toliau laikysiuosi būdo nepulti net tų, kurie šiaip jau turi prastą vardą visų akyse. Man nėra malonu dėl kitų nuodėmių, nes aš puikiai žinau, kad ir pats turiu rąstą savo akyje (Lk 6, 41 ir t.t.), ir tikrai negaliu būti tas pirmasis, kuris mestų akmenį į svetimautoją (Jn 8, 7).
Tiesa, aš aštriai užsipuoliau – tačiau bendrai – tam tikrus nekrikščioniškus mokymus ir buvau kandus savo priešininkams, ne dėl jų blogo gyvenimo, bet dėl jų nekrikščioniško mokymo ir gynybos.
Dėl to aš visiškai nesigailiu ir esu pasiryžęs išlaikyti tokį patį uolumą ir aštrumą, nepaisant to, kaip kai kurie tai aiškina; čia aš turiu Kristaus pavyzdį, kuris iš didelio uolumo savo priešininkus vadina angimis (Mt 23, 33), veidmainiais (15 eil.), aklais (17, 24, 26 eil.), velnio vaikais (Jn 8, 44); o šventasis Paulius burtininką vadina velnio vaiku, pilnu klastos ir apgaulės (Apd 13, 10), ir kai kuriuos netikrus apaštalus išvadina šunimis (Fil 3, 2), apgavikais (Tit 1, 10) ir Dievo žodžio iškraipytojais (Gal 1, 7).
Jei tai būtų girdėjusios švelnios, jautrios ausys, jos tikriausiai sakytų, kad niekas nėra toks kandus ir nekantrus kaip šventasis Paulius. O kas aštresnis už pranašus? Tačiau mūsų laikais mūsų ausys dėl daugybės kenksmingų pataikūnų tapo tokios jautrios ir švelnios, kad, vos tik nesame visur giriami, šaukiame, jog mus puola kandžiai.
Ir kadangi kitaip negalime atsiginti nuo tiesos, mes jos atsikratome išgalvodami priežastis apie kandumą, nekantrumą ir nekuklumą. Bet kam reikalinga druska, jei ji aštriai nekanda? Kam reikalingi ašmenys kalavijui, jei jie nėra aštrūs ir nepjauna? Juk pranašas sako: „Prakeiktas žmogus, kuris Dievo darbą dirba tingiai (atmestinai) ir per daug gailisi“ (Jer 48, 10).
Todėl prašau, šventasis Tėve Leonai, priimk šį mano pasiteisinimą ir laikyk mane tuo, kuris niekada neketino nieko blogo prieš tavo asmenį, ir kuris yra taip nusiteikęs, jog linki tau viso ko geriausio; kuris nenori su niekuo kivirčytis ar vaidytis dėl kieno nors blogo gyvenimo, bet tik dėl dieviškojo Žodžio tiesos.
Visuose dalykuose aš mielai nusileisiu bet kam; bet Dievo Žodžio aš nenoriu ir negaliu nei apleisti, nei išsižadėti. Jei kas nors apie mane mano kitaip arba mano raštus suprato kitaip, tas klysta ir manęs teisingai nesuprato.
Tačiau tiesa yra ta, kad aš drąsiai užsipuoliau Romos Sostą, vadinamąjį Romos Dvarą (Kuriją), apie kurį ir tu pats, ir niekas kitas žemėje negali pasakyti kitaip, nei kad jis yra bjauresnis ir gėdingesnis už bet kurią Sodomą, Gomorą ar Babiloną.
Ir kiek matau, jo pykčiui jau nebeįmanoma nei patarti, nei padėti. Viskas ten tapo visiškai beviltiška ir bedugnė. Todėl man įgriso, kad tavo vardu ir prisidengiant Romos bažnyčia vargšai žmonės visame pasaulyje yra apgaudinėjami ir skriaudžiami; prieš tai aš stojau ir stosiu tol, kol manyje gyvens mano krikščioniška dvasia.
Ne todėl, kad aš imčiausi tokių neįmanomų dalykų ar tikėčiausi ką nors pasiekti toje bjauriausioje Romos Sodomoje ir Babilone, ypač kai man priešinasi tiek daug įsiutusių pataikūnų; bet todėl, kad pripažįstu save esantį skolingu tarnu visiems krikščionims: todėl man pridera jiems patarti ir įspėti, kad bent mažesnė jų dalis ir su mažesne žala būtų pražudyti tų Romos griovėjų.
Juk tau pačiam nėra paslaptis, kaip jau daugelį metų iš Romos į visą pasaulį srūva ir veržiasi ne kas kita, kaip kūno, sielos ir turto pražūtis bei patys kenksmingiausi visų blogybių pavyzdžiai; tai visiems viešai žinoma, dėl to Romos bažnyčia, kuri seniau buvo pati švenčiausia, dabar tapo galvažudžių landyne, bjauresne už visas kitas (Mt 21, 13), piktadarių namais, nuodėmės, mirties ir pasmerkimo galva ir karalyste, taip, kad sunku įsivaizduoti, kaip begalėtų padaugėti blogio, net jei ateitų pats Antikristas.
Tuo tarpu tu, šventasis Tėve Leonai, sėdi kaip avis tarp vilkų (Mt 10, 16), kaip Danielius tarp liūtų (Dan 6, 16) ir su Ezechieliu tarp skorpionų (Ez 2, 6). Ką tu vienas gali prieš tiek daug laukinių pabaisų? Ir net jei prie tavęs prisidėtų trys ar keturi mokyti, pamaldūs kardinolai – kas tai būtų prieš tokią daugybę?
Jūs greičiau būtumėte nunuodyti, nei spėtumėte imtis taisyti padėtį. Romos Sostui galas, Dievo rūstybė užgriuvo jį be perstojo. Jis nekenčia visuotinių Susirinkimų, nenori būti mokomas ar reformuojamas ir negali sustabdyti savo siautėjančios nekrikščioniškos prigimties; taip jis išpildo tai, kas pasakyta apie jo motiną, senąją Babilonę (Jer 51, 9): „Mes gydėme Babilonę, bet ji nepasveiko; palikime ją.“
Tai turėtų būti tavo ir kardinolų darbas – užkirsti kelią šiam vargui; bet liga juokiasi iš vaistų, arklys ir vežimas neklauso važnyčiotojo. Dėl šios priežasties man visada buvo gaila, tu, pamaldusis Leonai, kad tapai popiežiumi šiais laikais; tu buvai vertas būti popiežiumi geresniais laikais. Romos Sostas nėra vertas tavęs ir tokių kaip tu; verčiau piktasis turėtų būti popiežius, kuris iš tiesų Babilone valdo labiau nei tu.
O, duok Dieve, kad tu, atsikratęs tos garbės (kaip tavo didžiausi priešai ją vadina), galėtum gyventi iš kokios parapijos ar savo tėviško palikimo!
Iš tiesų, tokia „garbe“ teisingai neturėtų būti pagerbtas niekas kitas, kaip tik Judas Iskarijotas ir į jį panašūs, kuriuos Dievas atstūmė (Jn 17, 12). Nes, pasakyk man, kam tu naudingas popiežystėje, jei ne tam, kad kuo ji bjauresnė ir beviltiškesnė, tuo labiau ir stipriau ji piktnaudžiauja tavo vardu ir valdžia, kad kenktų žmonėms turtu ir siela, daugintų nuodėmę ir gėdą, slopintų tikėjimą ir tiesą? O, tu nelaimingiausiasis Leonai! Kuris sėdi ant paties pavojingiausio sosto. Tikrai, sakau tau tiesą, nes linkiu tau gero.
Jei šventasis Bernardas gailėjo savo popiežiaus Eugenijaus, kai Romos Sostas, nors jau ir tais laikais buvo labai blogas, vis dar valdė su viltimi pasitaisyti, – kiek labiau mes turime gailėti tavęs, kai per šiuos tris šimtus metų blogis ir pražūtis taip nesulaikomai įsigalėjo.
Argi netiesa, kad po plačiu dangumi nėra nieko bjauresnio, nuodingesnio, neapykantoje skęstančio labiau nei Romos Dvaras? Jis toli pralenkia turkų nedorybes: tiesa yra ta, kad Roma seniau buvo dangaus vartai, o dabar yra plačiai atverti pragaro nasrai, ir, deja, tokie nasrai, kurių dėl Dievo rūstybės niekas negali uždaryti; ir nebeliko kito patarimo, kaip tik įspėti ir gelbėti keletą, kad jie nebūtų tų Romos nasrų praryti.
Štai, mano pone Tėve, tai yra priežastis ir akstinas, kodėl aš taip kietai stojau prieš šį maro apimtą Sostą. Aš visiškai neketinau šėlti prieš tavo asmenį, netgi tikėjausi, kad užsitarnausiu tavo malonę ir padėką bei būsiu pripažintas veikiantis tavo labui, jei tik drąsiai ir aštriai pulsiu tą tavo kalėjimą, tą tavo pragarą.
Nes aš manau, kad tau ir daugeliui kitų būtų gera ir išganinga viskas, ką tik visi protingi, mokyti vyrai galėtų padaryti prieš tą bjauriausią tavo nekrikščioniško Dvaro netvarką. Iš tiesų, visi tie, kurie tokiam Dvarui daro tik vargą ir bloga, atlieka darbą, kurį turėtum daryti tu; visi tie, kurie tą Dvarą labiausiai niekina, iš tiesų garbina Kristų. Trumpai tariant, visi tie yra geri krikščionys, kurie yra blogi „romėnai“.
Pasakysiu dar daugiau. Man niekada nebūtų atėję į širdį kelti triukšmą prieš Romos Dvarą ar apie jį diskutuoti. Matydamas, kad jam neįmanoma padėti, o pastangos ir vargas nueina perniek, aš jį paniekinau, daviau atleidimo raštą ir tariau: „Sudie, miela Roma, smirk toliau, kas smirda, ir lik netyra visados, kas netyra“ (Apr 22, 11); ir atsidėjau tyliam, ramiam Šventojo Rašto studijavimui, kad būčiau naudingas tiems, tarp kurių gyvenu.
Kai aš čia darbavausi ne be vaisių, piktoji dvasia atvėrė savo akis ir tai pastebėjo; ji greitai su beprotiška tuštybe pažadino savo tarną Johaną Eką (Eck), ypatingą Kristaus ir tiesos priešą, ir įkvėpė jam mintį netikėtai įtraukti mane į disputą, pasigavus vieną žodelį apie popiežystę, kuris man netyčia išsprūdo.
