„Šventojo Jono mirtis“ (The Death of Saint John, the Son of Zebedee) yra nekanǫninis, anoniminis, tikriausiai V–VII amžiaus rytų krikščionių apokrifas, išlikęs koptų, sirų, arabų ir etiopų rankraščių tradicijose. Tai vienas iš brandžiausių ir teologiškai giliausių tekstų apie apaštalą Joną, kuriame pasakojama ne tik apie jo paskutines dienas, bet ir apie jo ramų iškeliavimą pas Viešpatį, kuris visiškai skiriasi nuo kitų apaštalų kankinystės.
Šis kūrinys tęsia tradiciją, kurią pradeda „Jono kelionės“: Jonas vaizduojamas kaip Efezo apaštalas, ilgiausiai gyvenęs iš visų mokinių, Kristaus mylimasis, „tas, kuris gulėjo prie Viešpaties krūtinės“. Tekstas prasideda priminimu, kad po Kristaus žengimo į dangų apaštalai išsiskirstė į jiems paskirtas misijų vietas, o Jonui teko Azija, kurios centras buvo Efezas. Čia jis skelbė Evangeliją, griovė stabmeldystę, statė bažnyčias, skyrė vyskupus ir diakonus, ir savo tarnystę atliko su dideliu uolumu, kantrybe ir stebuklais.
Apokrifas pabrėžia, kad Jonas gyveno septyniasdešimt metų po Kristaus prisikėlimo, tapo labai senas, bet nepatyrė jokios kankinystės formos. Tai aiškiai kontrastuoja su kitais apaštalais: Petras nukryžiuotas Romoje, Paulius nukirsdintas, Morkus nuvilktas gatvėmis Aleksandrijoje. Jonas vienintelis „neparagavo mirties kardu“, nes, kaip teigia tekstas, Viešpats jį ypatingai mylėjo dėl jo tyrumo.
Kūrinio centre – paskutinis Jono pamokslas Efezo tikintiesiems. Tai ilga, gili, teologiškai sodri kalba, kurioje Jonas primena visus Kristaus darbus, stebuklus, mokymus ir gailestingumą. Jis ragina tikinčiuosius būti tvirtiems, paklusniems, švarių širdžių, neprovokuoti Dievo, negrįžti į nuodėmę, bet gyventi ramybėje, nuolankume ir šventume. Ši kalba yra vienas gražiausių rytų krikščionių pamokslų apie dvasinį gyvenimą.
Po pamokslo Jonas laužo duoną, dėkoja Viešpačiui ir išdalija Eucharistiją. Tai paskutinė jo liturginė tarnystė. Tada jis pasiima Prochorą ir dar du brolius, išveda juos už miesto ir liepia iškasti duobę. Jis nusivelka drabužius, atsistoja į duobę ir pradeda ilgą, švelnią, gilią maldą, kurioje dėkoja Kristui už visą gyvenimą, už tyrumą, už apsaugą nuo nuodėmės, už tai, kad Viešpats padarė jį vertą būti Jo tarnu.
Ši malda yra vienas iš gražiausių ankstyvosios krikščionybės tekstų apie šventojo mirtį kaip sugrįžimą pas Dievą. Jonas kalba apie Kristų kaip apie Saldumą, Šviesą, Gyvybę, Vynmedį, Šaknį, Šaltinį, Džiaugsmą, Ganytoją ir Teisėją. Jis prašo Viešpaties priimti jį „į savo šlovingą buveinę“.
Kai malda baigiasi, Jonas atsigula į duobę, atsisveikina su mokiniais, palaimina juos ir pasako, kad nuo šiol jis nebebus su jais kūnu. Mokiniai verkdami grįžta į miestą ir praneša tikintiesiems. Visi nubėga prie vietos, bet Jono kūno neberanda – tik jo drabužius, sandalus ir žemę, kuri pati užpylė duobę. Tai reiškia, kad Jonas ne mirė, bet buvo paimtas, kaip Elijas ar Henochas.
Tekstas baigiasi šlovinimu Dievui, kuris „pagerbė savo mylimąjį Joną nuostabia mirtimi, pranokstančia visų kitų apaštalų mirtis“.
