„Kebra Nagast“ (taip pat rašoma Kebra Naghast) yra vienas svarbiausių Etiopijos literatūros ir religijos tekstų, turėjęs didžiulę įtaką Etiopijos tapatybei, politinei ideologijai ir krikščioniškajai tradicijai. Pavadinimas amharų kalba reiškia „Karalių šlovė“ arba „Karalių galybė“, ir tai tiksliai atspindi knygos tikslą – pateisinti Etiopijos karalių valdžią, susiejant ją su bibliniu pasakojimu ir dieviška kilme.

Tekstas susiformavo XIII a., tačiau remiasi daug senesnėmis tradicijomis, mitais ir žodiniais pasakojimais. Jis parašytas ge’ez kalba – senąja Etiopijos liturgine kalba – ir ilgą laiką buvo laikomas šventu dokumentu, prieinamu tik dvasininkams ir karališkajai valdžiai. „Kebra Nagast“ nėra vien istorinis pasakojimas; tai politinis, teologinis ir kultūrinis manifestas, kuriuo Etiopijos imperatoriai grindė savo valdžią daugiau nei 700 metų.

Knygos turinys ir pagrindinės temos

Svarbiausia „Kebra Nagast“ dalis – Karalienės Šebos ir Karaliaus Saliamono istorija. Pasakojama, kad karalienė atvyko į Jeruzalę išgirsti Saliamono išminties, o jų susitikimas baigėsi sūnaus Meneliko gimimu. Šis pasakojimas yra kertinis, nes būtent Menelikas laikomas Etiopijos Solomoniškosios dinastijos pradininku. Taip sukuriama idėja, kad Etiopijos karaliai yra tiesioginiai Saliamono palikuonys, o jų valdžia – dieviškai įteisinta.

Knygoje taip pat pasakojama, kad Menelikas, suaugęs ir apsilankęs pas savo tėvą Jeruzalėje, išvežė Sandoros skrynią į Etiopiją. Tai vienas svarbiausių „Kebra Nagast“ teiginių, nes jis suteikia Etiopijai ypatingą religinį statusą: šalis pristatoma kaip naujoji išrinktoji tauta, perėmusi Dievo palankumą iš Izraelio. Šis motyvas tapo pagrindu Etiopijos krikščioniškajai savivokai ir iki šiol yra gyvas Etiopijos ortodoksų tradicijoje.

Knygoje taip pat aptariama:

• karaliaus vaidmuo kaip Dievo paskirto valdovo,
• teisingumo ir įstatymo svarba,
• pranašų autoritetas,
• šventų relikvijų apsauga,
• dvasinė ir politinė tvarka, kurią turi palaikyti valdovas.

Tai modelis, kaip turi atrodyti teisinga valstybė ir kokia turi būti valdovo atsakomybė.

Kebra Nagast reikšmė Etiopijai

„Kebra Nagast“ tapo pagrindiniu Etiopijos valstybingumo dokumentu. Ji atliko kelias funkcijas:

• Legitimavo Solomoniškąją dinastiją, kuri valdė Etiopiją iki pat XX a.
• Suteikė religinį pagrindą monarchijai, teigdama, kad valdžia kyla ne iš žmonių, o iš Dievo.
• Sujungė vietines tradicijas su bibliniu pasakojimu, sukurdama unikalią Etiopijos krikščionybės formą.
• Sustiprino nacionalinę tapatybę, nes etiopai save suvokė kaip tautą, turinčią tiesioginį ryšį su Saliamonu ir Sandoros skrynia.
• Paveikė liturgiją, meną, teisę ir politinę kultūrą, tapdama vienu iš svarbiausių tekstų šalyje.

Iki pat Haile Selassie laikų „Kebra Nagast“ buvo laikoma valstybine ideologija, o imperatoriai savo valdžią grindė būtent šiuo tekstu.

Kas knygoje svarbiausia?

Nors „Kebra Nagast“ apima daug temų, trys idėjos yra kertinės:

Solomoniškosios dinastijos kilmė. Knyga teigia, kad Etiopijos karaliai yra tiesioginiai Saliamono ir Šebos palikuonys, todėl jų valdžia yra šventa ir nepaneigiama.

Sandoros skrynios perkėlimas į Etiopiją. Tai suteikia Etiopijai religinį centrą, kuris, pasak tradicijos, yra svarbesnis nei Jeruzalė. Ši idėja iki šiol gyva Aksumo bažnyčioje.

Dieviškosios tvarkos modelis. Knyga apibrėžia, kaip turi atrodyti teisinga valstybė: valdovas turi būti išmintingas, teisingas, paklusnus Dievo įstatymams ir saugoti tautos šventumą.

Šis tekstas tebėra reikšmingas Etiopijos ortodoksų bažnyčiai, istorikams, tyrinėjantiems Afrikos krikščionybę, kultūrologams, nagrinėjantiems tapatybės formavimą, Rastafari judėjimui, kuris Haile Selassie laiko Saliamono palikuoniu, politinei istorijai, nes knyga veikė valstybės valdymą šimtmečius.

Kebra Nagast skyriai

Nors knyga yra vientisa, jos pasakojimas vystosi etapais: 1–20 skyriuose aprašoma pasaulio sukūrimo istorija ir dieviškoji karalių kilmė nuo Adomo iki Abraomo; 21–32 skyriuose pasakojama garsioji istorija apie Šebos karalienės (Makedos) kelionę pas Saliamoną ir jų sūnaus pradėjimą; 33–39 skyriuose sūnus Menelikas užaugęs vyksta į Jeruzalę pas tėvą ir yra vainikuojamas; 40–63 skyriuose vyksta svarbiausias knygos įvykis – Sandoros skrynios (Siono) pagrobimas iš šventyklos ir jos stebuklingas pergabenimas į Etiopiją; 64–83 skyriuose aprašomas Saliamono nuopuolis senatvėje ir kitų pasaulio karalysčių istorija; galiausiai 84–117 skyriuose įtvirtinama Saliamono dinastija Etiopijoje ir pateikiamos krikščioniškos pranašystės bei teologiniai paaiškinimai.

