Kas yra Suffragia?

Suffragia – tai lotyniškas žodis, reiškiantis „užtarimo maldos“ arba „prašymai“. Krikščioniškoje liturginėje kalboje jis nusistovėjo kaip terminas, nusakantis maldas už mirusiuosius – kad jų siela būtų apvalyta ir pasiektų amžinąją bendrystę su Dievu. Lietuviškai dažnai verčiamas kaip „užtarimas“, „užtarimo maldos“ arba „prašymai už mirusiuosius“.

Ši sąvoka kilusi iš senosios Bažnyčios tradicijų, kai bendruomenė, susidūrusi su mirtimi, atsigręždavo į Dievą su prašymais dėl mirusiojo sielos. Dar IV amžiuje tikintieji ėmė aukoti Eucharistiją už mirusiuosius, o laikui bėgant tai tapo išplėtota maldos sistema vienuolynuose.

Dominikonų ordinas (Ordo Prædicatorum) suffragia laikė dvasiniu įsipareigojimu. Kiekviena jų bendruomenė privalėjo, vadovaudamasi konstitucijomis, reguliariai melstis už brolius, seseris ir rėmėjus, iškeliavusius į amžinybę. Maldos būdavo organizuotos pagal tikėjimo metų kalendorių, su aiškiomis datomis ir tekstais.

Pagal „Ordo Exsequiarum“, suffragia atliekama šiais atvejais: per laidotuves, devintą dieną po mirties (novemdiales), trisdešimtą dieną, per metines, per Visų mirusiųjų dominikonų dieną ir per visas Mišias, kai minimi mirusieji. Taip pat numatyta speciali Liturgia Horarum versija (valandų liturgija), Psalmių giedojimas, Officium defunctorum (maldos už mirusiuosius), užtarimo litanijos, ypač paskutinės rekomendacijos metu.

Dokumente nurodoma:

„Suffragia a Constitutionibus singulorum cœtuum Familiæ Dominicanæ expetita opportune memorantur in capitulo huius Ritualis…“
Tai reiškia, kad maldos už mirusiuosius nėra pasirinktinės – jos įrašytos į kiekvienos dominikonų bendruomenės pareigą, atsižvelgiant į konstitucinius įsipareigojimus.

Dar viena reikšminga ištrauka pabrėžia, kodėl šios maldos svarbios:
„Omnis enim defunctus, misericordia Dei et supplicatione Ecclesiæ circumdatus, partem habet in Ierusalem cœlesti“
– Kiekvienas mirusysis, supamas Dievo gailestingumo ir Bažnyčios maldos, turi vietą Dangiškojoje Jeruzalėje.

Katekizmas taip pat moko, kad „maldos už mirusiuosius padeda jiems būti išlaisvintiems iš nuodėmių ir pasiekti amžinąjį gyvenimą“. Todėl suffragia nėra vien tradicinis veiksmas – tai tikroji meilės raiška, dvasinės brolystės tęstinumas anapus ribos.

Suffragia dominikonams nėra tik malda – tai išraiška, kad joks brolis nėra pamirštas, kad net ir mirtis nesutrauko ryšio. Tai teologinė ir liturginė dovana, kurios šaknys slypi velykiniame tikėjime, jog mirtis nėra pabaiga, o perėjimas.

1. Maldos forma už mirusįjį dominikoną (arba tikintįjį):

Viešpatie, gailestingumo Tėve,
Tau patikime savo brolį (ar sesę) N.,
kurį (kurią) pašaukei iš šio gyvenimo.

Tu buvai jam (jai) ganytojas žemėje,
tebūsi ir dabar jo (jos) vedlys į amžinąją šviesą.

Nuplauk jo (jos) sielą nuo nuodėmių dėmių,
priimk jį (ją) į savo šventųjų būrį,
kur nebėra skausmo, nei ašarų, nei liūdesio,
bet yra amžinas džiaugsmas ir ramybė.

Tegul angelai jį (ją) lydi,
tegul Tavo Sūnus jį (ją) atpažįsta kaip savąjį,
ir įveda į dangiškojo gyvenimo pilnatvę.

Per Kristų, mūsų Viešpatį.
Amen.

2. Maldos forma bendruomenei po brolio ar sesers mirties (skaitoma refektoriume arba kapinėse):

Dieve, gyvųjų ir mirusiųjų Valdove,

šiandien prisimename savo brolį (sesę) N.,
kuris (kuri) buvo mūsų bičiulis, mokytojas, bendrakeleivis.

Tu buvai su juo (ja) jo (jos) gyvenimo dienomis –
būk su juo (ja) ir dabar, kai jis (ji) išėjo į tylą.

Atmink jo (jos) ištikimybę, jo (jos) ištartus žodžius,
jo (jos) meilę tiesai, troškimą Tave pažinti ir tarnauti.

Priimk jį (ją) į ramybę,
kurioje nėra nei vakar, nei rytoj,
o tik dabartis, alsuojanti Tavo artumu.

Tegul jo (jos) vardas būna įrašytas danguje,
o mūsų širdyse – gyvas dėkingumas.

Kristau, prisikėlęs iš mirties,
tebūna Tu jam (jai) gyvenimas be pabaigos.

Amen.

Skaitykite daugiau..
Suffragia sąvoka slepia kur kas daugiau nei vien formalius tekstus. Istoriškai tai buvo tarsi dvasinis solidarumo tinklas, jungiantis gyvuosius su tais, kurie jau peržengė amžinybės slenkstį. Įdomu tai, kad viduramžiais vienuolynai sudarinėdavo specialius susitarimus, vadinamus maldos ryšiais. Vienas vienuolynas įsipareigodavo melstis už kito vienuolyno mirusius narius, taip sukurdami milžinišką užtarimo grandinę visoje Europoje. Tai buvo tarsi dvasinė draudimo sistema, kurioje niekas nelikdavo vienas.

Dar vienas mažai žinomas faktas yra susijęs su mirusiųjų knygomis, vadinamomis nekrologais. Jose būdavo kruopščiai surašomi vardai, kad broliai nepamirštų paminėti kiekvieno iškeliavusiojo per liturgines valandas. Kartais šios maldos tapdavo netgi politiniu įrankiu, kai valdovai prašydavo vienuolių melstis už jų gimines, tikėdamiesi, kad toks dvasinis kapitalas padės jiems lengviau pasiekti dangų. Šiandien šis paprotys primena, jog krikščioniška bendruomenė neturi ribų tarp laiko ir erdvės. Tai tarsi nematomas tiltas, kuriuo keliauja mūsų meilė ir viltis, išreikšta paprastais, bet giliais žodžiais, skirtais tiems, kurių fizinis buvimas tarp mūsų jau pasibaigė.