1869 metais Paryžiaus literatūriniame pogrindyje pasirodė kūrinys, kuris turėjo tapti didžiausiu visų laikų „prakeiktosios literatūros“ paminklu. „Maldororo giesmės“ (pranc. Les Chants de Maldoror), pasirašytos paslaptingu Grafo de Lotreamono (Comte de Lautréamont) pseudonimu, buvo tokios žiaurios ir šventvagiškos, kad net jų leidėjas Albert’as Lacroix, išspausdinęs knygą, išsigando kalėjimo ir atsisakė ją platinti. Kūrinio autorius, tikruoju vardu Isidore’as Ducasse’as, mirė būdamas vos 24-erių, visiškoje vienatvėje, taip ir nepamatęs savo „vaiko“ sėkmės, tačiau jo palikimas po pusšimčio metų tapo siurrealistų Biblija.
Maldororas: Blogis kaip kosminis sukilimas
Pagrindinis herojas Maldororas nėra paprastas piktadarys. Tai būtybė, kuri nusprendė tapti absoliutaus blogio įsikūnijimu ne dėl asmeninės naudos, o kaip protesto formą prieš žmogaus prigimtį ir jos Kūrėją. Lotreamonas Maldororą vaizduoja kaip klajoklį, kuris atsisako bet kokios empatijos: jis kankina vaikus, prievartauja nekaltumą ir gieda šlovės giesmes utėlėms bei rykliams.
Svarbiausias Maldororo apsisprendimas – karas prieš žmoniją. Jis mato žmones kaip veidmainius gyvulius ir nusprendžia būti sąžiningesnis už juos – būti atvirai žiaurus. Vienoje garsiausių scenų Maldororas susiduria su milžinišku rykliu ir, užuot jį žudęs, pajunta dvasinę giminystę su šiuo plėšrūnu, nes abu jie yra „negailestingi savo prigimtimi“.
Dievas viešnamyje: Groteskiška šventvagystė
Lotreamonas savo giesmėse negaili tulžies Kūrėjui. Knygoje Dievas vaizduojamas ne kaip gailestingas tėvas, o kaip sadistiškas, girtas ir pasimetęs monstras.
- Groteskiškos transformacijos: Vienoje scenoje Dievas vaizduojamas kaip raganosis, kitoje – jis užklumpamas viešnamyje, praradęs savitvardą ir orumą.
- Sadizmas: Autorius teigia, kad jei žmogus yra blogas, tai tik todėl, kad jį sukūrė „Vyriausiasis kankintojas“. Maldororas randa Dievo pamestą plauką viešnamyje, ir tas plaukas pradeda kalbėti, pasakodamas apie Kūrėjo nuopuolius ir nešvankybę.
Tai nebuvo paprastas ateizmas. Lotreamonas nusprendė ne neigti Dievą, o jį išniekinti, paverčiant jį viena iš savo siurrealistinių ir šlykščių vizijų dalių. Jis supriešino dangų su purvu, parodydamas, kad tarp jų nėra jokio skirtumo.
Kalbos revoliucija: Skėtis ir siuvimo mašina
„Maldororo giesmės“ pakeitė tai, kaip mes suvokiame metaforą. Lotreamonas siekė sukreti skaitytoją ne tik turiniu, bet ir kalba. Būtent iš šios knygos kilo garsusis posakis, tapęs siurrealizmo šūkiu:
„Gražus kaip atsitiktinis skėčio ir siuvimo mašinos susitikimas ant skrodimo stalo.“
Šis derinys – absoliutus atsitiktinumas, grožis per absurdą ir smurtą – tapo metodu, kuriuo vėliau rėmėsi Salvadoras Dalí ir André Bretonas. Autorius nusprendė, kad literatūra nebeturi būti „graži“ tradicine prasme; ji turi būti tarsi peilio ašmenys, rėžiantys per skaitytojo sąmonę.
Likimas ir atradimas
Knyga gulėjo sandėliuose iki pat 1874 m., kol ją pastebėjo jauni belgų rašytojai, o vėliau – prancūzų siurrealistai. Jie pamatė Lotreamone žmogų, kuris pirmasis išdrįso leisti pasąmonei valdyti plunksną.
Kas buvo nuspręsta Lotreamono tekstu? Buvo nuspręsta, kad menas neturi moralinių įsipareigojimų. Jei pasaulis yra žiaurus ir absurdiškas, menas turi būti dar žiauresnis ir dar absurdiškesnis, kad jį atspindėtų. Maldororas tapo simboliu dvasios, kuri, neradusi vietos tarp žmonių ir nepripažinusi Dievo valdžios, pasirenka begalinę vienatvę ir destrukciją kaip vienintelę autentišką būtį.
„Maldororo giesmės“ iki šiol išlieka sunkiai skaitomu, tamsiu, bet hipnotizuojančiu tekstu. Tai kelionė į žmogaus psichikos tamsiausias gelmes, kurioje nėra jokios šviesos, tik geniali, pykčio kupina proza.
Ištrauka: Giesmė senajam vandenynui / Le chant au vieil océan
Ši ištrauka iš pirmosios „Maldororo giesmių“ dalies (9-oji stanzė) laikoma viena įspūdingiausių visoje Prancūzijos literatūroje. Tai reta akimirka, kai pagrindinis veikėjas, paprastai nekenčiantis visko, kas gyva, pajunta pagarbą. Jis nusprendžia, kad vandenynas yra vienintelis objektas, kurio didybė ir negailestingumas prilygsta jo paties dvasiai.
Autorius: Comte de Lautréamont (Isidore Ducasse)
Kūrinys: Maldororo giesmės (Les Chants de Maldoror), 1869 m.
„Senasis vandenynai, tavo krištolinės bangos primena tas žydras žymes, kurias matai ant sumuštų junga-vaikių nugarų; tu esi milžiniška mėlynė, įspausta į žemės kūną. Man patinka tavo didybė. […]
Senasis vandenynai, tavo vandenys yra kartūs. Jų skonis lygiai toks pat, kaip ir tulžies, kurią tavo brolis, Žmogus, išlieja į savo neapykantą. Žmogus sako: „Aš esu protingesnis už tave“, bet jis meluoja. Tu esi amžinas, o jis tėra akimirka. Tu esi vientisas, o jis yra suskilęs į tūkstančius menkų aistrų.
Sakyk man, senasis vandenynai, ar tu esi mano brolis? Kodėl kaskart, kai tave matau, mano kraujas ima virti greičiau? Kodėl tavo audrose aš matau savo paties sielos atspindį? Tu esi baisus, bet aš tavęs nebijau. Tu naikini laivus ir skandini vyrus, bet tu tai darai be veidmainystės, be melo, kurį taip mėgsta žmonija.
Sveikinu tave, senasis vandenynai! Žmonės žiūri į tave ir dreba, o aš žiūriu į tave ir jaučiuosi stiprus. Tu esi didingas kapas, kuriame ilsisi visos viltys, kurias žmogus kada nors išdrįso turėti. Tavo gelmėse tūno paslaptys, kurių Dievas niekada neišdrįstų ištarti garsiai. Aš tau lenkiuosi, nes tu esi vienintelis, kuris nepasidavė žmogaus kultūrai ir jo išgalvotoms taisyklėms. Tu esi laisvas, tu esi piktas, tu esi aš pats.“
Ištrauka: Dievo plaukas viešnamyje: Didžiojo kankintojo nuopuolis
Maldororo giesmės (Les Chants de Maldoror), II giesmė, 1869 m.
„Aš įėjau į vieną iš tų namų, kur neapykanta ir malonumas susitinka tamsiuose kambariuose. Ten, ant grindų, tarp išpiltų gėrimų ir žmogaus purvo, aš pamačiau kai ką, ko net mano akys, pratusios prie siaubo, negalėjo iškart suprasti. Tai buvo plaukas… vienas vienintelis plaukas, kurį paliko tas, kuris save vadina Kūrėju.
Šis plaukas, kurį jis pametė savo girtumo ir nešvankumo valandą, prabilo į mane. Jis papasakojo, kaip tas ’Aukščiausiasis’ naktimis slapta nusileidžia iš savo sosto, kad pasinertų į žmonijos ydas, kurias pats oficialiai smerkia. Aš mačiau jį – tą Visatos Architektą – sėdintį kampe, apsvaigusį nuo pigiausio vyno, jo rankos drebėjo, o ašarose nebuvo atgailos, tik apgailėtinas bejėgiškumas.
Koks reginys! Tas, kuris laiko žvaigždes savo rankose, čia, tarp paleistuvių, atrodo kaip sumuštas šuo. Jis geria, kad pamirštų savo paties kūriniją; jis geria, kad negirdėtų milijonų kankinamų būtybių riksmų, kurie kyla į dangų kiekvieną sekundę. Jis yra ne tik tironas – jis yra veidmainis girtuoklis, kuris dieną reikalauja mūsų maldaunamo nuolankumo, o naktį voliojasi savo paties sukurto purvo balose.
Aš pakėliau tą plauką ir nusijuokiau jam į veidą. Jei tavo šeimininkas yra toks menkas, tai kodėl aš turėčiau jam tarnauti? Jei Dievas ieško užmaršties viešnamyje, vadinasi, jis pats supranta, kad jo sukurta visata yra nepakeliama klaida. Aš jį niekinu ne todėl, kad jis stiprus, o todėl, kad jis yra pasibjaurėtinai silpnas.“
Maldororo giesmės (Les Chants de Maldoror) ištrauka
autorius
GRAFAS DE LOTREAMONAS
(LE COMTE DE LAUTRÉAMONT)
I, II, III, IV, V, VI GIESMĖS
Mano draugui ALBERT LACROIX.
Dabartinis „Maldororo giesmių“ leidimas yra peržiūrėtas ir pagal originalų rankraštį pataisytas kūrinio, kuris niekada nepasirodė knygynuose, pakartotinis spausdinimas. 1869-aisiais metais grafas de Lotreamonas ką tik buvo davęs paskutinius leidimus spausdinti savo knygą, ir ji jau turėjo būti įrišta, kai leidėjas – nuolat puolamas Imperijos persekiojimų – sustabdė jos pardavimą dėl tam tikrų stiliaus žiaurumų, dėl kurių publikavimas tapo pavojingas. „Ponas Lacroix išleido mano poezijos kūrinį. Tačiau, kai jis jau buvo atspausdintas, jis atsisakė jį platinti, nes gyvenimas ten buvo pavaizduotas pernelyg karčiomis spalvomis, ir jis bijojo generalinio prokuroro.“
Taip autorius išsireiškia laiške, kurio faksimilė pateikiama šio tomo pradžioje. Minėtasis poezijos kūrinys, kuris, taip pristatytas, liudija autoriaus jam suteiktą lyrinį tikslą, iš tiesų yra šis. Grafas de Lotreamonas atsisakė švelninti savo teksto žiaurumus. Tik ilgai gynęsis jis sutiko su prašomais pakeitimais. Turėjo būti išspausdinti lapai, skirti pakeisti pavojingais laikytus pasažus. Tačiau 1870 m. kilo karas. Apie „Maldororo giesmes“ niekas nebegalvojo. Ir staiga autorius mirė, atlikęs tik dalį pakeitimų, su kuriais buvo sutikęs.
Todėl šio leidimo tekstas atitinka originalaus leidimo tekstą, kurio tiražas pasimetė vieno Belgijos knygyninko rūsiuose; pastarasis, nedrąsiai, po ketverių metų, liepė įrišti egzempliorius su anoniminiu pavadinimu ir viršeliu[1]. Tik keletas literatų žino šiuos egzempliorius.
Manėme, kad tokio įdomaus kūrinio perleidimas bus gerai sutiktas. Jo stiliaus aistringumas negali išgąsdinti tokios literatūriškos epochos kaip mūsiškė. Kad ir kokie perspausti jie būtų, jie išlaiko gilų grožį ir neturi jokio pornografinio pobūdžio.
Kritika įvertins, kaip pridera, „Maldororo giesmes“, keistą ir nelygią poemą, kurioje įnirtingoje netvarkoje susiduria nuostabūs epizodai su kitais, dažnai painiais. Rašydami šią pastabą, mes tiesiog norime sugriauti legendą, susiformavusią, nežinia kodėl, apie grafo de Lotreamono asmenybę. Dar visai neseniai p. Léon Bloy, kurio misija šiame pasaulyje, regis, yra griauti visus, tiek mirusius, tiek gyvus, bandė įtvirtinti šią legendą ilgoje studijoje, skirtoje šiam tomui[2]: jis ten iki koktumo kartoja, kad autorius buvo beprotis ir mirė bepročiu. – „Tai kalba ligonis, apgailėtiniausias, labiausiai širdį draskantis ligonis.“ – „Katastrofa, pavertusi šį nežinomąjį bepročiu…“ – „… Nes tai tikras beprotis, deja! Tikras beprotis, kuris jaučia savo beprotybę.“ Ir toliau: „Autorius mirė beprotnamio vienutėje, ir tai viskas, kas apie jį žinoma.“ Rašydamas tai, p. Léon Bloy sąmoningai atliko labai prastą darbą; iš tiesų, iš mūsų atlikto labai išsamaus tyrimo, iš mūsų surinktų autentiškų dokumentų aiškėja, kad „Maldororo giesmių“ autorius nemirė išprotėjęs. Grafas de Lotreamonas užgeso būdamas dvidešimties metų, per dvi dienas pakirstas piktybinės karštinės. Jei p. Léon Bloy būtų skaitęs psichiatrus ir jei fiziologijos mokslas būtų jį bent kiek pamaitinęs, jis būtų buvęs atsargesnis kurdamas pasakėčią, įdomią tik literatūrinio efekto, kurį norėjo sukelti, požiūriu. Mokslas, tiesą sakant, mus moko, kad tikrosios beprotybės atvejai iki dvidešimties metų yra ypač reti. O autorius gimė Montevidėjuje 1846 m. balandžio 4 d.; jo rankraštis buvo atiduotas spaustuvei 1868 m.; be didelės drąsos galima manyti, kad jis buvo visiškai baigtas 1867 m.; taigi „Maldororo giesmės“ kilo iš septyniolikmečio jaunuolio vaizduotės ir protinio darbo. Be to, Paryžiaus devintojo rajono mirties aktų įrašų išraše nurodoma, kad Izidoras-Liusjenas Diukasas (Isidore-Lucien Ducasse) – toks yra tikrasis jo vardas – mirė ketvirtadienį, 1870 m. lapkričio 24 d., aštuntą valandą ryto, savo namuose, Faubourg-Montmartre g. 7. Faubourg-Montmartre gatvės 7-asis numeris niekada nebuvo nei vienutė, nei beprotnamis.
Mūsų aktyvūs tyrimai nepadėjo visiškai atskleisti paslapties, kuria, atrodo, buvo apgaubtas autoriaus gyvenimas Paryžiuje. Policijos prefektūra atsisakė mums padėti šiose paieškose, nes neturėjome jokio oficialaus statuso to prašyti. Tai, be abejo, labai apgailėtinas administracinis rigorizmas. Kokia gali būti žala suteikti leidėjui keletą žinių apie literato, mirusio prieš dvidešimt metų, gyvenimą? Apsiriboję savo pačių tyrimais, įgijome tikrumą, kad Diukasas atvyko į Paryžių tikėdamasis lankyti Politechnikos arba Kalnakasybos mokyklos kursus. 1867 m. jis nuomojosi kambarį viešbutyje, esančiame Notre-Dame-des-Victoires gatvės 23 numeryje. Jis ten apsistojo vos atvykęs iš Amerikos. Tai buvo aukštas jaunuolis, tamsiaplaukis, bebarzdis, nervingas, tvarkingas ir darbštus. Jis rašydavo tik naktį, sėdėdamas prie pianino. Jis deklamuodavo, kaldavo savo sakinius, palydėdamas savo prozopopėjas akordais. Šis kūrybos metodas varė į neviltį viešbučio gyventojus, kurie, dažnai pažadinti iš miego, negalėjo įtarti, kad stebinantis žodžio muzikas, retas sakinio simfonistas, mušdamas klavišus, ieškojo savo literatūrinės orkestruotės ritmų.
Jei tokių žmogaus gyvenimo nuotrupų nepakanka norint atkurti galutinį panašumą, jos vis dėlto padės bent šiek tiek nušviesti šios figūros, pasmerktos likti beveik visais atžvilgiais miglota, paslaptį. Tačiau ar charakterio atkūrimas pagal dokumentus šiek tiek neprimena okultinių mokslų srities? Bent jau mes bandėme apšviesti šį glaustą portretą pasitelkdami tą šių laikų mokslą, kuris pagal tekstą bando atkurti pačias nepastoviausias Sielos ir Minties kryptis. Kadangi mums pasisekė turėti Diukaso rankraščius, mums pasirodė įdomu paprašyti erudito grafologo nuomonės apie „Maldororo giesmių“ autorių.
„– O! O! Tai gražu, – tarė jis (tai įprasta grafologų frazė, kai subjektas jiems atrodo įdomus); pavyzdžiui, koks ypatingas mišinys. Pažiūrėkite į tvarką ir eleganciją, tą taisyklingą datą viršuje, tą paraštę, tas griežtas eilutes ir tą netikėtą išsiblaškymą, dėl kurio jis pradeda laišką atvirkščiai, pamiršdamas inicialus, esančius ant popieriaus[3]… Harmoningos didžiosios raidės: Voltero V, Ruso R ir kitos. Tada pažiūrėkite dabar į P raidės žodyje Paris ir G raidės žodyje Grandes Têtes (Didžiosios Galvos) suvaikėjimą. Kalbant apie parašą, jis tiesiog vaikiškas; kaip suderinti tokio parašo neharmoningumą su tuo, ką tik pasakiau? Mes gausime paaiškinimą jį analizuodami. Jis pasirašė: J. Ducasse, be jokio užraitos, jis turbūt niekada jų nedarydavo, kas, kaip žinote, yra vienas iš grafologinių kilmingumo ženklų. Paskui, prisiminęs, kad prašo pinigų, jis pridėjo savo adresą, ir kad sujungtų šiuos du dalykus, tvarkingai ir logiškai, jis apvedė viską labai neryškiu elipsu, padarytu šiek tiek „kaip pakliuvo“, ir kurio nereikėtų painioti šioje analizėje su sraigės formos parašu, būdingu šeimyninio gyvenimo mylėtojams. Kartoju jums, čia nėra jokio užraito, ir jo negali būti, atsižvelgiant į viso kito santūrumą.
„Bet tęskime: harmonija man parodė menininką, ir staiga aš atrandu logiką ir matematiką. Paskutiniai žodžiai: „malonėsite man tai parašyti“, argi tai neprimena algebrinės formulės su žodžio bonté (gerumas/malonė) sutrumpinimu, ir silogizmo su tuo glaudžiu žodžių sujungimu; ir jis toks glaudus, tas sujungimas, rašantysis toks apsėstas logikos, kad apostrofus deda tik pabaigęs žodį, ir nepamiršta nė vieno! Tai nuostabu, aš galbūt to nemačiau nė dešimt kartų per tūkstančius tirtų laiškų.
„Skrupulingi ir energingi brūkšniai su kartais pasitaikančiu mažu egoizmo kabliuku (bet kas jo neturi?). Jo yra lygiai tiek, kiek reikia, kad niekaip nepakeistų gerumo, kuris trykšta iš raidžių apvalumo: tarsi migdoluose būtų šiek tiek ciano rūgšties, jei norite. Maža detalė: jūsų žmogus man atrodo šiek tiek jausmingas, kartais pasitaiko pastoziškumo; aš nepykstu dėl šios mažos dėmės (jei tai dėmė), nes iš tikrųjų tai buvo pernelyg gražu.
„Apibendrinu: visų pirma, pusiausvyra: harmonija arba logika: galbūt jis niekada nieko nenuveikė, bet tuo abejoju, nes rašysena visiškai nepanaši į tinginio: jei tai menininkas, jis lygiai taip pat galėjo tapti mokslininku: jei tai mokslininkas, jis lygiai taip pat lengvai galėjo būti didis menininkas.
„– Bet tada jis nėra beprotis?
„– Ką norite pasakyti? Arba visa tai, kas pasakyta, yra tiesa, ir visa tai man visai neprimena bepročio, arba tada grafologija neegzistuoja.“
Tik tada mes nusprendėme atskleisti mūsų mokslininkui keletą detalių apie Diukaso gyvenimą, kurias žinojome ir kurių sąmoningai neskubėjome jam pranešti, bijodami padaryti įtaką. Ir ypač pabrėžėme tą beprotybę, kuria jis buvo kaltinamas ir kuria tarsi norėta sumenkinti jo talento sąmoningumą.
„– Bet aš stebiuosi, kad tokia legenda rado pasitikėjimą tarp iškilių protų; jūs puikiai žinote, kokie reti yra beprotybės atvejai tokiame amžiuje, turiu omenyje tikrąją beprotybę, nes idiotų, silpnapročių, melancholikų, kretinų prieglaudos yra pilnos, bet tikras beprotis, dvidešimties metų beprotis, kuris nuo savo beprotybės mirtų vienutėje – abejoju, ar tokių dažnai pamatysi: atkreipkite dėmesį, kad net ši liūdna ir specifinė detalė – mirtis vienutėje – man iškart primena ligonį su progresyviuoju paralyžiumi ir visa ta klasikine seka: gyvas protas, – aptemimas, – persekiojimo manija, – didybės manija, – susijaudinimas, tada visiškas nuosmukis ir individo išnykimas, jau seniai byrantio gabalais. Na, paklauskite specialistų, kiek jie yra suskaičiavę dvidešimties metų jaunuolių, sergančių progresyviuoju paralyžiumi! Bayle’is teigia niekada nematęs tokio atvejo iki dvidešimt penkerių metų; Calmeil’is tai stebėjo tik du kartus iki trisdešimt dvejų metų. Galiausiai lieka manija ir ciklinė psichozė, bet šios dvi beprotybės formos paklūsta beveik tiems patiems dėsniams ir, išskyrus be galo retas išimtis, nebūna devyniolikmečių siautėjančių bepročių. Galiausiai, jei tomas pasirodė, kai Diukasui buvo devyniolika, ir jis mirė dvidešimties, tai štai jums pamišimas, kuris būtų išsivystęs per metus… Argi tai ne tas atvejis, kai galima pasakyti su Verlenu: Visa tai – literatūra!“
Nors ir iš Montevidėjo, Diukasas buvo prancūzų kilmės. Jo tėvas, Prancūzijos pasiuntinybės Montevidėjuje kanceliarijos vadovas, gimė Tarbe. Šeima turėjo būti turtinga. Ji turėjo verslo ryšių su bankininku iš Lilio gatvės, p. Darasse’u, kuris mokėjo sūnui mėnesinę išmoką. P. Dosseur’o, p. Darasse’o įpėdinio, malonumo dėka galėjome susipažinti su dalimi jaunojo rašytojo korespondencijos ir šio tomo pradžioje pateikti vieną jo laiško faksimilę. Šiame laiške yra tam tikra literatūrinio tikėjimo išpažintis ir užuomina į aplinkybes, trukdžiusias jo knygos pardavimui, taip pat į naujo tomo pratarmę, kurios leidėjas Lemerre’as niekada negavo. Diukaso korespondencija yra įdomi ir rodo, kokie gyvi buvo jo literatūriniai rūpesčiai.
Laiške, datuotame 1869 m. gegužės 22 d., mes išskiriame šiuos pasažus, kuriuos pateikiame tik kaip paprastą įdomybę:
„Pone,
„Tik vakar gavau jūsų laišką, datuotą gegužės 21 d.; tai buvo jūsų laiškas. Na, žinokite, kad aš, deja, negaliu praleisti progos pareikšti jums savo atsiprašymų. Štai kodėl: nes, jei jūs būtumėte man pranešęs aną dieną, nežinant, kas nemalonaus gali nutikti aplinkybėms, kuriose atsidūrė mano asmuo, kad lėšos senka, aš būčiau pasisaugojęs jas liesti; bet tikrai būčiau patyręs tiek pat džiaugsmo nerašydamas šių trijų laiškų, kiek jūs patyrėte jų neskaitydamas. Jūs įgyvendinote apgailėtiną nepasitikėjimo sistemą, kurią miglotai nurodė mano tėvo keistumas; bet jūs atspėjote, kad mano galvos skausmas netrukdo man atidžiai vertinti sunkią padėtį, į kurią jus iki šiol statė laiško popieriaus lapas, atkeliavęs iš Pietų Amerikos, kurio pagrindinis trūkumas buvo aiškumo stoka; nes aš neįtraukiu į sąskaitą tam tikrų melancholiškų pastabų netinkamo skambesio, kurias lengvai atleidžiame senoliui ir kurios man, pirmą kartą skaitant, pasirodė tarsi norinčios primesti jums ateityje, galbūt, būtinybę išeiti iš jūsų griežto bankininko vaidmens bendraujant su ponu, kuris atvyksta gyventi į sostinę…
„… Atleiskite, pone, turiu jums prašymą: jei mano tėvas atsiųstų kitų lėšų iki rugsėjo 1-osios, laiko, kai mano kūnas pasirodys prie jūsų banko durų, ar būsite toks malonus man apie tai pranešti? Beje, aš esu namuose bet kuriuo dienos metu; bet jums užtektų brūkštelėti man žodį, ir tikėtina, kad aš jį gausiu beveik tuo pačiu metu kaip panelė, kuri patraukia virvutę, arba gerokai anksčiau, jei atsidursiu vestibiulyje…
„… Ir visa tai, kartoju, dėl nereikšmingos formalumo smulkmenos! Pateikti dešimt sausų nagų vietoj penkių – didelis čia daiktas: daug pamąstęs, prisipažįstu, kad ji man pasirodė kupina nemažo kiekio nulinės svarbos…“
Ypatinga autoriaus jaunystė be abejo sušvelnins tam tikrų vertinimų, kurie neišvengiamai bus skirti „Maldororo giesmėms“, griežtumą. Jei Diukasas būtų gyvenęs, jis būtų galėjęs tapti viena iš Prancūzijos literatūros šlovių. Jis mirė per anksti, palikdamas po savęs savo kūrybą, išbarstytą keturiems vėjams: ir dėl keisto sutapimo jo mirtingi palaikai patyrė tą patį likimą kaip ir jo knyga. Palaidotas laikiname kape Šiaurės kapinėse 1870 m. lapkričio 25 d., jis buvo ekshumuotas 1871 m. sausio 20 d., kad būtų perlaidotas į kitą laikiną kapą. Šiuo metu jis yra apleistuose ir Miesto perimtuose sklypuose.
L. G.
Pastabos:
[1] Viršelis ir pavadinimas sudaryti taip: Les Chants – de – Maldoror – par – le comte de Lautréamont – (Chants I, II, III, IV, V, VI) – Paris et Bruxelles – En vente chez tous les libraires – 1874 (Maldororo giesmės – autorius – grafas de Lotreamonas – (I, II, III, IV, V, VI giesmės) – Paryžius ir Briuselis – Parduodama visuose knygynuose – 1874). Viršelio apačioje, dvigubame rėmelyje, šis užrašas: Visos vertimo ir reprodukavimo teisės saugomos. Priešantraštinio lapo kitoje pusėje: Bruxelles – Typ. de E. Wittmann. Ši paskutinė nuoroda klaidinga, Briuselyje nebuvo jokio spaustuvininko, pavarde Wittmann. Viršelis rudai kaštoninis.
1869 m. autorius pareiškė norą turėti keletą savo knygos egzempliorių; jam buvo įrišta apie dešimt. Šių egzempliorių viršelis geltonas. Jame užrašyta: Paris. En vente chez tous les libraires (1869) (Paryžius. Parduodama visuose knygynuose (1869)). Priešantraštinio lapo kitoje pusėje ir ketvirtame viršelio puslapyje: Bruxelles. Imprimerie de A. Lacroix, Verboeckhoven et Cie, boulevard de Waterloo, 42.
[2] Žr. la Plume, 2-ieji metai, nr. 33.
[3] Fotograviūra grąžino skaičių į vietą. Jis yra ketvirtame laiško puslapyje, perbrauktas plunksnos brūkšniu.
MALDORORO GIESMĖS
PIRMOJI GIESMĖ
Duok Dieve, kad skaitytojas, padrąsintas ir tapęs laikinai ožvėrėjęs kaip ir tai, ką skaito, rastų, nepasiklysdamas, savo staų ir laukinį kelią per šias liūdnas ir nuodų pilnas pelkes; nes, jei jis savo skaityme nepasitelks griežtos logikos ir proto įtampos, bent jau lygios jo nepatiklumui, mirtini šios knygos garai įsigers į jo sielą, kaip vanduo į cukrų. Nėra gerai, kad visi skaitytų puslapius, kurie seks toliau; tik kai kurie be pavojaus mėgausis šiuo karčiu vaisiumi. Todėl, baikščioji siela, prieš skverbdamasi toliau į tokias neištirtas dykynes, pasuk savo kulnus atgal, o ne pirmyn. Klausykis gerai, ką tau sakau: pasuk savo kulnus atgal, o ne pirmyn, kaip sūnaus akys, kurios pagarbiai nusisuka nuo didingos motinos veido kontempliacijos; arba, veikiau, kaip begalinis, giliai susimąsčiusių, sušalusių gervių trikampis, kuris žiemą galingai skrenda per tylą, visomis ištemptomis burėmis, link tam tikro horizonto taško, iš kur staiga pakyla keistas ir stiprus vėjas, audros pranašas. Seniausia gervė, kuri viena sudaro avangardą, matydama tai, liūliuoja galva kaip protingas asmuo, vadinasi, ir savo snapu, kuriuo ji kalena, ir nėra patenkinta (aš, beje, irgi nebūčiau jos vietoje), tuo tarpu jos senas kaklas, nuplikęs ir trijų gervių kartų amžininkas, juda suirzusiais bangavimais, kurie pranašauja vis labiau artėjančią audrą. Šaltakraujiškai apsidairiusi keletą kartų į visas puses akimis, talpinančiomis patirtį, apdairiai, pirmoji (nes būtent ji turi privilegiją rodyti savo uodegos plunksnas kitoms, žemesnio intelekto gervėms), su savo budriu melancholiško sargybinio šauksmu, kad atremtų bendrą priešą, ji lanksčiai pasuka geometrinės figūros smaigalį (tai galbūt trikampis, bet nematyti trečiosios kraštinės, kurią erdvėje sudaro šie smalsūs paukščiai keleiviai), arba į kairę, arba į dešinę, lyg sumanus kapitonas; ir, manevruodama sparnais, kurie neatrodo didesni už žvirblio, nes ji nėra kvaila, ji pasirenka kitą filosofinį ir saugesnį kelią.
