Šv. Ladislovo įstatymai (lot. Decreta Sancti Ladislai Regis, vengr. Szent László törvényei, lot. Decreta Regis Ladislai I, taip pat vadinami Sancti Ladislai decretorum liber primus, secundus et tertius) yra XI amžiaus Vengrijos karalystės teisynas, rodantis jau susiformavusios krikščioniškos valstybės brandą ir pastangas sutvirtinti bažnytinę, moralinę ir socialinę tvarką. Skirtingai nei Šv. Stepono I įstatymai, kurie daugiausia buvo skirti pagoniškos visuomenės krikščioninimui ir bazinių struktūrų kūrimui, Ladislovo dekretai veikia jau kitame etape: krikščionybė yra oficiali ir dominuojanti, tačiau ją reikia disciplinuoti, apsaugoti ir pritaikyti prie kasdienio gyvenimo. Šie įstatymai susiję su 1092 m. Sabolčo sinodu, kuriame dalyvavo karalius, vyskupai, abatai ir pasaulietinė diduomenė, todėl jie turi ir bažnytinį, ir valstybinį autoritetą.

Pirmoji Ladislovo įstatymų knyga (Liber Primus) daugiausia skirta dvasininkų gyvenimui, santuokos ir šeimos moralės klausimams bei bažnyčios turto apsaugai. Joje matyti aiškus siekis sugriežtinti kunigų drausmę: ribojamos ar draudžiamos dvigubos santuokos, smerkiamas gyvenimas su vergėmis ar neteisėtomis žmonomis, reikalaujama, kad dvasininkai būtų tinkamai išsilavinę ir laikytųsi kanonų. Bažnyčios turtas traktuojamas kaip neliečiamas – dvasininkas, dėl aplaidumo praradęs bažnyčios žemes ar kitą turtą, turi pareigą jį atlyginti, dažnai net trigubai. Tai rodo, kad Ladislovas suvokė Bažnyčią kaip vieną iš pagrindinių valstybės atramų, kurios materialinis pagrindas turi būti saugomas ne mažiau nei karaliaus domenai.

Šioje pačioje knygoje reguliuojama ir pasauliečių moralė, ypač santuokos srityje. Neištikimybė laikoma ne tik moraliniu, bet ir teisiniu nusikaltimu, galinčiu turėti mirtinas pasekmes. Įstatymai numato, kad vyras, sugavęs žmoną svetimaujant, tam tikromis aplinkybėmis gali ją nužudyti be papildomų teisinių pasekmių, o moteris, įtariama neištikimybe, turi būti teisiama pagal griežtą bažnytinę ir pasaulietinę tvarką. Taip pat ribojamos mišrios santuokos su žydais ar musulmonų kilmės pirkliais, o kai kuriais atvejais jos visiškai draudžiamos. Tokios nuostatos rodo siekį išlaikyti krikščionišką visuomenės tapatybę ir apsaugoti ją nuo „svetimų papročių“, kurie galėtų susilpninti religinę ir socialinę vienybę.

Sabolčo sinodas ir bažnytinės drausmės reformos

Ladislovo įstatymai glaudžiai susiję su 1092 m. Sabolčo sinodu, kuris buvo vienas svarbiausių viduramžių Vengrijos bažnytinių susirinkimų. Šiame sinode priimti nutarimai tapo teisiniu pagrindu Liber Primus nuostatoms, ypač toms, kurios susijusios su dvasininkų gyvenimu ir bažnyčios turto apsauga. Kunigų celibatas, nors ir ne visur praktiškai įgyvendinamas, čia įgauna aiškų norminį pavidalą: dvigubai vedę kunigai ir diakonai turi būti nušalinti nuo pareigų, o tie, kurie gyvena su vergėmis ar neteisėtomis sutuoktinėmis, privalo nutraukti tokį gyvenimo būdą arba netekti dvasinių funkcijų. Taip Ladislovas prisijungia prie platesnio Vakarų Bažnyčios reformų judėjimo, siekusio atskirti dvasininkus nuo pasaulietinių interesų ir sustiprinti jų moralinį autoritetą.

Bažnyčios turtas Ladislovo teisynuose saugomas itin griežtai. Dvasininkams draudžiama parduoti, iššvaistyti ar neatsakingai valdyti bažnytines žemes ir kitas gėrybes. Jei dėl kunigo aplaidumo bažnyčia praranda turtą, jis turi būti atlygintas kelis kartus. Tokia nuostata ne tik saugo materialinį Bažnyčios pagrindą, bet ir siunčia aiškią žinią, kad dvasininkas yra ne savininkas, o patikėtinis, atsakingas už jam pavestą turtą prieš Dievą, Bažnyčią ir karalių. Šiame kontekste Ladislovo įstatymai veikia kaip tiltas tarp kanoninės teisės ir karališkosios valdžios, nes bažnytinės nuostatos įgauna pasaulietinės teisės formą.

Sekmadienio šventimas, šventės ir pagoniškų papročių likučiai

Kaip ir Šv. Stepono įstatymuose, Ladislovo teisynuose svarbi vieta skiriama sekmadienio ir bažnytinių švenčių laikymuisi. Liber Primus numato, kad visi krikščionys privalo sekmadieniais ir per didžiąsias šventes dalyvauti Mišiose, nedirbti sunkių darbų ir nesiversti prekyba. Už šių dienų nepaisymą gali būti skiriamos fizinės bausmės, baudos ar kitos sankcijos. Tokiu būdu sekmadienis ir šventės tampa ne tik liturginiu, bet ir socialiniu ritmu, kuris suvienodina visos karalystės gyvenimą ir pabrėžia bendrą priklausymą krikščioniškai bendruomenei.

Nors Vengrija Ladislovo laikais jau buvo krikščioniška valstybė, įstatymuose vis dar atsispindi pagoniškų papročių likučiai. Teisynas draudžia pagoniškas apeigas, senųjų švenčių laikymąsi, burtininkavimą ir pranašavimą. Tokie veiksmai laikomi ne tik religiniu nusižengimu, bet ir socialine grėsme, galinčia ardyti krikščionišką tvarką. Skirtingai nei Stepono laikais, kai pagonybė buvo traktuojama kaip egzistencinė grėsmė valstybės stabilumui, Ladislovo laikotarpiu ji jau suvokiama kaip moralinis nukrypimas, kurį reikia koreguoti bažnytinėmis ir teisinėmis priemonėmis. Bausmės dažnai yra viešos ir gėdingos, pavyzdžiui, plakimas ar laikinas atskyrimas nuo bendruomenės, taip siekiant atgrasyti kitus nuo panašių praktikų.

Liber Secundus ir Liber Tertius: baudžiamoji teisė ir viešasis saugumas

Antroji Ladislovo įstatymų knyga (Liber Secundus) labiau orientuota į baudžiamąją teisę ir turtinių santykių reguliavimą. Joje detaliai aptariamos vagystės, gyvulių grobimas, smurtiniai nusikaltimai ir žalos atlyginimo tvarka. Bausmės dažnai susietos su konkrečiu nuostoliu: už pavogtą gyvulį ar kitą turtą nustatoma aiški kompensacija, kurią privalo sumokėti kaltininkas arba jo šeima. Tokia sistema rodo, kad Ladislovas siekė ne tik nubausti, bet ir atkurti socialinę pusiausvyrą, užtikrindamas, kad nukentėjusieji gautų realų atlygį. Tuo pačiu stiprinamas karaliaus autoritetas, nes teisė ir teisingumas tampa centralizuoti ir vienodai taikomi visoje karalystėje.

Trečioji knyga (Liber Tertius) yra trumpesnė, tačiau joje atsiskleidžia valstybės rūpestis viešuoju saugumu ir karine drausme. Čia aptariamos arklių vagystės, pasienio apsauga, ginklų naudojimo kontrolė, pabėgusių vergų paieška ir atsakomybė už svetimo turto žalą. Arklys viduramžių Vengrijoje buvo ne tik transporto priemonė, bet ir karinės galios simbolis, todėl jo vagystė laikyta itin rimtu nusikaltimu. Įstatymai numato griežtas bausmes už tokio pobūdžio nusikaltimus, taip siekiant apsaugoti karalystės karinį potencialą ir užtikrinti, kad pasienio regionai būtų saugūs nuo plėšikavimo ir netvarkos.