1. Apie karalių šlovę (Aiškinama, kad karalių valdžia kyla tiesiogiai iš Dievo ir yra šventa. Teigiama, kad tikroji „šlovė“ priklauso Adomo ir Dovydo palikuonims.)
2. Apie karalių didybę (Tęsiama mintis apie monarchijos prigimtį ir jos svarbą pasaulio tvarkai. Pabrėžiama, kad Etiopijos karaliai yra aukščiau kitų tautų valdovų.)
3. Apie Adomo karalystę (Pasakojama, kaip Dievas paskyrė Adomą žemės valdovu ir pirmuoju karaliumi. Jis aprašomas kaip tobulas valdovas iki nuopuolio.)
4. Apie pavydą (Aprašoma, kaip puolęs angelas (velnias) ėmė pavydėti Adomui jo šlovės. Dėl šio pavydo buvo sukurta intriga, lėmusi Adomo išvarymą iš Rojaus.)
5. Apie Seto karalystę (Dievas paguodė Adomą, suteikdamas jam sūnų Setą, kuris perėmė dieviškąją valdžios liniją. Setas vaizduojamas kaip klusnus ir teisus paveldėtojas.)
6. Apie Kaino nuodėmę (Pasakojama apie brolžudystę: Kainas nužudo Abelį iš pavydo. Tai parodo blogio atsiradimą žmonių giminėje ir Kaino palikuonių atskyrimą.)
7. Apie Nojų (Pristatomas Nojus, kuris vienintelis išliko teisus sugedusiame pasaulyje. Jis tampa naujuoju žmonijos tėvu ir karališkosios linijos tęsėju.)
8. Apie Tvaną (Aprašomas pasaulinis tvanas, sunaikinęs nusidėjėlius. Nojaus arka tampa išsigelbėjimo simboliu.)
9. Apie Nojaus sandorą (Dievas pažada Nojui daugiau niekada nenaikinti žemės tvanu. Nojaus sūnūs (Semas, Chamas, Jafetas) tampa naujų tautų pradininkais.)
10. Apie Sioną (Pirmą kartą minima Sandoros skrynia (Sionas) kaip Dievo buveinė žemėje. Ji pristatoma kaip šventenybė, kuri vėliau teks Etiopijai.)
11. Vieningas trijų šimtų aštuoniolikos ortodoksų tėvų pareiškimas (Teologinis intarpas, kuriame Nikėjos susirinkimo tėvai patvirtina Siono šventumą. Tai tarsi krikščioniškas istorijos patvirtinimas.)
12. Apie Kanaaną (Pasakojama, kaip Nojaus sūnus Chamas pamatė tėvo nuogybę ir buvo prakeiktas. Kanaano palikuonys pasmerkiami tarnauti Semo palikuonims.)
13. Apie Abraomą (Dievas pasirenka Abraomą ir liepia jam palikti savo tėvų namus. Abraomas tampa tikėjimo tėvu ir karališkosios linijos saugotoju.)
14. Apie Abraomo sandorą (Dievas sudaro amžinąją sąjungą su Abraomu ir jo palikuonimis. Pažadama, kad iš jo giminės kils didžios tautos ir karaliai.)
15. Apie Izaoką ir Jokūbą (Dieviškasis palaiminimas perduodamas iš tėvo sūnui: Izaokui, o vėliau Jokūbui. Ši linija veda link karaliaus Dovydo.)
16. Apie Rubeną (Jokūbo pirmagimis Rubenas nusideda su tėvo sugulove ir praranda pirmagimystės teisę. Valdžia pereina Judui, iš kurio kils Dovydas.)
17. Apie Siono šlovę (Detaliau aprašoma Sandoros skrynios galia ir reikšmė. Ji vaizduojama kaip gyvas Dievo buvimo ženklas, teikiantis pergalę karuose.)
18. Kaip sutarė ortodoksų tėvai ir vyskupai (Dar vienas teologinis patvirtinimas, kad Etiopijos karališkoji linija yra teisėta. Bažnyčios tėvai pripažįsta šią istoriją kaip tiesą.)
19. Kaip ši knyga buvo rasta (Legenda apie tai, kaip „Kebra Nagast“ rankraštis buvo atrastas Sofijos soboro bibliotekoje Konstantinopolyje. Tai suteikia kūriniui autoriteto.)
20. Apie žemės padalijimą (Nojus padalija pasaulį savo sūnums: Semui, Chamui ir Jafetui. Etiopija priskiriama Semo (palaimintojo) valdoms.)
21. Apie Pietų karalienę (Pristatoma Makeda, Šebos karalienė, kaip išmintinga ir galinga valdovė. Ji valdo turtingą šalį ir garbina saulę, kol sužino apie Dievą.)
22. Apie pirklį Tamriną (Karalienės pirklys Tamrinas keliauja į Jeruzalę tiekti medžiagų šventyklos statybai. Jis tampa liudininku Saliamono didybės.)
23. Kaip pirklys grįžo į Etiopiją (Tamrinas grįžta ir su susižavėjimu pasakoja karalienei apie Saliamono išmintį bei Jeruzalės stebuklus. Jo pasakojimas uždega karalienės smalsumą.)
24. Kaip karalienė susiruošė į kelionę (Makeda nusprendžia pati pamatyti Saliamoną ir pasisemti jo išminties. Aprašomas didingas karavano pasiruošimas ir dovanos.)
25. Kaip karalienė atvyko pas karalių Saliamoną (Makeda atvyksta į Jeruzalę ir susitinka su Saliamonu. Karalius ją priima su didžiausia pagarba ir prabanga.)
26. Kaip karalius bendravo su karaliene (Aprašomi jų pokalbiai, kuriuose karalienė bando Saliamono išmintį mįslėmis. Ji lieka sužavėta jo atsakymais ir Dievo pažinimu.)
27. Apie darbininką (Pasakojimas apie tai, kaip Saliamonas elgiasi su paprastais darbininkais statybose. Tai demonstruoja jo teisingumą ir rūpestį pavaldiniais.)
28. Kaip Saliamonas davė nurodymus karalienei (Saliamonas moko Makedą apie vieną tikrąjį Dievą ir Izraelio įstatymus. Karalienė atsižada stabmeldystės ir priima monoteizmą.)
29. Apie tris šimtus aštuoniolika patriarchų (Intarpas, kuriame minimi krikščionių tėvai ir jų pranašystės. Tai susieja Senojo Testamento įvykius su krikščionybe.)
30. Apie tai, kaip karalius Saliamonas prisiekė karalienei (Saliamonas gudrumu priverčia karalienę sulaužyti pažadą nieko neimti jo rūmuose (ji išgeria vandens). Tai tampa pretekstu jiems praleisti naktį kartu.)
31. Apie ženklą, kurį Saliamonas davė karalienei (Po nakties Saliamonas susapnuoja pranašišką sapną ir duoda karalienei savo žiedą. Žiedas skirtas atpažinti jų būsimą sūnų.)
32. Kaip karalienė pagimdė ir grįžo į savo šalį (Kelionės atgal metu Makeda pagimdo sūnų, kurį pavadina Bayna-Lehkem (Meneliku). Ji saugiai grįžta į Etiopiją ir auklėja sūnų.)
33. Kaip Etiopijos karalius keliavo (Užaugęs Menelikas, norėdamas pamatyti tėvą, išsiruošia į Jeruzalę. Jis keliauja su pirklio Tamrino pagalba.)
34. Kaip jaunuolis atvyko į savo motinos šalį (Menelikas pasiekia Gazą, kuri priklauso Saliamonui. Žmonės stebisi jo nepaprastu panašumu į karalių Saliamoną.)
35. Kaip karalius Saliamonas pasiuntė pas sūnų kariuomenės vadą (Girdėdamas apie atvykstantį jaunuolį, panašų į save, Saliamonas siunčia pasitikusius. Jis nujaučia, kad tai jo sūnus.)
36. Kaip karalius Saliamonas bendravo su sūnumi (Tėvas ir sūnus susitinka; Saliamonas džiaugiasi matydamas savo atvaizdą sūnuje. Menelikas parodo žiedą, bet jo net nereikia dėl panašumo.)
37. Kaip Saliamonas klausinėjo savo sūnų (Saliamonas bando sūnaus išmintį ir brandą įvairiais klausimais. Menelikas atsakinėja išmintingai, įrodydamas savo kilmę.)
38. Kaip karalius planavo išsiųsti sūnų su kilmingųjų vaikais (Saliamonas nori, kad Menelikas liktų valdyti Izraelį, bet šis atsisako. Tada karalius nusprendžia siųsti jį į Etiopiją su Izraelio kilmingųjų pirmagimiais.)
39. Kaip jie Saliamono sūnų padarė karaliumi (Jeruzalės šventykloje Menelikas iškilmingai patepamas karaliumi ir gauna vardą Dovydas II. Tai patvirtina valdžios perdavimą Etiopijai.)
40. Kaip kunigas Zadokas davė nurodymus karaliui Dovydui (Vyriausiasis kunigas moko jaunąjį karalių Dievo ir valstybės valdymo įstatymų. Pabrėžiama teisingumo ir tikėjimo svarba.)
41. Apie karalių laiminimą (Ritualinis palaiminimas, kurį gauna Menelikas. Jam linkima pergalės prieš priešus ir ilgo valdymo.)
42. Apie Dešimt įsakymų (Primenami dešimt Dievo įsakymų, kurių privalo laikytis karalius ir tauta. Tai moralinis kodeksas naujai Etiopijos karalystei.)
43. Kaip Izraelio kariuomenės vyrai gavo įsakymus (Kariuomenei ir palydai nurodoma vykti kartu su Meneliku į Etiopiją. Kilmingieji liūdi, kad turės palikti Jeruzalę.)
44. Kaip nedera įžeidinėti karaliaus (Pamokymas apie pagarbą monarchui kaip Dievo vietininkui. Įspėjama apie bausmes už neklusnumą.)
45. Kaip tie, kurie buvo siunčiami, verkė ir kūrė planą (Kilmingųjų sūnūs, nenorėdami palikti Sandoros skrynios ir Dievo malonės, susitaria. Jie nusprendžia slapta pasiimti Skrynią su savimi.)
46. Kaip jie sukūrė planą dėl Siono (Detaliai aprašomas sąmokslas pavogti Skrynią. Azarijas, kunigo Zadoko sūnus, vadovauja šiai operacijai.)
47. Apie Azarijo ir karaliaus auką (Menelikas aukoja šventykloje, o Azarijas nukreipia dėmesį. Tai paruošiamasis žingsnis vagystei.)
48. Kaip jie išgabeno Sioną (Naktį sąmokslininkai įslenka į šventyklą ir, padedami arkangelo Mykolo, išneša Sandoros skrynią. Durys atsidaro stebuklingai.)
49. Kaip tėvas palaimino savo sūnų (Saliamonas, nieko nežinodamas apie vagystę, atsisveikina su sūnumi. Jis laimina jį kelionei ir valdymui.)
50. Kaip jie atsisveikino su tėvu ir kaip miestas gedėjo (Išvykimo scena: didelis liūdesys Jeruzalėje dėl kilmingųjų sūnų išvykimo. Tauta rauda, bet Saliamonas juos ramina.)
51. Kaip jis tarė kunigui Zadokui: „Eik ir atnešk uždangalą…“ (Saliamonas liepia Zadokui paimti Skrynios uždangalą ir atiduoti sūnui kaip apsaugą. Jis vis dar mano, kad Skrynia yra vietoje.)
52. Kaip kunigas Zadokas išėjo (Zadokas eina į šventų švenčiausiąją ir randa, kad Skrynios nebėra. Jį ištinka šokas ir siaubas.)
53. Kaip vežimas buvo duotas Etiopijai (Bėgliai su Skrynia keliauja antgamtiniu greičiu, tarsi skristų vežimu. Dievas ir angelai saugo Skrynią kelionėje.)
54. Kaip Dovydas [Etiopijos karalius] pranašavo ir sveikino Sioną (Menelikas sužino, kad Skrynia yra su jais, ir džiaugsmingai ją sveikina. Jis šoka prieš Skrynią kaip jo senelis Dovydas.)
55. Kaip Etiopijos žmonės džiūgavo (Visa karavano palyda supranta, kad Dievo buveinė keliauja su jais. Didžiulė šventė ir džiaugsmas dykumoje.)
56. Apie kunigo Zadoko grįžimą ir dovanos įteikimą (Zadokas, atsigavęs po šoko, praneša Saliamonui apie vagystę. Karalius negali patikėti šia žinia.)
57. Apie kunigo Zadoko nualpimą (Zadokas nualpsta iš sielvarto ir baimės pranešdamas naujieną. Tai parodo įvykio tragiškumą Izraeliui.)
58. Kaip Saliamonas pakilo jų vytis (Saliamonas su kariuomene puola vytis bėglius. Jis tikisi susigrąžinti Skrynią jėga.)
59. Kaip karalius klausinėjo egiptietį, faraono tarną (Kelyje sutiktas egiptietis pasakoja, kad bėgliai pralėkė oru neįtikėtinu greičiu. Saliamonas supranta, kad jų nebepavys.)
60. Kaip Saliamonas raudojo dėl Siono (Suvokęs praradimą, Saliamonas gedi ir rauda. Jis supranta, kad Dievo šlovė paliko Izraelį ir perėjo Etiopijai.)
61. Kaip Saliamonas grįžo į Jeruzalę (Liūdnas ir palaužtas karalius grįžta į sostinę. Miestas pasitinka jį gedule.)
62. Apie atsakymą, kurį Saliamonas jiems davė (Saliamonas kreipiasi į tautą, aiškindamas, kad tai buvo Dievo valia. Jis bando paguosti žmones.)
63. Kaip Izraelio kilmingieji sutarė (Nusprendžiama vagystę laikyti paslaptyje, kad nekiltų maištas ir priešai nesužinotų, jog Izraelis prarado apsaugą. Padaroma Skrynios kopija.)
64. Kaip faraono duktė suviliojo Saliamoną (Senatvėje Saliamonas veda egiptietę, kuri jį suvilioja garbinti stabus. Tai Skrynios praradimo pasekmė.)
65. Apie Saliamono nuodėmę (Aprašoma, kaip išmintingiausias karalius nusideda aukodamas stabams. Tai rodo žmogaus silpnumą net ir turint didžią išmintį.)
66. Apie Kristaus pranašystę (Saliamonas atgailauja ir pranašauja apie Kristaus atėjimą. Jo nuopolis lyginamas su Adomo nuopuoliu, kurį išpirks Kristus.)
67. Apie Saliamono raudą (Mirties patale Saliamonas gedi dėl savo nuodėmių ir prarastos Siono šlovės. Jis prašo Dievo pasigailėjimo.)
68. Apie Mariją, mūsų Išgelbėjimo Valdovę (Teologinis skyrius apie Mergelę Mariją. Ji pristatoma kaip naujoji Sandoros skrynia, nešiojanti Dievą.)
69. Apie Saliamono klausimą (Saliamonas kalbasi su angelu apie ateitį ir Mesiją. Angelas jam atskleidžia išganymo planą.)
70. Kaip karaliavo Roboamas (Saliamono sūnus Roboamas paveldi Izraelio sostą, bet valdo netinkamai. Karalystė suskyla, rodant Izraelio nuosmukį.)
71. Apie Mariją, Dovydo dukterį (Genealogija, įrodanti, kad Marija kilo iš Dovydo giminės. Tai patvirtina Jėzaus karališkąją kilmę.)
72. Apie Romos (Konstantinopolio) karalių (Pasakojama apie krikščioniškosios Romos imperijos kilmę. Ji taip pat siejama su Saliamono linija.)
73. Apie pirmąjį Adramio, Romos karaliaus, teismą (Saliamono sūnus Adramis tampa Romos valdovu. Aprašomas jo teisingas valdymas.)
74. Apie Mediano karalių (Trumpa Mediano karalių genealogija ir istorija. Parodoma jų sąsaja su bibliniais personažais.)
75. Apie Babilono karalių (Babilono valdovų kilmė, kildinama iš Nimrodo ir Hamo giminės. Jie vaizduojami kaip Dievo priešai.)
76. Apie melagingus liudytojus (Istorija apie neteisingą teismą Babilone. Pabrėžiama tiesos svarba.)
77. Apie Persijos karalių (Persijos valdovų kilmė. Aiškinama, kaip jie susiję su Judo giminės atšakomis.)
78. Apie Moabo karalių (Moabo karalių kilmė iš Loto dukterų. Tai paaiškina istorinius ryšius su Izraeliu.)
79. Apie Amaleko karalių (Amalekiečių, Izraelio priešų, kilmė. Jie kildinami iš Ezavo.)
80. Apie filistinų karalių (Filistinų valdovų istorija. Minimas Samsonas ir jo kovos.)
81. Kaip Samsono sūnus užmušė filistinų karaliaus sūnų (Epizodas apie Samsono palikuonių kerštą filistinams. Tai rodo kovų tęstinumą.)
82. Apie Abraomo kelionę į Egiptą (Primenama Abraomo istorija Egipte. Tai susieja Izraelio istoriją su faraonais.)
83. Apie izmaelitų karalių (Arabų tautų kilmė iš Izmaelio. Paaiškinama jų vieta biblinėje istorijoje.)
84. Apie Etiopijos karalių ir kaip jis grįžo į savo šalį (Grįžtame prie Meneliko istorijos: jis pergalingai pasiekia Etiopiją su Skrynia. Šalis nušvinta dieviška šviesa.)
85. Apie karalienės Makedos džiaugsmą (Motina džiaugsmingai pasitinka sūnų ir Siono Skrynią. Ji supranta, kad Dievas palaimino jos tautą.)
86. Kaip karalienė Makeda padarė savo sūnų karaliumi (Makeda oficialiai perduoda valdžią Menelikui. Ji pati pasitraukia, leisdama valdyti vyriškajai linijai.)
87. Kaip Etiopijos kilmingieji prisiekė (Bajorai prisiekia ištikimybę naujam karaliui ir Sandoros skryniai. Įtvirtinama nauja valstybės santvarka.)
88. Kaip jis pats papasakojo motinai, kaip tapo karaliumi (Menelikas pasakoja motinai apie įvykius Jeruzalėje ir patepimą. Ji klausosi su pasididžiavimu.)
89. Kaip karalienė kalbėjo Izraelio vaikams (Makeda kreipiasi į atvykusius izraelitus, pažadėdama jiems globą. Ji priima jų tikėjimą ir papročius.)
90. Kaip Azarijas gyrė karalienę ir jos miestą (Kunigas Azarijas laimina Etiopiją ir jos valdovę. Jis lygina Aksumą su naująja Jeruzale.)
91. Tai, ką turite valgyti: švaru ir nešvaru (Įvedami Senojo Testamento mitybos įstatymai Etiopijoje. Draudžiama valgyti nešvarius gyvūnus.)
92. Kaip jie atnaujino Dovydo karalystę (Etiopija oficialiai tampa „Antruoju Izraeliu“. Įtvirtinamos visos žydų religinės tradicijos.)
93. Kaip Romos žmonės sugriovė tikėjimą (Kritikuojami eretikai ir tie, kurie iškraipė tikrąjį tikėjimą Romoje. Etiopija pristatoma kaip tikrojo tikėjimo saugotoja.)
94. Pirmasis Etiopijos karaliaus karas (Menelikas veda kariuomenę į mūšį nešdamas Sandoros skrynią. Jis lengvai nugali priešus Dievo pagalba.)
95. Kaip garbinga Etiopijos karaliaus padėtis buvo visuotinai priimta (Kaimyninės šalys pripažįsta Etiopijos viršenybę. Meneliko imperija plečiasi.)
96. Apie pranašystę apie Kristų (Teologinis skyrius, aiškinantis Senojo Testamento tekstus kaip nuorodas į Jėzų. Pranašai numatė Mesijo atėjimą.)
97. Apie Izraelio murmėjimą (Primenamas žydų neklusnumas dykumoje Mozės laikais. Tai priešpastatoma etiopų klusnumui.)
98. Apie Mozės lazdą ir Aarono lazdą (Simbolinė lazdų reikšmė: jos vaizduoja kryžių ir kunigystę. Aiškinama jų galia stebukluose.)
99. Apie du tarnus (Palyginimas apie velnią ir Adomą. Aiškinama, kaip Dievas atkuria žmogaus orumą.)
100. Apie angelus, kurie sukilo (Istorija apie puolusių angelų maištą prieš Dievą. Jie nubaudžiami, o žmogus išaukštinamas.)
101. Apie Tą, kuris egzistuoja visame kame ir visur (Filosofinis Dievo visagalybės ir visur esamybės apmąstymas. Dievas yra visų daiktų pradžia ir pabaiga.)
102. Apie Pradžią (Teologinis aiškinimas apie Kristaus, kaip Žodžio, buvimą nuo pat pasaulio sukūrimo. Trejybės slėpinys.)
103. Apie Altoriaus ragus (Aiškinama altoriaus simbolika krikščioniškoje liturgijoje. Ragai simbolizuoja jėgą ir išgelbėjimą.)
104. Dar apie Skrynią ir nedorėlių kalbas (Ginama Skrynios svarba prieš tuos, kurie ją niekina. Ji yra Dievo Sandoros liudininkė.)
105. Apie Abraomo tikėjimą (Abraomas rodomas kaip tikrojo tikėjimo pavyzdys. Jo tikėjimas yra pamatas tiek žydams, tiek krikščionims.)
106. Pranašystė apie Kristaus atėjimą (Dar daugiau Senojo Testamento citatų, pranašaujančių Jėzaus gimimą. Pabrėžiama Mergelės Marijos svarba.)
107. Apie Jo šlovingą įžengimą į Jeruzalę (Pranašystė apie Verbų sekmadienį. Jėzus įžengia kaip karalius, bet ne pasaulietinis.)
108. Apie nedorų žydų piktadarystę (Kaltinimai žydų vyresnybei dėl Jėzaus nepriėmimo. Tekstas atspindi to meto polemiką.)
109. Apie Jo nukryžiavimą (Kristaus kančios ir mirties prasmės aiškinimas. Kryžius tampa pergalės ženklu.)
110. Apie Jo prisikėlimą (Kristaus prisikėlimas kaip mirties nugalėjimas. Tai yra krikščionių vilties pagrindas.)
111. Apie Jo žengimą į dangų ir antrąjį atėjimą (Jėzaus grįžimas pas Tėvą ir pažadas ateiti teisti pasaulio. Paskutinio teismo lūkestis.)
112. Kaip pranašai savo asmenimis Jį atvaizdavo (Senojo Testamento patriarchai ir pranašai savo gyvenimais simbolizavo Kristų. Tipologinis Šventojo Rašto aiškinimas.)
113. Apie vežimą ir priešo nugalėtoją (Sandoros skrynia lyginama su dvasiniu vežimu, nešančiu pergalę. Etiopija yra šio vežimo savininkė.)
114. Apie Siono sugrįžimą (Pranašystė, kad Skrynia galiausiai grįš į Jeruzalę laikų pabaigoje. Tai ženklins pasaulio pabaigą.)
115. Apie Izraelio teismą (Dievo teismas tiems, kurie atmetė Mesiją. Įspėjimas apie dvasinį aklumą.)
116. Apie Etiopijos vežimą (Etiopija šlovinama kaip naujoji Dievo tauta, vežanti tikėjimą per istoriją. Ji išliks ištikima iki galo.)
117. Apie Romos karalių ir Etiopijos karalių (Knygos kulminacija: teigiama, kad pasaulio pabaigoje liks dvi didžios krikščioniškos imperijos – Roma ir Etiopija. Etiopija bus viršesnė, nes turi Sandoros skrynią ir išsaugojo tikrąjį tikėjimą.)

