Jagaubis – tai ugnies dievas, kuris lietuvių mitologijoje buvo žinomas kaip kitas Gabjaujio vardas. Šią dievybę mini Jokūbas Brodovskis ir Pilypas Ruigys. Jagaubis, kaip ir Gabjaujis, susijęs su jaujos ugnimi – vieta, kurioje buvo džiovinami javai po derliaus nuėmimo. Ugnis jaujoje buvo ne tik praktinis elementas, bet ir dvasinis bei simbolinis, atspindintis globą ir apsaugą … [Skaityti toliau…]
Gužė – lietuvių mitologijoje minima keliautojų dievybė, kurios lytis nėra žinoma. Šią dievybę mini Pilypas Ruigys ir Jokūbas Brodovskis, nurodydami jos svarbą keliaujantiems žmonėms. Gužės vardas greičiausiai kildinamas iš žodžių „čiuožti“ arba „čiužė“, kurie galimai siejasi su greitu judėjimu, slydimu ar kelione. Tai rodo Gužės, kaip globėjos, vaidmenį kelionėse ir keliautojų apsaugoje. Keliautojų dievybės senovės … [Skaityti toliau…]
Gulbių dievas senovės lietuvių mitologijoje buvo ypatinga dievybė, globojanti ir sauganti kiekvieną žmogų nuo gimimo iki mirties. Tai buvo asmeninis globėjas, panašus į krikščioniškąjį angelą sargą, kurio pagrindinis tikslas buvo saugoti žmogų nuo nelaimių, blogų jėgų ir ligų. Šis dievas buvo laikomas dvasia, turinčia galią apsaugoti ir gelbėti kiekvieną žmogų, ir dėl to jo vardas … [Skaityti toliau…]
Gota, dar vadinama Gotote, yra lietuvių mitologijoje minima galvijų dauginimosi deivė, kurios kultas aptinkamas Mato Pretorijaus darbuose. Ši deivė buvo svarbi ūkininkams ir gyvulių augintojams, kurie priklausė nuo savo galvijų sėkmingo veisimo ir dauginimosi, nes tai tiesiogiai užtikrindavo jų pragyvenimą bei ūkio gerovę. Gotos garbinimas ir apeigos, skirtos jai, buvo susijusios su galvijų dauginimu, vaisingumu … [Skaityti toliau…]
Girstis (arba Giraitis) – tai senovės lietuvių mitologijoje miško ir giraitės dievas, kurį mini keli senieji šaltiniai, įskaitant Matą Pretorijų, Jokūbą Brodovskį ir Pilypą Ruigį. Ši dievybė yra glaudžiai susijusi su miškais, jų apsauga ir natūraliais miškų ciklais, o Girsties vardas tiesiogiai kildinamas iš žodžių „giria“ ir „giraitė“, atspindinčių jo valdomą teritoriją. M. Pretorijus Girstį … [Skaityti toliau…]
Giltinė – lietuvių mitologijoje mirties deivė, viena iš baisiausių ir seniausių dievybių. Jos vardas kilęs iš žodžių „gelti“, „geluonis“, „geltonis“, kurie rodo jos žudymo būdą ir išvaizdą. Giltinė pasirodo kaip mirties įsikūnijimas, žudanti žmones savo nuodingu liežuviu. Ji simbolizuoja neišvengiamą mirties akimirką ir yra žinoma kaip piktų jėgų atstovė. Matas Pretorijus mini Giltinę kartu su … [Skaityti toliau…]
Gabjauja (dar žinoma kaip Gabjaujis, Gabjaugė, Gabjaukuras, Gabjaugis) – lietuvių mitologijoje yra dievybė, globojanti nuimtus javus ir javų saugyklas, ypač kluonus bei jaujas, kur laikomas derlius. Ši dievybė yra tiesiogiai susijusi su žemdirbystės ciklu, ypač su derliaus nuėmimu ir apsauga nuo įvairių pavojų, galinčių sunaikinti jau nuimtus javus, tokių kaip blogi orai, kenkėjai ar net … [Skaityti toliau…]
Gabija – lietuvių mitologijoje garbinama kaip ugnies deivė, viena svarbiausių namų ir židinio globėjų. Ugnis senovės lietuviams buvo gyvybės ir namų šilumos simbolis, todėl Gabijos, ugnies deivės, kultas buvo itin reikšmingas tiek kasdienėje buityje, tiek religinėje praktikoje. Gabijos vardas gerai žinomas visoje Lietuvos teritorijoje, ir jis yra plačiai paliudytas tautosakoje, dainose bei maldose. Gabija buvo … [Skaityti toliau…]
Drebkulis (dar vadinamas Drebkuliu arba Drebkuliu) lietuvių mitologijoje yra žemės drebėjimų dievas, kurio galią ir funkcijas aprašė keli senieji rašytiniai šaltiniai, tarp jų Jokūbas Brodovskis, Pilypas Ruigis ir Matas Pretorijus. Drebkulis yra unikali dievybė, susijusi su gamtos jėgomis, kurios daro poveikį žemei. Jo ypatinga galia buvo išjudinti žemę, sukelti žemės drebėjimus ar kitus gamtos kataklizmus. … [Skaityti toliau…]
Dirvolika – lietuvių mitologijos javų dievybė, kuri minima ankstyvuosiuose rašytiniuose šaltiniuose, būtent 1605 metų jėzuitų ataskaitose. Dirvolikos pavadinimas gali reikšti „likęs dirvoje“ – šis žodžių junginys išryškina jos svarbą žemės ir žemdirbystės kultūroje. Dievybė buvo siejama su derliumi, ypač su javų augimu ir brandinimu, todėl jai buvo ypatingai reikšmingos aukos, siekiant užtikrinti gerą javų derlių. … [Skaityti toliau…]
Bubilas, kartais vadinamas Babilu, yra lietuvių mitologijoje medaus ir bičių dievas. Ši dievybė buvo svarbi tiems, kurie užsiėmė bitininkyste – amatu, kuris nuo seno buvo vertinamas dėl medaus ir kitų bičių produktų svarbos tiek maistui, tiek ritualinėms apeigoms. Bubilas buvo bičių šeimų globėjas, o žmonės tikėjo, kad jis rūpinasi bičių sveikata ir jų produktyvumu. Bubilas … [Skaityti toliau…]
Blizgulis – lietuvių mitologijoje sniego dievas, valdantis šaltį, sniegą ir žiemos sezono jėgas. Jo vardas siejasi su žodžiu „blizgėti“, kas rodo sniego baltumą, šviesą ir ledinį spindesį, kuris apima žemę žiemos metu. Blizgulis buvo laikomas žiemos personifikacija ir simbolizavo ne tik sniego grožį, bet ir jo pavojus bei iššūkius, su kuriais senovės žmonės turėjo susidurti … [Skaityti toliau…]