Šventyklos kalnas (hebr. הַר הַבַּיִת, Har haBayīt; arab. الحرم الشريف, al-Ḥaram al-Sharīf) – kalva, esanti Jeruzalės senamiestyje, laikoma šventa vieta trims pagrindinėms monoteistinėms religijoms: judaizmui, krikščionybei ir islamui. Ši vieta, apsupta atraminių sienų, įskaitant garsiąją Raudų sieną, yra ne tik religinis, bet ir politinis bei kultūrinis simbolis, išliekantis vienu pagrindinių Izraelio ir Palestinos konflikto židinių. … [Skaityti toliau…]
Izraelio valstybė yra unikali savo istorija, religine reikšme ir sudėtingu santykiu su aplinkiniais regionais. Jos kūrimasis, tapatybė ir religiniai įsitikinimai yra glaudžiai susiję su judaizmu, o istorinės šaknys siekia tūkstančius metų atgal. Norint suprasti Izraelio valstybės kilmę, reikia atsigręžti į Senojo Testamento laikus. Pag, Hebrajų tauta, vadinama izraelitais, gyveno Kanaano žemėje, kuri vėliau tapo žinoma … [Skaityti toliau…]
Anchas (dar vadinamas „ancho kryžius“ arba egiptietiškasis gyvybės ženklas) – vienas atpažįstamiausių simbolių Senovės Egipto mene ir religijoje. Jis vaizduojamas kaip kryžius su ovalia kilpa viršuje ir dažnai laikomas dievų, faraonų ar šventųjų gyvūnų rankose. Šis ženklas reiškė gyvybę, gyvenimo galią, nemirtingumą ir dievišką apsaugą. Anchas (hieroglifas Ꜥnḫ) reiškia „gyventi“ arba „gyvybė“. Tai ne tik … [Skaityti toliau…]
Visų Šventasis Valdove, tu leidai mums, nusidėjėliams ir nevertiems tarnams, tarnauti prie tavo šventojo altoriaus – ne dėl mūsų teisumo, bet dėl tavo gailestingumo ir dosnios meilės. Drąsiai artindamiesi prie tavo altoriaus, mes aukojame tau tavo Kristaus Kūną ir Kraują, prašydami, kad tavo Šventoji Dvasia nužengtų ant mūsų ir ant šių atnašų, ir padarytų šią … [Skaityti toliau…]
Šis maldų rinkinys – tai Suffragia, senoji Bažnyčios tradicija melstis už mirusiuosius. Žodis suffragium lotyniškai reiškia „užtarimą“, „balsą“, „prašymą“ – o liturgijoje jis nusako bendruomenės maldą, kuri lydi mirusiojo sielą į susitikimą su Dievu. Šios maldos nekelia triukšmo, bet jų tylus kvėpavimas stipresnis už gedulo tylą: jos išreiškia viltį, pagarbą ir meilę, kuri nepavaldžią mirčiai. … [Skaityti toliau…]
Dominikonai – tai katalikų vienuolių bendruomenė, oficialiai vadinama Ordo Praedicatorum, Pamokslininkų ordinu. Tai ne tik senas religinis ordinas – tai intelektuali dvasinė šeima, kuri per daugiau nei aštuonis šimtus metų suformavo svarbius Bažnyčios teologijos, švietimo ir misijų pamatus. Jų istorija prasidėjo XIII a., kai ispanų kilmės kunigas Dominykas Guzmán pamatė, kad paprasto žmogaus širdį dažnai … [Skaityti toliau…]
Dominikonų ordinas (lot. Ordo Praedicatorum – Pamokslininkų ordinas) – vienas įtakingiausių katalikų vienuolinių ordinų, įkurtas XIII a. pradžioje, tuo metu, kai Europoje plito eretikų judėjimai, o Bažnyčia ieškojo naujų būdų pasiekti žmonių sąžinę. Dominikonai nuo pat pradžių nebuvo vien „vienuoliai už sienų“ – jie buvo intelektualūs misionieriai, miestų pamokslininkai, akademikai, žinių ir tikėjimo skleidėjai. Jų … [Skaityti toliau…]
Suffragia – tai lotyniškas žodis, reiškiantis „užtarimo maldos“ arba „prašymai“. Krikščioniškoje liturginėje kalboje jis nusistovėjo kaip terminas, nusakantis maldas už mirusiuosius – kad jų siela būtų apvalyta ir pasiektų amžinąją bendrystę su Dievu. Lietuviškai dažnai verčiamas kaip „užtarimas“, „užtarimo maldos“ arba „prašymai už mirusiuosius“. Ši sąvoka kilusi iš senosios Bažnyčios tradicijų, kai bendruomenė, susidūrusi su … [Skaityti toliau…]
„Ordo Exsequiarum Romani Pontificis“ – tai oficialus Romos popiežiaus laidotuvių apeigynas, liturginis vadovas, kuriame išdėstyta kaip turi būti švenčiama popiežiaus mirtis, laidotuvių Mišios, paskutinioji rekomendacija (commendatio), laidotuvių procesija ir kapinių liturgija. Tai daugiau nei ritualas – tai teologinė išraiška apie tikėjimą Prisikėlimu, Bažnyčios vienybę ir popiežiaus kaip ganytojo misijos užbaigimą. Pirmasis apeigynas buvo parengtas 1998 … [Skaityti toliau…]
Abraxas (kartais lietuviškai vadinamas Abraksas) – tai vienas paslaptingiausių ir prieštaringiausių dievinių vardų, sutinkamų senoviniuose gnostiniuose tekstuose. Tai vardas, kuris savyje sujungia dvi jėgas – gėrį ir blogį, šviesą ir šešėlį, gyvybę ir sunaikinimą. Tai ne Dievas kaip Tėvas ar Ganytojas, o Dievas kaip visa ko šaltinis – net ir to, kas mums atrodo negera. … [Skaityti toliau…]