Kebra Nagast tekstai

Čia pateikiamas visas „Kebra Nagast“ vertimas, tačiau skaitytojams, norintiems greitai perprasti pagrindinę pasakojimo liniją ir svarbiausias idėjas, verta pirmiausia atsiversti kelis kertinius skyrius. Juose sutelkti esminiai įvykiai – Šebos ir Saliamono susitikimas, Meneliko kilmės įteisinimas, Sandoros skrynios perkėlimas į Etiopiją, naujos karalystės įtvirtinimas ir galutiniai Zion teologijos teiginiai. Šie skyriai sudaro visą knygos stuburą: Šeba + Saliamonas: 21, 24, 25, 26, 30, 31, 32 Meneliko pripažinimas: 33, 35, 39 Skrynios vagystė: 45, 46, 48, 54 Meneliko karalystė Etiopijoje: 84, 86, 87, 92 Zion teologija: 10, 114

The Kebra Nagast

by E.A. Wallis Budge

[1932]

Vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, Vieno Dievo. Amen.

1. Apie Karalių Šlovę

Trijų šimtų aštuoniolikos ortodoksų [Tėvų] aiškinimas ir išdėstymas apie spindesį, didybę ir orumą, ir kaip Dievas suteikė juos ADOMO vaikams, ir ypač apie SIONOS didybę ir spindesį, Dievo Įstatymo Tabernakulį (tâbôt), kurio Kūrėjas ir Darytojas yra Jis Pats, Savo šventumo tvirtovėje, pirmiau visų sukurtų dalykų, [tiek] angelų, tiek žmonių. Nes Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, būdami geroje bendrystėje, su teisinga gera valia ir nuoširdžiu sutarimu, kartu padarė Dangiškąją SIONĄ savo Šlovės buveine. Ir tuomet Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia tarė: „Sukurkime žmogų pagal Mūsų paveikslą ir panašumą“, ir su pasirengusiu sutarimu bei gera valia Jie visi buvo šios nuomonės. Ir Sūnus tarė: „Aš apsivilksiu ADOMO kūnu“, ir Šventoji Dvasia tarė: „Aš gyvensiu Pranašų ir Teisingųjų širdyje[-se]“, ir šis bendras sutarimas bei sandora buvo [išpildyti] SIONOJE, Jų Šlovės Mieste. Ir DOVYDAS sakė: „Atsimink Savo susitarimą, kurį sudarei seniai dėl išgelbėjimo, Savo paveldo lazdą, SIONOS kalne, kuriame Tu gyveni.“

Ir Jis sukūrė ADOMĄ pagal Savo paties atvaizdą ir panašumą, kad galėtų pašalinti ŠĖTONĄ dėl jo puikybės, kartu su jo kariauna, ir kad galėtų įtvirtinti ADOMĄ – Savo paties sodinį – kartu su teisingaisiais, Jo vaikais, Savo gyriui. Nes Dievo planas buvo nuspręstas ir nulemtas tuo, kad Jis pasakė: „Aš tapsiu žmogumi, ir aš būsiu visame kame, ką sukūriau, aš gyvensiu kūne.“ Ir dienomis, kurios atėjo vėliau, per Jo gerą valią Antrojoje SIONOJE kūne gimė antrasis ADOMAS, Kuris buvo mūsų Išgelbėtojas KRISTUS. Tai yra mūsų šlovė ir mūsų tikėjimas, mūsų viltis ir mūsų gyvenimas, Antroji SIONA.

2. Apie Karalių Didybę

Ateikite tad, grįžkime atgal ir apsvarstykime, ir pradėkime [dėstyti], kurį iš žemės karalių, nuo pirmojo iki pat paskutiniojo, atsižvelgiant į Įstatymą, Įsakymus, garbę ir didybę, mes turėtume išaukštinti ar sumenkinti.

GRIGALIUS, stebuklų ir ženklų darytojas, kuris buvo įmestas į urvą dėl [savo] meilės KRISTAUS kankinystei ir kentėjo vargus penkiolika metų, sakė: „Kai buvau duobėje, mąsčiau apie šį dalyką ir apie ARMĖNIJOS Karalių kvailystę, ir tariau: Kiek galiu suvokti, [iš] ko susideda karalių didybė? Ar kareivių gausybėje, ar pasaulietinių turtų spindesyje, ar miestų ir miestelių valdymo apimtyje? Tai buvo mano mintis kiekvieną kartą meldžiantis, ir mano mintis vėl ir vėl skatino mane mąstyti apie karalių didybę. Ir dabar aš pradėsiu.“

3. Apie ADOMO Karalystę

Ir aš kylu aukštyn nuo ADOMO ir sakau: Dievas yra Karalius tiesoje, Jam dera gyrius, ir Jis paskyrė po Savimi ADOMĄ būti karaliumi viskam, ką Jis sukūrė. Ir Jis išvarė jį iš Sodo dėl jo atsimetimo per Gyvatės nuodėmę ir Velnio klastą. Ir tą sielvartingą akimirką gimė KAINAS, ir kai ADOMAS pamatė, kad KAINO veidas buvo piktas (arba paniuręs) ir jo išvaizda bloga, jis nuliūdo. Ir tada gimė ABELIS, ir kai ADOMAS pamatė, kad jo išvaizda buvo gera ir jo veidas giedras, jis tarė: „Šis yra mano sūnus, mano karalystės paveldėtojas.“

4. Apie Pavydą

Ir kai jie užaugo kartu, ŠĖTONAS jautė jam pavydą, ir jis įliejo šį pavydą į KAINO širdį, kuris pavydėjo [ABELIUI]: pirma, dėl jo tėvo ADOMO žodžių, kuris sakė: „Tas, kuris turi giedrą veidą, bus mano karalystės paveldėtojas“; ir antra, dėl jo sesers gražiu veidu, kuri gimė kartu su juo ir kuri buvo atiduota ABELIUI, lygiai kaip Dievas įsakė jiems daugintis ir pripildyti žemę – mat sesers, kuri gimė su ABELIU, veidas buvo panašus į KAINO, ir jų tėvas sukeitė jas (t. y. dvi seseris), atiduodamas jas [į žmonas]; – ir trečia, todėl, kad kaiiedu [broliai] aukojo auką, Dievas priėmė ABELIO atnašą ir atmetė KAINO atnašą. Ir dėl šio pavydo KAINAS nužudė ABELĮ. Taip pirmą kartą per ŠĖTONO pavydą ADOMO vaikams atsirado brolžudystė. Ir nužudęs savo brolį, KAINAS puolė į drebulio ir siaubingos baimės būseną, ir jis buvo atstumtas savo tėvo ir savo Viešpaties. Ir [tada] gimė SETAS, ir ADOMAS pažvelgė į jį ir tarė: „Dabar Dievas parodė man gailestingumą, ir Jis davė man mano veido šviesą. Sielvartingame atminime aš paguosiu save (?) juo. Vardas to, kuris nužudys mano paveldėtoją, bus ištrintas, net iki jo devintosios kartos.“

5. Apie SETO Karalystę

Ir ADOMAS mirė, ir SETAS valdė teisume. Ir SETAS mirė, ir ENOŠAS (Hênôs) valdė. Ir ENOŠAS mirė, ir KAINANAS (Ḳâynân) valdė. Ir KAINANAS mirė, ir MAHALALELIS (Malâl’êl) valdė. Ir MAHALALELIS mirė, ir JAREDAS (Yârôd) valdė. Ir JAREDAS mirė, ir ENOCHAS (Hênôkh) valdė teisume, ir jis bijojo Dievo, ir [Dievas] paslėpė jį, kad jis neregėtų mirties. Ir jis tapo karaliumi savo kūne Gyvųjų Žemėje. Ir po to, kai ENOCHAS pradingo, METUŠELAS (Mâtûsâlâ) valdė. Ir METUŠELAS mirė, ir LAMECHAS (Lâmêkh) valdė. Ir LAMECHAS mirė, ir NOJUS (Nôḥ) valdė teisume, ir jis patiko Dievui visais savo darbais.

6. Apie KAINO nuodėmę

Ir tas prakeiktasis žmogus KAINAS, savo brolio žudikas, padaugino blogį, ir jo sėkla darė taip pat, ir jie užrūstino Dievą savo nedorybėmis. Jie neturėjo Dievo baimės prieš savo akis, ir niekada neturėjo mintyse, kad Jis juos sukūrė, ir jie niekada nesimeldė Jam, ir niekada negarbino Jo, ir niekada nesišaukė Jo, ir niekada neatliko Jam tarnystės su baime; ne, jie valgė ir gėrė, ir šoko, ir grojo styginiais instrumentais, ir dainavo nešvankias dainas pagal juos, ir darė netyrumus be įstatymo, be saiko ir be taisyklės. Ir KAINO vaikų nedorybė dauginosi, kol galiausiai savo purvo didybėje jie suvedė asilo sėklą į kumelę, ir atsirado mulas, ko Dievas nebuvo įsakęs – lygiai kaip tie, kurie atiduoda savo vaikus, kurie yra tikintys, tiems, kurie neigia Dievą, ir jų palikuonys tampa bjauriųjų GOMORIEČIŲ sėkla, kurios pusė yra iš geros, o pusė iš blogos sėklos. O tiems, kurie daro [šią] nedorybę, jų teismas yra paruoštas, ir jų paklydimas yra ilgalaikis.

7. Apie NOJŲ

O NOJUS buvo teisus žmogus. Jis bijojo Dievo ir laikėsi teisumo bei Įstatymo, kurį jam buvo paskelbę jo tėvai – o NOJUS buvo dešimtoji karta nuo ADOMO – ir jis išlaikė atmintyje bei darė tai, kas gera, ir saugojo savo kūną nuo ištvirkavimo, ir įspėjo savo vaikus, liepdamas jiems nesimaišyti su KAINO, įžūlaus tirono ir karalystės skaldytojo, vaikais, [kuris] vaikščiojo Velnio, verčiančio blogį klestėti, patarimuose. Ir jis mokė juos visko, ko Dievas nekentė – puikybės, pagyrūniškumo kalboje, savęs garbinimo, šmeižto, melagingo kaltinimo ir melagingų priesaikų davimo. Ir be šių dalykų, savo netyrumo nedorybėje, kuri buvo neteisėta ir prieš taisyklę, vyras darė susitepimą su vyru, ir moteris darė su moterimi pasibjaurėtiną dalyką.

8. Apie Tvaną

Ir šis dalykas buvo blogas prieš Dievą, ir Jis sunaikino juos Tvano vandeniu, kuris buvo šaltesnis už ledą. Jis atidarė dangaus duris, ir Tvano kataraktos (šliuzai) pasipylė žemyn; ir Jis atvėrė šaltinius, kurie buvo po žeme, ir Tvano šaltiniai pasirodė ant žemės. Ir nusidėjėliai buvo ištrinti, nes jie pjovė savo bausmės vaisių. Ir su jais žuvo visi žvėrys ir ropliai, nes jie visi buvo sukurti ADOMO pasitenkinimui ir jo garbei, kai kurie, kad aprūpintų jį maistu, ir kai kurie jo malonumui, ir kai kurie dėl vardų jo Kūrėjo pašlovinimui, kad jis galėtų juos pažinti, lygiai kaip DOVYDAS sako: „Ir Tu padėjai viską po jo kojomis“; dėl jo jie buvo sukurti, ir dėl jo jie buvo sunaikinti, išskyrus Aštuonias Sielas, ir po septynis iš kiekvienos rūšies tyrųjų žvėrių bei roplių, ir po du iš kiekvienos rūšies netyrųjų žvėrių bei roplių.

9. Apie NOJAUS Sandorą

Ir tada NOJUS, teisusis žmogus, mirė, ir ŠEMAS valdė išmintyje ir teisume, nes jis buvo palaimintas NOJAUS, sakant: „Būk Dievas savo broliui.“ O CHAMUI jis tarė: „Būk tarnas savo broliui.“ Ir jis tarė JAFETUI: „Būk tu tarnas ŠEMUI, mano paveldėtojui, ir būk jam pavaldus.“
Ir vėl, po Tvano, Velnias, mūsų Priešas, nesiliovė savo priešiškumo prieš NOJAUS vaikus, bet sukurstė KANAANĄ, CHAMO sūnų, ir jis tapo smurtaujančiu tironu (arba uzurpatoriumi), kuris atplėšė karalystę nuo ŠEMO vaikų.
O jie buvo pasidaliję žemę tarpusavyje, ir NOJUS buvo prisaikdinęs juos savo Dievo Vardu, kad jie nesikėsintų į vienas kito ribas, ir nevalgytų gyvulio, kuris nugaišo pats arba buvo sudraskytas [laukinių žvėrių], ir kad jie nepuoselėtų ištvirkavimo prieš įstatymą, kad Dievas vėl neužsirūstintų ant jų ir nenubaustų jų Tvanu.
O kas dėl NOJAUS, jis nusižemino ir paaukojo auką, ir jis šaukėsi, ir dejavo, ir verkė. Ir Dievas kalbėjosi su NOJUMI, kuris sakė [Jam]: „Jei Tu sunaikinsi žemę antrą kartą Tvanu, ištrink mane kartu su tais, kurie turi žūti.“ Ir Dievas tarė jam: „Aš sudarysiu sandorą su tavimi, kad tu pasakytum savo vaikams: jie nevalgys gyvulio, kuris nugaišo pats arba buvo sudraskytas laukinių žvėrių, ir jie nepuoselės ištvirkavimo prieš įstatymą; o Aš, iš Savo pusės, [įsipareigoju], kad nesunaikinsiu žemės antrą kartą Tvanu, ir kad duosiu tavo vaikams Žiemą ir Vasarą, Sėją ir Pjūtį, Rudenį ir Pavasarį.