* * * * *Skaitytojau, galbūt neapykantą tu nori, kad aš šaukčiausi šio kūrinio pradžioje! Kas tau sakė, kad tu jos neuuosi, maudydamasis begaliniuose malonumuose, kiek tik norėsi, savo išdidžiomis šnervėmis, plačiomis ir liesomis, išsivertęs pilvu į viršų, nelyginant ryklys, gražiame ir juodame ore, tarsi suprastum šio veiksmo svarbą ir ne mažesnę savo teisėto apetito svarbą, lėtai ir didingai, raudonus garus? Užtikrinu tave, jie pradžiugins dvi beformes tavo šlykštaus snukio skyles, o pabaisa, jei vis dėlto prieš tai pasistengsi tris tūkstančius kartų iš eilės įkvėpti prakeiktą Amžinojo sąžinę! Tavo šnervės, kurios bus be saiko išsiplėtusios iš nenusakomo pasitenkinimo, iš nejudrios ekstazės, neprašys nieko geresnio iš erdvės, tapusios kvepiančios lyg kvepalais ir smilkalais; nes jos bus pasotintos visiškos laimės, kaip angelai, kurie gyvena malonių dangų didybėje ir ramybėje.
* * * * *Aš keliais sakiniais nustatysiu, kaip Maldororas buvo geras pirmaisiais savo metais, kai gyveno laimingas; tai padaryta. Vėliau jis pastebėjo, kad gimė piktas: nepaprasta lemtis! Jis slėpė savo charakterį kiek galėjo, daugelį metų; bet, galiausiai, dėl šios koncentracijos, kuri jam nebuvo natūrali, kasdien kraujas jam mušdavo į galvą; kol, nebegalėdamas daugiau pakelti tokio gyvenimo, jis ryžtingai metėsi į blogio karjerą… saldi atmosfera!
* * * * *Kas būtų pagalvojęs! kai jis bučiuodavo mažą vaiką rausvu veidu, jis būtų norėjęs nupjauti jam skruostus skustuvu, ir jis būtų tai daręs labai dažnai, jei Teisingumas, su savo ilga bausmių procesija, nebūtų jam kaskart sutrukdęs. Jis nebuvo melagis, jis pripažindavo tiesą ir sakydavo, kad yra žiaurus. Žmonės, ar girdėjote? jis drįsta tai kartoti su šia virpančia plunksna! Vadinasi, yra jėga, stipresnė už valią… Prakeiksmas! Akmuo norėtų išvengti gravitacijos dėsnių? Neįmanoma. Neįmanoma, jei blogis norėtų susivienyti su gėriu. Tai aš sakiau anksčiau.
* * * * *Yra tokių, kurie rašo siekdami žmonių plojimų, pasitelkę taurias širdies savybes, kurias vaizduotė sukuria arba kurias jie gali turėti. Aš gi, aš įdarbinu savo genijų tapyti žiaurumo malonumus! Malonumus ne laikinus, dirbtinius; bet tuos, kurie prasidėjo su žmogumi ir baigsis su juo. Argi genijus negali susivienyti su žiaurumu slaptuose Apvaizdos sprendimuose? arba, dėl to, kad esi žiaurus, argi negalima turėti genijaus? To įrodymą pamatysite mano žodžiuose; tik nuo jūsų priklauso manęs klausytis, jei to norite… Atleiskite, man pasirodė, kad mano plaukai pasišiaušė ant galvos; bet tai niekis, nes ranka man pavyko lengvai juos grąžinti į pradinę padėtį. Tas, kuris dainuoja, nepretenduoja, kad jo kavatinos būtų nežinomas dalykas; priešingai, jis giriasi tuo, kad išdidžios ir piktos jo herojaus mintys yra visuose žmonėse.
* * * * *Aš mačiau, per visą savo gyvenimą, be jokios išimties, žmones siaurais pečiais atliekant kvailus ir daugybę veiksmų, bukinant savo artimą ir iškreipiant sielas visomis priemonėmis. Savo veiksmų motyvus jie vadina: šlovė. Matydamas šiuos reginius, aš norėjau juoktis kaip kiti; bet tai, keista imitacija, buvo neįmanoma. Aš paėmiau lenktinį peilį, kurio ašmenys buvo aštrūs, ir persipjoviau kūną ten, kur susijungia lūpos. Akimirką maniau pasiekęs tikslą. Pažvelgiau veidrodyje į šią savo paties valia sužalotą burną! Tai buvo klaida! Kraujas, kuris gausiai tekėjo iš abiejų žaizdų, be to, trukdė atskirti, ar tai tikrai buvo kitų juokas. Bet po kelių palyginimo akimirkų aš gerai pamačiau, kad mano juokas nepanašus į žmonių, tai yra, kad aš nesijuokiau. Aš mačiau žmones bjauriomis galvomis ir baisiomis akimis, įdubusiomis tamsiose orbitose, pranokstančius uolos kietumą, lydyto plieno standumą, ryklio žiaurumą, jaunystės įžūlumą, nusikaltėlių beprotišką įniršį, veidmainio išdavystes, pačius ypatingiausius komediantus, kunigų charakterio galią ir pačias slapčiausias būtybes išorėje, pačias šalčiausias pasauliuose ir danguje; varginančius moralistus, bandančius atskleisti jų širdį, ir užsitraukiančius ant savęs negailestingą pyktį iš aukštybių. Aš mačiau juos visus vienu metu, tai tvirčiausią kumštį nukreiptą į dangų, kaip jau iškrypusio vaiko prieš motiną, tikriausiai sukurstytus kokios nors pragaro dvasios, akis, kupinas graužiančios ir kartu neapykantos kupinos sąžinės graužaties, ledinėje tyloje nedrįstančius išsakyti plačių ir nedėkingų apmąstymų, kuriuos slėpė jų krūtinė, tiek jie buvo pilni neteisybės ir siaubo, ir nuliūdinančius užuojauta Gailestingumo Dievą; tai kiekvieną dienos akimirką, nuo vaikystės pradžios iki senatvės pabaigos, liejantį neįtikėtinus anatemas, neturinčias sveiko proto, prieš viską, kas kvėpuoja, prieš save pačius ir prieš Apvaizdą, prostituoti moteris ir vaikus, ir taip išniekinti kūno dalis, pašvęstas gėdai. Tada jūros pakelia savo vandenis, praryja savo bedugnėse lentas; uraganai, žemės drebėjimai verčia namus; maras, įvairios ligos retina besimeldžiančias šeimas. Bet žmonės to nepastebi. Aš mačiau juos taip pat raustančius, bąlančius iš gėdos dėl savo elgesio šioje žemėje; retai. Audros, uraganų seserys; melsvas firmamente, kurio grožio aš nepripažįstu; veidmainė jūra, mano širdies atvaizde; žeme, paslaptingomis įsčiomis; sferų gyventojai; visa visata; Dieve, kuris ją sukūrei su didybe, tave aš šaukiuosi: parodyk man žmogų, kuris būtų geras!.. Bet tegul tavo malonė dešimteriopai padidina mano prigimtines jėgas; nes, matydamas šią pabaisą, aš galiu mirti iš nuostabos: mirštama ir nuo mažiau.
* * * * *Reikia leisti nagams augti dvi savaites. O! kaip saldu brutaliai išplėšti iš lovos vaiką, kuris dar nieko neturi ant viršutinės lūpos, ir, labai atviromis akimis, apsimesti švelniai braukiant ranka jam per kaktą, atlošiant atgal jo gražius plaukus! Tada, staiga, kai jis to mažiausiai tikisi, suleisti ilgus nagus į jo minkštą krūtinę taip, kad jis nemirtų; nes, jei jis mirtų, vėliau nebematytum jo kančių. Paskui geriamas kraujas laižant žaizdas; ir per tą laiką, kuris turėtų trukti tiek, kiek trunka amžinybė, vaikas verkia. Niekas nėra taip skanu, kaip jo kraujas, išgautas taip, kaip ką tik sakiau, ir dar visai šiltas, nebent tai būtų jo ašaros, karčios kaip druska. Žmogau, ar niekada neragavai savo kraujo, kai netyčia įsipjovei pirštą? Koks jis skanus, ar ne tiesa; nes jis neturi jokio skonio. Be to, ar nepameni, kaip vieną dieną, savo niūriuose apmąstymuose, pridėjai saują, įdubusią dugne, prie savo liguisto veido, sušlapinto to, kas krito iš akių; kuri ranka paskui lemtingai judėjo link burnos, kuri sėmė dideliais gurkšniais, iš tos taurės, virpančios kaip mokinio dantys, žiūrinčio įstrižai į tą, kuris gimė jį engti, ašaras? Kokios jos skanios, ar ne tiesa; nes jos turi acto skonį. Manytum, tai ašaros tos, kuri myli labiausiai; bet vaiko ašaros gomuriui geresnės. Jis neišduoda, dar nepažindamas blogio: ta, kuri myli labiausiai, išduoda anksčiau ar vėliau… aš tai atspėju pagal analogiją, nors nežinau, kas yra draugystė, kas meilė (tikėtina, kad niekada jų nepriimsiu; bent jau iš žmonių giminės pusės). Taigi, kadangi tavo kraujas ir tavo ašaros tau nekelia šleikštulio, maitinkis, maitinkis su pasitikėjimu paauglio ašaromis ir krauju. Užrišk jam akis, kol draskysi jo virpančius kūnus; ir, išklausęs ilgas valandas jo didingų riksmų, panašių į veriančius karkalus, kuriuos mūšyje leidžia mirštančių sužeistųjų gerklės, tada, pasitraukęs kaip lavina, pulsi iš gretimo kambario ir apsimesi atvykstantis jam į pagalbą. Atriši jam rankas, kurių nervai ir venos iššokusios, grąžinsi regėjimą jo paklaikusioms akims, vėl imdamas laižyti jo ašaras ir kraują. Kokia tada atgaila tikra! Dieviškoji kibirkštis, kuri yra mumyse ir pasirodo taip retai, pasirodo; per vėlai! Kaip širdis tvinsta galėdama paguosti nekaltąjį, kuriam padaryta bloga: „Paaugly, ką tik iškentęs žiaurius skausmus, kas gi galėjo įvykdyti jums nusikaltimą, kurio nežinau kokiu vardu vadinti! Nelaimingasis, koks jūs esate! Kaip jūs turite kentėti! Ir jei jūsų motina žinotų tai, ji nebūtų arčiau mirties, tokios nekenčiamos kaltųjų, negu aš esu dabar. Deja! kas gi yra gėris ir blogis? Ar tai vienas ir tas pats dalykas, kuriuo mes su įniršiu liudijame savo bejėgiškumą ir aistrą pasiekti begalybę net pačiomis beprotiškiausiomis priemonėmis? Arba, ar tai du skirtingi dalykai? Taip… tebūnie tai verčiau vienas ir tas pats dalykas… nes kitaip, kas manęs laukia teismo dieną! Paaugly, atleisk man; tai tas, kuris yra priešais tavo kilnų ir šventą veidą, sulaužė tavo kaulus ir sudraskė mėsas, kurios kaba įvairiose tavo kūno vietose. Ar tai mano sergančio proto kliedesys, ar tai slaptas instinktas, nepriklausantis nuo mano protavimų, panašus į erelio, draskančio savo grobį, pastūmėjo mane įvykdyti šį nusikaltimą; ir vis dėlto, tiek pat, kiek mano auka, aš kentėjau! Paaugly, atleisk man. Kartą išėję iš šio laikino gyvenimo, aš noriu, kad mes būtume susipynę per amžinybę; sudaryti tik vieną būtybę, mano burna prilipusi prie tavo burnos. Net tokiu būdu mano bausmė nebus pilna. Tada tu mane draskysi, niekada nesustodamas, dantimis ir nagais vienu metu. Aš papuošiu savo kūną kvepiančiomis girliandomis šiai išperkamajai aukai; ir mes kentėsime abu, aš – būdamas draskomas, tu – mane draskydamas… mano burna prilipusi prie tavo burnos. O paaugly, šviesiais plaukais, tokiomis švelniomis akimis, ar padarysi dabar tai, ką tau patariu? Nepaisant tavęs paties, aš noriu, kad tai padarytum, ir tu padarysi laimingą mano sąžinę.“ Taip pakalbėjęs, tuo pačiu metu būsi padaręs bloga žmogui ir būsi to paties žmogaus mylimas: tai didžiausia laimė, kokią galima įsivaizduoti. Vėliau galėsi paguldyti jį į ligoninę; nes luošys negalės užsidirbti pragyvenimui. Tave vadins geru, ir laurų vainikai bei aukso medaliai slėps tavo nuogas pėdas, išsibarsčiusias ant didžiojo kapo, senu veidu. O tu, kurio vardo nenoriu rašyti šiame puslapyje, pašventinusiame nusikaltimo šventumą, žinau, kad tavo atleidimas buvo milžiniškas kaip visata. Bet aš, aš dar egzistuoju!
* * * * *Aš sudariau sandėrį su prostitucija, kad sėčiau netvarką šeimose. Prisimenu naktį, ėjusią prieš šį pavojingą ryšį. Priešais save išvydau kapą. Išgirdau jonvabalį, didelį kaip namas, kuris man tarė: „Aš tau pašviesiu. Skaityk užrašą. Ne iš manęs kyla šis aukščiausias įsakymas.“ Plati kraujo spalvos šviesa, kurią išvydus man ėmė kalenti dantys, o rankos bejėgiškai nusviro, pasklido oru iki pat horizonto. Aš atsirėmiau į griūvančią sieną, nes buvau bepuoląs, ir perskaičiau: „Čia guli jaunuolis, kuris mirė džiova: jūs žinote kodėl. Nesimelskite už jį.“ Daugelis vyrų galbūt nebūtų turėję tiek drąsos kiek aš. Tuo metu graži nuoga moteris atėjo ir atsigulė prie mano kojų. Aš jai, liūdnu veidu: „Gali atsikelti.“ Ištiesiau jai ranką, kuria brolžudys perpjauna gerklę savo seseriai. Jonvabalis man: „Tu, paimk akmenį ir užmušk ją.“ – „Kodėl?“ tariau jam. Jis man: „Saugokis manęs; silpnesnysis, nes aš esu stipresnis. Šioji vadinasi Prostitucija.“ Su ašaromis akyse, su įniršiu širdyje, pajutau savyje gimstant nežinomą jėgą. Paėmiau didelį akmenį; po daugelio pastangų sunkiai pakėliau jį iki krūtinės; užsidėjau rankomis ant peties. Užlipau į kalną iki pat viršūnės: iš ten sutraiškiau jonvabalį. Jo galva susmego į žemę per žmogaus ūgį; akmuo atšoko į šešių bažnyčių aukštį. Jis nukrito į ežerą, kurio vandenys akimirką nuslūgo, besisukdami verpetais ir išrausdami milžinišką apverstą kūgį. Ramybė vėl pasirodė paviršiuje; kraujo šviesa daugiau nešvietė. „Deja! Deja! – sušuko gražioji nuoga moteris. – Ką padarei?“ Aš jai: „Man tu labiau patinki negu jis; nes aš gailiuosi nelaimingųjų. Ne tavo kaltė, jei amžinasis teisingumas tave sukūrė.“ Ji man: „Vieną dieną žmonės man atiduos teisingumą; daugiau tau nieko nesakysiu. Leisk man išeiti, kad paslėpčiau jūros dugne savo begalinį liūdesį. Tik tu ir šlykščios pabaisos, knibždančios tose juodose bedugnėse, manęs neniekinate. Tu geras. Sudie, tu, kuris mane mylėjai!“ Aš jai: „Sudie! Dar kartą: sudie! Aš tave mylėsiu visada!.. Nuo šiandien aš atsižadu dorybės.“ Štai kodėl, o tautos, kai išgirsite žiemos vėją dejuojant virš jūros ir prie jos krantų, ar virš didžiųjų miestų, kurie jau seniai dėl manęs apsivilko gedulą, ar per šaltus poliarinius regionus, sakykite: „Tai ne Dievo dvasia praeina: tai tik aštrus prostitucijos atodūsis, susijungęs su gūdžiomis Montevidėjiečio dejonėmis.“ Vaikai, tai aš jums sakau. Tada, kupini gailestingumo, klaupkitės; ir tegul žmonės, gausesni už utėles, kalba ilgas maldas.
* * * * *Mėnesienoje, prie jūros, nuošaliose kaimo vietose, matyti, kaip, pasinėrę į karčius apmąstymus, visi daiktai įgauna geltonas, neaiškias, fantastines formas. Medžių šešėlis, tai greitai, tai lėtai, bėga, ateina, grįžta, įvairiomis formomis, susiplodamas, priglusdamas prie žemės. Anais laikais, kai buvau nešamas jaunystės sparnų, tai mane versdavo svajoti, atrodė keista; dabar aš prie to pripratęs. Vėjas per lapus dejuoja savo ilgesingas gaidas, ir apuokas gieda savo gūdžią raudą, nuo kurios plaukai šiaušiasi tiems, kas ją girdi. Tada šunys, tapę įsiutę, sutrauko savo grandines, pabėga iš tolimų sodybų; jie laksto po laukus, šen ir ten, beprotybės apimti. Staiga jie sustoja, žvalgosi į visas puses su laukiniu nerimu, akys dega; ir, lygiai kaip drambliai prieš mirdami meta dykumoje paskutinį žvilgsnį į dangų, beviltiškai keldami straublį, nuleipindami ausis, lygiai taip šunys nuleipina ausis, pakelia galvą, išpučia baisų kaklą ir ima skalyti, paeiliui, tai kaip vaikas, rėkiantis iš bado, tai kaip katinas, sužeistu pilvu ant stogo, tai kaip moteris, kuri tuoj gimdys, tai kaip ligonis, mirštantis nuo maro ligoninėje, tai kaip mergaitė, dainuojanti didingą melodiją, prieš žvaigždes šiaurėje, prieš žvaigždes rytuose, prieš žvaigždes pietuose, prieš žvaigždes vakaruose; prieš mėnulį; prieš kalnus, tolumoje panašius į milžiniškas uolas, gulinčias tamsoje; prieš šaltą orą, kurį jie traukia pilnais plaučiais, ir kuris padaro jų šnervių vidų raudoną, degantį; prieš nakties tylą; prieš pelėdas, kurių įstrižas skrydis kliudo jų snukius, nešant žiurkę ar varlę snape, gyvą maistą, saldų mažyliams; prieš kiškius, kurie pradingsta akimirksniu; prieš vagį, kuris sprunka savo arklio galopu, įvykdęs nusikaltimą; prieš gyvates, judinančias viržius, nuo ko jiems virpa oda, griežia dantys; prieš savo pačių lojimą, kuris jiems patiems kelia baimę; prieš rupūžes, kurias jie sutraiško vienu žandikaulių krimstelėjimu (kodėl jos nutolo nuo pelkės?); prieš medžius, kurių lapai, švelniai sūpuojami, yra daugybė paslapčių, kurių jie nesupranta, kurias nori atskleisti savo įsmeigtomis, protingomis akimis; prieš vorus, kabančius tarp savo ilgų kojų, lipančius į medžius gelbėtis; prieš varnus, kurie nerado ko ėsti per dieną ir grįžta į gūžtą pavargusiais sparnais; prieš kranto uolas; prieš ugnis, kurios pasirodo nematomų laivų stiebuose; prieš duslų bangų ošimą; prieš dideles žuvis, kurios, plaukdamos, parodo savo juodą nugarą, paskui panyra į bedugnę; ir prieš žmogų, kuris juos paverčia vergais. Po to jie vėl ima bėgioti po laukus, šokdami savo kruvinomis letenomis per griovius, kelius, laukus, žoles ir stačius akmenis. Manytum, jie užsikrėtę pasiutlige, ieško plataus tvenkinio troškuliui numalšinti. Jų ilgi staugimai baugina gamtą. Vargas vėluojančiam keliautojui! Kapinių draugai puls jį, sudraskys, suės savo nasrais, iš kurių kapsi kraujas; nes jų dantys nėra sugedę. Laukiniai žvėrys, nedrįsdami prisiartinti ir dalyvauti mėsos puotoje, bėga kiek akys užmato, drebėdami. Po keleto valandų šunys, išvargę nuo bėgiojimo šen ir ten, beveik negyvi, iškišę liežuvius, puola vienas ant kito, nežinodami ką daro, ir sudrasko vienas kitą į tūkstančius gabalų su neįtikėtinu greičiu. Jie taip elgiasi ne iš žiaurumo. Vieną dieną stiklinėmis akimis mano motina man tarė: „Kai būsi savo lovoje, kai girdėsi šunų lojimą laukuose, pasislėpk po antklode, nepaversk pajuoka to, ką jie daro: jie jaučia nepasotinamą begalybės troškulį, kaip tu, kaip aš, kaip ir likę žmonės blyškiais ir ilgais veidais. Aš tau netgi leidžiu atsistoti prie lango stebėti šį reginį, kuris yra gana didingas.“ Nuo to laiko aš gerbiu mirusiosios norą. Aš, kaip šunys, jaučiu begalybės poreikį… Aš negaliu, negaliu patenkinti šio poreikio! Aš esu vyro ir moters sūnus, sprendžiant iš to, ką man sakė. Tai mane stebina… aš maniau esąs daugiau! Beje, koks man skirtumas, iš kur aš atėjau? Aš, jei tai būtų priklausę nuo mano valios, būčiau norėjęs verčiau būti ryklio patelės, kurios alkis yra audrų draugas, ir tigro, kurio žiaurumas pripažintas, sūnus: nebūčiau toks piktas. Jūs, kurie žiūrite į mane, pasitraukite nuo manęs, nes mano kvėpavimas skleidžia nuodingą alsavimą. Niekas dar nematė žalių mano kaktos raukšlių; nei išsišovusių mano lieso veido kaulų, panašių į kokios didelės žuvies ašakas, arba į uolas, dengiančias jūros pakrantes, arba į stačius Alpių kalnus, kuriuos dažnai pereidavau, kai ant mano galvos buvo kitos spalvos plaukai. Ir kai aš sėlinu aplink žmonių būstus audringomis naktimis, degant akims, plaukams plakamiems audros vėjų, vienišas kaip akmuo kelio viduryje, aš dengiu savo suvytusį veidą aksomo gabalu, juodu kaip suodžiai, užpildantys kaminų vidų: nereikia, kad akys būtų liudininkės bjaurumo, kurį Aukščiausioji Būtybė su galingos neapykantos šypsniu uždėjo ant manęs. Kiekvieną rytą, kai saulė teka kitiems, skleisdama džiaugsmą ir gydančią šilumą gamtoje, tuo tarpu kai joks mano bruožas nejuda, įsmeigęs žvilgsnį į erdvę, pilną tamsybių, susigūžęs savo mylimo urvo gilumoje, neviltyje, kuri mane svaigina kaip vynas, aš daužau savo galingomis rankomis savo sudraskytą krūtinę. Visgi aš jaučiu, kad nesergu pasiutlige! Visgi aš jaučiu, kad nesu vienintelis, kuris kenčia! Visgi aš jaučiu, kad kvėpuoju! Kaip pasmerktasis, kuris bando savo raumenis, mąstydamas apie jų likimą, ir kuris greitai lips ant ešafoto, stovėdamas ant savo šiaudų gulto, užmerkęs akis, aš lėtai suku kaklą iš dešinės į kairę, iš kairės į dešinę, ištisas valandas; aš nekrentu negyvas. Akimirka po akimirkos, kai mano kaklas nebegali toliau suktis ta pačia kryptimi, kai jis sustoja, kad imtų suktis priešinga kryptimi, aš staiga pažvelgiu į horizontą pro retus plyšius, paliktus tankių krūmokšnių, dengiančių įėjimą: aš nieko nematau! Nieko… nebent laukus, kurie šoka verpetais kartu su medžiais ir ilgomis paukščių voromis, skrodžiančiomis orą. Tai drumsčia man kraują ir smegenis… Kas gi man per galvą daužo geležiniu strypu, tarytum kūjis, kalantis priekalą?
* * * * *Aš ketinu, nesijaudindamas, garsiu balsu padeklamuoti rimtą ir šaltą posmą, kurį tuoj išgirsite. Jūs atkreipkite dėmesį į tai, kas jame yra, ir saugokitės to nemalonaus įspūdžio, kurį jis būtinai paliks, tarsi dėmę, jūsų sudrumstose vaizduotėse. Nemanykite, kad aš esu arti mirties, nes aš dar nesu skeletas, ir senatvė dar neprilipo man prie kaktos. Todėl atmeskime bet kokią idėją lyginti su gulbe tą akimirką, kai jos egzistencija išskrenda, ir matykite prieš save tik pabaisą; džiaugiuosi, kad negalite įžiūrėti jos veido; bet mažiau jis baisus negu jos siela. Vis dėlto, aš nesu nusikaltėlis… Gana šia tema. Nesenai aš vėl mačiau jūrą ir mindžiau laivų denį, ir mano prisiminimai yra tokie gyvi, tarsi būčiau ją palikęs vakar. Būkite vis dėlto, jei galite, tokie pat ramūs kaip aš skaitant tai, ką aš jau gailiuosi jums siūląs, ir neraudonuokite nuo minties apie tai, kas yra žmogaus širdis. O aštuonkoji šilkiniu žvilgsniu! tu, kurio siela neatskiriama nuo manosios; tu, gražiausias iš žemės rutulio gyventojų, ir kuris vadovauji keturių šimtų siurbtukų seraliui; tu, kuriame tauriai reziduoja, kaip savo natūralioje buveinėje, bendru sutarimu, nesuardomais ryšiais, švelni bendraujanti dorybė ir dieviškos gracijos, kodėl tavęs nėra su manimi, tavo gyvsidabrio pilvui glaudžiantis prie mano aliuminio krūtinės, sėdint mums abiems ant kokios nors kranto uolos, kad kontempliuotume šį reginį, kurį aš dievinu!
Senasis vandenyne, krištolo bangomis, tu proporcingai panėšėji į tas žydras žymes, kurias matome ant sumuštų jungų nugarų; tu esi didžiulė mėlynė, uždėta ant žemės kūno: man patinka šis palyginimas. Taip, tave pirmą kartą pamačius, ilgas liūdesio dvelksmas, kurį manytum esant tavo švelnaus brizo murmėjimu, pereina, palikdamas neištrinamus pėdsakus, per giliai sukrėstą sielą, ir tu primeni savo mylėtojų atminčiai, nors ne visada tai suvokiama, rūsčią žmogaus pradžią, kai jis susipažįsta su skausmu, kuris jo daugiau nebepalieka. Sveikinu tave, senasis vandenyne!
Senasis vandenyne, tavo harmoningai sferiška forma, kuri džiugina rimtą geometrijos veidą, man pernelyg primena mažas žmogaus akis, panašias į šerno dėl mažumo ir į nakties paukščių dėl tobulo apskritimo kontūro. Vis dėlto žmogus manė esąs gražus visais amžiais. Aš verčiau manau, kad žmogus tiki savo grožiu tik iš savimeilės; bet kad jis iš tikrųjų nėra gražus ir kad jis tą įtaria, nes kodėl jis žiūri į savo artimo veidą su tokia panieka? Sveikinu tave, senasis vandenyne!
Senasis vandenyne, tu esi tapatybės simbolis: visada lygus sau pačiam. Tu nesikeiti iš esmės, ir jei tavo bangos kur nors įniršusios, toliau, kokioje nors kitoje zonoje, jos yra visiškos ramybės būsenoje. Tu nesi kaip žmogus, kuris sustoja gatvėje pažiūrėti, kaip du buldogai kimba vienas kitam į gerklę, bet kuris nesustoja, kai praeina laidotuvės; kuris šį rytą prieinamas, o šį vakarą blogos nuotaikos; kuris šiandien juokiasi, o rytoj verkia. Sveikinu tave, senasis vandenyne!
Senasis vandenyne, nebūtų nieko neįmanoma tame, kad tu savo gelmėse slepi ateities naudą žmogui. Tu jam jau davei banginį. Tu neleidi lengvai atspėti godžioms gamtos mokslų akims tūkstančio savo intymios organizacijos paslapčių: tu kuklus. Žmogus giriasi be perstojo, ir dėl smulkmenų. Sveikinu tave, senasis vandenyne!
