Šventasis Barnabas (gr. Βαρνάβας) iš pradžių vadinosi Juozapas, tačiau tai ne tas garsusis Šventasis Juozapas, Marijos sužadėtinis ir Jėzaus globėjas, kurį mini liaudies pamaldumas ir kurio vardu pavadintos bažnyčios. Šis Juozapas buvo kilęs iš Kipro salos, levitas pagal kilmę ir vienas pirmųjų Jeruzalės krikščionių bendruomenės narių. Apaštalai, matydami jo ypatingą dosnumą, dvasinę įžvalgą ir gebėjimą … [Skaityti toliau…]
Šventasis Bazilijus Ostrogiškis (serb. Свети Василије Острошки – Sveti Vasilije Ostroški) yra vienas labiausiai gerbiamų stačiatikių šventųjų Balkanų pusiasalyje, ypač Juodkalnijoje, Serbijoje bei Bosnijoje ir Hercegovinoje. Jis gimė 1610 metais Hercegovinoje, Mrkonjičių kaime, pamaldžių valstiečių šeimoje ir gavo Stojano Jovanovičiaus vardą. Nuo pat mažens jis pasižymėjo nuolankumu ir dideliu pamaldumu, todėl tėvai, norėdami apsaugoti jį … [Skaityti toliau…]
Šventasis Torlakas (Þorlákur Þórhallsson) yra svarbiausia Islandijos religinė figūra, pripažinta šios šalies dangiškuoju globėju. Jis gyveno dvyliktajame amžiuje, kai krikščionybė saloje dar tik tvirtino savo pamatus, o Bažnyčios struktūros buvo glaudžiai susipynusios su vietinių vadų politine galia. Torlakas gimė 1133 metais pietų Islandijoje, pasiturinčioje, bet ne itin įtakingoje šeimoje, ir nuo pat mažens pasižymėjo ypatingu … [Skaityti toliau…]
Šventasis Jokūbas Vyresnysis (gr. Ἰάκωβος – Iakovos), Zebediejaus sūnus ir apaštalo Jono brolis buvo vienas pirmųjų Jėzaus pakviestų mokinių. Jis priklausė artimiausiam Kristaus ratui, kartu su Petru ir Jonu dalyvavo svarbiausiuose įvykiuose, kurie nebuvo atviri kitiems apaštalams. Jokūbas vaizduojamas kaip ugningo būdo, ryžtingas vyras, pasiryžęs visiškai atsiduoti skelbiamai naujajai tiesai. Jo gyvenimo istorija sujungia istorinius … [Skaityti toliau…]
Pelenai (lot. cinis) religiniame ir dvasiniame kontekste yra simbolis, nurodantis į žmogaus laikinumą, trapumą ir nuolankumą prieš Kūrėją. Kadangi pelenai yra tai, kas lieka ugniai sunaikinus materiją, jie daugelyje religijų tapo ženklu, primenančiu apie žmogaus mirtingumą ir būtinybę pripažinti savo ribotumą. Pelenai taip pat naudojami kaip apsivalymo ir dvasinio atsinaujinimo ženklas, nes jie simbolizuoja grįžimą … [Skaityti toliau…]
Šventasis Platonas (est. Platon Kulbush, tikrasis vardas Paul Kulbusch) buvo pirmasis estų tautybės stačiatikių vyskupas ir kankinys, suvaidinęs lemiamą vaidmenį Estijos stačiatikių bažnyčios kūrime bei jos tautinės tapatybės stiprinime. Jo gyvenimas ir tarnystė sutapo su itin permainingais XX a. pradžios įvykiais, kai griūvant Rusijos imperijai kūrėsi nepriklausoma Estijos valstybė. Nors gimė nepasiturinčioje valstiečių šeimoje, Platonas … [Skaityti toliau…]
Šventasis Ivanas Rilietis (bulg. св. Иван Рилски) yra laikomas dangiškuoju Bulgarijos globėju ir vienu svarbiausių Rytų krikščionybės atsiskyrėlių, kurio įtaka Vidurio ir Rytų Europos dvasingumui išlieka gyva daugiau nei tūkstantį metų. Jis gimė apie 876 metus Skrino kaime, Osogovo kalnų papėdėje, tuo metu, kai Bulgarijos valstybė išgyveno savo politinį ir kultūrinį aukso amžių valdant carui … [Skaityti toliau…]
Šventasis Hubertas (lot. Hubertus) yra vienas iš gerbiamiausių ankstyvųjų viduramžių šventųjų, plačiausiai žinomas kaip medžiotojų, miškininkų ir lankininkų globėjas. Jis gyveno VII a. pabaigoje ir VIII a. pradžioje, o jo gyvenimo kelias driekėsi per dabartinės Prancūzijos bei Belgijos teritorijas, ypač Ardenų miškus. Hubertas buvo kilmingas Akvitanijos bajoras, kuris savo jaunystę leido dvaro prabangoje, tačiau vėliau … [Skaityti toliau…]
Šventasis Leopoldas (vok. Leopold III. von Österreich), dar žinomas kaip Leopoldas III Babenbergas arba Leopoldas Pamaldusis, buvo Austrijos markgrafas, valdęs šalį nuo 1095 iki 1136 metų. Jis gimė Melke, įtakingoje Babenbergų šeimoje, kuri tuo metu klojo pamatus būsimai Austrijos valstybei ir jos politinei galiai Vidurio Europoje. Nors Leopoldas gyveno itin neramiais laikais, kai vyko aršios … [Skaityti toliau…]
Šventasis Steponas (gr. Στέφανος – Stephanos) yra laikomas pirmuoju krikščionių kankiniu, Bažnyčios istorijoje vadinamu protomankiniu. Jo gyvenimas ir mirtis aprašyti Naujojo Testamento Apaštalų darbuose, kur jis vaizduojamas kaip vienas iš septynių diakonų, pasirinktų tarnauti augančiai Jeruzalės tikinčiųjų bendruomenei. Steponas pasižymėjo ne tik pasišventimu vargšams, bet ir didžiule dvasine galia bei iškalba, kuri traukė minias ir … [Skaityti toliau…]
Dieviškoji tamsa (gr. γνόφος – gnophos) yra pamatinė neigiamosios arba apofatinės teologijos sąvoka, nurodanti į Dievo transcendenciją ir jo visišką nepasiekiamumą žmogaus protui. Nors kasdienėje kalboje tamsa dažniausiai asocijuojasi su blogiu, nežinomybe ar šviesos trūkumu, mistinėje tradicijoje šis terminas turi priešingą prasmę. Tai nėra paprasta tamsa, o veikiau „akinanti šviesa“, kuri yra tokia intensyvi, jog … [Skaityti toliau…]
Pirmoji priežastis (lot. causa prima) religinėje mintyje ir teologijoje yra pamatinė sąvoka, apibūdinanti absoliutų, niekieno nesukurtą visos egzistencijos šaltinį, kuris pats yra savo paties buvimo pagrindas. Šis terminas nurodo į būtį, kuri suteikia pradžią visiems kitiems procesams, dėsniams ir daiktams, tačiau pati nėra pavaldi jokiai išorinei jėgai ar ankstesniam įvykiui. Krikščioniškoje, islamiškoje ir judėjiškoje tradicijose … [Skaityti toliau…]