Tuomet tas didysis pagyrūnas didvyris išsipūtė, purkštavo ir šnypštė, tarsi jau būtų mane sugavęs; apsimetė, kad dėl Dievo garbės ir šventosios Romos bažnyčios šlovės jis viskuo rizikuoja ir viską įvykdys; išpuiko ir gyrėsi tavo valdžia, kurią norėjo panaudoti tam, kad būtų pripažintas vyriausiuoju teologu pasaulyje – to jis laukė labiau nei paties popiežystės triumfo. Jam atrodė, kad tam nemažai pasitarnaus, jei jis daktarą Liuterį ves įveikęs. Kai tai jam nepavyko, sofistas ėmė siusti; nes jis jaučia, kad vien per jo kaltę man atsivėrė Romos Sosto gėda ir negarbė.
Leisk man čia, šventasis Tėve, vieną kartą išdėstyti savo bylą prieš tave ir apkaltinti tavo tikruosius priešus. Tau be abejonės žinoma, kaip su manimi Augsburge elgėsi kardinolas Kajetonas (Šv. Siksto titulinis), tavo legatas; iš tiesų, nekukliai ir neteisingai, netgi neištikimai, nors į jo rankas dėl tavęs aš visą savo bylą taip atidaviau, kad jis turėjo liepti laikytis taikos; aš norėjau užbaigti reikalą ir tylėti, jei tik mano priešininkai taip pat tylėtų – ką jis lengvai galėjo pasiekti vienu žodžiu.
Bet jį niežtėjo noras pelnyti laikiną šlovę, jis paniekino mano pasiūlymą, ėmėsi teisinti mano priešininkus, tik dar labiau atleido jiems vadžias, o man liepė atsižadėti, kam neturėjo jokio įgaliojimo. Taip per jo savavališką įžūlumą atsitiko, kad byla, kuri tuo metu buvo geroje padėtyje, nuo to laiko tapo daug blogesnė. Todėl viskas, kas sekė po to, yra ne mano, bet to paties kardinolo kaltė, kuris nenorėjo leisti man tylėti, ko aš taip labai prašiau. Ką aš galėjau daugiau padaryti?
Po to atvyko ponas Karolis fon Milticas (Karl von Miltitz), taip pat Tavo Šventenybės pasiuntinys, kuris su dideliu vargu keliaudamas šen ir ten bei dėdamas visas pastangas, kad reikalas grįžtų į gerą padėtį, iš kurios kardinolas išdidžiai ir įžūliai jį išstūmė, galiausiai padedant šviesiausiajam kilmingajam kurfiurstui hercogui Frydrichui Saksonui ir t.t., pasiekė, kad keletą kartų su manimi pasikalbėtų.
Čia aš vėl leidausi pamokomas ir, gerbdamas tavo vardą, sutikau tylėti, leidau bylą išklausyti ir spręsti Tryro arkivyskupui arba Naumburgo vyskupui; taip ir įvyko bei buvo sutarta. Kai viskas teikė gerą viltį ir taiką, įsiveržia tavo didžiausias tikrasis priešas Johanas Ekas su savo Leipcigo disputu, kurį jis buvo pradėjęs prieš daktarą Karlštatą (Carlstadt), ir su savo nepastoviais žodžiais randa pretekstą dėl popiežystės, netikėtai nukreipia savo vėliavas ir visą kariuomenę prieš mane, taip visiškai sugriaudamas numatytą taikos planą.
Tuo tarpu ponas Karolis laukė; disputas vyko; teisėjai buvo išrinkti; bet nieko nebuvo pasiekta. Tai manęs nestebina. Nes Ekas savo melais, laiškais ir slaptais kėslais bylą taip apkartino, supainiojo ir sudarkė, kad, kad ir į kurią pusę būtų pakrypęs sprendimas, be abejonės, būtų įsiplieskusi dar didesnė ugnis; nes jis ieškojo šlovės, o ne tiesos.
Taip aš visada dariau tai, kas man buvo pavesta, ir neapleidau nieko, ką man priderėjo daryti. Pripažįstu, kad dėl šios priežasties dienos šviesą išvydo nemaža dalis Romos nekrikščioniškų dalykų; bet kaltas dėl to ne aš, o Ekas, kuris ėmėsi reikalo, kuriam nebuvo pakankamai vyras, ir, siekdamas sau garbės, išstatė Romos ydas visam pasauliui pajuokti.
Šis žmogus, šventasis Tėve Leonai, yra tavo ir Romos Sosto priešas. Iš vieno jo pavyzdžio kiekvienas gali pasimokyti, kad nėra kenksmingesnio priešo už pataikūną. Ką jis savo pataikavimu padarė, jei ne tokią nelaimę, kokios joks karalius nebūtų galėjęs sukelti?
Dabar Romos Dvaro vardas visame pasaulyje smirda, popiežiaus autoritetas nusilpęs, Romos neišmanymas turi blogą garsą; nieko to nebūtų girdėti, jei Ekas nebūtų sugriovęs Karolio ir mano taikos plano: tą jis ir pats dabar jaučia, ir, nors per vėlai ir veltui, pyksta ant mano išleistų knygelių.
Tai jis turėjo pagalvoti anksčiau, kai dėl šlovės žvengė kaip narsus, įsiaudrinęs žirgas ir, darydamas tau didelę žalą, ieškojo tik savo naudos. Jis manė, tas tuščias žmogus, kad aš išsigąsiu tavo vardo, pasitrauksiu ir tylėsiu (nes meno ir sumanumo, manau, jis nesitikėjo turįs).
Dabar, kai jis mato, kad aš vis dar drąsus ir toliau kalbu, jį apima vėlyvas gailestis dėl savo įžūlumo, ir jis supranta (jei apskritai supranta), kad danguje yra Vienas, kuris priešinasi išdidiesiems ir pažemina pasipūtusius.
Kadangi per disputą nieko nebuvo pasiekta, tik dar didesnė negarbė Romos Sostui, ponas Karolis Milticas atvyko pas mano ordino tėvus, prašydamas patarimo, kaip nuraminti ir nutildyti bylą, nes padėtis buvo pati blogiausia ir pavojingiausia.
Tuomet keletas garbingų vyrų iš jų tarpo buvo pasiųsti pas mane, nes nebuvo tikėtina, kad jėga prieš mane kas nors bus pasiekta; jie prašė, kad aš pagerbčiau tavo asmenį, šventasis Tėve, ir nuolankiu raštu pateisinčiau tavo ir savo nekaltumą; manydami, kad reikalas dar nėra visiškai prarastas ir beviltiškas, jei Šventasis Tėvas Leonas pagal savo įgimtą garsų gerumą norėtų pridėti prie to ranką.
Kadangi aš visada siūliau ir troškau taikos, kad galėčiau atsidėti ramioms ir geresnėms studijoms, man tai buvo miela ir džiugi žinia; priėmiau ją su padėka ir leidausi labai noriai valdomas, laikydamas tai ypatinga malone, jei tik taip, kaip tikimės, galėtų įvykti. Nes aš dėl jokios kitos priežasties taip drąsiai, žodžiais ir raštais, kovojau ir triukšmavau, tik norėdamas nutildyti tuos, kurie, kaip aiškiai mačiau, man yra toli gražu ne lygūs.
Taigi aš ateinu dabar, Šventasis Tėve Leonai, ir, puldamas prie tavo kojų, prašau: jei įmanoma, pridėk savo ranką ir uždėk apynasrį tiems pataikūnams, kurie yra taikos priešai, nors apsimeta taikdariais. Tačiau kad aš atšaukčiau savo mokymą – to nebus; niekas neturi to net siūlyti, nebent norėtų įstumti reikalą į dar didesnę painiavą.
Be to, negaliu pakęsti taisyklių ar saiko aiškinant Raštą, nes Dievo Žodis, kuris moko visokios laisvės, neturi ir negali būti suvaržytas. Jei man bus palikti šie du dalykai, tuomet man nebus uždėta nieko kito, ko aš su visu noru nedaryčiau ir neiškęsčiau.
Aš esu kivirčų priešas, nenoriu nieko liesti nei kurstyti; bet nenoriu būti ir kurstomas. Tačiau jei būsiu kurstomas, aš, jei Dievas duos, nebūsiu bežadis nei beraštis. Tavo Šventenybė gali lengvais, trumpais žodžiais visus šiuos ginčus pasiimti pas save ir panaikinti, o kartu liepti tylėti ir paskelbti taiką; tai išgirsti aš visada labai troškau.
Todėl, mano Šventasis Tėve, neklausyk tų, kurie tau saldžiai gieda į ausis, sakydami, kad tu nesi vien tik žmogus, bet sumišęs su Dievu, turintis galią viską įsakyti ir reikalauti. Taip nebus; tu to ir neįvykdysi. Tu esi visų Dievo tarnų tarnas ir esi pavojingesnėje, vargingesnėje padėtyje nei bet kuris žmogus žemėje.
Nesileisk apgaunamas tų, kurie tau meluoja ir veidmainiauja, sakydami, kad esi pasaulio valdovas; kurie niekam nenori leisti būti krikščionimi, jei jis nėra tau pavaldus; kurie plepa, kad turi galią danguje, pragare ir skaistykloje. Jie yra tavo priešai ir siekia pražudyti tavo sielą. Kaip sako Izaijas (3, 12; 9, 16): „Mano mylima tauta, tie, kurie tave giria ir aukština, apgauna tave.“ Klysta visi, kurie sako, kad tu esi aukščiau už Susirinkimą ir visuotinę krikščioniją.
Klysta tie, kurie vien tau suteikia galią aiškinti Raštą; jie visi siekia ne ko kito, kaip tik tavo vardu sustiprinti savo nekrikščioniškus kėslus krikščionijoje; ką, deja, per daugelį tavo pirmtakų darė piktoji dvasia. Trumpai tariant, netikėk niekuo, kas tave aukština, bet tik tais, kurie tave žemina. Toks yra Dievo teismas, kaip parašyta: „Jis nuvertė galiūnus nuo sostų ir išaukštino mažuosius“ (Lk 1, 52).
Žiūrėk, kokie nepanašūs yra Kristus ir jo vietininkai, nors jie visi nori būti jo vietininkais; ir aš iš tiesų bijau, kad jie yra pernelyg tikri jo vietininkai. Juk vietininkas yra vietininkas tada, kai nėra jo pono. Jei popiežius valdo nesant Kristui, kuris negyvena jo širdyje, argi jis nėra pernelyg tikras to „nesančiojo“ Kristaus vietininkas?
