Teotihuakanas – tai vienas paslaptingiausių senovės miestų pasaulyje. Šis milžiniškas ceremoninis centras, esantis apie 40 kilometrų į šiaurės rytus nuo dabartinio Meksiko, žavi savo masteliu, tikslumu ir tyla. Miestas buvo pastatytas gerokai anksčiau nei actekai, kurie, jį atradę, suteikė jam pavadinimą: Teōtīhuacān – „vieta, kur gimsta dievai“. Kas pastatė Teotihuakaną – nežinoma. Miestas iškilo apie … [Skaityti toliau…]
Encikliką Ecclesiam Suam paskelbė popiežius Paulius VI 1964 m. rugpjūčio 6 d. Tai buvo pirmoji jo enciklika, parašyta jau vykstant Vatikano II Susirinkimui, kurį buvo pradėjęs jo pirmtakas Jonas XXIII. Paulius VI ją paskelbė norėdamas išgryninti Bažnyčios savivoką šiame esminių pokyčių laikotarpyje. Ecclesiam Suam – tai lotyniškai „Savo Bažnyčią“. Pavadinimas paimtas iš pirmųjų enciklikos žodžių: … [Skaityti toliau…]
Daugelio bažnyčių, cerkvių, šventyklų ir kitų religinių pastatų stogai ar kupolai, vadinami „auksiniais“, žavi savo spindesiu ir kelia klausimų: ar tai tikras auksas, ir ar tokia puošyba atitinka religijos dvasią, ar tai tik pompastika ir prabanga? Ar tai tikras auksas? „Auksiniai“ stogai ne visada padengti grynu auksu. Dažnai naudojama aukso lapeliai (gold leaf) – ploni … [Skaityti toliau…]
Nostalgija – tarsi švelnus, bet skaudus širdies dūžis, kai prisiminimai apie praeitį sukelia ilgesį, sumišusį su džiaugsmu ir liūdesiu. Tai būsena, kai žmogus trokšta grįžti į buvusius laikus, vietas ar jausmus, kurie atrodo nepasiekiami. Žodis „nostalgija“ kilęs iš graikų kalbos: nostos („grįžimas namo“) ir algia („skausmas“), taigi pažodžiui reiškia „skausmą dėl grįžimo namo“. Terminas buvo … [Skaityti toliau…]
Kunigo ordinacijos priesaika turi šaknis ankstyvojoje krikščionybėje, kai įšventinamieji kunigai prieš bendruomenę ir vyskupą pasižadėdavo ištikimai vykdyti savo tarnystę. Pirmieji panašių pažadų paminėjimai randami jau III–IV amžiaus Bažnyčios apeigynuose. Viduramžiais priesaika buvo įtraukta į Pontificale Romanum – oficialų katalikų Bažnyčios šventimų apeigyną, kuris iki šiol naudojamas. Priesaiką duoda diakonas, kuris per ordinacijos apeigas yra šventinamas … [Skaityti toliau…]
Procesinis kryžius yra krikščioniškas simbolis, specialiai skirtas nešti liturginių procesijų metu. Šis kryžius, dažnai puošiamas metalo detalėmis, ikonografija ar brangakmeniais, yra ne tik Kristaus kančios ir prisikėlimo ženklas, bet ir dvasinis vadovas, vedantis tikinčiuosius per šventas apeigas. Skirtingai nuo altoriaus kryžiaus, kuris yra stacionarus, procesinis kryžius yra mobilus, nešamas rankose ar pritvirtintas prie ilgo koto, … [Skaityti toliau…]
Bažnyčios, cerkvės, mečetės ar budistų šventyklos – tai šventos erdvės, kur tikintieji ieško ramybės, o vagys… brangenybių. Per amžius šventovės traukė plėšikus, godumo apakintus kryžiuočius ar šiuolaikinius aferistus. Apie vagystes ir relikvijas.. Per Prancūzijos revoliuciją vien Notre-Dame katedros lobynas prarado daugiau nei 200 kg aukso dirbinių, išlydytų naujos respublikos monetoms kaldinti. Vagystės iš šventovių – … [Skaityti toliau…]
Encikliką „Ubi Primum“ 1740 m. gruodžio 3 d. paskelbė popiežius Benediktas XIV (tikrasis vardas Prospero Lorenzo Lambertini). 1740 m. Benediktas XIV tapo popiežiumi po sudėtingų rinkimų. Pasaulis ir Bažnyčia tuo metu susidūrė su daugeliu problemų: religiniu abejingumu, vyskupų pareigų apleidimu ir augančia pasaulietinės valdžios įtaka. Popiežius norėjo kreiptis į visus vyskupus ir priminti jų atsakomybę … [Skaityti toliau…]
Presbiterijonizmas yra protestantiška krikščionybės tradicija, susiformavusi XVI amžiaus reformacijos laikotarpiu ir išsiskirianti ypatingu dėmesiu Bažnyčios valdymo tvarkai, paremta vyresniųjų (presbiterių) tarybomis. Pats žodis „presbiterijonizmas“ kyla iš graikiško termino „presbyteros“, reiškiančio „vyresnysis“. Ši tradicija labiausiai įsitvirtino Škotijoje, vadovaujant reformatų teologui Džonui Noksui (John Knox), kuris, paveiktas Žano Kalvino (Jean Calvin) mokymo, sukūrė savitą teologinę ir institucinę … [Skaityti toliau…]
Riteris Jurgis nebuvo nei kryžiaus žygio herojus, nei pasakų idealizuotas bajoras su šarvais ir garbe. Tai buvo slapyvardis, kurį sau pasirinko niekas kitas kaip Martynas Liuteris, kai po 1521 m. Vormso reichstago nutarimo buvo paskelbtas už įstatymo ribų ir ieškomas Šventosios Romos imperijos. Po garsiojo pasirodymo Vormse, kur jis neatsisakė savo raštų net imperatoriui Karoliui … [Skaityti toliau…]