„Andriejaus ir Matijo darbai“ (Acts of Andrew and Matthias in the City of the Man‑eaters, Acta Andreae et Matthiae apud Anthropophagos) yra vienas iš labiausiai fantastinių ankstyvosios krikščionybės apokrifų. Tai III–IV amžiaus literatūrinė legenda, priklausanti platesniam apaštalų nuotykių ciklui, kuriame apaštalai siunčiami į tolimas, pavojingas ir beveik mitines žemes. Šis kūrinys nėra istorinis dokumentas, o dramatiškas pasakojimas apie Evangelijos šviesą, prasiskverbiančią į tamsiausius pasaulio kampus, ir apie Kristaus galią, kuri nugali barbarybę, magiją ir demonų įtaką.
Pasakojimas prasideda tuo, kad apaštalai susirenka ir burtų keliu pasidalija misijų kraštus. Matijui tenka baisiausia vieta – žmogėdrų miestas, kurio gyventojai nevalgo jokio įprasto maisto, bet minta žmonių mėsa ir krauju. Visi, kurie įžengia į jų teritoriją, yra sučiumpami, apakinami ir priverčiami išgerti magišką nuodą, kuris aptemdo protą ir paverčia juos tarsi gyvuliais. Matijas patenka į šį miestą, jam išlupamos akys, tačiau jo protas nesusimaišo. Jis meldžiasi Kristui, prašydamas bent regėjimo, kad galėtų matyti, kas jo laukia. Kristus pasirodo šviesoje, grąžina jam regėjimą ir pažada, kad po dvidešimt septynių dienų atsiųs Andriejų jį išgelbėti.
Tuo metu Andriejus skelbia Evangeliją kitame krašte. Kristus jam pasirodo ir liepia nedelsiant keliauti į žmogėdrų žemę, nes Matijui liko tik trys dienos iki mirties. Andriejus išsigąsta, nes kelias per tolimas, tačiau Kristus jam atsako, kad Dievui nėra neįmanomų dalykų. Ryte Andriejus su mokiniais ateina prie jūros ir randa nedidelę valtį su trimis vyrais. Tai pats Kristus, apsimetęs laivavedžiu, ir du angelai, apsimetę jūrininkais. Andriejus jų neatpažįsta, bet prašo nuplukdyti į žmogėdrų kraštą. Kristus, vis dar slėpdamas savo tapatybę, priima juos į valtį, maitina stebuklinga duona ir klausinėja Andriejaus apie Jėzaus darbus, tarsi būtų paprastas smalsus žmogus. Andriejus pasakoja apie stebuklus, apie Kristaus dieviškumą, apie slaptus ženklus, o Kristus klausosi ir džiaugiasi, kad apaštalas taip ištikimai liudija.
Naktį, kai visi užmiega, Kristus liepia angelams paimti Andriejų ir jo mokinius ir nunešti juos į žmogėdrų miesto pakraštį. Ryte Andriejus supranta, kad visą laiką buvo su pačiu Kristumi, ir gailisi, kad Jo nepažino. Kristus jam trumpai pasirodo kaip vaikas, paaiškina, kodėl slėpėsi, ir liepia eiti gelbėti Matijo.
Andriejus įžengia į miestą nematomas, malda nužudo sargybinius, atidaro kalėjimą ir randa Matiją gyvą. Be Matijo, kalėjime yra dar šimtai žmonių, kuriems išdurta akis ir atimtas protas. Andriejus meldžiasi, ir visi jie atgauna regėjimą ir žmogišką sąmonę. Jis išveda juos iš miesto ir stebuklingai perkelia debesimi pas Petrą, kuris tuo metu moko kitur. Tai vienas iš labiausiai fantastiškų epizodų visame apokrifų cikle.
Tuo metu žmogėdros atranda, kad kalėjimas tuščias, o sargai mirę. Jie puola į paniką ir nusprendžia tęsti savo žiaurią tradiciją – burtų keliu išsirinkti senukus ir juos suvalgyti. Vienas senis maldauja pasigailėjimo ir siūlo vietoj savęs savo vaiką, paskui ir dukrą. Tai parodo visišką moralinį miesto sugedimą. Kai vykdytojai ruošiasi žudyti, Andriejus meldžiasi, ir jų rankos sustingsta kaip akmuo, o peiliai iškrenta. Tai sukelia dar didesnį sąmyšį, ir miestas supranta, kad kažkas antgamtinio vyksta.
Šis apokrifas baigiasi tuo, kad Andriejus visiškai sugriauna žmogėdrų miesto blogį, išlaisvina belaisvius ir parodo, kad Kristaus galia stipresnė už bet kokį barbarizmą, magiją ar demonų įtaką. Tai moralinė alegorija apie Evangelijos šviesą, prasiskverbiančią į tamsiausius pasaulio kampus, ir apie apaštalų misiją, kuri peržengia bet kokias ribas – geografines, kultūrines ar žmogiškos baimės.
Andriejaus ir Matijo darbai
Žmogėdrų mieste
Maždaug tuo metu visi apaštalai susirinko į tą pačią vietą ir, mesdami burtus, pasidalijo tarpusavyje šalis, kad kiekvienas keliautų į jam tekusią dalį. Burtų keliu Matijui teko leistis į žmogėdrų šalį. To miesto žmonės nevalgė duonos ir negėrė vyno, bet mintė žmonių mėsa ir gėrė jų kraują. Todėl kiekvieną žmogų, patekusį į jų miestą, jie sučiupdavo, išlupdavo jam akis ir duodavo išgerti burtų bei magijos paruoštų nuodų; nuo šių nuodų jo širdis pasikeisdavo, o protas aptemdavo.
