Josepho Haydno oratorija „Metų laikai“ (vok. Die Jahreszeiten, Hob. XXI:3), sukurta 1801 m., yra vėlyvas klasicizmo muzikos šedevras, švenčiantis gamtos ciklą ir Dievo kūrinijos grožį. Po sėkmingos oratorijos „Sutvėrimas“, Haydnas vėl bendradarbiavo su libretistu Gottfried van Swieten, kuris pritaikė tekstą pagal Jameso Thomsono poemą The Seasons. Kūrinys susideda iš keturių dalių, atitinkančių metų laikus – … [Skaityti toliau…]
Johanno Sebastiano Bacho Kalėdų oratorija (vok. Weihnachtsoratorium, BWV 248) yra šešių dalių ciklas, sukurtas 1734–1735 m. Leipcige. Šis kūrinys laikomas vienu reikšmingiausių baroko epochos sakralinės muzikos šedevrų, skirtu švęsti Kristaus gimimą per Kalėdų laikotarpį. Kiekviena dalis atitinka tam tikrą Kalėdų šventės dieną – nuo Kristaus gimimo (pirmoji dalis, gruodžio 25 d.) iki Trijų Karalių šventės … [Skaityti toliau…]
„Mesijas“ yra oratorija – monumentalus muzikinis kūrinys, kuriame jungiasi orkestras, choras ir solistai. Skirtingai nei opera, oratorija neturi sceninio veiksmo, kostiumų ar vaidybos. Ji skirta klausytis koncertinėje aplinkoje. Libretas – tai žodžiai, kuriuos kompozitorius naudojo kurdamas muziką. Tad „Mesijas“ turi libretą (žodžių rinkinį), bet pats kūrinys yra oratorija. Muziką sukūrė garsusis George Frideric Handel (1685–1759) … [Skaityti toliau…]
Josepho Haydno oratorija „Sutvėrimas“ (vok. Die Schöpfung, Hob. XXI:2) yra vienas ryškiausių klasicizmo epochos sakralinės muzikos kūrinių, sukurtas 1796–1798 m. ir pirmą kartą atliktas 1798 m. Vienoje. Įkvėptas Georgo Friedricho Händelio oratorijų, kurias Haydnas girdėjo Londone, šis kūrinys švenčia pasaulio sukūrimą, kaip aprašyta Biblijos Pradžios knygoje. Oratorija susideda iš trijų dalių, kurios vaizduoja chaoso virsmą … [Skaityti toliau…]
Palaiminimai (Benedictiones) – tai trumpi maldos sakiniai, kuriais prašoma Dievo malonės, apsaugos ar dėkojama už Jo gerumą. Lotyniškai Benedictiones reiškia „palaiminimai“. Jie gali būti naudojami liturgijoje, kasdienėse maldose ar įvairiomis progomis. 1. Tradiciniai šventiko sakomi palaiminimai (Mišių pabaigoje ar kitu metu):„Tegul Viešpats jus laimina ir saugo.“„Tegul Viešpats apšviečia savo veidą ir būna jums maloningas.“(Skaičių knyga … [Skaityti toliau…]
Matutini (lot. Matutinum), dabar dažniausiai vadinama Skaitymų valanda (Officium lectionis), buvo tradicinė naktinė arba ankstyvo ryto malda vienuoliniuose breviarijose. Iki II Vatikano Susirinkimo Matutini kartu su Laudes sudarė rytmetinę Dievo tarnybos dalį. Ši valanda apimdavo psalmes, skaitinius iš Šventojo Rašto ir Bažnyčios Tėvų raštų. 1. Pradžios kreipinysV. Domine, labia mea aperies.R. Et os meum annuntiabit … [Skaityti toliau…]
1. Pradžios kreipinys:V. Dieve, ateik man padėti.R. Viešpatie, skubėk manęs gelbėti.Garbė Dievui Tėvui, ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai, kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, per amžių amžius. Amen. 2. Himnas (pvz., darbo dienai):Štai nauja diena patekėjo,Maloningas Viešpats ją davė,Kad Jo šviesoje žengtumeIr Jo tiesą širdyje saugotume. 3. Psalmių giedojimas su antifonomis (priklauso nuo dienos)Psalmė 63(62):O … [Skaityti toliau…]
Sola fide – lotyniškas terminas, reiškiantis „vien tik per tikėjimą“ – yra viena iš pagrindinių protestantų Reformacijos doktrinų, suformuluota XVI a. Ši doktrina teigia, kad žmogus yra išgelbėtas ir nuteisinamas Dievo akivaizdoje vien tik per tikėjimą į Jėzų Kristų, o ne per gerus darbus, religines apeigas ar kitus nuopelnus. Sola fide tapo Reformacijos šerdimi, ypač … [Skaityti toliau…]
Antifonaras – tai liturginė knyga, kurioje surašyti Bažnyčios valandų liturgijos (dienos maldų ciklo) giesmių ir antifonų tekstai bei melodijos. Antifonos – trumpi giedami sakiniai arba frazės, dažniausiai įžanginės arba atsakomosios eilutės prieš psalmes, kurios suteikia giesmei kontekstą ar nuotaiką. Antifonaras buvo būtinas chorui ar bendruomenei, kad visi maldos dalyviai galėtų vieningai giedoti pagal tą pačią … [Skaityti toliau…]
Sarakostai vienuoliai, dar vadinami Sarabaitais (sarabaites lotynų kalba), yra viena iš vienuolių kategorijų, paminėtų šv. Benedikto reguloje (Regula Benedicti), parašytoje apie 529 m. Ši regula, kuri tapo Vakarų krikščionybės vienuolinio gyvenimo pagrindu, išskiria keturis vienuolių tipus: cenobitus, anachoretus, sarabaitus ir girovagus. Sarakostai, kartu su girovagais, laikomi „blogaisiais“ vienuoliais, nes jų gyvenimo būdas neatitinka Benedikto vizijos … [Skaityti toliau…]