Naiadės – tai senovės graikų mitologijos vandens nimfos, gyvenančios gėluose vandens telkiniuose: upėse, šaltiniuose, ežeruose, tvenkiniuose ir šuliniuose. Jos buvo laikomos gyvų vandenų dvasiomis, turinčiomis ryšį ne tik su pačia gamta, bet ir su vaisingumu, atsinaujinimu, gyvybe. Kaip ir kitos nimfos, naiadės buvo vaizduojamos kaip jaunos, gražios, neretai viliojančios moterys, tačiau jų esybė visada buvo … [Skaityti toliau…]
Simetrija nuo seno buvo laikoma dieviškosios tvarkos ir tobulumo atspindžiu. Krikščionių tradicijoje, ypač viduramžių bažnyčių architektūroje ir religinėje ikonografijoje, simetrija buvo ne tik estetinis pasirinkimas, bet ir teologinė išraiška, simbolizuojanti Dievo harmoniją, tobulumą ir amžinąją tvarką. Žodis „simetrija“ kildinamas iš graikų kalbos „symmetria“, reiškiančios „proporciją“ arba „atitikimą“. Antikos filosofai, tokie kaip Pitagoras ir Platonas, simetriją … [Skaityti toliau…]
Transas – žodis, kviečiantis į paslaptingą būseną, kai žmogus tarsi ištrūksta iš kasdienybės ir pasineria į kitą sąmonės dimensiją. Tai būsena, siejama su giliais išgyvenimais, ritualais ar net šventomis ekstazėmis. Bet iš kur kilo šis žodis, ką jis reiškia ir kaip jis atsispindi religiniuose kontekstuose? Žodis „transas“ kilęs iš prancūzų kalbos transe, kuris savo ruožtu … [Skaityti toliau…]
Emimai yra viena iš paslaptingų milžiniškų tautų, minimų Senajame Testamente, gyvenusi Moabo krašte, dabartinėje Jordanijos teritorijoje. Aprašyti Pakartoto Įstatymo knygoje (2:10–11), jie, kaip ir Anakimai, laikomi rafaimų – senovės milžinų giminės – giminaičiais. Nors apie Emimus žinoma nedaug, jų istorija intriguoja, o jų vardas slepia kultūrines ir lingvistines užuominas apie jų reikšmę senovės pasaulyje. Kas … [Skaityti toliau…]
„Jei kas nors man įrodytų, kad Kristus yra už tiesos ribų, ir iš tiesų taip būtų, kad tiesa ne su Kristumi, tuomet labiau norėčiau likti su Kristumi nei su tiesa“. Šie garsūs Fiodoro Dostojevskio žodžiai drąsiai skamba ir šiandien. Jie kelia provokuojantį klausimą: ką reiškia rinktis Kristų vietoj „abstrakčios“ tiesos? Argi tiesa ir Kristus galėtų … [Skaityti toliau…]
Kai žvelgiame į savo augintinių akis, dažnai kyla klausimas: ar jie tikrai turi kažką daugiau, nei instinktą? Ar gyvūnai jaučia, mąsto, ar jie suvokia pasaulį taip, kaip mes – tik galbūt kitaip? Viduramžių mistikė Hildegarda iš Bingeno, viena drąsiausių savo laikmečio mąstytojų, siūlo nepaprastai intriguojančią mintį: gyvūnai turi „proto šviesą“. Kas tai per šviesa – … [Skaityti toliau…]
Pasaka, kuri sudaužė žmonių ir gamtos sienas Vieną gražų pavasarį, kai šv. Pranciškui Asyžiečiui keliaujant pro Umbrijos laukus, jis pamatė tūkstančius paukščių – kregždžių, vieversių, balandžių – susirinkusių medžiuose ir krūmuose, lyg laukiančių… ko nors nepaprasto. Staiga jis sustojo ir sušuko:– „Mano broliai paukščiai! Jūs turite klausyti Dievo žodžio!“ Ir tada įvyko stebuklas: Šv. Pranciškus … [Skaityti toliau…]
Ar religija tėra išgalvotas vaistas prieš egzistencinę paniką? XIX a. mąstytojai kaip Ludwigas Feuerbachas ir Karlas Marksas manė būtent taip. Feuerbachas rašė, kad „žmogus sukūrė Dievą pagal savo paveikslą“ – o ne atvirkščiai. Dievas, anot jo, tėra žmogaus vilties projekcija, išdidintas mūsų troškimas būti mylimais, amžinais, reikšmingais. Kai žmogus nebegali pakelti savo trapumo, jis sukuria … [Skaityti toliau…]
Kai kas nors praneša apie rastą pirmojo amžiaus žydų kapą, tai tik dar vienas istorinis įvykis. Bet jei ant akmens išraižyta: „Jėzus, Nazareto sūnus“ – pasaulis nustoja kvėpuoti. Ne dėl to, kad mokslas rastų kaulus. O todėl, kad krikščionybė stovi ant vieno stebuklo – prisikėlimo. Pašalink jį – ir visos Evangelijos tampa poetiniais metraščiais apie … [Skaityti toliau…]
Kai šuo iš ištikimybės miršta ant savo šeimininko kapo – ar tai tik instinktas, ar meilės ženklas? Kai katinas apgaulingai išvengia bausmės už sudaužytą vazą – ar jis turi sąžinę, ar tik apsimeta? Viduramžiais šie klausimai kėlė ne mažesnes aistras nei diskusijos apie angelų lytį ar rojaus geografiją. Viduramžių mąstymą apie gyvūnus stipriai formavo Aristotelis, … [Skaityti toliau…]
Ar amžinybė yra laiko nebuvimas, ar begalinis laiko tęsinys? Tai klausimas, kuriame susitinka dvi galaktikos – mūsų žemiškas laiko patyrimas ir dangiškas Dievo buvimo būdas. Kiekvienas, kuris bent kartą tyliai mąstė apie amžinybę, žino, kad ši sąvoka pradeda ne tiek atsakyti, kiek stingdo mąstymą. Kaip galima suvokti laiką, kai laiko nėra? O gal ten laikas … [Skaityti toliau…]
Klausimas, ar Jėzus kada nors juokėsi, atrodo nekaltas – juk jis neišsprendžia dogmų, nei kerta dvasinių kardų. Bet po šiuo klausimu slypi daug gilesnė problema: kaip mes įsivaizduojame Dievą? Ar Jis – tik griežtas Teisėjas, kurio veidas sustingęs amžinoje šventumo pozoje, ar gyva būtybė, kuriai artima ir džiaugsmo ašara, ir šilta šypsena? 1. Juokas kaip … [Skaityti toliau…]