Paieškos rezultatai (1673) pagal: Dievo malonė

Reformacijos laikotarpis: perversmas Europoje

Reformacijos laikotarpis (XVI–XVII a.) buvo vienas reikšmingiausių Vakarų Europos istorijos etapų, lėmęs krikščionybės, visuomenės ir kultūros pokyčius. Šis judėjimas, prasidėjęs 1517 m., kai Martynas Liuteris paskelbė savo 95 tezes, siekė reformuoti Romos katalikų bažnyčią, tačiau galiausiai padalijo Europą į katalikiškąją ir protestantiškąją stovyklas. Reformacija ne tik pakeitė religinį kraštovaizdį, bet ir turėjo ilgalaikių politinių, socialinių … [Skaityti toliau…]

Kas yra ritualas?

Ritualas – tai nustatyta, simbolių ir veiksmų kupina veiksena, kuria žmonės siekia palaikyti ryšį su šventumu, bendruomene ar pasaulio tvarka. Žodis ritualas kilo iš lotynų ritualis, kuris savo ruožtu siejasi su ritus, reiškiančiu „nustatytą tvarką, apeigą“. Lotynų kalboje šis terminas buvo vartojamas apibrėžti religines apeigas. Kai kurie kalbininkai šaknį ri- sieja su senovės indoeuropiečių žodžiais, … [Skaityti toliau…]

Kalvino taisyklės: protestantizmo mokymo gairės

Kalvino taisyklėmis dažnai vadinamos pagrindinės reformuotojo Jeano Kalvino (1509–1564) mokymo nuostatos, kurios suformavo kalvinizmo – vienos svarbiausių protestantizmo krypčių – teologinį pagrindą. Nors pats Kalvinas jų kaip atskiro sąrašo neišskyrė, vėlesni teologai suformulavo aiškias taisykles ar principus, apibendrinančius jo mokymą. Svarbiausios Kalvino mokymo gairės TULIP santrumpa Kalvino mokymas vėliau buvo glaustai apibendrintas penkiais punktais, dar … [Skaityti toliau…]

Kas yra slėpinys?

Žodis slėpinys (lot. mysterium, gr. mystērion) krikščioniškoje tradicijoje reiškia dieviškosios tikrovės aspektą, kuris pranoksta žmogaus protą, bet yra apreikštas tikėjimui. Tai nėra mįslė, kurią reikia išspręsti, o tiesa, kurią galima priimti ir apmąstyti, nors ji lieka iki galo nesuvokiama žmogišku protu. Apaštalas Paulius rašė: „Dievo išmintis slaptinga, paslėpta iš anksto, Dievo numatyta mūsų šlovei.“ (1 … [Skaityti toliau…]

Bhagavadgita

Bhagavadgita, Bagavadgita, Bhagavadgyta, Bagavadgyta (sanskrito kalba: Bhagavad Gītā, pažodžiui „Dievo daina“) yra vienas svarbiausių hinduizmo šventųjų tekstų, laikomas dvasinės ir filosofinės išminties šedevru. Tai 700 posmų epinis dialogas, įtrauktas į didįjį indų epą Mahabharata (Bhishma Parva, 23–40 skyriai), datuojamas maždaug V–II a. pr. Kr. Bhagavadgita yra pokalbis tarp princo Ardžunos ir Viešpaties Krišnos, kuris veikia … [Skaityti toliau…]

Timotis Keleris

Timotis Keleris (Timothy J. Keller, 1950–2023) buvo amerikiečių pastorius, teologas ir krikščionių apologetas, plačiai žinomas dėl savo aiškaus, intelektualaus ir prieinamo požiūrio į krikščionybės gynimą. Kaip Redeemer Presbyterian Church Niujorke įkūrėjas, jis tapo vienu įtakingiausių šiuolaikinių krikščionių autorių, dažnai lyginamas su C.S. Lewisu dėl savo gebėjimo dialoguoti su skeptikais ir tikinčiaisiais. Timotis Keleris gimė 1950 … [Skaityti toliau…]

Kas yra nuodėmės raugas?