Ladislovo įstatymų vieta Vengrijos ir Europos teisės istorijoje

Šv. Ladislovo įstatymai užima svarbią vietą Vengrijos teisės istorijoje kaip dokumentas, kuris užbaigia pradinį krikščioniškos valstybės kūrimosi etapą ir pereina prie tvarkos konsolidavimo. Jei Šv. Stepono dekretai daugiausia orientuoti į krikšto, sekmadienio šventimo ir pagoniškų papročių draudimą, tai Ladislovas jau tvarko detales: dvasininkų moralę, santuokos teisę, bažnyčios turtą, santykius su žydais ir musulmonais, baudžiamąją teisę ir viešąjį saugumą. Šie įstatymai rodo ir platesnius Europos procesus – grigališkąsias reformas, Bažnyčios pastangas atsiriboti nuo pasaulietinės įtakos, centralizuotos karališkos valdžios stiprėjimą.

Ladislovas vėliau buvo kanonizuotas kaip šventasis karalius, o jo įstatymai šimtmečius veikė kaip orientyras tiek bažnytinėje, tiek pasaulietinėje teisėje. Jie rodo, kaip krikščioniškoji moralė ir teisinė tvarka buvo sujungtos į vieną sistemą, kurioje nuodėmė ir nusikaltimas dažnai sutampa, o atgaila ir bausmė yra dvi to paties proceso pusės. Šiandien šie tekstai leidžia ne tik suprasti viduramžių Vengrijos teisinę struktūrą, bet ir pamatyti, kaip per konkrečius įstatymus buvo formuojama visuomenės sąžinė, elgesio normos ir politinė lojalumo samprata.

Šv. Ladislovo įstatymai

Šioje publikacijoje pateikiami Šv. Ladislovo įstatymų tekstai remiasi Závodszky Levente parengtu kritiniu leidiniu Šv. Stepono, Šv. Laszlo ir Karaliaus Kolomano laikų įstatymų ir sinodinių nutarimų šaltiniai (Budapest, 1904). Leidinyje Šv. Ladislovo dekretai atkurti pagal XII a. Admonto kodekso tradiciją, todėl čia pateikiama jų forma atitinka vieną iš seniausių ir patikimiausių mums išlikusių rankraštinių šaltinių.

ŠVENTOJO KARALIAUS LADISLOVO DEKRETŲ PIRMOJI KNYGA

Šventojo karaliaus Ladislovo dekreto pradžia

Viešpataujant mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui, Kūrėjui ir Išganytojui, tūkstantis devyniasdešimt antraisiais Jo įsikūnijimo metais, tryliktąją birželio kalendų dieną, Sabolčo (Zabolch) mieste įvyko šventasis sinodas, kuriam pirmininkavo krikščioniškiausiasis vengrų karalius Ladislovas (Ladislau) kartu su visais savo karalystės vyskupais ir abatais, taip pat su visais kilmingaisiais, liudijant visiems dvasininkams ir liaudžiai. Šiame šventajame sinode kanoniškai ir pagirtinai buvo priimti šie nutarimai.

Skyrių sąrašas

I. Apie dukart vedusius kunigus ir diakonus.

II. Apie tuos, kurie į žmonos vietą priėmė vergę.

III. Apie atlaidumą kunigams.

IV. Apie vyskupų pritarimą tiems, kurie nenori skirtis su neteisėta sutuoktine.

V. Apie neužbaigtą bažnyčių kraitį.

VI. Apie bažnyčios turto praradimą dėl dvasininko aplaidumo.

VII. Apie bažnyčių, apleistų dėl maišto, atstatymą.

VIII. Apie apleidimą dėl senatvės.

IX. Apie pirklius, vadinamus ismailitais.

X. Apie žydų ir krikščionių moterų santuoką.

XI. Apie bažnyčių lankymo nepaisymą sekmadieniais ir šventėmis.

XII. Apie minėtų dienų gerbimą.

XIII. Apie neištikimos žmonos nužudymą.

XIV. Apie pasitraukimą iš kalendų draugijos be leidimo.

XV. Apie švenčių nepaisymą dėl prekybos.

XVI. Apie sekmadienio nepaisymą.

XVII. Apie atvykstančius dvasininkus svečius.

XVIII. Apie dvasininkų priklausomybę.

XIX. Apie savų bažnyčių palikimą.

XX. Apie moterį, sugautą svetimaujant.

XXI. Apie abatų pavaldumą savo vyskupams.

XXII. Apie pagoniškas apeigas.

XXIII. Apie savo turto dovanojimą bažnyčiai.

XXIV. Apie bažnyčios turto susigrąžinimą.

XXV. Apie aplaidumą laidojant tikinčiųjų kūnus.

XXVI. Apie žydų darbą švenčių dienomis.

XXVII. Apie abatams pavaldžių laisvųjų žmonių dešimtinę.

XXVIII. Apie geležies ar vandens teismo liudytojus.

XXIX. Apie Mišių šventimą už bažnyčios ribų.

XXX. Apie laisvųjų žmonių dešimtinę.

XXXI. Apie mėsos atsisakymą.

XXXII. Apie smurtą prieš mergelę ar moterį.

XXXIII. Apie gyvulių, gimusių kitoje vyskupijoje, dešimtinę.

XXXIV. Apie bausmes paleistuvėms ar raganoms.

XXXV. Apie abato ar vienuolio pabučiavimą susitikus su karaliumi ar vyskupu.

XXXVI. Apie abato ar vienuolio, einančio pas karalių, pasveikinimą.

XXXVII. Apie šventųjų vigilijų laikymąsi.

XXXVIII. Apie šventųjų švenčių gerbimą.

XXXIX. Apie abatus ar vienuolius, dalyvaujančius kalendų susirinkimuose.

XL. Apie dešimtinės neigimą.

XLI. Apie besibylinėjančius, atvykstančius į karaliaus rūmus.

XLII. Apie nepagarbą karaliaus ar teisėjo antspaudui.

I. Apie dukart vedusius kunigus ir diakonus

Dukart vedusiems kunigams bei diakonams, taip pat našlių ar paliktųjų vyrams įsakome skirtis, o atlikus atgailą – grįžti į savo tarnystę. Tie, kurie nenorės palikti neteisėtų santuokų, pagal kanonų nuostatus turi būti pašalinti iš dvasininkų luomo. Atskirtas moteris įsakome grąžinti jų tėvams, ir kadangi tos santuokos nebuvo teisėtos, joms leidžiama vėl ištekėti, jei jos to norės.

II. Apie tuos, kurie į žmonos vietą priėmė vergę

Jei koks nors kunigas vietoj žmonos apsigyventų su savo verge, jis privalo ją parduoti; jei pats to nepadarys, ji vis tiek turi būti parduota, o pinigai už ją perduoti vyskupui.

III. Apie atlaidumą kunigams

Kunigams, kurie sudarė pirmąją ir teisėtą santuoką, laikinai suteikiama nuolaida dėl taikos ryšio ir Šventosios Dvasios vienybės, kol apaštališkasis tėvas mums šiuo klausimu duos patarimą.

IV. Apie vyskupų pritarimą tiems, kurie nenori skirtis su neteisėta sutuoktine

Jei koks nors vyskupas ar arkivyskupas, nepaisydamas sinodo dekreto, pritartų tiems, kurie nenori skirtis su neteisėtomis žmonomis, ar suteiktų jiems bažnyčią, ar leistų atlikti ką nors, kas priklauso dvasininko tarnystei, jį turi teisti karalius ir kiti vyskupai, kaip jiems atrodys teisinga. Jei arkipresbiteris dėl nežinojimo pritars vyskupui arba jei kunigas su jo pritarimu liks tokioje nuodėmėje, jis turi atsiduoti vyskupo valiai.

V. Apie neužbaigtą bažnyčių kraitį

Kas tik pastatys bažnyčią Dievui ir paskirs jai kraitį, bet paskirto turto neatiduos, vyskupo teismas per pasiųstą pasiuntinį turi tai priverstinai įgyvendinti; jei kas nors tam priešinsis ir besipriešindamas sumuš pasiuntinį, tas turi būti teisiamas karaliaus teisme.

VI. Apie bažnyčios turto praradimą dėl dvasininko aplaidumo

Jei koks nors kunigas bažnyčios turtą perkels į savo vietas ir ten jį parduos arba dėl savo aplaidumo praras, jis privalo atlyginti bažnyčiai trigubai.

