„Aš, Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas“ – taip skelbiama Išėjimo knygoje (Iš 20,5). Kai išgirstame šiuos žodžius, mums gali kilti klausimas: kaip suprasti pavydą, kuris Biblijoje dažnai vertinamas kaip neigiama savybė? Ar Dievas, būdamas tobula Meilė, gali pavydėti? Norint atsakyti į šį klausimą, verta įsigilinti į originalių biblinės kalbos žodžių reikšmę bei kontekstą. Senasis … [Skaityti toliau…]
Evangelijoje pagal Joną (Jn 8,1–11) randama pasakojimo vieta, kurioje Jėzus, susidūręs su svetimavimu kaltinama moterimi ir piktų žvilgsnių apsuptais Rašto aiškintojais, pasilenkia ir ima rašyti žemėje. Visas epizodas laikomas vienu paslaptingiausių Naujojo Testamento momentų, mat evangelistas nenurodo, ką Jėzus rašė. Bažnyčios Tėvai ir vėlesni teologai dažnai svarstė, kad tai galėjo būti nuoroda į kaltintojų slapčiausias … [Skaityti toliau…]
Homiletika – teologijos sritis, nagrinėjanti pamokslo (homilijos) esmę, tikslus, struktūrą ir pateikimo būdus. Šios disciplinos pagrindinis uždavinys – padėti skelbti Dievo žodį taip, kad jis pasiektų žmonių protą bei širdį. Dvasininkai ir pasauliečiai, kurie ruošiasi tarnauti pamokslo sakymo tarnystėje, šioje srityje susipažįsta su biblinės egzegezės pagrindais, retorikos metodais, pastoracine psichologija bei praktiniais dalykais, padedančiais geriau … [Skaityti toliau…]
Homiliae in Evangelia yra vienas iš svarbiausių VI a. pabaigos – VII a. pradžios Bažnyčios mokytojo ir Popiežiaus Grigaliaus Didžiojo (lot. Gregorius Magnus, apie 540–604 m.) veikalų. Jis parašė keturiasdešimt homilijų, skirtų įvairiems Evangelijų skaitiniams komentuoti, dažniausiai pasitelkdamas liturginį metų ciklą. Tekstas parašytas lotynų kalba ir laikomas viešuoju paveldu, kadangi autorius gyveno ankstyvaisiais viduramžiais, o … [Skaityti toliau…]
Ar kada nors susimąstėte, ką reiškia visiškai skirti savo laiką dvasiniam pašaukimui, artimo poreikiui ar bendruomenės labui? Kartais vienas rytas ar popietė gali būti praleidžiama su šeima, draugais arba kasdieniais darbais, tačiau „paaukoti dieną“ reiškia žengti giliau. Tai būna lyg sąmoninga dovana, kuomet visas dėmesys nukreipiamas į veiklą, kuri kelia žmogaus dvasią. Neretai vadinama sakralia … [Skaityti toliau…]
Mikao Usui (1865–1926) – žmogus, siejamas su Reiki (energetinio gydymo ir dvasinio tobulėjimo sistemos) ištakomis. Jo gyvenimas ir veikla glaudžiai susiję su Japonija. Teigiama, kad Usui buvo dvasiškai ieškantis asmuo, nuolat užsiėmė filosofinių, religinių ir sveikatinimo praktikų tyrinėjimu. Pasakojama, kad didžiausias jo troškimas buvo padėti žmonėms rasti kūno, proto ir dvasios darną. Istorijoje nurodoma, kad … [Skaityti toliau…]
„Eikite paskui mane, aš padarysiu jus žmonių žvejais“ (Mt 4,19). Tokie Jėzaus žodžiai nuskambėjo Galilėjos ežero pakrantėje, kai broliai žvejai buvo kviečiami palikti tinklus ir pradėti naują kelią. Tada prasidėjo drąsos ir ištikimybės kupina istorija, kuri tęsiasi iki dabar. Ką reiškia tapti žmogaus sielų žveju? Ar tai reiškia, kad kiekvienas tikintysis kviečiamas dalintis Evangelijos džiaugsmu, … [Skaityti toliau…]
Homilija – tai ne tik pamokslas, bet ir dvasinis kvietimas įsigilinti į Šventojo Rašto ištraukas bei jų prasmę asmeniniame gyvenime. Pats žodis homilía kilęs iš senosios graikų kalbos ir reiškia „pokalbį“. Ši sąvoka pabrėžia, kad homilija nėra oficialus, nuo klausytojų nutolęs pranešimas, o broliška ir seseriška dalijimosi Dievo žodžiu forma. Tradiciškai ji sakoma Bažnyčios liturgijoje, … [Skaityti toliau…]
Sakoma, kad žmogaus kūnas gali praeiti, tačiau vidinė esybė pasiekia amžinąjį prieglobstį. Per visą religijų istoriją tikėta, jog gyva būtybė nėra vien iš materijos sudarytas mechanizmas. Neapčiuopiama asmenybės dalis, vadinama siela, neretai pristatoma kaip amžinos prigimties, nes jos neapriboja joks fizinis aspektas. Nors šią tiesą kai kas kvestionuoja, daug tikinčiųjų laiko ją kertiniu dvasinio gyvenimo … [Skaityti toliau…]
Ikonizmas – tai religinė ar kultūrinė praktika, kai dievybės, šventos esybės ar dvasiniai simboliai vaizduojami materialiais atvaizdais, tokiais kaip statulos, paveikslai, ikonos ar skulptūros. Šie atvaizdai laikomi šventais, simbolizuojančiais dieviškumą, ir naudojami garbinimo, meditacijos ar apeigų metu. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžio „eikōn“ (atvaizdas, ikona), reiškiančio vizualų šventojo aspekto atspindį. Pagrindinės savybės: Istoriniai pavyzdžiai: … [Skaityti toliau…]