Popiežius Jonas Paulius II, gimęs kaip Karolis Jozefas Wojtyła (lenk. Karol Józef Wojtyła, lot. Ioannes Paulus II), buvo išskirtinė XX a. figūra, kurios 26 metus trukęs pontifikatas (1978–2005) pakeitė Katalikų Bažnyčios ir pasaulio istoriją. Jo gyvenimas, paženklintas asmeninių netekčių, karo išbandymų ir gilaus tikėjimo, tapo įkvėpimu milijonams. Vadovaudamas Bažnyčiai, jis keliavo po pasaulį, skatino religijų dialogą, kovojo už žmogaus orumą ir prisidėjo prie komunistinių režimų žlugimo.
Karolis Wojtyła gimė 1920 m. gegužės 18 d. Vadovicuose, Lenkijoje. Vaikystėje jis patyrė skaudžių netekčių: motina mirė, kai jam buvo devyneri, vėliau neteko brolio ir tėvo. Nepaisant to, Karolis išsiskyrė intelektu ir charizma. Jis studijavo literatūrą ir filosofiją Krokuvos Jogailaičių universitete, bet naciams okupavus Lenkiją, dirbo akmens skaldykloje ir slapta mokėsi pogrindinėje seminarijoje. Karo metais jis rašė poeziją, vaidino teatre, taip puoselėdamas lenkų kultūrą. 1946 m. įšventintas kunigu, Karolis studijavo Romoje, o grįžęs į Lenkiją dirbo sielovadoje ir dėstė universitete. 1958 m. tapo Krokuvos vyskupu, 1964 m. – arkivyskupu, o Vatikano II Susirinkime (1962–1965) aktyviai prisidėjo prie Bažnyčios atsinaujinimo.
1978 m. spalio 16 d. Karolis Wojtyła buvo išrinktas popiežiumi, pasirinkdamas Jono Pauliaus II vardą. Pirmasis ne italas popiežius per 455 metus ir pirmasis slavas Šv. Petro soste atnešė naują energiją. Jo pontifikatas išsiskyrė kelionėmis, mokymu ir drąsa.
Kelionės ir dialogas
Jonas Paulius II aplankė 129 šalis, įveikdamas per 1,1 mln. kilometrų. Jo kelionės į Lenkiją, ypač 1979 m., įkvėpė „Solidarumo“ judėjimą ir prisidėjo prie komunizmo žlugimo. Jo šūkis „Nebijokite!“ ragino žmones siekti laisvės. Popiežius taip pat pradėjo tarpreliginį dialogą: 1986 m. Asyžiuje sukvietė krikščionių, musulmonų, žydų ir kitų tikėjimų lyderius bendrai maldai. Jis pirmasis popiežius apsilankė sinagogoje (1986 m.) ir mečetėje (2001 m.), rodydamas pagarbą kitoms religijoms.
Mokymas ir reformos
Jonas Paulius II parašė 14 enciklikų, nagrinėdamas gyvybės, moralės ir socialinio teisingumo klausimus. Evangelium Vitae (1995) pabrėžė gyvybės šventumą, o Centesimus Annus (1991) analizavo pokomunistinio pasaulio iššūkius. Jis atnaujino Katalikų Bažnyčios Katekizmą (1992) ir įkūrė Pasaulio jaunimo dienas (1985), subūrusias milijonus jaunų tikinčiųjų. Jo gebėjimas kalbėti paprastai traukė žmones, ypač jaunimą.
Išbandymai ir kančia
1981 m. gegužės 13 d. popiežius buvo sunkiai sužeistas per pasikėsinimą Šv. Petro aikštėje. Atsigavęs jis atleido užpuolikui Mehmetui Ali Ağcai ir aplankė jį kalėjime, tikėdamas Fatimos Mergelės Marijos apsauga. Paskutiniais metais Jonas Paulius II sirgo Parkinsono liga, tačiau neslėpė silpnumo, rodydamas, kad kančia gali būti prasminga. Jo atvirumas įkvėpė milijonus.