Matijui įžengus pro jų miesto vartus, to miesto žmonės jį sučiupo ir išlupo jam akis. Išlupę jas, jie privertė jį išgerti savo magiškos apgaulės nuodų, nuvedė į kalėjimą ir padėjo jam ėsti žolės, tačiau jis jos neėdė. Mat kai jis išgėrė jų nuodų, jo širdis nepasikeitė ir protas neaptemo, bet jis nepaliaujamai meldėsi Dievui, verkdamas ir sakydamas: „Viešpatie Jėzau Kristau, dėl kurio mes viską palikome ir sekėme paskui Tave, žinodami, kad Tu esi visų Tavyje besiviliančiųjų padėjėjas, pažvelk ir pamatyk, ką jie padarė Tavo tarnui Matijui, kaip jie mane sulygino su gyvuliais; juk Tu esi Tas, kuris viską žino. Jeigu Tu nusprendei, kad šio miesto nedorėliai mane suėstų, aš jokiu būdu nevengsiu Tavo valios. Suteik man, Viešpatie, mano akių šviesą, kad bent jau matyčiau, ką šio miesto piktadariai man rengia; neapleisk manęs, mano Viešpatie Jėzau Kristau, ir neatiduok manęs šiai karčiai mirčiai.“
Matijui taip besimeldžiant kalėjime, nušvito šviesa ir iš šviesos pasigirdo balsas: „Mylimas Matijau, praregėk.“ Ir jis tuoj pat praregėjo. Ir vėl pasigirdo balsas: „Būk drąsus, mūsų Matijau, ir neišsigąsk, nes aš jokiu būdu tavęs neapleisiu, bet išgelbėsiu tave iš visų pavojų; ir ne tik tave, bet ir visus tavo brolius, kurie yra su tavimi, nes aš esu su tavimi visur ir visada. Tačiau lik čia dvidešimt septynias dienas daugelio sielų pamokymui, o po to aš atsiųsiu pas tave Andriejų, ir jis išves tave iš šio kalėjimo; ir ne tik tave, bet ir visus, kurie klausys.“ Tai pasakęs, Gelbėtojas vėl ištarė Matijui: „Ramybė tau, mūsų Matijau“, ir pakilo į dangų. Tuomet Matijus, išvydęs Jį, tarė Viešpačiui: „Tegul Tavo malonė lieka su manimi, mano Viešpatie Jėzau.“
Tuomet Matijus atsisėdo kalėjime ir giedojo. Kai budeliai atėjo į kalėjimą išsivesti žmonių, kad juos suėstų, Matijus taip pat užsimerkė, kad jie nepamatytų, jog jis regi. Atėję prie jo, budeliai perskaitė kortelę jo rankoje ir kalbėjo tarpusavyje: „Dar trys dienos, ir wir išsivesime bei nužudysime ir šitą.“ Mat kiekvienam sučiuptam žmogui jie pažymėdavo dieną, kurią jį sugavo, ir pririšdavo kortelę prie dešiniosios rankos, kad žinotų, kada sueis trisdešimt dienų.
Praėjus dvidešimt septynioms dienoms nuo Matijo suėmimo, Viešpats pasirodė šalyje, kur mokė Andriejus, ir tarė jam: „Kelkis ir keliauk su savo mokiniais į žmogėdrų šalį, ir išvesk Matijų iš tos vietos, nes dar trys dienos, ir miesto žmonės jį išsives bei nužudys maistui.“ Andriejus atsakė: „Mano Viešpatie, aš nepajėgsiu nukeliauti ten per šį trumpą trijų dienų laikotarpį; verčiau greitai nusiųsk savo angelą, kad jį iš ten išlaisvintų, nes Tu žinai, Viešpatie, kad aš taip pat esu tik kūnas ir negalėsiu ten greitai nukakti.“ O Jis tarė Andriejui: „Klausyk To, kas tave sukūrė, To, kuris gali ištarti žodį, ir tas miestas bus perkeltas iš ten, kartu su visais jame gyvenančiais. Nes aš įsakau vėjų ragams, ir jie jį nupučia. Tačiau kelkis anksti ryte, nusileisk su savo mokiniais prie jūros ir rasi pakrantėje valtį, į kurią įlipsi su savo mokiniais.“ Tai pasakęs Gelbėtojas vėl ištarė: „Ramybė tau, Andriejau, ir tiems, kurie su tavimi!“ Ir pakilo į dangų.
Andriejus, atsikėlęs anksti ryte, su savo mokiniais patraukė prie jūros. Nusileidęs prie kranto, jis pamatė nedidelę valtį, o joje sėdinčius tris vyrus. Mat Viešpats savo paties galia paruošė valtį ir pats buvo joje, priėmęs žmogaus pavidalą kaip valties vairininkas; Jis taip pat pasiėmė du angelus, kuriems suteikė žmonių išvaizdą, ir jie sėdėjo valtyje. Andriejus, išvydęs valtį ir tris joje esančius vyrus, nepaprastai apsidžiaugė. Priėjęs prie jų, jis paklausė: „Kur plaukiate, broliai, su šia mažyte valtimi?“ Viešpats atsakė jam: „Plaukiame į žmogėdrų šalį.“ Andriejus, žvelgdamas į Jėzų, Jo neatpažino, nes Jėzus slėpė savo dievystę ir pasirodė Andriejui kaip vairininkas. Išgirdęs Andriejų sakant: „Aš irgi keliauju į žmogėdrų šalį“, Jėzus jam tarė: „Kiekvienas žmogus vengia to miesto, tad kaipgi tu ten keliauji?“ Andriejus atsakė: „Turime ten nedidelių reikalų, kuriuos privalome sutvarkyti; bet jei gali, padaryk mums malonę ir nuplukdyk mus į žmogėdrų šalį, į kurią ir patys ketinate plaukti.“ Jėzus atsakė jiems: „Lipkite į valtį.“
Andriejus tarė: „Noriu tau kai ką paaiškinti, jaunuoli, prieš mums įlipant į tavo valtį.“ Jėzus atsakė: „Sakyk, ką nori.“ Andriejus tarė Jam: „Mes neturime pinigų sumokėti už kelionę, neturime netgi duonos maistui.“ Jėzus atsakė jam: „Kaipgi tuomet keliaujate, nemokėdami už kelionę ir neturėdami duonos pasimaitinti?“ Andriejus tarė Jėzui: „Klausyk, broli; nemanyk, kad nemokame už kelionę iš puikybės, bet mes esame mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, gerojo Dievo, mokiniai. Mat Jis pasirinko mus dvylika ir davė mums tokį įsakymą, sakydamas: „Kai einate skelbti, nesineškite kelionėje nei pinigų, nei duonos, nei krepšio, nei apavo, nei lazdos, nei dviejų drabužių.“ Todėl, broli, jei padarysi mums tokią malonę, pasakyk mums iškart; jei ne, pranešk, ir nous eisime ieškoti kitos valties.“ Jėzus atsakė Andriejui: „Jei tokį įsakymą gavote ir jo laikotės, lipkite į mano valtį su didžiausiu džiaugsmu. Mat aš tikrai labiau noriu, kad į mano valtį įliptų to, kuris vadinamas Jėzumi, mokiniai, nei tie, kurie man moka sidabru ir auksu; aš esu visiškai vertas, kad Viešpaties apaštalas įliptų į mano valtį.“ Andriejus atsakė: „Leisk man, broli, tegul Viešpats suteikia tau šlovę ir garbę.“ Ir Andriejus su savo mokiniais įlipo į valtį.