Senasis vandenyne, įvairios žuvų rūšys, kurias tu maitini, neprisiekė brolybės tarpusavyje. Kiekviena rūšis gyvena sau. Temperamentai ir sandaros, kurie varijuoja kiekvienoje iš jų, patenkinamai paaiškina tai, kas iš pradžių atrodo tik anomalija. Taip yra ir su žmogumi, kuris neturi tų pačių pasiteisinimo motyvų. Ar žemės gabalą užima trisdešimt milijonų žmonių, šie mano privalą nesikišti į savo kaimynų, pritvirtintų kaip šaknys prie sekančio žemės gabalo, egzistenciją. Leidžiantis nuo didelio prie mažo, kiekvienas žmogus gyvena kaip laukinis savo irštvoje ir retai iš jos išeina aplankyti savo artimo, lygiai taip pat tūnančio kitoje irštvoje. Didžioji visuotinė žmonių šeima yra utopija, verta pačios vidutiniškiausios logikos. Be to, iš tavo vaisingų krūtų reginio kyla nedėkingumo sąvoka; nes iškart pagalvojama apie tuos gausius tėvus, pakankamai nedėkingus Kūrėjui, kad paliktų savo apgailėtinos sąjungos vaisių. Sveikinu tave, senasis vandenyne!
Senasis vandenyne, tavo materialią didybę galima lyginti tik su tuo matu, kurį susidarome apie tai, kiek reikėjo aktyvios galios, kad būtų pagimdyta visa tavo masė. Tavęs neįmanoma aprėpti vienu žvilgsniu. Norint tave kontempliuoti, regėjimas turi sukti savo teleskopą nenutrūkstamu judesiu į keturis horizonto taškus, lygiai kaip matematikas, norėdamas išspręsti algebrinę lygtį, yra priverstas atskirai išnagrinėti įvairius galimus atvejus, prieš įveikdamas sunkumą. Žmogus valgo maistingas medžiagas ir deda kitas pastangas, vertas geresnio likimo, kad atrodytų storas. Tegul ji pučiasi kiek nori, ta žavinga varlė. Būk ramus, ji neprilygs tau dydžiu; aš taip manau, bent jau. Sveikinu tave, senasis vandenyne!
Senasis vandenyne, tavo vandenys kartūs. Tai lygiai toks pat skonis kaip tulžis, kurią kritika lieja ant vaizduojamųjų menų, ant mokslų, ant visko. Jei kas nors turi genijų, jį verčia atrodyti idiotu; jei kas nors kitas yra gražaus kūno, tai baisus kuprota. Be abejo, reikia, kad žmogus stipriai jaustų savo netobulumą, kurio trys ketvirtadaliai, beje, priklauso tik nuo jo paties, kad jį taip kritikuotų! Sveikinu tave, senasis vandenyne!
Senasis vandenyne, žmonės, nepaisant jų metodų tobulumo, dar nesugebėjo, padedami mokslo tyrimo priemonių, išmatuoti svaiginančio tavo bedugnių gylio; tu turi tokių, kurias ilgiausi, sunkiausi zondai pripažino nepasiekiamomis. Žuvims… joms tai leista: ne žmonėms. Dažnai aš klausiau savęs, kurį dalyką lengviau pažinti: vandenyno gylį ar žmogaus širdies gylį! Dažnai, ranką pridėjęs prie kaktos, stovėdamas laivuose, kol mėnulis netvarkingai sūpavosi tarp stiebų, aš pagaudavau save atsiribojantį nuo visko, kas nebuvo mano siekiamas tikslas, besistengiantį išspręsti šią sunkią problemą! Taip, kas gilesnis, kas labiau neįžvelgiamas iš jų dviejų: vandenynas ar žmogaus širdis? Jei trisdešimt metų gyvenimo patirties gali iki tam tikro lygio nusverti svarstykles link vieno ar kito iš šių sprendimų, man bus leista pasakyti, kad, nepaisant vandenyno gylio, jis negali lygiuotis, kalbant apie šios savybės palyginimą, su žmogaus širdies gyliu. Aš bendravau su žmonėmis, kurie buvo dori. Jie mirdavo šešiasdešimties metų, ir kiekvienas nepraleisdavo progos sušukti: „Jie darė gera šioje žemėje, tai yra, jie praktikavo labdarą: tai viskas, tai nėra gudru, kiekvienas gali tiek pat padaryti.“ Kas supras, kodėl du mylimieji, kurie dievino vienas kitą vakar, dėl neteisingai interpretuoto žodžio pasuka vienas į rytus, kitas į vakarus, su neapykantos, keršto, meilės ir sąžinės graužaties dygliais, ir daugiau nebesimato, kiekvienas apsigaubęs savo vieniša didybe? Tai stebuklas, kuris atsinaujina kasdien ir kuris dėl to nėra mažiau stebuklingas. Kas supras, kodėl mėgaujamasi ne tik bendromis savo artimųjų nelaimėmis, bet ir ypatingomis savo brangiausių draugų nelaimėmis, nors tuo pat metu dėl to liūdima? Neginčijamas pavyzdys serijai užbaigti: žmogus veidmainiškai sako „taip“ ir galvoja „ne“. Būtent todėl žmonijos šerniukai taip pasitiki vieni kitais ir nėra egoistai. Psichologijai lieka padaryti daug pažangos. Sveikinu tave, senasis vandenyne!
Senasis vandenyne, tu toks galingas, kad žmonės tai sužinojo savo pačių sąskaita. Veltui jie naudoja visus savo genijaus išteklius… nepajėgūs tavęs suvaldyti. Jie rado savo šeimininką. Aš sakau, kad jie rado kai ką stipresnio už save. Tas kažkas turi vardą. Tas vardas yra: vandenynas! Baimė, kurią tu jiems keli, yra tokia, kad jie tave gerbia. Nepaisant to, tu šokdini jų sunkiausias mašinas su gracija, elegancija ir lengvumu. Tu priverti juos atlikti gimnastinius šuolius iki dangaus ir nuostabius nėrimus iki pat tavo valdų dugno: akrobatas to pavydėtų. Palaiminti jie, kai tu jų galutinai neapgaubi savo kunkuliuojančiomis klostėmis, kad jie pamatytų, be geležinkelio, tavo vandens viduriuose, kaip laikosi žuvys, ir ypač kaip laikosi jie patys. Žmogus sako: „Aš esu protingesnis už vandenyną.“ Tai įmanoma, tai netgi gana teisinga; bet vandenynas jam yra baisesnis negu jis vandenynui: tai, ko nereikia įrodinėti. Šis patriarchas stebėtojas, mūsų pakibusio rutulio pirmųjų epochų amžininkas, šypsosi iš gailesčio, kai stebi tautų jūrų mūšius. Štai šimtas leviatanų, išėjusių iš žmonijos rankų. Emfatiški vyresnybės įsakymai, sužeistųjų riksmai, patrankų šūviai – tai triukšmas, sukeltas tyčia, kad sunaikintų keletą sekundžių. Atrodo, kad drama baigta, ir kad vandenynas viską susidėjo į pilvą. Nasrai yra baisūs. Jie turi būti dideli apačioje, nežinomybės kryptimi! Kad galiausiai vainikuotų kvailą komediją, kuri net nėra įdomi, matyti, vidury oro, koks nors gandras, vėluojantis dėl nuovargio, kuris ima rėkti, nestabdydamas savo skrydžio mostų: „Še tau!.. man tai atrodo prasta! Apačioje buvo juodų taškų; aš užsimerkiau: jie dingo.“ Sveikinu tave, senasis vandenyne!
Senasis vandenyne, o didysis viengungi, kai tu keliauji per iškilmingą savo flegmatiškų karalysčių vienatvę, tu pagrįstai didžiuojiesi savo prigimtine didybe ir tikromis pagyromis, kurias skubu tau suteikti. Geidulingai sūpuojamas švelnių tavo didingos lėtybės garų, kas yra grandioziškiausia tarp atributų, kuriais suvereni galia tave apdovanojo, tu išvynioji, niūrios paslapties viduryje, per visą savo didingą paviršių, savo nepalyginamas bangas, su ramiu savo amžinosios galios jausmu. Jos seka lygiagrečiai, atskirtos trumpų intervalų. Vos viena sumažėja, kita eina jos pasitikti augdama, lydima melancholiško putos, kuri tirpsta, garso, kad mus įspėtų, jog viskas yra puta. (Taip žmonės, tos gyvosios bangos, miršta vienas po kito, monotoniškai; bet nepalikdami putoto garso). Paukštis keleivis ilsisi ant jų su pasitikėjimu ir leidžiasi atiduodamas jų judesiams, kupiniems išdidžios gracijos, kol jo sparnų kaulai atgauna įprastą jėgą tęsti savo oro piligrimystę. Norėčiau, kad žmogaus didybė būtų tik tavosios atspindžio įsikūnijimas. Aš prašau daug, ir šis nuoširdus noras yra garbingas tau. Tavo moralinė didybė, begalybės atvaizdas, yra didžiulė kaip filosofo apmąstymas, kaip moters meilė, kaip paukščio dieviškas grožis, kaip poeto meditacijos. Tu gražesnis už naktį. Atsakyk man, vandenyne, ar nori būti mano broliu? Judėk veržliai… labiau… dar labiau, jei nori, kad lyginciau tave su Dievo kerštu; ištiesk savo melsvas letenas skindamasis kelią ant savo paties krūtinės… tai gerai. Išvyniok savo baisias bangas, šlykštus vandenyne, suprantamas tik man vienam, ir prieš kurį aš krintu, parpuolęs tau po kojų. Žmogaus didybė yra pasiskolinta; jis man nepadarys įspūdžio: tu – taip. O! kai tu žengi pirmyn, aukšta ir baisia ketera, apsuptas savo vingiuotų klosčių lyg dvaro, magnetizuojantis ir laukinis, ridentamas savo bangas vienas ant kitų, su sąmone to, kas esi, kol stumi iš savo krūtinės gelmių, lyg prislėgtas intensyvios sąžinės graužaties, kurios negaliu atskleisti, tą duslų amžiną riaumojimą, kurio žmonės taip bijo, net kai tave kontempliuoja, saugiai, drebėdami ant kranto, tada aš matau, kad man nepriklauso ta ypatinga teisė vadintis tavo lygiu. Todėl, tavo pranašumo akivaizdoje, aš atiduočiau tau visą savo meilę (ir niekas nežino meilės kiekio, kurį talpina mano aspiracijos į grožį), jei tu manęs skausmingai neversi galvoti apie mano artimą, kuris sudaro su tavimi patį ironiškiausią kontrastą, patį komiškiausią antitezę, kokią kada nors teko matyti kūrinijoje: aš negaliu tavęs mylėti, aš tavęs nekenčiu. Kodėl aš grįžtu pas tave, tūkstantąjį kartą, į tavo draugiškas rankas, kurios prasiveria, kad paglostytų mano degančią kaktą, kuri mato karštinę dingstant nuo jų prisilietimo! Aš nežinau tavo paslėpto likimo; viskas, kas susiję su tavimi, mane domina. Pasakyk gi man, ar tu esi tamsos kunigaikščio buveinė. Pasakyk man tai… pasakyk man tai, vandenyne (tik man vienam, kad neliūdintum tų, kurie dar pažino tik iliuzijas), ir ar Šėtono alsavimas kuria audras, kurios pakelia tavo sūrius vandenis iki debesų. Reikia, kad man tai pasakytum, nes aš džiaugčiausi žinodamas, kad pragaras taip arti žmogaus. Noriu, kad šis posmas būtų paskutinis mano invokacijoje. Todėl, dar vieną kartą, noriu tave pasveikinti ir atsisveikinti! Senasis vandenyne, krištolo bangomis… Mano akys drėksta nuo gausių ašarų, ir aš neturiu jėgų tęsti; nes jaučiu, kad atėjo momentas grįžti tarp žmonių, brutalaus pavidalo; bet… drąsos! Padarykime didelę pastangą ir įvykdykime, su pareigos jausmu, savo likimą šioje žemėje. Sveikinu tave, senasis vandenyne!
* * * * *Manęs nepamatys, mano paskutinę valandą (rašau tai savo mirties patale), apsupto kunigų. Noriu mirti sūpuojamas audringos jūros bangos, arba stovėdamas ant kalno… akys į viršų, ne: žinau, kad mano sunaikinimas bus visiškas. Be to, aš neturėčiau vilties malonei. Kas atidaro mano laidojimo kambario duris? Aš sakiau, kad niekas neįeitų. Kas bebūtumėte, pasitraukite; bet, jei manote pastebį kokį nors skausmo ar baimės ženklą mano hienos veide (naudoju šį palyginimą, nors hiena yra gražesnė už mane ir malonesnė pažiūrėti), nusivilkite: tegul jis prisiartina. Mes esame žiemos naktyje, kai stichijos daužosi iš visų pusių, kai žmogus bijo, ir kai paauglys mąsto apie kokį nors nusikaltimą vienam iš savo draugų, jei jis yra toks, koks aš buvau jaunystėje. Tegul vėjas, kurio graudūs švilpimai liūdina žmoniją nuo tada, kai vėjas, žmonija egzistuoja, kelias akimirkas prieš paskutinę agoniją, neša mane ant savo sparnų kaulų per pasaulį, nekantrų dėl mano mirties. Aš dar pasimėgausiu, slapta, gausiais žmonių piktumo pavyzdžiais (brolis, nematomas, mėgsta stebėti savo brolių veiksmus). Erelis, varnas, nemirtingasis pelikanas, laukinė antis, gervė keleivė, pabudę, drebėdami iš šalčio, matys mane praskrendantį žaibų šviesoje, siaubingą ir patenkintą šmėklą. Jie nežinos, ką tai reiškia. Žemėje angis, didelė rupūžės akis, tigras, dramblys; jūroje banginis, ryklys, kūjaryklis, beformė raja, poliarinio ruonio dantis klaus savęs, koks tai gamtos dėsnio pažeidimas. Žmogus, drebėdamas, priglaus kaktą prie žemės, vidury savo dejavimų. „Taip, aš jus visus pranokstu savo įgimtu žiaurumu, žiaurumu, kurio ištrinti nepriklausė nuo manęs. Ar dėl šio motyvo jūs rodotės prieš mane šitame nusižeminime? o galbūt dėl to, kad matote mane skriejantį, naują fenomeną, kaip gąsdinančią kometą, per sukruvintą erdvę? (Nuo mano didžiulio kūno krenta kraujo lietus, panašiai kaip iš juosvo debesies, kurį uraganas stumia prieš save). Nieko nebijokite, vaikai, aš nenoriu jūsų keikti. Blogis, kurį jūs man padarėte, yra per didelis, per didelis blogis, kurį aš jums padariau, kad jis būtų savanoriškas. Jūs ėjote savo keliu, aš – savuoju, abu jie panašūs, abu iškrypę. Būtinai mes turėjome susitikti šiame charakterio panašume; smūgis, kuris iš to kilo, mums buvo abipusiai lemtingas.“ Tada žmonės po truputį pakels galvą, atgaudami drąsą, kad pamatytų tą, kuris taip kalba, ištiesdami kaklą kaip sraigė. Staiga jų degantis, iškreiptas veidas, rodantis pačias baisiausias aistras, susirauks taip, kad vilkai išsigąs. Jie visi kartu pašoks kaip milžiniška spyruoklė. Kokie prakeiksmai! koks balsų draskymas! Jie mane atpažino. Štai žemės gyvūnai susivienija su žmonėmis, leidžia girdėti savo keistus klyksmus. Daugiau jokios abipusės neapykantos; abi neapykantos nukreiptos prieš bendrą priešą, mane; suartėjama per visuotinį pritarimą. Vėjai, kurie mane laikote, kelkite mane aukščiau; aš bijau klastos. Taip, išnykime po truputį iš jų akių, liudininke, dar kartą, aistrų pasekmių, patenkintas papildyme… Dėkoju tau, o pasaganosi, kad pažadinai mane savo sparnų judesiu, tu, kurio nosį vainikuoja pasagos formos skiauterė: aš pastebiu, iš tiesų, kad tai, deja, buvo tik trumpalaikė liga, ir aš jaučiuosi su pasišlykštėjimu atgimstantis gyvenimui. Vieni sako, kad tu atskridai pas mane iščiulpti to mažo kraujo kiekio, kuris yra mano kūne: kodėl ši hipotezė nėra tikrovė!
* * * * *Šeima apsupusi lempą, pastatytą ant stalo:
– Sūnau, paduok man žirkles, padėtas ant šios kėdės.
– Jų ten nėra, motina.
– Eik jų paieškoti tada į kitą kambarį. Ar pameni tą laiką, mano švelnusis valdove, kai mes meldėmės, kad turėtume vaiką, kuriame atgimtume antrą kartą, ir kuris būtų mūsų senatvės atrama?
– Pamenu, ir Dievas mus išklausė. Mes neturime kuo skųstis dėl savo dalios šioje žemėje. Kiekvieną dieną laiminame Apvaizdą už jos malones. Mūsų Eduardas turi visas savo motinos gracijas.
– Ir vyriškas savo tėvo savybes.
– Štai žirklės, motina; pagaliau jas radau.
Jis vėl imasi darbo… Bet kažkas pasirodė tarpduryje ir keletą akimirkų stebi paveikslą, kuris atsiveria jo akims:
– Ką reiškia šis reginys! Yra daugybė žmonių, kurie yra mažiau laimingi už šituos. Kokį protavimą jie pasitelkia, kad mylėtų egzistenciją? Pasitrauk, Maldororai, nuo šio taikaus židinio; tavo vieta ne čia.
Jis pasitraukė!
– Nežinau, kaip tai vyksta; bet jaučiu žmogiškąsias galias, kurios kovoja mano širdyje. Mano siela nerami, ir nežinia kodėl; atmosfera slegianti.
– Žmona, aš jaučiu tuos pačius įspūdžius kaip tu; aš drebu, kad tik mums nenutiktų kokia nelaimė. Pasitikėkime Dievu; jame yra aukščiausia viltis.
– Motina, aš vos kvėpuoju: man skauda galvą.
– Tau taip pat, mano sūnau! Aš suvilgysiu tau kaktą ir smilkinius actu.
– Ne, geroji motina…
Žiūrėkite, jis remia kūną į kėdės atlošą, pavargęs.
– Kažkas verčiasi mano viduje, ko negalėčiau paaiškinti. Dabar mažiausias daiktas mane erzina.
– Koks tu išblyškęs! Šis vakaronės pabaiga nepraeis be kokio nors lemtingo įvykio, kuris panardins mus visus tris į nevilties ežerą!
Aš girdžiu tolumoje ilgus pačio aštriausio skausmo riksmus.
– Mano sūnau!
– Ak! motina!.. aš bijau!
– Sakyk greičiau, ar tau skauda.
– Motina, man neskauda… Aš nesakau tiesos.
Tėvas negali atsitokėti iš nuostabos:
– Štai riksmai, kuriuos kartais girdi bežvaigždžių naktų tyloje. Nors mes girdime šiuos riksmus, vis dėlto tas, kuris juos leidžia, nėra arti; nes šias dejones galima girdėti už trijų mylių, atnešamas vėjo iš vieno miesto į kitą. Man dažnai kalbėjo apie šį fenomeną: bet aš niekada neturėjau progos pats įsitikinti jo tikrumu. Žmona, tu man kalbėjai apie nelaimę; jei egzistavo realesnė nelaimė ilgoje laiko spiralėje, tai nelaimė to, kuris dabar drumsčia savo artimųjų miegą…
Aš girdžiu tolumoje ilgus pačio aštriausio skausmo riksmus.
– Duok Dieve, kad jo gimimas nebūtų nelaimė jo šaliai, kuri atstūmė jį nuo savo krūtinės. Jis eina iš krašto į kraštą, visur nekenčiamas. Vieni sako, kad jis prislėgtas kažkokios prigimtinės beprotybės nuo pat vaikystės. Kiti mano žinantys, kad jis yra kraštutinio ir instinktyvaus žiaurumo, kurio pats gėdijasi, ir kad jo tėvai mirė iš sielvarto. Yra tokių, kurie tvirtina, kad jaunystėje jį paženklino pravarde: kad jis liko nepaguodžiamas visą likusį gyvenimą, nes jo sužeistas orumas matė ten akivaizdų žmonių piktumo, kuris pasirodo pirmaisiais metais, kad vėliau augtų, įrodymą. Ta pravardė buvo vampyras!..
Aš girdžiu tolumoje ilgus pačio aštriausio skausmo riksmus.
– Jie prideda, kad dienomis, naktimis, be paliaubų ir poilsio, baisūs košmarai verčia jį kraujuoti iš burnos ir ausų; ir kad šmėklos sėdasi prie jo lovos galvūgalio ir meta jam į veidą, stumiamos prieš savo valią nežinomos jėgos, tai švelniu balsu, tai balsu, panašiu į mūšių riaumojimą, su negailestingu atkaklumu, tą pravardę, visada gyvą, visada šlykščią, ir kuri pražus tik kartu su visata. Kai kurie netgi tvirtino, kad meilė jį privedė prie tokios būklės: arba kad šie riksmai liudija atgailą dėl kokio nors nusikaltimo, palaidoto jo paslaptingos praeities naktyje. Bet dauguma mano, kad neišmatuojamas (skausmas/išdidumas) jį kankina, kaip kadaise Šėtoną, ir kad jis norėjo prilygti Dievui…
Aš girdžiu tolumoje ilgus pačio aštriausio skausmo riksmus.
– Mano sūnau, tai išskirtinės paslaptys: aš gailiuosi tavo amžiaus, kad jas išgirdai, ir tikiuosi, kad tu niekada nemėgdžiosi to žmogaus.
Kalbėk, o mano Eduardai; atsakyk, kad niekada nemėgdžiosi to žmogaus.
– O mylima motina, kuriai esu skolingas už gyvybę, aš tau pažadu, jei šventas vaiko pažadas turi kokią vertę, niekada nemėgdžioti to žmogaus.
– Puiku, mano sūnau; reikia paklusti motinai, kad ir kas bebūtų.
Daugiau nebegirdėti dejonių.
– Žmona, ar baigei savo darbą?
– Man trūksta kelių dygsnių šiuose marškiniuose, nors mes ir užtęsėme vakaronę gana ilgai.
– Aš taip pat nebaigiau pradėto skyriaus. Pasinaudokime paskutiniais lempos spinduliais; nes aliejaus beveik nebeliko, ir baikime kiekvienas savo darbą…
Vaikas sušuko:
– Jei Dievas leis mums gyventi!
– Spindintis angele, ateik pas mane: tu vaikščiosi po pievą, nuo ryto iki vakaro: tu nedirbsi. Mano nuostabūs rūmai pastatyti sidabro sienomis, aukso kolonomis ir deimantų durimis. Tu gulsis kada norėsi, skambant dangiškai muzikai, nesukalbėjęs maldos. Kai rytą saulė parodys savo spindinčius spindulius ir džiaugsmingas vieversys nusineš su savimi savo giesmę, kiek akys užmato, į orą, tu dar galėsi likti lovoje, kol tau tai nusibos. Tu vaikščiosi pačiais brangiausiais kilimais; būsi nuolat apsuptas atmosferos, sudarytos iš pačių kvapniausių gėlių esencijų.
– Laikas pailsinti kūną ir protą. Kelkis, šeimos motina, ant savo raumeningų kulkšnių. Teisinga, kad tavo sustingę pirštai paliktų perdėto darbo adatą. Kraštutinumai neturi nieko gero.
– O! kokia tavo egzistencija bus saldi! Aš tau duosiu užburtą žiedą; kai pasuksi jo rubiną, būsi nematomas, kaip princai pasakose.
– Padėk savo kasdienius ginklus į apsauginę spintą, kol aš, savo ruožtu, susitvarkysiu savo reikalus.
– Kai grąžinsi jį į įprastą padėtį, vėl pasirodysi toks, kokį gamta tave suformavo, o jaunasis burtininke. Tai todėl, kad aš tave myliu ir siekiu padaryti tave laimingą.
– Eik šalin, kas bebūtum; neimk manęs už pečių.
– Mano sūnau, neužmik, sūpuojamas vaikystės sapnų: bendra malda nepradėta ir tavo drabužiai dar nėra rūpestingai padėti ant kėdės… Klaupkitės! Amžinasis visatos kūrėjau, tu rodai neišsemiamą gerumą net mažiausiuose dalykuose.
– Tai tu nemėgsti skaidrių upelių, kur slysta tūkstančiai mažų raudonų, mėlynų ir sidabrinių žuvelių? Tu jas gaudysi tinkleliu, tokiu gražiu, kad jis pats jas pritrauks, kol bus pilnas. Nuo paviršiaus matysi blizgančius akmenėlius, labiau nupoliruotus negu marmuras.
– Motina, matai tuos nagus; aš juo nepasitikiu; bet mano sąžinė rami, nes neturiu kuo sau priekaištauti.
– Tu matai mus, parpuolusius prie tavo kojų, prislėgtus tavo didybės jausmo. Jei kokia išdidi mintis įsiskverbia į mūsų vaizduotę, mes ją tuoj pat atmetame su paniekos seilėmis ir aukojame tau neatšaukiamą auką.
– Tu ten maudysies su mažomis mergaitėmis, kurios apvys tave savo rankomis. Išlipus iš maudynių, jos pins tau rožių ir gvazdikų vainikus. Jos turės permatomus drugelio sparnus ir banguojančio ilgio plaukus, kurie plazda aplink jų kaktos švelnumą.
– Net jei tavo rūmai būtų gražesni už krištolą, aš neišeičiau iš šių namų sekti paskui tave. Manau, kad tu tik apsišaukėlis, kadangi kalbi man taip tyliai, bijodamas, kad tave išgirs. Palikti savo tėvus yra blogas poelgis. Ne aš būsiu nedėkingas sūnus. O dėl tavo mažų mergaičių, jos nėra tokios gražios kaip mano motinos akys.
– Visas mūsų gyvenimas išseko tavo šlovės giesmėse. Tokie mes buvome iki šiol, tokie būsime iki akimirkos, kai gausime iš tavęs įsakymą palikti šią žemę.
— Jos paklus menkiausiam tavo ženklui ir galvos tik apie tai, kaip tau įtikti. Jei panorėsi paukščio, kuris niekada nesiilsi, jos tau jį atneš. Jei panorėsi sniego karietos, kuri akimirksniu nugabena į saulę, jos tau ją atneš. Ko gi jos tau neatneštų! Jos atneštų tau net aitvarą, didelį kaip bokštas, kuris paslėptas mėnulyje, ir prie kurio uodegos šilkiniais raiščiais prikabinti visokiausių rūšių paukščiai. Saugokis… paklausyk mano patarimų.
— Daryk ką nori: aš nenoriu nutraukti savo maldos, kad šaukeičiau pagalbos. Nors tavo kūnas išgaruoja, kai noriu jį nustumti, žinok, kad aš tavęs nebijau.
— Prieš tave niekas nėra didinga, nebent liepsna, sklindanti iš tyros širdies.
— Pagalvok apie tai, ką tau sakiau, jei nenori gailėtis.
— Dangiškasis Tėve, atgręžk, atgręžk nelaimes, kurios gali užgriūti mūsų šeimą.
— Tai tu nenori pasitraukti, piktoji dvasia?
— Išsaugok šią brangią žmoną, kuri mane guodė mano nusivylimuose…
— Kadangi mane atstumi, priversiu tave verkti ir griežti dantimis kaip pakaruoklį.
— Ir šį mylintį sūnų, kurio tyros lūpos vos prasiveria gyvenimo aušros bučiniams.
— Motina, jis mane smaugia… Tėve, gelbėkite… Aš nebegaliu kvėpuoti… Jūsų palaiminimo!
Milžiniškas ironijos klyksmas pakilo į orą. Žiūrėkite, kaip ereliai, apsvaigę, krenta iš debesų aukštybių, vartydamiesi kūliais, tiesiogine prasme nutrenkti oro stulpo.
— Jo širdis nebeplaka… Ir šioji mirė, kartu su savo įsčių vaisiumi, vaisiumi, kurio aš nebeatpažįstu, toks jis sudarkytas… Mano žmona!… Mano sūnus!… Prisimenu tolimą laiką, kai buvau vyras ir tėvas.
Jis tarė sau, priešais paveikslą, atsivėrusį jo akims, kad nepakęs šios neteisybės. Jei ji veiksminga, ta galia, kurią jam suteikė pragaro dvasios, arba veikiau, kurią jis traukia iš savęs paties, tas vaikas, nakčiai nepasibaigus, turėjo nebebūti.
* * * * *Tas, kuris nemoka verkti (nes visada užgniauždavo kančią viduje), pastebėjo, kad atsidūrė Norvegijoje. Farerų salose jis stebėjo jūros paukščių lizdų paieškas stačiuose plyšiuose ir stebėjosi, kad trijų šimtų metrų virvė, laikanti tyrinėtoją virš bedugnės, buvo parinkta tokia tvirta. Jis ten matė, kad ir kas ką sakytų, akivaizdų žmonių gerumo pavyzdį, ir negalėjo patikėti savo akimis. Jei jam būtų reikėję paruošti virvę, jis būtų įpjovęs ją keliose vietose, kad ji nutrūktų ir nusviestų medžiotoją į jūrą! Vieną vakarą jis patraukė link kapinių, ir paaugliai, kuriems teikia malonumą išniekinti neseniai mirusių gražių moterų lavonus, galėjo, jei norėjo, išgirsti šį pokalbį, pasimetusį veiksmo, kuris vyks tuo pačiu metu, paveiksle.
— Ar ne tiesa, duobkasy, kad norėtum pasikalbėti su manimi? Kašalotas pamažu kyla iš jūros dugno ir iškiša galvą virš vandens, kad pamatytų laivą, plaukiantį jo vienišuose vandenyse. Smalsumas gimė kartu su visata.
— Drauge, man neįmanoma keistis idėjomis su tavimi. Jau seniai švelnūs mėnulio spinduliai verčia spindėti kapų marmurą. Tai tylioji valanda, kai ne vienas žmogus sapnuoja, kad mato pasirodančias sukaustytas moteris, velkančias savo įkapes, padengtas kraujo dėmėmis, kaip juodas dangus žvaigždėmis. Tas, kuris miega, leidžia dejones, panašias į nuteistojo mirti, kol pabunda ir pamato, kad tikrovė tris kartus blogesnė už sapną. Turiu baigti kasti šią duobę savo nepailstančiu kastuvu, kad ji būtų paruošta rytoj ryte. Norint atlikti rimtą darbą, negalima daryti dviejų dalykų vienu metu.
