✞ Maldos.lt

Abraominės religijos – tai grupė monoteistinių tikėjimų, kurie savo dvasiniu protėviu laiko Abraomą, biblinį asmenį, kuris, pasak Senajame Testamente ir Korane esančių pasakojimų, buvo pašauktas Dievo iškeliauti iš savo šalies ir tapti tautų tėvu. Šiai religinei grupei priklauso judaizmas, krikščionybė, islamas, bahajų tikėjimas, babizmas, druzai, mandeizmas, rastafariai, samaritiečiai, šabakizmas ir jazdanizmas. Abraomo vaidmuo religijose Abraomas … [Skaityti toliau…]

Jėzus Kristus yra vienas žymiausių istorinių ir religinių asmenų, tačiau Jis skirtingai suvokiamas judaizme, krikščionybėje ir islame. Nors visos trys religijos vienaip ar kitaip mini Jėzų, jų tikėjimas apie Jį smarkiai skiriasi. Kodėl taip yra? Kaip Jėzus tapo svarbiu veikėju šiuose tikėjimuose, ir kodėl jo istorija pateikiama skirtingai? Jėzus judaizme Judaizme Jėzus (hebrajiškai Jehošua) nėra … [Skaityti toliau…]

Jėzaus laikais regionas, kuriame Jis gyveno ir skelbė savo mokymą, buvo Romos imperijos valdžioje. Šis kraštas buvo suskirstytas į kelias svarbias teritorijas: Judėją, Galilėją ir Samariją, kurios kartu sudarė didžiąją dalį to, kas vėliau buvo vadinama Palestina. Tačiau tuo metu oficialus „Palestinos“ pavadinimas dar nebuvo plačiai vartojamas, nes romėnai šį terminą pradėjo aktyviai naudoti tik … [Skaityti toliau…]

Kai Jėzus buvo nukryžiuotas, romėnų kareiviai jam pasiūlė gerti vyną, sumaišytą su mira – aromatine derva, išgaunama iš tam tikrų medžių ir naudojama kaip vaistas ar balzamas. Mira turėjo nuskausminamųjų savybių, todėl šis gėrimas buvo duodamas nuteistiesiems mirties bausmės metu, kad sušvelnintų jų kančias. Evangelijose yra skirtingi aprašymai: Morkaus evangelijoje (Mk 15:23) minimas vynas su … [Skaityti toliau…]

Ortodoksų krikšto išpažinimas kyla iš ankstyvųjų Bažnyčios laikų, kai pirmieji krikščionys prieš krikštą viešai liudydavo atsisakantys senojo gyvenimo, blogio ir šėtono, o kartu išpažindavo tikėjimą į Kristų. Ši praktika remiasi Naujojo Testamento raginimu „atsisakyti senojo žmogaus“ (Ef 4, 22) ir prisijungti prie Kristaus kūno, kuris yra Bažnyčia. Pirmą kartą tokio išpažinimo formos užfiksuotos III–IV amžiaus … [Skaityti toliau…]

Šv. Teresė Avilietė (1515–1582), viena žymiausių katalikų mistikių, karmelitų ordino reformatorė ir Bažnyčios Daktarė, XVI a. Ispanijoje patyrė gilius mistinius regėjimus, kurie paveikė ne tik jos asmeninį dvasingumą, bet ir visą krikščioniškąją teologiją. Jos regėjimai, dažnai apimantys Jėzaus Kristaus, angelų ar Dievo buvimo vizijas, yra laikomi vienais ryškiausių mistinės patirties pavyzdžių Vakarų krikščionybėje. Šie regėjimai, … [Skaityti toliau…]

XIX a. viduryje Jungtinėse Valstijose susiformavo „Know-Nothing“ partija, oficialiai vadinta Amerikos partija, kuri tapo vienu ryškiausių antikatalikiškų ir antiimigrantinių judėjimų simbolių. Ši partija, klestėjusi apie 1840–1850 m., iškilo reaguodama į sparčią imigraciją, ypač iš Airijos ir Vokietijos, kur dauguma atvykėlių buvo katalikai. Partijos pavadinimas kilo iš jos pusiau slaptos struktūros – nariai, paklausti apie veiklą, … [Skaityti toliau…]

Sacramentorum sanctitatis tutela (Sakramentų šventumo apsauga) – tai 2001 m. balandžio 30 d. Popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtas motu proprio (dokumentas, kurį popiežius išleidžia savo iniciatyva). Jame nustatomos normos, kaip nagrinėti sunkiausius Katalikų Bažnyčios teisės pažeidimus (delicta graviora). Dokumentas padarė didžiulę įtaką, nes centralizavo itin rimtų nusikaltimų – ypač seksualinio išnaudojimo ir šventų sakramentų išniekinimo … [Skaityti toliau…]

Lietuvių kalboje frazė „O Dieve…“ dažnai vartojama kaip emocinis šūksnis, kai žmogus nustemba, išsigąsta ar susiduria su netikėta, dažniausiai nemalonia situacija. Kartais ji tariama net nesusimąstant, tarsi automatiškai, tačiau ar tikrai taip turėtume šauktis Dievo? Biblijoje dažnai randame žmonių kreipimąsi į Viešpatį kritinėse situacijose. Vienas garsiausių pavyzdžių yra iš Psalmyno: “Dieve mano, Dieve mano, kodėl … [Skaityti toliau…]

Lietuvių kalboje išlikęs posakis „po velnių“ dažnai vartojamas emocingai išreiškiant nuostabą, nusivylimą ar pyktį. Tai frazė, kuri skamba kasdienybėje, bet jos prasmė ir kilmė gali slypėti gilesniuose teologiniuose, kultūriniuose bei istoriniuose sluoksniuose. Ar tai paprastas šūksnis, ar kažkas daugiau? Biblinė ir teologinė velnio samprata Norint suprasti, ką reiškia „po velnių“, pirmiausia turime pažvelgti į tai, … [Skaityti toliau…]