VII. Apie bažnyčių, apleistų dėl maišto, atstatymą

Bažnyčias, kurios dėl maišto buvo apleistos ar sudegintos, karaliaus įsakymu privalo atstatyti parapijiečiai. Taures ir drabužius turi duoti karalius savo lėšomis, o knygomis pasirūpina vyskupas.

VIII. Apie apleidimą dėl senatvės

Dėl senatvės sunykusias bažnyčias turi perstatyti vyskupas.

IX. Apie pirklius, vadinamus ismailitais

Jei paaiškėtų, kad pirkliai, vadinami ismailitais, po krikšto per apipjaustymą grįžo prie savo senojo įstatymo, jie turi būti iškelti iš savo gyvenamųjų vietų ir perkelti į kitus kaimus. Tie, kurie per teismą bus pripažinti nekaltais, tegu lieka savo vietose.

X. Apie žydų ir krikščionių moterų santuoką

Jei žydai paimtų krikščiones moteris sau į žmonas arba laikytų pas save tarnystėje kokį nors krikščionį, šie turi būti iš jų atimti ir jiems grąžinta laisvė; iš pardavėjų turi būti atimti pinigai ir atitekti vyskupų išlaikymui.

XI. Apie bažnyčių lankymo nepaisymą sekmadieniais ir šventėmis

Jei kas nors sekmadieniais ar didžiosiomis šventėmis neateis į savo parapinę bažnyčią, turi būti nubaustas plakimu. Jei kaimai yra toli ir kaimiečiai negali atvykti į parapinę bažnyčią, bent vienas iš jų visų vardu su lazda turi ateiti į bažnyčią ir prie altoriaus paaukoti tris duonos kepalus bei žvakę.

XII. Apie minėtų dienų gerbimą

Jei kas nors šiomis dienomis medžios, jis praranda šunis ir arklį, bet arklį gali išsipirkti už jautį. Jei medžioti sumanytų kunigas ar dvasininkas, jis nušalinamas nuo tarnystės, kol atliks atitinkamą atgailą.

XIII. Apie neištikimos žmonos nužudymą

Jei kas nors nužudytų žmoną, sugautą svetimaujant su kitu vyru, jis už tai atsako tik Dievui ir, jei nori, gali vesti kitą. Jei kas nors iš moters giminaičių sukiltų prieš jį, teigdamas, kad jis nužudė neteisingai, tai turi būti ištirta teisme, o kaimynai privalo išaiškinti, ar moteris jau anksčiau vyro buvo niekinama ir nekenčiama, ar anksčiau kilo kokių nors įtarimų dėl jos paleistuvavimo, ir tai turi būti nuspręsta, kaip atrodys protinga.

XIV. Apie pasitraukimą iš kalendų draugijos be leidimo

Jei kas nors pasitrauktų iš kalendų draugijos be kunigo ir brolių leidimo, jis privalo tą ranką, kuria pažadėjo brolystę, išsipirkti už dešimt pensų.

XV. Apie švenčių nepaisymą dėl prekybos

Jei kas nors sekmadieniais ar didžiosiomis šventėmis, nepaisydamas bažnyčios, lankysis turguje, jis praranda arklį.

XVI. Apie sekmadienio nepaisymą

Jei kas nors sekmadienį surengtų turgų, šventasis sinodas įsako: kaip įrengė, taip turi ir panaikinti. Jei kas nors atsisakytų, turi sumokėti penkiasdešimt penkias pensas.

XVII. Apie atvykstančius dvasininkus svečius

Jei koks nors dvasininkas svečias atvyktų į šią šalį be savo vyskupo rekomendacinių laiškų, kad netyčia nebūtų vienuolis bėglys, žudikas ar pasiskelbęs netikru luomu, jis turi būti patikrintas teismu ar liudijimu.

XVIII. De dvasininkų priklausomybė

Jei koks nors dvasininkas, atvykęs į šią šalį, prisidėtų prie kurio nors vyskupo ar grafo, ir šeimininkas jį gerai išlaikytų bei elgtųsi pagal susitarimą, dvasininkas jokiu būdu negali jo palikti, kol karaliaus akivaizdoje nepaskelbs apie jam padarytą neteisybę.

XIX. Apie savų bažnyčių palikimą

Jei kaimiečiai paliktų savo bažnyčią ir persikeltų kitur, pagal vyskupų teisę ir karaliaus įsakymą jie privalo būti priversti grįžti ten, iš kur išvyko.

XX. Apie moterį, sugautą svetimaujant

Jei kas nors sugautų savo žmoną svetimaujant ir ją atiduotų teismui, pagal kanonų nuostatus jai skiriama atgaila; atlikus atgailą, jei vyras norės, gali ją vėl priimti, o jei ne – abu, kol bus gyvi, turi likti nesusituokę.

XXI. Apie abatų pavaldumą savo vyskupams

Abatai pagal tėvų dekretus turi nuolankiai likti pavaldūs savo vyskupams, kurių teritorijoje jie yra. Vyskupai privalo ne vieną kartą per metus, o dažnai lankyti jų vienuolynus ir pagal regulą tirti brolių gyvenimą bei elgesį. Vienuoliai pasauliečiai (conversai) gali save ir savo turtą pavesti tam vienuolynui, kuriam nori; taip pat ir vienuolės – moterų vienuolynui. Tačiau joks vyskupas ar abatas neturi drįsti įšventinti vienuolio ar vienuolės, nepaskirdamas jiems konkrečios vietos.

XXII. Apie pagoniškas apeigas

Kas tik pagal pagonių paprotį aukos prie šulinių arba neš aukas prie medžių, šaltinių ir akmenų, savo kaltę turi išpirkti jaučiu.

XXIII. Apie savo turto dovanojimą bažnyčiai

Jei kas nors savo turtą ar valdas padovanotų vienai bažnyčiai, jokia priežastimi negali drįsti jų atimti ir atiduoti kitai.

XXIV. Apie bažnyčios turto susigrąžinimą

Bažnyčių turtas, kur jis bebūtų rastas – ar kitose bažnyčiose, ar pas šeimininkus – turi būti grąžintas savo pirminiai bažnyčiai.

XXV. Apie aplaidumą laidojant tikinčiųjų kūnus

Jei kas nors nesilaikys sekmadienio, nešvęs švenčių, nepasninkaus keturių metų laikų pasninkų bei vigilijų arba nelaidos savo mirusiųjų prie bažnyčios, tas turi dvylika dienų atgailauti kalėjime (ant kaladės) maitindamasis tik duona ir vandeniu. Jei šeimininkas savo vergo kūno arba kaimo seniūnas vargšo svečio ar kaimiečio kūno nenuveš į bažnyčią, turi atlikti tokią pat atgailą.

XXVI. Apie žydų darbą švenčių dienomis

Jei kas nors ras sekmadienį ar kitomis didžiosiomis šventėmis dirbantį žydą, kad nebūtų piktinama krikščionybė, žydas turi prarasti tuos įrankius, kuriais dirbo.

XXVII. Apie abatams pavaldžių laisvųjų žmonių dešimtinę

Abatai už savo laisvuosius žmones turi mokėti dešimtinę vyskupams.

XXVIII. Apie geležies ar vandens teismo liudytojus

Kaskart, kai vyksta geležies ar vandens teismas, jame turi dalyvauti trys tinkami ir priesaikos patikrinti liudytojai, kurie paliudytų nekaltojo nekaltumą arba kaltojo kaltę. Kunigas už geležies teismą gauna dvi pensas, o už vandens – vieną pensą.

XXIX. Apie Mišių šventimą už bažnyčios ribų

Joks kunigas nedrįsta švęsti Mišių už bažnyčios ribų, nebent kelionės metu tai daryti verčia būtinybė. Jei jis bus priverstas tai daryti savo grafo, kunigas nušalinamas nuo tarnystės, o tas, kuris jį privertė, sumoka penkiasdešimt penkias pensas. Kelionėje pamaldas leidžiama laikyti palapinėje.

XXX. Apie laisvųjų žmonių dešimtinę

Vyskupai iš laisvųjų žmonių turi imti dešimtinę. O laisvieji žmonės, prie kokio vyskupo ar grafo prisidės, taip tegu ir būna, kaip jiems patinka, tačiau išlaikant jų laisvę. Tie, kurie dėl sielos išganymo buvo paleisti į laisvę su sąlyga, kad tarnaus bažnyčiai, neturi tarnauti niekam kitam, tik pačiam kunigui.