— Jis mano, kad duobės kasimas yra rimtas darbas! Tu manai, kad duobės kasimas yra rimtas darbas?
— Kai laukinis pelikanas ryžtasi atiduoti savo krūtinę ėsti savo mažyliams, turėdamas liudininku tik tą, kuris sugebėjo sukurti tokią meilę, kad sugėdintų žmones, nors auka ir didelė, šis veiksmas suprantamas. Kai jaunas vyras mato savo draugo glėbyje moterį, kurią dievino, jis tada ima rūkyti cigarą; jis neišeina iš namų ir užmezga neišardomą draugystę su skausmu; šis veiksmas suprantamas. Kai mokinys internate, licėjuje, metų metus, kurie virsta amžiais, nuo ryto iki vakaro ir nuo vakaro iki rytojaus yra valdomas civilizacijos parijo, kuris nuolat jį stebi, jis jaučia audringas gyvos neapykantos bangas, kylančias kaip tiršti dūmai į jo smegenis, kurios, atrodo, tuoj sprogs. Nuo tos akimirkos, kai jį įmetė į kalėjimą, iki tos, kuri artėja, kai jis išeis, stipri karštinė geltonina jo veidą, suartina antakius ir įduobina akis. Naktį jis mąsto, nes nenori miegoti. Dieną jo mintis šauna virš bukinimo buveinės sienų, iki to momento, kai jis pasprunka arba kai jį išmeta, kaip maru apsikrėtusįjį, iš šio amžinojo vienuolyno; šis veiksmas suprantamas. Kasti duobę dažnai viršija gamtos jėgas. Kaip nori, svetimšali, kad kirtiklis judintų šią žemę, kuri iš pradžių mus maitina, o paskui suteikia patogią lovą, apsaugotą nuo žiemos vėjo, su įniršiu pučiančio šiuose šaltuose kraštuose, kai tas, kuris laiko kirtiklį savo virpančiomis rankomis, visą dieną konvulsiškai čiupinėjęs senųjų gyvųjų, grįžtančių į jo karalystę, skruostus, vakare mato priešais save, parašytą ugninėmis raidėmis ant kiekvieno medinio kryžiaus, baisios problemos sąlygą, kurios žmonija dar neišsprendė: sielos mirtingumas ar nemirtingumas. Visatos kūrėjui aš visada išlaikiau savo meilę; bet, jei po mirties mes daugiau neegzistuosime, kodėl aš matau, daugumą naktų, kiekvieną kapą atsiveriantį, ir jų gyventojus švelniai pakeliančius švino dangčius, kad įkvėptų gryno oro?
— Sustok dirbęs. Jaudulys atima tavo jėgas; tu man atrodai silpnas kaip nendrė; būtų didelė beprotybė tęsti. Aš esu stiprus: aš užimsiu tavo vietą. Tu pasitrauk į šalį; duosi man patarimų, jei darysiu negerai.
— Kokios raumeningos jo rankos, ir koks malonumas žiūrėti, kaip jis kasa žemę su tokiu lengvumu!
— Nereikia, kad bevertė abejonė kankintų tavo mintis: visi šie kapai, kurie išbarstyti kapinėse kaip gėlės pievoje – palyginimas, kuriam trūksta tiesos, – yra verti būti išmatuoti ramiu filosofo skriestuvu. Pavojingos haliucinacijos gali ateiti dieną; bet jos ateina daugiausia naktį. Todėl nesistebėk fantastiškomis vizijomis, kurias tavo akys tarytum mato. Dieną, kai protas ilsisi, paklausk savo sąžinės; ji tau užtikrintai pasakys, kad Dievas, kuris sukūrė žmogų su dalele savo paties intelekto, turi beribį gerumą ir priims po žemiškos mirties šį šedevrą į savo prieglobstį. Duobkasy, kodėl verki? Kam tos ašaros, panašios į moters? Prisimink gėrį; mes esame šiame laive be stiebų tam, kad kentėtume. Tai nuopelnas žmogui, kad Dievas jį palaikė pajėgiu įveikti sunkiausias kančias. Kalbėk, ir, kadangi, pagal tavo brangiausius norus, nereikėtų kentėti, pasakyk, iš ko tada susidėtų dorybė, idealas, kurį kiekvienas stengiasi pasiekti, jei tavo liežuvis sukurtas kaip kitų žmonių.
— Kur aš esu? Ar mano charakteris nepasikeitė? Jaučiu galingą paguodos dvelksmą paliečiant mano praskaidrėjusią kaktą, kaip pavasario brizas atgaivina senolių viltį. Kas tas žmogus, kurio didinga kalba pasakė dalykus, kurių pirmas sutiktasis nebūtų ištaręs? Koks muzikos grožis nepalyginamoje jo balso melodijoje! Man labiau patinka klausytis jo kalbant, nei kitų dainuojant. Tačiau, kuo labiau jį stebiu, tuo labiau jo veidas neatrodo atviras. Bendra jo bruožų išraiška keistai kontrastuoja su tais žodžiais, kuriuos galėjo įkvėpti tik Dievo meilė. Jo kakta, suraukta kelių raukšlių, pažymėta neištrinama stigma. Ši stigma, kuri jį pasendino anksčiau laiko, garbinga ar gėdinga? Ar į jo raukšles reikia žiūrėti su pagarba? Aš nežinau ir bijau sužinoti. Nors jis sako tai, ko negalvoja, aš vis dėlto tikiu, kad jis turi priežasčių elgtis taip, kaip elgėsi, paskatintas sudraskytų likučių labdaros, sunaikintos jame. Jis paniręs į apmąstymus, kurie man nežinomi, ir jis dvigubai aktyviau dirba sunkų darbą, kurio nėra įpratęs imtis. Prakaitas drėkina jo odą: jis to nepastebi. Jis liūdnesnis nei jausmai, kuriuos sukelia vaiko lopšyje vaizdas. O! koks jis niūrus!.. Iš kur tu atsiradai?.. Svetimšali, leisk man paliesti, ir tegul mano rankos, kurios retai spaudžia gyvųjų rankas, užsideda ant tavo kūno kilnumo. Kad ir kas nutiktų, aš žinočiau, ką manyti. Šie plaukai yra gražiausi, kokius esu lietęs gyvenime. Kas būtų toks įžūlus ginčytis, kad aš neišmanau plaukų kokybės?
— Ko nori iš manęs, kai kasu duobę? Liūtas netrokšta, kad jį erzintų, kai jis ėda. Jei nežinai, aš tau pranešu. Eime, paskubėk; atlik tai, ko trokšti.
— Tai, kas virpa nuo mano prisilietimo, priversdamas virpėti ir mane patį, yra kūnas, be jokios abejonės. Tai tiesa… aš nesapnuoju! Kas gi tu esi, tu, kuris lenkiasi ten kasti duobės, tuo tarpu kai aš, kaip tinginys, valgantis kitų duoną, nieko neveikiu? Laikas miegoti arba aukoti poilsį mokslui. Šiaip ar taip, nieko nėra ne namuose, ir saugomasi palikti duris atviras, kad neįleistų vagių. Užsidaroma savo kambaryje, kaip tik įmanoma geriau, kol senojo židinio pelenai dar geba sušildyti kambarį šilumos likučiais. Tu, tu nesielgi kaip kiti; tavo drabužiai rodo gyventoją kokios nors tolimos šalies.
— Nors aš nepavargau, beprasmiška kasti duobę toliau. Dabar nurenk mane; tada įdėsi mane į vidų.
— Pokalbis, kurį mes abu vedame jau kelias akimirkas, toks keistas, kad nežinau, ką tau atsakyti… Manau, kad jis nori pajuokauti.
— Taip, taip, tai tiesa, aš norėjau pajuokauti; nekreipk daugiau dėmesio į tai, ką sakiau.
Jis susmukau, ir duobkasys suskubo jį prilaikyti!
— Kas tau yra?
— Taip, taip, tiesa, aš melavau… buvau pavargęs, kai mečiau kirtiklį… pirmą kartą ėmiausi šio darbo… nekreipk daugiau dėmesio į tai, ką sakiau.
— Mano nuomonė darosi vis tvirtesnė: tai kažkas, kas turi baisių sielvartų. Tegul dangus atima iš manęs mintį jį kamantinėti. Aš verčiau lieku nežinioje, tiek jis man kelia gailesčio. Be to, jis nenorėtų man atsakyti, tai tikra: tai kentėti dvigubai – atverti širdį tokioje nenormalioje būsenoje.
— Leisk man išeiti iš šių kapinių; aš tęsiu savo kelią.
— Tavo kojos tavęs nelaiko; tu pasiklystum eidamas. Mano pareiga pasiūlyti tau grubų gultą; kito neturiu. Pasitikėk manimi; nes svetingumas nereikalaus tavo paslapčių atskleidimo.
— O garbingoji utėle, tu, kurios kūnas neturi antsparnių, vieną dieną tu man priekaištavai su kartėliu, kad nepakankamai myliu tavo didingą intelektą, kurio neįmanoma perskaityti: galbūt tu buvai teisi, nes aš nejaučiu net dėkingumo šitam. Maldororo žibinte, kur tu vedi jo žingsnius?
— Pas mane. Ar tu būtum nusikaltėlis, kuris nebuvo apdairus nusiplauti dešinės rankos su muilu įvykdęs nusikaltimą, ir lengvai atpažįstamas apžiūrėjus tą ranką; ar brolis, praradęs seserį; ar koks nuvainikuotas monarchas, bėgantis iš savo karalysčių, mano tikrai grandioziniai rūmai verti tave priimti. Jie nebuvo pastatyti iš deimantų ir brangakmenių, nes tai tik vargana lūšna, prastai suręsta; bet ši garsioji lūšna turi istorinę praeitį, kurią dabartis nuolat atnaujina ir tęsia. Jei ji galėtų kalbėti, ji nustebintų tave, kuris man atrodai niekuo nesistebintis. Kiek kartų, kartu su ja, aš mačiau pro save praeinančius laidotuvių karstus, talpinančius kaulus, greitai labiau sukirmijusius nei mano durų, į kurias remiuosi, kita pusė. Mano nesuskaičiuojami pavaldiniai gausėja kasdien. Man nereikia daryti nustatytais periodais jokio surašymo, kad tai pastebėčiau. Čia kaip pas gyvuosius; kiekvienas moka mokestį, proporcingą buveinės, kurią pasirinko, turtui; ir, jei koks šykštuolis atsisakytų atiduoti savo dalį, aš turiu įsakymą, kalbėdamas jo asmeniui, elgtis kaip antstoliai: netrūksta šakalų ir maitvanagių, kurie norėtų gerai paėsti. Aš mačiau stojant po mirties vėliavomis tą, kuris buvo gražus; tą, kuris po gyvenimo nepabjaurėjo; vyrą, moterį, elgetą, karalių sūnus; jaunystės iliuzijas, senolių skeletus; genijų, beprotybę; tinginystę, jos priešingybę; tą, kuris buvo netikras, tą, kuris buvo tikras; išdidžiojo kaukę, nuolankiojo kuklumą; ydą, vainikuotą gėlėmis, ir išduotą nekaltybę.
— Ne, žinoma, aš neatsisakau tavo gulto, kuris vertas manęs, kol ateis aušra, kuri neužtruks. Dėkoju tau už tavo palankumą… Duobkasy, gražu stebėti miestų griuvėsius; bet dar gražiau stebėti žmonių griuvėsius!
* * * * *Dėlės brolis ėjo lėtais žingsniais per mišką. Jis sustoja kelis kartus, atverdamas burną kalbėti. Bet kaskart jo gerklė susispaudžia ir nustumia atgal nepavykusią pastangą. Pagaliau jis sušunka: „Žmogau, kai sutinki negyvą šunį, išverstą, atremtą į šliuzą, kuris jam trukdo išplaukti, neik, kaip kiti, imti ranka kirmėlių, lendančių iš jo išsipūtusio pilvo, stebėti jų su nuostaba, atlenkti peilio, paskui supjaustyti jų daugybę, sakydamas sau, kad tu taip pat būsi ne daugiau nei šis šuo. Kokios paslapties ieškai? Nei aš, nei keturios Šiaurės vandenyno jūrų lokio letenos-pelekai nesugebėjome rasti gyvenimo problemos sprendimo. Saugokis, naktis artėja, o tu čia nuo ryto. Ką pasakys tavo šeima su tavo mažąja sesute, matydama tave taip vėlai grįžtantį? Nusiplauk rankas, grįžk į kelią, kuris veda ten, kur miegi… Kas ta būtybė, ten, horizonte, ir kuri drįsta artintis prie manęs, be baimės, įstrižais ir kankinamais šuoliais; ir kokia didybė, sumišusi su ramiu švelnumu! Jos žvilgsnis, nors švelnus, yra gilus. Jos milžiniški vokai žaidžia su brizu ir atrodo gyvi. Ji man nepažįstama. Žiūrint į jos monstriškas akis, mano kūnas dreba; tai pirmas kartas nuo tada, kai žindžiau sausas krūtis to, kas vadinama motina. Aplink ją tarytum akinančios šviesos aureolė. Kai ji prabilo, viskas gamtoje nutilo ir pajuto didį šiurpą. Kadangi tau patinka ateiti pas mane, lyg traukiamai magneto, aš tam nesipriešinsiu. Koks jis gražus! Man skaudu tai sakyti. Tu turi būti galingas; nes tavo veidas daugiau nei žmogiškas, liūdnas kaip visata, gražus kaip savižudybė. Aš tavęs bjauriuosi kiek tik galiu; ir verčiau matyčiau gyvatę, apsivijusią man kaklą nuo amžių pradžios, negu tavo akis… Kaip!.. tai tu, rupūže!.. didelė rupūže!.. nelaimingoji rupūže!.. Atleisk!.. atleisk!.. Ką tu veiki šioje žemėje, kur yra prakeiktieji? Bet ką gi tu padarei su savo lipniais ir smirdančiais pūliniais, kad atrodai tokia švelni? Kai nusileidai iš aukštybių, aukštesniuoju įsakymu, su misija paguosti įvairias egzistuojančių būtybių rases, tu nusileidai ant žemės su peslio greičiu, sparnais, nepavargusiais nuo šios ilgos, nuostabios kelionės; aš tave mačiau! Vargšė rupūže! Kaip tada aš galvojau apie begalybę kartu su savo silpnumu. „Dar vienas, kuris pranašesnis už tuos žemėje, – sakiau sau, – tai dieviškąja valia. Aš, kodėl gi ne aš taip pat? Kam ta neteisybė aukščiausiuose sprendimuose? Ar beprotis Kūrėjas; visgi stipriausias, kurio pyktis baisus!“ Nuo tada, kai man pasirodei, tvenkinių ir pelkių monarchas! padengtas šlove, kuri priklauso tik Dievui, tu mane iš dalies paguodei; bet mano svyruojantis protas grimzta prieš tokią didybę! Kas gi tu esi? Lik… o! lik dar šioje žemėje! Suglausk savo baltus sparnus ir nežiūrėk į viršų neramiais vokais… Jei tu išvyksti, vykim kartu!“ Rupūžė atsisėdo ant užpakalinių šlaunų (kurios taip panašios į žmogaus!) ir, kol šliužai, vėdarėliai ir sraigės bėgo pamatę savo mirtiną priešą, prabilo šiais žodžiais: „Maldororai, klausyk manęs. Pastebėk mano veidą, ramų kaip veidrodis, ir aš manau turinti intelektą, lygų tavo. Vieną dieną tu pavadinai mane savo gyvenimo atrama. Nuo tada aš nepaneigiau pasitikėjimo, kurį man buvai paskyręs. Aš tik paprastas nendrynų gyventojas, tiesa; bet, tavo paties prisilietimo dėka, imdamas tik tai, kas buvo gražu tavyje, mano protas išsiplėtė, ir aš galiu su tavimi kalbėti. Aš atėjau pas tave, kad ištraukčiau tave iš bedugnės. Tie, kurie vadinasi tavo draugais, žiūri į tave apimti siaubo kaskart, kai tave sutinka, išblyškusį ir susikūprinusį, teatruose, viešose aikštėse, bažnyčiose, arba spaudžiantį dviem raumeningomis šlaunimis tą žirgą, kuris galopuoja tik naktį, nešdamas savo šeimininką-šmėklą, susisupusį į ilgą juodą apsiaustą. Mesk šias mintis, kurios paverčia tavo širdį tuščia kaip dykuma; jos degina labiau nei ugnis. Tavo dvasia taip serga, kad tu to nepastebi, ir manai esąs natūralios būsenos kaskart, kai iš tavo burnos išeina beprotiški žodžiai, nors ir kupini pragariškos didybės. Nelaimingasis! ką tu pasakei nuo savo gimimo dienos? O liūdnas nemirtingo intelekto, kurį Dievas sukūrė su tokia meile, likuti! Tu pagimdei tik prakeiksmus, baisesnius nei alkanų panterų vaizdas! Aš verčiau norėčiau turėti užklijuotus vokus, kūną be kojų ir rankų, būti nužudęs žmogų, negu nebūti tavimi! Nes aš tavęs nekenčiu. Kodėl turi šį charakterį, kuris mane stebina? Kokia teise ateini į šią žemę paversti pajuoka tų, kurie ją gyvena, supuvusi nuolauža, blaškoma skepticizmo? Jei tau čia nepatinka, reikia grįžti į sferas, iš kurių atvykai. Miestų gyventojas neturi reziduoti kaimuose kaip svetimšalis. Mes žinome, kad erdvėse egzistuoja sferos, erdvesnės už mūsąją, ir kurių dvasios turi intelektą, kurio mes net negalime suvokti. Na, eik sau!.. pasitrauk nuo šios judančios žemės!.. parodyk pagaliau savo dieviškąją esmę, kurią slėpei iki šiol; ir kuo greičiau nukreipk savo kylantį skrydį į savo sferą, kurios mes visai nepavydime, išdidėli tu! nes aš nesugebėjau atpažinti, ar tu žmogus, ar daugiau nei žmogus! Taigi sudie; nesitikėk daugiau rasti rupūžės savo kelyje. Tu buvai mano mirties priežastis. Aš išvykstu į amžinybę, kad maldaučiau tau atleidimo!“
* * * * *Jei kartais logiška pasikliauti reiškinių regimybe, ši pirmoji giesmė čia baigiasi. Nebūkite griežti tam, kuris dar tik bando savo lyrą: ji skleidžia tokį keistą garsą! Vis dėlto, jei norite būti nešališki, jau atpažinsite stiprų antspaudą netobulumų viduryje. Kalbant apie mane, aš grįšiu prie darbo, kad išleisčiau antrąją giesmę per laikotarpį, kuris nebūtų per daug uždelstas. Devynioliktojo amžiaus pabaiga pamatys savo poetą (tačiau pradžioje jis neturi pradėti nuo šedevro, bet sekti gamtos dėsniu): jis gimė Amerikos krantuose, prie Platos žiočių, ten, kur dvi tautos, kadaise konkurentės, dabar stengiasi pranokti viena kitą materialine ir moraline pažanga. Buenos Airės, Pietų karalienė, ir Montevidėjas, koketė, tiesia viena kitai draugišką ranką per sidabrinius didžiosios estuarijos vandenis. Bet amžinasis karas uždėjo savo naikinančią imperiją ant laukų ir su džiaugsmu pjauna gausias aukas. Sudie, senoli, ir pagalvok apie mane, jei mane skaitei. Tu, jaunuoli, nenusimink; nes turi draugą vampyre, nepaisant tavo priešingos nuomonės. Įskaitant niežinę erkę, kuri sukelia niežus, turėsi du draugus.
PIRMOSIOS GIESMĖS PABAIGA
ANTROJI GIESMĖ
Kur dingo ta pirmoji Maldororo giesmė nuo to laiko, kai jo burna, pilna vaistinės šunvyšnės lapų, leido jai išsprūsti per pykčio karalystes apmąstymo akimirką? Kur dingo ta giesmė… Tiksliai nežinoma. Ne medžiai ir ne vėjai ją išsaugojo. Ir moralė, kuri ėjo pro tą vietą, nenujausdama, kad šiuose įkaitusiuose puslapiuose turi energingą gynėją, matė ją nukreipiant, tvirtu ir tiesiu žingsniu, link tamsių sąžinių užkaborių ir slaptų gijų. Kas bent jau yra žinoma mokslui, tai kad nuo to laiko žmogus, su rupūžės veidu, nebepažįsta savęs paties ir dažnai puola į įniršio priepuolius, dėl kurių tampa panašus į miško žvėrį. Tai ne jo kaltė. Visais laikais jis tikėjo, vokams linkstant po kuklumo rezedomis, kad jis sudarytas tik iš gėrio ir minimalaus kiekio blogio. Staiga aš jam pranešiau, atidengdamas vidury dienos jo širdį ir jo pinkles, kad, priešingai, jis sudarytas tik iš blogio ir minimalaus kiekio gėrio, kurį įstatymų leidėjams sunkiai sekasi neleisti išgaruoti. Norėčiau, kad jis nejaustų, aš, kuris jam nepranešu nieko naujo, amžinos gėdos dėl mano karčių tiesų; bet šio noro išsipildymas neatitiktų gamtos dėsnių. Iš tiesų, aš nuplėšiu kaukę nuo jo klastingos ir purvo pilnos fizionomijos ir verčiu kristi vieną po kito, kaip dramblio kaulo rutulius į sidabrinį dubenį, didingus melus, kuriais jis apgaudinėja save patį: tada suprantama, kad jis neįsako ramybei uždėti rankų ant jo veido, net kai protas išsklaido puikybės tamsybes. Štai kodėl herojus, kurį aš išvedu į sceną, užsitraukė nesutaikomą neapykantą, puldamas žmoniją, kuri manėsi esanti nepažeidžiama, per absurdiškų filantropinių tiradų spragą; jos sukrautos kaip smėlio grūdeliai jo knygose, kurių komiškumą kartais, kai protas mane apleidžia, esu bepradedąs vertinti kaip labai juokingą, bet nuobodų. Jis tai buvo numatęs. Nepakanka iškalti gerumo statulos ant pergamentų, kuriuos talpina bibliotekos, frontono. O žmogau! štai tu dabar nuogas kaip kirmėlė, mano deimantinio kalavijo akivaizdoje! Mesk savo metodą: nebe laikas pūstis: aš siunčiu tau savo maldą nusižeminimo pozoje. Yra kažkas, kas stebi menkiausius tavo kaltos gyvybės judesius; tu esi apgaubtas subtiliais jo atkaklaus įžvalgumo tinklais. Nepasitikėk juo, kai jis atsuka nugarą; nes jis tave stebi; nepasitikėk juo, kai jis užsimerkia; nes jis tave vis dar stebi. Sunku manyti, kad liečiant klastą ir piktumą, tavo baisus pasiryžimas būtų pranokti mano vaizduotės vaiką. Menkiausi jo smūgiai pataiko. Su atsargumu įmanoma išmokyti tą, kuris mano to nežinąs, kad vilkai ir plėšikai neėda vieni kitų: tai galbūt nėra jų paprotys. Todėl atiduok be baimės į jo rankas rūpestį savo egzistencija: jis ją ves būdu, kurį išmano. Netikėk ketinimu tave pataisyti, kuriuo jis verčia blizgėti saulę; nes tu jį domini vidutiniškai, kad nepasakius mažiau; aš dar nepriartinu prie visiškos tiesos palankaus savo patikrinimo mato. Bet tai todėl, kad jis mėgsta daryti tau bloga, teisėtai įsitikinęs, kad tu tapsi toks pat piktas kaip jis, ir kad palydėsi jį į žiojėjančią pragaro bedugnę, kai išmuš jo valanda. Jo vieta jau seniai pažymėta ten, kur matyti geležinės kartuvės, ant kurių kabo grandinės ir antkakliai. Kai likimas jį ten nuneš, laidotuvių piltuvas niekada nebus ragavęs skanesnio grobio, nei jis stebėjęs tinkamesnės buveinės. Man atrodo, kad aš kalbu sąmoningai tėviškai, ir kad žmonija neturi teisės skųstis.
* * * * *Čiumpu plunksną, kuri konstruos antrąją giesmę… instrumentą, išrautą iš kokio nors rudojo jūrinio erelio sparnų! Bet… kas gi darosi mano pirštams? Sąnariai lieka paralyžiuoti, vos tik pradedu savo darbą. Tačiau man reikia rašyti… Tai neįmanoma! Ką gi, kartoju, kad man reikia užrašyti savo mintį: aš turiu teisę, kaip ir kitas, paklusti šiam gamtos dėsniui… Bet ne, bet ne, plunksna lieka nejudri!.. Žiūrėkite, matykite, per laukus, žaibą, kuris švysčioja tolumoje. Audra keliauja erdvėje. Lyja… Lyja be paliovos… Kaip lyja!.. Trenkė griaustinis… jis krito ant mano praviro lango ir parbloškė mane ant grindų, kirtęs į kaktą. Vargšas jaunuoli! tavo veidas jau buvo pakankamai išmargintas ankstyvų raukšlių ir įgimto deformuotumo, kad jam nereikėtų, be to, šio ilgo sieros rando! (Aš ką tik padariau prielaidą, kad žaizda užgijo, kas neįvyks taip greitai.) Kodėl ši audra, ir kodėl mano pirštų paralyžius? Ar tai įspėjimas iš aukščiau, kad neleistų man rašyti ir kad geriau apsvarstyčiau tai, kam save statau į pavojų, sunkias savo keturkampės burnos seiles? Bet ši audra man nesukėlė baimės. Ką man reikštų audrų legionas! Šie dangiškosios policijos agentai uoliai atlieka savo sunkią pareigą, jei spręsiu trumpai iš savo sužeistos kaktos. Aš neturiu dėkoti Visagaliui už jo nepaprastą taiklumą; jis pasiuntė žaibą taip, kad perpjautų būtent mano veidą pusiau, pradedant nuo kaktos, vietos, kur žaizda buvo pavojingiausia: tegul kitas jį sveikina! Bet audros puola kažką stipresnį už save. Taigi, baisusis Amžinasis, su angies veidu, reikėjo, kad nepatenkintas tuo, jog patalpinai mano sielą tarp beprotybės sienų ir įniršio minčių, kurios žudo lėtai, tu dar būtum manęs, kad tavo didybei tinka, po brandaus svarstymo, išgauti iš mano kaktos taurę kraujo!.. Bet, galiausiai, kas tau ką sako? Tu žinai, kad aš tavęs nemyliu, ir kad priešingai, aš tavęs nekenčiu: kodėl atkakliai lendi? Kada tavo elgesys norės nustoti dangstytis keistumo regimybėmis? Kalbėk su manimi atvirai, kaip su draugu: argi tu neįtari, galiausiai, kad rodai savo šlykščiame persekiojime naivų uolumą, kurio visišką juokingumą nedrįstų pabrėžti nė vienas iš tavo serafimų? Koks pyktis tave ima? Žinok, kad jei leistum man gyventi apsaugotam nuo tavo persekiojimų, mano dėkingumas priklausytų tau… Eime, Sultanai, savo liežuviu pašalink man šį kraują, kuris teršia parketą. Tvarstymas baigtas: mano nuvalyta kakta buvo apiplauta sūriu vandeniu, ir aš sukryžiavau raiščius per savo veidą. Rezultatas nėra begalinis: keturi marškiniai, pilni kraujo, ir dvi nosinės. Iš pirmo žvilgsnio nepagalvotum, kad Maldororas turėtų tiek kraujo savo arterijose; nes ant jo veido spindi tik lavono atspindžiai. Bet, galiausiai, taip jau yra. Galbūt tai beveik visas kraujas, kurį galėjo talpinti jo kūnas, ir tikėtina, kad jo nebeliko daug. Gana, gana, godus šuni; palik parketą tokį, koks yra: tavo pilvas pilnas. Nereikia toliau gerti, nes tuoj imsi vemti. Tu tinkamai pasisotinai, eik gulti į būdą; laikyk save plaukiojančiu laimėje; nes negalvosi apie alkį tris didžiules dienas, dėka tų kūnelių, kuriuos nuleidai į savo gerklę su iškilmingai matomu pasitenkinimu. Tu, Lemanai, paimk šluotą: aš irgi norėčiau vieną paimti, bet neturiu jėgų. Tu supranti, tiesa, kad aš neturiu jėgų? Padėk savo ašaras atgal į jų makštį; kitaip manysiu, kad neturi drąsos šaltakraujiškai stebėti didelio rando, kurį sukėlė kančia, jau prarasta man praeities laikų naktyje. Tu nueisi prie šaltinio atnešti du kibirus vandens. Kai parketas bus išplautas, padėsi tuos skudurus gretimame kambaryje. Jei skalbėja grįš šį vakarą, kaip ji turi padaryti, tu jai juos atiduosi; bet, kadangi jau valandą smarkiai lijo ir tebelyja, aš nemanau, kad ji išeis iš namų; tada ji ateis rytoj ryte. Jei ji tavęs paklaus, iš kur visas tas kraujas, tu neprivalai jai atsakyti. O! koks aš silpnas! Nesvarbu: aš vis tiek turėsiu jėgų pakelti plunksnakotį ir drąsos kasti savo mintį. Ką atnešė Kūrėjui tai, kad mane kankino, lyg būčiau vaikas, audra, kuri neša žaibą? Aš vis tiek laikausi savo pasiryžimo rašyti. Tie raiščiai mane erzina, ir mano kambario atmosfera dvelkia krauju…
* * * * *Tegul neateina diena, kai Lohengrinas ir aš praeisime gatve vienas šalia kito, nežiūrėdami vienas į kitą, liesdami vienas kitą alkūnėmis, kaip du skubantys praeiviai! O! tegul man leidžia bėgti amžinai toli nuo šios prielaidos! Amžinasis sukūrė pasaulį tokį, koks jis yra: jis parodytų daug išminties, jei per tą laiką, kuris griežtai būtinas sudaužyti plaktuko smūgiu moters galvą, jis pamirštų savo sideralinę didybę, kad atskleistų mums paslaptis, kurių viduryje dūsta mūsų egzistencija, kaip žuvis valties dugne. Bet jis didis ir kilnus; jis pranoksta mus savo koncepcijų galia; jei jis derėtųsi su žmonėmis, visa gėda užtikštų jam ant veido. Bet… nelaimėli, koks tu esi! kodėl tu neraudonuoji? Nepakanka, kad fizinių ir moralinių skausmų armija, kuri mus supa, buvo pagimdyta: mūsų likimo skarmaluose paslaptis mums neatskleidžiama. Aš jį pažįstu, Visagalį… ir jis taip pat turi mane pažinoti. Jei netyčia mes einame tuo pačiu taku, jo veriantis žvilgsnis mato mane atvykstant iš toli: jis pasuka šoniniu keliu, kad išvengtų trigubo platinos gylio, kurį gamta man davė kaip liežuvį! Tu padarysi man malonumą, o Kūrėjau, leisdamas man išlieti savo jausmus. Valdydamas baisias ironijas tvirta ir šalta ranka, aš tave įspėju, kad mano širdis jų talpins pakankamai, kad pulčiau tave iki pat mano egzistencijos pabaigos. Aš daužysiu tavo tuščiavidurį karkasą: bet taip stipriai, kad įsipareigoju išgauti iš jo likusias intelekto daleles, kurių nenorėjai duoti žmogui, nes būtum pavydėjęs padaryti jį lygų sau, ir kurias tu begėdiškai paslėpei savo viduriuose, suktas bandite, lyg nežinotum, kad vieną ar kitą dieną aš būčiau jas atradęs savo visada atvira akimi, būčiau jas atėmęs ir pasidalijęs su savo artimaisiais. Aš padariau taip, kaip kalbu, ir dabar jie tavęs nebebijo; jie derasi su tavimi kaip galia su galia. Duok man mirtį, kad priverstum gailėtis mano įžūlumą: aš atidengiu krūtinę ir laukiu su nuolankumu. Pasirodykite gi, pajuokiami amžinųjų bausmių užmojai!.. emfatiški per daug išgirtų atributų išskleidimai! Jis parodė nesugebėjimą sustabdyti mano kraujo, kuris iš jo tyčiojasi, apytakos. Tačiau aš turiu įrodymų, kad jis nedvejodamas užgesina, pačiame jėgų žydėjime, kitų žmonių kvėpavimą, kai jie vos paragavo gyvenimo malonumų. Tai tiesiog žiauru; bet tik pagal mano silpną nuomonę! Aš mačiau Kūrėją, kurstantį savo nereikalingą žiaurumą, įžiebiantį gaisrus, kuriuose žuvo senoliai ir vaikai! Ne aš pradedu puolimą: tai jis verčia mane tai daryti, sukti jį kaip vilkelį plieninių stygų botagu. Argi ne jis man tiekia kaltinimus prieš save patį? Neišeikvos mano baisaus įkvėpimo! Jis maitinasi beprotiškais košmarais, kurie kankina mano nemigas. Tai dėl Lohengrino tai, kas pirmiau, buvo parašyta; tad grįžkime prie jo. Bijodamas, kad jis vėliau netaptų kaip kiti žmonės, aš iš pradžių buvau nusprendęs jį nužudyti peilio smūgiais, kai jis peržengs nekaltybės amžių. Bet aš pagalvojau ir išmintingai atsisakiau savo sprendimo laiku. Jis neįtaria, kad jo gyvybei grėsė pavojus ketvirtį valandos. Viskas buvo paruošta, ir peilis buvo nupirktas. Tas stiletas buvo dailus, nes aš mėgstu graciją ir eleganciją net mirties įrankiuose: bet jis buvo ilgas ir smailus. Viena žaizda kakle, kruopščiai praduriant vieną iš miego arterijų, ir manau, to būtų pakakę. Aš patenkintas savo elgesiu; būčiau gailėjęsis vėliau. Taigi, Lohengrinai, daryk ką nori, elkis kaip tau patinka, uždaryk mane visam gyvenimui tamsiame kalėjime su skorpionais kaip nelaisvės draugais, arba išlupk man akį, kol ji nukris ant žemės, aš tau niekada nepadarysiu menkiausio priekaišto: aš tavo, aš priklausau tau, aš nebegyvenu sau. Skausmas, kurį man sukelsi, nebus palyginamas su laime žinoti, kad tas, kuris mane žeidžia savo žudikiškomis rankomis, yra pamirkytas dieviškesnėje esencijoje nei jo artimieji! Taip, vis dėlto gražu atiduoti gyvybę už žmogų ir taip išsaugoti viltį, kad visi žmonės nėra blogi, nes atsirado vienas, galiausiai, kuris sugebėjo pritraukti, per jėgą, į save įtarų mano karčios simpatijos pasibjaurėjimą!..