Jonas Paulius II mirė 2005 m. balandžio 2 d. Jo laidotuvėse milijonai skandavo „Santo Subito!“ („Šventasis tuoj pat!“). 2011 m. jis buvo beatifikuotas, o 2014 m. kanonizuotas kaip šventasis. Jo palikimas – ne vien Bažnyčios reformos ar politiniai pokyčiai, bet ir asmeninis pavyzdys, kaip tikėjimas ir drąsa gali keisti pasaulį. Jonas Paulius II lieka simboliu, jungiančiu skirtingas kultūras ir kartas, o jo mokymas apie meilę ir laisvę išlieka aktualus.
Popiežiaus Jono Pauliaus II išleistų dokumentų sąrašas
„Žmonių Atpirkėjas“ (Redemptor Hominis) – tai pirmoji šio popiežiaus enciklika, išleista 1979 m., kurioje jis išdėstė savo pontifikato programą, pabrėždamas, kad žmogus ir jo orumas yra pagrindinis Bažnyčios kelias Kristaus šviesoje.
„Apie Dievo gailestingumą“ (Dives in Misericordia) – 1980 m. dokumentas, kuriame nagrinėjama Dievo gailestingumo prigimtis, pabrėžiant, kad šiuolaikiniam pasauliui, kupinam grėsmių ir susvetimėjimo, gailestingumas yra vienintelė tikra viltis.
„Atliekant darbą“ (Laborem Exercens) – 1981 m. socialinė enciklika, skirta darbo prasmei, kurioje popiežius teigia, kad darbas turi tarnauti žmogui, o ne žmogus darbui, kartu pabrėžiant darbininkų teises ir profesinių sąjungų svarbą.
„Tautų apaštalai“ (Slavorum Apostoli) – 1985 m. enciklika, skirta šventiesiems Kirilui ir Metodijui, kuria popiežius pagerbė slavų tautų krikštytojus ir pabrėžė Europos krikščioniškų šaknų vienybę tarp Rytų ir Vakarų.
„Socialinis rūpestis“ (Sollicitudo Rei Socialis) – 1987 m. dokumentas, skirtas Bažnyčios socialiniam mokymui, kuriame popiežius analizuoja prarają tarp turtingų ir vargšų šalių bei ragina siekti tikrojo solidarumo.
„Šimtieji metai“ (Centesimus Annus) – 1991 m. išleista enciklika, skirta paminėti šimtmetį po popiežiaus Leono XIII socialinio mokymo pradžios, kurioje Jonas Paulius II analizuoja komunizmo žlugimą ir pateikia krikščionišką požiūrį į laisvąją rinką bei socialinį teisingumą.
„Katalikų Bažnyčios katekizmas“ (Catechismus Catholicae Ecclesiae) – nors tai kolektyvinis darbas, 1992 m. jis buvo patvirtintas ir išleistas popiežiaus autoritetu kaip pagrindinis ir išsamus katalikų tikėjimo bei moralės mokymo sąvadas.
„Tiesos spindesys“ (Veritatis Splendor) – 1993 m. enciklika, viena svarbiausių moralinės teologijos srityje, kurioje popiežius gina objektyvios tiesos egzistavimą ir Bažnyčios moralinį mokymą prieš reliatyvizmą.
„Gyvybės Evangelija“ (Evangelium Vitae) – 1995 m. dokumentas, kuriame Jonas Paulius II griežtai pasisako už žmogaus gyvybės apsaugą nuo prasidėjimo iki natūralios mirties, kritikuodamas moderniąją „mirties kultūrą“.
„Krikščionių vienybė“ (Ut Unum Sint) – 1995 m. dokumentas, skirtas ekumenizmui, kuriame popiežius išreiškia neatšaukiamą Bažnyčios įsipareigojimą siekti visų krikščionių vienybės ir kviečia dialogui kitas konfesijas.
„Tikėjimas ir protas“ (Fides et Ratio) – 1998 m. kūrinys, kuriame analizuojamas santykis tarp religinio tikėjimo ir filosofinio pažinimo, teigiant, kad abu šie elementai yra tarsi du sparnai, kuriais žmogaus dvasia kyla į tiesos pažinimą.
„Bažnyčia iš Eucharistijos“ (Ecclesia de Eucharistia) – paskutinė popiežiaus enciklika, išleista 2003 m., kurioje išsamiai paaiškinta Eucharistijos centrinė vieta Bažnyčios gyvenime ir jos dvasinė ryšio su Kristumi galia.