XXXI. Apie mėsos atsisakymą

Lotynai, kurie nenorės teisėtai sutikti su vengrų papročiu – būtent tie, kurie vėl valgo mėsą antradienį ir trečiadienį po to, kai vengrai mėsos atsisakė – jei jie nesutiks su mūsų geresniu papročiu, gali eiti kur nori. Tačiau turtą, kurį čia įgijo, privalo čia ir palikti, nebent persigalvotų ir atsisakytų mėsos kartu su mumis.

XXXII. Apie smurtą prieš mergelę ar moterį

Jei kas nors panaudos smurtą prieš mergelę ar moterį, einančią iš kaimo į kaimą, jis turi atlikti tokią pat atgailą, kaip už žmogžudystę.

XXXIII. Apie gyvulių, gimusių kitoje vyskupijoje, dešimtinę

Vyskupai, kurie gauna gyvulių dešimtinę kitoje vyskupijoje, ketvirtąją dalį turi atiduoti kunigams, esantiems jų pačių vyskupijoje.

XXXIV. Apie bausmes paleistuvėms ar raganoms

Paleistuvės ir raganos turi būti teisiamos taip, kaip vyskupui atrodys teisinga.

XXXV. Apie abato ar vienuolio pabučiavimą susitikus su karaliumi ar vyskupu

Jei nutiktų taip, kad karalius ar vyskupas atvyktų į bet kokią abatiją, abatas ar vienuoliai neturi eiti pabučiuoti karaliaus ar vyskupo bažnyčioje, bet išėję į vienuolyno kiemą (claustrum) ir sustoję eilėmis, turi ten laukti pasveikinimo. Karaliui ir vyskupui abatas turi leisti įeiti į vienuolyno vidų su tiek palydovų, kiek jiems patiems patinka.

XXXVI. Apie abato ar vienuolio, einančio pas karalių, pasveikinimą

Jei nutiktų, kad abatas ar vienuolis atvyktų į karaliaus dvarą, jis neturi eiti į Dievo bažnyčią sveikinti karaliaus, bet, karaliui išėjus iš bažnyčios, turi jį pasveikinti namuose arba palapinėje.

XXXVII. Apie šventųjų vigilijų laikymąsi

Šiame šventajame sinode garbingasis karalius Ladislovas nustatė, o visi kiti pritarė ir kanonizuodami patvirtino, kad būtų švenčiamos palaimintojo karaliaus Stepono (Stephani) ir kankinio Gerardo (Gerardi) vigilijos tą dieną, kurią jis nukentėjo, taip pat trys dienos prieš šv. Martyno (Martini) šventę. O tai, ką jo dėdė karalius Andrius (Andreas) su visais tuometiniais vyskupais pažadėjo ir nustatė, šis krikščioniškiausiasis karalius nenorėjo panaikinti, bet dar tvirčiau patvirtino – būtent trijų dienų vigiliją prieš šv. Petro (Petri) šventę.

XXXVIII. Apie šventųjų švenčių gerbimą

Šios šventės per metus yra šventinės (nedarbo dienos): Viešpaties Gimimas (Kalėdos), šv. Stepono pirmomartirio, šv. Jono evangelisto, Šventųjų nekaltųjų vaikelių, Viešpaties Apipjaustymas, Epifanija (Trys Karaliai) su vigilija, Švč. Mergelės Marijos Apsivalymas (Grabnyčios), Velykos (keturios dienos), šv. Jurgio kankinio, Pilypo ir Jokūbo su vigilija, Šv. Kryžiaus atradimas, Viešpaties Žengimas į dangų (Šeštinės), Sekminės (keturios dienos), šv. Jono Krikštytojo, Petro ir Pauliaus (vieną dieną), šv. Jokūbo apaštalo, šv. Lauryno kankinio, Švč. Mergelės Marijos Ėmimas į dangų (Žolinė), šv. karaliaus Stepono, Baltramiejaus apaštalo, Švč. Mergelės Marijos Gimimas, Šv. Kryžiaus Išaukštinimas, šv. Mato apaštalo, šv. Gerardo vyskupo, šv. Mykolo arkangelo, Simono ir Judo apaštalų, Visų Šventųjų, šv. kunigaikščio Henriko (Henrici), šv. Martyno vyskupo, šv. Andriaus apaštalo, šv. Mikalojaus vyskupo, šv. Tomo apaštalo; taip pat kiekviena parapija švenčia savo globėjo dieną ir bažnyčios pašventinimą.

XXXIX. Apie abatus ar vienuolius, dalyvaujančius kalendų susirinkimuose

Abatai ir vienuoliai neturi sėdėti tarp kalendų brolių, bet abatas turi priimti brolių aukas vienuolyno viduje ir pagal regulą jas paskirstyti broliams.

XL. Apie dešimtinės neigimą

Vyskupas turi imti dešimtinę iš visko, tačiau tokia tvarka: vyskupo pareigūnas (pristaldus) tegu paklausia derliaus ar gyvulių savininko, kiek jis turi. Jei pareigūnas patikės jo žodžiais, tegu paima pagal tai, ką šis pasakė; jei nepatikės, tegu priverčia jį prisiekti ir tada paima. Derliaus dešimtinę turi imti ne sumaišytą, o atskirai. Jei po priesaikos kas nors kitas, ne vyskupo pareigūnas, pasakytų, kad savininkas prisiekė melagingai, derlius turi būti suskaičiuotas karaliaus ir grafo pareigūnų akivaizdoje. Jei savininkas bus pripažintas kaltu, jam paliekama dešimtoji dalis, o devynios dalys atitenka vyskupui; jei tas, kuris jį apkaltino, pasirodys esąs melagis, jis pats turi sumokėti tokią pat baudą. Jei jis neturės iš ko išsipirkti, jis turi būti parduotas (išskyrus jo laisvus vaikus). Dešimtinė turi būti surinkta iki Viešpaties Gimimo (Kalėdų).

Sūnus, gyvenantis tėvo namuose, ar tarnas, neturi būti atskirti – jie dešimtinę moka kartu su tėvu; o iš sūnų ar tarnų, kurie turi savo atskirus namus, dešimtinė imama iš viso jų turto. Jei kas nors bus maištingas ir paklaustas nenorės nurodyti dešimtinės vyskupo pareigūnui, tada pareigūnas, matant tinkamiems liudytojams, tegu nustato, kiek jam atrodo teisinga. Linų ar kanapių pareigūnas turi imti tiek, kiek telpa saujoje prispaudus pirštus prie žemės. Jei ras jau iškultą derlių, tai iš dešimties ąsočių (ydrie) nieko neima, bet jei bus dvidešimt ar daugiau – ima dešimtąją dalį.

XLI. Apie besibylinėjančius, atvykstančius į karaliaus rūmus

Jei koks nors kilmingasis ar grafas, atvykęs į dvarą dėl bylos, neateis į karaliaus rūmus kartu su savo priešininku ir, pašauktas karaliaus pasiuntinio, be karaliaus leidimo išvyks namo, jis pralaimi bylą, o jei buvo ką nors iš priešininko atėmęs, privalo grąžinti dvigubai.

XLII. Apie nepagarbą karaliaus ar teisėjo antspaudui

Jei kas nors, kam buvo parodytas karaliaus antspaudas, neatvyks į dvarą, jis pralaimi bylą ir sumoka penkias pensas; kiekvieną kartą, kai antspaudas bus rodomas iš naujo, jis vėl moka po penkias pensas. Jei neatvyks parodytam teisėjo antspaudui, sumoka šimtą numų.

