Šventasis Hubertas (lot. Hubertus) yra vienas iš gerbiamiausių ankstyvųjų viduramžių šventųjų, plačiausiai žinomas kaip medžiotojų, miškininkų ir lankininkų globėjas. Jis gyveno VII a. pabaigoje ir VIII a. pradžioje, o jo gyvenimo kelias driekėsi per dabartinės Prancūzijos bei Belgijos teritorijas, ypač Ardenų miškus. Hubertas buvo kilmingas Akvitanijos bajoras, kuris savo jaunystę leido dvaro prabangoje, tačiau vėliau … [Skaityti toliau…]
Šventasis Leopoldas (vok. Leopold III. von Österreich), dar žinomas kaip Leopoldas III Babenbergas arba Leopoldas Pamaldusis, buvo Austrijos markgrafas, valdęs šalį nuo 1095 iki 1136 metų. Jis gimė Melke, įtakingoje Babenbergų šeimoje, kuri tuo metu klojo pamatus būsimai Austrijos valstybei ir jos politinei galiai Vidurio Europoje. Nors Leopoldas gyveno itin neramiais laikais, kai vyko aršios … [Skaityti toliau…]
Šventasis Steponas (gr. Στέφανος – Stephanos) yra laikomas pirmuoju krikščionių kankiniu, Bažnyčios istorijoje vadinamu protomankiniu. Jo gyvenimas ir mirtis aprašyti Naujojo Testamento Apaštalų darbuose, kur jis vaizduojamas kaip vienas iš septynių diakonų, pasirinktų tarnauti augančiai Jeruzalės tikinčiųjų bendruomenei. Steponas pasižymėjo ne tik pasišventimu vargšams, bet ir didžiule dvasine galia bei iškalba, kuri traukė minias ir … [Skaityti toliau…]
Dieviškoji tamsa (gr. γνόφος – gnophos) yra pamatinė neigiamosios arba apofatinės teologijos sąvoka, nurodanti į Dievo transcendenciją ir jo visišką nepasiekiamumą žmogaus protui. Nors kasdienėje kalboje tamsa dažniausiai asocijuojasi su blogiu, nežinomybe ar šviesos trūkumu, mistinėje tradicijoje šis terminas turi priešingą prasmę. Tai nėra paprasta tamsa, o veikiau „akinanti šviesa“, kuri yra tokia intensyvi, jog … [Skaityti toliau…]
Pirmoji priežastis (lot. causa prima) religinėje mintyje ir teologijoje yra pamatinė sąvoka, apibūdinanti absoliutų, niekieno nesukurtą visos egzistencijos šaltinį, kuris pats yra savo paties buvimo pagrindas. Šis terminas nurodo į būtį, kuri suteikia pradžią visiems kitiems procesams, dėsniams ir daiktams, tačiau pati nėra pavaldi jokiai išorinei jėgai ar ankstesniam įvykiui. Krikščioniškoje, islamiškoje ir judėjiškoje tradicijose … [Skaityti toliau…]
Kalbėti apie Dievo širdį nereiškia aprašyti kūno organą, kuris plaka krūtinėje. Tai bandymas įvardyti paslaptį, kuri telpa už visų mūsų žodžių. Žmogaus kalba netobula, todėl ji renkasi artimiausią vaizdą – širdį, kaip meilės, gailestingumo ir gyvybės centrą. Kai sakome „Dievo širdis“, turime omeny šaltinį, iš kurio teka visa, kas gyva ir prasminga. Širdis yra vieta, … [Skaityti toliau…]
Prisikėlimo kryžius (Resurrection Cross) yra krikščioniškas simbolis, naudojamas daugiausia Velykų laikotarpiu, pabrėžiantis Kristaus prisikėlimą. Skirtingai nuo tradicinio kryžiaus su Nukryžiuotojo atvaizdu (krucifikso), Prisikėlimo kryžius yra paprastas, be Kristaus kūno, simbolizuojantis tuščią kryžių po prisikėlimo – pergalę prieš mirtį ir naują gyvenimą. Jo dizainas dažnai būna minimalistinis, kartais puošiamas gėlėmis, audeklais ar kitais vilties ir šviesos … [Skaityti toliau…]
Dievo ranka nuo seniausių laikų yra viena stipriausių religinių metaforų, žyminti ne tik patį Kūrėją, bet ir Jo veikimą pasaulyje. Žmonės, neturėdami galimybės įsivaizduoti ar vaizduoti Dievo visumos, pasirinko ranką kaip ženklą, kuris artimiausiai perteikia veiksmą, jėgą, globą ir sprendimą. Rankos judesys paprastame žmogaus gyvenime reiškia kūrybą, pagalbą, apsaugą ar bausmę. Todėl natūralu, kad šis … [Skaityti toliau…]
„Priežasčių knyga“ (Liber de causis), originaliai žinoma arabišku pavadinimu Kitāb al-Khayr al-Mahḍ („Grynojo gėrio knyga“), yra vienas paslaptingiausių ir įtakingiausių filosofinių tekstų viduramžių Europoje. Šis nedidelės apimties veikalas, sudarytas iš 32 tezių, ilgus šimtmečius buvo klaidingai priskiriamas Aristoteliui (Aristoteles), todėl turėjo beveik neginčijamą autoritetą universitetų programose. Iš tikrųjų kūrinį IX a. Bagdade sukūrė arabų neoplatonikai … [Skaityti toliau…]
Veikalas „Dievystės elementai“ (Στοιχείωσις θεολογική, lot. Elementa Theologica) – kartais verčiamas ir kaip „Teologijos pradmenys“, nes graikiškas žodis stoicheion reiškia ir elementą, ir pradmenį – yra vienas svarbiausių vėlyvosios antikos filosofijos paminklų, kurį parašė neoplatonikas Proklas (Proclus Lycius, V a.). Tai nėra paprastas apmąstymų rinkinys, o sistemingas, griežtas ir beveik matematinis metafizikos vadovėlis, sukurtas naudojant … [Skaityti toliau…]
Traktatas „Apie dieviškuosius vardus“ (De Divinis Nominibus arba Περὶ θείων ὀνομάτων) yra sistemiškiausias ir apimtimi didžiausias Pseudo-Dionisijaus Areopagito (Pseudo-Dionysius Areopagita) veikalas. Jei kituose savo darbuose autorius kviečia į tylą ir neigimą, tai čia jis gilinasi į teigiamąją arba katafatinę teologiją (theologia kataphatica). Parašytas maždaug V a. pabaigoje ar VI a. pradžioje, šis kūrinys bando atsakyti … [Skaityti toliau…]
Traktatas „Mistinė teologija“ (De Mystica Theologia) yra pats radikaliausias ir glausčiausias Pseudo-Dionisijaus Areopagito (Pseudo-Dionysius Areopagita) veikalas, padėjęs pamatą visai Vakarų krikščioniškojo misticizmo tradicijai. Jei kiti jo darbai nagrinėja išorinę dangiškąją tvarką, šis kūrinys orientuotas į vidinį sielos pakilimą į tai, ką autorius vadina „Dieviškąja tamsa“ (Gnophos). Tai nėra fizinė tamsa, o greičiau „perteklinė šviesa“, kuri … [Skaityti toliau…]