Religinis postulatas siejamas su esminiu reikalavimu, kurį tikintysis arba bendruomenė laiko neliečiamu. Pats žodis gali būti kildinamas iš lotynų kalbos postulare, nusakančio prašymą ar reikalavimą. Tai gali reikšti doktrininį principą, moralinę nuostatą ar tiesos teiginį, kurio laikomasi netgi tuomet, kai aplinkinės socialinės sąlygos kinta. M. Weberio darbuose pabrėžiama, kad socialinių santykių racionalizacija neretai sukelia įtampą … [Skaityti toliau…]
Sakramentinis ir evangelizacinis bažnytinės veiklos modelis dažnai suprantamas kaip dvi glaudžiai susijusios kryptys, kuriomis tikinčiųjų bendruomenė stengiasi atliepti Dievo kvietimą. Viena pusė akcentuoja išganingąjį sakramentų poveikį, o kita pabrėžia aktyvų žodžio skelbimą ir artimo liudijimą visuomenėje. Teologinėje literatūroje sakoma, kad tik turint tinkamą pusiausvyrą tarp šių dviejų aspektų galima išlaikyti gyvą dvasinį pulsą. Daugelis autorių … [Skaityti toliau…]
Supranacionalumas kartais apibūdinamas kaip sąvoka, nurodanti fenomeną, peržengiantį valstybių sienas bei vienijantį įvairias tautas arba bendruomenes aukštesniame lygmenyje. Terminas dažnai siejamas su lotynų kalbos žodžiu supra, reiškiančiu „virš“, ir natio, nusakančiu „tautą“ ar „giminę“. Tokiu būdu supranacionalumas rodo bendrą ryšį, kuris iškyla virš valstybinių institucijų, telkdamas žmones platesnei vienybei ar bendrai doktrinai. Kai kurie tyrinėtojai … [Skaityti toliau…]
Teologinė misija dažnai siejama su autentišku Bažnyčios arba religinės bendruomenės pašaukimu perduoti tikėjimo pagrindus ir dvasiškai palydėti žmones įvairiuose gyvenimo etapuose. Samprata apima ne vien mokymo plėtrą, bet ir gilesnį teologinį apmąstymą, kuriuo siekiama atsakyti į žmogiškuosius klausimus. Lotyniškas terminas missio reiškia siuntimą, todėl pabrėžia išėjimą už savo aplinkos ribų, kad naujos kartos galėtų pažinti … [Skaityti toliau…]
Individualusis religingumas siejamas su asmeninėmis dvasinėmis patirtimis, nepriklausomomis nuo oficialių bendruomenės normų ar tradicinių institucijų. Kai kurie tyrinėtojai jį vadina „privataus tikėjimo“ arba „asmeninio dvasingumo“ fenomenu. Kartais minimas lotyniškas terminas religio personalis, kur akcentuojamas tiesioginis žmogaus ryšys su dievybe ar šventenybe. Daugelyje teologinių ir sociologinių diskusijų nurodoma, kad šiuolaikiniai žmonės dažniau linkę ieškoti savitų būdų … [Skaityti toliau…]
Nematoma religija siejama su individualiomis patirtimis, kurios nesutampa su įprastomis dogmomis ar bendruomeniškais ritualais. Kai kurios sociologijos ir teologijos kryptys pradėjo vartoti terminą, kai tapo akivaizdu, jog tradicinėse bendruomenėse ilgainiui mažėja privalomų normų, formuojančių bendrą elgseną. Žmonės ėmė ieškoti asmeninio, dažnai nematomo ryšio su dvasine tikrove. Pagal kai kuriuos tyrinėtojus tokios formos gali būti ne … [Skaityti toliau…]
Religingumo formų institucionalizacija dažnai suprantama kaip procesas, kai dvasiniai įsitikinimai bei praktikos įgauna oficialią struktūrą. Kai kurios bendruomenės pradeda nuo laisvų apeigų ir asmeninių patirčių, bet ilgainiui kuria hierarchijas bei doktrinas, siekdamos išlaikyti tęstinumą ir sutelkti išteklius. Toks reiškinys aptinkamas beveik visose didžiosiose religijose, pradedant ankstyvosiomis gentinėmis kultūromis, baigiant sudėtingomis Bažnyčių ir dvasinių organizacijų sistemomis. … [Skaityti toliau…]
Ideosfera laikoma nematomu minčių pasauliu, kuriame kaupiasi žmonijos idėjos, simboliai, vertybės ir filosofinės kryptys. Neretai vartojamas palyginimas su Noosfera, aprašyta Pjero Teilharo de Šardeno, tačiau idėjų būvis turi platesnį pritaikymą įvairiuose moksliniuose, religiniuose bei kultūriniuose kontekstuose. Pavadinimas gali būti siejamas su graikų kalbos žodžiu idea, reiškiančiu protinį vaizdinį, ir kitais naratyvais, kuriuose minimos kolektyvinės žmonijos … [Skaityti toliau…]
Pliuralizmas, kaip sąvoka, yra įvairiai aptariamas religijos studijose, filosofijoje ir politinėje teorijoje. Daugelyje šiuolaikinių diskusijų vartojamas norint apibūdinti idėją, kad pasaulyje egzistuoja daugybė gyvų tradicijų, pasaulėžiūrų ir interpretacijų, kurios nusipelno pagarbos. Vienas terminų variantas siejamas su lotynišku „pluralis“, nurodančiu į „daugiskaitą“ arba „įvairumą.“ Griežtai teologinėse diskusijose toks reiškinys glaudžiai susijęs su religine įvairove. Mokslininkai nagrinėja … [Skaityti toliau…]
Religinis persekiojimas dažniausiai suprantamas kaip sisteminga prievarta, nukreipta prieš asmenis arba bendruomenes dėl jų tikėjimo. Lotyniškas terminas persecutio religionis nurodo atvejį, kai tam tikra valdžia, grupuotė ar net visuomenės dauguma naudoja priemones, ribojančias laisvę išpažinti savas religines pažiūras. Kartais tai susiję su draudimu vykdyti apeigas, viešai deklaruoti tikėjimą, o kraštutiniais atvejais – net su fiziniu … [Skaityti toliau…]