ŠVENTOJO KARALIAUS LADISLOVO DEKRETŲ ANTOJI KNYGA

Antrosios knygos skyrių sąrašas

I. Apie bet kokių kilmingųjų įvykdytą vagystę.

II. Apie vergo vagystę.

III. Apie vagies surišimą.

IIII. Apie vagystės ištyrimą, jei visą kaimą apšauks vagiu.

V. Apie pavogto daikto paiešką.

VI. Apie teisėjo sprendimą vergui ar laisvajam.

VII. Apie pirklius ar prekybininkus.

VIII. Apie nužudytą žmogų.

VIIII. Apie vagystę, kurią įvykdo tos pačios giminės narys.

X. Apie bet kurio šeimininko vergą, pagautą vagiant.

XI. Apie kilmingąjį ar karį, įsiveržusį į kito namus.

XII. Apie laisvąjį ar vergą, pagautą vagiant.

XIII. Apie dvasininkų vagystes.

XIV. Apie laisvąjį, pas kurį rasta vogtų daiktų.

XV. Kad jokiam pirkliui nevalia pirkti ar parduoti arklių bei jaučių, išskyrus tiek, kiek jam būtina.

XVI. Apie arklių ar jaučių pardavimą be karaliaus leidimo.

XVII. Apie grafų garbės atėmimą, jei jie leidžia pirkti ar parduoti.

XVIII. Apie bet kokio svečio (užsieniečio) prekybą.

Maldingiausiojo karaliaus Ladislovo laikais mes visi Panonijos karalystės (regni Pannonico) didžiūnai susirinkome šventajame kalne ir sprendėme, kaip užkirsti kelią blogų žmonių kėslams ir kaip geriau tvarkyti mūsų tautos reikalus.

I. Apie bet kokių kilmingųjų artimųjų įvykdytą vagystę

Visų pirma priesaika nustatėme, kad jei koks nors kilmingųjų artimasis būtų rastas kaltas dėl vagystės, kurios vertė didesnė nei vištos kaina, joks kitas kilmingasis negali jo slėpti ar ginti. Buvo nutarta, kad toks vagis, jei nespės pasislėpti bažnyčioje, turi būti pakartas ir visas jo turtas prarastas. Jei dėl jį sugavusio asmens neatsargumo jis pabėgtų į bažnyčią, karaliaus dvarą ar prie vyskupų kojų, tas neatsargusis praranda teisę į vagies pardavimą. Jei jis pabėgtų iš laiduotojo rankų, jis išvengia kartuvių, tačiau kartu su tuo laiduotoju turi būti parduotas į kitą šalį, o jo turtas atitenka karaliaus iždui.

II. Apie vergo vagystę

Jei vergas bus rastas vagiantis, jo nosis negali būti išpirkta už pinigus, nebent jis paspruktų į bažnyčią, karaliaus dvarą ar prie vyskupo kojų; jei paspruks, jo sargas praranda teisę į atlygį už vagį. Jei jis bus pagautas antrą kartą, turi būti pakartas.

III. Apie vagies surišimą

Jei kas nors surištų vagį, jis turi galią jį laikyti surištą ir vesti pas teisėją, nesvarbu, teisingai ar neteisingai jį surišo. Jei kas nors trukdytų jį surišti, turi sumokėti penkiasdešimt penkias pensas ir atsakyti už tą patį nusikaltimą, už kurį vagis buvo surištas.

IIII. Apie vagystės ištyrimą, jei visą kaimą apšauks vagiu

Jei nuo šiol visas kaimas ką nors apšauks vagiu, tai turi būti patikrinta teismu. Jei pasirodys esąs nekaltas, kaimas sumoka kunigui tik vieną pensą. Tačiau jei bus pripažintas kaltas, visas jo turtas atitenka karaliui, iš kurio ketvirtoji dalis duodama kaimiečiams. Jei kaimiečiai ką nors asmeniškai apšauks vagiu, jie gauna vieną pensą. Jei viena dalis kaimo kaltins vagį, o kita – gins, jų gynyba nepriimama, o teismu įrodžius vagystę ir pripažinus jį kaltu, gynėjai negauna dalies iš ketvirtadalio pardavimo sumos.

V. Apie pavogto daikto paiešką

Jei kas nors seka vogto daikto pėdsakais, jis turi nusiųsti pasiuntinį į kaimą, kurio link veda pėdsakai, kad kaimiečiai, gindami savo gyvulius, nesumaišytų pėdsakų. Jei jie tai padarys tyčia, privalo atlyginti prarastus daiktus. Jei kaimiečiai išvaikys savo gyvulius dar prieš atvykstant pasiuntiniui, ieškotojai gali apieškoti kiekvieną namą, kaip jiems atrodo tinkama. Jei kas prarado daiktą, tegu eina su tinkamais liudytojais ieškoti ten, kur mano jį esant; jei jam bus trukdoma, trukdytojai turi būti išbandyti teismu ir, jei pasirodys kalti, tegu miršta kaip vagys. Jei bus pripažinti nekalti, už trukdymą moka penkiasdešimt penkias pensas. Jei trukdoma grafo ar kario kurstymu, grafas sumoka penkiasdešimt penkias pensas ir po to reikalas tiriamas teisme.

VI. Apie teisėjo sprendimą vergui ar laisvajam

Jei teisėjas nenupjaus vergo nosies arba nepakars laisvojo vagies, jis praranda visą savo turtą (išskyrus sūnus ir dukras) ir pats turi būti parduotas. Jei jis pakartų nekaltąjį, turi sumokėti šimtą dešimt pensų ir grąžinti pakartojo šeimai visą jo turtą. Jei teisėjas apsigins dviem tinkamais liudytojais, jis iš to, kuris atvedė nekaltąjį į teismą, paima penkiasdešimt penkias pensas. Jei teismo metu paaiškės, kad teisėjas buvo teisingas, o kaltintojas – melagis, kaltintojas turi mirti ta pačia mirtimi, kuria turėjo mirti teisėjas. Jei kaltintojas bus turtingesnis už teisėją, jis taip pat praranda laisvę.

VII. Apie pirklius ar prekybininkus

Niekas neturi pirkti ar parduoti ne turguje; jei kas priešingai šiam nurodymui pirks vogtą daiktą, visi turi mirti: ir pirkėjas, ir pardavėjas, ir liudytojai. Jei jie sudarys sutartį dėl savo nuosavo daikto (ne turguje), praranda daiktą, kainą, o liudytojai moka tiek pat. Jei sandoris vyksta turguje, sutartis turi būti sudaroma teisėjo, muitininko (theloneario) ir liudytojų akivaizdoje; jei pasirodys, kad nupirktas daiktas vogtas, pirkėjas išvengia bausmės dėl teisėjo ir muitininko liudijimo, o liudytojai privalo nurodyti pardavėją.

VIII. Apie nužudytą žmogų

Jei kas nors ištraukęs kalaviją nužudys žmogų, jis turi būti perduotas karaliaus teismui ir įmestas į kalėjimą, o visas jo turtas – vynuogynai, žemės, dvarai, vergai – dalinamas į tris dalis: dvi dalys atitenka nužudytojo giminaičiams, o trečioji – žudiko žmonai ir vaikams. Jei jo turtas vertas mažiau nei šimtą dešimt pensų, jis praranda ir laisvę.

VIIII. Apie vagystę, kurią įvykdo tos pačios giminės narys

Jei kas nors, Dievui padedant, pagal šį dekretą sugautų savo vaiką, giminaitį ar bet kokį artimąjį vagystės vietoje, tas neturi būti pakartas ar kūniškai baudžiamas, bet parduotas į tremtį, jei yra paprastas žmogus. Jei giminaičiai už tą pačią kaltę pagaus kilmingąjį, jis neparduodamas, bet uždaromas į kalėjimą.

X. Apie bet kurio šeimininko vergą, pagautą vagiant

Jei kas nors ras savo vergą vogusį savo ar kitų turtą, teisėjai, liudijant minėtam pareiškimui, neturi gailėtis ir privalo jam nupjauti nosį.

XI. Apie kilmingąjį ar karį, įsiveržusį į kito namus

Jei koks nors karys įsiveržtų į kito kilmingojo namus (domum), ten keltų muštynes ir sumuštų jo žmoną, ir jei jis turi pakankamai turto, dvi dalys jo turto atiduodamos kaip atlygis už nusikaltimą, o trečioji lieka jo žmonai ir vaikams. Jei turto neturi, jis turi būti nuskustas plikai, surištas, nuplaktas, vedžiojamas po turgavietę ir tada parduotas. Kiti laisvieji žmonės, kurie buvo kartu su juo, savo kaltę išperka už penkiasdešimt penkis bizantiškus (bizanciis), o vergai baudžiami taip pat, kaip jų šeimininkas. Svetimi vergai, kurie dalyvavo šiose muštynėse be šeimininkų žinios, turi būti parduoti: pusė kainos atiduodama kaip bauda, kita pusė grįžta jų šeimininkams.