Bet kas gi gali būti tokia minia, jei ne sambūris be Kristaus? Ir kas gi gali būti toks popiežius, jei ne antikristas ir stabas? Kiek geriau darė apaštalai, kurie vadinosi tik Kristaus, gyvenančio juose, tarnais, o ne to, kurio nėra, vietininkais, ir leidosi taip vadinami.
Aš galbūt esu įžūlus, kad atrodau mokąs tokią didelę didenybę, kurią visgi kiekvienas turėtų mokyti, ir kurią kai kurie tavo nuodingi pataikūnai taip iškelia, kad visi karaliai ir teisėjų sostai priima sprendimus iš tavęs.
Tačiau čia aš seku šventuoju Bernardu jo knygoje popiežiui Eugenijui, kurią visi popiežiai turėtų mokėti mintinai. Aš tai darau ne ketindamas tave mokyti, bet iš gryno, ištikimo rūpesčio ir pareigos, kuri kiekvieną verčia rūpintis savo artimu net ir tuose dalykuose, kurie yra saugūs, ir neleidžia mums žiūrėti į orumą ar neorumą, kai ji taip uoliai rūpinasi artimo pavojumi ar saugumu.
Kadangi žinau, kaip Tavo Šventenybė gyvena ir laikosi Romoje, tai yra, aukščiausioje jūroje, siaučiant nesuskaičiuojamiems pavojams iš visų pusių, ir gyvena bei vargsta tokiame skurde, kad tau labai reikalinga net paties menkiausio krikščionio pagalba, nelaikiau nederamu dalyku, kad užmiršęs tavo didenybę, atlikčiau broliškos meilės pareigą. Aš negaliu pataikauti tokiame rimtame, pavojingame reikale; jei kas nenori suprasti, kad aš esu tavo draugas ir daugiau nei pavaldinys, tas, kuris supranta, pamatys pats.
Pabaigoje, kad neateičiau pas Tavo Šventenybę tuščiomis, atsinešu knygelę, išleistą tavo vardu, kaip gerą palinkėjimą ir taikos bei geros vilties pradžią; iš jos Tavo Šventenybė gali pajusti, kokiais darbais aš norėčiau ir galėčiau vaisingai užsiimti, jei tik man tai būtų įmanoma dėl tavo nekrikščioniškų pataikūnų.
Tai maža knygelė, jei žiūrėtume į popierių, tačiau joje glūdi visa krikščioniško gyvenimo suma, jei suprantama prasmė. Aš esu beturtis, neturiu nieko kito, kuo galėčiau parodyti savo tarnystę; o ir tau nereikia nieko daugiau, kaip tik būti praturtintam dvasinėmis gėrybėmis. Tuo pavedu save Tavo Šventenybei, kurią teišlaiko amžinai Jėzus Kristus. Amen.
Vitenbergas, 1520 m. rugsėjo 6 d.
Apdairiajam ir išmintingajam ponui Jeronimui Miulpfortui (Hieronymus Mühlpfordt), Cvikau miesto fogtui, mano ypatingam palankiam draugui ir globėjui, aš, vadinamas daktaru Martynu Liuteriu, augustinu, reiškiu savo norią tarnystę ir linkiu viso ko geriausio.
Apdairusis, išmintingasis pone ir palankus drauge, garbingasis magistras Johanas Egranas (Egran), jūsų šlovingo miesto pamokslininkas, man labai išgyrė jūsų meilę ir norą, kurį jaučiate Šventajam Raštui, kurį jūs taip pat uoliai išpažįstate ir nepaliaujate girti žmonėms.
Todėl jis pageidavo supažindinti mane su jumis, ir aš labai lengvai, noriai ir džiaugsmingai sutikau, nes man yra ypatingas džiaugsmas girdėti, kur mylima dieviškoji tiesa; kuriai, deja, tiek daug žmonių, o labiausiai tie, kurie puikuojasi savo titulais, priešinasi su visa jėga ir klasta; nors taip jau turi būti, kad į Kristų, pastatytą kaip suklupimo akmenį ir ženklą, kuriam bus prieštaraujama, daugelis atsimuš, kris ir turės vėl atsikelti.
Todėl, norėdamas pradėti mūsų pažintį ir draugystę, norėjau paskirti jums šį traktatą ir pamokslą vokiečių kalba, kurį lotyniškai parašiau popiežiui, kad kiekvienam būtų parodyta ne peiktina, kaip tikiuosi, priežastis mano mokymo ir rašymo apie popiežystę. Tuo pavedu save jums ir visiems dieviškajai malonei. Amen. Vitenbergas, 1520 m.
Jėzus.
Pirmiausia. Kad galėtume iš esmės suprasti, kas yra krikščionis žmogus ir kaip yra su laisve, kurią jam pelnė ir suteikė Kristus, apie kurią daug rašo šv. Paulius, pateiksiu šiuos du teiginius:
Krikščionis žmogus yra laisvas ponas visų dalykų atžvilgiu ir niekam nepavaldus.
Krikščionis žmogus yra klusnus tarnas visų dalykų atžvilgiu ir kiekvienam pavaldus.
Šie du teiginiai aiškiai pateikiami šv. Pauliaus 1 Kor 9 (19): „Būdamas nuo nieko nepriklausomas (laisvas visuose dalykuose), aš pasidariau visų vergas.“ Taip pat Rom 13 (8): „Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus tai, kad vienas kitą mylėtumėte.“ O meilė yra tarnaujanti ir pavaldi tam, ką myli. Taip pat ir apie Kristų Gal 4 (4): „Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui.“
Antra. Kad suprastume šiuos du prieštaringus teiginius apie laisvę ir tarnystę, turime atsiminti, jog krikščionis žmogus turi dvi prigimtis: dvasinę ir kūnišką. Pagal sielą jis vadinamas dvasiniu, nauju, vidiniu žmogumi; pagal kūną ir kraują jis vadinamas kūnišku, senu ir išoriniu žmogumi.
Ir dėl šio skirtumo Rašte apie jį sakomi dalykai, kurie tiesiogiai prieštarauja vienas kitam, kaip aš ką tik sakiau apie laisvę ir tarnystę.
Trečia. Tad paimkime vidinį, dvasinį žmogų, kad pamatytume, ko reikia, jog jis būtų ir vadintųsi pamaldžiu, laisvu krikščioniu. Akivaizdu, kad joks išorinis dalykas negali padaryti jo laisvo ar pamaldaus (teisaus), kad ir kaip jis būtų vadinamas, nes jo pamaldumas ir laisvė, arba atvirkščiai – jo blogis ir nelaisvė, nėra nei kūniški, nei išoriniai.
Ką padeda sielai tai, kad kūnas yra laisvas, žvalus ir sveikas, valgo, geria, gyvena kaip nori? Ir priešingai, kas kenkia sielai, jei kūnas yra įkalintas, sergantis ir silpnas, alksta, trokšta ir kenčia tai, ko nenorėtų? Nė vienas iš šių dalykų nepasiekia sielos, kad ją išlaisvintų ar pavergtų, padarytų pamaldžią ar blogą.
Ketvirta. Taip pat sielai nieko nepadeda, jei kūnas apsivelka šventais drabužiais, kaip daro kunigai ir dvasininkai, taip pat nepadeda, jei jis yra bažnyčiose ir šventose vietose. Taip pat nepadeda, jei jis užsiima šventais dalykais. Taip pat nepadeda, jei jis kūniškai meldžiasi, pasninkauja, keliauja į piligrimines keliones ir daro visus gerus darbus, kurie per kūną ir jame galėtų vykti amžinai.
Turi būti kažkas visai kita, kas atneštų ir suteiktų sielai pamaldumą ir laisvę. Nes visus šiuos minėtus dalykus, darbus ir būdus gali turėti ir praktikuoti ir blogas žmogus, veidmainis ir apgavikas. Taip pat per tokį elgesį žmonės tampa ne kuo kitu, kaip tik grynais veidmainiais. Priešingai, sielai nieko nekenkia, jei kūnas dėvi nešventus drabužius, yra nešventose vietose, valgo, geria, nekeliauja į piligrimines keliones, nesimeldžia ir nedaro visų tų darbų, kuriuos daro minėtieji veidmainiai.
Penkta. Siela neturi jokio kito dalyko nei danguje, nei žemėje, kuriame ji gyventų, būtų pamaldi, laisva ir krikščioniška, išskyrus šventąją Evangeliją, Dievo žodį apie Kristų, kurį skelbia. Kaip jis pats sako Jn 11 (25): „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas; kas tiki mane, tas gyvens amžinai.“
Taip pat Jn 14 (6): „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.“ Taip pat Mt 4 (4): „Žmogus gyvas ne viena duona, bet kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų.“ Taigi turime būti tikri, kad siela gali apsieiti be visų dalykų, išskyrus Dievo žodį, ir be Dievo žodžio jai nepadės joks kitas dalykas. Tačiau jei ji turi Žodį, jai nebereikia jokio kito dalyko, bet Žodyje ji turi pakankamai maisto, džiaugsmo, ramybės, šviesos, meno, teisumo, tiesos, išminties, laisvės ir visokio gėrio su pertekliumi.
Todėl Psaltyryje, ypač 119 psalmėje, skaitome, kad pranašas nieko kito nesišaukia, tik Dievo žodžio. Ir Rašte laikoma didžiausia bausme ir Dievo rūstybe, kai Jis atima savo Žodį iš žmonių; ir priešingai, nėra didesnės malonės, nei kai Jis siunčia savo Žodį, kaip sakoma Ps 107 (20): „Jis siuntė savo žodį ir juos išgydė.“ Ir Kristus neatėjo dėl jokios kitos tarnystės, kaip tik skelbti Dievo žodžio. Taip pat visi apaštalai, vyskupai, kunigai ir visas dvasininkų luomas yra pašaukti ir įsteigti tik dėl Žodžio, nors dabar, deja, viskas vyksta kitaip.
