Soli Deo Gloria, arba „Vien Dievui šlovė“, yra vienas iš svarbiausių Reformacijos principų, kuris akcentuoja, kad visa šlovė priklauso tik Dievui. Šis principas išreiškia mintį, kad kiekviena žmogaus gyvenimo sritis – tikėjimas, darbas, kūryba, ar kasdieniai veiksmai – turi būti skirta Dievo garbei, o ne žmogaus pasididžiavimui ar kitų sukurtų autoritetų išaukštinimui. Šio principo šaknys … [Skaityti toliau…]
Sola Fide – tai Reformacijos laikotarpiu iškilęs tikėjimo principas, kuris pabrėžia, jog žmogus yra išteisinamas Dievo akyse vien tikėjimu, be darbų ar išorinių ritualų. Ši idėja buvo esminė Reformacijos teologijoje ir tapo pagrindu dvasiniam supratimui apie žmogaus santykį su Dievu. Sola Fide teigia, kad išgelbėjimas nėra pasiekiamas žmogaus pastangomis ar nuopelnais, bet yra dovana, kurią … [Skaityti toliau…]
Sola Scriptura – tai vienas iš pagrindinių principų, kylančių iš protestantiškosios Reformacijos laikų. Šis principas teigia, jog vienintelis tikėjimo, doktrinos ir gyvenimo pagrindas yra Šventasis Raštas – Biblija. Pagal Sola Scriptura, visi kiti autoritetai, įskaitant bažnyčios tradicijas, dvasininkų sprendimus ar teologinius traktatus, turi būti vertinami Rašto šviesoje ir jam pavaldūs. Tai ne tik teorinė, bet … [Skaityti toliau…]
„Solus Christus“ – vienas iš penkių pagrindinių Reformacijos šūkių, išreiškiančių pagrindinę protestantų teologijos nuostatą, kad vien Kristus yra vienintelis tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus. Šis šūkis kilo Reformacijos kontekste kaip atsakas į viduramžių katalikybės praktiką, kurioje, protestantų manymu, Kristaus vaidmuo buvo sumenkintas dėl įvairių papildomų tarpininkų – Marijos, šventųjų, Bažnyčios hierarchų ir apeigų – sureikšminimo. … [Skaityti toliau…]
Kanonų teisės kodeksas (lot. Codex Iuris Canonici) yra Katalikų Bažnyčios teisės rinkinys, reglamentuojantis jos vidinę tvarką, sakramentus, hierarchiją, drausmę ir tikinčiųjų teises bei pareigas. Tai yra pagrindinis teisės šaltinis, kuriuo vadovaujasi tiek dvasininkai, tiek pasauliečiai, siekdami išlaikyti tvarką Bažnyčioje ir užtikrinti jos veikimą pagal dieviškus ir žmogiškus principus. Kanonų teisės kodeksas egzistuoja jau nuo seniausių … [Skaityti toliau…]
Popiežiaus posto praradimas yra itin retas atvejis Katalikų Bažnyčios istorijoje, nes popiežius laikomas Kristaus vikaras ir Bažnyčios vadovas iki savo gyvenimo pabaigos. Tačiau yra kelios priežastys, kurios gali lemti popiežiaus posto netekimą. Kanonų teisė ir Bažnyčios tradicija šias priežastis apibrėžia gana aiškiai: mirtis, savanoriškas atsistatydinimas ir erezija. Pirmoji priežastis, mirtis, yra natūralus procesas, kuris užbaigia … [Skaityti toliau…]
Tikrasis Dievas yra ištikimas, Jo pažadai niekada nepraeina ir nepraranda reikšmės. Tai Dievas, kuris ne tik kuria, bet ir visada lydi savo kūriniją, įgyvendindamas savo planą žmonijos istorijoje. Ši ištikimybė atsiskleidžia per Dievo žodį, Šventojo Rašto puslapius, kur Jis nuolat primena, kad Jo pažadai nėra laikini ar priklausomi nuo žmonių veiksmų, bet išreiškia Jo amžiną … [Skaityti toliau…]
Prakorimas – tai XVI a. Jono Lasickio veikale De diis Samagitarum minimas galimas lietuvių dievas. Šis vardas yra vienintelis istorinis šaltinis, kuriame jis pasirodo, todėl šiuolaikiniai tyrinėtojai jo autentiškumu abejoja. Manoma, kad tai gali būti klaidingai užrašytas, neteisingai suprastas ar iškraipytas žodis, o ne tikra baltų religijos dievybė. Vis dėlto Prakorimo vardas įdomus kaip kultūrinis … [Skaityti toliau…]
Dievo Neturtėlis – tai ypatingas šventumo idealas, kurį geriausiai įkūnijo šv. Pranciškus Asyžietis. Šis titulas simbolizuoja visišką atsisakymą materialaus turto, pasaulietinės garbės ir savanaudiškų troškimų, pasirenkant gyvenimą, kuriame visa širdimi pasitikima Dievu. Tai reiškia gyvenimą dvasinėje laisvėje, kurią suteikia neturtas, ir visišką atsidavimą tarnystei, meilės darbams bei Dievo valiai. Šv. Pranciškus Asyžietis, vadinamas Dievo Neturtėliu, … [Skaityti toliau…]
Arijonų erezija – viena žymiausių ir ilgiausiai krikščionių pasaulyje nagrinėtų doktrininių krizių, kurios centrinė tema buvo Jėzaus Kristaus prigimtis ir jo santykis su Dievu Tėvu. Šis mokymas kilo III amžiaus pabaigoje, kai Aleksandrijos kunigas Arijus pradėjo skelbti idėjas, kurios sukėlė didelę įtampą tarp ankstyvųjų Bažnyčios bendruomenių. Arijonizmas išpopuliarėjo IV amžiuje ir tapo svarbiu iššūkiu krikščionybės … [Skaityti toliau…]
Doketų erezija – vienas ankstyvųjų krikščionybės iššūkių, kuris kėlė svarbius klausimus apie Jėzaus Kristaus prigimtį ir santykį su materialiomis bei dvasinėmis tikrovėmis. Šis mokymas kilo II amžiuje ir buvo susijęs su tuo metu paplitusiais gnostikų judėjimais, kurie pabrėžė griežtą dvasios ir materijos priešpriešą. Žodis „doketai“ kilęs iš graikų kalbos žodžio dokein, reiškiančio „atrodyti“ arba „pasirodyti“, … [Skaityti toliau…]
Viduramžiais Europos krikščioniškoje teologijoje ir visuomenėje islamas buvo dažnai suvokiamas kaip erezija, kuri iškraipė krikščioniškąją tiesą. Dėl to kai kurie teologai ir kronikininkai islamą apibūdindavo kaip „Mahometo ereziją“, nors toks pavadinimas iš esmės neatskleidė pačios islamiškosios tradicijos esmės, o labiau atspindėjo Vakarų požiūrį į naują religiją. Islamas, kuris VII amžiuje pradėjo plisti iš Arabijos pusiasalio, … [Skaityti toliau…]