Hinduizmo dievų sistema – viena iš seniausių ir labiausiai kompleksinių religinių tradicijų pasaulyje, kurios šaknys siekia Indų slėnio civilizaciją (apie 2500 m. pr. Kr.). Skirtingai nuo daugelio kitų religijų, čia nėra vieno, griežtai apibrėžto panteono – dievų pasaulis yra kaip gyvas audeklas, kur vienas dievas gali būti daugelio aspektų išraiška, o pati Aukščiausioji Tikrovė (Brahmanas) … [Skaityti toliau…]
Viljamo Bleiko „Dangaus ir pragaro santuoka“ (1790–1793) yra vizionieriškas kūrinys, kuriame susilieja poezija, proza ir mistiniai piešiniai, iššūkį metantys tradicinei religinei minčiai. Šis trumpas, bet intensyvus tekstas, parašytas XVIII a. pabaigos Anglijoje, yra ne tik literatūrinis eksperimentas, bet ir drąsus bandymas permąstyti Dievo, gėrio ir blogio prigimtį. „Dangaus ir pragaro santuoka“ nėra tradicinis pasakojimas su … [Skaityti toliau…]
Sedevakantistai yra tradicinių katalikų judėjimas, teigiantis, kad po Antrojo Vatikano susirinkimo (1962–1965) popiežiai nėra teisėti, todėl Šventasis Sostas (lot. sede vacante – „kėdė tuščia“) yra tuščias. Jie tiki, kad šiuolaikinė Katalikų Bažnyčia nukrypo nuo tikrojo tikėjimo dėl modernistinių reformų. Sedevakantistai tiki, kad visi popiežiai nuo Jono XXIII (1958) yra neteisėti, nes, jų įsitikinimu, šie popiežiai … [Skaityti toliau…]
Žmonija nuo seniausių laikų jautė ypatingą ryšį su augalais. Jie maitino, gydė kūną, tapo tiltu į dvasinį pasaulį. Įvairiose kultūrose augalai buvo laikomi dievų dovanomis, jų šaknys, lapai ar vaisiai simbolizavo gyvybę, išmintį, atsinaujinimą ir apsaugą. Kiekvienas šventas augalas turi savo istoriją: kur jis augo, kaip buvo naudojamas, kokius ritualus lydėjo ir kokią dvasinę prasmę … [Skaityti toliau…]
Palaima – tai būsena, apimanti dvasinį džiaugsmą, vidinę ramybę ir Dievo malonės patyrimą. Krikščioniškame kontekste palaima dažnai siejama su Dievo artumu, jo palankumu ir gyvenimu pagal jo valią. Skirtingai nuo paprasto laimės jausmo, palaima yra gilesnė, transcendentinė būsena, kuri išlieka net išbandymų metu. Žodis „palaima“ lietuvių kalboje atspindi dvasinę gerovę, kurią žmogus patiria per santykį … [Skaityti toliau…]
Popiežius Jonas Paulius II, gimęs Karolis Jozefas Wojtyła, buvo išskirtinė XX a. figūra, kurios 26 metus trukęs pontifikatas (1978–2005) pakeitė Katalikų Bažnyčios ir pasaulio istoriją. Jo gyvenimas, paženklintas asmeninių netekčių, karo išbandymų ir gilaus tikėjimo, tapo įkvėpimu milijonams. Vadovaudamas Bažnyčiai, jis keliavo po pasaulį, skatino religijų dialogą, kovojo už žmogaus orumą ir prisidėjo prie komunistinių … [Skaityti toliau…]
Kairė pusė religinėse tradicijose turi sudėtingą ir daugialypę reikšmę. Nors dešinė pusė paprastai siejama su šventumu, galia ir palaiminimu, kairė pusė neretai atspindi dualistinę pasaulėžiūrą, simbolizuodama tamsą, nuodėmę, chaosą ar net paslėptą išmintį. Tačiau kairės simbolika nėra vien neigiama – kai kuriose religijose ji siejama su moteriškąja energija, intuicija ar pusiausvyra. Kairė pusė įvairiose religijose … [Skaityti toliau…]
Šv. Augustino ordinas, dar vadinamas Augustinų ordinu (Ordo Sancti Augustini, OSA), yra viena seniausių katalikų vienuolijų, kilusi iš šventojo Augustino iš Hipono, IV–V a. Bažnyčios tėvo, mokymų ir dvasinio palikimo. Šis ordinas jungia vienuolius, kurie siekia gyventi pagal Augustino idealus – bendruomeniškumą, maldą ir tarnystę Dievui bei žmonėms. Jo istorija, veikla ir išskirtiniai bruožai atspindi … [Skaityti toliau…]
Bažnyčios, mečetės, šventyklos – šios šventos erdvės saugo ne tik tikinčiųjų tikėjimą, bet ir neįkainojamus turtus: auksines ikonas, relikvijas, šventus akmenis. Po istorinių vagysčių, tokių kaip Mekos Kaabos akmens grobstymas ar Jasna Góra karūnų vagystė, šventovės tapo tvirtovėmis. Kaip jos apsaugo savo šventenybes? Šiuolaikinės šventovės naudoja pažangiausias technologijas, kad apsisaugotų nuo vagių. Vatikano Šv. Petro … [Skaityti toliau…]
Persefonės pagrobimo mitas, užrašytas Homero „Himne Demetrai“ ir Ovidijaus „Metamorfozėse“, yra viena giliausių graikų mitologijos istorijų, aiškinanti metų laikų kaitą ir žmogaus ryšį su gamta. Persefonė, jaunystės ir pavasario įsikūnijimas, buvo pagrobta Hado, požemio dievo, o jos motina Demetra, žemdirbystės deivė, savo sielvartu sustabdė pasaulio žydėjimą. Šis mitas, kupinas dieviškų intrigų ir žmogiškos širdgėlos, tapo … [Skaityti toliau…]