Šešta. Bet jei klausi: koks gi yra tas žodis, kuris suteikia tokią didelę malonę, ir kaip man jį naudoti? Atsakau: tai ne kas kita, kaip pamokslas apie Kristų, kaip jį pateikia Evangelija. Jis turi būti ir yra toks, kad tu girdi savo Dievą kalbant tau, jog visas tavo gyvenimas ir darbai prieš Dievą yra niekas, bet tu su viskuo, kas yra tavyje, turi amžinai pražūti. Jei tuo teisingai tiki, kaip privalai, tuomet turi nusivilti savimi ir pripažinti, kad tiesa yra Ozėjo žodžiai: „O Izraeli, tavyje nėra nieko, tik tavo pražūtis, bet tik manyje yra tavo pagalba“ (Oz 13, 9).
Tačiau tam, kad tu iš savęs ir nuo savęs, tai yra iš savo pražūties, galėtum išeiti, Jis pateikia tau savo mylimą Sūnų Jėzų Kristų ir per savo gyvą, guodžiantį žodį leidžia tau pasakyti: tu turi tvirtu tikėjimu atsiduoti Jam ir drąsiai Juo pasitikėti. Tuomet dėl to paties tikėjimo tau bus atleistos visos tavo nuodėmės, visa tavo pražūtis įveikta, ir tu būsi teisus, tikras, sutaikytas, pamaldus, ir visi įsakymai bus įvykdyti, būsi laisvas nuo visų dalykų. Kaip sako šv. Paulius Rom 1 (17): „Teisus krikščionis gyvena tik savo tikėjimu.“ Ir Rom 10 (4): „Kristus yra įstatymo pabaiga ir pilnatvė visiems, kurie Jį tiki.“
Septinta. Todėl tai teisėtai turi būti vienintelis visų krikščionių darbas ir pratybos – kad jie gerai įsidiegtų Žodį ir Kristų į save, ir tokį tikėjimą nuolat lavintų bei stiprintų. Nes joks kitas darbas negali padaryti krikščionio. Kaip Kristus Jn 6 (28-29) sako žydams, kai jie klausė, kokius darbus jie turėtų daryti, kad darytų dieviškus ir krikščioniškus darbus. Jis tarė: „Tai yra vienintelis Dievo darbas – kad tikėtumėte tą, kurį Dievas siuntė.“ Kurį Dievas Tėvas tam vienintelį ir paskyrė. Todėl tikras tikėjimas Kristumi yra be galo didelis turtas, nes jis su savimi atsineša visą palaimą ir panaikina visą nelaimę.
Kaip Mk 16 (16): „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas. Kas netikės, bus pasmerktas.“ Todėl pranašas Izaijas (10, 22-23) žvelgė į to paties tikėjimo turtus ir tarė: „Dievas padarys trumpą sąskaitą (sumą) žemėje, ir ta trumpa suma, kaip tvanas, atplukdys teisumą.“ Tai yra, tikėjimas, kuriame trumpai glūdi visų įsakymų išpildymas, su pertekliumi išteisins visus, kurie jį turi, kad jiems nieko daugiau nereikės, jog būtų teisūs ir pamaldūs. Taip sako ir šv. Paulius Rom 10 (10): „Širdimi tikima, ir tai padaro žmogų teisų ir pamaldų.“
Aštunta. Bet kaipgi nutinka, kad vien tikėjimas gali padaryti pamaldų (teisų) ir be jokių darbų suteikti tokį didžiulį turtą, kai visgi Rašte mums prirašyta tiek daug įstatymų, įsakymų, darbų, luomų ir būdų? Čia reikia kruopščiai pastebėti ir rimtai įsidėmėti, kad vien tikėjimas be jokių darbų daro pamaldų, laisvą ir išganytą, kaip apie tai toliau dar girdėsime. Ir reikia žinoti, kad visas Šventasis Raštas yra dalijamas į dvejopus žodžius, kurie yra: Dievo įsakymai arba įstatymas, ir pažadai. Įsakymai moko ir nurodo mums įvairius gerus darbus, bet tuo jie dar nėra atlikti. Jie gerai nurodo, bet nepadeda; moko, ką reikia daryti, bet nesuteikia tam jėgų.
Todėl jie skirti tik tam, kad žmogus juose pamatytų savo negalėjimą daryti gera ir išmoktų nusivilti savimi pačiu. Todėl jie vadinami Senuoju Testamentu ir visi priklauso Senajam Testamentui. Pavyzdžiui, įsakymas „Neturėk piktų geidulių“ parodo, kad mes visi esame nusidėjėliai ir joks žmogus negali būti be piktų geidulių, darytų jis ką nori. Iš to jis išmoksta nusivilti savimi ir ieškoti pagalbos kitur, kad būtų be piktų geidulių ir taip įvykdytų įsakymą per kitą, ko pats iš savęs negali. Taip pat ir visi kiti įsakymai mums yra neįmanomi.
Devinta. Kai žmogus iš įsakymų supranta ir pajaučia savo negalėjimą, jam pasidaro baisu, kaip įvykdyti įsakymą. Kadangi įsakymas turi būti įvykdytas, arba jis turi būti pasmerktas. Tuomet jis yra teisingai nusižemines ir tapęs nieku savo akyse, neranda savyje nieko, kuo galėtų tapti pamaldus (teisus).
Tuomet ateina kitas žodis – dieviškas pažadas ir pasižadėjimas, ir sako: jei nori įvykdyti visus įsakymus, atsikratyti savo piktų geidulių ir nuodėmės, kaip įsakymai verčia ir reikalauja, – štai, tikėk Kristų, kuriame aš tau pažadu visą malonę, teisumą, ramybę ir laisvę. Jei tiki – turi, jei netiki – neturi.
Nes tai, kas tau neįmanoma su visais įsakymų darbais, kurių turi būti daug, bet vis tiek be naudos, – tai tau taps lengva ir trumpa per tikėjimą. Nes aš trumpai viską sudėjau į tikėjimą, kad tas, kas jį turi, turėtų viską ir būtų išganystas; kas jo neturi, neturėtų nieko. Taip Dievo pažadai duoda tai, ko įsakymai reikalauja, ir įvykdo tai, ką įsakymai liepia, kad viskas priklausytų Dievui – ir įsakymas, ir įvykdymas. Jis vienas liepia, jis vienas ir įvykdo. Todėl Dievo pažadai yra Naujojo Testamento žodžiai ir priklauso Naujajam Testamentui.
Dešimta. Šie ir visi Dievo žodžiai yra šventi, teisingi, teisūs, taikingi, laisvi ir pilni visokio gėrio; todėl kas tikru tikėjimu prie jų prisiriša, to siela susivienija su jais taip visiškai, kad visos Žodžio dorybės tampa ir sielos nuosavybe. Ir taip per tikėjimą siela nuo Dievo žodžio tampa šventa, teisi, teisinga, taikinga, laisva ir pilna visokio gėrio – tikras Dievo vaikas, kaip sako Jn 1 (12): „Jis davė jiems galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą.“
Iš to lengva suprasti, kodėl tikėjimas tiek daug gali ir kad jokie geri darbai negali jam prilygti. Nes joks geras darbas neprisiriša prie dieviškojo Žodžio taip, kaip tikėjimas, ir negali būti sieloje; sieloje valdo tik Žodis ir tikėjimas. Koks yra Žodis, tokia nuo jo tampa ir siela, lygiai kaip geležis tampa raudona kaip ugnis susijungusi su ugnimi.
Taigi matome, kad krikščioniui pakanka tikėjimo, jam nereikia jokio darbo, kad būtų pamaldus (teisus); o jei jam nereikia jokio darbo, tai jis tikrai yra atleistas nuo visų įsakymų ir įstatymų; jei jis atleistas, tai jis tikrai yra laisvas. Tai ir yra krikščioniška laisvė, vienintelis tikėjimas, kuris padaro ne taip, kad mes dykinėtume ar darytume bloga, bet kad mums nereikėtų jokių darbų pamaldumui ir išganymui pasiekti; apie tai vėliau pasakysime daugiau.
Vienuolikta. Toliau su tikėjimu yra taip: kas tiki kitu, tas tiki juo todėl, kad laiko jį padoriu, tiesakalbiu vyru; tai yra didžiausia garbė, kurią žmogus gali suteikti kitam, kaip, priešingai, didžiausia nepagarba yra laikyti jį blogu, melagiu, lengvabūdžiu žmogumi.
Taip pat ir siela, kai ji tvirtai tiki Dievo žodžiu, laiko Jį tiesakalbiu, pamaldžiu ir teisiu; tuo ji suteikia Jam pačią didžiausią garbę, kokią tik gali suteikti. Nes ji pripažįsta Jam tiesą, palieka Jam teisę, gerbia Jo vardą ir leidžia su savimi elgtis kaip Jis nori, nes ji neabejoja, kad Jis yra pamaldus ir teisingas visuose savo žodžiuose.
Priešingai, Dievui negalima padaryti didesnės nepagarbos, kaip Juo netikėti; tuo siela Jį laiko netikusiu, melagiu, lengvabūdžiu ir, kiek tai nuo jos priklauso, tokiu netikėjimu Jį paneigia, ir širdyje prieš Dievą pasistato savo pačios nuomonės stabą, lyg ji žinotų geriau nei Jis.
Kai Dievas mato, kad siela pripažįsta Jam tiesą ir taip pagerbia Jį savo tikėjimu, Jis atitinkamai pagerbia ją ir taip pat laiko ją pamaldžia ir teisia; ir ji yra pamaldi bei teisi dėl tokio tikėjimo. Nes pripažinti Dievui tiesą ir pamaldumą – tai yra teisinga ir tiesa, ir tai padaro teisų ir tiesakalbį. Kadangi yra tiesa ir teisinga, kad Dievui būtų pripažinta tiesa. To nedaro tie, kurie netiki, nors vargsta ir kankinasi su daugybe gerų darbų.
Dvylikta. Tikėjimas suteikia ne tik tiek, kad siela tampa lygi dieviškajam Žodžiui, pilna visų malonių, laisva ir išganyta, bet jis taip pat suvienija sielą su Kristumi, kaip nuotaką su jos jaunikiu. Iš šios santuokos seka, kaip sako šv. Paulius, kad Kristus ir siela tampa vienu kūnu; tuomet ir abiejų gėrybės, sėkmė, nelaimė ir visi dalykai tampa bendri: tai, ką turi Kristus, tampa tikinčios sielos nuosavybe, o ką turi siela, tampa Kristaus nuosavybe.
Čia prasideda džiugūs mainai ir kova. Kadangi Kristus yra Dievas ir žmogus, kuris niekada nenusidėjo, ir jo pamaldumas yra nenugalimas, amžinas ir visagalis, kai jis per vestuvinį žiedą, tai yra tikėjimą, pasiima tikinčios sielos nuodėmes kaip savo paties ir elgiasi ne kitaip, nei būtų jas padaręs, – tuomet nuodėmės jame turi būti prarytos ir nuskandintos.
