Jėzus Kristus krikščionių tikėjime yra Dievo Sūnus ir viena iš trijų Švenčiausiosios Trejybės asmenybių. Jis yra centrinė krikščioniškojo tikėjimo figūra, laikomas Dievo įsikūnijimu – Dievu, tapusiu žmogumi, kad išgelbėtų žmoniją nuo nuodėmės. Jėzus atėjo į žemę kaip Išganytojas ir Mokytojas, skelbdamas Dievo karalystės artėjimą, kviesdamas žmones atgailauti ir sekti Dievo keliu. Jėzus gimė Betliejuje, jo … [Skaityti toliau…]
Dievas Tėvas yra vienas iš trijų asmenų, sudarančių Švenčiausiąją Trejybę krikščionių tikėjime. Jis laikomas visa ko pradžia ir kūrėju, kuris valdo visą visatą. Krikščioniškoje tradicijoje Dievas Tėvas yra apibūdinamas kaip mylintis, teisingas ir visagalis. Jis yra Dievybės pirmasis asmuo ir dažnai vaizduojamas kaip tas, kuris suteikia gyvenimą, vadovauja savo kūrinijai ir rūpinasi visais savo kūriniais. … [Skaityti toliau…]
Heskihija – tai ramybės deivė, kuri, nors nėra plačiai žinoma, gali būti laikoma simboline figūra, įkūnijančia vidinę ir išorinę ramybę. Jos vardas greičiausiai kilęs iš graikų kalbos žodžio „hesychia“, kuris reiškia ramybę, tylą ir vidinį susikaupimą. Heskihija kaip ramybės deivė galėtų būti siejama su ramybės bei harmonijos užtikrinimu žmogaus gyvenime. Ji galėtų globoti tuos, kurie … [Skaityti toliau…]
Yra atvejų, kai žmonės, kurie buvo krikščionys, perėjo į islamą. Tokie atsivertimai taip pat sulaukia dėmesio ir kartais tampa viešai aptarinėjami dėl religinių, kultūrinių ar politinių priežasčių. Štai keli žinomi pavyzdžiai: Perėjimas iš krikščionybės į islamą gali būti susijęs su įvairiomis priežastimis – dvasiniais ieškojimais, kultūrinėmis patirtimis, politinėmis nuostatomis ar asmenine biografija. Kaip ir atsivertimas … [Skaityti toliau…]
Yra gerai žinomų pavyzdžių, kai žmonės perėjo iš islamo į krikščionybę. Tokie atvejai dažnai sulaukia nemažo visuomenės dėmesio, nes religijos keitimas, ypač iš islamo į krikščionybę, gali būti jautrus ir net pavojingas kai kuriose pasaulio dalyse. Štai keli žinomi pavyzdžiai: Tokie atsivertimai dažnai gali būti susiję su dideliais iššūkiais – socialiniais, kultūriniais ir netgi fiziniais … [Skaityti toliau…]
Pradžios knygos 5, 5 eilutė: „Taigi iš viso Adomas gyveno devynis šimtus trisdešimt metų. Po to jis mirė“, atskleidžia Biblijos požiūrį į žmonijos pradžią ir Adomo, pirmojo žmogaus, gyvenimo trukmę. Ši ištrauka, kaip daugelis kitų Biblijos fragmentų, turi tiek tiesioginę, tiek simbolinę reikšmę, kurios galima nagrinėti įvairiais lygmenimis – istoriškai, teologiškai ir filosofiniu požiūriu. Gyvenimas … [Skaityti toliau…]
Žvėrinė (dar žinoma kaip Žvorūna ar Žvorūnė) – senovės lietuvių medžioklės ir žvėrių deivė, kurios vardas randamas įvairiuose šaltiniuose, įskaitant Malalos kronikos intarpą bei Ipatijaus metraštį. Žvėrinė buvo medžiotojų globėja, susijusi su mišku ir laukiniais žvėrimis, ir tikėtina, kad ji atitiko vėlesnę deivę Medeiną. XIII–XVI a. lietuvių panteone Žvėrinė buvo laikoma miško ir medžioklės dievų … [Skaityti toliau…]
Žemyna (dar žinoma kaip Žemė, Žemelė, Žemynėlė, Žemynėlyna) – senovės lietuvių ir prūsų žemės, vaisingumo bei gyvybės deivė, atsakinga už žemės derlingumą ir viso, kas gyva, globą. Ji buvo viena svarbiausių deivių senovės lietuvių panteone ir buvo garbinama daugiau nei Žemėpatis. Žemyna buvo žemės, kuri duoda vaisius ir palaiko gyvybę, simbolis, todėl ji atliko esminę … [Skaityti toliau…]
Žemėpatis (taip pat vadinamas Žemėpati, Žemininkas, Žemopatis, Žemeliūkštis, Žemynas, Žemynėlis) – senovės lietuvių mitologijoje buvo žemės, derliaus, ūkio ir namų dievas. Jis buvo vienas svarbiausių dievybių, atsakingų už žemės vaisingumą, derliaus gausą ir namų gerovę. Pirmasis apie Žemėpatį rašė Martynas Mažvydas, ragindamas atsisakyti jo, kaukų ir lauksargių garbinimo. Žemėpatis buvo laikomas namų globėju ir ūkininkų … [Skaityti toliau…]
Veliona – spėjama senovės lietuvių amžinybės, mirties ir vėlių deivė, kurios vardas ir funkcijos susijusios su mirusiųjų pasauliu ir jų globos ritmais. Jos buvimas mitologijoje dažnai kelia abejonių, tačiau remiantis šaltiniais bei analogijomis su kitų tautų mitologija, Veliona galėjo būti svarbi figūra senovės lietuvių pasaulėžiūroje, siejama su mirties ir amžinybės ciklu. Velionos vardą mini Jonas … [Skaityti toliau…]
Vaižgantas – senovės lietuvių mitologijoje buvo linų ir kanapių dievybė, kurios šaukėsi merginos, siekdamos gero linų derliaus. Jo garbinimas buvo susijęs su sudėtingu ritualu, atliekamu tik tam tikru metų laiku, daugiausia po derliaus nuėmimo, spalio mėnesio pabaigoje. Vaižgantas turėjo ypatingą reikšmę žemdirbių bendruomenėms, nes linai ir kanapės buvo svarbūs augalai, iš kurių buvo gaminami drabužiai … [Skaityti toliau…]
Upinis – senovės lietuvių mitologijoje buvo upių dievas, globojantis vandens telkinius, ypač upes. Jo garbei buvo aukojami balti paršeliai, tikintis, kad taip vanduo išliks skaidrus ir tyras. Šis ritualas atspindėjo senovės lietuvių tikėjimą, kad natūralios vandens jėgos, tokios kaip upės, yra valdomos dievybių, kurios galėjo daryti įtaką vandens kokybei, jo švarai ir gerovei. Upinis dažnai … [Skaityti toliau…]