Mėnesis, dar žinomas kaip Mėnulis, Mėnesys ar Mėnesėlis, senovės lietuvių mitologijoje buvo nakties šviesos ir laiko valdytojas. Jis atliko svarbų vaidmenį kaip nakties dangaus žibintas, kuris ne tik skleidė šviesą tamsoje, bet ir saugojo žmones nuo pavojų, slypinčių nakties tamsybėse. Mėnulio šviesa buvo laikoma svarbiu apsaugos simboliu, išblaškančiu tamsą ir saugančiu nuo piktųjų būtybių, tokių … [Skaityti toliau…]
Medžiojima – lietuvių mitologijoje minima kaip medžioklės deivė, kurią aprašė Teodoras Narbutas. Ji vaizduojama kaip neįprastos išvaizdos būtybė – milžinė, turinti vyrišką veidą, apsigaubusi meškos kailiu ir su lanku ant pečių. Šis aprašymas perteikia jos jėgą, laukinį ir pirminį ryšį su gamta bei medžioklės menais. Jos atributai, tokie kaip lankas ir meškos kailis, simbolizuoja medžioklės … [Skaityti toliau…]
Medeina – lietuvių miško deivė, kurią neretai tapatina su kita miško dievybe – Žvorūna. Ji yra viena iš svarbių senovės lietuvių dievybių, atsakingų už miškus, medžioklę ir laukinius gyvūnus. Medeina buvo vienintelė moteriškoji deivė, minima XIII amžiaus šaltiniuose, kai lietuvių panteonas buvo stipriai militarizuotas. Tai rodo, kad, nors pagrindinis dėmesys buvo skiriamas karo dievams, Medeina … [Skaityti toliau…]
Magyla – senovės lietuvių mitologijoje laikoma mirties deive arba demonu, glaudžiai susijusi su mirtimi ir nelaimėmis. Ji buvo Giltinės tarnaitė, veikianti kartu su kitomis destruktyviomis jėgomis ir turinti stiprų ryšį su pykčiu bei kančiomis. Magylą tarp kitų pykčio ir nelaimių dievų mini Matas Pretorijus, apibūdindamas ją kaip kankinančią ir nuduriančią dievybę. Ši charakteristika pabrėžia jos … [Skaityti toliau…]
Lietuvonis (arba Lytuvonis) – senovės lietuvių mitologijoje buvo dievas, atsakingas už lietų ir jo teikimą. Ši dievybė galėjo būti susijusi su vandens ciklu, žemės vaisingumu ir derliaus augimu, nes lietus buvo būtinas žemdirbystei ir gamtos derėjimui. Lietuvonis buvo laikomas svarbia dievybe, ypač žemdirbių visuomenėse, kuriose lietaus gausa tiesiogiai lėmė derliaus sėkmę. Pasak istorinių šaltinių, Lietuvonis … [Skaityti toliau…]
Laumė – viena iš seniausių lietuvių mitologijos deivių, kuri buvo glaudžiai susijusi su dangaus ir žemės pasauliais. Ji dažnai vaizduojama kaip paslaptinga būtybė, turinti tiek teigiamų, tiek neigiamų savybių. Nors kartais ji buvo laikoma Perkūno sutuoktine, senovės lietuvių mitologijoje Perkūno žmona dažniau buvo Žemyna – žemės ir vaisingumo deivė. Vis dėlto, laumė buvo svarbi tarpininkė … [Skaityti toliau…]
Lauksargis – senovės lietuvių mitologijoje lauko dievas, dirbamų laukų ir gyvulių globėjas. Jis buvo atsakingas už žemdirbystę, derliaus sėkmę ir apsaugą nuo gamtos nelaimių, tokių kaip liūtys, kruša ar sausros, kurios galėjo sunaikinti derlių ir sutrikdyti ūkio darbus. Lauksargis buvo gerbiamas ir šaukiamas per žemės ūkio darbus, ypač sėjant ar ariant laukus, kai buvo tikimasi … [Skaityti toliau…]
Laima (arba Laimė) – tai lietuvių ir latvių mitologijoje esanti moteriška dievybė, atsakinga už likimą, gyvenimo eigą bei sėkmę. Ji yra viena svarbiausių deivių senovės baltų kultūroje, nes buvo laikoma tiesiogine gyvenimo ir likimo valdove, kuri galėjo nulemti žmogaus gyvenimo kelią, sėkmę ir nesėkmę. Laima dažniausiai aprašoma kaip likimo lėmėja, nuo kurios sprendimų priklauso žmogaus … [Skaityti toliau…]
Krūminė – senovės lietuvių mitologijoje buvo laikoma javų ir žemdirbystės deive, siejama su gausiu derliumi ir javais. 1582 m. ją pirmą kartą paminėjo Motiejus Strijkovskis, kuris nurodė, kad Krūminė buvo atsakinga už visų javų davimą ir gausą. Lietuviai tikėjo, kad ši deivė galėjo padėti užauginti tankius, sveikus ir derlingus javus, todėl jai aukodavo sukapotų vištų … [Skaityti toliau…]
Kolera – senovės lietuvių mitologijoje buvo epideminės ligos deivė, glaudžiai susijusi su Maru, dar kitaip vadinama „juodai apsirėdžiusi ponia“. Ji buvo viena iš baisiausių mirties ir ligų deivių, važinėjanti karieta, kurią traukė keturi juodi žirgai. Kartu su Maru, Kolera kėlė siaubą kaimuose, ir žmonės ją apibūdindavo kaip didžiulę moterį, apsirengusią nuplyšusiais drabužiais, kuri ne tik … [Skaityti toliau…]
Kelio dievas, dar vadinamas Kelių dievu arba Keliukiu, lietuvių mitologijoje buvo globėjas, atsakingas už keliautojų saugumą ir sėkmę kelionėse. Jį mini tokie šaltiniai kaip Mikalojus Strijkovskis ir Teodoras Narbutas, kurie aprašė įvairius ritualus ir įsitikinimus, susijusius su šiuo dievu. Pasak M. Strijkovskio, Keliui dievui buvo atliekamos aukojimo apeigos, per kurias aukodavo baltas vištas. Šis ritualas … [Skaityti toliau…]
Karorius – senovės lietuvių mitologijoje minimas arklių ir karo dievas. Pirmą kartą šį dievą 1582 m. aprašė Mikalojus Strijkovskis, tapatindamas Karorių su romėnų karo dievu Marsu. Kaip karo ir arklių globėjas, Karorius turėjo ypatingą reikšmę kariaunoms ir kariams, kurie meldėsi jam siekdami pergalės mūšiuose ir stiprių bei ištvermingų žirgų. Karorius buvo garbinamas atliekant specifines aukas. … [Skaityti toliau…]