* * * * *Vidurnaktis; nematyti nė vieno omnibuso nuo Bastilijos iki Madlenos. Aš klystu; štai vienas, kuris pasirodo staiga, lyg išlįstų iš po žemės. Keli vėluojantys praeiviai atidžiai jį stebi; nes jis atrodo nepanašus į jokį kitą. Ant stogo sėdi žmonės, kurių akys nejudrios kaip negyvos žuvies. Jie susispaudę vienas prie kito ir atrodo praradę gyvybę; beje, nustatytas skaičius neviršytas. Kai vežikas suduoda botagu savo arkliams, manytum, kad tai botagas priverčia judėti jo ranką, o ne jo ranka botagą. Kas turi būti tas keistų ir nebylių būtybių rinkinys? Ar tai mėnulio gyventojai? Būna akimirkų, kai būtum gundomas tuo patikėti; bet jie labiau panašūs į lavonus. Omnibusas, skubėdamas pasiekti paskutinę stotelę, ryja erdvę ir verčia traškėti grindinį… Jis sprunka!.. Bet beformė masė jį persekioja su įniršiu, jo pėdsakais, dulkėse. „Sustokite, aš jūsų maldauju; sustokite… mano kojos ištinusios nuo vaikščiojimo visą dieną… aš nevalgiau nuo vakar… tėvai mane paliko… aš nebežinau ką daryti… aš pasiryžęs grįžti namo, ir greitai ten būčiau, jei suteiktumėte man vietą… aš mažas aštuonerių metų vaikas ir pasitikiu jumis…“ Jis sprunka!.. Jis sprunka!.. Bet beformė masė jį persekioja su įniršiu, jo pėdsakais, dulkėse. Vienas iš tų vyrų, šalta akimi, stukteli alkūne kaimynui ir atrodo reiškiąs jam savo nepasitenkinimą tomis dejonėmis, sidabrinio skambesio, kurios pasiekia jo ausį. Kitas nuleidžia galvą nepastebimu būdu, pritardamas, ir vėl panyra į savo egoizmo nejudrumą, kaip vėžlys į savo kiautą. Viskas kitų keleivių bruožuose rodo tuos pačius jausmus kaip ir pirmųjų dviejų. Riksmai girdimi dar dvi ar tris minutes, vis labiau veriantys sekundė po sekundės. Matyti atsiveriant langus bulvare, ir išsigandęs veidas, su šviesa rankoje, metęs žvilgsnį į grindinį, uždaro langinę su veržlumu, kad daugiau nebepasirodytų… Jis sprunka!.. Jis sprunka!.. Bet beformė masė jį persekioja su įniršiu, jo pėdsakais, dulkėse. Tik vienas jaunuolis, pasinėręs į svajones, tarp tų akmeninių personažų, atrodo jaučiąs gailestį nelaimei. Vaiko, kuris mano galįs jį pasiekti savo mažomis skaudančiomis kojytėmis, labui jis nedrįsta pakelti balso; nes kiti vyrai mėto į jį paniekos ir autoriteto kupinus žvilgsnius, ir jis žino, kad nieko negali padaryti prieš visus. Alkūne atsirėmęs į kelius ir galvą susiėmęs rankomis, jis klausia savęs, apstulbęs, ar tai tikrai tai, kas vadinama žmogiškuoju gailestingumu. Tada jis pripažįsta, kad tai tik tuščias žodis, kurio nebėra net poezijos žodyne, ir atvirai prisipažįsta savo klaidą. Jis sako sau: „Iš tiesų, kodėl domėtis mažu vaiku? Palikime jį nuošaly.“ Tačiau deganti ašara nuriedėjo skruostu to paauglio, kuris ką tik piktžodžiavo. Jis sunkiai perbraukia ranka per kaktą, tarsi norėdamas nuvyti debesį, kurio tamsumas temdo jo intelektą. Jis blaškosi, bet veltui, amžiuje, į kurį buvo įmestas; jis jaučia, kad jis ne savo vietoje, ir vis dėlto negali iš jo išeiti. Baisus kalėjimas! Šlykšti lemtis! Lombano, aš patenkintas tavimi nuo šios dienos! Aš nenustojau tavęs stebėti, kol mano veidas dvelkė tuo pačiu abejingumu kaip ir kitų keleivių. Paauglys atsistoja, pasipiktinimo pagautas, ir nori pasitraukti, kad nedalyvautų, netgi nevalingai, blogame poelgyje. Aš jam duodu ženklą, ir jis vėl atsisėda šalia manęs… Jis sprunka! Jis sprunka!.. Bet beformė masė jį persekioja su įniršiu, jo pėdsakais, dulkėse. Riksmai staiga nutyla, nes vaikas užkliuvo koja už išsikišusio grindinio akmens ir krisdamas susižeidė galvą. Omnibusas dingo horizonte ir nematyti nieko daugiau, tik tyli gatvė… Jis sprunka!.. Jis sprunka!.. Bet beformė masė daugiau jo nebepersekioja su įniršiu, jo pėdsakais, dulkėse. Žiūrėkite į tą skudurininką, kuris eina pro šalį, pasilenkęs virš savo blyškios žibinto šviesos; jame daugiau širdies nei visuose jo panašiuose omnibuse. Jis ką tik pakėlė vaiką; būkite tikri, kad jis jį išgydys ir nepaliks, kaip padarė jo tėvai. Jis sprunka!.. Jis sprunka!.. Bet, iš tos vietos, kur jis yra, veriantis skudurininko žvilgsnis persekioja jį su įniršiu, jo pėdsakais, dulkėse!.. Kvaila ir idiotiška rase! Tu gailėsiesi taip elgusis. Tai aš tau sakau. Tu gailėsiesi, tikrai! tu gailėsiesi. Mano poezija susidės tik iš puolimo, visomis priemonėmis, žmogaus, to laukinio žvėries, ir Kūrėjo, kuris neturėjo pagimdyti tokių parazitų. Tomai krausis ant tomų, iki mano gyvenimo pabaigos, ir vis dėlto ten bus matyti tik ši viena idėja, visada esanti mano sąmonėje!
* * * * *Eidamas savo kasdienį pasivaikščiojimą, kasdien aš praeidavau siaura gatve: kasdien liekna dešimties metų mergaitė sekdavo mane, per atstumą, pagarbiai, ta gatve, žiūrėdama į mane simpatiškais ir smalsiais vokais. Ji buvo aukšta savo amžiui ir turėjo grakštų liemenį. Gausūs juodi plaukai, perskirti į dvi dalis ant galvos, krito nepriklausomomis kasomis ant marmurinių pečių. Vieną dieną ji mane sekė kaip įprasta; raumeningos liaudies moters rankos stvėrė ją už plaukų, kaip viesulas stveria lapą, skėlė du brutalius antausius per išdidų ir nebylų skruostą, ir nusitempė į namą šią paklydusią sąžinę. Veltui aš apsimetinėjau nerūpestingu; ji niekada nepraleisdavo progos persekioti mane savo nepageidaujamu buvimu. Kai aš pasukdavau į kitą gatvę, kad tęsčiau savo kelią, ji sustodavo, dėdama dideles pastangas, tos siauros gatvės gale, nejudri kaip Tylos statula, ir nenustodavo žiūrėti priešais save, kol aš dingdavau. Kartą ši mergaitė pralenkė mane gatvėje ir ėjo priešais mane. Jei aš eidavau greitai, kad ją aplenkčiau, ji beveik bėgdavo, kad išlaikytų vienodą atstumą; bet, jei aš sulėtindavau žingsnį, kad būtų tarvas, pakankamai didelis tarp jos ir manęs, tada ji jį taip pat sulėtindavo, ir darydavo tai su vaikystės gracija. Priėjusi gatvės galą, ji lėtai atsisuko taip, kad užstotų man kelią. Aš neturėjau laiko išsisukti, ir atsidūriau priešais jos veidą. Jos akys buvo ištinusios ir raudonos. Lengvai mačiau, kad ji norėjo su manimi kalbėti, ir kad nežinojo, kaip tai padaryti. Tapusi staiga blyški kaip lavonas, ji manęs paklausė: „Ar būtumėte toks geras pasakyti man, kiek valandų?“ Aš jai pasakiau, kad nenešioju laikrodžio, ir greitai nuėjau. Nuo tos dienos, vaike neramia ir ankstyva vaizduote, tu daugiau nebematei, siauroje gatvėje, paslaptingo jauno vyro, kuris sunkiai daužė, savo sunkiu sandalu, vingiuotų sankryžų grindinį. Šios liepsnojančios kometos pasirodymas daugiau nebešvytės, kaip liūdnas fanatiško smalsumo objektas, tavo nuvilto stebėjimo fasade; ir tu galvosi dažnai, per dažnai, galbūt visada, apie tą, kuris atrodė nesirūpinantis nei dabartinio gyvenimo blogybėmis, nei gėrybėmis, ir ėjo atsitiktinai, su siaubingai mirusiu veidu, pasišiaušusiais plaukais, svyruojančia eisena, ir rankomis, aklai plaukiančiomis ironiškuose eterio vandenyse, tarsi ieškotų ten kruvino vilties grobio, nuolat blaškomo per didžiulius erdvės regionus negailestingo lemties sniego valytuvo. Tu manęs daugiau nebematysi, ir aš tavęs daugiau nebematysiu!.. Kas žino? Galbūt ši mergaitė nebuvo tai, kuo dėjosi. Po naiviu apvalkalu ji galbūt slėpė didžiulę klastą, aštuoniolikos metų svorį ir ydos žavesį. Matyta meilės pardavėjų, su džiaugsmu emigruojančių iš Britų salų ir kertačių sąsiaurį. Jos spinduliavo savo sparnais, sukdamosi auksiniais spiečiais prieš Paryžiaus šviesą; ir, kai jas pamatydavote, sakydavote: „Bet jos dar vaikai; joms ne daugiau dešimt ar dvylika metų.“ Realybėje joms buvo dvidešimt. O! šiuo atveju, tebūnie prakeikti tos tamsios gatvės vingiai! Siaubinga! siaubinga! kas ten vyksta. Manau, kad motina ją mušė, nes ji neatliko savo amato pakankamai sumaniai. Gali būti, kad tai buvo tik vaikas, ir tada motina dar labiau kalta. Aš nenoriu tikėti šia prielaida, kuri tėra hipotezė, ir verčiau myliu, tame romantiškame charakteryje, sielą, kuri atsiskleidžia per anksti… Ak! matai, mergaite, aš raginu tave daugiau nebepasirodyti mano akyse, jei kada nors vėl eisiu ta siaura gatve. Tau tai gali brangiai kainuoti! Jau kraujas ir neapykanta man kyla į galvą, kunkuliuojančiomis bangomis. Aš, būti pakankamai dosnus mylėti savo artimą! Ne, ne! Aš tai nusprendžiau nuo savo gimimo dienos! Jie manęs nemyli, jie! Bus matyti pasauliai susinaikinantys, ir granitas slystantis, kaip kormoranas, bangų paviršiumi, anksčiau nei aš paliesiu niekšingą žmogaus ranką. Šalin… šalin tą ranką!.. Mergaite, tu nesi angelas, ir tapsi, galiausiai, kaip kitos moterys. Ne, ne, aš tavęs maldauju; daugiau nebepasirodyk prieš mano surauktus ir žvairus antakius. Paklydimo akimirką aš galėčiau paimti tave už rankų, išsukti jas kaip išskalbtą audeklą, iš kurio gręžiamas vanduo, arba sulaužyti jas su triukšmu, kaip dvi sausas šakas, ir priversti tave jas suvalgyti, panaudojant jėgą. Aš galėčiau, suėmęs tavo galvą rankomis, glamonėjančiu ir švelniu būdu, suleisti savo godžius pirštus į tavo nekaltų smegenų skiltis, kad išgaučiau iš jų, su šypsena lūpose, veiksmingus taukus, kurie praplautų mano akis, skaudamas nuo amžinos gyvenimo nemigos. Aš galėčiau, užsiūdamas tavo vokus adata, atimti iš tavęs visatos reginį ir padaryti neįmanoma rasti savo kelią; ne aš būsiu tavo vadovu. Aš galėčiau, pakeldamas tavo nekaltą kūną geležine ranka, sugriebti tave už kojų, sukti tave aplink save kaip laidynę, sukaupti jėgas brėžiant paskutinį apskritimą, ir sviesti tave į sieną. Kiekvienas kraujo lašas užtikš ant žmogaus krūtinės, kad išgąsdintų žmones ir pateiktų jiems mano piktumo pavyzdį! Jie plėšys be paliaubų mėsos gabalus po gabalo; bet kraujo lašas liks neištrinamas, toje pačioje vietoje, ir spindės kaip deimantas. Būk rami, aš duosiu pusšimčiui tarnų įsakymą saugoti gerbiamus tavo kūno likučius ir apsaugoti juos nuo rajų šunų alkio. Be abejo, kūnas liko priplotas prie sienos, kaip prisirpusi kriaušė, ir nenukrito ant žemės; bet šunys moka atlikti aukštus šuolius, jei nesisaugoma.
* * * * *Tas vaikas, kuris sėdi ant suoliuko Tiuilri sode, koks jis mielas! Jo drąsios akys sminga į kokį nors nematomą objektą, toli, erdvėje. Jam neturėtų būti daugiau aštuonerių metų, ir, vis dėlto, jis nežaidžia, kaip priderėtų. Bent jau jis turėtų juoktis ir vaikštinėti su kokiu draugu, užuot likęs vienas; bet tai ne jo charakteris.
Tas vaikas, kuris sėdi ant suoliuko Tiuilri sode, koks jis mielas! Vyras, vedamas slapto tikslo, ateina atsisėsti šalia jo, ant to paties suoliuko, dviprasmiškomis manieromis. Kas tai? Man nereikia jums sakyti; nes atpažinsite jį iš jo vingiuoto pokalbio. Pasiklausykime jų, netrukdykime jiems:
— Apie ką galvojai, vaike?
— Galvojau apie dangų.
— Nėra būtina, kad galvotum apie dangų; jau gana galvoti apie žemę. Ar esi pavargęs gyventi, tu, kuris vos gimei?
— Ne, bet kiekvienas labiau mėgsta dangų nei žemę.
— Na, aš ne. Nes, kadangi dangus buvo sukurtas Dievo, kaip ir žemė, būk tikras, kad ten sutiksi tas pačias blogybes kaip čia. Po mirties nebūsi apdovanotas pagal savo nuopelnus; nes, jei tau daromos neteisybės šioje žemėje (ką patirsi iš patirties vėliau), nėra priežasties, kodėl kitame gyvenime tau jų irgi nedarytų. Geriausia, ką gali daryti, tai negalvoti apie Dievą ir vykdyti teisingumą pačiam, kadangi tau jo atsisakoma. Jei vienas iš tavo draugų tave įžeistų, argi nebūtum laimingas jį nužudęs?
— Bet tai draudžiama.
— Tai nėra taip draudžiama, kaip manai. Svarbu tik nesileisti pagaunamam. Teisingumas, kurį atneša įstatymai, nieko vertas; tai įžeistojo jurisprudencija, kuri svarbi. Jei nekęstum vieno iš savo draugų, argi nebūtum nelaimingas galvodamas, kad kiekvieną akimirką turi jo mintį prieš akis?
— Tai tiesa.
— Taigi štai vienas iš tavo draugų, kuris darytų tave nelaimingą visą tavo gyvenimą: nes, matydamas, kad tavo neapykanta tėra pasyvi, jis ne mažiau ir toliau tyčiosis iš tavęs ir darys tau bloga nebaudžiamas. Taigi tėra vienas būdas nutraukti situaciją; tai atsikratyti savo priešo. Štai kur norėjau prieiti, kad priversčiau tave suprasti, kokiais pagrindais remiasi dabartinė visuomenė. Kiekvienas turi vykdyti teisingumą pats, kitaip jis tėra kvailys. Tas, kuris pasiekia pergalę prieš savo artimą, tas yra pats sukčiausias ir stipriausias. Argi nenorėtum vieną dieną dominuoti prieš savo artimą?
— Taip, taip.
— Taigi būk stipriausias ir sukčiausias. Tu dar per jaunas, kad būtum stipriausias; bet, nuo šiandien, gali naudoti klastą, gražiausią genijų instrumentą. Kai piemuo Dovydas pataikė milžinui Galijotui į kaktą akmeniu, mestu iš laidynės, argi nėra nuostabu pastebėti, kad tik klasta Dovydas nugalėjo savo priešininką, ir kad jei, priešingai, jie būtų susiėmę rankomis, milžinas jį būtų sutraiškęs kaip musę? Taip pat yra ir tau. Atvirame kare tu niekada negalėsi nugalėti žmonių, ant kurių trokšti išplėsti savo valią; bet, su klasta, galėsi kovoti vienas prieš visus. Tu trokšti turtų, gražių rūmų ir šlovės? ar apgavai mane, kai tvirtinai šias kilnias pretenzijas?
— Ne, ne, aš jūsų neapgavau. Bet norėčiau įgyti tai, ko trokštu, kitomis priemonėmis.
— Tada neįgysi nieko. Dorybingos ir geraširdiškos priemonės niekur neveda. Reikia imtis energingesnių svertų ir sumanesnių pinklių. Prieš tau tampant garsiam savo dorybe ir pasiekiant tikslą, šimtas kitų turės laiko padaryti šuolius per tavo nugarą ir pasiekti karjeros galą anksčiau už tave, taip, kad ten nebeliks vietos tavo siauroms idėjoms. Reikia mokėti aprėpti, su didesne didybe, dabarties laikų horizontą. Ar niekada nesi girdėjęs, pavyzdžiui, apie didžiulę šlovę, kurią atneša pergalės? Ir, vis dėlto, pergalės nepasidaro pačios. Reikia pralieti kraujo, daug kraujo, kad jas pagimdytum ir padėtum po užkariautojų kojomis. Be lavonų ir išmėtytų galūnių, kurias matai lygumoje, kur išmintingai atliktos skerdynės, nebūtų karo, ir, be karo, nebūtų pergalės. Matai, kad norint tapti garsiam, reikia grakščiai pasinerti į kraujo upes, maitinamas patrankų mėsos. Tikslas pateisina priemones. Pirmas dalykas, norint tapti garsiam, yra turėti pinigų. Na, kadangi tu jų neturi, reikės žudyti, kad jų įgytum; bet, kadangi nesi pakankamai stiprus valdyti durklą, tapk vagimi, kol tavo galūnės sustorės. Ir, kad jos sustorėtų greičiau, patariu tau daryti gimnastiką du kartus per dieną, valandą ryte, valandą vakare. Tokiu būdu galėsi išbandyti nusikaltimą, su tam tikra sėkme, nuo penkiolikos metų, užuot laukęs iki dvidešimties. Šlovės meilė pateisina viską, ir galbūt, vėliau, savo artimųjų šeimininke, padarysi jiems beveik tiek pat gero, kiek padarei jiems blogo pradžioje…
Maldororas pastebi, kad kraujas verda jo jaunojo pašnekovo galvoje; jo šnervės išsipūtusios, ir lūpos išmeta lengvą baltą putą. Jis apčiuopia jam pulsą; dūžiai padažnėję. Karštinė apėmė šį trapų kūną. Jis bijo savo žodžių pasekmių; jis pasprunka, nelaimingasis, susierzinęs, kad negalėjo kalbinti šio vaiko ilgiau. Kai brandžiame amžiuje taip sunku suvaldyti aistras, balansuojant tarp gėrio ir blogio, kas gi dedasi prote, dar pilname nepatyrimo? ir kokios santykinės energijos sumos jam reikia papildomai? Vaikas atsipirks trijų dienų gulėjimu lovoje. Duok Dieve, kad motinos prisilietimas atneštų ramybę šiai jautriai gėlei, trapiam gražios sielos apvalkalui!
* * * * *Ten, gėlių apsuptame krūmyne, miega hermafroditas, giliai įmigęs ant vejos, sušlapintos jo ašarų. Mėnulis išlaisvino savo diską iš debesų masės ir glamonėja savo blyškiais spinduliais šį švelnų paauglio veidą. Jo bruožai išreiškia vyriškiausią energiją kartu su dangiškos mergelės gracija. Niekas jame neatrodo natūralu, netgi jo kūno raumenys, kurie skinasi kelią per harmoningus moteriškų formų kontūrus. Jis laiko ranką užlenkęs ant kaktos, kitą ranką prispaudęs prie krūtinės, tarsi norėdamas nuslopinti širdies, uždaros visoms paslaptims ir apsunkintos sunkia amžinos paslapties našta, plakimą. Pavargusį nuo gyvenimo ir besigėdijantį vaikščioti tarp būtybių, kurios į jį nepanašios, neviltis užvaldė jo sielą, ir jis eina vienas, kaip slėnio elgeta. Kaip jis gauna pragyvenimo lėšų? Atjaučiančios sielos stebi jį iš arti, jam neįtariant šios priežiūros, ir jo neapleidžia: jis toks geras! jis toks nuolankus! Mielai jis kartais kalbasi su tais, kurie turi jautrų charakterį, neliesdamas jų rankos, ir laikosi atstumo, bijodamas įsivaizduojamo pavojaus. Jei jo paklausia, kodėl jis pasirinko vienatvę palydove, jo akys pakyla į dangų ir sunkiai sulaiko priekaišto ašarą Apvaizdai; bet jis neatsako į šį neatsargų klausimą, kuris paskleidžia jo vokų sniege rytinės rožės raudonį. Jei pokalbis užsitęsia, jis tampa neramus, suka akis į keturias horizonto puses, tarsi ieškotų pabėgimo nuo nematomos artėjančios priešo, mosteli ranka staigų atsisveikinimą, nutolsta ant savo budraus kuklumo sparnų ir dingsta miške. Jį paprastai laiko bepročiu. Vieną dieną keturi kaukėti vyrai, gavę įsakymus, puolė jį ir tvirtai surišo taip, kad jis galėjo judinti tik kojas. Botagas nuleido savo šiurkščius diržus ant jo nugaros, ir jie jam liepė nedelsiant eiti keliu, vedančiu į Bisetrą (Bicêtre). Jis ėmė šypsotis gaudamas smūgius ir kalbėjo jiems su tokiu jausmu, intelektu apie daugelį žmogiškųjų mokslų, kuriuos buvo studijavęs ir kurie rodė didelį išsilavinimą tame, kuris dar nebuvo peržengęs jaunystės slenksčio, ir apie žmonijos likimus, kur jis visiškai atskleidė poetinį savo sielos kilnumą, kad jo sargybiniai, išsigandę iki kraujo veiksmo, kurį įvykdė, atrišo jo sulaužytas galūnes, nušliaužė prie jo kelių, prašydami atleidimo, kuris buvo suteiktas, ir pasitraukė su pagarbos, kuri paprastai neteikiama žmonėms, ženklais. Nuo to įvykio, apie kurį daug kalbėta, jo paslaptį atspėjo kiekvienas, bet atrodo jos nežiną, kad nedidintų jo kančių; ir vyriausybė skiria jam garbingą pensiją, kad priverstų jį pamiršti, jog akimirką norėta jį jėga, be išankstinio patikrinimo, uždaryti į beprotnamį. Jis naudoja pusę savo pinigų; likusius atiduoda vargšams. Kai pamato vyrą ir moterį, vaikštinėjančius kokioje nors platanų alėjoje, jis jaučia, kaip jo kūnas skyla pusiau iš apačios į viršų, ir kiekviena nauja dalis eina apkabinti vieno iš vaikštinėtojų; bet tai tik haliucinacija, ir protas netrunka atgauti savo valdžią. Todėl jis nemaišo savo buvimo nei tarp vyrų, nei tarp moterų; nes jo per didelis kuklumas, kilęs iš tos idėjos, kad jis tėra pabaisa, trukdo jam suteikti savo deginančią simpatiją bet kam. Jis manytų save išniekinantis, ir manytų išniekinantis kitus. Jo išdidumas jam kartoja šią aksiomą: „Tegul kiekvienas lieka savo prigimtyje.“ Jo išdidumas, pasakiau, nes jis bijo, kad sujungus savo gyvenimą su vyru ar moterimi, jam anksčiau ar vėliau priekaištaus, kaip didžiulę klaidą, dėl jo organizmo sandaros. Tada jis užsidaro savo savimeilėje, įžeistoje šios bedieviškos prielaidos, kuri kyla tik iš jo paties, ir jis atkakliai lieka vienas, kančių viduryje ir be paguodos. Ten, gėlių apsuptame krūmyne, miega hermafroditas, giliai įmigęs ant vejos, sušlapintos jo ašarų. Pabudę paukščiai su susižavėjimu stebi šį melancholišką veidą pro medžių šakas, ir lakštingala nenori leisti girdėti savo krištolinių kavatinų. Miškas tapo didingas kaip kapas dėl naktinio nelaimingojo hermafrodito buvimo. O paklydęs keliautojau, dėl savo nuotykių dvasios, kuri privertė tave palikti tėvą ir motiną pačiame jautriausiame amžiuje: dėl kančių, kurias tau sukėlė troškulys dykumoje: dėl tavo tėvynės, kurios galbūt ieškai, ilgai klaidžiojęs, ištremtas, svetimuose kraštuose; dėl tavo žirgo, tavo ištikimo draugo, kuris ištvėrė kartu su tavimi tremtį ir klimatų atšiaurumą, per kuriuos tave vertė keliauti tavo klajokliškas būdas; dėl orumo, kurį suteikia žmogui kelionės po tolimas žemes ir neištirtas jūras, tarp poliarinių ledynų ar veikiant kaitriai saulei, neliesk ranka, lyg brizui suvirpant, tų plaukų garbanų, pasklidusių ant žemės ir susimaišiusių su žalia žole. Pasitrauk kelis žingsnius, ir taip pasielgsi geriau. Šie plaukai šventi; pats hermafroditas to norėjo. Jis nenori, kad žmogaus lūpos religingai bučiuotų jo plaukus, kvepiančius kalnų dvelksmu, nei jo kaktą, kuri spindi šią akimirką kaip firmamento žvaigždės. Bet geriau manyti, kad tai pati žvaigždė nusileido iš savo orbitos, kirtusi erdvę, ant šios didingos kaktos, kurią ji apgaubia savo deimantine šviesa lyg aureole. Naktis, pirštu nuvydama savo liūdesį, apsirengia visais savo žavesiais, kad švęstų šio kuklumo įsikūnijimo, šio tobulo angelų nekaltybės atvaizdo miegą: vabzdžių dūzgimas mažiau girdimas. Šakos lenkia virš jo savo tankias viršūnes, kad apsaugotų jį nuo rasos, ir brizas, virpindamas savo melodingos arfos stygas, siunčia savo džiaugsmingus akordus per visuotinę tylą link tų nuleistų vokų, kurie mano dalyvaujantys, nejudrūs, ritmingame pakibusių pasaulių koncerte. Jis sapnuoja, kad yra laimingas; kad jo kūniška prigimtis pasikeitė: arba kad, bent jau, jis nuskrido ant purpurinio debesies į kitą sferą, gyvenamą tos pačios prigimties būtybių kaip jis. Deja! tegul jo iliuzija tęsiasi iki aušros pabudimo! Jis sapnuoja, kad gėlės šoka aplink jį ratu, kaip didžiulės pamišusios girliandos, ir persunkia jį savo švelniais kvapais, kol jis gieda meilės himną magiško grožio žmogaus glėbyje. Bet tai tik sutemų garai, kuriuos jo rankos apveja; ir, kai jis pabus, jo rankos jų daugiau nebeapvys. Nepabusk, hermafrodite; nepabusk dar, aš tavęs maldauju. Kodėl nenori manimi tikėti? Miegok… miegok toliau. Tegul tavo krūtinė kilnojasi, vejantis chimerinę laimės viltį, aš tau leidžiu; bet neatmerk akių. Ak! neatmerk akių! Aš noriu tave palikti taip, kad nebūčiau tavo pabudimo liudininkas. Galbūt vieną dieną, pasitelkęs storą knygą, susijaudinusiuose puslapiuose, papasakosiu tavo istoriją, išsigandęs to, ką ji talpina, ir pamokymų, kurie iš jos kyla. Iki šiol aš to negalėjau; nes kaskart, kai norėjau, gausios ašaros krito ant popieriaus, ir mano pirštai drebėjo, nors tai nebuvo nuo senatvės. Bet aš noriu pagaliau turėti šios drąsos. Aš piktinuosi, kad turiu ne daugiau nervų nei moteris ir alpstu kaip maža mergaitė kaskart, kai mąstau apie tavo didžią nelaimę. Miegok… miegok toliau; bet neatmerk akių! Sudie, hermafrodite! Kiekvieną dieną aš nepamiršiu melsti dangaus už tave (jei tai būtų už mane, aš jo nemelsčiau). Telydi ramybė tavo krūtinę!