Šis apokrifas yra vienas iš svarbiausių rytų krikščionių tekstų apie Joną, nes jis:
– pabrėžia Jono tyrumą ir ypatingą santykį su Kristumi, – pateikia jo mirtį kaip ramų perėjimą, o ne kankinystę, – sujungia liturgiją, pamokslą ir mistiką, – atspindi Efezo tradiciją, kurioje Jonas laikomas vietos globėju, – ir perteikia ankstyvosios krikščionybės idealą: šventasis, kuris miršta ne bausme, o Dievo apkabinimu.
ŠVENTOJO JONO MIRTIS
Šventojo evangelisto Jono, Zebediejaus sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus mokinio, kuris kalbėjo apie Dievybę, mirtis ir jo išėjimas iš šio pasaulio. Tai įvyko Patmo saloje ketvirtąją tubos dieną. Ramybė tebūna nuo Viešpaties; Amen. Teateina Viešpaties Jėzaus Kristaus užuojauta mums per priimtas jų abiejų maldas ir teapsaugo mus! Amen.
Tai įvyko po Viešpaties Gelbėtojo prisakymo visam pasauliui, Jo šlovingo įžengimo į dangų bei po to, kai tyrieji mokiniai išsiskirstė, kiekvienas į tą kraštą, kuris jam burtu teko Viešpaties akivaizdoje; Mokytojui Jonui, Zebediejaus sūnui, burtu teko Azija. Įžengęs į Efezą, jis su didžiu uolumu, triūsu, nepritekliais, darbu ir nesuskaičiuojamais stebuklais skelbė jiems ir nešė jiems džiugiąją naujieną mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Gyvojo Dievo Sūnaus, vardu. O vėliau kantriai ištvėrė visus išmėginimus ir gundymus, kuriuos patyrė iš to krašto žmonių, nes jie buvo didesni stabmeldžiai nei visų kitų kraštų žmonės, kaip rodo metraštininkas iš Efezo miesto, kurio pasakojimas parašytas Apaštalų darbų knygoje, kur jie gyrėsi tuščiu dalyku. Be jokių ginčų, tas, kuris mokė efeziečius, sakė: „Jie buvo be galo pamaldūs tarnystėje šventyklai, kuri priklauso didžiajai Artemidei.“
Po to, kai evangelistas Jonas savo Evangelija padarė tą netyrąją šventyklą ir jos žmones bergždžius bei mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu padarė nesuskaičiuojamą daugybę ženklų ir stebuklų, karaliai apvalė visas provincijas nuo stabų suteršimo, išlaisvino jas iš nemarios mirties, sugrąžino jas į Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinimą ir paskyrė joms daug vyskupų, vyresniųjų bei diakonų. Jis įkūrė bažnyčias šiame mieste ir pastatė bažnyčias visame šiame krašte mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu. Teisingumas jame išaugo, ir tikėjimas tarp jų stiprėjo mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu bei jų pažinimu apie Jį, po to, kai mokiniai užbaigė visą savo triūsą ir iškeliavo iš šio pasaulio. Petras buvo nukryžiuotas Romos mieste; Pauliui jame buvo nukirsta galva; Morkaus kūnas buvo velkamas per Aleksandrijos miestą, ir jis dar gyveno dvi dienas prieš mirdamas. Taip mirė visi mokiniai, kiekvienas tame krašte, kur mokė. Jie visi mirė per sielvartus, sunkumus ir įvairias kankinimų rūšis.
O Jonas pasaulyje gyveno daug metų, kol pradėjo valdyti Domicianas. Po Viešpaties prisikėlimo jis išgyveno dar septyniasdešimt metų ir tapo labai senas. Jis neparagavo mirties nuo kalavijo nei nuo kokio nors kankinimo, nes Viešpats jį labai mylėjo dėl jo tyrumo, kaip parašyta jo Evangelijoje – kad jis buvo Viešpaties mylimasis, kuris buvo pripažintas vertu priglusti prie Kristaus, Vienatinio Dievo Sūnaus, sėdinčio savo Tėvo prieglobstyje danguje, krūtinės dėl savo sielos ir kūno tyrumo. Parašęs savo dieviškąją Evangeliją, kuri pranoksta bet kokį supratimą, ir Apreiškimą, kurį matė Patmo saloje ir kuriame gausu Dievo slėpinių, Dievas – tebūna palaimintas Jo vardas – panoro išlaisvinti jį iš šio pasaulio triūso, kurį jis kentė dėl Jo vardo. Palaimintasis Jonas nepaprastai džiaugėsi Viešpačiu, ir visi broliai buvo susirinkę kartu su juo Efeze, džiugūs ir linksmi jį matydami, tarsi regėtų savo Viešpatį Jėzų Kristų.