Nes jo nenugalimas teisumas yra per stiprus visoms nuodėmėms. Taip siela nuo visų savo nuodėmių vien dėl savo kraičio, tai yra tikėjimo, tampa laisva ir tyra, ir apdovanojama amžinuoju savo jaunikio Kristaus teisumu. Argi tai nėra džiugi santuoka, kai turtingas, kilmingas, pamaldus jaunikis Kristus veda vargšę, paniekintą, blogą kekšę ir išlaisvina ją nuo viso blogio, ir papuošia visomis gėrybėmis?
Tuomet neįmanoma, kad nuodėmės ją pasmerktų, nes jos dabar guli ant Kristaus ir yra jame prarytos; be to, ji savo jaunikyje turi tokį turtingą teisumą, kad vėl gali atsilaikyti prieš visas nuodėmes, net jei jos ir užgultų ją. Apie tai Paulius sako 1 Kor 15 (57): „Dėkui Dievui, kuris mums davė tokią pergalę per Jėzų Kristų, kurioje praryta mirtis su nuodėme.“
Trylikta. Čia tu matai, kokiu pagrindu tikėjimui teisėtai priskiriama tiek daug: kad jis įvykdo visus įsakymus ir be jokių kitų darbų padaro pamaldų (teisų). Nes čia matai, kad jis įvykdo pirmąjį įsakymą, kuriame įsakoma: „Garbink vieną Dievą.“ Jei tu būtum sudarytas vien iš gerų darbų nuo galvos iki kojų, vis tiek nebūtum pamaldus ir nesuteiktum Dievui jokios garbės, ir taip neįvykdytum paties pirmojo įsakymo. Nes Dievas negali būti pagarbintas, jei Jam nepriskiriama tiesa ir visas gėris, koks Jis iš tiesų yra. O to nedaro jokie geri darbai, tik vienas širdies tikėjimas.
Todėl tik jis vienas yra žmogaus teisumas ir visų įsakymų įvykdymas. Nes kas įvykdo pirmąjį, pagrindinį įsakymą, tas tikrai ir lengvai įvykdo ir visus kitus įsakymus. O darbai yra negyvi dalykai, jie negali nei gerbti, nei šlovinti Dievo, nors gali būti daromi ir leidžiami daryti Dievo garbei ir šlovei. Tačiau mes čia ieškome ne to, kas daroma (kaip darbai), bet paties veikėjo ir meistro, kuris gerbia Dievą ir daro darbus.
Tai niekas kitas, kaip širdies tikėjimas, kuris yra teisumo galva ir visa esmė. Todėl tai pavojinga ir tamsi kalba, kai mokoma Dievo įsakymus vykdyti darbais, nors išpildymas turi įvykti prieš bet kokius darbus per tikėjimą, o darbai seka po išpildymo, kaip išgirsime.
Keturiolikta. Kad toliau pamatytume, ką turime Kristuje ir koks didelis gėris yra tikras tikėjimas, reikia žinoti, jog Senajame Testamente Dievas išsirinko ir pasiliko sau kiekvieną pirmagimį iš žmonių ir gyvulių. Pirmagimystė buvo brangi ir turėjo du didelius privalumus prieš kitus vaikus: būtent viešpatystę ir kunigystę, taip, kad žemėje pirmagimis berniukas buvo viešpats visiems savo broliams ir kunigas arba popiežius prieš Dievą.
Šis įvaizdis nurodo į Jėzų Kristų, kuris iš tiesų yra Dievo Tėvo pirmagimis iš Mergelės Marijos. Todėl jis yra karalius ir kunigas, tačiau dvasinis. Jo karalystė yra ne žemiška ir ne žemiškuose, bet dvasiniuose dalykuose, tokiuose kaip tiesa, išmintis, ramybė, džiaugsmas, išganymas ir t. t. Tačiau tuo neatmetami laikinieji dalykai, nes jam pavaldaus visi dalykai danguje, žemėje ir pragare, nors mes jo nematome, nes jis valdo dvasiškai ir neregimai.
Taip pat ir jo kunigystė glūdi ne išoriniuose gestuose ir drabužiuose, kaip matome pas žmones, bet dvasioje, neregimai; taip, kad jis be paliovos stovi Dievo akivaizdoje už saviškius, aukoja save ir daro viską, ką turi daryti pamaldus kunigas. Jis meldžiasi už mus, kaip sako šv. Paulius Rom 8 (34). Taip pat jis moko mus viduje, širdyje. Tai yra dvi tikrosios kunigo pareigos. Nes meldžiasi ir moko taip pat ir išoriniai, žmogiški, laikinieji kunigai.
Penkiolikta. Kaip Kristus turi pirmagimystę su jos garbe ir orumu, taip jis dalijasi ja su visais savo krikščionimis, kad jie per tikėjimą taip pat visi būtų karaliai ir kunigai su Kristumi, kaip sako šv. Petras 1 Pt 2 (9): „Jūs esate kunigiška karalystė ir karališka kunigystė.“ Ir tai vyksta taip, kad krikščionis žmogus per tikėjimą yra taip aukštai iškeliamas virš visų dalykų, jog jis dvasiškai tampa visų viešpačiu, nes joks dalykas negali jam pakenkti išganymo atžvilgiu.
Taip, viskas turi jam būti pavaldu ir padėti išganymui, kaip moko šv. Paulius Rom 8 (28): „Viskas išeina į gera mylintiems Dievą“, ar tai būtų gyvenimas, mirtis, nuodėmė, teisumas, gėris ar blogis, kaip bepavadinsi. Taip pat 1 Kor 3 (21-22): „Viskas yra jūsų: ar gyvenimas, ar mirtis, ar dabartis, ar ateitis“ ir t. t.
Ne tai, kad mes būtume galingi valdyti visus dalykus kūniškai, juos turėti ar naudoti kaip žmonės žemėje, nes mes turime mirti kūniškai ir niekas negali išvengti mirties, taip pat turime pasiduoti daugeliui kitų dalykų, kaip matome Kristuje ir jo šventuosiuose. Tai yra dvasinė viešpatystė, kuri valdo kūniškoje priespaudoje; tai reiškia, kad aš galiu tobulėti sieloje be jokių daiktų, kad net mirtis ir kančia turi man tarnauti ir būti naudingos išganymui. Tai yra labai aukštas, garbingas orumas ir tikra visagalė viešpatystė, dvasinė karalystė, kurioje nėra nieko tokio gero ar blogo, kas neturėtų man tarnauti į gera, jei tikiu; ir visgi man tų dalykų nereikia, nes mano tikėjimo man pakanka. Žiūrėk, kokia brangi yra krikščionių laisvė ir valdžia.
Šešiolikta. Be to, mes esame kunigai, o tai yra dar daugiau nei būti karaliumi, nes kunigystė padaro mus vertus stoti prieš Dievą ir melstis už kitus. Stovėti Dievo akivaizdoje ir melstis nepridera niekam kitam, tik kunigams. Taip Kristus mums pelnė, kad mes galėtume dvasiškai stoti vienas už kitą ir melstis, kaip kunigas kūniškai stoja už žmones ir meldžiasi. Bet kas netiki Kristumi, tam niekas netarnauja į gera, jis yra visų dalykų vergas ir turi viskuo piktintis.
Be to, jo malda nėra maloni ir nepasiekia Dievo akių. Kas gali išmąstyti krikščionio žmogaus garbę ir aukštį? Per savo karalystę jis valdo visus dalykus, per savo kunigystę jis yra galingas pas Dievą, nes Dievas daro tai, ko jis prašo ir nori, kaip parašyta Psaltyryje: „Dievas vykdo valią tų, kurie Jo bijo, ir išklauso jų maldas“ (Ps 145, 19). Į šią garbę jis ateina tik per tikėjimą, o ne per jokius darbus. Iš to aiškiai matyti, koks krikščionis žmogus yra laisvas nuo visų dalykų ir virš visų dalykų, taip, kad jam nereikia jokių gerų darbų, kad būtų pamaldus (teisus) ir išganytas, bet tikėjimas jam viską suteikia su pertekliumi. Ir jei jis būtų toks kvailas ir manytų per gerą darbą tapti pamaldžiu, laisvu, išganytu ar krikščionimi, jis prarastų tikėjimą su visais dalykais. Lygiai kaip šuo, kuris nešėsi mėsos gabalą dantyse ir griebė šešėlį vandenyje, taip prarasdamas ir mėsą, ir šešėlį.
Septyniolikta. Tu klausi: koks gi skirtumas tarp kunigų ir pasauliečių krikščionijoje, jei jie visi yra kunigai? Atsakymas: žodeliai „kunigas“, „dvasininkas“, „dvasiškasis“ ir panašūs buvo neteisingai atskirti nuo bendros minios ir pritaikyti mažam būreliui, kuris dabar vadinamas dvasininkų luomu.
Šventasis Raštas nedaro jokio kito skirtumo, tik tai, kad jis vadina mokytuosius arba įšventintuosius ministros, servos, oeconomos, tai yra tarnais, vergus, ūkvedžiais (prievaizdais), kurie turi kitiems skelbti Kristų, tikėjimą ir krikščionišką laisvę. Nes nors mes visi lygiai esame kunigai, visgi negalime visi tarnauti, tvarkyti ūkio ar pamokslauti. Taip sako šv. Paulius 1 Kor 4 (1): „Telaiko mus žmonės Kristaus tarnais ir Dievo paslapčių (Evangelijos) prievaizdais.“
Tačiau dabar iš prievaizdystės pasidarė tokia pasaulietinė, išorinė, prabangi ir baisi viešpatystė bei valdžia, kad jai jokiu būdu negali prilygti tikra pasaulietinė valdžia; lyg pasauliečiai būtų kažkas kita nei krikščionys. Taip buvo atimtas visas supratimas apie krikščionišką malonę, laisvę, tikėjimą ir viską, ką turime iš Kristaus, bei patį Kristų; vietoje to gavome daugybę žmogiškų įstatymų ir darbų, tapome visiškais vergais pačių netinkamiausių žmonių žemėje.
