Žodis mizerija kyla iš lotyniško termino miseria, reiškiančio vargą, nelaimę bei apgailėtiną būseną. Nors šiuolaikinėje buitinėje kalboje šiuo žodžiu dažnai ironiškai apibūdiname menką atlygį ar prastą maistą, religiniame ir filosofiniame kontekste jis įgyja kur kas gilesnę, egzistencinę prasmę. Krikščioniškojoje tradicijoje mizerija žymi žmogaus būklę po nuopuolio – tai dvasinis nuogumas, atskirtis nuo Kūrėjo šviesos ir … [Skaityti toliau…]
Šventųjų gyvenimai dažnai kelia nuostabą, nes dieviškos malonės veikimas gali pasireikšti netikėčiausiose situacijose. Hagiografija – šventųjų gyvenimo aprašymų tradicija – atskleidžia, kaip kai kurie iš jų turėjo audringą praeitį, tačiau galiausiai tapo šventumo pavyzdžiais. Augustinas Hipponietis – vienas garsiausių krikščionių mąstytojų, kuris jaunystėje gyveno palaidą gyvenimą. Jo „Išpažinimuose“ aprašyta, kaip jis mėgavosi hedonistiniais malonumais, pasinėrė … [Skaityti toliau…]
Sielos samprata įvairiose religijose skiriasi tiek savo esme, tiek paskirtimi. Nors dauguma religinių tradicijų pripažįsta žmogaus dvasinės prigimties egzistavimą, jos aiškinimas ir likimas po mirties priklauso nuo teologinių, filosofinių bei kultūrinių veiksnių. Judaizme siela vadinama „nefeš“ (נפש), „ruach“ (רוח) arba „nešama“ (נשמה), priklausomai nuo konteksto. „Nefeš“ dažnai siejama su gyvybine jėga, „ruach“ su dvasine sąmone, … [Skaityti toliau…]
„Būk ištikimas iki mirties, ir aš tau duosiu gyvenimo vainiką.“ (Apr 2, 10) Ši eilutė iš Apreiškimo Jonui knygos yra stiprus ir įkvepiantis raginimas ištvermei, ištikimybei ir tikėjimo išlaikymui net ir pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis. Ji buvo skirta Smirnos bažnyčiai, kuri patyrė persekiojimus, tačiau jos prasmė išlieka aktuali visais laikais kiekvienam tikinčiajam, kuris susiduria su išbandymais. … [Skaityti toliau…]
Saliamonas – trečiasis Izraelio karalius, Dovydo sūnus, valdęs maždaug 970–931 m. prieš Kristų. Biblijoje jis garsėja išmintimi, Jeruzalės šventyklos statyba ir… daugybe žmonų bei sugulovių. 1 Karalių knyga rašo:„Jis turėjo septynis šimtus karališkojo rango žmonų ir tris šimtus sugulovių“ (1 Kar 11, 3). Tuo metu Artimųjų Rytų karaliai sudarinėjo politines santuokas su kaimyninių tautų valdovų … [Skaityti toliau…]
Šv. Teresė Avilietė (1515–1582), viena žymiausių katalikų mistikių, karmelitų ordino reformatorė ir Bažnyčios Daktarė, XVI a. Ispanijoje patyrė gilius mistinius regėjimus, kurie paveikė ne tik jos asmeninį dvasingumą, bet ir visą krikščioniškąją teologiją. Jos regėjimai, dažnai apimantys Jėzaus Kristaus, angelų ar Dievo buvimo vizijas, yra laikomi vienais ryškiausių mistinės patirties pavyzdžių Vakarų krikščionybėje. Šie regėjimai, … [Skaityti toliau…]
Jansenizmas – XVII–XVIII a. Romos katalikų bažnyčioje kilęs prieštaringas teologinis judėjimas, siekęs grąžinti griežtą šv. Augustino mokymą apie malonę ir predestinaciją. Pavadintas pagal olandų teologą Kornelijų Janseną, šis judėjimas pabrėžė žmogaus nuodėmingumą ir būtinybę Dievo malonei, bet buvo pasmerktas kaip erezija dėl pernelyg artimų protestantizmo idėjų. Jansenizmas ne tik formavo teologines diskusijas, bet ir turėjo … [Skaityti toliau…]
Kryžius krikščioniškoje tradicijoje yra itin svarbus simbolis, glaudžiai susijęs su Kristaus auka bei prisikėlimu. Jis reiškia ne tik Jėzaus pergalę prieš mirtį, bet ir dvasinę žmogaus pergalę prieš blogį. Dėl to krikščionys nuo seno tiki, kad kryžius skleidžia ypatingą, mistinę galią, saugo nuo piktosios dvasios įtakos ir suteikia žmogui dvasinę stiprybę. Kryžiaus galia krikščioniškoje tradicijoje … [Skaityti toliau…]
Simonas Bachas (lot. Simeon Bachos) yra istorinė ir religinė asmenybė, Biblijos tekstuose bei bažnyčios tradicijoje atpažįstama kaip Etiopijos eunuchas, tarnavęs galingai karalienei Kandakei. Pasak Apaštalų darbų knygos, šis vyras buvo atsakingas už visus karalystės iždus, o tai rodo jo itin aukštą socialinį statusą ir visišką valdovės pasitikėjimą. Jo kelionė iš Jeruzalės atgal į tėvynę tapo … [Skaityti toliau…]
„Risālat al‑Ghufrān“ (arab. رسالة الغفران, liet. Atleidimo laiškas) yra Abū al‑ʿAlāʾ al‑Maʿarrī (973–1057) kūrinys, vienas originaliausių viduramžių arabų literatūros tekstų. Jis parašytas XI a. pirmoje pusėje, vėlyvuoju autoriaus gyvenimo laikotarpiu, kai jis jau buvo įsitvirtinęs kaip radikalus mąstytojas, skeptikas ir literatūrinės satyros meistras. „Risālat al‑Ghufrān“ išsiskiria tuo, kad pomirtinio pasaulio kelionę naudoja ne kaip religinę … [Skaityti toliau…]
1525-ieji metai Reformacijos istorijoje pažymėti ne tik valstiečių karais, bet ir esminiu lūžiu Vakarų mąstysenoje. Tuo metu pasirodęs Martyno Liuterio veikalas „Apie pavergtąją valią“ (De servo arbitrio) tapo galutiniu atsisveikinimu su humanizmu ir jo atstovu Erazmu Roterdamiečiu. Tai nėra tiesiog teologinis ginčas; tai radikali studija apie žmogaus prigimtį, kurioje Liuteris atsako į Erazmo traktatą, gynusį … [Skaityti toliau…]
1520 m. lapkritį pasirodęs traktatas „Apie krikščionio laisvę“ yra vienas iš trijų pagrindinių Martyno Liuterio manifestų, parašytų lemtingais Reformacijos lūžio metais. Tai glaustas, tačiau teologiškai talpus kūrinys, kuriame autorius pirmą kartą sistemingai išdėstė naują krikščioniško gyvenimo sampratą, nutoldamas nuo viduramžių scholastikos. Istorinis kontekstas ir pasirodymas Kūrinys pasirodė itin įtemptu metu: popiežius Leonas X jau buvo … [Skaityti toliau…]