10. Apie SIONĄ

„Ir Aš prisiekiu Savimi ir SIONA, Mano sandoros Tabernakuliu, kurį Aš sukūriau kaip malonės sostą ir žmonių išgelbėjimui, ir kad paskutinėmis dienomis Aš padarysiu, jog ji nužengtų tavo sėklai, kad Aš gėrėčiausi tavo vaikų aukomis žemėje, ir Mano sandoros Tabernakulis bus su jais per amžius. Ir kai debesis pasirodys [danguje], kad jie nebijotų ir nemanytų, jog Tvanas [ateina], Aš nuleisiu iš Mano buveinės SIONOS Mano Sandoros Lanką, tai yra vaivorykštę, kuri bus Mano Įstatymo Tabernakulis. Ir įvyks taip, kad kai jų nuodėmės padaugės, ir Aš norėsiu rūstauti ant jų, Aš prisiminsiu Mano Sandoros Tabernakulį, ir Aš įdėsiu vaivorykštę [į dangų], ir Aš atidėsiu Mano pyktį ir atsiųsiu Mano gailestingumą. Ir Aš neužmiršiu Mano žodžio, ir to, kas išėjo iš Mano lūpų, Aš nepražiūrėsiu. Nors dangus ir žemė praeis, Mano žodis nepraeis.“

Ir Arkivyskupai, kurie ten buvo, atsakė ir tarė palaimintajam GRIGALIUI: „Štai dabar mes aiškiai suprantame, kad prieš kiekvieną sukurtą daiktą, netgi angelus, ir prieš dangus bei žemę, ir prieš dangaus stulpus, ir jūros bedugnes, Jis sukūrė Sandoros Tabernakulį, ir šis, kuris yra danguje, vaikšto po žemę.“

11 skyrius. Trijų šimtų aštuoniolikos ortodoksų tėvų vieningas pareiškimas

Ir jie atsakė jam bei tarė: „Tikrai, Sandoros Padangtė buvo pirmasis dalykas, kurį Jis sukūrė, ir tavo žodyje nėra melo; tai tiesa, tikra ir teisu, ir nekintama. Jis sukūrė Sioną pirmiau visko, kad šis būtų Jo šlovės buveinė, ir Jo Sandoros sumanymas buvo toks, kaip Jis tarė: „Aš apsivilksiu Adomo kūnu, kuris yra iš dulkių, ir pasirodysiu visiems tiems, kuriuos sukūriau savo ranka ir savo balsu.“ Ir jei dangiškasis Sionas nebūtų nužengęs žemyn ir jei Jis nebūtų apsivilkęs Adomo kūnu, tuomet Dievas Žodis nebūtų pasirodęs ir mūsų išganymas nebūtų įvykęs. Liudijimas (arba įrodymas) glūdi panašume; dangiškasis Sionas turi būti laikomas Atpirkėjo Motinos, Marijos, paveikslu. Nes pastatytajame Sione yra padėti Dešimt Įstatymo Žodžių, kurie buvo parašyti Jo rankomis, o Jis pats, Kūrėjas, gyveno Marijos įsčiose, ir per Jį viskas atsirado.“

12 skyrius. Apie Kanaaną

Taigi, tai Kanaanas atplėšė karalystę nuo Semo vaikų ir sulaužė priesaiką, kuria jo tėvas Nojus buvo juos prisaikdinęs. Kanaano sūnūs buvo septyni galingi vyrai, ir jis paėmė septynis galingus miestus iš Semo žemės ir paskyrė savo sūnus juos valdyti; lygiai taip pat jis pasiėmė sau dvigubą dalį. Tačiau vėlesnėmis dienomis Dievas atkeršijo Kanaano sūnums ir padarė taip, kad Semo sūnūs paveldėtų jų šalį. Štai tautos, kurias jie paveldėjo: kanaanitai, perizitai, hivai, hetitai, amoritai, jebusitai ir girgasitai; tai tie, kuriuos Kanaanas jėga atėmė iš Semo palikuonių. Mat jam nedera buvo veržtis į svetimą karalystę ir laužyti priesaiką, ir dėl to jie išnyko, ir jų atminimas pražuvo, nes jie nepakluso Dievo įsakymui, garbino stabus ir lenkėsi tiems, kurie nebuvo dievai.

O po Semo mirties karaliavo Arpachšadas, ir po Arpachšado mirties karaliavo Kainanas, ir po Kainano mirties karaliavo Šelachas, ir po jo karaliavo Eberis, ir po jo karaliavo Pelegas, ir po jo karaliavo Reu, ir po jo karaliavo Serugas, ir po jo karaliavo Nachoras, ir po jo karaliavo Terachas. Ir šie yra tie, kurie darė maginius atvaizdus, ir jie ėjo prie savo tėvų kapų, ir darėsi aukso, sidabro ir žalvario atvaizdus, ir velnias kalbėdavosi su jais iš kiekvieno jų tėvų atvaizdo, ir sakydavo jiems: „O mano sūnau, tokiu ir tokiu vardu, paaukok man sūnų, kurį myli.“ Ir jie žudydavo savo sūnus ir dukteris velniams, ir liedavo nekaltą kraują nešvariems demonams.

13 skyrius. Apie Abraomą

Ir Terachas susilaukė sūnaus, ir pavadino jį Abraomu. Ir kai Abraomui buvo dvylika metų, jo tėvas Terachas pasiuntė jį pardavinėti stabų. Ir Abraomas tarė: „Tai nėra dievai, kurie gali suteikti išgelbėjimą“; ir jis paėmė stabus, kad juos parduotų, kaip jo tėvas buvo jam įsakęs. Ir jis sakė tiems, kuriems norėjo juos parduoti: „Ar norite pirkti dievus, kurie negali išgelbėti, daiktus, padarytus iš medžio, akmens, geležies ir žalvario, kuriuos sukūrė amatininko ranka?“ Ir jie atsisakė pirkti stabus iš Abraomo, nes jis pats peikė savo tėvo atvaizdus. Ir grįždamas jis pasitraukė nuo kelio, padėjo atvaizdus žemėn, pažvelgė į juos ir tarė jiems: „Noriu sužinoti dabar, ar jūs galite padaryti tai, ko jūsų prašau šią akimirką, ir ar galite duoti man duonos valgyti arba vandens atsigerti?“ Ir nė vienas iš jų jam neatsakė, nes jie buvo akmens ir medžio gabalai; ir jis plūdo juos ir krovė ant jų patyčias, bet jie neištarė nė žodžio. Ir jis smogė vienam į veidą, kitą spyrė kojomis, o trečią pargriovė ir sudaužė į šipulius akmenimis, ir tarė jiems: „Jei jūs nepajėgiate išsigelbėti nuo to, kuris jus daužo, ir negalite atlyginti skriauda tam, kuris jus skriaudžia, kaipgi galite vadintis dievais? Tie, kurie jus garbina, daro tai tuščiai, o aš visiškai jus niekinu, ir jūs nebūsite mano dievai.“ Tada jis atsigręžė veidu į Rytus, ištiesė rankas ir tarė: „Būk Tu mano Dievas, o Viešpatie, dangaus ir žemės Kūrėjau, saulės ir mėnulio Kūrėjau, jūros ir sausumos Kūrėjau, dangaus ir žemės didybės, ir to, kas regima, ir to, kas neregima, Sutverėjau; o visatos Kūrėjau, būk Tu mano Dievas. Aš sudedu savo viltis į Tave ir nuo šios dienos nepasitikėsiu niekuo kitu, tik Tavimi.“ Ir tada jam pasirodė ugnies vežimas, kuris liepsnojo, ir Abraomas išsigando ir puolė veidu į žemę; ir Dievas tarė jam: „Nebijok, stokis tiesiai.“ Ir Jis pašalino baimę nuo jo.

14 skyrius. Apie Abraomo Sandorą

Ir Dievas kalbėjosi su Abraomu, ir tarė jam: „Nebijok. Nuo šios dienos tu esi Mano tarnas, ir Aš sudarysiu savo Sandorą su tavimi ir su tavo palikuonimis po tavęs, ir Aš padauginsiu tavo sėklą, ir be galo išaukštinsiu tavo vardą. Ir Aš nuleisiu savo Sandoros Padangtę į žemę praėjus septynioms kartoms po tavęs, ir ji keliaus su tavo palikuonimis, ir bus išgelbėjimas tavo giminei, o vėliau Aš atsiųsiu savo Žodį Adomo ir jo sūnų išgelbėjimui per amžius. O šią akimirką šie, kurie yra tavo giminaičiai, yra pikti žmonės, ir Mano dievystę, kuri yra tikra, jie atmetė. O tu, kad diena iš dienos jie tavęs nesuvedžiotų, eikš, išeik iš šios žemės, savo tėvų žemės, į žemę, kurią tau parodysiu, ir Aš atiduosiu ją tavo palikuonims po tavęs.“ Ir Abraomas nusilenkė Dievui ir buvo klusnus savo Dievui. Ir Dievas tarė jam: „Tavo vardas bus Abraomas“; ir Jis suteikė jam ramybės pasveikinimą ir pakilo į dangų. Ir Abraomas grįžo į savo buveinę, pasiėmė savo žmoną Sarą, iškeliavo ir nebegrįžo pas savo tėvą, motiną, į savo namus ir pas savo gimines; ir jis paliko juos visus dėl Dievo. Ir jis atvyko į Salemo miestą, ir gyveno ten, ir karaliavo teisume, ir nenusižengė Dievo įsakymui. Ir Dievas jį gausiai palaimino, ir galiausiai jis turėjo tris šimtus aštuoniolika stiprių tarnų, kurie buvo apmokyti kariauti, stovėjo priešais jį ir vykdė jo valią. Ir jie vilkėjo tunikas, gausiai siuvinėtas auksu, ir turėjo aukso grandines ant kaklo, ir aukso diržus ant strėnų, ir turėjo aukso karūnas ant galvų; ir su šiais vyrais Abraomas nugalėjo savo priešą. Ir jis mirė Dievo šlovėje, ir buvo maloningesnis bei kilnesnis už tuos, kurie buvo prieš jį. Jis buvo maloningas, gerbiamas ir didžiai vertinamas.

15 skyrius. Apie Izaoką ir Jokūbą

Ir jo sūnus Izaokas tapo karaliumi, ir jis nenusižengė Dievo įsakymui; jis buvo tyras savo sieloje ir savo kūne, ir mirė garbėje. Ir jo sūnus Jokūbas karaliavo, ir jis taip pat nenusižengė Dievo įsakymui, ir jo turtai tapo gausūs, ir jo vaikų buvo daug; ir Dievas jį palaimino, ir jis mirė garbėje.

16 skyrius. Apie Rubeną

O po jo Jokūbo pirmagimis sūnus nusižengė Dievo įsakymui, ir karalystė pasitraukė nuo jo ir nuo jo sėklos, nes jis išniekino savo tėvo žmoną; mat nedera laužyti įstatymo, kurį Dievas įsakė. Ir jo tėvas jį prakeikė, ir Dievas rūstavo ant jo, ir jis tapo mažiausiu tarp savo brolių, ir jo vaikai tapo raupsuoti ir šašuoti; ir nors jis buvo Jokūbo pirmagimis sūnus, karalystė buvo nuo jo atplėšta. Ir jo jaunesnysis brolis karaliavo, ir dėl to jis buvo vadinamas Judu. Ir jo sėkla buvo palaiminta, ir jo karalystė klestėjo, ir jo sūnūs buvo palaiminti. Ir po jo karaliavo jo sūnus Perecas. Ir jis mirė, ir karaliavo jo sūnus Hecronas. Ir po jo karaliavo jo sūnus Ornis, ir po jo karaliavo jo sūnus Aramas, ir po jo karaliavo jo sūnus Aminadabas, ir po jo karaliavo jo sūnus Nachšonas, ir po jo karaliavo jo sūnus Salmonas, ir po jo karaliavo jo sūnus Boazas, ir po jo karaliavo jo sūnus Obedas, ir po jo karaliavo jo sūnus Jesė. Ir štai ką aš sakau apie karalystę: Tėvo palaiminimas buvo sūnui, kad ji būtų palaiminta gerove. O dėl karaliavimo virš Izraelio, po Jesės mirties teisume, dorumu ir maloningumu karaliavo Dovydas.

17 skyrius. Apie Siono šlovę

O dėl Siono, Dievo Įstatymo Padangtės: pačioje pradžioje, vos tik Dievas įtvirtino dangų, Jis nustatė, kad ji taps Jo šlovės buveine žemėje. Ir to norėdamas, Jis nuleido ją į žemę ir leido Mozei padaryti jos atvaizdą. Ir Jis tarė jam: „Padaryk skrynią (arba padangtę) iš medžio, kurio negriaužia kirmėlės, ir aptrauk ją grynu auksu. Ir tu įdėsi į ją Įstatymo Žodį, kuris yra Sandora, kurią Aš parašiau savo paties pirštais, kad jie laikytųsi Mano įstatymo, Dviejų Sandoros Plokščių.“ Dangiškasis ir dvasinis originalas joje yra įvairių spalvų, ir jos darbas yra nuostabus, ir ji panėši į jaspį, ir į žėrintį akmenį, ir į topazą, ir į hiacinto akmenį, ir į krištolą, ir į šviesą, ir ji pagauna akį jėga, ir ji apstulbina protą ir priverčia jį stebėtis; ji buvo padaryta Dievo proto, o ne amatininko, žmogaus, rankos, bet Jis pats sukūrė ją savo šlovės buveinei. Ir ji yra dvasinis dalykas ir pilna gailestingumo; ji yra dangiškas dalykas ir pilna šviesos; ji yra laisvės dalykas ir Dievystės buveinė, Kurios buveinė yra danguje, ir Kurios judėjimo vieta yra žemėje, ir ji gyvena su žmonėmis ir su angelais, išgelbėjimo miestas žmonėms, ir buveinė Šventajai Dvasiai. Ir joje yra aukso gomoras, kuriame yra saikas manos, kuri nužengė iš dangaus; ir Aarono lazda, kuri sužaliavo po to, kai buvo sudžiūvusi, nors niekas jos nelaistė vandeniu, ir kurią buvo perlaužę dviejose vietose, ir ji tapo trimis lazdomis, būdama iš pradžių tik viena lazda.

Ir Mozė aptraukė Skrynią grynu auksu, ir padarė jai kartis, kuriomis ją nešti, ir žiedus, į kuriuos jas įstatyti, ir jie nešė ją priešais tautą, kol atnešė į paveldėjimo žemę, kuri yra Jeruzalė, Siono Miestas. Ir kai jie kėlėsi per Jordaną ir kunigai ją nešė, vandenys stovėjo tiesiai kaip siena, kol visa tauta perėjo, ir po to, kai visa tauta perėjo, perėjo kunigai, nešdami Skrynią, ir pastatė ją Judo mieste, savo paveldėjimo žemėje. Ir pranašai buvo paskirti Izraelio vaikams Liudijimo Padangtėje, ir kunigai vilkėjo efodą, kad galėtų tarnauti Liudijimo Padangtei, ir vyriausieji kunigai aukojo aukas, kad gautų savo nuodėmių ir taip pat tautos nuodėmių atleidimą.

Ir Dievas įsakė Mozei ir Aaronui padaryti šventus indus Liudijimo Padangtei, Šventų Švenčiausiajai apstatyti, būtent: aukso indus, dubenis ir puodus, ąsočius ir šventus stalus, tinklinius audeklus ir stulpų viršūnes, žibintus ir indus jiems pripildyti, fakelų laikiklius ir žirkles dagtims, žnyples, žvakides, ir žiedus bei lazdas jiems nešti, didelius dubenis ir praustuves, siuvinėtas užuolaidas ir kabančius audeklus, karūnas ir išdirbtus apdarus, purpurinius audeklus ir odos dirbinius, kilimus ir apmušalus, tepalus kunigams ir karaliams įšventinti, hiacinto ir purpuro uždangus, dvigubo storio kilimėlius ir šilko uždangus, ožiukų kailius ir raudonus avinų kailius, ir sardžio akmenis, ir rubinus, ir safyrus, ir smaragdus, ir padėti juos Liudijimo Padangtėje, kur gyvena Sionas, Jo šlovės buveinė. Ir Dievas liepė jiems padaryti jai „laivo pilvą“ su Dviem Plokštėmis, kurios buvo parašytos Dievo pirštais… Sionas ilsėsis ant jų… Ir tu padarysi jai padangtę iš medžio, kurio negriaužia kirmėlės, ant kurios Sionas ilsėsis; dviejų uolekčių ir pusės uolekties bus jos ilgis, ir uolekties bei pusės uolekties jos plotis, ir tu aptrauksi ją grynu auksu, tiek jos išorę, tiek jos vidų. Ir tu padarysi jos apkaustus ir dangtį iš gryno aukso, ir aplinkui bus žiedai; ir keturiuose šonuose padarysi keturias skyles nešimo kartims. Ir padarysi ją iš medžio, kurio negriaužia kirmėlės, ir aptrauksi ją grynu auksu, ir joje jūs nešiosite Įstatymo Padangtę.

