Kai 1954 metais Londone (leidykla „Rider and Company“), o vėliau ir 1955-aisiais Niujorke („Citadel Press“) pasirodė Henry T. F. Rhodeso knyga „Šėtono mišios“ (The Satanic Mass: A Sociological and Criminological Study), ji sukėlė nemenką šurmulį ne tik okultizmo mėgėjų, bet ir rimtų istorikų gretose. Rhodesas nebuvo eilinis sensacijų ieškotojas – jis buvo teismo ekspertizės chemikas … [Skaityti toliau…]
Kai 1614 metais popiežius Paulius V patvirtino naująjį „Rituale Romanum“, jame esantis skyrius „De Exorcizandis Obsessis a Daemonio“ (liet. „Apie apsėstųjų demonais egzorcizavimą“, taip pat verčiamas kaip „Egzorcizmo apeigos apsėstiesiems“, „Apsėstųjų egzorcizavimas“, „Apsėstųjų išlaisvinimo apeigos“ ar „Egzorcizavimas apsėstiesiems“) tapo oficialiu dvasinės karybos standartu beveik keturiems šimtmečiams. Tai nebuvo tiesiog maldynas – tai buvo karinis instruktažas … [Skaityti toliau…]
Katalikų Bažnyčios dvasinėje praktikoje 1999 metai žymi esminį lūžį. Po ilgų dešimtmečių rengimo buvo pristatytas atnaujintas egzorcizmo apeigynas „De Exorcismis et Supplicationibus Quibusdam“ (Apie egzorcizmus ir tam tikrus maldavimus). Šis dokumentas iš esmės perrašė senąją tvarką, kuri nuo 1614 metų buvo žinoma pavadinimu „De Exorcizandis Obsessis a Daemonio“ (Apie apsėstųjų demonais egzorcizavimą). Reformos tikslas buvo … [Skaityti toliau…]
Katalikų Bažnyčios dvasinėje praktikoje egzistuoja viena griežčiausiai reglamentuojamų ir rečiausiai atliekamų apeigų – Didysis egzorcizmas (Exorcismus Maior). Tai nėra populiariosios kultūros sukurta drama ar skubotas burtų rinkinys; tai autoritetinga Bažnyčios intervencija, kuria siekiama išlaisvinti žmogų iš tikro, patvirtinto demoniško apsėdimo. Ši apeiga remiasi įsitikinimu, kad Kristus suteikė savo mokiniams galią nugalėti piktąsias dvasias, tačiau moderniame … [Skaityti toliau…]
Vakarų okultizmo tradicijoje egzistuoja tekstas, kuris savo reikalavimais ir dvasiniu svoriu pranoksta visus kitus grimoarus. Tai nėra knyga skubantiems ar ieškantiems lengvų kerų. „Mago Abramelino šventosios magijos knyga“ (The Book of the Sacred Magic of Abramelin the Mage) yra negailestingas dvasinės disciplinos vadovas, kurio tikslas – ne kas kita, kaip visiška žmogaus prigimties transformacija ir … [Skaityti toliau…]
Vakarų okultizmo ir liaudies tikėjimų istorijoje nedaug knygų turi tokį prieštaringą ir mistišką statusą kaip „Šeštoji ir septintoji Mozės knygos“ (The Sixth and Seventh Books of Moses). Nors Biblijos kanonas oficialiai baigiasi Penkiaknyge, šis XVIII–XIX a. sandūroje iškilęs grimoaras pretenduoja į „prarastąsias“ žinias, kurias Dievas esą patikėjo Mozei ant Sinajaus kalno, tačiau kurios buvo nuslėptos … [Skaityti toliau…]
Jei ieškotume teksto, kuris viduramžių pabaigoje ir Renesanso pradžioje tapo praktinės magijos standartu, tai neabejotinai būtų „Heptameronas“. Šis kūrinys, tradiciškai priskiriamas garsiam italų gydytojui, astrologui ir filosofui Pietro d’Abano (1250–1316), yra vienas koncentruočiausių ir aiškiausių burtų vadovų istorijoje. Pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio Heptameron, reiškiančio „septynias dienas“, mat knyga skirta būtent septyniems savaitės ciklams, … [Skaityti toliau…]
Sikhizmo religijoje šventraštis nėra tik knyga ar tekstų rinkinys. Tai centrinė figūra, laikoma gyvu, amžinuoju dvasiniu mokytoju. Shri Guru Granth Sahib (tariama Šri Guru Grant Sahib) yra sikhų dvasinės tapatybės ašis, jų etikos, metafizikos ir gyvenimo būdo pamatas. Tai vienintelis pasaulio religinis tekstas, kurį jo išpažinėjai traktuoja kaip asmenybę, turinčią aukščiausią autoritetą. Knygos gimimas: Nuo … [Skaityti toliau…]
Trečiojo amžiaus Roma buvo tikras religinis katilas, kuriame virė ne tik oficialus krikščionių mokymas, bet ir dešimtys paslaptingų, mistinių ir dažnai radikalių grupių. Šio chaoso sūkuryje stovėjo viena griežčiausių ir intelektualiausių ano meto figūrų – Hipolitas Romietis (apie 170–235 m.). Jo monumentalus veikalas „Visų erezijų paneigimas“ (gr. Κατὰ πασῶν αἱρέσεων ἔλεγχος, lot. Refutatio Omnium Haeresium, … [Skaityti toliau…]
Septintojo amžiaus viduryje parašyta armėnų vyskupo Sebeoso kronika, žinoma originaliu pavadinimu Պատմութիւն Себէոսի (Patmut‘iwn Sebeosi, liet. „Sebeoso istorija“, angl. Sebeos’ History / The History of Sebeos), yra vienas iš nedaugelio tekstų, leidžiančių mums stebėti, kaip senovės pasaulis – Persijos Sasanidų ir Bizantijos imperijų didybė – subyrėjo į šipulius, užleisdamas vietą naujai, nenuspėjamai jėgai. Roberto Bedrosiano … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus pabaigoje, kai krikščionybė tapo oficialia Romos imperijos religija, Bažnyčios tėvams iškilo naujas uždavinys – nubrėžti aiškias ribas tarp to, kas yra tikrasis tikėjimas, ir to, ką jie laikė klaida. Šiaurės Italijoje, Brešos (Brixia) mieste, vyskupas Filastrijus (Philastrius) nusprendė imtis titaniško darbo. Apie 380–385 metus jis parašė veikalą „Įvairių erezijų knyga“ (Diversarum Hereseon Liber), … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus Mažosios Azijos provincijose – Frygijoje, Pisidijoje ir Kilikijoje – krikščionių bendruomenės susidūrė su grupe, kuri į evangelinį skurdą žvelgė ne kaip į patarimą, o kaip į negailestingą įstatymą. Tai buvo apotaktikai (Apotactici), graikiškai vadinami Apotaktikoi („atsižadėjusieji“). Patys jie mieliau vadinosi apaštalikais (Apostolici), teigdami, kad tik jie vieninteliai ištikimai laikosi apaštalų gyvenimo būdo. Šventasis … [Skaityti toliau…]