Altaristas – tai katalikų kunigas, kuris dėl amžiaus, sveikatos būklės ar kitų priežasčių nebegali pilnai atlikti pastoracinio darbo. Šis terminas dažniausiai vartojamas apibūdinti emeritui – kunigui, pasitraukusiam iš aktyvios parapinės tarnystės, tačiau išlaikančiam savo kunigystės šventimus ir atliekant tam tikras liturgines funkcijas. Altaristai paprastai padeda parapijose ar bažnyčiose, kur reikia kunigo pagalbos aukoti Šventąsias Mišias, klausyti išpažinčių ar teikti kitus sakramentus.
Istoriškai altaristais buvo vadinami kunigai, kurių pagrindinė pareiga buvo aukoti Mišias tam tikruose altoriuose. Viduramžiais ir ankstyvaisiais Naujaisiais laikais altaristai dažnai buvo siejami su specialiomis fundacijomis arba stipendijomis, kurios skirdavo jiems tam tikrą atlygį už Mišių aukojimą už konkrečius asmenis ar jų šeimas. Tai buvo praktika, kai tikintieji, norėdami pasirūpinti savo ar artimųjų sielų amžinuoju išganymu, skirdavo lėšų, kad kunigai galėtų reguliariai melstis už jų intencijas.
Šiuolaikinėje katalikų Bažnyčioje altaristai nėra savarankiška kunigystės kategorija, bet terminas vis dar naudojamas apibūdinti kunigus, kurie nebeatlieka aktyvios pastoracinės veiklos. Jie dažnai gyvena parapijose ar vienuolynuose ir savo tarnystę vykdo ribotai, pagal savo galimybes. Tokie kunigai gali būti svarbi pagalba aktyviems parapijų klebonams ar vikarams, ypač ten, kur trūksta kunigų.
Altaristų buvimas Bažnyčioje liudija apie pagarbą vyresnio amžiaus kunigams ir jų indėlį į bendruomenės gyvenimą. Jie išlieka svarbūs kaip maldos, dvasinio vadovavimo ir patirties šaltinis, net jei nebegali aktyviai dalyvauti kasdienėje pastoracijoje. Šventajame Rašte ir Bažnyčios tradicijoje pabrėžiama, kad žmogaus vertė ir jo tarnystės reikšmė nėra matuojama vien darbais, bet ir dvasiniu atsidavimu bei malda. Altaristai, būdami ištikimi savo pašaukimui, ir toliau lieka Bažnyčios gyvenimo dalimi, liudydami dvasinio gyvenimo grožį ir vertę.
Altaristai – tai ne tik kunigai, kuriems laikas ar sveikata nebeleidžia nešti pilnos pastoracinės naštos. Tai ir patirties bei išminties lobynas parapijai. Jų gyvenimo kelias, kupinas tarnystės Dievui ir žmonėms, atsispindi jų ramioje, bet prasmingoje veikloje. Dažnai jie tampa dvasiniais mentoriais jaunesniems kunigams, dalindamiesi savo žiniomis ir patirtimi, tarsi perduodami estafetę naujai kartai. Jų malda ir užtarimas už parapiją yra ne mažiau svarbūs nei aktyvi tarnystė.Įdomu, kad terminas „altaristas“ atspindi gilias istorines šaknis, kai kunigai buvo priskirti prie konkrečių altorių, o jų pareiga buvo aukoti Mišias būtent ten. Šis vaizdinis ryšys su altoriumi, šventąja aukuro vieta, pabrėžia altaristo vaidmens svarbą šventosios liturgijos kontekste. Jų dalyvavimas Mišiose, nors ir ne kaip pagrindiniai šventikų, yra nepaprastai svarbus, nes jie atneša savo ilgametę dvasinę patirtį ir maldos galią. Galime prisiminti žodžius iš Psalmyno: „Viešpatie, tavo meilė geresnė už gyvenimą; mano lūpos giedos tau šlovę“ (Ps 63, 4). Altaristai, net ir ribotomis galimybėmis, tęsia šią šlovės giesmę, savo gyvenimu liudydami Dievo meilę. Jų tylus buvimas bažnyčioje, jų malda už tikinčiuosius yra neįkainojama dovana parapijai. Jie yra gyvas liudijimas apie nepalaužiamą tikėjimą ir ištikimybę Dievui, net ir gyvenimo saulėlydžio metu. Jų gyvenimas – tai tyli, bet galinga Evangelijos skelbimo forma.