Ir nutiko taip, kad kiekvieną pirmąją savaitės dieną žmonės susirinkdavo, džiūgaudami dvasia, giedodami giesmes ir dvasines psalmes, panašias į tas, kurios giedamos mergelių bažnyčioje, dangiškojoje Jeruzalėje. Jonas pradėjo kalbėti miniai dvasiniais žodžiais ir tarė jiems: „O mano broliai ir mano mylimieji dvasioje, tarnystės, priklausančios mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus karalystės palikimui, dalininkai, kiek daug galingų darbų esate matę, kuriuos Viešpats Jėzus Kristus įvykdė mano rankomis? Ir kiek daug dvasinių dovanų? Kiek daug Jis jus išmokė apie savo pažinimą, ateinantį iš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus? Kiek daug Jis jus mokė ir augino jūsų pažinimą apie Jį? Kiek daug įsakymų, prisakymų, paguodos ir dorybės iš Jo gavote per Jo gailestingumo gausą jums, ką jūsų akys matė ir ką girdėjote savo ausimis? Ir tebūna tai regima bei girdima ne tik jutimo akimis ir ausimis, bet tebūna jūsų širdyse. Ir skubėkite užbaigti darbą, kad būtumėte pripažinti vertais palaiminimo, apie kurį Jis kalbėjo tarydamas: „Palaiminti esate, kai triūsiate. Būkite stiprūs Viešpatyje“; ir būkite Jo valios vykdytojai visuomet, be jokių dvejonių. Jūs pažinote apvaizdą, kuri yra didžiojo slėpinio, Viešpaties Jėzaus Kristaus įvykdyto jūsų išganymui, šaknis; ir Jis yra Tas, kuris prašo jūsų, o broliai, mano lūpomis, kad būtumėte tvirti paklusnumu, bijodami Jo. Neužrūstinkite Jo Dvasios ir neužrūstinkite Jo; nerenkite prieš Jį sąmokslų ir nedarykite Jam blogo, nes Jis žino širdžių paslaptis ir tai, kas iš jūsų išeina, visus sąmokslus, visą jūsų pasipriešinimą ir Jo įsakymus. Neužrūstinkite gailestingo, gailestingojo Viešpaties, kuris yra kantrus, tyras ir apvalantis, kuriame nėra nei suteršimo, nei netyrumo, nei apgaulės, nei pykčio. Tik Jis vienas turi būti mylimas – saldumas, kurio Dievas nepavargsta, Vardas, esantis virš visų vardų, ne tik šiuo metu, bet ir visais laikais. Jis yra Vardas, kurio jums dera laikytis, kad Jis būtų pradžiugintas jūsų paklusnumu ir jūsų tiesiais keliais; Jis džiaugiasi jūsų gyvenimu, praleistu švelnumu, siekiant būti paklusniems, tiesoje ir ramybėje. Jis gėrisi jūsų darbų grožiu ir jūsų kantrumu sielvartuose; tebūna Jam malonus jūsų tyrumas ir jūsų meilė Jam per Jėzų, Jo gailestingumu; tebūna priimta jūsų atgaila! Nenusilpkite sekdami Jo įsakymus; ir net jei padarėte dešimt tūkstančių piktų darbų, jei maldaujate Jį tyra sąžine, Jis yra kantrus ir gausus gailestingumo kiekvienam, kuris grįžta pas Jį, ir priims jį tikėjime kaip mergelę. Jei jis vėl atsigręš, atgailaus ir ištiesins savo kelią, Dievas savo gailestingumo gausa pasigailės jo. O jei jis pasiliks savo darbų piktybėje ir tik pasikliaus Dievo gailestingumu, težino, kad Dievas jį teis pagal tą piktybę, kurioje jį ras, ir visiems laikams užvers jam savo gailestingumą.“
„Tokia yra mano kalba jums, o broliai! Ir aš skubu įvykdyti tai, ką Viešpats man įsakė.“
