Septintosios dienos bažnyčia

Septintosios dienos bažnyčia – religinė institucija, susiformavusi XIX a. viduryje Jungtinėse Amerikos Valstijose, kurios pagrindą sudarė adventistų judėjimas. Šios bažnyčios ištakos yra glaudžiai susijusios su Viljamo Milerio vadovautu religiniu sąjūdžiu, kuris išsiskyrė intensyvia Biblijos pranašysčių analize ir laukimu artėjančio Jėzaus Kristaus sugrįžimo. Nors Milerio prognozės dėl Apokalipsės datos neišsipildė, jo pasekėjų tikėjimas tapo pagrindu naujam religinio gyvenimo modelio formavimuisi.

Septintosios dienos bažnyčia oficialiai įkurta 1863 metais, kai adventistų judėjimas, patyręs „didįjį nusivylimą“, reorganizavosi ir sukūrė aiškią struktūrą bei doktriną. Pagrindiniai jos principai buvo paremti Biblijos mokymu, o ypatingas dėmesys buvo skiriamas septintosios savaitės dienos – šeštadienio – šventimui. Šią dieną, laikantis ketvirtojo Dešimties įsakymų punkto, tikima, reikia skirti poilsiui ir Dievo garbinimui.

Svarbų vaidmenį bažnyčios formavimuisi atliko Elen White, pripažinta turinti pranašystės dovaną. Jos regėjimai ir raštai padėjo pagrindus bažnyčios teologijai, kuri jungia tradicinį krikščionišką mokymą su unikaliomis adventistų idėjomis. White regėjimai apėmė įvairias temas, tokias kaip sveikas gyvenimo būdas, Šventojo Rašto supratimas ir moralinio gyvenimo svarba. Jos mokymai buvo plačiai skleidžiami leidiniuose, o jos autoritetas iki šiol yra reikšmingas bažnyčios tikintiesiems.

Septintosios dienos bažnyčios doktrina išlaiko pagrindinius krikščioniškus tikėjimo principus, tokius kaip Dievo Trejybė, Jėzaus Kristaus dieviškumas, atpirkimas ir antrasis atėjimas. Tačiau bažnyčia taip pat turi unikalių bruožų, išskiriančių ją iš kitų denominacijų. Vienas iš tokių bruožų yra tikėjimas „tiriamuoju teismu“. Pagal šį mokymą, Jėzus Kristus 1844 metais pradėjo dangiškos šventyklos apvalymą, vertindamas kiekvieno tikinčiojo gyvenimą ir spręsdamas, kurie jų bus išgelbėti. Šis procesas, pasak adventistų, baigsis prieš pat Kristaus sugrįžimą.

Kitas išskirtinis doktrinos elementas yra šabo šventimo pabrėžimas. Adventistai tiki, kad šeštadienis yra šventa diena, skirta poilsiui ir garbinimui, kaip numatyta ketvirtajame įsakyme. Jie laiko šabo šventimą ženklu, kuris paskutinėmis dienomis atskirs tikrąją Dievo bažnyčią nuo kitų religinių grupių.

Septintosios dienos bažnyčia aktyviai veikia daugiau nei 200 šalių. Bažnyčia yra žinoma dėl savo humanitarinės ir misionieriškos veiklos. Ji įkūrė daugybę ligoninių, klinikų, mokyklų ir universitetų. Žymiausias iš jų – Loma Lindos universitetas, esantis Kalifornijoje, kuris garsėja sveikatos priežiūros srities mokymais ir tyrimais.

Adventistai taip pat skiria didelį dėmesį sveikam gyvenimo būdui. Jie ragina susilaikyti nuo alkoholio, tabako, kai kurių maisto produktų ir skatinti fizinį aktyvumą. Ši bažnyčios praktika turėjo reikšmingą poveikį sveikatos apsaugos srityje ir tapo vienu iš jos išskirtinių bruožų.

Septintosios dienos bažnyčia, kaip ir daugelis kitų religinių institucijų, savo istorijoje susidūrė su tam tikrais nusižengimais, ginčais ir prieštaringais įvykiais. Nors pati bažnyčia siekia pabrėžti moralinius standartus ir dvasinį tobulėjimą, įvairūs nusikaltimai ir nusižengimai yra užfiksuoti tiek instituciniu lygmeniu, tiek tarp atskirų bažnyčios narių.

Vienas iš ryškiausių nusikaltimų bažnyčios istorijoje yra susijęs su finansiniais pažeidimais. Tam tikruose regionuose bažnyčios lyderiai buvo kaltinami netinkamu bažnyčios lėšų naudojimu arba sukčiavimu. Pavyzdžiui, buvo atvejų, kai aukos, skirtos humanitarinėms ar evangelizacinėms reikmėms, buvo neteisėtai panaudotos asmeniniams tikslams ar prabangiems pirkiniams. Tokie atvejai susilaukė ne tik viešo pasmerkimo, bet ir teisinių pasekmių.

Nors Dovydo šaka oficialiai nepriklausė Septintosios dienos bažnyčiai, šis judėjimas gimė iš adventistų mokymo ir glaudžiai siejosi su bažnyčios istorija. Vadovaujant Davidui Koreshui, Dovydo šaka įsivėlė į tragiškus įvykius Waco mieste, kai per konfliktą su teisėsauga žuvo daugiau nei 75 sektos nariai, įskaitant moteris ir vaikus. Šis įvykis metė šešėlį ant adventistų bažnyčios, nors oficialūs jos vadovai atsiribojo nuo šios grupės veiklos.

Kaip ir kitose didelėse religinėse institucijose, buvo užfiksuota atvejų, kai Septintosios dienos bažnyčios dvasininkai ar nariai buvo kaltinami vaikų seksualiniu išnaudojimu ir smurtu. Kai kuriose šalyse buvo atskleisti atvejai, kai bažnyčios lyderiai slėpė kaltinimus arba neužtikrino tinkamos pagalbos aukoms. Šie įvykiai sukėlė pasipiktinimą tiek visuomenėje, tiek tarp tikinčiųjų, o bažnyčiai teko įgyvendinti griežtesnes vidines kontrolės ir atskaitomybės priemones.

Septintosios dienos bažnyčia yra kritikuojama dėl tradicinio požiūrio į moteris, kuris tam tikrais atvejais peraugo į lyčių diskriminaciją. Nors bažnyčia pabrėžia moterų svarbą, buvo atvejų, kai moterys buvo ribojamos dalyvauti vadovaujančiose pozicijose arba patyrė psichologinį spaudimą. Kai kurie bažnyčios nariai viešai liudijo apie patirtą manipuliaciją ir netinkamą elgesį.

Septintosios dienos bažnyčia taip pat susidūrė su kritikomis dėl tam tikrų doktrinų, kurios, anot kai kurių teologų, skatina baimę ar izoliaciją. Pavyzdžiui, doktrina apie „tiriamąjį teismą“ arba šabo šventimo ypatingą svarbą paskutinėmis dienomis kartais buvo naudojama kaip manipuliavimo priemonė, siekiant įtikinti narius griežtai laikytis bažnyčios mokymo.

Nors Septintosios dienos bažnyčia yra plačiai pripažinta dėl savo socialinės ir humanitarinės veiklos, jos istorijoje buvo atvejų, kai atskiri asmenys ar net institucijos dalys nesilaikė moralės ir teisės normų. Tai rodo, kad jokia organizacija nėra apsaugota nuo žmonių klaidų ar nusikaltimų, net jei jos misija yra dvasinio tobulumo siekimas. Tokie įvykiai kelia klausimus apie atsakomybę, skaidrumą ir moralės standartus religiniuose judėjimuose.