Japonijos kultūroje konfliktas tarp dorovės, išreikštos per giri (義理, socialinis įsipareigojimas, pareiga), ir žmogiškų jausmų, vadinamų ninjō (人情, asmeniniai norai, emocijos), yra esminė tema, formavusi samurajų etiką, literatūrą, teatrą ir net šiuolaikines dramas. Šis konfliktas rodo platesnį filosofinį klausimą: ar pareiga visuomenei ir garbei yra svarbesnė už asmeninius jausmus ir meilę? Klasikinis pavyzdys – dilema, … [Skaityti toliau…]
Kodėl blogis egzistuoja, jei dievai galingi?Kodėl, jei pasaulį valdo teisingumas (Dikė), žmonės kenčia? Šis klausimas perveria visą senąją Graikijos kultūrą. Iš mitų ir tragedijų sklinda prieštaringas vaizdas: dievai, kurie turėtų saugoti teisingumą, dažnai patys atrodo neteisingi. Graikų pasaulėvaizdyje dievų valia siejosi su universaliu teisingumu – Dikė.Dikė nebuvo tik moralinis principas, tai buvo pasaulio tvarka, kaip … [Skaityti toliau…]
Samurajų dvasia, arba bushido (武士道, „kario kelias“), yra etikos, garbės ir dvasinio gyvenimo kodeksas, kuris formavosi per šimtmečius Japonijoje, ypač Edo laikotarpiu (1603–1868 m.). Ši dvasia buvo stipriai paveikta dviejų filosofinių srovių: konfucianistinės ištikimybės, pabrėžiančios lojalumą feodaliniam valdovui, ir Zen budizmo tuštumos, kuri mirtį laikė išsilaisvinimu. Šių dviejų požiūrių sankirta kėlė esminį klausimą: ar samurajus … [Skaityti toliau…]
Žodis yra kaip pirštas, rodantis į mėnulį.Žiūrėk į pirštą – prarasi mėnulį.Tačiau be piršto mėnulio niekada nepastebėtum. Šita senovinė išmintis ypač gyva zen tradicijoje, kur visos kalbos, paaiškinimai ir net šventi tekstai vertinami kaip pavojingi: jie gali ir rodyti kelią, ir atitraukti nuo jo. Todėl kyla klausimas – ar tiesa išvis gali būti perduota žodžiais? … [Skaityti toliau…]
Per 2000 metų Bažnyčia turėjo įvairiapusę įtaką – teologinę, kultūrinę, socialinę ir politinę. Didžiausiu laimėjimu galima laikyti Bažnyčios gebėjimą išsaugoti krikščioniškąjį tikėjimą per amžius, kartu formuojant Vakarų civilizaciją. Šis laimėjimas apima tiek dvasinį, tiek praktinį aspektą: tikėjimo tiesų apibrėžimą (pvz., per visuotinius susirinkimus) ir visuomenės transformaciją per švietimą, kultūrą bei socialinį teisingumą. Vienas didžiausių Bažnyčios … [Skaityti toliau…]
Dao de jing“ (道德經), verčiama kaip „Kelio ir dorybės knyga“, yra viena seniausių ir įtakingiausių kinų filosofinių knygų. Manoma, kad ją parašė Laozi (老子) – mįslinga figūra, gyvenusi apie VI–V a. prieš Kristų. Pats Laozi vardas reiškia „Senasis Mokytojas“. Dauguma šaltinių sako, kad jis buvo archyvaras Zhou dinastijos rūmuose ir pasitraukė į laukinę vakarinę Kinijos … [Skaityti toliau…]
Laozi (老子, Lǎozǐ, dar rašomas Lao Dzy, Lao Tzu, pažodžiui „Senasis Mokytojas“) yra legendinė senovės Kinijos asmenybė, laikoma daoizmo – vienos iš pagrindinių Kinijos filosofinių ir religinių tradicijų – pradininku. Manoma, kad jis gyveno VI–V a. pr. Kr., Zhou dinastijos laikais, tačiau tikslios jo gyvenimo datos ir netgi pati jo egzistencija kelia diskusijų. Laozi priskiriamas … [Skaityti toliau…]
Karmos (業, yè kinų kalboje, „veiksmas“ arba „pasekmė“) samprata yra esminė budizmo doktrina, pabrėžianti, kad visi veiksmai – geri ar blogi – turi pasekmes, kurios gali pasireikšti per kelis gyvenimus. Kinijoje, kur budizmas pradėjo plisti I–II a., karmos idėja susidūrė su vietinėmis konfucianizmo tradicijomis, kurios atmetė reinkarnaciją ir akcentavo harmoniją per vieną gyvenimą. Šis ginčas, … [Skaityti toliau…]
Senovės kinų dvasinėje kultūroje Tian (天) – dangaus sąvoka – buvo vienas iš svarbiausių ir sudėtingiausių terminų. Tian galėjo reikšti dangų, visatą, likimą ar net aukščiausiąją jėgą, bet klausimas, ar Tian yra asmeninis Dievas, ar beasmenė tvarka, ilgai kėlė aštrius ginčus tarp konfucianistų ir daoistų. Konfucianistai, sekdami Kongzi (Konfucijaus) mokymu, laikė Tian aukštesne moraline galia, … [Skaityti toliau…]
Popiežiaus neklystamumo (Papal Infallibility) doktrina teigia, kad popiežius, kalbėdamas ex cathedra („iš sosto“) tikėjimo ir moralės klausimais, yra apsaugotas nuo klaidų Šventosios Dvasios. Ši doktrina, oficialiai patvirtinta Pirmajame Vatikano susirinkime (1869–1870 m.), tapo vienu iš labiausiai diskutuotinų katalikų Bažnyčios mokymų, sukeldama ginčus tarp konservatorių ir liberalų bei prisidėdama prie skilimų. Popiežiaus neklystamumo idėja remiasi ilgamete … [Skaityti toliau…]