Blizgulis – lietuvių mitologijoje sniego dievas, valdantis šaltį, sniegą ir žiemos sezono jėgas. Jo vardas siejasi su žodžiu „blizgėti“, kas rodo sniego baltumą, šviesą ir ledinį spindesį, kuris apima žemę žiemos metu. Blizgulis buvo laikomas žiemos personifikacija ir simbolizavo ne tik sniego grožį, bet ir jo pavojus bei iššūkius, su kuriais senovės žmonės turėjo susidurti šaltuoju metų laiku.
Senovės lietuviai žiemą matė kaip galingą gamtos jėgą, kuri galėjo būti ir gera, ir pavojinga. Blizgulis buvo atsakingas už sniego pūgas, šalčius ir ledą, kuris dengė žemę. Jo jėgos pasireikšdavo žiemos metu, kai sniegas užklodavo laukus ir miškus, atnešdamas ramybę, bet kartu ir sustabdydamas kasdienę veiklą bei gyvenimą. Dėl šios priežasties žmonės meldėsi Blizguliui, tikėdamiesi, kad jis bus gailestingas ir neleis pernelyg ilgai užsitęsti žiemos šaltukams ar pakenkti jų ūkio darbams.
Blizgulis taip pat galėjo būti suvokiamas kaip dvilypė dievybė – iš vienos pusės, jis atspindėjo žiemos grožį ir tylą, kurią atneša sniegas, iš kitos – jis simbolizavo pavojų, šalčio sukeliamą badą ir vargus. Jo suvaldyta žiema galėjo užtikrinti gamtos atsikvėpimą ir paruošti žemę pavasariui, tačiau užsitęsęs Blizgulio buvimas kėlė grėsmę žmonių pragyvenimui.
Mitologijoje Blizgulis galėjo būti vaizduojamas kaip šaltas, bet spindintis dievas, apsigaubęs sniegu ir ledu. Jis valdo pūgas ir sniego srautus, tačiau tuo pačiu žino, kaip svarbu šią galią subalansuoti, kad gamtos ciklas galėtų vykti sklandžiai. Nors tiesioginių išlikusių tekstų apie Blizgulį nėra daug, jo vaizdinys glaudžiai susijęs su lietuvių liaudies tikėjimu apie gamtos jėgas ir jų poveikį žmogaus gyvenimui.
Blizgulis, kaip ir kiti gamtos dievai lietuvių mitologijoje, simbolizuoja žmogaus ir gamtos sąveiką. Jis primena, kaip svarbu senovės lietuviams buvo išlaikyti harmoniją su gamtos ciklais, suprasti gamtos jėgų veikimą ir tinkamai joms pasiruošti. Žmonės tikėjo, kad tokių dievybių malonė ar pyktis gali turėti tiesioginį poveikį jų kasdienybei, todėl Blizgulis, kaip sniego ir žiemos valdovas, turėjo ypatingą vietą šių sezonų kontekste.
Blizgulis lietuvių mitologijoje buvo sniego ir žiemos dievas, simbolizavęs tiek grožį, tiek pavojų, susijusį su šalčiu. Jo jėgos valdė sniegą, šaltį ir ledo karalystes, o žmonės meldėsi jo globos, siekdami apsaugos nuo per didelių šalčių ir tikėdamiesi pavasario atėjimo.
Įdomus mitologinis faktas yra tas, kad Blizguliui aukodavo ne maistą, o šviesą. Tamsiausiomis gruodžio naktimis žmonės langų palangėse degindavo vaško žvakes, kad sniego dievas matytų žmonių gerumą ir nesiųstų pernelyg žiauraus speiguoto vėjo. Šis paprotys vėliau susipynė su Kalėdų laukimo tradicijomis. Taip pat tikėta, jog Blizgulis saugo miško gyvūnus nuo visiško pražūties, netgi suteikdamas jiems paslaptingos šilumos per didžiausius šalčius. Žiemos dievo buveine laikyti giliausi girių sniego pusnynai, kur kojos dar nebuvo įžengusios. Senieji kaimo gyventojai tikėjo, kad pamatyti Blizgulio spindintį pėdsaką reiškia sulaukti ypatingos palaimos bei apsaugos ateinantiems metams.