Nuo seniausių laikų žmonės medžius laikė ne tik gamtos dalimi ir dvasiniais simboliais, tiltais tarp žmogaus ir dievų, gyvųjų ir protėvių. Daugelio tautų tikėjimuose medžiai buvo gyvenimo, pasaulio sandaros ar dieviškos išminties ženklai. Prie jų buvo meldžiamasi, aukojamos dovanos, sprendžiami bendruomenės ginčai, ieškoma apsaugos, išminties ar gydymo. Medžiai tapo susitikimų su dieviškuoju vietomis, kur gamta … [Skaityti toliau…]
Jėzaus Kristaus išdavimas yra vienas tragiškiausių ir teologiškai reikšmingiausių Naujojo Testamento epizodų. Šis įvykis, aprašytas visose keturiose evangelijose (Mato, Morkaus, Luko ir Jono), atskleidžia žmogaus silpnybę, dieviškąją valią ir išganymo plano kulminaciją. Jėzaus išdavimas įvyko Getsemanės sode, netoli Jeruzalės, po Paskutinės vakarienės. Šis momentas žymi perėjimą nuo Jėzaus mokymo ir tarnystės prie jo kančios ir … [Skaityti toliau…]
Dar nuo senovės žmonės ieškojo vieno stebuklingo vaisto, kuris galėtų išgydyti visas ligas. Senovės graikai tai vadino panacėja – vardas kilęs nuo Panakejos, Asklepijo dukros, mitologinės gydymo deivės. Tačiau krikščioniškame mąstyme panacėjos idėja įgavo visai kitą atspalvį: tai jau ne vaistinė žolelė ar eliksyras, o žmogaus širdies troškimas būti pilnai išgydytam – ne tik kūnu, … [Skaityti toliau…]
Agonija (gr. agonia, iš agon – kova, kova iki galo) reiškia intensyvią fizinę, emocinę ar dvasinę kančią, dažnai siejamą su mirties procesu arba kraštutiniu skausmu. Tai būsena, kai žmogus išgyvena didžiulį fizinį ar psichologinį stresą, dažnai suvokdamas artėjančią pabaigą. Šiuolaikinėje kalboje terminas gali būti vartojamas ir perkeltine prasme, apibūdinant stiprų emocinį ar moralinį konfliktą. Žodis … [Skaityti toliau…]
Jėzaus genealogija – tai jo protėvių sąrašas, parodytas Biblijoje, Mato ir Luko evangelijose. Tai istorija, kaip Dievas įgyvendino savo pažadą atsiųsti Mesiją – Jėzų. Genealogijos rodo, kad Jėzus yra Abraomo ir Dovydo palikuonis, kaip buvo pranašauta Senajame Testamente. Be to, jos atskleidžia, kad Dievas naudojo netikėčiausius žmones. Biblijoje yra dvi Jėzaus genealogijos – viena pagal … [Skaityti toliau…]
Senajame Testamente dažnai sutinkamas žodis zonah (זונה) pažodžiui reiškia prostitutė arba palaido gyvenimo moteris. Tačiau Biblijos tekstuose šis terminas turi platesnę ir gilesnę reikšmę, apimančią tiek fizinį neištikimumą, tiek dvasinį nuklydimą nuo Dievo. Rahaba iš Jericho yra viena žinomiausių zonah pavyzdžių. Jozuės knygoje rašoma: „Jozuė… išsiuntė du vyrus žvalgų, sakydamas: Eikite ir apsižvalgykite Jeriche. Jie … [Skaityti toliau…]
Konkubinatas – tai istorinis terminas, apibūdinantis nesantuokinį, dažniausiai ilgalaikį vyro ir moters bendrą gyvenimą, panašų į santuoką, bet neturintį teisinio ar religinio santuokos statuso. Tokiuose santykiuose gyvenanti moteris vadinama konkubina, o vyras – konkubininkas. Šis reiškinys buvo paplitęs įvairiose kultūrose ir epochose, įskaitant senovės Romą, viduramžių Europą ir kai kurias krikščioniškas visuomenes, nors Bažnyčia dažnai … [Skaityti toliau…]
Katakombos – tai senovės požeminės kapinės, kurios dažniausiai siejamos su ankstyvuoju krikščionybės laikotarpiu. Jos buvo naudojamos ne tik laidoti mirusiuosius, bet ir slėptis persekiojimų metu, rengti religinius susirinkimus. Šios urvų sistemos yra svarbus istorinis ir kultūrinis palikimas, rodantis krikščionių tikėjimo raidą. Katakombos – tai išplatintos požeminės tunelių ir nišų sistemos, kurios Romoje ir kituose senovės … [Skaityti toliau…]
Sakartvelas ir Gruzija – du pavadinimai, vartojami tai pačiai Pietų Kaukazo valstybei, esančiai rytinėje Juodosios jūros pakrantėje, apibūdinti. Šie pavadinimai atspindi skirtingas istorines, lingvistines ir kultūrines perspektyvas, o jų kilmė bei vartojimas yra glaudžiai susiję su regiono religine tapatybe, ypač krikščionybe, kuri Sakartvele yra dominuojanti religija. Pavadinimas Sakartvelas yra autentiškas, gruzinų kalboje vartojamas šalies vardas … [Skaityti toliau…]
Krikščionių teologijoje ir filosofijoje sąvoka maximum absolutum (lot. „absoliutus maksimumas“) apibūdina Dievą kaip begalinę, tobulą ir transcendentišką esybę, kuri pranoksta visas žmogiškas kategorijas, tokias kaip dydis, forma ar laikas. Šią idėją XV a. išplėtojo vokiečių teologas ir filosofas Mikalojus Kuzietis (Nicholas of Cusa), savo veikale De Docta Ignorantia (Apie mokytą nežinojimą) teigdamas, kad Dievas yra … [Skaityti toliau…]
Krikščionių mistikoje caligo ignorantiae (lot. „nežinojimo tamsa“) yra gili teologinė sąvoka, apibūdinanti būseną, kai siela, ieškodama Dievo, atsisako racionalaus žinojimo ir pasineria į dieviškąją paslaptį, kurią gaubia „tamsa“. Ši tamsa nėra neišmanymas ar neviltis, bet veikiau nuolankus pripažinimas, kad Dievas yra anapus žmogaus proto ribų. Populiarinta šv. Bonaventūros ir įkvėpta ankstesnių mistikų, tokių kaip Pseudo-Dionisijus … [Skaityti toliau…]
Krikščionių mistikoje terminas excessus mentis (lot. „sielos išėjimas“ arba „proto peržengimas“) apibūdina gilų dvasinį patyrimą, kai žmogaus siela, per maldą ir kontempliaciją, pakyla virš savo žmogiškų ribų ir susivienija su Dievu. Ši sąvoka, ypač išplėtota viduramžių teologų, tokių kaip šv. Bonaventūra, atspindi mistinį kelią, kuriame siela peržengia racionalų mąstymą ir pasineria į dieviškąją meilę. Terminas … [Skaityti toliau…]