Šventajam drąsinant brolius, jis pakilo, atsistojo ir ištiesė rankas į dangų. Jis taip meldėsi, sakydamas: „O Tu, Viešpatie Jėzau Kristau, kuris sujungėi šį nykstantį vainiką su amžinuoju ir visas šias spalvingas gėles su saldumo Gėle; kuris pasėjai savo gyvybę teikiantį Žodį mūsų širdyse, – Tu, kuris vienintelis padarai gražų sielų ir kūnų saldumą; švelnusis ir nuolankiaširdi, gailestingasis, žmonių Mylėtojau, kuris vienintelis esi teisingas Teisėjas, Amžinasis, kurio jokia vieta negali sutalpinti, Viešpatie Jėzau Kristau, savo atjautos ir gailestingumo gausa apsaugok visus tuos, kurie viliasi Tavo vardu. Tu žinai priešininko darbus ir gundymus, pasėtus kiekvienoje vietoje. Maldaujame Tave paversti juos niekuo savo galybe.“
Baigęs maldą, jis paėmė duoną, padėkojo ir prabilo: „Kokį palaiminimą, kokį pripažinimą, kokį išaukštinimo žodį, kokią padėką ar kokį vardą ištarsime virš šios duonos laužymo, jei ne Tavo vardą? Tu, kuris vienintelis esi Jėzus Kristus, išgelbėjimo Vardas. Tu esi gyvybę teikianti Duona, nužengusi iš dangaus pasaulio išganymui. Mes laiminame Tave, kuris padarei mus vertus gyvenimo kelio. Dėkojame Tau; Tu esi Kuriantis Žodis; Tu esi Vadovas ir Durys į malonę; gausioji Druska, brangiausiasis Brangakmeny, Kviečio Varpa, Gyvenimas, Teisumas, Jėga, Išmintis, Prieglobstis, Atilsis, Ramybė, Vynmedis, Šaknis, Gyvybės Šaltinis; Tu, kuris leidaisi vadinamas šiuo vardu dėl žmogaus, kad jis būtų išgelbėtas ir atnaujintas iš ankstesnio piktų darbų nedorumo, į kurį buvo įpuolęs per nuodėmę. Juk Tai priklauso šlovė per amžių amžius.“
Kai šventasis Jonas baigė laužyti palaimintąją duoną, jis paėmė dalį jos, priėjo ir davė miniai. Jis taip pat meldėsi, kad jie būtų to verti. Jis suteikė jiems ramybę ir paleido juos į jų namus.
Po šių dalykų jis liepė savo mokiniui Prochorui pasiimti su savimi du brolius, taip pat krepšius bei kastuvą ir sekti paskui jį. Šis padarė taip, kaip buvo įsakyta. Jis slapta išėjo iš miesto kartu su jais, eidamas už jo ribų. Jis tarė mums: „Kaskite čia.“ Mes padarėme pagal jo įsakymą ir iškasėme duobę, kaip jis mums nurodė. Jis nusivilko drabužius ir įmetė juos į duobę. Jis atsistojo virš jos, vilkėdamas tik lininiu drabužiu, pakėlė rankas į viršų, pažvelgė į rytus ir taip meldėsi, sakydamas: „Mano Viešpatie Jėzau Kristau, kuris pasirinkai tokį vargšą kūrinį kaip aš, kad būčiau Tavo mokinys, Tavo šventojo vardo skelbėjas, kurį Tu pradėjai skelbti Tavo šventųjų pranašų lūpomis. Tu, kuris vienintelis ir visuomet gelbsti tuos, kurie visa širdimi trokšta išganymo. Tu esi Tas, kuris pats atidavei savo gyvybę, kad visi padarai Jį pažintų. Tu rūpiniesi visais savo kūriniais ir neprarandi tarp jų nei didelio, nei mažo; Tu padarei laukinę, dyką sielą žmogišką ir švelnią; Tu pasirodei jai, kai ji buvo mirusi, ir priėmei ją, kai ji buvo sutepta bei suteršta nuodėmės purvu, ir padarei ją sau tyra nuotaka po to, kai ji buvo suteršta nuodėmės netyrumu ir nugalėta šėtono. Tu paėmei ją už rankos, pakėlei iš puolimo, kurį sukėlė priešas, ir padarei ją nugalėtoja prieš jos Priešą, o jį pavertei niekingumu, sumintu po jos kojomis. Tu, kuris vienintelis esi tyras ir kuris gyveni su tyraisiais, Jėzau Kristau, mano Dieve, saldusis vardas, kurio atminimas niekuomet nepabosta; dangaus Džiaugsme, žemėje esančiųjų