Įlipęs jis atsisėdo prie valties burės. Jėzus ištarė vienam iš angelų: „Kelkis, nusileisk į valties triumą ir atnešk tris kepalus duonos, kad vyrai pavalgytų, jog nebūtų alkini po ilgos kelionės pas mus.“ Šis atsikėlė, nusileido į triumą, atnešė tris kepalus duonos, kaip Viešpats jam buvo įsakęs, ir atidavė jiems duoną. Tuomet Jėzus tarė Andriejui: „Kelkis, broli, su savo draugais; pasistiprinkite maistu, kad būtumėte stiprūs ištverti jūros bangavimą.“ Andriejus atsakė savo mokiniams: „Mano vaikai, mes sulaukėme didelio šio žmogaus gerumo. Stokitės ir pasistiprinkite duona, kad būtumėte stiprūs ištverti jūros supimą.“ Tačiau jo mokiniai negalėjo ištarti nė žodžio, nes juos kamavo jūros liga. Tuomet Jėzus privertė ir patį Andriejų pasistiprinti duona kartu su mokiniais. Andriejus atsakė Jėzui, nežinodamas, kad tai Jėzus: „Broli, teapdovanoja tave Viešpats dangiška duona iš savo karalystės. Atleisk man, broli, juk matai vaikus, kad juos kamuoja jūra.“ Jėzus atsakė Andriejui: „Be abejo, broliai neturi jūreivystės patirties; bet paklausk jų, ar jie nori išlipti į krantą, o tu likti, kol baigsi savo reikalus, ir vėl grįžti pas juos.“ Tuomet Andriejus tarė savo mokiniams: „Mano vaikai, ar norite išlipti į krantą, kad aš čia likčiau vienas, kol baigsiu reikalus, dėl kurių buvau siųstas?“ Jie atsakė Andriejui: „Jei mes pasitrauktume nuo tavęs, taptume svetimi gėrybėms, kurias mums paruošė Viešpats. Todėl dabar esame su tavimi, kad ir kur keliautum.“
Jėzus atsakė Andriejui: „Jei tikrai esi to, kuris vadinamas Jėzumi, mokinys, papasakok savo mokiniams apie stebuklus, kuriuos darė tavo Mokytojas, kad jų siela apsidžiaugtų ir jie pamirštų jūros baimę; mat, štai, mes jau plukdome valtį tolyn nuo kranto.“ Ir tuoj pat Jėzus tarė vienam iš angelų: „Atrišk valtį.“ Šis atrišo valtį nuo kranto. Jėzus priėjo, atsisėdo prie vairo ir valdė valtį. Tuomet Andriejus ragino ir guodė savo mokinius, sakydamas: „Mano vaikai, kurie atidavėte savo gyvenimą Viešpačiui, nebijokite, nes Viešpats niekuomet jūsų neapleis. Mat tuomet, kai buvau vienas su mūsų Viešpačiu, nous įlipome į valtį su Juo, ir Jis atsigulė miegoti valtyje, mus išmėgindamas, nors iš tiesų giliai nemiegojo. Kilus stipriam vėjui ir jūrai pasišiaušus taip, kad bangos kilo ir liejo valties burę, mus apėmė didelė baimė. Tuomet Viešpats atsistojo, sudraudė vėjus, ir jūra nutilo, nes viskas Jo bijojo, kaip Jo sukurta. Todėl dabar, mano vaikai, nebijokite, nes Viešpats Jėzus mūsų niekuomet neapleis.“ Tai pasakęs, šventasis Andriejus savo širdyje meldėsi, kad jo mokiniai užmigtų. Ir Andriejui besimeldžiant, jo mokiniai užmigo.
Andriejus, atsisukęs į Viešpatį ir nežinodamas, kad tai Viešpats, tarė Jam: „Pasakyk man, žmogau, ir parodyk savo valdymo meistriškumą, nes niekuomet nesu matęs žmogaus, taip vairuojančio jūroje, kaip matau tave. Jau šešiolika metų plaukioju jūra, o štai šie septyniolikti, bet nesu matęs tokio meistriškumo; valtis plaukia taip sklandžiai, tarsi būtų sausumoje. Parodyk man, jaunuoli, savo meną.“ Jėzus atsakė Andriejui: „Mes taip pat dažnai plaukiojome jūra ir buvome patekę į pavojų; tačiau kadangi tu esi to, kuris vadinamas Jėzumi, mokinys, jūra atpažino tave, kad esi teisus, ir nuromo bei nepakėlė savo bangų prieš valtį.“ Tuomet Andriejus sušuko garsiu balsu, sakydamas: „Dėkoju Tau, mano Viešpatie Jėzau Kristau, kad sutikau žmogų, kuris šlovina Tavo vardą.“
Jėzus atsakė jam: „O Andriejau, pasakyk man, tu to, kuris vadinamas Jėzumi, mokiny, kodėl netikintys žydai netikėjo Juo, sakydami, kad Jis yra ne Dievas, o žmogus? Parodyk man, Jėzaus mokiny, juk esu girdėjęs, kad Jis parodė savo dievystę savo mokiniams.“ Andriejus atsakė: „Iš tiesų, broli, Jis parodė mums esąs Dievas. Tad nemanyk, kad Jis yra tik žmogus. Juk Jis sukūrė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra.“ Jėzus paklausė: „Kaipgi tuomet žydai Juo netikėjo? Galbūt Jis nedarė stebuklų jų akivaizdoje?“ Andriejus tarė: „Argi negirdėjai apie stebuklus, kuriuos Jis darė jų akivaizdoje? Jis grąžino akliesiems regėjimą, luošiems – gebėjimą vaikščioti, kurtiesiems – klausą; Jis apvalė raupsuotuosius, vandenį pavertė vynu; paėmęs penkis kepalus duonos ir dvi žuvis, Jis liepė miniai atsigulti ant žolės ir, palaiminęs, davė jiems valgyti; valgiusiųjų buvo penki tūkstančiai vyrų, ir jie pasisotino, o likusių trupinių jie surinko dvylika pilnų krepšių. Ir po viso to jie Juo netikėjo.“
Jėzus paklausė Andriejaus: „Galbūt Jis šiuos stebuklus darė prieš paprastus žmones, o ne prieš vyriausiuosius kunigus, ir todėl jie Juo netikėjo?“
Andriejus atsakė: „Ne, broli, Jis darė juos ir vyriausiųjų kunigų akivaizdoje – ne tik viešai, bet ir slapta, tačiau jie Juo netikėjo.“ Jėzus paklausė: „Kokie gi buvo tie stebuklai, kuriuos Jis darė slapta? Atskleisk juos man.“ Andriejus atsakė: „O žmogau, turintis smalsumo dvasią, kodėl tu mane išmėgini?“ Jėzus atsakė: „Aš tavęs neišmėginu taip sakydamas, Jėzaus mokiny; bet mano siela džiaugiasi ir džiūgauja, ir ne tik mano, bet ir kiekviena siela, kuri girdi apie Jėzaus stebuklus.“
Andriejus atsakė: „O vaike, Viešpats pripildys tavo sielą visokio džiaugsmo ir visokio gėrio, kad įtikinai mane papasakoti tau stebuklus, kuriuos mūsų Viešpats padarė slapta.“
