Devyndienis (lot. novena) – tai devynias dienas trunkanti malda ar maldų ciklas, kurio metu tikintysis kreipiasi į Dievą, šventąjį ar Dievo Motiną prašydamas ypatingos malonės, užtarimo ar pagalbos. Tai nėra paprastas devynis kartus kartojamas tekstas – tai dvasingas pasiruošimas, dvasinė kelionė, kurią žmogus eina su viltimi, kantrybe ir pasitikėjimu.
Devyndienio forma kilo iš pačių Evangelijų. Po Jėzaus žengimo į dangų mokiniai, drauge su Marija, devynias dienas meldėsi Jeruzalėje, laukdami Šventosios Dvasios atėjimo. Ir dešimtą dieną – Sekminių rytą – Dvasia nužengė. Ši biblinė scena laikoma pirmuoju devyndieniu, todėl kiekvienas devyndienis savo prigimtimi yra tikėjimo laukimas, kai žmogus ištvermingai kviečia Dievą veikti.
Devyndieniai gali būti skiriami įvairioms intencijoms: už ligonį, prieš svarbų gyvenimo įvykį, prašant ramybės šeimoje, dvasinio išgydymo, artimųjų atsivertimo ar netgi ruošiantis didesnei šventei, kaip pavyzdžiui Dievo Gailestingumo sekmadienis, kurio maldos pradedamos devynios dienos prieš.
Taip pat žinomi šventųjų devyndieniai, kai meldžiamasi per jų užtarimą. Vienas žymiausių – Devyndienis į Šv. Juozapą, kai per devynias dienas tikintysis apmąsto šio šventojo gyvenimą ir prašo jo pagalbos.
Kuo devyndienis ypatingas? Tuo, kad jis ugdo ištikimybę ir kantrybę. Šiandieniniame pasaulyje, kuriame viskas vyksta greitai, devyndienis reikalauja stabtelėjimo, tylos, nuoseklumo. Tai ne greitos malonės mygtukas, bet širdies susitelkimas, kai diena po dienos žmogus atsiveria Dievui – net jei atsakymas neateina iš karto.
Devyndienis taip pat kuria vidinę draugystę su tuo, į kurį kreipiamasi. Meldžiantis į Dievą, į Mariją ar šventąjį – tikintysis ne tik kažko prašo, bet ir moko širdį pasitikėti, net jei niekas dar nepasikeitė išoriškai.
Devyndienis – tai dvasinis užmojis, nedidelis, bet labai gilus. Tarsi mažas devynių pakopų kopimas į kalną, kur kiekvienas žingsnis su Dievu stiprina tikėjimą ir viltį. Tai ne magija, o kelias – su malda, su laukimu ir su džiaugsmu, kad kiekviena diena atveria širdį didesnei šviesai.
Įdomu tai, kad viduramžiais devyndieniai buvo glaudžiai susiję su laidotuvių apeigomis. Kai kurie teologai teigia, kad devynios dienos simbolizavo sielos kelionę iš žemės į amžinybę, o devyndienis buvo prašymas už mirusįjį, kad jis greičiau pasiektų Dievo gailestingumą. Vėliau šis laukimo ir užtarimo modelis buvo pritaikytas gyvųjų intencijoms. Be to, devyndienis yra specifinė forma, besiskirianti nuo ilgesnių, pavyzdžiui, trisdešimties dienų (trentena) ar devynių savaičių (novena), skirtų ypatingai dideliems atsivertimo ar gailestingumo prašymams. Tai yra koncentruotas, intensyvus dvasinis įsipareigojimas, reikalaujantis ne tik lūpų, bet ir širdies persikėlimo į laukimo būseną.