Evangelijoje pagal Matą girdime žodžius, kurie tapo kertiniu Bažnyčios autoriteto akmeniu: „Tau duosiu Dangaus Karalystės raktus“ (Mt 16, 19). Šiuos žodžius Jėzus ištaria Simonui, ką tik pavadintam Petru – uola, ant kurios bus statoma Jo Bažnyčia. Tai ne poetiška metafora, o realus pavedimas: valdyti, ganyti, spręsti, saugoti. Raktai – tai ne simbolis be turinio. Senajame … [Skaityti toliau…]
Sakramentai nėra atsitiktiniai ženklai ar pavienės malonės. Jie sudaro gyvą, tarpusavyje susijusį organizmą – tarsi kūną, kuriame kiekvienas narys turi savo paskirtį. Krikštas įveda į tikėjimą, Sutvirtinimas stiprina, Eucharistija maitina. Ligonių patepimas gydo, Atgaila atstato. Kunigystė ir Santuoka įjungia į tarnystę. Tačiau šio kūno širdis – Eucharistija. Bažnyčios mokymas Eucharistijai skiria išskirtinę vietą. Ji vadinama … [Skaityti toliau…]
Evangelijoje Jėzus kalba aiškiai: „Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu.“ Šie žodžiai nėra kultūrinės nuorodos ar senovinis paprotis – tai tiesioginis Kristaus mokymas, atspindintis Jo požiūrį į santuoką kaip negrįžtamą Sandorą. Ne tik tarp dviejų žmonių, bet tarp žmogaus ir Dievo. Todėl Bažnyčia nesuteikia teisės laužyti to, ką pats Dievas … [Skaityti toliau…]
Tiesa religijoje yra kvietimas į santykį: su Dievu, su savimi, su pasauliu. Krikščioniškoje tradicijoje tiesa visų pirma yra asmuo – Jėzus Kristus, kuris sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14,6). Tai reiškia, kad tiesa nėra vien dalykas, kurį žinai, bet asmuo, su kuriuo gyveni. Religinė tiesa jungia pažinimą su meile. Ji nėra šaltas … [Skaityti toliau…]
„Mylėk artimą kaip save patį“ – šis sakinys daug kam žinomas, bet retai įsisąmoninamas iki galo. Tikėjimo ir žmogiškumo gelmė atsiskleidžia tada, kai artimą pradedame matyti ne kaip atskirą asmenį „šalia manęs“, o kaip „kitą mane“. Ne mažiau tikrą, ne mažiau vertą, ne mažiau Dievo trokštamą. Bažnyčios mokymas kalba paprastai, bet giliai: kiekvienas žmogus, be … [Skaityti toliau…]
Apvalymas – tai daugiau nei švara. Tai veiksmas, kuris pasiruošia susitikimui. Liturgijoje apvalomi indai, rankos, net altorius – ne dėl išorinio įspūdžio, bet dėl pagarbos. Tai liudijimas, kad čia vyksta kas daugiau nei apeigos: čia ateina pats Dievas. Kunigas prieš Eucharistiją tyliai meldžia: „Nuplauk mane, Viešpatie, nuo kaltės“. Po Komunijos, kai duona jau konsekruota ir … [Skaityti toliau…]
Anafora – tai pagrindinė ir švenčiausia Eucharistijos maldos dalis, kurioje įvyksta duonos ir vyno perkeitimas į Kristaus Kūną ir Kraują. Tai širdis to, ką Bažnyčia švenčia Mišiose. Anafora – tai šventas veiksmas, kurio metu dangus ir žemė susilieja viename dėkojimo ir aukos akte. Žodis „anafora“ graikiškai reiškia „pakėlimas“, „atnaša“. Tai nurodo tiek auką, kuri pakeliama … [Skaityti toliau…]
Kai liturgijoje ištariamas žodis „altorius“, daugeliui prieš akis iškyla akmeninis stalas bažnyčios šventovėje. Tačiau Bažnyčios mokymas kviečia matyti giliau – tai ne vien stalas, o erdvė, kur susilieja dangus ir žemė. Altorius nėra tik simbolis. Tai vieta, kur regimas susitikimas su neregimu. Dangaus altorius – tai ne abstrakti vizija, o Eucharistijos šerdis. Prie jo renkasi … [Skaityti toliau…]
Abraomo istorija yra vienas iš kertinių akmenų ne tik žydų, bet ir krikščioniškojo tikėjimo. Jo aukurai – ne vien akmeniniai statiniai, bet dvasinės žymės, liudijančios žmogaus kelionę su Dievu. Jie žymi vietas, kur žmogus sustojo ne dėl poilsio, o dėl susitikimo. Kur išsitiesė ne kilimas, o auka. Kur prakalbo ne žmogaus, o Dievo balsas. Abraomas, … [Skaityti toliau…]
Katalikų Bažnyčioje kai kurios svarbiausios apeigos vyksta ne masių akivaizdoje, o tarsi Bažnyčios „plaučiuose“ – liturginėje tyloje, kur šventinamas pats pasaulio kvapas. Toks yra aliejaus pašventinimas. Tai ritualas ir teologinė drąsa tikėti, kad regimas pasaulis gali tapti Šventosios Dvasios įrankiu. Kad Dievas nori liesti žmones ne tik per žodį, bet ir per kvapą, pojūtį, patepimą. … [Skaityti toliau…]
Kai šiandien pamatome musę, dažniausiai pirmoji reakcija – ją nuvyti. Ji trikdo, erzina, lenda į akis, sėda ant nešvarių paviršių. Musė šiuolaikinėje vaizduotėje siejama su purvu, sugedusiu maistu, netgi su mirtimi – juk ji dažnai šmirinėja aplink lavonus ir šiukšles. Bet Senovės Egipte buvo kitaip. Ten musė turėjo keistą, netgi garbingą vietą. Ji tapo ištvermės … [Skaityti toliau…]
Didysis penktadienis – viena reikšmingiausių dienų krikščioniškame liturginiame kalendoriuje. Tai diena, kai tikintieji visame pasaulyje susitelkia prisiminti ir apmąstyti Jėzaus Kristaus kančią, nukryžiavimą ir mirtį. Ši diena nėra tik istorinės nelaimės paminėjimas – tai tikėjimo šerdis, momentas, kai Dievas, tapęs žmogumi, paaukojo savo gyvybę už žmonijos nuodėmes. Ką darome per Didįjį penktadienį? Didysis penktadienis – … [Skaityti toliau…]