„Tai nutiko, kai mes, dvylika mokinių, ėjome su mūsų Viešpačiu į pagonių šventyklą, kad Jis mums parodytų velnio tamsumą. Vyriausieji kunigai, pamatę mus sekančius Jėzų, tarė mums: „O nelaimėliai, kodėl jūs vaikštote su tuo, kuris sako: „Aš esu Dievo Sūnus“? Ar norite pasakyti, kad Dievas turi sūnų? Kurs iš jūsų kada nors matė Dievą bendraujantį su moterimi? Argi jis nėra dailidės Juozapo sūnus, jo motina – Marija, o jo broliai – Jokūbas ir Simonas?“ Išgirdus šiuos žodžius, mūsų širdys susilpnėjo. Jėzus, žinodamas, kad mūsų širdys dvejoja, nusivedė mus į dykumą, padarė mūsų akivaizdoje didelių stebuklų ir parodė mums visą savo dievystę. Tuomet mes tarėme vyriauriesiems kunigams: „Ateikite ir jūs, ir pamatysite; juk, štai, Jis mus įtikino.“
Vyriausieji kunigai atėjo ir nuėjo su mumis. Kai įėjome į pagonių šventyklą, Jėzus parodė mums dangų, kad žinotume, ar tai tiesa, ar ne. Kartu su mumis įėjo trisdešimt žmonių iš liaudies ir keturi vyriausieji kunigai. Jėzus, pažvelgęs į dešinę ir kairę šventyklos pusę, pamatė dvi iškaltas sfinksų skulptūras – vieną dešinėje, kitą kairėje. Atsisukęs į mus, Jėzus tarė: „Matykite kryžiaus ženklą; nes šie yra panašūs į cherubinus ir serafinus, kurie yra danguje.“ Tuomet Jėzus, pažvelgęs į dešinę, kur buvo sfinksas, tarė jam: „Sakau tau, dangaus atvaizde, kurį iškalė amatininkų rankos, pasišalink iš savo vietos, nusileisk žemyn, atsakyk ir apkaltink vyriausiuosius kunigus bei parodyk jiems, ar aš esu Dievas, ar žmogus.“
Ir tą pačią akimirką sfinksas pajudėjo iš savo vietos ir, prabilęs žmogaus balsu, tarė: „O kvaili Izraelio sūnūs! Jiems negana to, kad jų pačių širdys yra apakusios, bet jie nori, kad ir kiti būtų akli kaip jie, sakydami, kad Dievas yra žmogus – Tas, kuris pradžioje sukūrė žmogų ir įkvėpė jam savo gyvybę, kuris suteikė judėjimą tam, kas nejudėjo. Jis yra Tas, kuris pašaukė Abraomą, kuris mylėjo jo sūnų Izaoką, kuris sugrąžino savo mylimą Jėkabą į jo žemę; Jis yra gyvųjų ir mirusiųjų Teisėjas; Jis yra Tas, kuris ruošia didžias gėrybes tiems, kurie Jam paklūsta, ir bausmę tiems, kurie Juo netiki. Nepaisykite to, kad esu stabas, kurį galima paliesti; juk sakau jums, kad jūsų sinagogos šventos vietos yra kilnesnės. Nors mes esame akmenys, kunigai mums suteikė tik dievo vardą; o tie kunigai, kurie tarnauja šventykloje, apsivalo bijodami demonų: mat jei jie turėjo santykių su moterimis, apsivalo septynias dienas dėl savo baimės, kad neįžengtų į šventyklą dėl mūsų – dėl vardo, kurį mums davė, kad esame dievas. Tačiau jūs, jei ištvirkavote, paimate Dievo įstatymą, einate į Dievo sinagogą, apsivalote, skaitote ir negerbiate šlovingų Dievo žodžių. Todėl sakau jums, kad šventi dalykai apvalys jūsų sinagogas, kad jos taip pat taptų Jo vienatinio Sūnaus bažnyčiomis.“ Tai pasakęs, sfinksas nustojo kalbėti.
Ir mes tarėme vyriausiesiems kunigams: „Dabar dera, kad įtikėtumėte, nes net akmenys jus apkaltino.“ Žydai atsakė: „Šie akmenys kalba burtų pagalba, ir nejaugi manote, kad tai dievas? Jei patikrinote, ką pasakė akmuo, įsitikinote jo apgaule. Juk kur jis rado Abraomą arba kaip jį matė? Abraomas mirė daug metų prieš jam gimstant, tad kaip jis jį žino?“
Jėzus, vėl atsisukęs į atvaizdą, tarė jam: „Kadangi šie netiki, jog kalbėjausi su Abraomu, keliauk į Kanaaniečių žemę, keliauk į dvigubą olą Mamrės lauke, kur yra Abraomo kūnas, ir šauk prie kapo, sakydamas: „Abraomai, Abraomai, kurio kūnas yra kape, o siela – rojuje, taip kalba Tas, kuris sukūrė žmogų, kuris nuo pradžių padarė tave savo draugu: kelkis tu, tavo sūnus Izaokas ir tavo sūnaus sūnus Jėkabas, ir ateikite į Jebusiejų šventyklas, kad apkaltintume vyriausiuosius kunigus, kad jie žinotų, jog aš tave pažįstu, o tu mane.“ Sfinksas, išgirdęs šiuos žodžius, iškart pajudėjo mūsų visų akivaizdoje ir iškeliavo į Kanaaniečių žemę prie Mamrės lauko bei sušuko prie kapo, kaip Dievas jam įsakė. Ir tuoj pat dvylika patriarchų išėjo gyvi iš kapo, atsakė ir tarė jam: „Pas kurį iš mūsų tu atsiųstas?“ Sfinksas atsakė: „Aš atsiųstas pas tris patriarchus liudyti; o jūs grįžkite ir ilsėkitės iki prisikėlimo laiko.“ Tai išgirdę, jie grįžo į kapą ir užmigo. O trys patriarchai kartu su sfinksu iškeliavo pas Jėzų ir apkaltino vyriausiuosius kunigus. Jėzus tarė jiems: „Grįžkite į savo vietas“, ir jie sugrįžo. Taip pat Jis tarė atvaizdui: „Grįžk į savo vietą“, ir šis tuoj pat grįžo bei atsistojo į savo vietą. Jis padarė ir daug kitų stebuklų, bet jie Juo netikėjo; jei pradėčiau juos pasakoti, tu nepajėgsi ištverti.“ Jėzus atsakė jam: „Aš galiu ištverti, nes protingai klausausi naudingų žodžių.“
Kai valtis jau turėjo prisišvartuoti prie kranto, Jėzus palenkė galvą ant vieno iš savo angelų ir nutilo. Andriejus nustojo kalbėti; jis taip pat, padėjęs galvą ant vieno iš savo mokinių, užmigo. Tuomet Jėzus tarė savo angelams: „Ištieskite po juo rankas, nuneškite Andriejų bei jo mokinius ir padėkite juos už žmogėdrų miesto; paguldę juos ant žemės, grįžkite pas mane.“ Angelai padarė taip, kaip Jėzus jiems įsakė, ir grįžo pas Jėzų, o Jis su savo angelais pakilo į dangų.