Nuodėmės įsiskverbimo metafora, tokia kaip „nuodėmės raugas“, yra krikščionių teologijos ir literatūros įvaizdis, naudojamas aprašyti nuodėmės plitimą, jos subtilų, bet žalingą poveikį žmogaus sielai ir bendruomenei. Ši metafora pabrėžia nuodėmės gebėjimą nepastebimai įsiskverbti, užvaldyti ir keisti žmogaus prigimtį, panašiai kaip raugas keičia tešlą. Žodis „raugas“ (hebr. se’or, gr. zymē) Biblijoje dažnai siejamas su fermentacijos procesu, … [Skaityti toliau…]

Šventi medžiai

Nuo seniausių laikų žmonės medžius laikė ne tik gamtos dalimi ir dvasiniais simboliais, tiltais tarp žmogaus ir dievų, gyvųjų ir protėvių. Daugelio tautų tikėjimuose medžiai buvo gyvenimo, pasaulio sandaros ar dieviškos išminties ženklai. Prie jų buvo meldžiamasi, aukojamos dovanos, sprendžiami bendruomenės ginčai, ieškoma apsaugos, išminties ar gydymo. Medžiai tapo susitikimų su dieviškuoju vietomis, kur gamta … [Skaityti toliau…]

Panacėja krikščionybės akimis

Dar nuo senovės žmonės ieškojo vieno stebuklingo vaisto, kuris galėtų išgydyti visas ligas. Senovės graikai tai vadino panacėja – vardas kilęs nuo Panakejos, Asklepijo dukros, mitologinės gydymo deivės. Tačiau krikščioniškame mąstyme panacėjos idėja įgavo visai kitą atspalvį: tai jau ne vaistinė žolelė ar eliksyras, o žmogaus širdies troškimas būti pilnai išgydytam – ne tik kūnu, … [Skaityti toliau…]

Jėzaus giminės medis

Jėzaus genealogija – tai jo protėvių sąrašas, parodytas Biblijoje, Mato ir Luko evangelijose. Tai istorija, kaip Dievas įgyvendino savo pažadą atsiųsti Mesiją – Jėzų. Genealogijos rodo, kad Jėzus yra Abraomo ir Dovydo palikuonis, kaip buvo pranašauta Senajame Testamente. Be to, jos atskleidžia, kad Dievas naudojo netikėčiausius žmones. Biblijoje yra dvi Jėzaus genealogijos – viena pagal … [Skaityti toliau…]

Kas yra konkubinatas?

Konkubinatas – tai istorinis terminas, apibūdinantis nesantuokinį, dažniausiai ilgalaikį vyro ir moters bendrą gyvenimą, panašų į santuoką, bet neturintį teisinio ar religinio santuokos statuso. Tokiuose santykiuose gyvenanti moteris vadinama konkubina, o vyras – konkubininkas. Šis reiškinys buvo paplitęs įvairiose kultūrose ir epochose, įskaitant senovės Romą, viduramžių Europą ir kai kurias krikščioniškas visuomenes, nors Bažnyčia dažnai … [Skaityti toliau…]

Absoliutus maksimumas (Maximum Absolutum)

Krikščionių teologijoje ir filosofijoje sąvoka maximum absolutum (lot. „absoliutus maksimumas“) apibūdina Dievą kaip begalinę, tobulą ir transcendentišką esybę, kuri pranoksta visas žmogiškas kategorijas, tokias kaip dydis, forma ar laikas. Šią idėją XV a. išplėtojo vokiečių teologas ir filosofas Mikalojus Kuzietis (Nicholas of Cusa), savo veikale De Docta Ignorantia (Apie mokytą nežinojimą) teigdamas, kad Dievas yra … [Skaityti toliau…]



Ieškote daugiau apie: Dievo malonė?

Trumpas paaiškinimas pagal užklausą

Dievo malonė yra viena svarbiausių krikščioniškosios teologijos sąvokų, reiškianti nemokamą ir nepelnytą Aukščiausiojo palankumą bei pagalbą žmogui. Šis dvasinis reiškinys nusako kūrėjo meilę, kuri duodama be jokių išankstinių sąlygų, nuopelnų ar žmogaus pastangų. Biblijoje malonė suvokiama kaip gelbėjanti jėga, keičianti gyvenimą ir suteikianti dvasinę ramybę bei atleidimą. Krikščioniškoje tradicijoje tikima, jog malonė suteikia žmogui vidinės stiprybės atsispirti blogiui ir sekti doros keliu. Ji veikia kaip tiltas, sujungiantis žmogiškąjį silpnumą su dieviškuoju tobulumu bei amžinuoju gyvenimu. Teologai skiria kelias malonės rūšis, pavyzdžiui, laisvinančiąją ir pašventinančiąją, kurios padeda tikinčiajam dvasiškai augti. Ši dovana kviečia žmones mylėti artimą ir dalintis gerumu su aplinkiniais. Kiekvienas asmuo gali patirti šią nematomą atramą kasdieniuose sunkumuose per maldą ir tikėjimą.