Šiuo būdu Dievas įsakė Mozei ant Sinajaus kalno, ir parodė jam jos darbą, ir konstrukciją, ir Palapinės pavyzdį, pagal kurį jis turėjo ją padaryti. Ir ji, tai yra Sionas, buvo garbinama ir turėjo be galo didžią didybę Izraelyje, ir Dievas pripažino ją esant Jo šlovės buveine. Ir Jis pats nužengė ant Savo šventumo kalno, ir kalbėjosi su Savo išrinktaisiais, ir atvėrė jiems išgelbėjimo kelią, ir išvadavo juos iš jų priešų rankos. Ir jis kalbėjo su jais iš debesies stulpo, ir įsakė jiems laikytis Jo Įstatymo ir Jo įsakymų, ir vaikščioti pagal Dievo nurodymus.

18 skyrius. Kaip sutarė ortodoksai tėvai ir vyskupai

Ir vėl Trijų šimtų aštuoniolikos Susirinkimas atsakė ir tarė: „Amen. Tai yra Adomo vaikų išgelbėjimas. Nes nuo to laiko, kai Dievo Įstatymo Padangtė nužengė, jie bus vadinami „Dievo namų žmonėmis“, lygiai kaip sako Dovydas: „Ir Jo buveinė yra Sione.“ Ir vėl jis sako per Šventosios Dvasios lūpas: „Ir Mano buveinė yra čia, nes Aš ją išsirinkau. Ir Aš laiminsiu jos kunigus, ir pradžiuginsiu jos vargšus. Ir Dovydui Aš duosiu sėklą joje, ir žemėje vienas, kuris taps karaliumi, ir be to, danguje vienas iš jo sėklos karaliaus kūne ant Dievystės sosto. O jo priešai bus surinkti po jo kojų suoleliu, ir jie bus užantspauduoti jo antspaudu.“

19 skyrius. Kaip ši knyga buvo rasta

Ir Demėjas (Patriarchas Timotiejus, kuris valdė nuo 511 iki 517 m.), Romos (tai yra Konstantinopolio, Bizantijos) arkivyskupas, tarė: „Aš radau Šventosios Sofijos bažnyčioje tarp knygų ir karališkųjų lobių rankraštį, kuris teigė, kad visa pasaulio karalystė priklausė Romos Imperatoriui ir Etiopijos Imperatoriui.“

20 skyrius. Apie Žemės padalijimą

Nuo Jeruzalės vidurio ir nuo jos šiaurės į pietryčius yra Romos Imperatoriaus dalis; ir nuo Jeruzalės vidurio, nuo jos šiaurės į pietus ir į Vakarų Indiją yra Etiopijos Imperatoriaus dalis. Nes abu jie yra iš Semo, Nojaus sūnaus, sėklos, Abraomo sėklos, Dovydo sėklos, Saliamono vaikai. Nes Dievas suteikė Semo sėklai šlovę dėl jų tėvo Nojaus palaiminimo. Romos Imperatorius yra Saliamono sūnus, o Etiopijos Imperatorius yra Saliamono pirmagimis ir vyriausias sūnus.

21 skyrius. Apie Pietų Karalienę

Ir kaip ši Karalienė gimė, aš radau parašyta tame rankraštyje, ir taip pat Evangelistas mini tą moterį. Ir mūsų Viešpats Jėzus Kristus, pasmerkdamas žydų tautą, nukryžiuotojus, gyvenusius tuo metu, kalbėjo sakydamas: „Pietų Karalienė pakils Teismo dieną ir ginčysis, ir pasmerks, ir nugalės šią kartą, kuri nenorėjo klausytis Mano žodžio skelbimo, nes ji atkeliavo nuo žemės pakraščių pasiklausyti Saliamono išminties.“ O Pietų Karalienė, apie kurią Jis kalbėjo, buvo Etiopijos Karalienė. Ir žodžiais „žemės pakraščiai“ Jis užsimena apie moters prigimties trapumą, ir ilgą kelionės atstumą, ir deginantį saulės karštį, ir alkį kelyje, ir vandens troškulį. Ir šios Pietų Karalienės veidas buvo labai gražus, o jos stotas puikus, ir jos supratimas bei protas, kuriuos Dievas jai buvo davęs, buvo tokio aukšto būdo, kad ji nukeliavo į Jeruzalę pasiklausyti Saliamono išminties; tai buvo padaryta Dievo įsakymu ir tai buvo Jo gerasis noras. Be to, ji buvo be galo turtinga, nes Dievas jai buvo suteikęs šlovę, ir turtus, ir auksą, ir sidabrą, ir puikius apdarus, ir kupranugarius, ir vergus, ir prekybininkus. Ir jie tvarkė jos reikalus ir prekiavo jai jūra ir sausuma, ir Indijoje, ir Asu (Sijenėje).

22 skyrius. Apie Tamriną, pirklį

Ir buvo vienas išmintingas vyras, pirklių karavano vadovas, kurio vardas buvo Tamrinas, ir jis pakraudavo penkis šimtus dvidešimt kupranugarių, ir turėjo apie septyniasdešimt tris laivus.

Tuo metu Karalius Saliamonas norėjo statyti Dievo Namus, ir jis išsiuntinėjo žinias visiems pirkliams rytuose ir vakaruose, šiaurėje ir pietuose, kviesdamas pirklius atvykti ir paimti iš jo auksą bei sidabrą, kad jis galėtų gauti iš jų viską, kas buvo reikalinga darbui. Ir kai kurie žmonės pranešė jam apie šį turtingą Etiopijos pirklį, ir Saliamonas nusiuntė jam žinią, liepdamas atgabenti viską, ko jis nori, iš Arabijos šalies: raudonojo aukso ir juodmedžio, kurio negriaužia kirmėlės, ir safyrų. Ir tas pirklys, kurio vardas buvo Tamrinas, Etiopijos Karalienės pirklys, nuvyko pas Karalių Saliamoną; ir Saliamonas paėmė iš jo viską, ko troško, ir davė pirkliui viską, ko šis norėjo, su didžiu pertekliumi. O tas pirklys buvo didelio supratingumo vyras, ir jis pamatė bei suvokė Saliamono išmintį, ir stebėjosi ja, ir atidžiai stebėjo, kad galėtų išmokti, kaip Karalius atsako savo žodžiu, ir suprasti jo teisingumą, ir jo burnos greitumą, ir jo kalbos išmintingumą, ir jo gyvenimo būdą, ir jo atsisėdimą bei atsikėlimą, ir jo užsiėmimus, ir jo meilę, ir jo valdymą, ir jo stalą, ir jo įstatymą. Tiems, kuriems Saliamonas turėjo duoti įsakymus, jis kalbėjo su nuolankumu ir maloningumu, o kai jie nusižengdavo, jis juos švelniai įspėdavo. Nes jis tvarkė savo namus išmintyje ir Dievo baimėje, ir jis maloningai šypsojosi kvailiams ir nukreipdavo juos į teisingą kelią, ir švelniai elgėsi su tarnaitėmis. Jis atvėrė savo burną palyginimais, ir jo žodžiai buvo saldesni už gryniausią medų; visas jo elgesys buvo nuostabus, ir visa jo išvaizda maloni. Nes išmintis yra mylima supratingų žmonių, bet atmetama kvailių.

Ir kai tas pirklys pamatė visus šiuos dalykus, jis buvo apstulbęs ir be galo stebėjosi. Nes tie, kurie buvo įpratę matyti Saliamoną, jautė jam visišką prielankumą, ir jis tapo jų mokytoju; ir dėl jo išminties bei didybės tie, kurie kartą atėjo pas jį, nenorėjo jo palikti ir pasitraukti nuo jo. Ir jo žodžių saldumas buvo kaip vanduo žmogui, kuris trokšta, ir kaip duona alkanam žmogui, ir kaip vaistas sergančiam žmogui, ir kaip drabužis nuogam žmogui. Ir jis buvo kaip tėvas našlaičiams. Ir jis teisė teisume ir nežiūrėjo į asmenį (t. y. buvo nešališkas). Jis turėjo šlovę ir turtus, kuriuos Dievas jam buvo davęs didžiuliu pertekliumi, būtent: aukso, ir sidabro, ir brangakmenių, ir turtingų apdarų, ir galvijų, ir avių, ir ožkų be skaičiaus. Karaliaus Saliamono dienomis auksas buvo toks įprastas kaip bronza, o sidabras – kaip švinas, o bronzos, švino ir geležies buvo tiek daug, kiek laukų žolės ir dykumos nendrių; ir kedro medienos taip pat buvo gausu. Ir Dievas jam buvo davęs šlovę, ir turtus, ir išmintį, ir malonę tokiu gausumu, kad nebuvo nė vieno lygaus jam tarp jo pirmtakų, ir tarp tų, kurie atėjo po jo, nebuvo nė vieno lygaus jam.

23 skyrius. Kaip pirklys sugrįžo į Etiopiją

Ir atsitiko taip, kad pirklys Tamrinas panoro sugrįžti į savo šalį, ir jis nuėjo pas Saliamoną, žemai jam nusilenkė, apkabino jį ir tarė jam: „Ramybė tavo didenybei! Išleisk mane ir leisk man išvykti į mano šalį pas mano Valdovę, nes aš ilgai užtrukau regėdamas tavo šlovę ir tavo išmintį, ir gausybę rinktinių valgių, kuriais mane vaišinai. Ir dabar aš norėčiau išvykti pas savo Valdovę. O, kad galėčiau pasilikti su tavimi, kad ir kaip vienas iš pačių mažiausių tavo tarnų, nes palaiminti tie, kurie girdi tavo balsą ir vykdo tavo įsakymus! O, kad galėčiau pasilikti čia ir niekada tavęs nepalikti! Tačiau tu privalai mane išsiųsti pas mano Valdovę dėl to, kas buvo patikėta mano globai, kad galėčiau atiduoti jai jos nuosavybę. O aš pats esu jos tarnas.“ Ir Saliamonas nuėjo į savo namus, ir davė jam visokių vertingų daiktų, kokių tik jis troško Etiopijos šaliai, ir išleido jį ramybėje. Ir Tamrinas atsisveikino su juo, ir išėjo, ir keliavo savo keliu, ir atvyko pas savo Valdovę, ir perdavė jai visą turtą, kurį buvo atgabenęs. Ir jis papasakojo jai, kaip jis atvyko į Judo šalį ir Jeruzalę, ir kaip jis įžengė pas Karalių Saliamoną, ir viską, ką buvo girdėjęs ir matęs. Ir jis papasakojo jai, kaip Saliamonas vykdo teisingą teismą, ir kaip jis kalba su valdžia, ir kaip jis teisingai nusprendžia visuose dalykuose, kuriuos tiria, ir kaip jis atsako švelniai ir maloningai, ir kaip jame nėra nieko netikra, ir kaip jis paskyrė prižiūrėtojus septyniems šimtams medkirčių, kurie vilko rąstus, ir aštuoniems šimtams mūrininkų, kurie tašė akmenis, ir kaip jis siekė sužinoti iš visų pirklių ir prekeivių apie nagingus amatus ir jų atlikimą, ir kaip jis gaudavo informaciją ir perteikdavo ją dvigubai, ir kaip visi jo rankų darbai ir kūriniai buvo atliekami su išmintimi.

Ir kiekvieną rytą Tamrinas pasakodavo Karalienei apie visą Saliamono išmintį, kaip jis vykdė teisingumą ir darė tai, kas teisu, ir kaip jis tvarkė savo stalą, ir kaip jis kėlė puotas, ir kaip jis mokė išminties, ir kaip jis vadovavo savo tarnams bei visiems savo reikalams pagal išmintingą sistemą, ir kaip jie vykdė pavedimus pagal jo įsakymą, ir kaip niekas neapgaudinėjo kito, ir kaip niekas nevogė savo artimo turto, ir kaip jo dienomis nebuvo nei vagies, nei plėšiko. Nes savo išmintimi jis pažindavo tuos, kurie padarė bloga, ir nubausdavo juos, ir įvarydavo jiems baimės, ir jie nebekartodavo savo piktų darbų, bet gyveno taikoje, kurioje buvo įmaišyta Karaliaus baimė.

Visus šiuos dalykus Tamrinas papasakojo Karalienei, ir kiekvieną rytą jis prisimindavo dalykus, kuriuos matė pas Karalių, ir apibūdindavo jai. Ir Karalienė neteko žado iš nuostabos dėl tų dalykų, kuriuos girdėjo iš pirklio, savo tarno, ir ji pamanė savo širdyje, kad ji nuvyks pas jį; ir ji verkė dėl to didžio malonumo, kurį jai teikė dalykai, kuriuos Tamrinas jai pasakojo. Ir ji be galo troško nuvykti pas jį, bet kai ji apmąstydavo ilgą kelionę, ji manė, kad tai per toli ir per sunku įvykdyti. Ir laikas nuo laiko ji klausinėjo Tamriną apie Saliamoną, ir laikas nuo laiko Tamrinas jai pasakodavo apie jį, ir ji tapo labai geidžianti ir labiausiai trokštanti nuvykti, kad galėtų išgirsti jo išmintį, ir pamatyti jo veidą, ir apkabinti jį, ir kreiptis į jo karališkąją didenybę. Ir jos širdis linko eiti pas jį, nes Dievas pakreipė jos širdį eiti ir privertė ją to trokšti.

