Girstis (arba Giraitis) – tai senovės lietuvių mitologijoje miško ir giraitės dievas, kurį mini keli senieji šaltiniai, įskaitant Matą Pretorijų, Jokūbą Brodovskį ir Pilypą Ruigį. Ši dievybė yra glaudžiai susijusi su miškais, jų apsauga ir natūraliais miškų ciklais, o Girsties vardas tiesiogiai kildinamas iš žodžių „giria“ ir „giraitė“, atspindinčių jo valdomą teritoriją.
M. Pretorijus Girstį apibūdino kaip miško dievą, lygindamas jį su Silvanu – romėnų miško ir laukinės gamtos dievu. Ši paralelė pabrėžia, kad Girstis buvo laikomas globėju ne tik medžių ir miškų, bet ir visų gyvūnų, augalų bei kitų būtybių, gyvenančių miškuose. Miškas senovės lietuvių pasaulėžiūroje buvo svarbi aplinka, ne tik kaip medžioklės ir išteklių vieta, bet ir kaip dvasinė erdvė, kurioje egzistuoja šventosios dvasios, dievai ir mistiniai padarai.
Jokūbas Brodovskis aprašė Girstį kaip miško dievą, o Pilypas Ruigys pažymėjo, kad jis buvo pagonių miško dievas ir gretino jį su faunu ar satyru – graikų ir romėnų mitologijos miškų dvasiniais padarais. Ši sąsaja pabrėžia Girsties laukinį ir dvilypį pobūdį – kaip globėjas, jis rūpinosi mišku, tačiau, kaip gamtos jėga, jis taip pat galėjo būti nenuspėjamas, laukinis ir pavojingas, kaip ir jo romėniški bei graikiški analogai.
Girstis buvo svarbi figūra miškų ir giraičių apsaugai. Jis buvo laikomas miško gyventojų globėju, kuris galėjo būti maloningas tiems, kurie gerbė miško dėsnius, bet piktas tiems, kurie niokojo jo valdas. Miškai senovės lietuviams buvo ne tik materialinės naudos šaltinis, bet ir vieta, kur susidurdavo su dieviškais ir mistiniais elementais, todėl tokių dievybių kaip Girstis garbinimas buvo būtinas siekiant palaikyti harmoniją tarp žmonių ir gamtos.
Panašiai kaip ir kiti gamtos dievai, Girstis buvo dieviška būtybė, kurią žmonės šaukėsi, kai norėjo medžioti, kirsti medžius arba tiesiog patekti į mišką. Jį buvo būtina gerbti, kad būtų išvengta dieviškų sankcijų ar nelaimių. Miškų galybės ir jų teikiama apsauga buvo suvokiama kaip Girsties globos išraiška.
Girsties vardo kilmė iš žodžio „giria“ ir „giraitė“ rodo jo ryšį su medžiais ir miškais, o jo funkcijos yra panašios į kitų gamtos dievybių, kurių tikslas buvo globoti gamtos turtus ir užtikrinti harmoniją tarp žmogaus ir gamtos jėgų. Miškas buvo tarsi šventoji vieta, o Girstis – jo valdovas, kontroliuojantis natūralią tvarką ir saugantis savo valdas nuo bet kokios žalos.
Girstis lietuvių mitologijoje buvo giraitės ir miško dievas, globojantis miškus, jų augmeniją ir gyvūniją. Jo kultas pabrėžė miškų svarbą senovės lietuviams, tiek materialiniu, tiek dvasiniu lygmeniu. Girsties garbinimas užtikrino žmogaus ir gamtos harmoniją, išlaikant pagarbą šventosioms miškų erdvėms ir jų globėjui.