* * * * *Kai moteris soprano balsu skleidžia savo virpančias ir melodingas natas, išgirdus šią žmogiškąją harmoniją, mano akys prisipildo slaptos liepsnos ir svaido skausmingas kibirkštis, o ausyse, rodos, aidi patrankų kanonados gausmas. Iš kur gali kilti šis gilus pasibjaurėjimas viskuo, kas susiję su žmogumi? Jei akordai pakyla nuo instrumento stygų, aš su malonumu klausausi tų perlinių natų, kurios ritmingai sklinda per elastingas atmosferos bangas. Suvokimas mano klausai perduoda tik įspūdį švelnumo, galinčio ištirpdyti nervus ir mintis; nenusakomas snaudulys apgaubia savo magiškomis aguonomis, lyg šydu, sijojančiu dienos šviesą, aktyviąją mano jausmų galią ir gyvybingas vaizduotės jėgas. Pasakojama, kad aš gimiau kurtumo glėbyje! Pirmaisiais savo vaikystės tarpsniais aš negirdėdavau, ką man sakydavo. Kai su didžiausiais sunkumais pavyko mane išmokyti kalbėti, tik perskaitęs lape tai, ką kas nors parašydavo, galėdavau, savo ruožtu, perteikti savo samprotavimų giją. Vieną dieną, lemtingą dieną, aš augau grožiu ir nekaltumu; ir kiekvienas žavėjosi dieviškojo paauglio protu ir gerumu. Daugelio sąžinės rausdavo, kai kontempliuodavo tuos skaidrius bruožus, kuriuose jo siela buvo pasistačiusi savo sostą. Prie jo artindavosi tik su pagarba, nes jo akyse pastebėdavo angelo žvilgsnį. Bet ne, aš puikiai žinojau, kad laimingosios paauglystės rožės neturėjo žydėti amžinai, supintos į kaprizingas girliandas ant jo kuklios ir kilnios kaktos, kurią su įkarščiu bučiuodavo visos motinos. Man ėmė atrodyti, kad visata, su savo žvaigždėtu abejingų ir erzinančių rutulių skliautu, galbūt nėra tai, ką aš svajojau esant didingiausia. Tad vieną dieną, pavargęs mindyti statų žemiškosios kelionės taką ir svirduliuodamas lyg girtas žmogus eiti per tamsias gyvenimo katakombas, aš lėtai pakėliau savo splino apimtas akis, apibrėžtas didelio melsvo ratilo, į firmamento įdubą, ir išdrįsau prasiskverbti, aš, toks jaunas, į dangaus paslaptis! Neradęs to, ko ieškojau, pakėliau išgąsdintą voką aukščiau, dar aukščiau, kol išvydau sostą, sudarytą iš žmonių išmatų ir aukso, kuriame sėdėjo, su idiotiška puikybe, kūną apsidengęs įkapėmis iš neskalbtų ligoninės paklodžių, tas, kuris vadina save Kūrėju! Rankoje jis laikė supuvusį mirusio žmogaus liemenį ir kilnojo jį pakaitomis nuo akių prie nosies ir nuo nosies prie burnos; kai tik prie burnos – galima atspėti, ką jis su juo darydavo. Jo kojos mirko didžiulėje verdančio kraujo baloje, kurios paviršiuje staiga iškildavo, lyg kaspinuočiai naktipuodžio turinyje, dvi ar trys atsargios galvos ir tuoj pat nerdavo žemyn strėlės greičiu: spyris, taikliai pataikytas į nosies kaulą, buvo žinomas atpildas už maištą prieš reglamentą, sukeltą poreikio įkvėpti kitokios terpės; nes, galų gale, tie žmonės nebuvo žuvys! Daugiausia amfibijos, jie plaukiojo panirę tame bjauriame skystyje!.. kol, nebeturėdamas nieko rankoje, Kūrėjas dviem pirmaisiais kojos nagais sugriebdavo kitą nardytoją už kaklo, lyg replėmis, ir iškeldavo jį į orą, ištraukdamas iš rausvo dumblo – koks puikus padažas! Su šiuo jis elgėsi taip pat, kaip su anuo. Pirmiausia surydavo galvą, kojas ir rankas, o galiausiai liemenį, kol nieko nebelikdavo; nes jis triauškindavo kaulus. Ir taip toliau, per kitas savo amžinybės valandas. Kartais jis sušukdavo: „Aš jus sukūriau; taigi turiu teisę daryti su jumis ką noriu. Jūs man nieko nepadarėte, aš nesakau priešingai. Aš verčiu jus kentėti, ir tai darau savo malonumui.“ Ir jis tęsdavo savo žiaurią puotą, judindamas apatinį žandikaulį, kuris judino jo barzdą, pilną smegenų. O skaitytojau, ar ši paskutinė detalė nevers tavo burnos seilėtis? Argi nevalgoma tokių smegenų, tokių gerų, visiškai šviežių, kurios buvo sužvejotos vos prieš ketvirtį valandos žuvų ežere. Paralyžiuotomis galūnėmis ir nebylia gerkle aš kurį laiką stebėjau šį reginį. Tris kartus aš vos nenuvirtau aukštielninkas, kaip žmogus, patyręs per stiprų sukrėtimą; tris kartus man pavyko išsilaikyti ant kojų. Nė viena mano kūno skaidula neliko rami; ir aš drebėjau, kaip dreba vidinė ugnikalnio lava. Galiausiai, mano krūtinei esant užspaustai ir negalint pakankamai greitai išstumti gyvybę teikiančio oro, mano burnos lūpos prasivėrė, ir aš išleidau riksmą… riksmą tokį veriantį… kad aš jį išgirdau! Mano ausies pančiai staiga atsirišo, būgnelis trakštelėjo nuo šios garsaus oro masės, energingai stumtelėtos tolyn nuo manęs, smūgio, ir gamtos pasmerktame organe įvyko naujas reiškinys. Aš ką tik išgirdau garsą! Manyje atsivėrė penktasis pojūtis! Bet kokį malonumą aš galėjau rasti tokiame atradime? Nuo šiol žmogaus garsas pasiekdavo mano ausį tik su skausmo jausmu, kurį gimdo gailestis dėl didelės neteisybės. Kai kas nors su manimi kalbėdavo, aš prisimindavau tai, ką mačiau vieną dieną virš regimųjų sferų, ir savo užgniaužtų jausmų vertimą į veržlų staugimą, kurio tembras buvo identiškas mano artimųjų tembrui! Aš negalėdavau jam atsakyti; nes kankinimai, vykdomi prieš žmogaus silpnumą toje bjaurioje purpurinėje jūroje, slinko pro mano kaktą riaumodami kaip nudirti drambliai ir savo ugniniais sparnais lietė mano apdegusius plaukus. Vėliau, kai geriau pažinau žmoniją, prie šio gailesčio jausmo prisidėjo intensyvus įniršis prieš šią tigrę pamotę, kurios užkietėję vaikai moka tik keikti ir daryti bloga. Melo įžūlumas! jie sako, kad blogis pas juos yra tik išimtis!.. Dabar viskas jau seniai baigta; jau seniai aš niekam netariu nė žodžio. O jūs, kas bebūtumėte, kai būsite šalia manęs, tegul jūsų balso stygos neišleidžia jokios intonacijos; tegul jūsų nejudrios gerklos nesistengia pranokti lakštingalos; ir jūs patys jokiu būdu nebandykite man atskleisti savo sielos kalbos pagalba. Laikykitės religinės tylos, kurios niekas nenutrauktų; nuolankiai sukryžiuokite rankas ant krūtinės ir nuleiskite vokus žemyn. Aš jums sakiau: nuo tos vizijos, kuri man atskleidė aukščiausią tiesą, pakankamai košmarų godžiai čiulpė mano gerklę naktimis ir dienomis, kad dar turėčiau drąsos atnaujinti, net mintyse, tas kančias, kurias patyriau tą pragarišką valandą, kuri mane be paliovos persekioja savo atsiminimu. O! kai girdite sniego laviną griūvant nuo šalto kalno viršūnės; liūtę skundžiantis sausringoje dykumoje dėl dingusių jauniklių; audrą vykdant savo lemtį; pasmerktąjį maurojant kalėjime giljotinos išvakarėse; ir nuožmų aštuonkojį pasakojant jūros bangoms apie savo pergales prieš plaukikus ir skenduolius, pasakykite, ar šie didingi balsai nėra gražesni už žmogaus kikenimą!
* * * * *Egzistuoja vabzdys, kurį žmonės maitina savo sąskaita. Jie jam nieko neskolingi; bet jie jo bijo. Šis, kuris nemėgsta vyno, bet kuriam labiau patinka kraujas, jei nebūtų patenkinti jo teisėti poreikiai, sugebėtų, pasitelkęs slaptą galią, tapti didelis kaip dramblys ir sutraiškyti žmones kaip javų varpas. Tad reikia pamatyti, kaip jį gerbia, kaip jį apgaubia šuniška pagarba, kaip jį aukština virš kūrinijos gyvūnų. Jam duodama galva kaip sostas, o jis oriai įkabina savo nagus į plaukų šaknis. Vėliau, kai jis nutunka ir įžengia į senyvą amžių, imituojant vienos senovės tautos paprotį, jis užmušamas, kad nepajustų senatvės negalių. Jam surengiamos grandiozinės laidotuvės, kaip herojui, ir karstas, gabenantis jį tiesiai po kapo dangčiu, nešamas ant pečių svarbiausių piliečių. Ant drėgnos žemės, kurią duobkasys judina savo išmintingu kastuvu, dėliojamos spalvingos frazės apie sielos nemirtingumą, apie gyvenimo tuštybę, apie nepaaiškinamą Apvaizdos valią, ir marmuras amžiams užsiveria virš šios egzistencijos, kruopščiai užpildytos, kuri tėra lavonas. Minia išsiskirsto, ir naktis netrukus uždengia savo šešėliais kapinių sienas.
Tačiau guoskitės, žmonės, dėl jo skausmingos netekties. Štai jo nesuskaičiuojama šeima, kuri žengia pirmyn ir kuria jis jus dosniai apdovanojo, kad jūsų neviltis būtų mažiau karti ir tarsi sušvelninta malonaus šių irzlių išperų, kurios vėliau taps nuostabiomis utėlėmis, papuoštomis ypatingu grožiu, išminčiaus laikysenos pabaisomis, buvimo. Jis išperėjo kelias dešimtis mylimų kiaušinėlių po savo motinišku sparnu ant jūsų plaukų, išdžiovintų atkaklaus šių grėsmingų svetimšalių čiulpimo. Greitai atėjo metas, kai kiaušinėliai sprogo. Nieko nebijokite, jie netruks užaugti, šie paaugliai filosofai, per šį trumpalaikį gyvenimą. Jie taip užaugs, kad leis jums tai pajusti savo nagais ir siurbtukais.
Jūs nežinote, jūs, kodėl jos nesuryja jūsų galvos kaulų ir pasitenkina ištraukdamos savo pompa jūsų kraujo kvintesenciją. Palaukite akimirką, aš jums pasakysiu: todėl, kad jos neturi tam jėgų. Būkite tikri, kad jei jų žandikauliai atitiktų jų begalinių norų mastą, smegenys, akių tinklainė, stuburas, visas jūsų kūnas ten dingtų. Kaip vandens lašas. Ant gatvės elgetos vaiko galvos stebėkite per mikroskopą dirbančią utėlę; papasakosite man naujienas. Deja, jos mažos, šios ilgų plaukų plėšikės. Jos netiktų būti šauktinėmis; nes jos neturi įstatymo reikalaujamo ūgio. Jos priklauso liliputiniam trumpų šlaunų pasauliui, ir aklieji nedvejodami priskiria jas prie be galo mažų. Vargas kašalotui, kuris susikautų su utėle. Jis būtų surytas akimirksniu, nepaisant savo dydžio. Neliktų uodegos, kad nueitų pranešti naujienos. Dramblys leidžiasi glostomas. Utėlė – ne. Nepatariu jums bandyti šio pavojingo bandymo. Saugokitės, jei jūsų ranka plaukuota, arba jei ji sudaryta tik iš kaulų ir mėsos. Baigta su jūsų pirštais. Jie traškės, lyg būtų kankinami. Oda dingsta per keistą burtą. Utėlės nepajėgios padaryti tiek blogio, kiek jų vaizduotė sumano. Jei rasite utėlę savo kelyje, eikite savo keliu ir nelaižykite jai liežuvio spenelių. Jums nutiktų koks nors nelaimingas atsitikimas. Tai jau matyta. Nesvarbu, aš jau patenkintas tuo kiekiu blogio, kurį ji tau daro, o žmonių rase; tik norėčiau, kad ji tau darytų jo daugiau.
Iki kada laikysiesi to sukirmijusio kulto dievo, nejautraus tavo maldoms ir dosnioms aukoms, kurias jam aukoji kaip išperkamąjį holokaustą? Žiūrėk, jis nedėkingas, tas baisusis manitu, už plačias kraujo ir smegenų taures, kurias lieji ant jo aukurų, pamaldžiai išpuoštų gėlių girliandomis. Jis nedėkingas… nes žemės drebėjimai ir audros toliau siaučia nuo pat daiktų pradžios. Ir vis dėlto, reginys, vertas stebėjimo, kuo jis abejingesnis, tuo labiau tu juo žaviesi. Matyti, kad tu nepasitiki jo atributais, kuriuos jis slepia; ir tavo protavimas remiasi tuo sumetimu, kad tik ypatingos galios dievybė gali rodyti tiek paniekos tikintiesiems, kurie paklūsta jos religijai. Štai kodėl kiekvienoje šalyje egzistuoja įvairūs dievai: čia krokodilas, ten meilės pardavėja; bet, kai kalba eina apie utėlę, išgirdę šį šventą vardą, visuotinai bučiuodami savo vergystės grandines, visos tautos kartu klaupiasi šventoriuje prieš beformio ir kraugeriško stabo pjedestalą. Tauta, kuri nepaklustų savo pačios šliaužiojimo instinktams ir parodytų maišto ženklą, anksčiau ar vėliau išnyktų nuo žemės paviršiaus kaip rudens lapas, sunaikinta negailestingo dievo keršto.
O utėle, susiraukšlėjusiu vyzdžiu; kol upės lies savo vandenų nuolydį į jūros bedugnes; kol žvaigždės gravituos savo orbitos taku; kol nebyli tuštuma neturės horizonto; kol žmonija draskys savo pačios šonus pražūtingais karais; kol dieviškasis teisingumas svaidys savo kerštingus žaibus į šį egoistinį rutulį; kol žmogus nepripažins savo kūrėjo ir tyčiosis iš jo, ne be pagrindo, maišydamas tai su panieka, tavo karaliavimas visatoje bus užtikrintas, ir tavo dinastija ties savo žiedus iš amžiaus į amžių. Aš sveikinu tave, tekančioji saule, dangiškasis išvaduotojau, tave, nematomą žmogaus prieše. Toliau sakyk purvui vienytis su juo netyruose glėbesčiuose ir prisiekti jam priesaikomis, neužrašytomis dulkėse, kad jis liks jo ištikima meiluže iki amžinybės. Pabučiuok retkarčiais šios didžios begėdės suknelę, atsimindama svarbias paslaugas, kurias ji niekada nepamiršta tau suteikti. Jei ji neviliotų žmogaus savo geidulingomis krūtimis, tikėtina, kad tu negalėtum egzistuoti, tu, šio protingo ir nuoseklaus susiporavimo vaisiau. O purvo sūnau! pasakyk savo motinai, kad jei ji apleis žmogaus gultą, eidama per vienišus kelius, viena ir be atramos, ji pamatys, kad jos egzistencijai kyla pavojus. Tegul jos įsčios, kurios nešiojo tave devynis mėnesius savo kvapniose sienelėse, susijaudina akimirkai nuo minties apie pavojus, kurie dėl to grėstų jų švelniam vaisiui, tokiam mielam ir tokiam ramiam, bet jau šaltam ir nuožmiam. Purve, imperijų karaliene, išsaugok mano neapykantos akims tavo alkanų palikuonių raumenų nejuntamo augimo reginį. Kad pasiektum šį tikslą, tu žinai, kad tau tereikia dar glaudžiau priglusti prie žmogaus šonų. Tu gali tai daryti be žalos kuklumui, kadangi judu abu esate susituokę jau seniai.
Kalbant apie mane, jei man leidžiama pridėti kelis žodžius prie šio šlovinimo himno, pasakysiu, kad aš liepiau iškasti duobę, keturiasdešimties kvadratinių lygų ir atitinkamo gylio. Būtent ten glūdi, savo bjaurioje nekaltybėje, gyva utėlių kasykla. Ji užpildo duobės dugną, o tada vinguriuoja plačiomis tankiomis gyslomis visomis kryptimis. Štai kaip aš sukonstravau šią dirbtinę kasyklą. Išroviau utėlės patelę iš žmonijos plaukų. Mane matė gulint su ja tris naktis iš eilės, ir aš ją įmečiau į duobę. Žmogiškasis apvaisinimas, kuris kitais panašiais atvejais būtų buvęs niekinis, šį kartą buvo priimtas lemties; ir po keleto dienų tūkstančiai pabaisų, knibždančių kompaktiškame materijos mazge, gimė šviesai. Šis bjaurus mazgas laikui bėgant tapo vis didesnis, kartu įgydamas skystą gyvsidabrio savybę, ir išsišakojo į daugybę atšakų, kurios maitinasi, šiuo metu, rydamos pačios save (gimstamumas didesnis už mirtingumą), kaskart, kai aš joms neįmetu suėsti ką tik gimusio pavainikio, kurio motina troško mirties, ar rankos, kurią nupjausiu kokiai merginai naktį, chloroformo dėka. Kas penkiolika metų utėlių kartos, kurios maitinasi žmogumi, pastebimai sumažėja ir pačios neklystamai išpranašauja artėjantį jų visiško sunaikinimo laikotarpį. Nes žmogus, protingesnis už savo priešą, sugeba jį nugalėti. Tada su pragarišku kastuvu, kuris padidina mano jėgas, aš išgaunu iš šios neišsemiamos kasyklos utėlių luitus, didelius kaip kalnai, sudaužau juos kirvio smūgiais ir giliomis naktimis pernešu į miestų arterijas. Ten, kontaktuodami su žmogaus temperatūra, jie ištirpsta kaip pirmosiomis savo formavimosi dienomis požeminės kasyklos vingiuotose galerijose, išsikasa guolį žvyre ir pasklinda upeliais į būstus kaip kenkėjiškos dvasios. Namų sargas dusliai loja, nes jam atrodo, kad legionas nežinomų būtybių skverbiasi per sienų poras ir atneša siaubą prie miego galvūgalio. Galbūt nesate, bent jau kartą gyvenime, negirdėję tokių skausmingų ir ilgų lojimų. Savo bejėgėmis akimis jis bando perverti nakties tamsą; nes jo šuns smegenys to nesupranta. Šis dūzgimas jį erzina, ir jis jaučia, kad yra išduotas. Milijonai priešų taip užgriūva kiekvieną miestą kaip skėrių debesys. Štai ir užtenka penkiolikai metų. Jie kovos su žmogumi, darydami jam perštinčias žaizdas. Po šio laikotarpio aš atsiųsiu kitų. Kai aš trupinu gyvosios materijos luitus, gali nutikti, kad viena nuolauža bus tankesnė už kitą. Jos atomai su įniršiu stengiasi atskirti savo sankaupą, kad eitų kankinti žmonijos; bet kietumas priešinasi savo tvirtumu. Per aukščiausią konvulsiją jie sukelia tokią pastangą, kad akmuo, negalėdamas išsklaidyti savo gyvybinių pradų, pats šauna aukštai į orą tarytum nuo parako sprogimo, ir krenta atgal, kietai įsiskverbdamas į žemę. Kartais svajingas valstietis pastebi aerolitą vertikaliai skrodžiantį erdvę, judantį iš viršaus link kukurūzų lauko. Jis nežino, iš kur tas akmuo. Dabar turite aiškų ir glaustą reiškinio paaiškinimą.
Jei žemė būtų padengta utėlėmis, kaip smėlio grūdeliais jūros krantas, žmonių giminė būtų sunaikinta, tapusi baisių skausmų grobiu. Koks reginys! Aš, su angelo sparnais, nejudrus ore, jį stebėčiau!
* * * * *O griežtoji matematika, aš tavęs nepamiršau nuo tada, kai tavo mokslinės pamokos, saldesnės už medų, susigėrė į mano širdį kaip gaivinanti banga. Aš instinktyviai troškau, nuo pat lopšio, gerti iš tavo šaltinio, senesnio už saulę, ir aš vis dar tebeminu šventąjį tavo iškilmingos šventyklos šventorių, aš, ištikimiausias iš tavo įšventintųjų. Mano prote buvo neaiškumo, kažkokio „nežinau ko“, tiršto kaip dūmai; bet aš sugebėjau religingai peržengti pakopas, vedančias prie tavo aukuro, ir tu nuvijai tą tamsų šydą, kaip vėjas nuveja šaškių lentą. Į tą vietą tu įdėjai begalinį šaltumą, tobulą apdairumą ir negailestingą logiką. Tavo stiprinančio pieno padedamas, mano intelektas greitai išsivystė ir įgavo milžiniškas proporcijas, viduryje to kerinčio aiškumo, kurį tu dovanoji, su dosnumu, tiems, kurie tave myli nuoširdžia meile. Aritmetika! algebra! geometrija! didinga trejybe! švytintis trikampi! Tas, kuris jūsų nepažino, yra beprotis! Jis nusipelnytų didžiausių kankinimų išbandymo; nes jo neišmanėliškame nerūpestingume yra aklos paniekos; bet tas, kuris jus pažįsta ir vertina, nebenori nieko iš žemės gėrybių; tenkinasi jūsų magiškais malonumais; ir, nešamas jūsų tamsių sparnų, trokšta tik kilti, lengvu skrydžiu, brėždamas kylančią spiralę, link sferinio dangaus skliauto. Žemė jam rodo tik iliuzijas ir moralines fantasmagorijas: bet jūs, o glausčiosios matematikos, griežta savo atkaklių teiginių grandine ir savo geležinių dėsnių pastovumu, priverčiate spindėti, apakintoms akims, galingą atspindį tos aukščiausiosios tiesos, kurios antspaudą pastebime visatos tvarkoje. Bet tvarka, kuri jus supa, vaizduojama visų pirma tobulu kvadrato, Pitagoro draugo, reguliarumu, yra dar didesnė; nes Visagalis visiškai atsiskleidė, jis ir jo atributai, tame įsimintiname darbe, kurį sudarė ištraukimas iš chaoso gelmių jūsų teoremų lobių ir jūsų nuostabių spindesių. Antikos epochose ir moderniaisiais laikais ne viena didi žmogiškoji vaizduotė matė savo genijų, išsigandusį, kontempliuojant jūsų simbolines figūras, nubrėžtas ant degančio popieriaus, lyg daugybę paslaptingų ženklų, gyvų latentiniu alsavimu, kurių nesupranta profaniška liaudis ir kurie tebuvo ryškus apreiškimas amžinųjų aksiomų ir hieroglifų, egzistavusių prieš visatą ir išliksiančių po jos. Ji klausia savęs, pasilenkusi virš lemtingo klaustuko bedugnės, kaip atsitinka, kad matematika talpina tiek įspūdingos didybės ir tiek neginčijamos tiesos, tuo tarpu, kai ji palygina ją su žmogumi, šiame ji randa tik netikrą puikybę ir melą. Tada ta aukštesnioji dvasia, nuliūdusi, kuriai kilnus jūsų patarimų familiarumas leidžia labiau pajusti žmonijos menkumą ir jos nepalyginamą kvailumą, panardina savo galvą, pražilusią, į kaulėtą ranką ir lieka pasinėrusi į antgamtines meditacijas. Ji lenkia kelius prieš jus, ir jos pagarba atiduoda duoklę jūsų dieviškam veidui, kaip paties Visagalio atvaizdui. Mano vaikystėje jūs pasirodėte man, gegužės naktį, mėnulio šviesoje, žaliuojančioje pievoje, skaidraus upelio pakrantėje, visos trys lygios gracija ir kuklumu, visos trys kupinos didybės kaip karalienės. Jūs žengėte kelis žingsnius link manęs, savo ilga suknele, plazdančia kaip garai, ir patraukėte mane prie savo maitinančių krūtų, kaip palaimintą sūnų. Tada aš atbėgau su uolumu, mano rankos įsikibo į jūsų baltą krūtinę. Aš maitinausi, su dėkingumu, jūsų vaisinga mana, ir pajutau, kad žmonija augo manyje ir darėsi geresnė. Nuo to laiko, o deivės varžovės, aš jūsų neapleidau. Nuo to laiko, kiek energingų projektų, kiek simpatijų, kurias maniau išraižęs savo širdies puslapiuose, kaip marmure, lėtai ištrynė iš mano iliuzijų netekusio proto jų konfigūracines linijas, kaip brėkštanti aušra ištrina nakties šešėlius! Nuo to laiko aš mačiau mirtį, ketinančią, matoma plika akimi, apgyvendinti kapus, nusiaubti mūšio laukus, patręštus žmogaus krauju, ir priversti augti rytines gėles virš gedulingų kaulų. Nuo to laiko aš buvau mūsų rutulio revoliucijų liudininkas; žemės drebėjimai, ugnikalniai su savo liepsnojančia lava, dykumos samumas ir audros laivų sudužimai turėjo mane kaip bejausmį žiūrovą. Nuo to laiko aš mačiau kelias žmonių kartas pakeliant, ryte, savo sparnus ir akis į erdvę, su nepatyrusiu lėliukės džiaugsmu, sveikinančios savo paskutinę metamorfozę, ir mirštant, vakare, prieš saulėlydį, palenkus galvą, kaip nuvytusios gėlės, kurias sūpuoja graudus vėjo švilpimas. Bet jūs, jūs liekate visada tokios pačios. Joks pasikeitimas,oks marus oras nepaliečia stačių uolų ir didžiulių jūsų tapatybės slėnių. Jūsų kuklios piramidės išliks ilgiau nei Egipto piramidės, skruzdėlynai, iškelti bukumo ir vergijos. Amžių pabaiga dar matys, stovinčius ant laiko griuvėsių, jūsų kabalistinius skaitmenis, jūsų lakoniškas lygtis ir jūsų skulptūriškas linijas sėdint po kerštinga Visagalio dešine, tuo tarpu kai žvaigždės nugrims, su neviltimi, kaip viesulai, į siaubingos ir visuotinės nakties amžinybę, ir kai žmonija, darydama grimasas, galvos apie sąskaitų suvedimą su paskutiniuoju teismu. Ačiū už nesuskaičiuojamas paslaugas, kurias man suteikėte. Ačiū už svetimas savybes, kuriomis praturtinote mano intelektą. Be jūsų, savo kovoje prieš žmogų, aš galbūt būčiau buvęs nugalėtas. Be jūsų jis būtų mane privertęs voliotis smėlyje ir bučiuoti jo pėdų dulkes. Be jūsų, klastingu nagu, jis būtų suaręs mano kūną ir kaulus. Bet aš budėjau, kaip patyręs atletas. Jūs davėte man šaltumą, kuris kyla iš jūsų didingų koncepcijų, laisvų nuo aistros. Aš juo pasinaudojau, kad atmesčiau su panieka trumpalaikius savo trumpos kelionės malonumus ir nuvyčiau nuo savo durų simpatiškus, bet apgaulingus savo artimųjų pasiūlymus. Jūs davėte man užsispyrusį apdairumą, kurį iššifruojame kiekviename žingsnyje jūsų nuostabiuose analizės, sintezės ir dedukcijos metoduose. Aš juo pasinaudojau, kad suklaidinčiau pražūtingas savo mirtino priešo klastas, kad pulčiau jį, savo ruožtu, sumaniai, ir suleisčiau į žmogaus vidurius aštrų durklą, kuris liks amžiams įsmigęs jo kūne; nes tai žaizda, nuo kurios jis neatsigaus. Jūs davėte man logiką, kuri yra tarytum pati jūsų mokymų siela, kupina išminties; su jos silogizmais, kurių sudėtingas labirintas dėl to yra tik dar labiau suprantamas, mano intelektas pajuto dvigubai išaugant savo drąsias jėgas. Šio baisaus pagalbininko padedamas, aš atradau žmonijoje, plaukdamas link seklumų, priešais neapykantos rifą, juodą ir bjaurų piktumą, kuris pūva tarp kenksmingų miazmų, gėrėdamasis savo bamba. Pirmasis aš atradau jos vidurių tamsybėse tą pražūtingą ydą, blogį! pranašesnį joje už gėrį. Su tuo užnuodytu ginklu, kurį man paskolinote, aš priverčiau nusileisti nuo savo pjedestalo, pastatyto žmogaus bailumo, patį Kūrėją! Jis griežė dantimis ir patyrė šį gėdingą įžeidimą; nes jis turėjo priešininką, stipresnį už save. Bet aš paliksiu jį nuošalyje, kaip virvelių ryšulį, kad nuleisčiau savo skrydį… Mąstytojas Dekartas kartą išsakė tą mintį, kad nieko solidaus nebuvo pastatyta ant jūsų. Tai buvo išradingas būdas leisti suprasti, kad pirmas sutiktasis negalėjo iš karto atrasti jūsų neįkainojamos vertės. Iš tiesų, kas gi solidesnio už tris jau įvardytas pagrindines savybes, kurios kyla, susipynusios kaip vienas vainikas, ant didingos jūsų kolosalios architektūros viršūnės? Monumentas, kuris auga be paliovos kasdienių atradimų jūsų deimantų kasyklose ir mokslinių tyrinėjimų jūsų nuostabiose valdose. O šventosios matematikos, kad galėtumėte, per savo amžiną bendravimą, paguosti likusias mano dienas dėl žmogaus piktumo ir Didžiosios Visumos neteisybės!