XII. Apie laisvąjį ar vergą, pagautą vagiant

Jei kas nors, laisvasis ar vergas, bus pagautas vagiant, turi būti pakartas. Jei norėdamas išvengti kartuvių paspruks į bažnyčią, išvestas iš jos turi būti apakintas. Vergas, pagautas vagiant, jei nepabėgs į bažnyčią, turi būti pakartas kaip laisvasis. Vergo šeimininkas patiria nuostolį dėl pakarto vergo, o pavogtų daiktų savininkas patiria nuostolį dėl savo daiktų. Jei laisvasis vagis pabėgs į bažnyčią ir iš ten išvestas bus apakintas, jo sūnūs ir dukros, jei jiems dešimt metų ar mažiau, lieka laisvi; jei vyresni nei dešimties metų, jie pajungiami vergovėn ir visas jų turtas atimamas. Jei vergas ar laisvasis pavogs žąsį ar vištą, jis turi netekti vienos akies ir grąžinti tai, ką pavogė.

XIII. Apie dvasininkų vagystes

Jei dvasininkas pavogtų žąsį, vištą, obuolius ar ką nors panašaus, jis turi būti nubaustas tik mokytojo rykštėmis, bet privalo grąžinti pavogtą daiktą. Jei pavogtų ką nors didesnio, jis turi būti vyskupo pašalintas iš dvasininkų luomo ir nuteistas paprastu teismu.

XIV. Apie laisvąjį, pas kurį rasta vogtų daiktų

Jei kas nors laisvasis pavogtų daiktą, kurio vertė dešimt denarių, turi būti pakartas; jei pavogtų už mažiau nei dešimt denarių, turi grąžinti vagystę dvylika kartų ir sumokėti vieną jautį. Jei vergas įvykdytų tokią vagystę, grąžina dvigubai ir praranda nosį. Jei pabėgęs vergas kur nors bus pagautas vagiant, turi būti apakintas. Mes nusprendėme, kad jis neturi būti pakartas ir jam neturi būti išpjautas liežuvis, kad vėliau jo šeimininkas, jį radęs, galėtų per jį išsiaiškinti, ar ko nors neprarado.

XV. Kad jokiam pirkliui nevalia pirkti ar parduoti arklių bei jaučių, išskyrus tiek, kiek būtina

Joks pirklys jokiame šios šalies pasienyje nedrįsta parduoti ar pirkti arklio ar jaučio, nebent norėtų nusipirkti sau vieną arklį, būtiną kelionei, arba jaučių, tinkamų arimui.

XVI. Apie arklių ar jaučių pardavimą be karaliaus leidimo

Jei kas nors nuvestų arklį parduoti į pasienį be karaliaus leidimo, pasienio grafas (comes confinii) turi tą arklį atimti, o arklio šeimininkas turi būti įmestas į kalėjimą, kol jo grafo liudijimu bus patikrinta; jei bus pripažintas kaltas, turi mirti kaip vagis; jei ne – išeina laisvas ir sveikas, bet praranda atsivestą arklį.

XVII. Apie grafų garbės atėmimą, jei jie leidžia pirkti ar parduoti

Pasienio grafai, jei be karaliaus leidimo leis parduoti arklius ar jaučius už šios šalies ribų, praranda grafo garbę. Pasienio sargai, vadinami eūriais (ewrii), jei be grafų žinios padarys ką nors panašaus, praranda laisvę, jei yra vargšai. Tie sargai, kurie vadovauja, jei bus pripažinti kalti dėl šio nusižengimo, turi žūti su visu savo turtu, tik jų sūnūs ir dukros lieka laisvi.

XVIII. Apie bet kokio svečio prekybą

Jei svečiai (hospites) iš kitų kraštų atvyktų į pasienį pirkti arklio ar prekiauti kitais daiktais, jie turi kartu su pasienio grafo pasiuntiniu vykti pas karalių ir su karaliaus leidimu pirkti tai ir tiek, kiek jiems buvo leista, karaliaus pareigūno (pristaldo) akivaizdoje.

Antroji knyga baigta.

ŠVENTOJO KARALIAUS LADISLOVO DEKRETŲ TREČIOJI KNYGA

Trečiosios knygos skyrių sąrašas

I. Apie šimtininkus ir dešimtininkus.

II. Apie tuos, kurie sulaiko svetimus tarnus.

III. Apie palatino grafą.

IV. Apie bet kurį vagį, bėgantį į bažnyčią.

V. Apie vergą ar laisvąjį, už tą pačią kaltę bėgantį į bažnyčią.

VI. Apie moterį, pagautą vagiant.

VII. Apie merginą, padariusią vagystę.

VIII. Apie dešimties ar šešių denarių vertės vagis.

IX. Apie tuos, kurie sugauna vagį.

X. Apie tuos, kurie vagia karo žygio metu.

XI. Apie pirklius, keliaujančius iš miesto į miestą.

XII. Apie vagį, pagautą kilmingųjų dvare.

XIII. Apie pabėgusio turto rinkėjus.

XIV. Apie tuos, kurie pasisavina skubios siuntos nešėjų (kurjerių) paliktus arklius.

XV. Apie tuos, kurie niekina karaliaus dekretą.

XVI. Apie teisėjus.

XVII. Apie vagis, bėgančius į bažnyčią ir skelbiančius savo nekaltumą.

XVIII. Kad niekas nedrįstų susitarti su vagimi.

XIX. Niekas neturi vesti vagies pas kitą teisėją.

XX. Apie pasisavinimą naudojantis (usukapiją).

XXI. Apie tuos, kurie priima svetimą vergą ar tarną.

XXII. Apie nušalintą ir paskirtą teisėją.

XXIII. Apie netikrus teisėjus.

XXIV. Apie teisėją, vilkinantį bylą.

XXV. Apie teisėjus, siunčiančius antspaudą.

XXVI. Apie niekinančius teisėjų antspaudą.

XXVII. Apie tuos, kurie susimušė namuose.

XXVIII. Apie kurjerius, kurie nuveda arklius toliau nei iki trečio kaimo.

XXIX. Apie dingusių daiktų ieškotojus.

I. Apie šimtininkus ir dešimtininkus

Nusprendė ir nustatė tokį įstatymą: karaliaus pasiuntinys turi būti pasiųstas per visus miestus, kad sušauktų šimtininkus ir dešimtininkus tų, kurie paprastai vadinami eūriais (ewrii), kartu su visais jiems pavestais žmonėmis, ir įsakytų jiems: jei žino ką nors esant kaltą dėl vagystės, tegu parodo. Tie, kurie bus nurodyti kaip kalti, jei norės įrodyti nesantys kalti, tegu jiems būna leistas teismo išbandymas. Tie, kurie vadinami eūriais, tegu susitaria po dešimt vyrų: vienas iš dešimties tegu neša teismo išbandymą už visus dešimt; jei jis bus pripažintas nekaltas, kiti devyni taip pat lieka nekalti; jei jis bus kaltas, kiti devyni turi atlikti teismo išbandymą kiekvienas už save. Tas, kuris nešė teismą už devynis, taip pat turi atlikti teismą ir už save, tačiau lygiomis sąlygomis.

Po to tegu bus paklausta visų didžiūnų ir liaudies, ar žino kokį kaimą, pagarsėjusį vagystėmis. Jei tokį nurodys, karaliaus pasiuntinys tegu sako kaimiečiams, kad jie išduotų vagis, kuriuos ten žino esant. Jei išduotieji sakys norintys gintis teisme, tegu jiems nebūna draudžiama. Tačiau tiems, kurie jau anksčiau buvo girdimi kaip vagys, teismo išbandymas (gynyba) jokiu būdu neduodamas.

Be to, to paties kaimo gyventojai turi būti padalinti po dešimt, ir dešimtasis tegu neša teismą už devynis. Jei jis pasirodys švarus, kiti devyni irgi švarūs; jei pasirodys kalti, kaip sakėme aukščiau, kiekvienas neša už save, o dešimtasis, kuris nešė už devynis, pats vėl turi būti patikrintas teismu.

Tada karaliaus pasiuntinys tegu eina iš kaimo į kaimą, klausinėdamas kaimiečių, kad parodytų vagis ten, kur juos žino. Tegu taip pat praneša, kad visos Vengrijos didžiūnai prisiekė nei gailėti vagies, nei jo slėpti; tegu kaimiečiai daro taip pat. Jei valstiečiai pasakys norintys laikytis priesaikos, tegu tada nurodo vagis. Bet jei vėliau kas nors juos apkaltins slėpus vagis ir jie bus rasti melagingai prisiekę, už liežuvio išpirkimą moka dešimt pensų ir atlieka kanoninę atgailą.

