Kalbėti apie Dievo širdį nereiškia aprašyti kūno organą, kuris plaka krūtinėje. Tai bandymas įvardyti paslaptį, kuri telpa už visų mūsų žodžių. Žmogaus kalba netobula, todėl ji renkasi artimiausią vaizdą – širdį, kaip meilės, gailestingumo ir gyvybės centrą. Kai sakome „Dievo širdis“, turime omeny šaltinį, iš kurio teka visa, kas gyva ir prasminga. Širdis yra vieta, … [Skaityti toliau…]
Prisikėlimo kryžius (Resurrection Cross) yra krikščioniškas simbolis, naudojamas daugiausia Velykų laikotarpiu, pabrėžiantis Kristaus prisikėlimą. Skirtingai nuo tradicinio kryžiaus su Nukryžiuotojo atvaizdu (krucifikso), Prisikėlimo kryžius yra paprastas, be Kristaus kūno, simbolizuojantis tuščią kryžių po prisikėlimo – pergalę prieš mirtį ir naują gyvenimą. Jo dizainas dažnai būna minimalistinis, kartais puošiamas gėlėmis, audeklais ar kitais vilties ir šviesos … [Skaityti toliau…]
Dievo ranka nuo seniausių laikų yra viena stipriausių religinių metaforų, žyminti ne tik patį Kūrėją, bet ir Jo veikimą pasaulyje. Žmonės, neturėdami galimybės įsivaizduoti ar vaizduoti Dievo visumos, pasirinko ranką kaip ženklą, kuris artimiausiai perteikia veiksmą, jėgą, globą ir sprendimą. Rankos judesys paprastame žmogaus gyvenime reiškia kūrybą, pagalbą, apsaugą ar bausmę. Todėl natūralu, kad šis … [Skaityti toliau…]
„Priežasčių knyga“ (Liber de causis), originaliai žinoma arabišku pavadinimu Kitāb al-Khayr al-Mahḍ („Grynojo gėrio knyga“), yra vienas paslaptingiausių ir įtakingiausių filosofinių tekstų viduramžių Europoje. Šis nedidelės apimties veikalas, sudarytas iš 32 tezių, ilgus šimtmečius buvo klaidingai priskiriamas Aristoteliui (Aristoteles), todėl turėjo beveik neginčijamą autoritetą universitetų programose. Iš tikrųjų kūrinį IX a. Bagdade sukūrė arabų neoplatonikai … [Skaityti toliau…]
Veikalas „Dievystės elementai“ (Στοιχείωσις θεολογική, lot. Elementa Theologica) – kartais verčiamas ir kaip „Teologijos pradmenys“, nes graikiškas žodis stoicheion reiškia ir elementą, ir pradmenį – yra vienas svarbiausių vėlyvosios antikos filosofijos paminklų, kurį parašė neoplatonikas Proklas (Proclus Lycius, V a.). Tai nėra paprastas apmąstymų rinkinys, o sistemingas, griežtas ir beveik matematinis metafizikos vadovėlis, sukurtas naudojant … [Skaityti toliau…]
Traktatas „Apie dieviškuosius vardus“ (De Divinis Nominibus arba Περὶ θείων ὀνομάτων) yra sistemiškiausias ir apimtimi didžiausias Pseudo-Dionisijaus Areopagito (Pseudo-Dionysius Areopagita) veikalas. Jei kituose savo darbuose autorius kviečia į tylą ir neigimą, tai čia jis gilinasi į teigiamąją arba katafatinę teologiją (theologia kataphatica). Parašytas maždaug V a. pabaigoje ar VI a. pradžioje, šis kūrinys bando atsakyti … [Skaityti toliau…]
Traktatas „Mistinė teologija“ (De Mystica Theologia) yra pats radikaliausias ir glausčiausias Pseudo-Dionisijaus Areopagito (Pseudo-Dionysius Areopagita) veikalas, padėjęs pamatą visai Vakarų krikščioniškojo misticizmo tradicijai. Jei kiti jo darbai nagrinėja išorinę dangiškąją tvarką, šis kūrinys orientuotas į vidinį sielos pakilimą į tai, ką autorius vadina „Dieviškąja tamsa“ (Gnophos). Tai nėra fizinė tamsa, o greičiau „perteklinė šviesa“, kuri … [Skaityti toliau…]
Vienas paslaptingiausių ir įtakingiausių krikščioniškosios teologijos veikalų, „Dangiškoji hierarchija“ (De Coelesti Hierarchia), priskiriamas autoriui, žinomam Pseudo-Dionisijaus Areopagito (Pseudo-Dionysius Areopagita) vardu. Nors ilgą laiką manyta, kad tai apaštalo Pauliaus mokinys iš Atėnų, šiuolaikiniai mokslininkai sutaria, jog tai anoniminis V a. pabaigos ar VI a. pradžios mąstytojas, veikiausiai kūręs Sirijos regione. Šis traktatas tapo pamatu visai vėlesnei … [Skaityti toliau…]
Midrašas (Midrash / מִדְרָשׁ, dgs. Midrashim) – tai specifinis judaizmo egzegezės (teksto aiškinimo) metodas ir senovės rabinų literatūros žanras, skirtas hebrajiškosios Biblijos (Tanakh) tekstams interpretuoti, gilinti ir aktualizuoti. Šis terminas kilęs iš hebrajų kalbos šaknies d-r-sh (דרש), reiškiančios „ieškoti“, „tirti“ arba „klausti“. Biblijos tekstas dažnai yra lakoniškas: jame gausu nutylėjimų, gramatinių keistumų ar loginių spragų. … [Skaityti toliau…]
Dantės Aligjerio (Dante Alighieri) kūrinys „Naujas gyvenimas“ (La Vita Nuova) yra ankstyvoji autoriaus literatūrinė apraiška ir viena reikšmingiausių viduramžių meilės lyrikos knygų, padėjusi pamatus visai Vakarų Europos psichologinei autobiografijai. Parašytas maždaug tarp 1292 ir 1294 metų, šis kūrinys žymi lūžį poeto gyvenime ir kūryboje, kai asmeninis sielvartas dėl mylimosios mirties transformuojasi į dvasinį nušvitimą. Ši … [Skaityti toliau…]
Gerojo Ganytojo kryžius yra krikščioniškosios dailės ir dvasinės simbolikos ženklas, vaizduojantis Kristų kaip Gerojo Ganytojo, kuris neša ant pečių pasiklydusį avinėlį. Šis kryžius šiandien ypač žinomas kaip popiežiaus Pranciškaus pasirinktas pastoralinis kryžius, tačiau jo kilmė ir reikšmė siekia giliausias Evangelijos šaknis. Gerasis Ganytojas yra vienas seniausių Kristaus įvaizdžių Bažnyčios istorijoje. Jau pirmųjų krikščionių katakombų freskose … [Skaityti toliau…]
Biblijos puslapiuose Estera pasirodo ne kaip herojė nuo pat pirmos akimirkos, o kaip tyli, nuolanki našlaitė, kurios likimą nulėmė neįtikėtini istorijos posūkiai. Jos kelias primena lėtą, bet neišvengiamą brendimą: nuo paklusnios merginos, gyvenančios tremtyje, iki ryžtingos tautos gelbėtojos, kurios vardas tapo nemirtingas. Tai viena įspūdingiausių moterų figūrų visame Senajame Testamente. Tikrasis Esteros vardas buvo Hadaša … [Skaityti toliau…]