Sarge, baisus po žeme esantiesiems, gerųjų Linksmybe ir teisiųjų širdimi Globėjau, kuris priimi tuos, kurie yra Tavęs verti su šlove ir pagarba. Priimk mane, nes esu Tavo tarnas, pagal Tavo žodį ir įsakymą pradžioje, kurį man nurodei, kad išgelbėtum mane iš šio laikinio pasaulio triūso. Dėkoju Tau, o mano Viešpatie, kuris išsaugojai mane tyrą iki šio laiko, švarų nuo pasaulio purvų. Tu esat Tas, kuris įsėjai savo baimę į mano širdį, kad pašalintum toli nuo manęs bet kokį nuodėmės troškimą, todėl aš galėjau sunaikinti kūno judesius.“
„Tu esi Tas, kuris privertei nuodėmės sroves mano kūne nustoti, ir padarei mano sielą nekenčiančią akivaizdaus blogio darbų, kurie mano kūne žadino man per stiprius nuodėmės pojūčius; Tu, kuris ištiesinai mano kelius be suklupimo ir davei man teisingą tikėjimą Tavimi be jokių abejonių. Tu esi Tas, kuris parašei savo įstatymą manyje ir nedavei man kito troškimo, tik Tave. Ir koks dalykas yra šlovingesnis, garbingesnis, saldesnis ar labiau trokštamas už Tave? Ir kas yra panašus į Tave? Priimk dabar, o Viešpatie, tą, kuris yra Tavo; priimk Joną, savo tarną, pas save, kuris viliasi Tavimi. Štai aš užbaigiau tarnystę, kuriai padarei mane vertą, ir atėjau pas Tave. Esu paguostas ir pradžiugintas Tavo galybe, o Viešpatie! Žinau, kad Tu palengvinsi mano kelią prieš Tave, ramybėje, į Tavo šlovingąją buveinę.“
Kai palaimintasis Jonas ištarė visus šiuos žodžius, jis krito veidu į žemę, ją garbino ir tarė: „Garbinu Tave, o Tu, prieš kurį sulinks kiekvienas kelis; ir visa šlovė priklauso Tau, Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai per amžių amžius.“
Tuomet jis tarė mums: „O mano vaikai! Viešpaties ramybė tebūna su jumis. Keliaukite į miestą ir sakykite broliams, kad jie laikytųsi visų mano žodžių, kuriuos jiems įsakiau. Mes tikrai turėsime už tai atsakyti, ir aš nieko nuo jūsų nepaslėpiau iš Dievo valios. Jūs esate tie, kurie bus išmėginti, o aš esu nekaltas dėl jūsų kraujo. Nepalikau jokio pažinimo nei mokymo, kurio nebūtumėte išgirdę iš manęs ir kurio nebūčiau jums pasakęs bei kurio nebūtumėte išmokę. Saugokitės, kad nenusidėtumėte ir jūsų skolos nebūtų dvigubos; nes kam daug duota, iš to bus daug pareikalauta, kaip Viešpats sakė. Ir tebūna Viešpats Jėzus Kristus su jumis per amžius, testiprina jus ir teįvykdo visus jūsų troškimus paklusnumu be nuodėmės. Tačiau nuo šio laiko Jonas nebebus su jumis kūnu.“
Išgirdę tai iš jo, mes pabučiavome jo rankas bei kojas ir verkėme gausiomis ašaromis; mes palikome jį duobėje ir nuėjome į miestą. Mes papasakojome broliams, kas nutiko; jie skubiai išėjo kartu su mumis į tą vietą, tačiau šventojo Jono neberadome; radome tik jo drabužius bei batus, o žemė jau buvo užpildžiusi tą vietą ir duobę, kurią buvome iškasę. Mes jos nebeatpažinome ir sugrįžome į miestą, dėkodami Viešpačiui, kuris vertingai dalija dovanas tiems, kurie jų verti; kuris pagerbė savo mylimą Joną tokia nuostabia mirtimi, pranokstančia daugelio mokinių mirtį. Už tai mes šloviname Viešpatį, nes Jis padarė jį vertą, ir Jo Sūnų, ir Šventąją Dvasią per visus amžius. Amen.
Ir tebūna šlovė Dievui visuomet ir per amžius.