Aštuoniolikta. Iš viso to mokomės, kad nepakanka pamokslauti, kai Kristaus gyvenimas ir darbai dėstomi paviršutiniškai, tik kaip istorija ar kronikos įvykiai, nekalbant jau apie tai, kai apie jį visai tylima ir pamokslaujama dvasinė teisė ar kiti žmogiški įstatymai bei mokymai. Yra ir daug tokių, kurie Kristų skelbia ir skaito taip, kad sukelia užuojautą jam, pyktį žydams ar kitaip vaikiškai tuo užsiima.
Bet jis turi ir privalo būti pamokslaujamas taip, kad manyje ir tavyje iš to augtų ir išsilaikytų tikėjimas. O tikėjimas auga ir išsilaiko tada, kai man sakoma, kodėl Kristus atėjo, kaip juo naudotis ir gėrėtis, ką jis man atnešė ir davė. Tai įvyksta, kai teisingai aiškinama krikščioniška laisvė, kurią turime iš jo, ir kaip mes esame karaliai ir kunigai, galingi visuose dalykuose, ir kad viskas, ką darome, Dievo akyse yra malonu ir išklausoma, kaip iki šiol sakiau. Nes kai širdis taip girdi apie Kristų, ji turi iš pat pagrindų tapti džiaugsminga, gauti paguodos ir tapti saldi Kristui, kad jį atgal mylėtų.
To niekada neįmanoma pasiekti įstatymais ar darbais. Nes kas gali pakenkti tokiai širdžiai ar ją išgąsdinti? Jei užpuola nuodėmė ir mirtis, ji tiki, kad Kristaus teisumas yra jos teisumas, ir jos nuodėmė nebėra jos, bet Kristaus; tuomet nuodėmė turi pranykti prieš Kristaus teisumą tikėjime, kaip aukščiau pasakyta. Ir ji išmoksta su apaštalu mesti iššūkį mirčiai ir nuodėmei, sakydama: „Kur, mirtie, tavo pergalė? Kur, mirtie, tavo geluonis?“ Tavo geluonis yra nuodėmė. Bet dėkui Dievui, kuris davė mums pergalę per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Ir mirtis yra praryta jo pergalėje ir t. t. (1 Kor 15, 55).
Devyniolikta. Tiek tebūnie pasakyta apie vidinį žmogų, apie jo laisvę ir pagrindinį teisumą, kuriam nereikia jokio įstatymo ar gero darbo; jie jam netgi žalingi, jei kas nors per juos manytų tapti teisiu.
Dabar prieiname prie antros dalies – prie išorinio žmogaus. Čia norime atsakyti visiems tiems, kurie piktinasi ankstesnėmis kalbomis ir yra pratę sakyti: „Ei, jei tikėjimas yra viskas ir vienas pats pakankamai padaro žmogų teisų, kodėl tuomet įsakyti geri darbai? Tuomet būkime geros nuotaikos ir nieko nedarykime.“ Ne, mielas žmogau, ne taip. Taip būtų, jei tu būtum vien vidinis žmogus ir tapęs visiškai dvasiniu bei vidiniu, kas neįvyksta iki pat Paskutiniojo teismo dienos.
Žemėje yra ir lieka tik pradžia ir augimas, kuris bus užbaigtas aname pasaulyje. Todėl apaštalas tai vadina primitias spiritus, tai yra pirmieji dvasios vaisiai. Todėl čia tinka tai, kas pasakyta aukščiau: krikščionis žmogus yra klusnus tarnas ir kiekvienam pavaldus; kiek jis yra laisvas, jam nereikia nieko daryti, kiek jis yra tarnas, jis turi daryti visokiausius dalykus. Pažiūrėkime, kaip tai vyksta.
Dvidešimta. Nors žmogus viduje, pagal sielą, per tikėjimą yra pakankamai teisus ir turi viską, ką turi turėti (išskyrus tai, kad tas pats tikėjimas ir pilnatvė turi nuolat augti iki ano gyvenimo), visgi jis dar lieka šiame kūniškame gyvenime žemėje ir turi valdyti savo paties kūną bei bendrauti su žmonėmis. Čia prasideda darbai; čia jis negali dykinėti; čia kūnas iš tiesų turi būti varomas ir lavinamas pasninkais, budėjimais, darbais ir visa saikinga drausme, kad jis taptų klusnus ir panašus į vidinį žmogų bei tikėjimą, ir netrukdytų bei nesipriešintų, kaip yra jo prigimtis, jei jis nėra verčiamas.
Nes vidinis žmogus sutaria su Dievu, yra džiaugsmingas ir linksmas dėl Kristaus, kuris jam tiek daug padarė, ir visas jo džiaugsmas yra tame, kad jis savo ruožtu galėtų Dievui tarnauti veltui, iš laisvos meilės. Tačiau savo kūne jis randa priešingą valią, kuri nori tarnauti pasauliui ir ieškoti to, kas jai patinka. Tikėjimas negali to pakęsti ir su džiaugsmu griebia jam už gerklės, kad jį nuslopintų ir sutramdytų. Kaip šv. Paulius sako Rom 7 (22-23): „Mano vidinis žmogus su džiaugsmu pritaria Dievo valiai, bet savo kūne matau kitą valią, kuri nori mane paimti į nuodėmės nelaisvę.“ Taip pat: „Aš tramdau savo kūną ir verčiu jį paklusti, kad pats nebūčiau atmestinas, kuris kitiems turi mokyti“ (1 Kor 9, 27). Taip pat Gal 5 (24): „Kurie priklauso Kristui, tie nukryžiavo savo kūną su jo piktomis aistromis.“
Dvidešimt pirma. Tačiau tie darbai neturi būti daromi manant, kad per juos žmogus taps teisus prieš Dievą; nes tokios klaidingos nuomonės tikėjimas negali pakęsti, nes jis vienas yra ir turi būti teisumas prieš Dievą. Jie turi būti daromi tik ta nuomone, kad kūnas taptų klusnus ir apvalytas nuo savo piktų aistrų, ir akis žiūrėtų tik į tai, kaip tas piktas aistras išvaryti. Nes kadangi siela per tikėjimą yra tyra ir myli Dievą, ji norėtų, kad ir visi kiti dalykai būtų tyri, pirmiausia jos pačios kūnas, ir kad kiekvienas su ja mylėtų ir šlovintų Dievą.
Taip atsitinka, kad žmogus dėl savo paties kūno negali dykinėti ir turi daryti daug gerų darbų, kad jį suvaldytų. Ir visgi tie darbai nėra tas tikrasis gėris, dėl kurio jis yra pamaldus ir teisus prieš Dievą; bet jis daro juos iš laisvos meilės, veltui, kad patiktų Dievui, nieko juose neieškodamas ir nežiūrėdamas, tik kad tai patinka Dievui, kurio valią jis noriai vykdytų kuo geriausiai. Iš to kiekvienas gali pats pasirinkti saiką ir būdą, kaip marinti kūną: nes jis pasninkauja, budi, dirba tiek, kiek mato esant reikalinga kūnui, kad nuslopintų jo savivalę.
Tačiau kiti, kurie manosi darbais tapsią teisūs, nekreipia dėmesio į marinimą, bet žiūri tik į darbus ir mano, kad jei tik padarys jų daug ir didelių, tai viskas bus gerai ir jie taps teisūs. Kartais jie nusisuka sprandus ir susigadina gyvenimą; tai yra didelė kvailystė ir krikščioniško gyvenimo bei tikėjimo nesupratimas, kad jie be tikėjimo per darbus nori tapti teisūs ir išganyti.
Dvidešimt antra. Pateiksime keletą palyginimų. Argi krikščionio žmogaus, kuris per savo tikėjimą ir iš grynos Dievo malonės veltui tapo teisus ir išganytas, darbų nereikėtų vertinti taip, kaip būtų buvę Adomo ir Ievos darbai rojuje? Apie tai Pr 2 (15) parašyta: „Dievas apgyvendino sukurtą žmogų rojuje, kad jis jį dirbtų ir saugotų.“
Adomas buvo Dievo sukurtas teisus ir geras, be nuodėmės, tad jam nereikėjo per savo darbą ir saugojimą tapti pamaldžiu ir teisiu. Visgi, kad jis nedykinėtų, Dievas davė jam darbo – sodinti, puoselėti ir saugoti rojų. Tai būtų buvę vien laisvi darbai, daromi ne dėl kokio nors tikslo, bet tik kad patiktų Dievui, o ne tam, kad pasiektų teisumą, kurį jis jau turėjo ir kuris mums visiems būtų buvęs prigimtinai įgimtas.
Lygiai taip pat ir tikinčio žmogaus darbai (kuris per savo tikėjimą vėl yra įkeltas į rojų ir sukurtas iš naujo) nėra reikalingi tam, kad jis taptų teisus; bet kad jis nedykinėtų, vargintų ir saugotų savo kūną, jam įsakyta daryti tokius laisvus darbus, kad patiktų Dievui.
Taip pat, kaip įšventintas vyskupas: kai jis šventina bažnyčią, sutvirtina ar atlieka kitus savo pareigos darbus, tie darbai nepadaro jo vyskupu. Jei jis nebūtų buvęs prieš tai įšventintas vyskupu, nė vienas tų darbų negaliotų ir būtų vien kvailystė. Taip ir krikščionis, kuris įšventintas per tikėjimą, darydamas gerus darbus netampa per juos geresniu ar labiau įšventintu krikščionimi (tai daro tik tikėjimo augimas); jei jis prieš tai netikėtų ir nebūtų krikščionis, visi jo darbai būtų nieko verti, vien kvaila, peiktina, smerktina nuodėmė.
Dvidešimt trečia. Todėl šie du sakiniai yra teisingi: Geri, pamaldūs darbai niekada nepadaro vyro gero ir pamaldaus, bet geras, pamaldus vyras daro gerus, pamaldžius darbus. Blogi darbai niekada nepadaro vyro blogo, bet blogas vyras daro blogus darbus. Taigi asmuo visada turi būti geras ir pamaldus prieš visus gerus darbus, o geri darbai seka ir išeina iš pamaldaus, gero asmens.
Kaip Kristus sako: „Blogas medis neduoda gerų vaisių. Geras medis neduoda blogų vaisių“ (Mt 7, 18). Akivaizdu, kad vaisiai neneša medžio, ir medžiai neauga ant vaisių, bet atvirkščiai – medžiai neša vaisius, ir vaisiai auga ant medžių. Kadangi medžiai turi būti pirmiau nei vaisiai, ir vaisiai nepadaro medžių nei gerais, nei blogais, bet medžiai padaro vaisius.