II. Apie tuos, kurie sulaiko svetimus tarnus

Taip pat įsakome, kad tas pats karaliaus pasiuntinys viešai praneštų visiems, tiek kilmingiems, tiek paprastiems – pirmiausia vyskupams, abatams, grafams, o po to ir žemesniesiems – kad visi miestiečiai, eūniai ar vergai, kurie pas ką nors yra sulaikyti nuo karaliaus Andriaus ir kunigaikščio Belos laikų ar pagal teisėjo Šarkašo (Sarkas) aprašymą, turi būti pristatyti karaliui per Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventę. Jei kas nors atsisakytų, turi grąžinti dvigubai; jei kas nors norėtų gintis, tegu minėtą šventę atvyksta į dvarą ir ginasi.

Tegu ir visi tie, kurie vadinami uzbegais (wzbeg), tą pačią šventę atvyksta į dvarą, ir kaip nuspręs karaliaus teismas, taip tegu ir lieka. Jei kas nors po minėto termino sulaikytų kurį nors iš tų, kuriuos įsakėme grąžinti, turi grąžinti dvigubai ir sumokėti penkiasdešimt penkias pensas už nusižengimą. Jei kiltų įtarimas, kad tas sulaikytas asmuo buvo pagarsėjęs kaip vagis ar plėšikas, jį sulaikiusysis turi apsivalyti teismu; jei pasirodys kaltas, pats turi būti teisiamas kaip vagis.

Taip pat ir tie, kurie paprastai vadinami uzbegais – prie ko jie būtų prisidėję, šeimininkai privalo juos pristatyti karaliui per Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventę; jei kas nors nusižengtų, grąžina dukart tiek ir papildomai sumoka penkiasdešimt penkias pensas už įstatymo sulaužymą.

III. Apie palatino grafą

Nutarta, kad jei kada nors palatino grafas (palatinus comes) išvyks namo, jis turi palikti karaliaus ir dvaro antspaudą tam, kuris liks jo vietoje, kad kaip yra vienas karaliaus dvaras, taip išliktų ir vienas antspaudas. Kol tas pats grafas bus namuose, jis neturi teisės siųsti antspaudo prieš nieką, išskyrus tuos, kurie vadinami dvariškiais (udornic) ir tuos, kurie savo noru pas jį ateis – juos jam leidžiama teisti. Jei padarys kitaip, sumoka penkiasdešimt penkias pensas. Panašiai ir kunigaikščio grafas – jei teistų kitus, o ne savo pavaldinius, baudžiamas ta pačia bausme.

IV. Apie bet kurį vagį, bėgantį į bažnyčią

Jei laisvasis pavogtų ir bėgtų į bažnyčią, jis tampa tos bažnyčios, kurioje ieškojo prieglobsčio, vergu. O tas, kurio paskatintas jis pabėgo, praranda savo dalį. Jei kunigas vėliau jį paleistų į laisvę, kunigas pats turi tapti tos bažnyčios vergu vietoje jo. Pats vagis turi būti parduotas į kitą šalį, o jei vėliau čia sugrįžtų, jam turi būti išluptos akys.

V. Apie vergą ar laisvąjį, už tą pačią kaltę bėgantį į bažnyčią

Vergas, kuris pavogtų ir bėgtų į bažnyčią, turi būti grąžintas savo šeimininkui, o tas, kurio patariamas jis bėgo, turi duoti bažnyčiai dvi pensas. Jei laisvasis pavogtų, bet nebūtų nei sugautas, nei surištas, ir bėgtų į bažnyčią, jis taip pat tampa bažnyčios vergu, o jo buvęs šeimininkas (kam jis priklausė) nepraranda savo dalies. Taip pat, jei vergas bėga į bažnyčią, jo šeimininkas jį išperka už vieną pensą ir atlygina viską tam, iš ko buvo pavogta. Tačiau jei vergas pavogtų tiek daug, kiek jo šeimininkas negali atlyginti, šeimininkas atiduoda bažnyčiai vieną pensą, o vergas tampa bažnyčios nuosavybe.

VI. Apie moterį, pagautą vagiant

Jei ištekėjusi moteris įvykdytų vagystę, ji praranda nosį ir turi būti parduota kartu su visu savo turtu, kurį būtų galėjusi turėti ištekėdama už kito vyro po pirmojo mirties. Jei tai padarytų našlė, ji praranda vieną akį ir, išskyrus jos vaikų dalis, jos pačios dalis turi būti sunaikinta.

VII. Apie merginą, padariusią vagystę

Jei netekėjusi mergina įvykdytų vagystę, ji turi būti parduota ir niekada nebegali grįžti į laisvę. Jei kas nors ją paleistų, jis praranda už ją sumokėtą kainą, o ji pati turi būti nuvesta į karaliaus dvarą.

VIII. Apie dešimties ar šešių denarių vertės vagis

Jei laisvasis pavogtų ką nors, kas verta dešimties denarių, jis žūsta su visu savo turtu; jei mažiau – išlupama viena akis ir baudžiama pagal šventojo Stepono dekretus. Taip pat, jei vergas pavogtų šešių denarių vertės daiktą, praranda akis; jei mažiau – vieną akį, o jo šeimininkas privalo grąžinti pavogtą daiktą dvigubai.

IX. Apie tuos, kurie sugauna vagį

Kas tik sugaus ir suriš vagį, gali jį laikyti tik tris dienas, o ketvirtąją privalo pristatyti teisėjui. Jei vagis sakytų, kad gali rasti savo bendrininkus, jam suteikiama šešių savaičių lengvata, kad per tą laiką juos surastų. Jei nesuras, nuteisiamas karaliaus nuosprendžiu. Jei kas laikytų vagį ilgiau nei tris dienas ir ketvirtąją nepristatytų teisėjui, o vėliau pasiskųstų vagies giminaičiai ar šeimininkas, suėmėjas statomas prieš teisėją; už tai, kad laikė jį surištą ir nepristatė pagal įstatymą, jis moka dešimt pensų, o vagis teisiamas pagal įstatymą. Jei kas nors maištautų ir nepaisytų teisėjų sprendimo, moka šešias pensas, o teisėjas jėga paima vagį. Jei vagis prašytų teismo išbandymo ir būtų pripažintas nekaltas, iš tų šešių pensų viena atiduodama šventajai Bažnyčiai; jei bus kaltas, visas jo turtas paimamas karaliaus reikmėms.

X. Apie tuos, kurie vagia karo žygio metu

Jei karalius bus karo žygyje ir tuo metu būtų sugautas vagis, suėmėjas tegu jį tvirtai laiko, bet kai karalius ir didžiūnai grįš, jis nedrįsta jo laikyti ilgiau nei minėtas terminas. Jei padarys kitaip, sumoka šešias pensas. Taip pat, jei kas nors pačiame karo žygyje įvykdytų vagystę, jis turi būti sunaikintas su visu savo turtu.

XI. Apie pirklius, keliaujančius iš miesto į miestą

Jei kas nors keliaudamas iš miesto į miestą pirktų ar parduotų, ir jei paaiškėtų, kad tai, ką jis pardavė, buvo vogta, pardavėjas teisiamas kaip vagis, o liudytojai tikrinami teismu; jei jie bus pripažinti kalti, baudžiami kaip vagys.

XII. Apie vagį, pagautą kilmingųjų dvare

Jei kas nors įvykdytų vagystę kilmingųjų dvare, apie tai turi būti pranešta arba to dvaro šeimininkui, arba jo pareigūnui. Jei nutiktų taip, kad nė vieno nėra namuose, tegu laukia dešimt dienų; jei vienuoliktą dieną nė vienas jų nepasirodytų, vagis statomas prieš teisėją ir baudžiamas pagal įstatymą.