Ryte Andriejus prabudo, pakėlė akis ir pamatė esąs sėdintis ant žemės. Pažvelgęs aplink, jis išvydo savo mokinius, miegančius ant žemės. Jis pažadino juos ir tarė: „Kelkitės, mano vaikai, ir pažinkite didžią mums tekusią dalį; sužinokite, kad Viešpats buvo su mumis valtyje, o mes Jo neatpažinome, nes Jis pasikeitė, tarsi būtų buvęs valties vairininkas, nusižemino ir pasirodė mums kaip žmogus, mus išmėgindamas.“ Andriejus, atitinkęs, tarė: „Viešpatie, aš atpažinau Tavo puikius žodžius, bet Tu man neatsiskleidei, todėl Tavęs nepažinau.“ Jo mokiniai atsakė jam: „Tėve Andriejau, nemanyk, kad mes žinojome, kai tu su Juo kalbėjaisi valtyje, nes mus buvo prispaudęs labai sunkus miegas; ereliai nusileido iš dangaus, pakėlė mūsų sielas ir nunešė jas į dangaus rojų, ir mes matėme didelių stebuklų. Išvydome mūsų Viešpati Jėzų, sėdintį šlovės soste, o aplink Jį – visus angelus. Taip pat matėme Abraomą, Izaoką, Jėkabą ir visus šventuosius; Dovydas šlovino Jį giesme su savo arfa. Taip pat ten matėme jus, dvylika apaštalų, stovinčius mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus akivaizdoje, o aplink jus – dvylika angelų, po vieną angelą stovintį už kiekvieno iš jūsų, ir jie išvaizda buvo panašūs į jus. Girdėjome Viešpatį sakant angelams: „Klausykite apaštalų visame kame, ko tik jie jūsų paprašys.“ Tai yra dalykai, kuriuos mes matėme, tėve Andriejau, kol tu mus pažadinai; o angelai, pasirodę kaip ereliai, sugrąžino mūsų sielas į kūnus.“
Tai išgirdęs, Andriejus nepaprastai apsidžiaugė, kad jo mokiniai buvo pripažinti vertais išvysti šiuos nuostabius dalykus. Andriejus pakėlė akis į dangų ir tarė: „Pasirodyk man, Viešpatie Jėzau Kristau, nes žinau, kad nesi toli nuo savo tarnų. Atleisk man, Viešpatie, už tai, ką padariau; juk mačiau Tave kaip žmogų valtyje ir kalbėjausi su Tavimi kaip su žmogumi. Todėl dabar, Viešpatie, apsireikšk man šioje vietoje.“
Andriejui tai ištarus, Jėzus pasirodė jam kaip nepaprasto grožio mažas vaikas. Jėzus atsakė ir tarė: „Sveikas, mūsų Andriejau!“ Jį išvydęs, Andriejus pagarbino Jį sakydamas: „Atleisk man, Viešpatie Jėzau Kristau, kad mačiau Tave kaip žmogų jūroje ir kalbėjausi su Tavimi. Kuo gi aš nusidėjau, mano Viešpatie Jėzau, kad Tu man neapsireiškei jūroje?“ Jėzus atsakė Andriejui: „Tu nenusidėjai, bet padariau tau tai todėl, kad sakei: „Aš nepajėgsiu nukakti į žmogėdrų miestą per tris dienas“; aš tau parodžiau, kad galiu viską ir galiu pasirodyti kiekvienam taip, kaip noriu. Todėl dabar kelkis, eik į miestą pas Matijų ir išvesk jį iš kalėjimo, taip pat ir visus su juo esančius ateivius. Nes, štai, parodau tau, Andriejau, ką privalai iškentėti prieš įžengdamas į šį miestą. Jie užkraus tau kankinimus ir įžeidinėjimus, išmėtys tavo kūną keliais ir gatvėmis, tavo kraujas tekės ant žemės, tačiau jie nepajėgs tavęs nužudyti; bet ištverk, kaip matei mane plakant, įžeidinėjant ir nukryžiuojant, nes šiame mieste yra žmonių, kuriems lemta įtikėti.“ Tai pasakęs Gelbėtojas pakilo į dangų.
Andriejus su savo mokiniais įžengė į miestą, ir niekas jo nematė. Atėjęs prie kalėjimo, jis pamatė prie vartų stovinčius septynis sargus ir pasimeldė savyje; jie tuoj pat griuvo ir išleido kvapą. Jis pažymėjo vartus kryžiaus ženklu, ir jie savaime atsidarė. Įėjęs su mokiniais, jis rado Matijų sėdintį ir giedantį. Pamatęs jį, Matijus atsistojo, ir jie pasveikino vienas kitą šventu bučiniu. Andriejus tarė Matijui: „Broli, kaipgi tu čia atsidūrei? Dar trys dienos, ir jie išsives tave maistui. Kur tie didieji slėpiniai, kurių buvai išmokytas, ir nuostabūs dalykai, kuriais patikėjome?“ Matijus jam tarė: „Argi negirdėjai Viešpaties sakant: „Aš siunčiu jus kaip avis tarp vilkų“? Jie tuoj pat mane atvedė į kalėjimą, aš pasimeldžiau Viešpačiui, ir Jis man tarė: „Lik čia dvidešimt septynias dienas, ir aš atsiųsiu tau Andriejų, kuris tave išves iš kalėjimo.“ Ir dabar, štai, įvyko taip, kaip Viešpats sakė.“
Tuomet Andriejus, pažvelgęs aplinkui, pamatė uždarytus tris nuogus vyrus, ėdančius žolę. Jis susitrenkė į krūtinę ir tarė: „Pažvelk, Viešpatie, ką kenčia žmonės; kaip jie pavertė juos panašiais į neprotingus gyvulius!“ Ir jis tarė šėtonui: „Vargas tau, velne, Dievo prieše, ir tavo angelams, nes šie svetimšaliai nieko tau nepadarė; kodėl gi tu užtraukei jiems šią bausmę? Kiek dar kariausi prieš žmonių giminę? Tu išvedei Adomą iš rojaus ir privertei žmones įpulti į nusidėjimą; Viešpats užsirūstino ir užleido tvaną, kad nušluotų žmogų. Ir vėl tu pasirodei šiame mieste, kad priverstum čia esančius valgyti žmones, jog jų galas taip pat būtų prakeiksmas ir pražūtis, pats sau manydamas, kad Dievas nušluos savo rankų darbą. Argi negirdėjai Dievą sakant: „Aš nebeužleisiu tvano ant žemės“? O jei ir paruošta kokia bausmė, tai tik tam, kad būtų atkeršyta tau.“
Tuomet jis atsistojo, Andriejus ir Matijus pasimeldė. Po maldos Andriejus uždėjo rankas ant aklųjų, buvusių kalėjime, veidų, ir jie visi tuoj pat praregėjo. Ir vėl jis uždėjo ranką ant jų širdžių, ir jų protas sugrįžo į žmogiškąjį mąstymą. Tuomet Andriejus tarė jiems: „Kelkitės ir eikite į žemesniąją miesto dalį; kelyje rasite didelį figmedį, atsisėskite po juo ir valgykite jo vaisius, kol aš pas jus ateisiu. O jei aš vėluočiau ateiti, rasite ten maisto apsčiai, nes figmedžio vaisiai nesibaigs, bet, jums juos valgant, jis ves naujus vaisius ir jus maitins, kaip Viešpats yra sakęs.“ Jie atsakė Andriejui: „Eik kartu su mumis, o mūsų mokytojau, kad piktieji šio miesto žmonės vėl mūsų nepamatytų, neuždarytų ir neužtrauktų mums dar didesnių ir baisesnių kankinimų nei tie, kuriuos jau iškentėme.“ Andriejus atsakė jiems: „Eikite; nes tiesą jums sakau, kad jums einant nei vienas šuo ant jūsų nesulots.“ Iš viso buvo du šimtai septyniasdešimt vyrų ir keturiasdešimt devynios moterys, kurias Andriejus išlaisvino iš kalėjimo. Žmonės nuėjo, kaip palaimintasis Andriejus jiems liepė, o jis išsiuntė Matijų kartu su Andriejaus mokiniais pro rytinius miesto vartus. Andriejus įsakė debesiu, ir debesis pakėlė Matijų bei Andriejaus mokinius; debesis nuleido juos ant kalno, kur mokė Petras, ir jie liko šalia jo.