Taip ir žmogus asmenyje turi būti geras arba blogas, prieš darydamas gerus arba blogus darbus. Ir jo darbai nepadaro jo gero ar blogo, bet jis daro gerus ar blogus darbus.
Tą patį matome visuose amatuose. Geras ar blogas namas nepadaro dailidės geru ar blogu, bet geras ar blogas dailidė padaro blogą ar gerą namą. Joks kūrinys nepadaro meistro tokiu, koks yra kūrinys, bet koks yra meistras, toks yra ir jo kūrinys.
Taip yra ir su žmogaus darbais: kaip stovi reikalai su jo tikėjimu ar netikėjimu, tokie yra ir jo darbai – geri arba blogi. O ne atvirkščiai: kokie jo darbai, toks jis teisus ar tikintis. Darbai, lygiai kaip nepadaro tikinčiu, taip nepadaro ir teisiu (pamaldžiu).
Bet tikėjimas, lygiai kaip padaro teisų, taip padaro ir gerus darbus. Kadangi darbai nieko nepadaro teisiu, ir žmogus turi būti teisus prieš darydamas darbus, akivaizdu, kad vien tikėjimas iš grynos malonės, per Kristų ir Jo žodį, padaro asmenį pakankamai teisų ir išganytą.
Ir kad joks darbas, joks įsakymas krikščioniui nėra būtinas išganymui; bet jis yra laisvas nuo visų įsakymų ir iš grynos laisvės, veltui daro visa, ką daro, nieko tuo neieškodamas sau naudos ar išganymo (nes jis jau sotus ir išganytas per savo tikėjimą ir Dievo malonę), bet tik kad tuo patiktų Dievui.
Dvidešimt ketvirta. Priešingai, tam, kuris neturi tikėjimo, joks geras darbas nepadeda tapti teisiam ir išganytam. Ir atvirkščiai, joks blogas darbas nepadaro jo blogo ir pasmerkto, bet netikėjimas, kuris padaro asmenį ir medį blogą, daro blogus ir pasmerktinus darbus. Todėl tampant teisiu ar blogu, pradedama ne nuo darbų, bet nuo tikėjimo, kaip sako Išminčius: „Visos nuodėmės pradžia yra atsitraukti nuo Dievo ir juo nepasitikėti“ (Sir 10, 14 ir t. t.).
Taip moko ir Kristus, kaip nereikia pradėti nuo darbų, sakydamas: „Arba padarykite medį gerą ir jo vaisius gerus, arba padarykite medį blogą ir jo vaisius blogus“ (Mt 12, 33). Tarsi sakytų: kas nori turėti gerų vaisių, turi pirmiausia pradėti nuo medžio ir jį padaryti gerą. Taip ir kas nori daryti gerus darbus, turi pradėti ne nuo darbų, bet nuo asmens, kuris tuos darbus darys. O asmens niekas nepadaro gero, tik vienas tikėjimas, ir niekas nepadaro jo blogo, tik vienas netikėjimas.
Tiesa, kad darbai padaro žmogų teisų arba blogą žmonių akyse, tai yra, jie išoriškai parodo, kas yra teisus ar blogas. Kaip Kristus sako Mt 7 (16): „Iš jų vaisių jūs juos pažinsite.“ Bet visa tai yra tik regimybė ir išorė. Ši regimybė klaidina daugelį žmonių, kurie rašo ir moko, kaip reikia daryti gerus darbus ir tapti teisiems, nors jie niekada neprisimena tikėjimo; jie eina ir visada veda vienas aklas kitą, kankina save daugybe darbų ir visgi niekada nepasiekia tikrojo teisumo. Apie tokius šv. Paulius sako 2 Tim 3 (5, 7): „Jie dedasi esą pamaldūs, bet atsižada pamaldumo jėgos; visada mokosi ir niekada negali ateiti į tiesos pažinimą.“
Tad kas nenori klysti su tais aklaisiais, turi žiūrėti toliau nei į darbus, įsakymus ar mokymą apie darbus. Jis turi žiūrėti į asmenį, pirmiau visų dalykų, kaip jis tampa teisus. O jis tampa teisus ir išganytas ne per įsakymus ir darbus, bet per Dievo žodį (tai yra, per Jo malonės pažadą) ir tikėjimą, kad išsilaikytų Dievo garbė, jog Jis mus išgelbsti ne per mūsų darbus, bet per savo maloningą žodį, veltui ir iš gryno gailestingumo.
Dvidešimt penkta. Iš viso to lengva suprasti, kokie geri darbai yra atmestini, o kokie ne. Ir kaip reikia suprasti visus mokymus, kurie moko gerų darbų. Nes jei juose glūdi klaidinga prielaida ir iškreipta nuomonė, kad per darbus mes norime tapti teisūs ir išganyti, jie jau nebėra geri ir yra visiškai smerktini, nes jie nėra laisvi ir niekina Dievo malonę, kuri viena per tikėjimą padaro teisų ir išganytą; to darbai negali padaryti, bet visgi imasi tai daryti ir taip kėsinasi į malonės darbą ir garbę.
Todėl mes atmetame gerus darbus ne dėl jų pačių, bet dėl to blogo priedo ir klaidingos, iškreiptos nuomonės. Ji padaro taip, kad jie tik atrodo geri, bet nėra geri; tuo jie apgauna save ir visus kitus, lygiai kaip plėšrūs vilkai avių kailyje. Tačiau tas blogas priedas ir iškreipta nuomonė darbuose yra nenugalima, jei nėra tikėjimo. Ji turi būti tuose darbų šventuosiuose, kol ateis tikėjimas ir ją sunaikins. Prigimtis pati iš savęs negali jos išvaryti. Netgi negali jos atpažinti, bet laiko ją brangiu, palaimingu dalyku; todėl tiek daug žmonių per tai yra suvedžiojami.
Todėl, nors ir gera rašyti ir pamokslauti apie atgailą, išpažintį, atsilyginimą, bet jei neeinama toliau, iki tikėjimo, tai tikrai yra grynai velniškas, klaidinantis mokymas. Negalima pamokslauti tik vieno, reikia skelbti abu Dievo žodžius. Įsakymus reikia skelbti, kad išgąsdintų nusidėjėlius ir atskleistų jų nuodėmes, kad jie gailėtųsi ir atsiverstų. Bet ties tuo negalima pasilikti; reikia skelbti ir kitą žodį – malonės pažadą, mokyti tikėjimo, be kurio įsakymai, atgaila ir visa kita vyksta veltui.
Tiesa, dar liko pamokslininkų, kurie skelbia gailestį dėl nuodėmių ir malonę, bet jie neiškelia Dievo įsakymų ir pažadų taip, kad būtų mokoma, iš kur ir kaip ateina gailestis ir malonė. Nes gailestis išplaukia iš įsakymų, o tikėjimas – iš Dievo pažadų. Ir taip žmogus per tikėjimą dieviškuoju žodžiu yra išteisinamas ir išaukštinamas, tas, kuris per Dievo įsakymo baimę buvo nusižemines ir atėjęs į savęs pažinimą.
Dvidešimt šešta. Tiek tebūnie pasakyta apie darbus bendrai ir tuos, kuriuos krikščionis žmogus turi daryti savo paties kūnui. Dabar pakalbėsime apie kitus darbus, kuriuos jis daro kitiems žmonėms. Nes žmogus gyvena ne vienas savo kūne, bet ir tarp kitų žmonių žemėje. Todėl jis negali būti be darbų jų atžvilgiu; jis turi su jais kalbėtis ir turėti reikalų, nors nė vienas tų darbų jam nėra būtinas teisumui ir išganymui. Todėl jo nuostata visuose darbuose turi būti laisva ir nukreipta tik į tai, kad jis tais darbais tarnautų kitiems žmonėms ir būtų naudingas: neieškodamas nieko kito, tik to, kas reikalinga kitiems. Tai vadinasi tikras krikščioniškas gyvenimas, ir čia tikėjimas su džiaugsmu ir meile eina į darbus, kaip šv. Paulius moko galatus (Gal 5, 6).
Nes filipiečiams, kai juos pamokė, kad jie turi visą malonę ir pilnatvę per savo tikėjimą Kristumi, jis moko toliau ir sako: „Aš raginu jus visu paguodos, kurią turite Kristuje, ir visu paguodos, kurią turite iš mūsų meilės jums, ir visu bendrumu, kurį turite su visais dvasiniais, pamaldžiais krikščionimis, vardu – padarykite mano džiaugsmą tobulą, ir tai padarykite taip, kad nuo šiol būtumėte vienos minties, rodytumėte meilę vienas kitam, tarnautumėte vienas kitam, ir kiekvienas žiūrėtų ne savęs ar to, kas jo, bet kito, ir kas jam reikalinga“ (Fil 2, 1 ir t. t.).
Žiūrėk, čia Paulius aiškiai nustatė krikščionišką gyvenimą taip, kad visi darbai turi būti nukreipti artimo labui. Kadangi kiekvienas pats sau turi pakankamai savo tikėjime, ir visi kiti darbai bei gyvenimas jam yra atliekami, kad jais iš laisvos meilės tarnautų savo artimui. Tam jis pateikia Kristų kaip pavyzdį ir sako: „Būkite tokio nusistatymo, kokį matote Kristuje.“ Kuris, nors buvo pilnas dieviško pavidalo ir pats sau turėjo pakankamai, ir jam jo gyvenimas, veikla ir kančia nebuvo būtini, kad per tai taptų teisus ar išganytas. Visgi jis viso to atsižadėjo ir elgėsi kaip tarnas, darė ir kentė visokiausius dalykus, nežiūrėdamas nieko kito, tik mūsų gėrio, ir taip, nors buvo laisvas, visgi dėl mūsų tapo tarnu (Fil 2, 5 ir t. t.).