24 skyrius. Kaip Karalienė pasiruošė leistis į kelionę

Ir Karalienė tarė jiems: „Klausykite, o jūs, kurie esate mano žmonės, ir išgirskite mano žodžius. Nes aš trokštu išminties ir mano širdis ieško rasti supratimą. Aš esu pažeista meilės išminčiai ir esu suvaržyta supratimo virvių; nes išmintis yra daug geriau už aukso ir sidabro lobius, ir išmintis yra geriausia iš visko, kas buvo sukurta žemėje. Tad su kuo po dangumi galima palyginti išmintį? Ji saldesnė už medų, ir ji džiugina labiau nei vynas, ir ji šviečia labiau nei saulė, ir ją reikia mylėti labiau nei brangakmenius. Ir ji pasotina labiau nei aliejus, ir ji patenkina labiau nei rinktiniai valgiai, ir ji suteikia žmogui daugiau šlovės nei tūkstančiai aukso ir sidabro. Ji yra džiaugsmo šaltinis širdžiai, ir skaisti bei spindinti šviesa akims, ir greičio davėja kojoms, ir skydas krūtinei, ir šalmas galvai, ir grandinė kaklui, ir diržas strėnoms. Ji priverčia ausis girdėti ir širdis suprasti, ji yra mokytoja tų, kurie yra mokyti, ir ji yra guodėja tų, kurie yra santūrūs ir apdairūs, ir ji suteikia garsą tiems, kurie jos ieško. O kas dėl karalystės, ji negali stovėti be išminties, ir turtai negali būti išsaugoti be išminties; pėda negali išlaikyti vietos, kurioje pasistatė, be išminties. Ir be išminties tai, ką kalba liežuvis, nėra priimtina. Išmintis yra geriausia iš visų lobių. Tas, kuris krauna auksą ir sidabrą, daro tai be naudos, jei neturi išminties, bet iš to, kuris krauna išmintį, joks žmogus negali jos išvogti iš jo širdies. Tai, ką sukaupia kvailiai, išmintingieji suvartoja. Ir dėl nedorybės tų, kurie daro pikta, teisieji yra giriami; ir dėl piktų kvailių darbų išmintingieji yra mylimi. Išmintis yra iškilus dalykas ir turtingas dalykas: aš mylėsiu ją kaip motiną, ir ji apkabins mane kaip savo vaiką. Aš seksiu išminties pėdomis, ir ji saugos mane per amžius; aš ieškosiu išminties, ir ji bus su manimi per amžius; aš seksiu jos pėdomis, ir ji neatstums manęs; aš remsiuosi į ją, ir ji bus man siena iš deimanto; aš ieškosiu prieglobsčio pas ją, ir ji bus man galia ir stiprybė; aš džiaugsiuosi joje, ir ji bus man gausi malonė. Nes mums dera sekti išminties pėdomis, ir mūsų padams stovėti ant išminties vartų slenksčio. Ieškokime jos, ir rasime ją; mylėkime ją, ir ji nepasitrauks nuo mūsų; vykimės ją, ir pasivysime; prašykime, ir gausime; ir atgręžkime savo širdis į ją, kad niekada jos nepamirštumėme. Jei mes ją atsiminsime, ji turės mus savo atmintyje; o kalbant apie kvailius, tu neprisiminsi išminties, nes jie nelaiko jos garbėje, ir ji nemyli jų. Išminties gerbimas yra išmintingo žmogaus gerbimas, ir išminties mylėjimas yra išmintingo žmogaus mylėjimas. Mylėk išmintingą žmogų ir nepasitrauk nuo jo, ir jį matydamas tapsi išmintingas; klausykis jo burnos ištarmių, kad taptum panašus į jį; stebėk vietą, kur jis pastatė savo pėdą, ir nepalik jo, kad galėtum gauti jo išminties likutį. O aš myliu jį vien tik girdėdama apie jį ir jo nemačiusi, ir visas pasakojimas apie jį, kuris man buvo papasakotas, man yra kaip mano širdies troškimas ir kaip vanduo ištroškusiam žmogui.“

Ir jos didžiūnai, ir jos vergai, ir jos tarnaitės, ir jos patarėjai atsakė ir tarė jai: „O mūsų Valdove, kas dėl išminties, tau jos netrūksta, ir būtent dėl savo išminties tu myli išmintį. O dėl mūsų – jei tu eisi, mes eisime su tavimi, ir jei tu atsisėsi, mes sėdėsime su tavimi; mūsų mirtis bus su tavo mirtimi, ir mūsų gyvenimas su tavo gyvenimu.“ Tuomet Karalienė pasiruošė leistis į savo kelionę su didžia pompastika ir didybe, ir su didžia įranga ir daugybe pasiruošimų. Nes, pagal Dievo valią, jos širdis troško keliauti į Jeruzalę, kad galėtų išgirsti Saliamono išmintį; nes ji godžiai klausėsi. Taigi ji pasiruošė išvykti. Ir buvo pakrauti septyni šimtai devyniasdešimt septyni kupranugariai, ir pakrauta daugybė mulų bei asilų, ir ji leidosi į savo kelionę ir keliavo savo keliu be atokvėpio, ir jos širdis pasitikėjo Dievu.

25 skyrius. Kaip Karalienė atvyko pas Karalių Saliamoną

Ir ji atvyko į Jeruzalę, ir atnešė Karaliui labai daug brangių dovanų, kurias jis labai troško turėti. Ir jis suteikė jai didžią garbę ir džiaugėsi, ir davė jai buveinę karališkuose rūmuose šalia savęs. Ir jis siuntė jai maisto tiek rytiniam, tiek vakariniam valgymui: kaskart penkiolika saikų smulkiai maltų baltų miltų, paruoštų su aliejumi, ir padažu, ir pagardais gausiai, ir trisdešimt saikų traiškytų baltų miltų, iš kurių buvo kepama duona trims šimtams penkiasdešimčiai žmonių, su reikiamais dubenimis ir padėklais, ir dešimt penimų jaučių, ir penkis bulius, ir penkiasdešimt avių, neskaičiuojant ožiukų, ir elnių, ir gazelių, ir penimų paukščių, ir indą vyno, talpinantį šešiasdešimt geros saikų, ir trisdešimt saikų seno vyno, ir dvidešimt penkis dainuojančius vyrus bei dvidešimt penkias dainuojančias moteris, ir geriausio medaus, ir riebių saldumynų, ir šiek tiek maisto, kurį jis pats valgė, ir šiek tiek vyno, kurį jis pats gėrė. Ir kiekvieną dieną jis rengė ją vienuolika apdarų, kurie užburtų akis. Ir jis lankė ją ir buvo patenkintas, ir ji lankė jį ir buvo patenkinta, ir ji matė jo išmintį, ir jo teisingus teismus, ir jo spindesį, ir jo malonę, ir girdėjo jo kalbos iškalbą. Ir ji stebėjosi savo širdyje, ir buvo visiškai apstulbusi savo prote, ir ji pripažino savo supratimu ir labai aiškiai suvokė savo akimis, koks nuostabus jis buvo; ir ji be galo stebėjosi tuo, ką matė ir girdėjo pas jį – koks tobulas jis buvo savo ramybėje, ir išmintingas supratimu, ir malonus savo meilume, ir įspūdingas savo stotu. Ir ji stebėjo jo balso subtilumą, ir apdairias jo lūpų ištarmes, ir kad jis duodavo savo įsakymus oriai, ir kad jo atsakymai buvo tariami ramiai ir su Dievo baime. Visus šiuos dalykus ji matė, ir ji buvo apstulbinta jo išminties gausos, ir jo žodyje bei kalboje nieko netrūko, bet viskas, ką jis kalbėjo, buvo tobula.

O Saliamonas dirbo statydamas Dievo Namus, ir jis kėlėsi, ir ėjo į dešinę ir į kairę, ir pirmyn ir atgal. Ir jis rodė darbininkams matmenis, ir svorį, ir užimamą plotą, ir jis aiškino metalo apdirbėjams, kaip naudoti plaktuką, ir grąžtą, ir kaltą, ir jis rodė akmenskaldžiams kampą ir apskritimą, ir paviršių. Ir viskas buvo daroma pagal jo įsakymą, ir nebuvo nė vieno, kuris priešintųsi jo žodžiui; nes jo širdies šviesa buvo kaip žibintas tamsoje, ir jo išmintis buvo gausi kaip smėlis. Ir žvėrių bei paukščių kalba nebuvo nuo jo paslėpta, ir jis privertė velnius paklusti jam savo išmintimi. Ir jis darė viską pasitelkdamas įgūdžius, kuriuos Dievas jam davė, kai jis meldė Jį; nes jis neprašė pergalės prieš savo priešą, ir jis neprašė turtų ir šlovės, bet jis prašė Dievo duoti jam išminties ir supratimo, kuriais jis galėtų valdyti savo tautą, ir pastatyti Jo Namus, ir papuošti Dievo darbą ir visa tai, ką Jis jam buvo davęs išmintimi ir supratimu.

26 skyrius. Kaip Karalius kalbėjosi su Karaliene

Ir Karalienė Makeda tarė Karaliui Saliamonui, sakydama: „Palaimintas tu, mano valdove, kad tokia išmintis ir supratimas tau buvo suteikti. Aš pati norėčiau tik to, kad galėčiau būti kaip viena iš mažiausių tavo tarnaičių, kad galėčiau plauti tavo kojas, ir klausytis tavo išminties, ir suvokti tavo supratimą, ir tarnauti tavo didenybei, ir gėrėtis tavo išmintimi. O kaip man patiko tavo atsakymai, ir tavo balso saldumas, ir tavo ėjimo grožis, ir tavo žodžių malonumas, ir jų greitumas. Tavo balso saldumas džiugina širdį, ir peni kaulus, ir suteikia drąsos širdims, ir palankumo bei malonės lūpoms, ir stiprybės eisenai. Aš žvelgiu į tave ir matau, kad tavo išmintis yra neišmatuojama ir tavo supratimas neišsemiamas, ir kad jis yra panašus į žibintą tamsoje, ir panašus į granatą sode, ir panašus į perlą jūroje, ir panašus į Aušrinę Žvaigždę tarp žvaigždžių, ir panašus į mėnulio šviesą migloje, ir panašus į šlovingą aušrą bei saulėtekį danguje. Ir aš dėkoju Jam, kuris atvedė mane čia ir parodė tave man, ir leido man žengti per tavo vartų slenkstį, ir leido man išgirsti tavo balsą.“

Ir Karalius Saliamonas atsakė ir tarė jai: „Išmintis ir supratimas kyla iš tavęs pačios. O aš juos turiu tik tiek, kiek Izraelio Dievas man davė, nes aš prašiau ir meldžiau jų iš Jo. O tu, nors ir nepažįsti Izraelio Dievo, turi šią išmintį, kurią užauginai savo širdyje, ir ji privertė tave atvykti pamatyti manęs, mano Dievo vasalo ir vergo, ir Jo šventovės statybos, kurią aš įkuriu, ir kurioje aš tarnauju ir vaikštau aplink savo Valdovę, Izraelio Dievo Įstatymo Padangtę, šventąjį ir dangiškąjį Sioną. Taigi aš esu savo Dievo vergas, ir aš nesu laisvas žmogus; aš tarnauju ne pagal savo paties valią, bet pagal Jo valią. Ir ši mano kalba kyla ne iš manęs paties, bet aš ištariu tik tai, ką Jis priverčia mane ištarti. Ką Jis man įsako, tą aš darau; kur Jis nori, kad aš eičiau, ten aš einu; ką Jis mane moko, tą aš kalbu; tai, dėl ko Jis suteikia man išminties, aš suprantu. Nes buvusį tik dulkėmis Jis pavertė mane kūnu, ir buvusį tik vandeniu Jis pavertė mane tvirtu žmogumi, ir buvusį tik išmestu lašu, kuris nukritęs ant žemės būtų išdžiūvęs žemės paviršiuje, Jis suformavo mane pagal Savo paties paveikslą ir sukūrė mane pagal Savo paties atvaizdą.“

27 skyrius. Apie darbininką

Ir kai Saliamonas šitaip kalbėjosi su Karaliene, jis pamatė vieną darbininką, nešantį akmenį ant galvos ir vandens maišą ant kaklo bei pečių, o jo maistas ir jo sandalai buvo pririšti jam prie juosmens, ir jo rankose buvo medžio gabalai; jo drabužiai buvo suplyšę ir nudriskę, prakaitas lašais krito nuo jo veido, ir vanduo iš vandens maišo lašėjo žemyn ant jo kojų. Ir darbininkas praėjo priešais Saliamoną, ir kai jis ėjo pro šalį, Karalius tarė jam: „Sustok“; ir darbininkas sustojo. Ir Karalius atsisuko į Karalienę ir tarė jai: „Pažvelk į šį žmogų. Kuo aš esu pranašesnis už šį žmogų? Ir kuo aš esu geresnis už šį žmogų? Ir kuo aš pasigirsiu prieš šį žmogų? Nes aš esu žmogus, ir dulkės, ir pelenai, kuris rytoj taps kirmėlėmis ir puvėsiu, ir visgi šią akimirką aš atrodau kaip tas, kuris niekada nemirs. Kas galėtų skųstis Dievui, jei Jis duotų šiam žmogui taip, kaip davė man, ir jei Jis padarytų mane tokį, koks yra šis žmogus? Argi mes nesame abu būtybės, tai yra žmonės? Kokia yra jo mirtis, tokia yra mano mirtis; ir koks yra jo gyvenimas, toks yra mano gyvenimas. Visgi šis žmogus yra stipresnis darbui nei aš, nes Dievas suteikia galią tiems, kurie yra silpni, taip, kaip Jam patinka daryti.“ Ir Saliamonas tarė darbininkui: „Eik prie savo darbo.“

Ir jis toliau kalbėjo Karalienei, sakydamas: „Kokia nauda iš mūsų, žmonių vaikų, jei mes neparodome gerumo ir meilės žemėje? Argi mes visi nesame niekas, tik laukų žolė, kuri nuvysta savo laiku ir yra sudeginama ugnyje? Žemėje mes apsirūpiname rinktiniais valgiais ir dėvime brangius apdarus, bet net būdami gyvi mes esame smirdantis puvėsis; mes apsirūpiname saldžiais kvapais ir švelniais tepalais, bet net būdami gyvi mes esame mirę nuodėmėje ir nusižengimuose; būdami išmintingi, mes tampame kvailiais per nepaklusnumą ir nedorybės darbus; būdami laikomi garbėje, mes tampame niekingi per magiją, ir burtus, ir stabų garbinimą. Taigi žmogus, kuris yra garbės būtybė, sukurtas pagal Dievo paveikslą, jei daro tai, kas gera, tampa panašus į Dievą; bet žmogus, kuris yra menkystė, jei daro nuodėmę, tampa panašus į Velnią – tą išdidųjį Velnią, kuris atsisakė paklusti savo Kūrėjo įsakymui – ir visi išdidieji tarp žmonių eina jo keliu, ir jie bus teisiami kartu su juo. O Dievas myli nuolankios dvasios žmones, ir tie, kurie praktikuoja nuolankumą, eina Jo keliu, ir jie džiaugsis Jo karalystėje. Palaimintas žmogus, kuris pažįsta išmintį, tai yra gailestingumą ir Dievo baimę.“