Andriejus, išėjęs iš kalėjimo, vaikščiojo po miestą. Pamatęs žalvarinę koloną ir ant jos stovinčią skulptūrą, jis priėjo ir atsisėdo už tos kolonos, kad pamatytų, kas nutiks. Taip jau sutapo, kad budeliai, pagal paprotį, nuėjo į kalėjimą išsivesti žmonių maistui; jie rado kalėjimo duris atviras, o sargus, kurie jį saugojo, gulinčius negyvus ant žemės. Jie tuoj pat nubėgo ir pranešė miesto valdovams, sakydami: „Radome kalėjimą atvirą, įėję vidun nieko neradome, tik ant žemės gulinčius negyvus sargus.“ Valdovai, tai išgirdę, kalbėjo tarpusavyje: „Kas gi nutiko? Nejaugi kas nors įsibrovė į miesto kalėjimą, nužudė sargus ir išsivedė uždarytuosius?“ Ir jie tarė budeliams: „Eikite į kalėjimą ir atneškite negyvus vyrus, kad šiandien juos suėstume. O rytoj susirinksime ir sukviesime visus miesto senolius, kad jie patys mestų burtus, kol iškris septyni burtai, ir kasdien žudysime po septynis. Jie bus mums maistas, kol parinksime jaunus vyrus, pasodinsime juos į valtis kaip jūreivius, kad jie išplauktų į aplinkines šalis, jas užpultų ir atgabentų žmonių, kurie būtų mums maistas.“
Budeliai nuėjo į kalėjimą ir atnešė tuos septynis negyvus vyrus. Miesto viduryje buvo pastatyta krosnis, o joje stovėjo didelis lovys, kuriame jie žudydavo žmones; jų kraujas tekėdavo į lovį, o jie semdavo kraują ir gerdavo. Jie atnešė vyrus ir įdėjo juos į lovį. Kai budeliai pakėlė prieš juos rankas, Andriejus išgirdo balsą, sakantį: „Žiūrėk, Andriejau, kas vyksta šiame mieste.“ Andriejus, tai pamatęs, pasimeldė Viešpačiui: „Viešpatie Jėzau Kristau, kuris įsakei man ateiti į šį miestą, neleisk šio miesto gyventojams padaryti jokio blogio, bet teiškrinta peiliai iš nedorėlių rankų.“ Ir tuoj pat piktadarių peiliai iškrito, o jų rankos pavirto akmeniu. Valdovai, pamatę, kas įvyko, verkė sakydami: „Vargas mums, nes čia veikia burtininkai, kurie įsibrovė į kalėjimą ir išsivedė žmones; štai jie ir šiuos užbūrė. Ką gi mums daryti? Eikime dabar ir surinkime miesto senolius, nes esame alkini.“
Jie nuėjo ir surinko juos – rado du šimtus septyniolika; atvedė juos pas valdovus, privertė mesti burtus, ir burtas krito ant septynių senolių. Vienas iš burtu parinktųjų atsakė ir tarė pareigūnams: „Meldžiu jūsų, aš turiu vieną sūnų; paimkite jį ir nužudykite vietoj manęs, o mane paleiskite.“ Pareigūnai jam atsakė: „Negalime paimti tavo sūnaus, kol nepranešime apie tai savo vyresniesiems.“ Pareigūnai nuėję papasakojo valdovams. Valdovai atsakė pareigūnams: „Jei jis atiduoda savo sūnų vietoj savęs, paleiskite jį.“ Pareigūnai grįžo ir pasakė senoliui. Senolis atsakė jiems: „Aš taip pat turiu dukterį kartu su sūnumi; paimkite juos abu ir nužudykite, tik mane paleiskite.“ Ir jis atidavė savo vaikus pareigūnams, kad šie juos nužudytų. Vaikai verkė vienas kito glėbyje ir maldavo pareigūnų, sakydami: „Meldžiame jūsų, nežudykite mūsų, nes esame tokie maži; leiskite mums užaugti ir tuomet mus nužudykite.“ Mat tame mieste buvo paprotys nemidoti mirusiųjų, o juos suėsti. Tačiau pareigūnai neklausė vaikų ir jų nepasigailėjo, bet verkiančius ir maldaujančius nusitempė prie lovio.
Kai jie vedė juos nužudyti, Andriejus, pamatęs, kas vyksta, pratrūko ašaromis. Verkdamas jis pakėlė akis į dangų ir tarė: „Viešpatie Jėzau Kristau, kaip išgirdai mane dėl mirusiųjų ir neleidai jų suėsti, taip ir dabar išgirsk mane, kad budeliai nenužudytų šių vaikų, o peiliai išsprūstų iš budelių rankų.“ Ir tuoj pat peiliai išsprūdo ir iškrito iš budelių rankų. Tam įvykus, budeliai, pamatę, kas nutiko, nepaprastai išsigando. O Andriejus, matydamas, kas įvyko, šlovino Viešpatį, kad Jis išklausė jį kiekviename darbe.
Valdovai, pamatę, kas įvyko, skaudžiai verkė sakydami: „Vargas mums! Ką daryti?“ Ir štai pasirodė velnias, priėmęs senelio pavidalą, ir pradėjo kalbėti visų akivaizdoje: „Vargas jums! Juk dabar mirštate, neturėdami maisto. Ką jums gali padėti avys ir jaučiai? Jų jums visiškai neužteks. Verčiau kelkitės ir ieškokite to, kuris atvyko į miestą – svetimšalio vardu Andriejus, ir nužudykite jį; nes jei to nepadarysite, jis neleis jums ilgiau tęsti šio papročio, juk būtent jis išleido žmones iš kalėjimo. Tas žmogus tikrai yra šiame mieste, tik jūs jo nematėte. Todėl dabar kelkitės ir ieškokite jo, kad vėliau galėtumėte apsirūpinti maistu.“
Andriejus matė velnią, kalbantį minioms, tačiau velnias nematė palaimintojo Andriejaus. Tuomet Andriejus atsakė velniui ir tarė: „O baisiausias Beliale, kuris esi kiekvieno kūrinio priešas; mano Viešpats Jėzus Kristus nublokš tave į bedugnę.“ Velnias, tai išgirdęs, tarė: „Aš girdžiu tavo balsą ir jį atpažįstu, tačiau kur tu stovi, nežinau.“ Andriejus atsakė velniui: „Kodėl gi tu buvai pavadintas Amaeliu? Argi ne todėl, kad esi aklas ir nematai šventųjų?“ Velnias, tai išgirdęs, sušuko miestiečiams: „Žvalgykitės dabar to, kuris su manimi kalba, nes tai jis!“ Miestiečiai, išsisklaidę į skirtingas puses, uždarė miesto vartus ir ieškojo palaimintojo, tačiau jo nematė. Tuomet Viešpats pasirodė Andriejui ir tarė jam: „Andriejau, kelkis ir pasirodyk jiems, kad jie pažintų mano galią ir juose veikiančio velnio bejėgiškumą.“
Tuomet Andriejus atsistojo ir visų akivaizdoje tarė: „Štai, aš esu Andriejus, kurio ieškote.“ Minia užpuolė jį, sučiupo ir šaukė: „Ką tu mums padarei, tą ir mes tau padarysime.“ Jie svarstė tarpusavyje: „Kokia mirtimi jį nužudyti?“ Ir sakė vieni kitiems: „Jei nukirsdinsime jam galvą, tokia mirtis nebus kankynė; o jei sudeginsime, jis netiks mums maistui.“ Tuomet vienas iš jų, į kurį buvo įėjęs velnias, kreipėsi į minią: „Kaip jis mums padarė, taip ir mes jam padarykime. Kelkimės, užriškime jam ant kaklo virvę ir vilkime jį per visas miesto gatves bei skersgatvius; o kai jis mirs, pasidalinsime jo kūną.“ Jie padarė taip, kaip jis sakė: užrišo jam ant kaklo virvę ir vilko per miesto gatves bei skersgatvius, o palaimintojo Andriejaus kūno gabalai lipo prie žemės ir jo kraujas tekėjo žemėn kaip vanduo. Atėjus vakarui, jie įmetė jį į kalėjimą, surišę jam rankas už nugaros; jis labai kentėjo.
