Spondent quas non exhibent (jie pažada tai, ko neturi) (kartais vadinama Spondent pariter), 1317 m. paskelbta popiežiaus Jono XXII dekretalė, yra vienas iš reikšmingų XIV a. pradžios Bažnyčios dokumentų, nukreiptų prieš sukčiavimu pagrįstą alchemijos praktiką. Šis dokumentas, pavadintas pagal pirmuosius jo lotyniškus žodžius, atspindi ne tik to meto ekonominius ir moralinius rūpesčius, bet ir popiežiaus … [Skaityti toliau…]
Šis puslapis skirtas nuosekliam visų Katalikų Bažnyčios popiežių pristatymui – nuo apaštalo šventojo Petro, kuris, pasak tradicijos, buvo pirmasis Romos vyskupas, iki šių laikų. Per beveik du tūkstantmečius keitėsi imperijos, kalbos, civilizacijos formos, bet popiežiaus tarnystė liko kaip nenutrūkstama grandinė – kartais spindinti šventumu ir didybe, kartais klupinėjanti tarp žemiškų ambicijų, bet visada veikianti istorijos … [Skaityti toliau…]
Gėlių vainiko sūtra (sanskrito kalba: Avataṃsaka Sūtra, kinų: Huáyán Jīng, japonių: Kegon Kyō, pažodžiui „Gėlių girliandos“ arba „Gėlių puošmenos sūtra“) yra vienas svarbiausių Mahajanos budizmo šventraščių, laikomas vienu iš sudėtingiausių ir didingiausių budistinės literatūros kūrinių. Ši sūtra, datuojama maždaug II–IV a. po Kr., buvo sudaryta Indijoje, tačiau labiausiai išplito Rytų Azijoje, ypač Kinijoje, kur ji … [Skaityti toliau…]
Liuteronų Bažnyčia, kaip krikščioniškoji denominacija, turi gilias liturgines tradicijas, kurios atsispindi jų apeigynuose – Lutheran Service Book (LSB) ir Evangelical Lutheran Worship (ELW). Šie apeigynai yra pagrindiniai liturginiai vadovai, naudojami atitinkamai Lutheranų Bažnyčios–Misūrio Sinodo (LCMS) ir Evangeliškosios Liuteronų Bažnyčios Amerikoje (ELCA) bendruomenėse. Jie apima įvairias apeigas, įskaitant ordinacijos ir santuokos priesaikas, kurios atspindi liuteronų teologiją, … [Skaityti toliau…]
Japonų šintoistiniai kami yra unikali dvasinių būtybių samprata, kurios gerokai skiriasi nuo tradicinių Vakarų dievų sąvokos. Tai nėra visagaliai tobuli dievai, o galingos dvasios, egzistuojančios įvairiose formose – nuo didžiųjų gamtos reiškinių iki nedidelių vietinių objektų. Kami gali būti saulė, mėnulis, griaustinis, bet taip pat ir senas medis, akmuo ar net įžymus istorinis veikėjas, kuris … [Skaityti toliau…]
Skaičiai religijose – tai ne vien matematiniai ženklai, bet slapti raktai į pasaulio tvarką, dieviškus dėsnius ir žmogaus dvasinę kelionę. Nuo Biblijos iki Vedų, nuo kabalos iki islamo maldų – kiekvienas skaičius turi savo svorį, savo ritmą ir savo vietą šventame pasakojime. Jie atsiranda neatsitiktinai: dvylika apaštalų, septynios dienos, keturiasdešimt pasninko dienų, šimtas aštuoni malos … [Skaityti toliau…]
Enciklika Humani Generis – tai popiežiaus Pijaus XII paskelbtas dokumentas, išleistas 1950 m. rugpjūčio 12 d. Tai viena svarbiausių XX amžiaus Bažnyčios enciklikų, kurioje reaguojama į tuometinius mąstymo pokyčius, ypač mokslo, filosofijos ir teologijos srityse. Autorius – popiežius Pijus XII (pontifikavo 1939–1958). Jis žinomas dėl savo intelektualumo ir dėmesio Bažnyčios santykiui su šiuolaikiniu pasauliu, ypač … [Skaityti toliau…]
Petra – senovinis miestas, iškaltas rožiniuose uolų masyvuose dabartinėje Jordanijoje, maždaug 250 kilometrų į pietvakarius nuo Amano. Kadaise tai buvo Nabatėjų karalystės sostinė, klestėjusi nuo IV a. pr. Kr. iki I a. po Kr.. Miestas įsikūrė sausoje dykumos vietovėje, bet išgyveno dėl pažangios vandentiekio sistemos, kuri leido čia suklestėti gyvenimui, prekybai ir religijai. Petrą supa … [Skaityti toliau…]
Atpirkimo ožys, minimas Senajame Testamente, yra vienas iš giliausių ir simboliškai turtingiausių Biblijos vaizdinių, susijęs su Izraelio tautos nuodėmių atpirkimu per kasmetinę Atpirkimo dieną (Jom Kipur). Užrašyta Kunigų knygoje (Kun 16), atpirkimo ožio auka buvo unikali, nes, skirtingai nuo kitų aukų, šis gyvūnas nebuvo papjaunamas, o išsiunčiamas į dykumą, nešdamas tautos nuodėmes. Ritualas, atliktas vyriausiojo … [Skaityti toliau…]
Biblijoje dykumos yra ir geografinės vietovės ir teologiniai simboliai, rodantys išbandymus, Dievo artumą, apsivalymą ir dvasinį atsinaujinimą. Dykumos, kaip atšiaurios ir tuščios erdvės, buvo vietos, kur žmogus susidurdavo su savo ribotumu, priklausomybe nuo Dievo ir Jo ištikimybe. Jos simbolizuoja klajones, izoliaciją, bet kartu ir Dievo vedimą per sunkumus. Pavyzdžiui, izraelitai 40 metų klajojo dykumoje, mokydamiesi … [Skaityti toliau…]