* * * * *„O lempa sidabriniu snapeliu, mano akys mato tave ore, katedrų skliauto palydove, ir ieško šio pakabinimo priežasties. Sakoma, kad tavo spinduliai apšviečia, naktį, minią tų, kurie ateina garbinti Visagalio, ir kad tu rodai atgailaujantiems kelią, vedantį prie aukuro. Klausyk, tai visai įmanoma; bet… ar tau reikia teikti tokias paslaugas tiems, kuriems nieko nesi skolinga? Palik panirusias į tamsybes bazilikų kolonas; ir, kai audros gūsis, ant kurio sukasi demonas, nešamas erdvėje, įsiskverbs kartu su juo į šventąją vietą, skleisdamas ten siaubą, užuot kovojusi, drąsiai, prieš maru dvelkiantį blogio kunigaikščio gūsį, užgesk staiga, nuo jo karštligiško kvėpavimo, kad jis galėtų, niekam nematant, išsirinkti savo aukas tarp klūpančių tikinčiųjų. Jei tai padarysi, gali sakyti, kad aš būsiu tau skolingas visą savo laimę. Kai tu švyti taip, skleisdama savo neryškius, bet pakankamus šviesulius, aš nedrįstu atsiduoti savo charakterio įtaigoms ir lieku šventajame portike, žiūrėdamas pro praviras duris į tuos, kurie išvengia mano keršto Viešpaties prieglobstyje. O poetine lempa! tu, kuri būtum mano draugė, jei galėtum mane suprasti, kai mano kojos mina bažnyčių bazaltą nakties valandomis, kodėl imi spindėti būdu, kuris, prisipažįstu, man atrodo nepaprastas? Tavo atspindžiai nusidažo tada baltais elektrinės šviesos atspalviais; akis negali į tave žiūrėti; ir tu apšvieti nauja ir galinga liepsna menkiausias Kūrėjo būdos detales, lyg būtum apimta švento pykčio. Ir kai aš pasitraukiu piktžodžiavęs, tu vėl tampi nepastebima, kukli ir blyški, tikra įvykdžiusi teisingumo aktą. Pasakyk man šiek tiek; argi todėl, kad pažįsti mano širdies vingius, kai man nutinka pasirodyti ten, kur tu budi, tu skubi nurodyti mano pragaištingą buvimą ir atkreipti garbintojų dėmesį į tą pusę, kur ką tik pasirodė žmonių priešas? Aš linkstu prie šios nuomonės; nes aš irgi pradedu tave pažinti; ir žinau, kas tu esi, senoji ragana, kuri taip gerai budi šventose mečetėse, kur puikuojasi, kaip gaidžio skiauterė, tavo smalsusis šeimininkas. Budrioji sargė, tu prisiėmei beprotišką misiją. Įspėju tave; pirmą kartą, kai nurodysi mane mano artimųjų apdairumui, padidindama savo fosforescuojančius šviesulius, kadangi aš nemėgstu šio optinio reiškinio, kuris, beje, paminėtas jokioje fizikos knygoje, aš sučiupsiu tave už krūtinės odos, įkabindamas nagus į tavo nušašusio sprando šašus, ir įmesiu tave į Seną. Aš netvirtinu, kad tada, kai aš tau nieko nedarau, tu sąmoningai elgiesi man žalingu būdu. Ten aš leisiu tau spindėti tiek, kiek man bus malonu; ten tu tyčiosiesi iš manęs su negęstančia šypsena; ten, įsitikinusi savo nusikalstamo aliejaus nepajėgumu, tu šlapinsiesi juo su kartėliu.“ Taip pakalbėjęs, Maldororas neišeina iš šventyklos ir lieka įsmeigęs akis į šventosios vietos lempą… Jam rodosi matąs savotišką provokaciją tos lempos laikysenoje, kuri jį erzina aukščiausiu laipsniu savo nepageidaujamu buvimu. Jis sako sau, kad jei kokia nors siela yra uždaryta toje lempoje, ji yra bailė neatsakyti į lojalią ataką nuoširdumu. Jis daužo orą savo raumeningomis rankomis ir norėtų, kad lempa pavirstų žmogumi; jis priverstų jį praleisti blogą ketvirtį valandos, jis tai sau pažada. Bet kaipgi lempa pavirs žmogumi; tai nenatūralu. Jis nepasiduoda ir eina ieškoti varganos pagodos šventoriuje plokščio akmenuko aštriu kraštu. Jis meta jį į orą su jėga… grandinė nukirsta per vidurį, kaip žolė dalgiu, ir kulto instrumentas krenta ant žemės, liedamas savo aliejų ant plokščių… Jis čiumpa lempą, kad išneštų ją laukan, bet ji priešinasi ir auga. Jam rodosi matąs sparnus ant jos šonų, o viršutinė dalis įgauna angelo biusto formą. Visuma nori kilti į orą, kad pakiltų skrydžiui; bet jis sulaiko ją tvirta ranka. Lempa ir angelas, sudarantys vieną kūną, štai ko dažnai nepamatysi. Jis atpažįsta lempos formą; jis atpažįsta angelo formą; bet jis negali jų atskirti savo prote; iš tiesų, realybėje, jos sulipusios viena su kita ir sudaro tik vieną nepriklausomą ir laisvą kūną; bet jis mano, kad koks nors debesis užtemdė jo akis ir privertė prarasti šiek tiek regėjimo aštrumo. Vis dėlto jis ruošiasi kovai su drąsa, nes jo priešininkas nebijo. Naivūs žmonės pasakoja tiems, kurie nori jais tikėti, kad šventasis portalas užsivėrė pats, riedėdamas ant savo nuliūdusių vyrių, kad niekas negalėtų stebėti šios bedieviškos kovos, kurios peripetijos turėjo vykti išniekintos šventovės viduje. Žmogus su apsiaustu, kol gauna žiaurias žaizdas nematomu kalaviju, stengiasi priartinti prie savo burnos angelo veidą; jis galvoja tik apie tai, ir visos jo pastangos nukreiptos į šį tikslą. Šis praranda savo energiją ir, atrodo, nujaučia savo lemtį. Jis kovoja jau tik silpnai, ir matyti momentas, kai jo priešininkas galės jį apkabinti kaip tinkamas, jei tai jis nori padaryti. Na, momentas atėjo. Savo raumenimis jis smaugia angelo gerklę, kuris nebegali kvėpuoti, ir atlošia jam veidą, prispausdamas jį prie savo šlykščios krūtinės. Akimirką jis susijaudina dėl likimo, laukiančio šios dangiškos būtybės, kurią jis mielai būtų pavertęs savo draugu. Bet jis sako sau, kad tai Viešpaties pasiuntinys, ir negali sulaikyti savo pykčio. Baigta; kažkas siaubingo tuoj įeis į laiko narvą! Jis pasilenkia ir prideda liežuvį, įmirkusį seilėmis, prie to angeliško skruosto, kuris mėto maldaujančius žvilgsnius. Kurį laiką jis vedžioja liežuviu per tą skruostą. O!.. žiūrėkite!.. pažiūrėkite gi!.. baltas ir rausvas skruostas tapo juodas kaip anglis! Jis skleidžia pūvančius miazmus. Tai gangrena; nebegalima tuo abejoti. Graužiantis blogis plinta per visą veidą, ir iš ten vykdo savo įniršį apatinėse dalyse; netrukus visas kūnas tėra viena didelė bjauri žaizda. Pats išsigandęs (nes nemanė, kad jo liežuvis talpina tokio stiprumo nuodus), jis paima lempą ir pabėga iš bažnyčios. Išėjęs laukan, jis pamato ore juosvą formą, apdegusiais sparnais, kuri sunkiai kreipia skrydį link dangaus regionų. Jie žiūri vienas į kitą, kol angelas kyla į giedras gėrio aukštybes, o jis, Maldororas, priešingai, leidžiasi į svaiginančias blogio bedugnes… Koks žvilgsnis! Visa, ką žmonija galvojo per šešiasdešimt amžių, ir ką ji dar galvos per ateinančius amžius, galėtų lengvai ten tilpti, tiek daug dalykų jie pasakė vienas kitam tame paskutiniame atsisveikinime! Bet suprantama, kad tai buvo mintys, aukštesnės už tas, kurios trykšta iš žmogiškojo intelekto; pirma, dėl dviejų personažų, ir paskui, dėl aplinkybės. Šis žvilgsnis surišo juos amžina draugyste. Jis stebisi, kad Kūrėjas gali turėti tokios kilnios sielos misionierių. Akimirką jis mano suklydęs ir klausia savęs, ar turėjo sekti blogio keliu, kaip padarė. Sutrikimas praeina; jis laikosi savo pasiryžimo; ir šlovinga, pasak jo, nugalėti anksčiau ar vėliau Didžiąją Visumą, kad viešpatautų jos vietoje visoje visatoje ir legionams tokių gražių angelų. Šis jam leidžia suprasti, nekalbėdamas, kad atgaus savo pirmykštę formą kildamas į dangų; numeta ašarą, kuri atgaivina kaktą to, kuris jam sukėlė gangreną; ir dingsta pamažu, kaip maitvanagis, kildamas tarp debesų. Kaltininkas žiūri į lempą, to, kas įvyko, priežastį. Jis bėga kaip beprotis gatvėmis, pasuka link Senos ir meta lempą per parapetą. Ji sukasi keletą akimirkų ir galutinai panyra į drumzlinus vandenis. Nuo tos dienos, kiekvieną vakarą, vos sutemus, matyti spindinti lempa, kuri iškyla ir grakščiai laikosi upės paviršiuje, ties Napoleono tiltu, turėdama vietoj ąsos du dailius angelo sparnus. Ji lėtai juda vandenimis, praplaukia po Stoties tilto ir Austerlico tilto arkomis, ir tęsia savo tylų kelią Sena iki Almos tilto. Pasiekusi tą vietą, ji lengvai plaukia prieš srovę ir grįžta po keturių valandų į savo išeities tašką. Ir taip toliau, visą naktį. Jos šviesa, balta kaip elektrinė šviesa, užgožia dujų žibintus, kurie rikiuojasi abiejuose krantuose, ir tarp kurių ji žengia kaip karalienė, vieniša, neperprantama, su negęstančia šypsena, be to, kad jos aliejus išsilietų su kartėliu. Pradžioje laivai ją medžiojo; bet ji sužlugdydavo tas bergždžias pastangas, išvengdavo visų persekiojimų, nerdama kaip koketė, ir pasirodydavo toliau, dideliu atstumu. Dabar prietaringi jūreiviai, kai ją pamato, irkluoja į priešingą pusę ir sulaiko savo dainas. Kai einate per tiltą naktį, būkite atidūs: esate tikri pamatyti spindinčią lempą čia ar ten; bet sakoma, kad ji pasirodo ne visiems. Kai per tiltus eina žmogus, kurio sąžinėje kažkas negerai, ji staiga užgesina savo atspindžius, ir praeivis, išsigandęs, veltui ieško beviltišku žvilgsniu upės paviršiuje ir dumble. Jis žino, ką tai reiškia. Jis norėtų tikėti, kad matė dangišką šviesą; bet sako sau, kad šviesa sklido nuo laivų priekio arba nuo dujų žibintų atspindžio; ir jis teisus… Jis žino, kad dėl to dingimo kaltas jis; ir, pasinėręs į liūdnas mintis, jis spartina žingsnį, kad pasiektų savo būstą. Tada lempa sidabriniu snapeliu vėl pasirodo paviršiuje ir tęsia savo kelionę elegantiškomis ir kaprizingomis arabeskomis.
* * * * *Paklausykite mano vaikystės minčių, kai aš pabusdavau, žmonės, raudonuoju strypu: „Aš ką tik pabudau; bet mano mintis dar sustingusi. Kiekvieną rytą jaučiu sunkumą galvoje. Retai randu poilsį naktį; nes baisūs sapnai mane kankina, kai pavyksta užmigti. Dieną mano mintis vargsta keistose meditacijose, kol akys klaidžioja atsitiktinai erdvėje; o naktį aš negaliu miegoti. Kada gi tada man miegoti? Tačiau gamta turi reikalauti savo teisių. Kadangi aš ją niekinu, ji daro mano veidą blyškų ir verčia mano akis spindėti aštria karštinės liepsna. Beje, aš neprašyčiau nieko geresnio, kaip tik neniokoti savo dvasios nuolatiniais apmąstymais; bet, net jei to nenorėčiau, mano priblokšti jausmai mane nenumaldomai traukia link šio šlaito. Aš pastebėjau, kad kiti vaikai yra kaip aš; bet jie dar blyškesni, ir jų antakiai suraukti, kaip vyrų, mūsų vyresniųjų brolių. O visatos Kūrėjau, aš nepamiršiu šį rytą paaukoti tau savo vaikiškos maldos smilkalų. Kartais aš ją pamirštu, ir pastebėjau, kad tomis dienomis jaučiuosi laimingesnis nei įprastai; mano krūtinė išsiskleidžia, laisva nuo bet kokios prievartos, ir aš kvėpuoju, laisviau, kvapniu laukų oru; tuo tarpu, kai atlieku sunkią pareigą, nurodytą tėvų, kasdien skirti tau šlovinimo giesmę, lydimą neatskiriamo nuobodulio, kurį man kelia jos sunkus kūrimas, tada aš būnu liūdnas ir suirzęs visą likusią dieną, nes man neatrodo logiška ir natūralu sakyti tai, ko negalvoju, ir aš ieškau prieglobsčio didžiulėse vienatvėse. Jei klausiu jų paaiškinimo dėl šios keistos mano sielos būsenos, jos man neatsako. Norėčiau tave mylėti ir garbinti; bet tu per daug galingas, ir mano himnuose yra baimės. Jei viena savo minties išraiška gali sunaikinti ar sukurti pasaulius, mano silpnos maldos tau nebus naudingos; jei, kai tau patinka, siunti cholerą nusiaubti miestų, arba mirtį nusinešti savo naguose, be jokio skirtumo, keturis gyvenimo amžius, aš nenoriu susidėti su tokiu baisiu draugu. Ne tai, kad neapykanta vestų mano samprotavimų giją; bet aš bijau, priešingai, tavo paties neapykantos, kuri, kaprizingu įsakymu, gali išeiti iš tavo širdies ir tapti milžiniška kaip Andų kondoro sparnų mostas. Tavo dviprasmiškos pramogos man nepasiekiamos, ir aš tikriausiai būčiau pirmoji jų auka. Tu esi Visagalis; aš neginčiju tau šio titulo, kadangi tu vienintelis turi teisę jį nešioti, ir kad tavo norai, su pražūtingomis ar laimingomis pasekmėmis, neturi kitos ribos nei tu pats. Štai būtent kodėl man būtų skausminga eiti šalia tavo žiaurios safyro tunikos, ne kaip tavo vergui, bet galinčiam juo tapti bet kurią akimirką. Tiesa, kad kai nusileidi į save, kad ištirtum savo suverenų elgesį, jei praeities neteisybės šmėkla, įvykdyta prieš tą nelaimingą žmoniją, kuri tau visada pakluso kaip ištikimiausias draugas, iškelia prieš tave nejudančius kerštingo stuburo slankstelius, tavo paklaikusi akis išlieja išgąsdintą vėlyvo gailesčio ašarą, ir kad tada, pasišiaušusiais plaukais, tu pats manai nuoširdžiai priimąs sprendimą pakabinti amžiams ant niekio krūmokšnių nesuvokiamus savo tigro vaizduotės žaidimus, kuri būtų burleskiška, jei nebūtų apgailėtina; bet aš taip pat žinau, kad pastovumas neįsmigino į tavo kaulus, kaip atkaklių čiulpų, savo amžinos buveinės harpūno, ir kad tu gana dažnai atkrenti, tu ir tavo mintys, padengtos juodais klaidų raupsais, į gedulingą tamsių prakeiksmų ežerą. Noriu tikėti, kad jie yra nesąmoningi (nors talpina ne mažiau savo mirtinų nuodų), ir kad blogis ir gėris, susijungę kartu, liejasi veržliais šuoliais iš tavo karališkos gangrenuotos krūtinės, kaip srautas iš uolos, dėl aklo jėgos slapto žavesio; bet niekas man nepateikia to įrodymo. Aš mačiau per dažnai tavo bjaurius dantis kalenant iš įniršio, ir tavo didingą veidą, padengtą laikų samanomis, raudonuojant kaip žariją dėl kokios nors mikroskopinės smulkmenos, kurią žmonės buvo padarę, kad galėčiau sustoti ilgiau prie šios geraširdiškos hipotezės kelio ženklo. Kiekvieną dieną, sudėjęs rankas, aš kelsiu į tave savo nuolankios maldos akcentus, kadangi taip reikia: bet aš tavęs maldauju, tegul tavo apvaizda negalvoja apie mane; palik mane nuošalyje, kaip kirmėlę, kuri šliaužia po žeme. Žinok, kad aš verčiau godžiai misčiau nežinomų ir laukinių salų jūros augalais, kuriuos atogrąžų bangos atneša, viduryje tų vandenų, savo putotame glėbyje, nei žinočiau, kad tu mane stebi, ir kad neši į mano sąžinę savo kikenantį skalpelį. Ji ką tik atskleidė tau visumą mano minčių, ir aš tikiuosi, kad tavo apdairumas lengvai pritars sveikam protui, kurio neištrinamą antspaudą jos saugo. Be šių išlygų, padarytų dėl daugiau ar mažiau intymių santykių pobūdžio, kuriuos turiu palaikyti su tavimi, mano burna pasiruošusi, bet kurią dienos valandą, iškvėpti, kaip dirbtinį alsavimą, melo srautą, kurio tavo šlovė griežtai reikalauja iš kiekvieno žmogaus, vos tik melsva aušra pakyla, ieškodama šviesos satininėse sutemų klostėse, kaip aš ieškau gerumo, skatinamas gėrio meilės. Mano metų nedaug, ir vis dėlto aš jau jaučiu, kad gerumas tėra skambių skiemenų rinkinys; aš jo niekur neradau. Tu leidi per daug prasiskverbti savo charakteriui; reikėtų jį slėpti sumaniau. Beje, galbūt aš klystu ir tu tai darai tyčia; nes tu geriau už kitus žinai, kaip elgtis. Žmonės gi deda savo šlovę į tai, kad tave imituotų; štai kodėl šventasis gerumas neatpažįsta savo tabernakulio jų laukinėse akyse: koks tėvas, toks sūnus. Kad ir ką reikėtų galvoti apie tavo intelektą, aš apie jį kalbu tik kaip nešališkas kritikas. Aš neprašau nieko geresnio, kaip būti buvus suklaidintam. Aš netrokštu tau rodyti neapykantos, kurią tau jaučiu ir kurią puoselėju su meile, kaip brangią dukrą; nes geriau ją slėpti nuo tavo akių ir priimti prieš tave tik griežto cenzoriaus, įpareigoto kontroliuoti tavo netyrus veiksmus, išvaizdą. Taip tu nutrauksi bet kokį aktyvų bendravimą su ja, tu ją pamirši ir visiškai sunaikinsi tą godžią blakę, kuri graužia tavo kepenis. Aš verčiau renkuosi leisti tau girdėti svajingus ir švelnius žodžius… Taip, tai tu sukūrei pasaulį ir viską, kas jame yra. Tu esi tobulas. Jokios dorybės tau netrūksta. Tu esi labai galingas, kiekvienas tą žino. Tegul visa visata gieda, kiekvieną laiko valandą, tavo amžinąją giesmę! Paukščiai tave laimina, kildami į orą laukuose. Žvaigždės priklauso tau… Tebūnie taip!“ Po tokios pradžios stebėkitės rasdami mane tokį, koks esu!