Ir kai Karalienė tai išgirdo, ji tarė: „Kaip tavo balsas man patinka! Ir kaip labai tavo žodžiai ir tavo burnos ištarmė mane džiugina! Pasakyk man dabar: ką man dera garbinti? Mes garbiname saulę, kaip mūsų tėvai mus mokė daryti, nes mes sakome, kad saulė yra dievų karalius. Ir yra kitų tarp mūsų pavaldinių, kurie garbina kitus dalykus; vieni garbina akmenis, kiti garbina medį, ir kiti garbina drožinius, ir kiti garbina aukso bei sidabro atvaizdus. O mes garbiname saulę, nes ji gamina mūsų maistą, ir be to, ji apšviečia tamsą ir pašalina baimę; mes vadiname ją „Mūsų Karaliumi“, ir mes vadiname ją „Mūsų Kūrėju“, ir mes garbiname ją kaip savo dievą; nes joks žmogus mums nesakė, kad be jos yra kitas dievas. Bet mes girdėjome, kad pas jus, Izraelyje, yra kitas Dievas, kurio mes nepažįstame, ir žmonės mums sakė, kad Jis atsiuntė jums iš dangaus Padangtę ir davė jums angelų tvarkos Plokštę per Pranašo Mozės ranką. Tai mes taip pat girdėjome – kad Jis pats nužengia pas jus ir kalbasi su jumis, ir praneša jums apie Savo įsakus ir paliepimus.“

28 skyrius. Kaip Saliamonas davė įsakymus Karalienei

Ir Karalius atsakė ir tarė jai: „Tikrai, dera, kad žmonės garbintų Dievą, kuris sukūrė visatą, dangų ir žemę, jūrą ir sausumą, saulę ir mėnulį, žvaigždes ir spindinčius dangaus kūnus, medžius ir akmenis, žvėris ir plunksnuočius paukščius, laukinius žvėris ir krokodilus, žuvis ir banginius, begemotus ir vandens driežus, žaibus ir griaustinio trenksmus, debesis ir griaustinį, ir gėrį, ir blogį. Dera, kad Jį vieną mes garbintume, baimėje ir drebėjime, su džiaugsmu ir linksmybe. Nes Jis yra Visatos Viešpats, angelų ir žmonių Kūrėjas. Ir tai Jis, kuris marina ir atgaivina, tai Jis, kuris baudžia ir parodo gailestingumą, kuris pakelia iš žemės tą, kuris yra varguose, kuris išaukština vargšą iš dulkių, kuris nuliūdina ir kuris pradžiugina, kuris iškelia ir kuris nuleidžia. Niekas negali Jam priekaištauti, nes Jis yra Visatos Viešpats, ir nėra nieko, kas galėtų Jam pasakyti: „Ką Tu padarei?“ Ir Jam dera, kad skambėtų šlovė ir padėka iš angelų ir žmonių. O dėl to, ką sakai, kad „Jis davė jums Įstatymo Padangtę“, tikrai mums buvo duota Izraelio Dievo Padangtė, kuri buvo sukurta prieš visą kūriniją Jo šlovingu sumanymu. Ir Jis nuleido mums savo įsakymus, surašytus raštu, kad mes žinotumėme Jo nutarimą ir teismą, kurį Jis nustatė savo šventumo kalne.“

Ir Karalienė tarė: „Nuo šios akimirkos aš negarbinsiu saulės, bet garbinsiu saulės Kūrėją, Izraelio Dievą. Ir ta Izraelio Dievo Padangtė bus man mano Valdovė, ir mano sėklai po manęs, ir visoms mano karalystėms, kurios yra po mano valdžia. Ir dėl to aš radau malonę prieš tave, ir prieš Izraelio Dievą, mano Kūrėją, kuris atvedė mane pas tave, ir leido man išgirsti tavo balsą, ir parodė man tavo veidą, ir leido man suprasti tavo įsakymą.“ Tada ji grįžo į savo namus.

Ir Karalienė eidavo pas Saliamoną ir grįždavo nuolatos, ir klausydavosi jo išminties, ir laikė ją savo širdyje. Ir Saliamonas eidavo ir lankydavo ją, ir atsakydavo į visus klausimus, kuriuos ji jam užduodavo, ir Karalienė lankydavo jį ir klausinėdavo, ir jis informuodavo ją apie kiekvieną dalyką, apie kurį ji norėjo sužinoti. Ir po to, kai ji išgyveno ten šešis mėnesius, Karalienė panoro sugrįžti į savo šalį, ir ji nusiuntė žinią Saliamonui, sakydama: „Aš labai trokštu gyventi su tavimi, bet dabar, dėl visų savo žmonių, aš noriu grįžti į savo šalį. O dėl to, ką išgirdau, tegul Dievas padaro, kad tai duotų vaisių mano širdyje ir širdyse visų tų, kurie tai girdėjo su manimi. Nes ausis niekada negalėtų prisipildyti tavo išminties klausymosi, ir akis niekada negalėtų prisipildyti to paties regėjimo.“

Taigi ne tik Karalienė atvyko pasiklausyti Saliamono išminties, bet labai daug kas atvykdavo iš miestų ir šalių, tiek iš arti, tiek iš toli; nes tomis dienomis nebuvo rasta jokio žmogaus, kuris būtų jam lygus išmintimi (ir ne tik žmonės atvykdavo pas jį, bet laukiniai gyvūnai ir paukščiai atvykdavo pas jį ir klausydavosi jo balso, ir kalbėdavosi su juo), ir tada jie grįždavo į savo šalis, ir kiekvienas iš jų stebėjosi jo išmintimi, ir žavėjosi tuo, ką buvo matęs ir girdėjęs.

Ir kai Karalienė atsiuntė savo žinią Saliamonui, sakydama, kad ji ruošiasi išvykti į savo šalį, jis mąstė savo širdyje ir sakė: „Moteris tokio nuostabaus grožio atvyko pas mane iš žemės pakraščių! Ką aš žinau? Galbūt Dievas duos man sėklą joje?“ Mat, kaip sakoma Karalių Knygoje, Karalius Saliamonas buvo moterų mylėtojas. Ir jis vedė žmonas iš hebrajų, ir egiptiečių, ir kanaanitų, ir edomitų, ir moabitų, ir iš Romos, ir Kuerguės, ir Damasko, ir Sirijos, ir moteris, apie kurias buvo kalbama, kad jos gražios. Ir jis turėjo keturis šimtus karalienių ir šešis šimtus sugulovių. Tačiau tai, ką jis darė, buvo ne dėl ištvirkavimo, bet dėl išmintingo ketinimo, kurį Dievas jam buvo davęs, ir jam prisimenant, ką Dievas buvo pasakęs Abraomui: „Aš padarysiu tavo sėklą kaip dangaus žvaigždes skaičiumi ir kaip jūros smėlį.“ Ir Saliamonas tarė savo širdyje: „Ką aš žinau? Galbūt Dievas duos man vyriškos lyties vaikų iš kiekvienos iš šių moterų.“ Todėl, kai jis taip darė, jis elgėsi išmintingai, sakydamas: „Mano vaikai paveldės priešo miestus ir sunaikins tuos, kurie garbina stabus.“

Tos ankstyvosios tautos gyveno pagal kūno įstatymą, nes Šventosios Dvasios malonė joms nebuvo suteikta. O tiems, kurie gyveno po Kristaus, buvo duota gyventi su viena moterimi pagal santuokos įstatymą. Ir Apaštalai nustatė jiems potvarkį, sakydami: „Visi tie, kurie priėmė Jo kūną ir Jo kraują, yra broliai. Jų motina yra Bažnyčia, ir jų tėvas yra Dievas, ir jie šaukiasi Kristaus, kurį priėmė, sakydami: „Tėve mūsų, kuris esi danguje.“ O dėl Saliamono, joks įstatymas jam nebuvo nustatytas dėl moterų, ir jokia kaltė negali būti jam priskirta dėl daugelio žmonų vedimo. Bet tiems, kurie tiki, įstatymas ir įsakymas buvo duoti, kad jie nevestų daugelio žmonų, lygiai kaip sako Paulius: „Tie, kurie veda daug žmonų, ieško sau bausmės. Tas, kuris veda vieną žmoną, neturi nuodėmės.“ Ir įstatymas sulaiko mus nuo sesers (svainės), kalbant apie vaikų gimdymą. Apaštalai kalba apie tai Susirinkimų Knygoje.

29 skyrius. Apie tris šimtus aštuoniolika patriarchų

Dabar mes nurodome taip, kaip darė jie. Mes gerai žinome, ką kalbėjo Apaštalai, buvę prieš mus. Mes, Trys šimtai aštuoniolika, išlaikėme ir nustatėme ortodoksų tikėjimą, mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui esant su mumis. Ir Jis nurodė mums, ką turėtume mokyti ir kaip turėtume suformuoti tikėjimą.

Ir Karalius Saliamonas nusiuntė žinią Karalienei, sakydamas: „Dabar, kai atvykai čia, kodėl nori išvykti nepamačiusi karalystės valdymo, ir kaip valgomas maistas karalystės išrinktiesiems pagal teisiųjų paprotį, ir kaip žmonės yra nuvaromi pagal nusidėjėlių paprotį? Iš to vaizdo tu įgautum išminties. Sek paskui mane dabar ir atsisėsk mano didybėje palapinėje, ir aš užbaigsiu tavo mokymą, ir tu išmoksi mano karalystės valdymą; nes tu pamilai išmintį, ir ji gyvens su tavimi iki tavo pabaigos ir per amžius.“ Šioje kalboje pasirodo pranašystė.

Ir Karalienė atsiuntė antrą žinią, sakydama: „Buvusi kvailė, aš tapau išmintinga sekdama tavo išmintimi, ir buvusi Izraelio Dievo atmestu daiktu, aš tapau išrinktąja moterimi dėl šio tikėjimo, kuris yra mano širdyje; ir nuo šiol aš negarbinsiu jokio kito dievo, tik Jį. O dėl to, ką sakai, kad nori padauginti manyje išmintį ir garbę, aš ateisiu pagal tavo troškimą.“ Ir Saliamonas džiaugėsi dėl šios žinios, ir jis papuošė savo išrinktuosius puikiais apdarais, ir jis pridėjo dvigubai vaišių ant savo stalo, ir jis pasirūpino, kad visi jo namų tvarkymo reikalai būtų kruopščiai sutvarkyti, ir Karaliaus Saliamono namai buvo ruošiami svečiams kasdien. Ir jis paruošė juos su labai didžia pompastika, džiaugsme ir ramybėje, išmintyje ir švelnume, su visu nuolankumu ir kuklumu; ir tada jis surikiavo karališkąjį stalą pagal karalystės įstatymą.

Ir Karalienė atėjo ir praėjo į vietą, atskirtą didybėje ir šlovėje, ir ji atsisėdo tuojau pat už jo, kur ji galėjo viską matyti, mokytis ir žinoti. Ir ji be galo stebėjosi tuo, ką matė, ir tuo, ką girdėjo, ir ji šlovino Izraelio Dievą savo širdyje; ir ji buvo apstulbinta karališkųjų rūmų spindesio, kurį matė. Nes ji galėjo matyti, nors niekas negalėjo matyti jos, lygiai kaip Saliamonas išmintingai jai buvo surengęs. Jis buvo papuošęs vietą, kurioje ji sėdėjo, ir išklojęs ją purpuriniais uždangais, ir patiesęs kilimus, ir išpuošęs ją muskusu, ir marmuru, ir brangakmeniais, ir jis degino kvapiuosius miltelius, ir šlakstė miros ir kasijos aliejų aplinkui, ir barstė smilkalus ir brangius kvepalus visomis kryptimis. Ir kai jie įvedė ją į šią buveinę, jos kvapas jai buvo labai malonus, ir net prieš valgydama rinktinius valgius ji pasisotino jų kvapu. Ir su išmintingu ketinimu Saliamonas nusiuntė jai valgių, kurie sukeltų jai troškulį, ir gėrimų, kurie buvo sumaišyti su actu, ir žuvies bei patiekalų, pagamintų su pipirais. Ir tai jis padarė ir davė juos Karalienei valgyti. Ir karališkoji puota baigėsi tris kartus ir septynis kartus, ir valdytojai, ir patarėjai, ir jaunuoliai, ir tarnai išėjo, ir Karalius pakilo, ir nuėjo pas Karalienę, ir tarė jai – mat jie buvo vieni dviese: „Ilsėkis čia dėl meilės iki aušros.“ Ir ji tarė jam: „Prisiek man savo Dievu, Izraelio Dievu, kad nepaimsi manęs jėga. Nes jei aš, kuri pagal žmonių įstatymą esu mergelė, būsiu suvedžiota, aš keliausiu savo kelionę atgal liūdesyje, ir sielvarte, ir varge.“

30 skyrius. Kaip Karalius Saliamonas prisiekė Karalienei

Ir Saliamonas atsakė ir tarė jai: „Aš prisiekiu tau, kad nepaimsiu tavęs jėga, bet tu turi prisiekti man, kad nepaimsi jėga nieko, kas yra mano namuose.“ Ir Karalienė nusijuokė ir tarė jam: „Būdamas išmintingas vyras, kodėl kalbi kaip kvailys? Argi aš vogsiu ką nors, arba išnešiu iš Karaliaus namų tai, ko Karalius man nedavė? Neįsivaizduok, kad atvykau čia iš meilės turtams. Be to, mano pačios karalystė yra tokia pat turtinga kaip tavo, ir nėra nieko, ko aš trokščiau ir ko man trūktų. Tikrai aš atvykau tik ieškoti tavo išminties.“ Ir jis tarė jai: „Jei tu nori mane prisaikdinti, prisiek ir tu man, nes priesaika tinka abiem, kad nė vienas iš mūsų nebūtų neteisingai nuskriaustas. Ir jei tu manęs neprisaikdinsi, aš tavęs neprisaikdinsiu.“ Ir ji tarė jam: „Prisiek man, kad nepaimsi manęs jėga, o aš savo ruožtu prisieksiu nepaimti jėga tavo turto“; ir jis prisiekė jai ir prisaikdino ją.

Ir Karalius užlipo į savo guolį vienoje menės pusėje, o tarnai paruošė jai guolį kitoje pusėje. Ir Saliamonas tarė jaunam tarnui: „Išplauk dubenį ir pastatyk jame indą vandens, Karalienei matant, ir uždaryk duris, ir eik miegoti.“ Ir Saliamonas kalbėjo tarnui kita kalba, kurios Karalienė nesuprato, ir jis padarė taip, kaip Karalius įsakė, ir nuėjo miegoti. Ir Karalius dar nebuvo užmigęs, bet jis tik apsimetė miegąs, ir jis įdėmiai stebėjo Karalienę. O Karaliaus Saliamono namai buvo apšviesti kaip dieną, nes savo išmintimi jis buvo padaręs spindinčius perlus, kurie buvo panašūs į saulę, ir mėnulį, ir žvaigždes, ir įtaisęs juos savo namų stoge.