Dvidešimt septinta. Taip ir krikščionis žmogus, kaip Kristus, jo galva, būdamas pilnas ir sotus, turi pasitenkinti savo tikėjimu (jį nuolat daugindamas), kuris yra jo gyvenimas, teisumas ir išganymas; kuris jam duoda viską, ką turi Kristus ir Dievas, kaip aukščiau pasakyta. Ir šv. Paulius Gal 2 (20) sako: „Ką aš dabar gyvenu kūne, gyvenu tikėjimu į Kristų, Dievo Sūnų.“
Ir nors jis dabar yra visiškai laisvas, jis turi savo noru vėl tapti tarnu, kad padėtų savo artimui, elgtis ir bendrauti su juo taip, kaip Dievas per Kristų pasielgė su juo; ir visa tai daryti veltui, neieškant nieko kito, tik Dievo palankumo, ir mąstyti taip: „Štai, mano Dievas man, nevertam, pasmerktam žmogui, be jokių nuopelnų, visiškai veltui ir iš gryno gailestingumo davė per Kristų ir Kristuje pilną teisumo ir išganymo turtą, taip, kad man nuo šiol nieko daugiau nebereikia, tik tikėti, kad taip yra. O, tad aš tokiam Tėvui, kuris mane taip apipylė savo perteklinėmis gėrybėmis, savo ruožtu laisvai, džiaugsmingai ir veltui darysiu tai, kas jam patinka, ir savo artimui taip pat tapsiu krikščionimi (kristumi), kaip Kristus tapo man, ir nedarysiu nieko kito, tik tai, kas, kaip matau, jam reikalinga, naudinga ir išganinga, kadangi aš per savo tikėjimą visko turiu pakankamai Kristuje.“
Žiūrėk, taip iš tikėjimo išplaukia meilė ir džiaugsmas Dievu, o iš meilės – laisvas, norus, džiaugsmingas gyvenimas tarnauti artimui veltui. Nes lygiai kaip mūsų artimas kenčia vargą ir jam reikia to, ko mes turime perteklių, taip mes kentėme vargą prieš Dievą ir mums reikėjo Jo malonės. Todėl, kaip Dievas mums padėjo per Kristų veltui, taip ir mes per kūną ir jo darbus turime ne kitaip padėti artimui. Taip matome, koks labai kilnus gyvenimas yra krikščioniškas gyvenimas, kuris, deja, dabar visame pasaulyje ne tik apleistas, bet ir nebežinomas bei nebepamokslaujamas.
Dvidešimt aštunta. Taip skaitome Lk 2 (22), kad Mergelė Marija ėjo į šventyklą po šešių savaičių ir leidosi apvaloma pagal įstatymą, kaip visos kitos moterys, nors ji nebuvo nešvari kaip jos, ir jai nepriklausė tas apvalymas, ir jai jo nereikėjo. Bet ji tai padarė iš laisvos meilės, kad neparodytų paniekos kitoms moterims, bet pasiliktų su minia. Taip šv. Paulius leido apipjaustyti šv. Timotiejų, ne todėl, kad to reikėjo, bet kad nesuteiktų silpnatikiams žydams priežasties piktoms mintims; tačiau, kita vertus, jis nenorėjo leisti apipjaustyti Tito, kai buvo reikalaujama, kad jis privalo būti apipjaustytas ir kad tai būtina išganymui.
Ir Kristus Mt 17 (24 ir t. t.), kai iš jo mokinių buvo pareikalauta mokesčio pinigų, diskutavo su šv. Petru, ar karalių vaikai nėra laisvi nuo mokesčio mokėjimo. Ir kai šventasis Petras pasakė „Taip“, Jėzus visgi liepė jam eiti prie jūros ir tarė: „Kad mes jų nepiktintume, eik, ir pirmai žuviai, kurią pamatysi (pagausi), atverk burną, ten rasi pinigą; jį duok už mane ir save.“ Tai puikus pavyzdys šiam mokymui, kai Kristus save ir saviškius vadina laisvais karalių vaikais, kuriems nieko nereikia, ir visgi jis savo noru nusileidžia, patarnauja ir duoda mokestį.
Kiek tas darbas buvo Kristui būtinas ir tarnavo jo teisumui ar išganymui, tiek visi kiti jo ir jo krikščionių darbai yra jiems būtini išganymui; bet jie visi yra laisvi patarnavimai kitų valiai ir pataisymui. Taip turėtų būti atliekami ir visų kunigų, vienuolynų ir fondų darbai: kad kiekvienas savo luomo ir ordino darbus darytų tik tam, kad patarnautų kitiems ir suvaldytų savo kūną, rodytų kitiems pavyzdį daryti taip pat (tiems, kuriems taip pat reikia tramdyti savo kūną); tačiau visada saugantis, kad nebūtų manoma, jog per tai tampama teisiu ir išganytu. Tai gali tik vienas tikėjimas.
Tokiu būdu ir šv. Paulius liepia Rom 13 (1) ir Tit 3 (1), kad jie būtų pavaldūs pasaulietinei valdžiai ir pasiruošę tarnauti; ne kad per tai taptų teisūs, bet kad kitiems ir vyresnybei tuo laisvai patarnautų ir vykdytų jų valią iš meilės ir laisvės. Kas turėtų šį supratimą, tas galėtų lengvai susigaudyti tose nesuskaičiuojamose popiežiaus, vyskupų, vienuolynų, fondų, kunigaikščių ir ponų įsakymuose bei įstatymuose, kuriuos kai kurie pamišę prelatai taip bruka, lyg jie būtų būtini išganymui, ir vadina juos bažnyčios įsakymais, nors ir neteisingai.
Nes laisvas krikščionis sako taip: aš pasninkausiu, melsiuosi, darysiu tą ir aną, kas įsakyta, ne todėl, kad man to reikia ar kad per tai norėčiau tapti teisus ar išganytas, bet aš noriu popiežiui, vyskupui, bendruomenei ar savo broliui, ponui patarnauti, parodyti pavyzdį ir pakentėti, lygiai kaip Kristus dėl manęs padarė ir iškentė daug didesnius dalykus, kurių jam reikėjo daug mažiau. Ir net jei tironai neteisingai elgiasi to reikalaudami, man tai nekenkia, kol tai nėra prieš Dievą.
Dvidešimt devinta. Iš to kiekvienas gali gauti tikrą sprendimą ir atskyrimą visų darbų ir įsakymų, taip pat suprasti, kurie prelatai yra akli ir pamišę, o kurie – teisingo proto. Nes koks darbas nėra nukreiptas į tarnavimą kitam ar paklusimą jo valiai (jei tik jis neverčia daryti prieš Dievą), tas nėra geras krikščioniškas darbas. Iš to kyla mano nuogąstavimas, kad mažai bažnyčių fondų, vienuolynų, altorių, mišių, testamentų yra krikščioniški. Taip pat ir pasninkai bei maldos tam tikriems šventiesiems, daromi atskirai.
Nes aš bijau, kad visuose juose kiekvienas ieško tik savo naudos, manydamas tuo atpirkti savo nuodėmes ir tapti išganytas. Visa tai kyla iš tikėjimo ir krikščioniškos laisvės nepažinimo. Ir kai kurie akli prelatai varo žmones į tai ir giria tokią elgseną, puošia atlaidais ir niekada nebemoko tikėjimo. Tačiau aš tau patariu: jei nori ką nors įsteigti (paaukoti), melstis, pasninkauti, nedaryk to manydamas, kad nori sau padaryti kažką gero, bet atiduok tai laisvai, kad kiti žmonės galėtų tuo pasinaudoti, ir daryk tai jiems į gera; tuomet būsi tikras krikščionis. Kam tau tavo turtai ir geri darbai, kurie tau atlieka (yra pertekliniai) valdant ir aprūpinant savo kūną, jei tu turi pakankamai tikėjime, kuriame Dievas tau suteikė visus dalykus?
Žiūrėk, taip Dievo gėrybės turi tekėti iš vieno į kitą ir tapti bendros, kad kiekvienas rūpintųsi savo artimu taip, lyg tai būtų jis pats. Iš Kristaus jos teka į mus, nes jis savo gyvenime priėmė mus taip, lyg būtų buvęs tuo, kuo esame mes. Iš mūsų jos turi tekėti į tuos, kuriems jų reikia. Taip, netgi taip, kad aš turiu ir savo tikėjimą bei teisumą pastatyti už savo artimą prieš Dievą, kad padengčiau jo nuodėmes, prisiimčiau jas ant savęs ir elgčiausi ne kitaip, nei jos būtų mano paties – lygiai kaip Kristus padarė mums visiems. Žiūrėk, tokia yra meilės prigimtis, kai ji yra tikra. O ji yra tikra ten, kur tikėjimas yra tikras. Todėl šventasis apaštalas 1 Kor 13 (5) priskiria meilei savybę, kad ji ieško ne savo naudos, bet to, kas yra artimo.
Trisdešimta. Iš viso to seka išvada, kad krikščionis žmogus gyvena ne savyje, bet Kristuje ir savo artime: Kristuje per tikėjimą, artime per meilę. Per tikėjimą jis kyla aukštyn į Dievą, iš Dievo jis leidžiasi žemyn per meilę, ir visgi visada pasilieka Dieve ir dieviškoje meilėje. Lygiai kaip Kristus sako Jn 1 (51): „Jūs dar pamatysite dangų atsivėrusį ir angelus kylančius ir nusileidžiančius ant Žmogaus Sūnaus.“ Žiūrėk, tai yra tikroji, dvasinė, krikščioniška laisvė, kuri padaro širdį laisvą nuo visų nuodėmių, įstatymų ir įsakymų; kuri pranoksta visas kitas laisves, kaip dangus žemę. Kurią, duok Dieve, mums teisingai suprasti ir išlaikyti.
Amen.
Apie šio rašto atsiradimą
Laiškas popiežiui datuojamas 1520 m. rugsėjo 6 d. Tačiau tai greičiausiai yra atgalinė data. Turėjo atrodyti taip, tarsi Liuteris būtų parašęs laišką dar prieš tai, kai Vokietijoje buvo paskelbta popiežiaus grasinamoji bulė, kas įvyko paskutiniame 1520 m. rugsėjo trečdalyje. Tačiau traktatas ir laiškas popiežiui atsirado tęsiant savotišką „sąmokslą“ tarp Liuterio, Melanchtono ir kardinolo Karolio fon Miltico (Karl von Miltitz). Pastarasis anksčiau buvo įkalbėjęs Liuterį trumpai išdėstyti savo mokymą, būtent 1519 m. „Pamokymo“ (Unterricht) forma. Tuo metu buvo numatyta, kad abi pusės susilaikys nuo debatų. Tačiau, pasak Liuterio laiško, šį susitarimą sulaužė Ekas (Eck), kuris čia paverčiamas piktadariu, greičiausiai Miltico paskatintas. Tas pats buvo ketinama padaryti ir 1520 m. Byla turėjo būti nutildyta. Kas, žinoma, neįvyko ir negalėjo įvykti.