Ryte jie vėl jį išsivedė, užrišo virvę ant kaklo ir vilko jį aplinkui; ir vėl jo kūnas lipo prie žemės, o kraujas tekėjo. Palaimintasis verkė ir meldėsi: „Neapleisk manęs, mano Viešpatie Jėzau Kristau, nes žinau, kad nesi toli nuo savo tarnų.“ Jam besimeldžiant, velnias sekė iš paskos ir sakė miniai: „Smūgiuokite jam į burną, kad nekalbėtų.“
Vakarop jie vėl nuvedė jį į kalėjimą, surišę rankas už nugaros, ir paliko iki kitos dienos. Velnias, pasiėmęs su savimi septynis demonus, kuriuos palaimintasis buvo išvaręs iš aplinkinių šalių, įėjo į kalėjimą ir atsistojo prieš jį, norėdamas nužudyti. Demonai tarė Andriejui: „Dabar tu patekai į mūsų rankas; kur tavo šlovė ir tavo džiūgavimas, tu, kuris kyli prieš mus, mus žemini, pasakoji apie mūsų darbus žmonėms kiekvienoje vietoje bei šalyje ir pavertei mūsų dirbtuves bei šventyklas dykynėmis, kad jose nebebūtų aukojamos aukos? Todėl mes nužudysime ir tave, kaip tavo mokytoją, vadinamą Jėzumi, ir Joną, kuriam Erodas nukirto galvą.“
Jie atsistojo prieš Andriejų, norėdami jį nužudyti, tačiau išvydę ant jo kaktos antspaudą, kurį jam davė Viešpats, išsigando, nesiartino prie jo ir pabėgo. Velnias jiems tarė: „Mano vaikai, kodėl pabėgote nuo jo ir jo nenužudėte?“ Demonai atsakė velniui: „Mes negalime jo nužudyti, bet nužudyk tu, jei pajėgi; nes mes jį pažinojome dar prieš jam patiriant šį pažeminimo skausmą.“ Tuomet vienas iš demonų tarė: „Negalime jo nužudyti, bet eikime pasityčioti iš jo šiame pažeminime.“ Demonai priėjo, atsistojo prieš jį ir šaipėsi iš jo. Palaimintasis, tai girdėdamas, verkė; ir pasigirdo balsas, sakantis jam: „Andriejau, kodėl verki?“ Tai buvo pakeistas velnio balsas. Andriejus atsakė: „Aš verkiu todėl, kad Dievas man įsakė, sakydamas: „Būk jiems kantrus.“ Velnias tarė: „Jei gali ką padaryti, padaryk.“ Andriejus atsakė: „Argi dėl to man taip darote? Bet neduok Dieve, kad nepaklusčiau savo Viešpaties įsakymui; nes jei Viešpats man duos valdžią šiame mieste, aš jus nubausiu taip, kaip nusipelnėte.“ Tai išgirdę, jie pabėgo.
Atėjus rytui, jie vėl jį išsivedė, užrišo virvę aplink kaklą ir vilko; ir vėl jo kūnas lipo prie žemės, o kraujas žemėn tekėjo kaip vanduo. Palaimintasis vilkdamas verkė sakydamas: „Viešpatie Jėzau Kristau, nepyk ant manęs, nes Tu žinai, Viešpatie, ką šis priešas su savo demonais man primetė. Šių kankinimų pakanka, mano Viešpatie; štai aš jau tris dienas esu velkamas. Tačiau Tu, Viešpatie, prisimink, kad Tu pats buvai tris valandas ant kryžiaus ir šaukei Tėvui: „Mano Tėve, kodėl mane apleidai?“ Kur Tavo žodžiai, Viešpatie, kuriais mus stiprinai, kai vaikščiojome su Tavimi, sakydamas mums: „Neprarasite nė vieno plauko“? Pažvelk dabar, Viešpatie, kas nutiko mano kūnui ir mano galvos plaukams.“ Tuomet Jėzus tarė Andriejui: „O mūsų Andriejau, dangus ir žemė praeis, bet mano žodžiai nepraeis. Atsisuk dabar, Andriejau, ir pažvelk į savo nukritusį kūną ir plaukus, kas iš jų pasidarė.“ Andriejus atsisuko ir pamatė išaugusius didelius medžius, nešančius vaisius; ir jis šlovino Dievą.
Vakarop jie vėl jį paėmė, įmetė į kalėjimą, surišę rankas už nugaros; jis buvo be galo išvargęs. Miesto žmonės kalbėjo tarpusavyje: „Galbūt šią naktį jis mirs, ir rytoj nerasime jo gyvo; nes jis buvo nusilpęs, o jo kūnas nualintas.“
Viešpats pasirodė kalėjime ir, ištiesęs ranką, tarė Andriejui: „Duok man ranką ir kelkis sveikas.“ Andriejus, išvydęs Viešpatį Jėzų, padavė Jam ranką ir atsistojo visiškai sveikas. Puolęs ant žemės, jis pagarbino Jį ir tarė: „Dėkoju Tau, mano Viešpatie Jėzau Kristau, kad taip greitai atėjai man į pagalbą.“ Andriejus, pažvelgęs į kalėjimo vidurį, pamatė stovinčią koloną, o ant kolonos – alebastro skulptūrą. Andriejus priėjo prie skulptūros, septynis kartus išskėtė rankas ir tarė kolonai bei ant jos stovinčiai skulptūrai: „Bijok kryžiaus ženklo, kurio baiminasi dangus ir žemė; tegu ant kolonos pastatyta skulptūra pro savo burną paleidžia daug vandens, kol visi šio miesto gyventojai bus nubausti. Ir nesakyk: „Aš esu iš akmens ir nesu vertas šlovinti Viešpaties“, nes Viešpats mus sukūrė iš žemės, bet jūs esate tyri, nes iš jūsų Jis davė įstatymo plokštes.“ Palaimintajam Andriejui tai ištarus, akmeninė skulptūra tuoj pat iš savo burnos paleido gausybę vandens, tarsi iš kanalo. Vanduo pakilo aukštai ant žemės; jis buvo nepaprastai aitrus, graužiantis žmonių kūną.