Aš ieškojau sielos, kuri būtų panaši į manąją, ir negalėjau jos rasti. Išnaršiau visus žemės užkaborius; mano atkaklumas buvo bergždžias. Tačiau negalėjau likti vienas. Reikėjo ko nors, kas pritartų mano charakteriui; reikėjo ko nors, kas turėtų tas pačias idėjas kaip aš. Buvo rytas: saulė patekėjo horizonte visu savo didingumu, ir štai mano akyse taip pat iškyla jaunuolis, kurio buvimas gimdė gėles jo kelyje. Jis prisiartino prie manęs ir, tiesdamas man ranką: „Aš atėjau pas tave, tave, kuris manęs ieškai. Palaiminkime šią laimingą dieną.“ Bet aš: „Eik šalin; aš tavęs nešaukiau: man nereikia tavo draugystės…“ Buvo vakaras; naktis pradėjo tiesti savo juodą šydą ant gamtos. Graži moteris, kurią vos įžiūrėjau, taip pat skleidė man savo kerintį poveikį ir žiūrėjo į mane su užuojauta; tačiau ji nedrįso manęs kalbinti. Aš tariau: „Prieik arčiau, kad aiškiai įžiūrėčiau tavo veido bruožus; nes žvaigždžių šviesa nepakankamai stipri, kad apšviestų juos tokiu atstumu.“ Tada, kuklia eisena, nuleidusi akis, ji žengė žole, artėdama link manęs. Vos ją pamatęs: „Matau, kad gerumas ir teisingumas apsigyveno tavo širdyje: mes negalėtume gyventi kartu. Dabar tu žaviesi mano grožiu, kuris sukrėtė ne vieną; bet anksčiau ar vėliau tu gailėtumeisi paskyrusi man savo meilę; nes tu nepažįsti mano sielos. Ne todėl, kad būčiau tau kada nors neištikimas: tai, kuri atsiduoda man su tokiu pasiaukojimu ir pasitikėjimu, su tiek pat pasitikėjimo ir pasiaukojimo aš atsiduodu jai; bet įsikalk sau į galvą, kad niekada nepamirštum: vilkai ir ėriukai nežiūri vienas į kitą švelniomis akimis.“ Ko gi man reikėjo, man, kuris su tokiu pasibjaurėjimu atstūmiau tai, kas žmonijoje buvo gražiausia! Ko man reikėjo, aš nebūčiau mokėjęs pasakyti. Aš dar nebuvau įpratęs griežtai atsiskaityti sau apie savo proto reiškinius, naudojant filosofijos rekomenduojamus metodus. Atsisėdau ant uolos, prie jūros. Laivas ką tik išskleidė visas bures, kad nutoltų nuo šių vandenų: horizonto tolumoje pasirodė vos įžiūrimas taškas ir pamažu artėjo, stumiamas škvalo, greitai didėdamas. Audra ruošėsi pradėti savo atakas, ir dangus jau temo, tapdamas beveik toks pat šlykščiai juodas kaip žmogaus širdis. Laivas, kuris buvo didelis karo laivas, ką tik išmetė visus inkarus, kad nebūtų nublokštas ant kranto uolų. Vėjas su įniršiu švilpė iš keturių pasaulio šalių ir draskė bures į skutelius. Perkūnijos griausmai sproginėjo tarp žaibų ir negalėjo nustelbti raudų triukšmo, girdimo tame name be pamatų, judančiame kape. Tų vandens masių siūbavimui nepavyko nutraukti inkarų grandinių; bet jų smūgiai pravėrė skylę laivo šonuose. Milžiniška spraga; nes siurbliai nepajėgia išmesti sūraus vandens gūsių, kurie putodami griūva ant denio lyg kalnai. Nelaimės ištiktas laivas šaudo pavojaus signalus patrankomis; bet skęsta lėtai… didingai. Tas, kuris nėra matęs laivo, skęstančio uragano viduryje, tarp žaibų blyksnių ir giliausios tamsos, kol tie, kurie jame yra, prislėgti to nevilties jausmo, kurį žinote, tas nepažįsta gyvenimo nelaimių. Galiausiai iš laivo šonų išsiveržia visuotinis begalinio skausmo klyksmas, jūrai padvigubinus savo baisias atakas. Tai klyksmas, kurį iššaukė žmogiškųjų jėgų apleidimas. Kiekvienas susisupa į rezignacijos apsiaustą ir atiduoda savo likimą į Dievo rankas. Susispiečia kaip avių banda. Nelaimės ištiktas laivas šaudo pavojaus signalus patrankomis; bet skęsta lėtai… didingai. Jie visą dieną pumpavo vandenį. Bergždžios pastangos. Atėjo naktis, tiršta, negailestinga, kad užbaigtų šį grakštų reginį. Kiekvienas sako sau, kad atsidūręs vandenyje jis nebegalės kvėpuoti; nes, kiek tik jis begali atsiminti, jis nepripažįsta jokios žuvies savo protėviu: bet jis ragina save sulaikyti kvėpavimą kuo ilgiau, kad prailgintų savo gyvenimą dviem ar trim sekundėmis; tai kerštinga ironija, kurią jis nori adresuoti mirčiai… Nelaimės ištiktas laivas šaudo pavojaus signalus patrankomis; bet skęsta lėtai… didingai. Jis nežino, kad laivas, grimzdamas, sukelia galingą bangų sukimąsi aplink save; kad dumblinas purvas susimaišė su sudrumstais vandenimis, ir kad jėga, ateinanti iš apačios, atgarsis audros, kuri siautėja viršuje, suteikia stichijai trūkčiojančius ir nervingus judesius. Taigi, nepaisant šaltakraujiškumo atsargų, kurias jis sukaupia iš anksto, būsimasis skenduolis, geriau pagalvojęs, turės jaustis laimingas, jei bedugnės verpetuose prailgins savo gyvenimą puse įprasto įkvėpimo, kad saikas būtų pilnas. Tad jam bus neįmanoma pasityčioti iš mirties, kas buvo jo aukščiausias troškimas. Nelaimės ištiktas laivas šaudo pavojaus signalus patrankomis; bet skęsta lėtai… didingai. Tai klaida. Jis nebešaudo patrankomis, jis nebeskęsta. Riešuto kevalas visiškai nugrimzdo. O dangau! kaip galima gyventi, patyrus tiek malonumų! Man ką tik buvo duota tapti kelių mano artimųjų mirties agonijos liudininku. Minutę po minutės aš sekiau jų kančios peripetijas. Tai kokios senės, išprotėjusios iš baimės, mūkimas dominavo rinkoje. Tai vienišas žindomo kūdikio klykimas trukdė girdėti manevrų komandas. Laivas buvo per toli, kad aiškiai girdėčiau dejones, kurias man atnešdavo škvalas; bet aš jį priartindavau valios pastangomis, ir optinė iliuzija buvo tobula. Kas ketvirtį valandos, kai vėjo gūsis, stipresnis už kitus, siųsdamas savo liūdnus akcentus per išgąsdintų audrašauklių klyksmą, išnarindavo laivą su išilginiu traškesiu ir padidindavo skundus tų, kurie tuoj bus paaukoti mirties holokaustui, aš susibesdavau į skruostą aštrų geležies smaigalį ir slapta galvodau: „Jie kenčia labiau!“ Taip aš bent turėjau palyginimo matą. Nuo kranto aš kreipiausi į juos, svaidydamas jiems prakeiksmus ir grasinimus. Man atrodė, kad jie turi mane girdėti! Man atrodė, kad mano neapykanta ir mano žodžiai, įveikdami atstumą, naikino fizikinius garso dėsnius ir pasiekdavo, aiškūs, jų ausis, apkurtintas įniršusio vandenyno riaumojimo! Man atrodė, kad jie turi galvoti apie mane ir išlieti savo kerštą bejėgiu įniršiu! Laikas nuo laiko aš mesdavau žvilgsnį į miestus, miegančius sausumoje; ir matydamas, kad niekas neįtaria, jog laivas tuoj nuskęs už keleto mylių nuo kranto, su plėšriųjų paukščių karūna ir vandens milžinų tuščiais pilvais pjedestalu, aš atgaudavau drąsą, ir viltis man sugrįždavo: tad aš buvau tikras dėl jų žūties! Jie negalėjo išsigelbėti! Dėl visa ko buvau nuėjęs pasiimti savo dvivamzdžio šautuvo, kad, jei koks nors sudužėlis susigundytų plaukte pasiekti uolas, norėdamas išvengti neišvengiamos mirties, kulka į petį sutrupintų jam ranką ir sutrukdytų įvykdyti savo sumanymą. Pačiu audros įniršio momentu aš pamačiau plūduriuojančią ant vandens, su beviltiškomis pastangomis, energingą galvą pasišiaušusiais plaukais. Jis rijo litrus vandens ir grimzdo į bedugnę, blaškomas kaip kamštis. Bet netrukus jis vėl pasirodydavo, varvančiais plaukais: ir, įsmeigęs akį į krantą, atrodė metantis iššūkį mirčiai. Jis buvo nuostabiai šaltakraujis. Plati kruvina žaizda, padaryta kokios nors paslėptos uolos smaigalio, vagojo jo drąsų ir kilnų veidą. Jam neturėjo būti daugiau nei šešiolika metų; nes vos vos, per žaibus, nušviečiančius naktį, buvo matyti pūkas ant jo lūpos. Ir dabar jis tebuvo už dviejų šimtų metrų nuo skardžio; ir aš lengvai jį įžiūrėjau. Kokia drąsa! Kokia nepalaužiama dvasia! Kaip jo galvos tvirtumas atrodė besityčiojantis iš likimo, energingai skrodžiant bangą, kurios vagos sunkiai vėrėsi priešais jį!.. Aš buvau nusprendęs iš anksto. Aš privalėjau tesėti savo pažadą: paskutinė valanda išmušė visiems, niekas neturėjo išsigelbėti. Štai mano sprendimas; niekas jo nepakeis… Pasigirdo sausas garsas, ir galva tuojau pat paniro, kad daugiau nebepasirodytų. Aš nejaučiau šiam nužudymui tiek malonumo, kiek būtų galima manyti; ir būtent todėl, kad buvau persisotinęs nuolatiniu žudymu, dariau tai nuo šiol iš paprasto įpročio, be kurio negalima apsieiti, bet kuris suteikia tik menką pasitenkinimą. Jausmai atbukę, sukietėję. Kokį malonumą jausti dėl šio žmogaus mirties, kai jų buvo daugiau nei šimtas, kurie tuoj pasisiūlys man, kaip reginys, savo paskutinėje kovoje su bangomis, kai laivas bus paniręs? Šioje mirtyje aš neturėjau net pavojaus žavesio; nes žmonių teisingumas, sūpuojamas šios baisios nakties uragano, snaudė namuose, už kelių žingsnių nuo manęs. Šiandien, kai metai slegia mano kūną, sakau tai nuoširdžiai, kaip aukščiausią ir iškilmingą tiesą: aš nebuvau toks žiaurus, kaip vėliau pasakota tarp žmonių; bet kartais jų piktumas vykdydavo savo atkaklius niokojimus ištisus metus. Tada aš nebežinodavau ribų savo įniršiui; mane apimdavo žiaurumo priepuoliai, ir aš tapdavau baisus tam, kuris prisiartindavo prie mano paklaikusių akių, jei tik jis priklausė mano rasei. Jei tai būdavo arklys ar šuo, aš jį praleisdavau: ar girdėjote, ką tik pasakiau? Deja, tą audros naktį aš buvau viename iš tų priepuolių, mano protas buvo išskridęs (nes paprastai aš buvau toks pat žiaurus, bet atsargesnis); ir viskas, kas tą kartą paklius man į rankas, turėjo žūti: aš neketinu teisintis dėl savo klaidų. Kaltė ne visa tenka mano artimiesiems. Aš tik konstatuoju tai, kas yra, laukdamas paskutiniojo teismo, kuris verčia mane iš anksto kasytis sprandą… Ką man reiškia paskutinis teismas! Mano protas niekada neišskrenda, kaip sakiau norėdamas jus apgauti. Ir kai aš įvykdau nusikaltimą, aš žinau, ką darau: aš nenorėjau daryti nieko kito! Stovėdamas ant uolos, kol uraganas plakė mano plaukus ir apsiaustą, aš ekstazėje stebėjau tą audros jėgą, puolančią laivą po bežvaigždžiu dangumi. Aš sekiau, triumfuojančia laikysena, visas šios dramos peripetijas, nuo akimirkos, kai laivas išmetė inkarus, iki momento, kai jis prasmego – lemtingas drabužis, kuris nusitempė į jūros vidurius tuos, kurie juo buvo apsivilkę kaip apsiaustu. Bet artėjo akimirka, kai aš pats turėjau įsilieti kaip aktorius į šias sujauktos gamtos scenas. Kai vieta, kur laivas atlaikė kovą, aiškiai parodė, kad pastarasis nuėjo praleisti likusių savo dienų jūros pusrūsyje, tada tie, kurie buvo nunešti su bangomis, iš dalies vėl pasirodė paviršiuje. Jie susiėmė glėbiais, po du, po tris; tai buvo būdas neišsaugoti savo gyvybės; nes jų judesiai tapdavo suvaržyti, ir jie grimzdo žemyn kaip kiauri ąsočiai… Kas ta jūrų pabaisų armija, kuri greitai skrodžia bangas? Jų yra šeši; jų pelekai galingi ir skinasi kelią per pakilusias bangas. Iš visų tų žmonių, kurie judina keturias galūnes šiame nelabai tvirtame žemyne, rykliai netrukus padaro tik omletą be kiaušinių ir pasidalija jį pagal stipresniojo teisę. Kraujas maišosi su vandenimis, ir vandenys maišosi su krauju. Jų nuožmios akys pakankamai apšviečia skerdynių sceną… Bet kas per vandenų sąmyšis ten, horizonte? Manytum, artėja viesulas. Kokie irklų mostai! Aš matau, kas tai. Didžiulė ryklio patelė atvyksta dalyvauti ančių kepenėlių pašteto vaišėse ir valgyti šaltos mėsos. Ji įsiutusi; nes atvyksta alkana. Prasideda kova tarp jos ir ryklių dėl tų kelių dar virpančių galūnių, kurios plūduriuoja šen bei ten, nieko nesakydamos, raudonos grietinėlės paviršiuje. Į dešinę, į kairę ji dalija įkandimus, sukeliančius mirtinas žaizdas. Bet trys gyvi rykliai vis dar ją supa, ir ji priversta suktis į visas puses, kad sužlugdytų jų manevrus. Su augančiu jauduliu, nežinomu iki tol, žiūrovas, esantis ant kranto, seka šį naujo tipo jūrų mūšį. Jo akys įsmeigtos į tą drąsią ryklio patelę tokiais stipriais dantimis. Jis nebedvejoja, prideda šautuvą prie peties ir su savo įprastu taiklumu įsodina savo antrąją kulką į vieno iš ryklių žiauną, tą akimirką, kai jis pasirodė virš bangos. Lieka du rykliai, kurie rodo tik dar didesnį atkaklumą. Nuo uolos viršūnės žmogus sūriomis seilėmis metasi į jūrą ir plaukia link maloniai nuspalvinto kilimo, laikydamas rankoje tą plieninį peilį, kuris jo niekada nepalieka. Nuo šiol kiekvienas ryklys turi reikalą su priešu. Jis juda link savo pavargusio priešininko ir, pasirinkęs momentą, suleidžia jam į pilvą savo aštrius ašmenis. Judanti citadelė lengvai atsikrato paskutinio priešininko… Priešais vienas kitą atsiduria plaukikas ir ryklio patelė, jo išgelbėta. Jie žiūrėjo vienas kitam į akis keletą minučių: ir kiekvienas stebėjosi radęs tiek žiaurumo kito žvilgsnyje. Jie plaukia ratu, nepamesdami vienas kito iš akių, ir sako sau mintyse: „Aš klydau iki šiol; štai vienas, kuris yra piktesnis.“ Tada, bendru sutarimu, po vandeniu, jie slydo vienas link kito, su abipusiu susižavėjimu, ryklio patelė skirdama vandenį savo pelekais, Maldororas mušdamas bangą rankomis: ir sulaikė kvėpavimą, gilioje pagarboje, kiekvienas trokšdamas kontempliuoti, pirmą kartą, savo gyvą portretą. Priartėję per tris metrus, be jokių pastangų, jie staiga krito vienas ant kito, kaip du magnetai, ir apsikabino oriai ir dėkingai, glėbyje, tokiame švelniame kaip brolio ar sesers. Kūniški geismai sekė iškart po šios draugystės demonstracijos. Dvi raumeningos šlaunys glaudžiai prilipo prie lipnios pabaisos odos, kaip dvi dėlės; ir rankos bei pelekai susipynė aplink mylimojo kūną, kurį jie apsupo su meile, kol jų gerklės ir krūtinės netrukus tapo tik viena melsvai žalia mase su jūrų dumblių kvapu; viduryje audros, kuri toliau siautėjo; žaibų šviesoje; turėdami vestuvių lovai putotą bangą, nešami povandeninės srovės kaip lopšyje, ir besivartydami kūliais, link bedugnės gelmių, jie susijungė į ilgą, skaistų ir bjaurų susiporavimą!… Pagaliau aš radau kažką, kas būtų panašus į mane!… Nuo šiol aš nebebuvau vienas gyvenime!… Ji turėjo tas pačias idėjas kaip aš!… Aš stovėjau priešais savo pirmąją meilę!
* * * * *Sena neša žmogaus kūną. Tokiomis aplinkybėmis ji įgauna iškilmingą laikyseną. Išpampęs lavonas laikosi ant vandens; jis dingsta po tilto arka; bet toliau matyti jį vėl pasirodant, lėtai besisukantį aplink save, kaip malūno ratas, ir protarpiais panyrantį. Laivininkas, naudodamasis kartimi, užkabina jį praplaukiantį ir atvelka į krantą. Prieš gabenant kūną į morgą, jis kurį laiką paliekamas ant krantinės, kad būtų atgaivintas. Tanki minia susirenka aplink kūną. Tie, kurie negali matyti, nes stovi užpakalyje, stumia, kiek gali, tuos, kurie priekyje. Kiekvienas sako sau: „Tai ne aš nuskendau.“ Gailima jaunuolio, kuris nusižudė; juo žavimasi; bet jo nemėgdžiojama. Ir vis dėlto, jam atrodė labai natūralu pasitraukti iš gyvenimo, nesprendžiant, kad žemėje yra kas nors, kas galėtų jį patenkinti, ir siekiant ko nors aukščiau. Jo veidas kilmingas, o drabužiai prabangūs. Ar jam jau yra septyniolika? Tai mirtis jaunam! Paralyžiuota minia toliau įsmeigusi į jį savo nejudančias akis… Ateina naktis. Visi tyliai pasitraukia. Niekas nedrįsta apversti skenduolio, kad iš jo išbėgtų kūną užpildęs vanduo. Bijota pasirodyti jautriems, ir niekas nepajudėjo, pasislėpę savo marškinių apykaklėse. Vienas nueina, aštriai švilpaudamas absurdišką tirolietišką melodiją; kitas spragsi pirštais kaip kastanjetėmis… Persekiojamas savo niūrios minties, Maldororas ant savo žirgo pralekia pro tą vietą žaibo greičiu. Jis pamato skenduolį; to pakanka. Tuoj pat jis sustabdė savo žirgą ir išlipo iš balnakilpės. Jis pakelia jaunuolį be pasibjaurėjimo ir priverčia jį gausiai išvemti vandenį. Nuo minties, kad šis inerciškas kūnas gali atgyti po jo ranka, jis jaučia, kaip širdis suspurda nuo šio puikaus įspūdžio, ir jo drąsa padvigubėja. Bergždžios pastangos! Bergždžios pastangos, pasakiau, ir tai tiesa. Lavonas lieka inerciškas ir leidžiasi sukiojamas į visas puses. Jis trina smilkinius; jis trina šią galūnę, aną galūnę: valandą pučia orą į burną, spausdamas savo lūpas prie nepažįstamojo lūpų. Jam pagaliau atrodo, kad po ranka, pridėta prie krūtinės, jaučia lengvą plakimą. Skenduolis gyvas! Tą aukščiausią akimirką buvo galima pastebėti, kad kelios raukšlės dingo nuo raitelio kaktos ir pajaunino jį dešimčia metų. Bet, deja! raukšlės sugrįš, galbūt rytoj, galbūt vos tik jis nutols nuo Senos krantų. Tuo tarpu skenduolis atmerkia apsiblaususias akis ir blyškia šypsena dėkoja savo geradariui; bet jis dar silpnas ir negali atlikti jokio judesio. Išgelbėti kam nors gyvybę, kaip tai gražu! Ir kaip šis veiksmas atperka klaidų! Žmogus bronzinėmis lūpomis, iki tol užsiėmęs jo plėšimu iš mirties, žiūri į jaunuolį atidžiau, ir jo bruožai jam neatrodo nepažįstami. Jis sako sau, kad tarp uždusėlio šviesiais plaukais ir Holcerio nėra didelio skirtumo. Ar matote, kaip jie karštai apsikabina! Nesvarbu! Žmogus su jaspio vyzdžiu stengiasi išlaikyti griežto vaidmens regimybę. Nieko nesakęs, jis paima savo draugą, užsisodina sau už nugaros, ir žirgas nušuoliuoja. O tu, Holceri, kuris laikei save tokiu protingu ir stipriu, argi nepamatei, savo paties pavyzdžiu, kaip sunku, nevilties priepuolio metu, išlaikyti šaltakraujiškumą, kuriuo giriesi? Tikiuosi, kad daugiau nesukelsi man tokio sielvarto, o aš, savo ruožtu, pažadėjau tau niekada nesikėsinti į savo gyvybę.
* * * * *Būna valandų gyvenime, kai žmogus, utėlėtais plaukais, įsmeigęs akis, meta laukinius žvilgsnius į žalias erdvės membranas; nes jam atrodo girdįs, priešais save, ironišką šmėklos klyksmą. Jis susvyruoja ir nuleidžia galvą: tai, ką jis išgirdo, yra sąžinės balsas. Tada jis išlekia iš namų bepročio greičiu, pasirenka pirmą pasitaikiusią kryptį, kuri atsiveria jo stuporui, ir ryja nelygias kaimo lygumas. Bet geltonoji šmėkla nepameta jo iš akių ir persekioja jį tokiu pat greičiu. Kartais, audringą naktį, kol sparnuotų aštuonkojų legionai, iš tolo panašūs į varnus, sklando virš debesų, irkluodami standžiu irklu link žmonių miestų, su misija įspėti juos pakeisti elgesį, akmenukas, tamsia akimi, mato dvi būtybes prabėgant žaibo šviesoje, viena paskui kitą; ir, nubraukdamas slapta užuojautos ašarą, kuri rieda nuo jo ledinio voko, sušunka: „Tikrai, jis to nusipelnė; ir tai tik teisingumas.“ Tai pasakęs, jis grįžta į savo laukinę pozą ir toliau su nervingu drebuliu stebi žmogaus medžioklę ir didžiąsias šešėlio vaginos lūpas, iš kurių teka, be paliovos, kaip upė, milžiniški tamsūs spermatozoidai, kurie pakyla į niūrų eterį, slėpdami, plačiu savo šikšnosparnių sparnų mostu, visą gamtą ir vienišus aštuonkojų legionus, tapusius niūrius nuo tų duslių ir neišreiškiamų žaibavimų. Bet tuo metu kliūtinis bėgimas tęsiasi tarp dviejų nepailstančių bėgikų, ir šmėkla svaido iš burnos ugnies srautus ant apdegusios žmogaus-antilopės nugaros. Jei, vykdydama šią pareigą, ji sutinka kelyje gailestį, kuris nori užstoti jai kelią, ji su pasibjaurėjimu nusileidžia jo maldavimams ir leidžia žmogui pasprukti. Šmėkla pliaukšteli liežuviu, tarsi sakytų sau, kad nutrauks persekiojimą, ir grįžta į savo būdą, iki kito įsakymo. Jos pasmerktosios balsas girdimas iki pat tolimiausių erdvės sluoksnių; ir, kai jos baisus staugimas prasiskverbia į žmogaus širdį, šis verčiau norėtų, sakoma, turėti mirtį motina, negu sąžinės graužatį sūnumi. Jis sukiša galvą iki pečių į žemėtus duobės vingius; bet sąžinė išgarina šią stručio gudrybę. Iškasa išgaruoja, eterio lašas; šviesa pasirodo su savo spindulių palyda, kaip kuolingų pulkas, nusileidžiantis ant levandų; ir žmogus atsiduria priešais save patį, atviromis ir išblyškusiomis akimis. Mačiau jį einant link jūros, lipantį ant dantyto ir putų antakio plakamo kyšulio; ir, kaip strėlę, neriantį į bangas. Štai stebuklas: lavonas vėl pasirodė rytojaus dieną vandenyno paviršiuje, kuris grąžino į krantą šią mėsos nuolaužą. Žmogus išsilaisvindavo iš formos, kurią jo kūnas buvo išgulėjęs smėlyje, išgręždavo vandenį iš savo šlapių plaukų ir vėl pasukdavo, nebylia ir palenkta kakta, gyvenimo keliu. Sąžinė griežtai teisia mūsų slapčiausias mintis ir veiksmus, ir neklysta. Kadangi ji dažnai bejėgė užkirsti kelią blogiui, ji nenustoja persekioti žmogaus kaip lapės, ypač tamsoje. Kerštingos akys, kurias neišmanantis mokslas vadina meteorais, skleidžia melsvą liepsną, praeina sukdamosi aplink save ir taria paslapties žodžius… kuriuos jis supranta! Tada jo galvūgalį trina jo kūno traukuliai, prislėgti nemigos svorio, ir jis girdi kraupų neaiškių nakties garsų kvėpavimą. Miego angelas, pats mirtinai sužeistas į kaktą nežinomo akmens, apleidžia savo užduotį ir kyla atgal į dangų. Ką gi, aš prisistatau ginti žmogų, šį kartą; aš, visų dorybių niekintojas; aš, tas, kurio negalėjo pamiršti Kūrėjas, nuo tos šlovingos dienos, kai, nuversdamas nuo pjedestalo dangaus analus, kur, per kažkokią gėdingą machinaciją, buvo įrašyta jo galia ir jo amžinybė, aš pridėjau savo keturis šimtus siurbtukų jam po pažastimi ir priverčiau jį leisti baisius riksmus… Jie pavirto angimis, išeidami pro jo burną, ir nuėjo slėptis krūmynuose, griūvančiose sienose, tykodami dieną, tykodami naktį. Šie riksmai, tapę šliaužiojančiais ir apdovanoti nesuskaičiuojamais žiedais, maža ir plokščia galva, klastingomis akimis, prisiekė sustoti prieš žmogiškąjį nekaltumą; ir, kai šis vaikštinėja tankynių raizgalynėse, ar šlaitų pusėse, ar kopų smėlynuose, jis netrunka pakeisti nuomonę. Jei, vis dėlto, tam dar yra laiko; nes, kartais, žmogus pastebi nuodus patenkant į jo kojos venas per beveik nepastebimą įkandimą, anksčiau nei jis spėjo pasukti atgal ir pasprukti. Taip Kūrėjas, išlaikydamas nuostabų šaltakraujiškumą net pačiose baisiausiose kančiose, moka ištraukti iš jų pačių gelmių užkratus, žalingus žemės gyventojams. Kokia gi buvo jo nuostaba, kai jis pamatė Maldororą, pavirtusį aštuonkoju, tiesiantį į jo kūną savo aštuonias monstriškas kojas, kurių kiekviena, tvirtas diržas, būtų galėjusi lengvai apjuosti planetos perimetrą! Užkluptas netikėtai, jis keletą akimirkų kovojo prieš šį lipnų glėbį, kuris veržėsi vis stipriau… aš bijojau kokio nors klastingo smūgio iš jo pusės; gausiai pasimaitinęs to švento kraujo kūneliais, aš staiga atsiskyriau nuo jo didingo kūno ir pasislėpiau urve, kuris nuo to laiko liko mano buveine. Po bergždžių paieškų jis negalėjo manęs ten rasti. Tai buvo seniai; bet manau, kad dabar jis žino, kur mano buveinė; jis saugosi ten įžengti; mes gyvename, abu, kaip du kaimyniniai monarchai, kurie žino savo atitinkamas jėgas, negali nugalėti vienas kito ir yra pavargę nuo bergždžių praeities kovų. Jis manęs bijo, ir aš jo bijau; kiekvienas, nebūdamas nugalėtas, patyrė skaudžius priešininko smūgius, tuo ir baigiame. Tačiau aš pasiruošęs atnaujinti kovą, kada tik jis panorės. Bet tegul jis nelaukia kokio nors palankaus momento savo slaptiems kėslams. Aš visada budėsiu, stebėdamas jį. Tegul jis nebesiunčia į žemę sąžinės ir jos kankinimų. Aš išmokiau žmones ginklų, kuriais galima sėkmingai su ja kovoti. Jie dar nėra su ja apsipratę; bet tu žinai, kad man ji yra kaip šiaudas, kurį nuneša vėjas. Aš ją tiek pat vertinu. Jei norėčiau pasinaudoti proga, kuri pasitaiko, subtilizuoti šias poetines diskusijas, pridurčiau, kad aš labiau vertinu šiaudą nei sąžinę; nes šiaudas naudingas jaučiui, kuris jį atrajoja, tuo tarpu sąžinė moka rodyti tik savo plieninius nagus. Jos patyrė skaudžią nesėkmę tą dieną, kai stojo priešais mane. Kadangi sąžinė buvo atsiųsta Kūrėjo, maniau, kad dera nesileisti, jog ji man užstotų kelią. Jei ji būtų prisistačiusi su kuklumu ir nuolankumu, būdingu jos rangui, ir kurių ji niekada neturėjo atsisakyti, aš būčiau ją išklausęs. Man nepatiko jos puikybė. Aš ištiesiau ranką ir pirštais sutraiškiau nagus; jie subyrėjo į dulkes, spaudžiami augančio šio naujos rūšies skiedinio slėgio. Aš ištiesiau kitą ranką ir nutraukiau jai galvą. Tada aš išvariau iš savo namų tą moterį, botago kirčiais, ir daugiau jos nebemačiau. Išsaugojau jos galvą kaip savo pergalės atminimą… Su galva rankoje, kurios kaukolę griaužiau, aš stovėjau ant vienos kojos, kaip garnys, ant bedugnės krašto, išrausto kalno šone. Mane matė besileidžiantį į slėnį, kol mano krūtinės oda buvo nejudri ir rami, kaip kapo dangtis! Su galva rankoje, kurios kaukolę griaužiau, aš plaukiau pavojingiausiose gelmėse, plaukiau palei mirtinus rifus ir neriau giliau nei srovės, kad stebėčiau, kaip svetimšalis, jūrų pabaisų kovas; nutolau nuo kranto, kol pamečiau jį iš savo veriančio žvilgsnio; ir baisūs mėšlungiai, su savo paralyžiuojančiu magnetizmu, slankiojo aplink mano galūnes, kurios skrodė bangas tvirtais judesiais, nedrįsdami prisiartinti. Mane matė grįžtantį, sveiką ir gyvą, į paplūdimį, kol mano krūtinės oda buvo nejudri ir rami, kaip kapo dangtis! Su galva rankoje, kurios kaukolę griaužiau, aš įveikiau aukšto bokšto kylančius laiptus. Pavargusiomis kojomis pasiekiau svaiginančią platformą. Aš žiūrėjau į kaimą, jūrą; žiūrėjau į saulę, firmamentą; atstumdamas koja granitą, kuris nepasitraukė, aš mečiau iššūkį mirčiai ir dieviškajam kerštui aukščiausiu klyksmu, ir puoliau, kaip grindinio akmuo, į erdvės nasrus. Žmonės išgirdo skausmingą ir skambų smūgį, kilusį iš susidūrimo žemės su sąžinės galva, kurią aš buvau paleidęs krisdamas. Mane matė besileidžiantį paukščio lėtumu, nešamą nematomo debesies, ir pakeliantį galvą, kad priversčiau ją būti trigubo nusikaltimo liudininke, kurį turėjau įvykdyti tą pačią dieną, kol mano krūtinės oda buvo nejudri ir rami, kaip kapo dangtis! Su galva rankoje, kurios kaukolę griaužiau, aš pasukau link tos vietos, kur stovi stulpai, laikantys giljotiną. Aš pakišau švelnią trijų merginų kaklų graciją po peiliu. Būdamas budeliu, paleidau virvę su akivaizdžia viso gyvenimo patirtimi; ir trikampė geležtė, krisdama įstrižai, nukirto tris galvas, kurios žiūrėjo į mane su švelnumu. Tada pakišau savąją po sunkiu skustuvu, ir budelis pasiruošė atlikti savo pareigą. Tris kartus peilis leidosi tarp griovelių su nauja jėga; tris kartus mano materialus karkasas, ypač kaklo srityje, buvo sukrėstas iki pamatų, kaip tada, kai sapne įsivaizduoji esąs traiškomas griūvančio namo. Apstulbusi liaudis leido man praeiti, pasišalinti iš gedulingos aikštės; ji matė mane skiriant alkūnėmis jos banguojančius srautus ir judant, pilnam gyvybės, žengiant pirmyn, tiesia galva, kol mano krūtinės oda buvo nejudri ir rami, kaip kapo dangtis! Sakiau, kad norėjau apginti žmogų, šį kartą; bet bijau, kad mano apologija nėra tiesos išraiška: ir todėl renkuosi tylėti. Žmonija su dėkingumu plos šiai priemonei!
* * * * *Laikas įtempti savo įkvėpimo vadžias ir akimirką sustoti kelyje, kaip žiūrint į moters vaginą; gera apžvelgti įveiktą kelią, ir tada, pailsėjusiais nariais, pulti veržliu šuoliu. Įveikti atkarpą vienu atsikvėpimu nėra lengva; ir sparnai labai pavargsta aukštame skrydyje, be vilties ir be gailesčio. Ne… nebeveskime giliau paklaikusios kirtiklių ir kasinėjimų gaujos per sprogias šios bedieviškos giesmės kasyklas! Krokodilas nepakeis nė žodžio vėmaluose, išėjusiuose iš po jo kaukolės. Tiek to, jei koks nors paslaptingas šešėlis, paskatintas giriamo tikslo atkeršyti už žmoniją, mano neteisingai užpultą, slapčia atidarys mano kambario duris, liesdamas sieną kaip žuvėdros sparnas, ir suleis durklą į dangaus nuolaužų plėšiko šonkaulius! Viskas viena, ar molis ištirpdys savo atomus tokiu būdu, ar kitokiu.
<…>
Jo giesmės yra savoti apokrifiniai tekstai, kuriuose šventumas ir bjaurumas susipina į vieną nepermatomą audinį. Teologai pastebi, kad Lotreamonas perima senovės dualistinių erezijų motyvus, ypač Manichėjizmo idėjas, kur šviesa ir tamsa yra lygiavertės, amžinai kovojančios jėgos. Maldororas, siekdamas absoliutaus blogio, iš esmės siekia tapti alternatyviu, savarankišku kosminiu principu, kuris atmeta priklausomybę nuo aukštesnės moralinės autoriteto. Tai yra radikalus neoplatonizmo atmetimas, kur viskas turi kilti link Gėrio Šaltinio. Vietoj to, Lotreamonas siūlo kelionę į tamsos gelmes, kur vienintelis tikslas yra pats chaosas.