Antrojo mūsų eros amžiaus viduryje Romos intelektualų būreliuose pasirodė žmogus, kurio skvarbus protas ir bekompromisė laikysena kėlė pagarbą net didžiausiems oponentams. Tai buvo Tatianas Asiras (Tatianus Assyrius), gimęs Mesopotamijoje, išsilavinimą gavęs graikų mokyklose, o vėliau, sužavėtas Biblijos paprastumo, tapęs šventojo Justino Kankinio mokiniu. Tačiau po mokytojo mirties (apie 165 m.) Tatiano dvasinis kelias pasuko radikalios … [Skaityti toliau…]
Epifanijus Salaminietis, kurio veikalas „Panarion“ (gr. Πανάριον, pažodžiui „vaistinėlė“ arba „vaistų dėžė“) yra vienas didžiausių ir išsamiausių IV amžiaus krikščioniškosios literatūros kūrinių, skirtų erezijų aprašymui ir jų paneigimui. Pats autorius, Kipro Konstantijos vyskupas Epifanijus, veikalo pradžioje paaiškina, kad erezijos yra tarsi dvasiniai nuodai, o jo knyga – priešnuodžių rinkinys, skirtas apsaugoti tikinčiuosius nuo klaidamokslių. Šis … [Skaityti toliau…]
Antrame amžiuje, maždaug 100–120 metais, Sirijos Antiochijoje (Antiochia) veikė mąstytojas vardu Saturnilas (Saturnilus), kurį krikščionių istorikai mini kaip vieną pirmųjų gnostinio mokymo sistemintojų. Jis buvo Menandro mokinys, tačiau jo požiūris į pasaulį tapo kur kas tamsesnis ir griežtesnis. Saturnilas tikėjo, kad šis materialus pasaulis yra klaida, o kova tarp šviesos ir tamsos vyksta kiekvieno žmogaus … [Skaityti toliau…]
Religinių judėjimų istorijoje, ypač toje jos dalyje, kuri liečia samaritų (Samaritae) bendruomenę, dositejai (Dositheani) užima itin mįslingą vietą. Ši grupė, kildinama iš pirmojo mūsų eros amžiaus, buvo pavadinta savo įkūrėjo Dositejo (Dositheos) vardu. Pasakojama, kad jis buvo Simono Magio (Simon Magus) amžininkas ar net jo mokytojas. Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus) savo veikale „Apie erezijas“ (De … [Skaityti toliau…]
Senovės Atėnų pakraštyje, atokiau nuo triukšmingų aikščių ir politinių ginčų, vešėjo sodas. Tai nebuvo paprasta poilsio vieta, o viena įtakingiausių antikos filosofijos mokyklų, kuriai vadovavo Epikūras (Epicurus). Jo pasekėjai, vadinami epikūrininkais (epikūreioi), į dvasinę istoriją įrašė puslapį, kuris krikščionių mąstytojams kėlė nemenką galvos skausmą. Nors kasdienėje kalboje šis vardas šiandien dažnai siejamas su prabanga ar … [Skaityti toliau…]
Micva (hebr. mitzvah, מצווה) judaizmo tradicijoje reiškia Dievo įsakymą, duotą Izraelio tautai per Torą. Tai vienas svarbiausių žydų religijos terminų, apimantis tiek moralinius, tiek ritualinius, tiek bendruomeninius įsipareigojimus. Nors žodis „micva“ pažodžiui reiškia „įsakymas“, rabinų tradicijoje jis įgijo platesnę prasmę – micva laikoma ne tik teisine pareiga, bet ir šventumo veiksmu, kuris sujungia žmogų su … [Skaityti toliau…]
Žydų ir musulmonų santykiai prasidėjo ne iš priešiškumo, o iš bendro tikėjimo Dievu. Pranašo Muchamedo laikais arabų pusiasalyje gyveno daugybė žydų bendruomenių, ypač Medinoje (tuomet vadintoje Jatrib). Iš pradžių pranašas su jais palaikė draugiškus ryšius – kai persikėlė iš Mekos į Mediną (622 m.), jis pasirašė Medinos chartiją, kurią galima laikyti pirmuoju religiniu ir pilietiniu … [Skaityti toliau…]
Unaso tekstai (angl. Unas Texts) yra fundamentalus Senovės Egipto religinės minties paminklas, žymintis lūžio tašką visoje civilizacijos istorijoje. Tai seniausias žinomas sakralinių ir magiškųjų tekstų rinkinys, iškaltas tiesiai ant faraono piramidės sienų. Iki šio momento egiptiečių piramidės (įskaitant ir didžiąsias Gizos piramides) savo viduje neturėjo jokių įrašų – magiškos formulės ir ritualai buvo perduodami tik … [Skaityti toliau…]
Šv. Augustino ordinas, dar vadinamas Augustinų ordinu (Ordo Sancti Augustini, OSA), yra viena seniausių katalikų vienuolijų, kilusi iš šventojo Augustino iš Hipono, IV–V a. Bažnyčios tėvo, mokymų ir dvasinio palikimo. Šis ordinas jungia vienuolius, kurie siekia gyventi pagal Augustino idealus – bendruomeniškumą, maldą ir tarnystę Dievui bei žmonėms. Jo istorija, veikla ir išskirtiniai bruožai atspindi … [Skaityti toliau…]
„Pranašysčių kompendiumas“ (Compendium revelationum) yra vienas žymiausių Girolamo Savonarolos tekstų, išleistas 1495 m. Florencijoje. Tai veikalas, kuriame dominikonas, pamokslininkas ir politinis reformatorius Savonarola surinko savo regėjimus, pranašystes ir jų aiškinimus. Knyga greitai paplito po Europą ir tapo vienu iš labiausiai žinomų jo raštų, nes buvo suvokiama kaip liudijimas, kad jo skelbiami įspėjimai ir vizijos jau … [Skaityti toliau…]
„De contemptu saeculi“ („Apie pasaulio niekinimą“) yra vienas ankstyviausių ir ryškiausių Petro Damiano tekstų, rodantis XI amžiaus dvasinės reformos įtampą ir idealus. Šis traktatas gimė laikotarpiu, kai Bažnyčia siekė apsivalyti nuo pasaulietinės įtakos, sustiprinti vienuolinę drausmę ir grąžinti dvasininkiją prie asketiškų šaknų. Damianas, vienas iš griežčiausių ir įtakingiausių to meto reformatorių, šiame veikale formuluoja aiškią … [Skaityti toliau…]
Psalmių knyga (Liber Psalmorum), dar vadinama Psalmynas, Psaltėris (Psaltérion) arba hebrajiškuoju pavadinimu Tehilim, yra viena seniausių ir labiausiai atpažįstamų Senojo Testamento dalių, sudaranti išskirtinį poezijos, maldos ir teologinės refleksijos rinkinį. Ši knyga, sudaryta iš 150 atskirų psalmių, per tūkstantmečius tapo neatsiejama žydų ir krikščioniškosios tradicijos dalimi. Psalmių tekstai jungia asmeninę maldą, bendruomeninį šlovinimą, istorinę atmintį … [Skaityti toliau…]