Jonas Damaskietis, vienas iškiliausių krikščionių teologų, paliko svarbią intelektualinę palikimą, kurio dalis – „Traktatai apie šventuosius paveikslus“. Šie darbai buvo parašyti kovojant už ikonų gerbimą Bažnyčioje tuo metu, kai jų naudojimas buvo smarkiai kritikuojamas ir netgi draudžiamas. Traktatai atskleidžia gilų Bažnyčios mokymo apie ikonas supratimą, pabrėžia jų vietą tikinčiųjų gyvenime ir teologinę prasmę. Vienas svarbiausių … [Skaityti toliau…]
Tikėjimo šaltinis yra vienas iš pagrindinių veikalų, aptariančių krikščioniškosios ortodoksijos doktrinas. Parašytas Damaskiečio Jono, šis tekstas tapo vienu iš kertinių teologinių veikalų, aiškinančių Dievo prigimtį, žmogaus pašaukimą ir tikėjimo esmę. Šaltinis remiasi Šventuoju Raštu ir bažnytine tradicija, siekdamas perteikti tikėjimo esmę aiškiai ir tiksliai. Krikščionių tikėjimas grindžiamas pripažinimu, kad Dievas yra visko pradžia ir pabaiga. … [Skaityti toliau…]
Traktatas „Apie Įsikūnijimą“ („De Incarnatione Verbi Dei“), kurį parašė šv. Atanazas Aleksandrietis, yra vienas iš ankstyvosios krikščionybės teologinių šedevrų. Šis kūrinys apibūdina Kristaus įsikūnijimo slėpinį ir jo reikšmę žmonijos išganymo istorijoje. Parašytas IV amžiuje, šis traktatas buvo atsakas į ariánų ereziją, kuri neigė Kristaus dievystę. Šv. Atanazas ne tik apgynė ortodoksinį tikėjimą, bet ir pateikė … [Skaityti toliau…]
Libellus, lotyniškas terminas, reiškia „dokumentą“, „raštelį“ ar „pažymėjimą“. Istorinėje ir religinėje krikščionybės tradicijoje šis žodis įgijo specifinę reikšmę ankstyvosios Bažnyčios laikais, kai libellus buvo naudojamas kaip oficialus dokumentas, liudijantis tam tikras aplinkybes ar veiksmus, susijusius su tikėjimu ir jo praktika. Vienas ryškiausių pavyzdžių – libellus, išduodami Romos valdžios persekiojimų metu, ypač imperatoriaus Decijaus valdymo laikotarpiu … [Skaityti toliau…]
Apaštališkoji įpėdinystė yra viena iš pagrindinių krikščioniškosios Bažnyčios sampratų, kuri užtikrina Bažnyčios tęstinumą nuo apaštalų laikų iki šių dienų. Tai reiškia, kad Bažnyčios vadovų – vyskupų – tarnystė ir autoritetas kyla tiesiogiai iš apaštalų, o jų įgaliojimai perduodami per rankų uždėjimą, vadinamą konsekracija. Ši praktika remiasi tiek Šventojo Rašto mokymu, tiek Bažnyčios tradicija, kuri buvo … [Skaityti toliau…]
Monofizitai yra krikščionių grupė, susiformavusi ankstyvaisiais Bažnyčios laikais, po Chalkedono Susirinkimo (451 m.), dėl teologinio ginčo apie Kristaus prigimtis. Šis terminas kilęs iš graikiškų žodžių monos („viena“) ir physis („prigimtis“), nes monofizitai tikėjo, kad Jėzus Kristus turėjo vieną prigimtį – dieviškąją, kuri visiškai sugėrė arba panaikino žmogiškąją. Toks mokymas prieštaravo ortodoksiniam krikščionių tikėjimui, kuris buvo … [Skaityti toliau…]
Apaštalo Pauliaus žodžiai „neprisimąstyti daugiau, negu parašyta“ (1 Kor 4,6) yra giliai prasmingi ir svarbūs krikščioniško tikėjimo sampratai. Šie žodžiai atskleidžia dvasinį principą, kuris skatina nuolankumą, paprastumą ir ištikimybę Dievo apreikštoms tiesoms. Apaštalas ragina tikinčiuosius neperžengti Dievo duotų ribų, nes tikėjimas nėra žmogaus intelekto vaisius, bet Dievo apreiškimas, kurį reikia priimti tikėjimu ir gyvenimu. Šventasis … [Skaityti toliau…]
Nikėjos–Konstantinopolio Tikėjimo simbolis, suformuluotas pirmųjų ekumeninių Susirinkimų metu, yra pagrindinė krikščionybės tikėjimo taisyklė, apibrėžianti pagrindines doktrinas apie Dievą, Kristų, Šventąją Dvasią ir Bažnyčią. Šį simbolį aiškina penkių vėlesnių ekumeninių Susirinkimų apibrėžimai, kurie gilino ir gynė tikėjimo tiesas prieš kylančias erezijas. Apibrėžimai išliko pamatiniai krikščionių ortodoksų tikėjime. Penki susirinkimai padėjo tiksliai išaiškinti Nikėjos–Konstantinopolio Tikėjimo simbolio mokymą … [Skaityti toliau…]
Regula fidei, arba „tikėjimo taisyklė“, yra senovinis terminas, vartotas ankstyvojoje Bažnyčioje apibūdinti pagrindines tikėjimo tiesas, kurios buvo perduodamos per apaštalus. Šis terminas išreiškia krikščionių bendruomenės tikėjimo esmę ir autoritetą, kuriuo ji vadovaujasi. Apaštalas Paulius savo laiškuose nuolat ragino bendruomenes laikytis tų taisyklių, kurios buvo perduotos žodžiu ar raštu, ir nesuklupti sekant klaidingais mokymais. Regula fidei … [Skaityti toliau…]
Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 18,15-17; 18,18). Evangelijos pagal Matą ištrauka, kur Jėzus kalba apie „surišimą“ ir „atrišimą“, atskleidžia didžiulę atsakomybę ir autoritetą, kurią Jis suteikia savo mokiniams bei Bažnyčiai. Šie žodžiai, pasakyti Jėzaus, nurodo ne tik … [Skaityti toliau…]
„Anathema“ – graikiškas terminas, kuris Šventajame Rašte ir krikščioniškoje tradicijoje įgauna įvairias reikšmes, tačiau visada išreiškia atskyrimą ar atmetimą. Laiške galatams apaštalas Paulius vartoja šį žodį, norėdamas pabrėžti ypatingą rimtumą: „Nors ir mes patys ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią Gerąją Naujieną, negu esame jums paskelbę, tebūnie prakeiktas (anathema)“ (Gal 1,8). Šis įspėjimas … [Skaityti toliau…]
Euangelizētai – graikiškas žodis, reiškiantis „skelbti Gerąją Naujieną“ arba „evangelizuoti“. Šis terminas yra glaudžiai susijęs su krikščionybės esmės sklaida ir Dievo žodžio perdavimu pasauliui. Apaštalas Paulius savo laiškuose pabrėžia, kad Geroji Naujiena nėra tik informacija ar žinia. Tai kvietimas į naują gyvenimą, į dvasinį atgimimą ir Dievo pažinimą. Laiške galatams Paulius rašo: „Nors ir mes … [Skaityti toliau…]