Atėjus rytui, miesto gyventojai pamatė tai ir pradėjo bėgti, sakydami sau: „Vargas mums! Juk dabar mirštame.“ Vanduo pražudė jų gyvulius ir vaikus; jie pradėjo bėgti iš miesto. Tuomet Andriejus pasimeldė sakydamas: „Viešpatie Jėzau Kristau, kuriuo viliuosi, kad šis stebuklas ištiktų miestą, neapleisk manęs, bet atsiųsk savo arkangelą Mykolą ugnies debesyje ir būk siena aplink miestą, kad niekas negalėtų išsigelbėti iš šios ugnies.“ Ir tuoj pat ugnies debesis nusileido ir apgaubė miestą tarsi siena; o vanduo siekė tų žmonių kaklą ir baisiai juos graužė. Jie verkė sakydami: „Vargas mums! Nes visi šie dalykai mus ištiko dėl svetimšalio, esančio kalėjime. Eikime ir paleiskime jį, kad nenumirtume.“
Jie išėjo garsiai šaukdami: „Svetimšalio Dieve, pašalink iš mūsų šį vandenį!“ Apaštalas pamatė, kad jie patiria didelį vargą, ir tarė alebastro skulptūrai: „Sustabdyk vandenį, nes jie atgailauja. Ir sakau tau, kad jei šio miesto gyventojai įtikės, aš pastatysiu bažnyčią ir pastatysiu tave joje, nes padarei man šią paslaugą.“ Skulptūra nustojo lietis ir nebeleido vandens. Miesto žmonės, susirinkę prie kalėjimo durų, sušuko: „Pasigailėk mūsų, svetimšalio Dieve, ir neatsilygink mums pagal mūsų netikėjimą bei tai, ką padarėme šiam žmogui, bet pašalink iš mūsų šį vandenį.“ Andriejus išėjo iš kalėjimo, o vanduo traukėsi į šonus nuo palaimintojo Andriejaus kojų. Visa minia, pamačiusi jį, sušuko: „Pasigailėk mūsų!“
Atėjo ir tas senolis, kuris atidavė savo vaikus nužudyti vietoj savęs; jis puolė po palaimintojo Andriejaus kojomis maldaudamas: „Pasigailėk manęs.“ Šventasis Andriejus atsakė senoliui: „Stebiuosi, kaip tu sakai: „Pasigailėk manęs“, juk pats nepasigailėjai savo vaikų, bet atidavei juos nužudyti vietoj savęs. Todėl sakau tau: tą valandą, kai šis vanduo pasitrauks, tu nugarmėsi į bedugnę kartu su keturiolika budelių, kurie kasdien žudo žmones.“ Jis nuėjo prie lovio vietos, kur jie žudydavo žmones. Palaimintasis, pakėlęs akis į dangų, pasimeldė visos minios akivaizdoje; žemė atsivėrė ir prarijo vandenį kartu su senoliu. Jis buvo nutemptas į bedugnę kartu su budeliais. Žmonės, pamatę, kas nutiko, nepaprastai išsigando ir kalbėjo: „Vargas mums, nes šis žmogus yra nuo Dievo; dabar jis mus nužudys dėl kančių, kurias jam sukėlėme. Mat, štai, kas nutiko budeliams ir senoliui, kaip jis ir sakė. Dabar jis įsakys ugniai, ir ji mus sudegins.“ Andriejus, tai išgirdęs, tarė jiems: „Nebijokite, vaikai; aš nesiųsiu jūsų į Hadą; o anie iškeliavo tam, kad jūs įtikėtumėte mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.“
Tuomet šventasis Andriejus įsakė atnešti visus, kurie žuvo vandenyje. Tačiau jie nepajėgė jų sunešti, nes buvo žuvusi didžiulė minia – vyrų, moterų, vaikų ir gyvulių. Tuomet Andriejus pasimeldė, ir jie visi atgijo. Po šių dalykų jis nubraižė bažnyčios planą ir liepė ją pastatyti. Jis pakrikštijo juos ir davė jiems mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus įsakymus, sakydamas: „Laikykitės jų, kad pažintumėte mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus slėpinius.“ Jie visi maldavo jo: „Meldžiame tave, pasilik su mumis kelias dienas, kad pasisotintume tavo šaltiniu, nes esame naujai pasodinti.“ Tačiau jis nesutiko su jų prašymu, bet tarė jiems: „Pirmiausia turiu keliauti pas savo mokinius.“ Vaikai ir suaugusieji sekė paskui jį verkdami ir maldandami, barstydami sau ant galvų pelenus. Bet jis vis tiek nesutiko ir pasakė: „Aš nukeliausiu pas savo mokinius, o po to vėl sugrįšiu pas jus.“ Ir jis patraukė savo keliu.
Tuomet Viešpats Jėzus Kristus nusileido iš dangaus, priėmęs dailaus mažo vaiko pavidalą, sutiko Andriejų ir tarė: „Andriejau, kodėl išėjai ir palikai juos be vaisių, nepasigailėjęs vaikų, sekančių paskui tave, ir vyrų, maldaujančių tavęs pasilikti kelias dienas? Jų šauksmas ir verksmas pakilo iki dangaus. Todėl dabar sugrįžk, eik į miestą ir pasilik ten septynias dienas, kol aš sutvirtinsiu jų sielas tikėjime; o tada keliausi į barbarų šalį – tu ir tavo mokiniai. Įžengęs į tą miestą, skelbsi mano Evangeliją ir išvesi žmones, kurie yra bedugnėje. Ir tu padarysi tai, ką tau įsakau.“
Tuomet Andriejus apsisuko ir grįžo į miestą, sakydamas: „Dėkoju Tau, mano Viešpatie Jėzau Kristau, kuris trokšti išgelbėti kiekvieną sielą, kad neleidai man išeiti iš šio miesto supykusiam.“ Jam sugrįžus į miestą, gyventojai, pamatę jį, nepaprastai apsidžiaugė. Jis pasiliko ten septynias dienas, mokydamas ir stiprindamas juos Viešparyje Jėzuje Kristuje. Praėjus septynioms dienoms, palaimintajam Andriejui iškeliaujant, visi susirinko prie jo – nuo vaiko iki senolio – ir išlydėjo jį, sakydami: „Yra vienas Dievas – Andriejaus Dievas, ir vienas Viešpats Jėzus Kristus, kuris vienintelis daro stebuklus; Jam tebūna šlovė ir galybė per amžius. Amen.“