XIII. Apie pabėgusio turto rinkėjus

Pabėgusio turto rinkėjas, kurį paprastai vadina jočedetu (joccedeth), viską, ką surenka, turi sukaupti tos provincijos mieste. Karaliaus arklininkas ir to miesto grafas priemiesčio ganyklose tegu įrengia aptvarą, kur iki šv. Mykolo šventės turi būti saugomi visi surinkti gyvuliai. Dvi dalys surinktų pabėgusių žmonių (ioch) atiduodamos karaliaus pareigūnui, trečia dalis – grafui; jie laikomi iki minėtos šventės, o po šv. Mykolo šventės, kai turtas bus dalinamas, vyskupo pasiuntinys paima dešimtąją dalį. Nuo šv. Martyno iki šv. Jurgio šventės tegu renka avis bei jaučius ir dalina juos tokiu pačiu būdu. Jei per tą laiką minėtas rinkėjas nusižengtų šioms taisyklėms, jis (išskyrus jo žmoną ir vaikus) turi būti sunaikintas su visu turtu. Jei grafo rinkėjas būtų laisvasis, naikinamas taip pat, jei vergas – atimamas iš grafo. Jei karaliaus rinkėjas ką nors iš surinktų dalykų kam nors padovanotų, abu (ir davėjas, ir gavėjas) turi žūti; o jei kas nors jam ko nors neatiduotų, turi grąžinti dvylika kartų tiek, kiek nuslėpė.

XIV. Apie tuos, kurie pasisavina kurjerių paliktus arklius

Jei kas nors rastų arklius, kuriuos palieka kurjeriai, jis privalo tris savaites juos vesti į bažnyčią ar turgų, kad parodytų. Jei savininkas neatsirastų, tegu atiduoda arklį karaliaus rinkėjui. Panašiai tegu daroma su arklių, kuriuos paliko vagys: kas sučiuptų vagį su arkliu, vagį atiduoda teisėjui, o arklys lieka jam.

XV. Apie tuos, kurie niekina karaliaus dekretą

Kas tik sulaužytų karaliaus ir didžiūnų dekretus – jei tai vyskupas, jis baudžiamas pagal karaliaus valią; jei grafas – nušalinamas nuo pareigų; jei šimtininkas – praranda garbę ir sumoka penkiasdešimt penkias pensas; jei karys – taip pat moka penkiasdešimt penkias pensas.

XVI. Apie teisėjus

Norime, kad kiekvienas teisėjas teistų savo parapijoje (teritorijoje).

XVII. Apie vagis, bėgančius į bažnyčią ir skelbiančius savo nekaltumą

Jei vagys, vergai ar laisvieji, pasislėptų bažnyčioje ir sakytųsi esą nekalti, jie turi būti patikrinti teismu. Jei pasirodys kalti, jie teisiami taip, tarsi nebūtų įėję į bažnyčią; jei prisipažins kalti, baudžiami pagal palaimintojo Stepono įstatymą.

XVIII. Kad niekas nedrįstų susitarti su vagimi

Niekas nedrįsta slapta susitarti su vagimi; jei kas tai padarytų, praranda penkiasdešimt penkias pensas.

XIX. Niekas neturi vesti vagies pas kitą teisėją

Taip pat norime, kad jei kas nors sučiuptų vagį, byla būtų nagrinėjama to teisėjo akivaizdoje, kurio teritorijoje vagis buvo sugautas.

XX. Apie pasisavinimą naudojantis (usukapiją)

Pasisavinti gyvuliai turi būti surenkami nuo šv. Jurgio iki šv. Jono Krikštytojo šventės ir vedami į miestą. Jie laikomi iki šv. Mykolo šventės ir nuolat rodomi turguje, kad jei kas nors atpažintų savo žmogų (vergą), galėtų jį išsipirkti už devyniasdešimt denarių, arklį – už dvylika, jautį – už penkis. Iš šių pinigų dvi dalys atitenka karaliui, trečia – grafui. Jei iki šv. Mykolo savininkai neatsirastų, jie padalinami minėtu būdu, tačiau jokiu būdu negali būti parduoti ar slepiami, o tik naudojami darbui. Jei rinkėjas juos parduotų ar paslėptų, turi grąžinti trigubai ir pats sumokėti dešimt pensų. Jei paaiškėtų, kad tai padarė grafas, jis moka penkiasdešimt penkias pensas. Panašiai įsakome, kad tie, kurie laiko pasisavintą turtą nuo karaliaus Belos laikų, jį paleistų iki šv. Stepono šventės.

XXI. Apie tuos, kurie priima svetimą vergą ar tarną

Taip pat draudžiame, kad kas nors priimtų svetimą vergą ar tarnus (lixas); jei kas nors priimtų – jei tai grafas, tegu žino, kad turės grąžinti dvigubai ir sumokėti penkiasdešimt penkias pensas; jei valdininkas (minister) – dvigubai ir dvidešimt penkias pensas; jei prastuolis (plebeus) – dvigubai ir penkias pensas. Jei priimtasis slapstytųsi dėl vagystės ar kito nusikaltimo, o jį priėmęs asmuo žinotų apie jo kaltę ir tai neigtų – jei jis grafas, tegu apsivalo priesaika ir sumoka penkiasdešimt penkias pensas; jei prastuolis – apsivalo tokia pat priesaika ir sumoka penkias pensas; o jei plėšikas jį kaip nors apkaltintų, jo tegu bus išklausyta.

XXII. Apie nušalintą ir paskirtą teisėją

Jei kuris nors teisėjas nebaigė bylos prieš tai, kai iš jo buvo atimta valdžia, jis turi ateiti pas naujai paskirtą teisėją ir su juo užbaigti bylą taip, kaip buvo nusprendęs teisti; tada jis gauna devintąją teismo mokesčio dalį, o naujasis teisėjas – dešimtąją.

XXIII. Apie netikrus teisėjus

Jei būtų sužinota, kad kokie nors netikri teisėjai slapta ką nors teisia, jie turi būti pristatyti tam teisėjui, kurio teritorijoje buvo rasti. Ištyrus jų nusikaltimą, jie privalo dvigubai grąžinti tai, ką priteisė, ir patys sumokėti dešimt pensų.

XXIV. Apie teisėją, vilkinantį bylą

Jei kas nors atidėtų bylos sprendimą ilgiau nei trisdešimt dienų, turi būti nuplaktas.

XXV. Apie teisėjus, siunčiančius antspaudą

Teisėjas gali siųsti savo antspaudą bet kam, išskyrus kunigus, dvasininkus ir grafus. Jei kas nors skelbtų, kad teisėjas nuteisė neteisingai, bet to neįrodytų, sumoka penkias pensas; jei teisėjas bus pripažintas kaltas, jis grąžina tai, ką priteisė, dvigubai ir papildomai sumoka penkias pensas. Teisėjas už savo sprendimą negali būti traukiamas atsakomybėn, praėjus metams po jo priėmimo.

XXVI. Apie niekinančius teisėjų antspaudą

Jei kas nors, nepaisydamas teisėjo antspaudo, neatvyktų į bylą, pirmą kartą baudžiamas penkiomis pensomis; antrą kartą – tiek pat; trečią kartą – pralaimi bylą ir nukirptas (pažymėtas) parduodamas už skolą.

XXVII. Apie tuos, kurie susimušė namuose

Jei kas nors susimuštų namuose ir neateitų pas teisėją, teisėjas neturi nieko reikalauti. Jei ateitų, tegu būna sprendžiama pagal jo valią. O jei susitarę jie ką nors duotų teisėjui, jis trečdalį pasilieka sau, o dvi dalis skiria karaliui.

XXVIII. Apie kurjerius, kurie nuveda arklius toliau nei iki trečio kaimo

Joks kurjeris nedrįsta vesti arklio toliau nei iki trečio kaimo, taip pat negali atimti arklių iš tų, kurie vyksta į bažnyčią ar grįžta iš jos, taip pat iš tų, kurie vyksta į vyskupų ar grafų dvarus, nei iš kunigų, dvasininkų ar jų vežimų. Tegu ima bet kokius kitus arklius, kokius tik ras, kad karaliaus pavedimas būtų įvykdytas greičiau. Jei kas nors sumuštų kurjerį, baudžiamas penkiasdešimt penkiomis pensomis; jei bandytų sulaikyti vadžias – dešimt pensų.

XXIX. Apie dingusių daiktų ieškotojus

Jei kas nors norėtų ieškoti pabėgusio vergo ar bet kokio dingusio daikto, niekas neturi jam drausti. Jei kas nors draustų ar ieškotoją sumuštų, baudžiamas dešimčia telyčių, kurių vertė dešimt pensų.

Šventojo karaliaus Ladislovo dekretai baigti.