Ir Karalienė šiek tiek pamiegojo. Ir kai ji pabudo, jos burna buvo išdžiūvusi nuo troškulio, nes maistas, kurį Saliamonas savo išmintimi jai davė, sukėlė jai troškulį, ir ji buvo tikrai labai ištroškusi, ir jos burna buvo sausa; ir ji judino lūpas ir siurbė burna, bet nerado drėgmės. Ir ji nusprendė atsigerti vandens, kurį buvo mačiusi, ir ji pažvelgė į Karalių Saliamoną ir stebėjo jį atidžiai, ir ji pamanė, kad jis miega giliu miegu. Bet jis nemiegojo ir laukė, kol ji atsikels pavogti vandens savo troškuliui numalšinti. Ir ji atsikėlė ir, nekeldama garso savo pėdomis, nuėjo prie vandens dubenyje ir pakėlė ąsotį atsigerti vandens. Ir Saliamonas sugriebė jai už rankos, prieš jai atsigeriant vandens, ir tarė jai: „Kodėl sulaužei priesaiką, kurią prisiekei – kad nepaimsi jėga nieko, kas yra mano namuose?“ Ir ji atsakė ir tarė jam su baime: „Argi priesaika sulaužoma man atsigeriant vandens?“ Ir Karalius tarė jai: „Argi yra kas nors, ką matei po dangumi, kas būtų geriau už vandenį?“ Ir Karalienė tarė: „Aš nusidėjau prieš save, ir tu esi laisvas nuo savo priesaikos. Bet leisk man atsigerti vandens dėl mano troškulio.“ Tada Saliamonas tarė jai: „Ar aš galbūt esu laisvas nuo priesaikos, kuria mane prisaikdinai?“ Ir Karalienė tarė: „Būk laisvas nuo savo priesaikos, tik leisk man atsigerti vandens.“ Ir jis leido jai atsigerti vandens, ir po to, kai ji atsigėrė vandens, jis įvykdė savo valią su ja, ir jie miegojo kartu.

Ir po to, kai jis užmigo, pasirodė Karaliui Saliamonui sapne spindinti saulė, ir ji nusileido iš dangaus ir skleidė be galo didelį spindesį virš Izraelio. Ir kai ji ten pabuvo kurį laiką, ji staiga pasitraukė ir nuskriejo į Etiopijos šalį, ir švietė ten be galo didele šviesa per amžius, nes ji panoro ten gyventi. Ir Karalius tarė: „Aš laukiau pamatyti, ar ji sugrįš į Izraelį, bet ji nesugrįžo. Ir vėl man belaukiant, šviesa pakilo danguje, ir Saulė nusileido iš ten Judo šalyje, ir ji skleidė šviesą, kuri buvo daug stipresnė nei anksčiau.“ Ir Izraelis, dėl tos Saulės liepsnos, elgėsi su ta Saule piktai ir nenorėjo vaikščioti jos šviesoje. Ir ta Saulė nekreipė dėmesio į Izraelį, ir Izraelitai nekentė Jos, ir tapo neįmanoma, kad tarp jų ir Saulės egzistuotų taika. Ir jie pakėlė savo rankas prieš Ją su lazdomis ir peiliais, ir jie norėjo užgesinti tą Saulę. Ir jie užtraukė tamsą ant viso pasaulio su žemės drebėjimu ir tiršta tamsa, ir jie įsivaizdavo, kad ta Saulė niekada daugiau jiems nepatekės. Ir jie sunaikino Jos šviesą ir puolė Ją, ir pastatė sargybą prie Jos kapo, į kurį buvo Ją įmetę. Ir Ji išėjo ten, kur jie Jos nelaukė, ir apšvietė visą pasaulį, ypač Pirmąją jūrą ir Paskutiniąją jūrą, Etiopiją ir Romą. Ir Ji visiškai nekreipė dėmesio į Izraelį, ir Ji užžengė į savo ankstesnį sostą.

Ir kai Karalius Saliamonas pamatė šią viziją savo miege, jo siela susijaudino, ir jo supratimas buvo atimtas lyg žaibo blyksnio, ir jis pabudo su nerimastinga dvasia. Ir be to, Saliamonas stebėjosi dėl Karalienės, nes ji buvo tvirtos jėgos, ir gražaus stoto, ir ji buvo nesuteršta savo mergystėje; ir ji karaliavo šešerius metus savo šalyje, ir, nepaisant jos malonaus patrauklumo ir puikaus stoto, ji išsaugojo savo kūną tyrą. Ir Karalienė tarė Saliamonui: „Atleisk mane ir leisk man išvykti į mano šalį.“ Ir jis nuėjo į savo namus ir davė jai viską, ko ji troško iš puikių daiktų ir turtų, ir gražių apdarų, kurie užbūrė akis, ir viską, kas buvo labai vertinama Etiopijos šalyje, ir kupranugarių bei vežimų, šešis tūkstančius skaičiumi, kurie buvo pakrauti gražiais, labiausiai geidžiamais daiktais, ir vežimų, kuriais kroviniai gabenami per dykumą, ir laivą, kuriuo galima keliauti jūra, ir laivą, kuriuo galima keliauti oru (arba vėjais), kurį Saliamonas buvo padaręs išmintimi, kurią Dievas jam buvo davęs.

31 skyrius. Apie ženklą, kurį Saliamonas davė Karalienei

Ir Karalienė džiaugėsi, ir ji išėjo, kad iškeliautų, ir Karalius išleido ją į kelią su didžia pagarba ir iškilmingumu. Ir Saliamonas pasivedė ją į šalį, kad jie galėtų pabūti vieni dviese, ir jis numovė žiedą, kuris buvo ant jo mažojo piršto, ir davė jį Karalienei, ir tarė jai: „Imk (tai), kad manęs nepamirštum. Ir jei atsitiks taip, kad aš gausiu sėklą iš tavęs, šis žiedas bus jai ženklas; ir jei tai bus vyriškos lyties vaikas, jis ateis pas mane; ir Dievo ramybė tebūnie su tavimi! Kol aš miegojau su tavimi, aš regėjau daug vizijų sapne: (atrodė), lyg saulė būtų patekėjusi virš Izraelio, bet ji atsitraukė ir nuskriejo, ir apšvietė Etiopijos šalį; galbūt ta šalis bus palaiminta per tave; Dievas žino. O tu laikykis to, ką tau sakiau, kad garbintum Dievą visa savo širdimi ir vykdytum Jo valią. Nes Jis baudžia tuos, kurie yra įžūlūs, ir parodo gailestingumą tiems, kurie yra nuolankūs, ir Jis nuverčia galingųjų sostus, ir Jis padaro gerbiamus tuos, kurie yra vargstantys. Nes mirtis ir gyvenimas yra iš Jo, ir turtai bei skurdas yra suteikiami Jo valia. Nes viskas yra Jo, ir niekas negali pasipriešinti Jo įsakymui ir Jo teismui nei danguje, nei žemėje, nei jūroje, nei bedugnėse. Ir tegul Dievas būna su tavimi! Eik ramybėje.“ Ir jie išsiskyrė vienas su kitu.

32 skyrius. Kaip Karalienė pagimdė ir atvyko į savo šalį

Ir Karalienė išvyko ir atkeliavo į Balados šalį (?) praėjus devyniems mėnesiams ir penkioms dienoms po to, kai ji išsiskyrė su Karaliumi Saliamonu. Ir gimdymo skausmai suėmė ją, ir ji pagimdė vyriškos lyties kūdikį, ir ji atidavė jį žindyvei su didžiu pasididžiavimu ir džiaugsmu. Ir ji užtruko, kol pasibaigė jos apsivalymo dienos, ir tada ji atvyko į savo šalį su didžia pompastika ir ceremonija. Ir jos pareigūnai, kurie buvo ten likę, atnešė dovanų savo valdovei, ir nusilenkė jai, ir atidavė jai pagarbą, ir visi šalies pakraščiai džiaugėsi jai atvykus. Tuos, kurie tarp jų buvo kilmingieji, ji papuošė puikiais apdarais, o kai kuriems davė aukso ir sidabro, ir hiacinto spalvos bei purpurinių rūbų; ir ji davė jiems visokiausių dalykų, kokių tik galima trokšti. Ir ji teisingai sutvarkė savo karalystę, ir niekas neprieštaravo jos įsakymui; nes ji mylėjo išmintį ir Dievas sustiprino jos karalystę.

Ir vaikas augo, ir ji pavadino jį vardu Baina-Lechkemas. Ir vaikas sulaukė dvylikos metų amžiaus, ir jis paklausė savo draugų tarp berniukų, kurie buvo mokomi kartu su juo, ir tarė jiems: „Kas yra mano tėvas?“ Ir jie tarė jam: „Karalius Saliamonas.“ Ir jis nuėjo pas Karalienę, savo motiną, ir tarė jai: „O Karaliene, leisk man sužinoti, kas yra mano tėvas.“ Ir Karalienė kalbėjo jam piktai, norėdama jį išgąsdinti, kad jis netrokštų vykti (pas savo tėvą), sakydama: „Kodėl klausi manęs apie savo tėvą? Aš esu tavo tėvas ir tavo motina; neieškok sužinoti nieko daugiau.“ Ir berniukas pasitraukė nuo jos ir atsisėdo. Ir antrą kartą, ir trečią kartą jis klausė jos, ir jis įkyriai prašė jos pasakyti jam. Tačiau vieną dieną ji pasakė jam, tardama: „Jo šalis yra toli, ir kelias ten yra labai sunkus; argi tu verčiau nebūtum čia?“ O jaunuolis Baina-Lechkemas buvo gražus, ir visas jo kūnas, ir jo nariai, ir jo pečių laikysena priminė Karalių Saliamoną, jo tėvą, ir jo akys, ir jo kojos, ir visa jo eisena priminė Karalių Saliamoną. Ir kai jam buvo dvidešimt dveji metai, jis buvo įgudęs visame karo ir jojimo mene, ir laukinių žvėrių medžioklėje bei gaudyme, ir visame tame, ko jauni vyrai yra pratę mokytis. Ir jis tarė Karalienei: „Aš eisiu ir pažvelgsiu į savo tėvo veidą, ir aš sugrįšiu čia pagal Dievo, Izraelio Viešpaties, valią.“

33 skyrius. Kaip Etiopijos Karalius keliavo

Ir Karalienė pasišaukė Tamriną, savo karavano vyrų ir pirklių vadovą, ir ji tarė jam: „Ruoškis savo kelionei ir pasiimk šį jaunuolį su savimi, nes jis neduoda man ramybės dieną ir naktį. Ir tu nuvesi jį pas Karalių ir parvesi jį atgal čia saugiai, jei Dievui, Izraelio Viešpačiui, patiks.“ Ir ji paruošė palydą, tinkančią jų turtams ir garbingai padėčiai, ir paruošė visas prekes, kurios buvo būtinos kelionei ir dovanoms Karaliui įteikti, ir viską, kas būtų reikalinga patogumui ir poilsiui kelyje. Ir ji paruošė viską jo išlydėjimui, ir ji davė pareigūnams, kurie turėjo jį lydėti, tiek pinigų, kiek jiems reikės jam ir sau kelionėje. Ir ji įsakė jiems, kad jie nepaliktų jo ten, bet tik nuvestų jį pas Karalių, ir tada parvestų jį vėl atgal pas ją, kai jis turės perimti valdžią jos žemėje.

O Etiopijos šalyje buvo įstatymas, kad (tik) moteris gali karaliauti, ir kad ji turi būti mergelė, kuri niekada nepažino vyro, bet Karalienė tarė (Saliamonui): „Nuo šiol vyras, kuris yra iš tavo sėklos, karaliaus, ir moteris niekada daugiau nebekaraliaus; tik tavo sėkla karaliaus ir jo sėkla po jo iš kartos į kartą. Ir tai tu įrašysi ritinių raštais jų Pranašų Knygoje ant žalvario, ir padėsi tai Dievo Namuose, kurie bus pastatyti kaip atminimas ir kaip pranašystė paskutinėms dienoms. Ir žmonės negarbins saulės ir dangaus didybės, ar kalnų ir miškų, ar akmenų ir dykumos medžių, ar bedugnių ir to, kas yra vandenyse, ar drožinių ir atvaizdų iš aukso, ar plunksnuočių paukščių, kurie skraido; ir jie nenaudos jų burdami, ir jie neatiduos jiems pagarbos. Ir šis įstatymas galios per amžius. Ir jei bus kas nors, kas nusižengs šiam įstatymui, tavo sėkla teis jį per amžius. Tik duok mums šventojo dangiškojo Siono, Dievo Įstatymo Padangtės, dangalo kutus, kuriuos mes galėtume apkabinti (arba pasveikinti). Ramybė tebūnie tavo karalystės galybei ir tavo spindinčiai išminčiai, kurią Dievas, Izraelio Viešpats, mūsų Kūrėjas, tau suteikė.“

Ir Karalienė pasivedė jaunuolį į šalį, ir kai jis buvo vienas su ja, ji davė jam tą simbolį, kurį Saliamonas buvo jai davęs, tai yra žiedą nuo savo piršto, kad jis galėtų atpažinti savo sūnų, ir galėtų prisiminti jos žodį ir jos sandorą, kurią ji buvo sudariusi (su juo), kad ji garbins Dievą visas savo gyvenimo dienas, ji ir tie, kurie buvo po jos valdžia, su visa (galia), kurią Dievas jai buvo davęs. Ir tada Karalienė išleido jį ramybėje.

Ir jaunuolis (bei jo palyda) tiesiai keliavo savo keliu ir atvyko į Gazos kaimynystės šalį. Tai yra ta Gaza, kurią Karalius Saliamonas davė Etiopijos Karalienei. Ir Apaštalų Darbuose Evangelistas Lukas rašė, sakydamas: „Jis buvo visos Gazos šalies valdytojas, Karalienės Hendakės eunuchas, kuris įtikėjo Apaštalo Luko žodžiu.“

34 skyrius. Kaip jaunuolis atvyko į savo motinos šalį

Ir kai jaunuolis atvyko į savo motinos šalį, jis džiaugėsi ten garbe (kurią gavo) ir dovanomis (kurios buvo jam suteiktos). Ir kai žmonės pamatė jį, jie manė jį esant tobulu Karaliaus Saliamono atvaizdu. Ir jie nusilenkė jam, ir tarė jam: „Sveikas, karališkasis tėvas gyvuoja!“ Ir jie atnešė jam dovanų ir atnašų, penimų galvijų ir maisto, kaip savo karaliui. Ir (žmonės) visos Gazos šalies iki pat Judo sienos buvo sujudę ir sakė: „Tai Karalius Saliamonas.“ Ir buvo tokių, kurie sakė: „Karalius yra Jeruzalėje ir stato savo namus“ – mat jis buvo baigęs statyti Dievo Namus – o kiti sakė: „Tai Karalius Saliamonas, Dovydo sūnus.“ Ir jie buvo sutrikę, ir ginčijosi vienas su kitu, ir išsiuntė raitus šnipus, kurie turėjo surasti Karalių Saliamoną ir sužinoti, ar jis iš tikrųjų yra Jeruzalėje, ar jis yra su jais (Gazoje). Ir šnipai atvyko pas Jeruzalės miesto sargybinius, ir jie rado Karalių Saliamoną ten, ir jie nusilenkė jam, ir tarė jam: „Sveikas, tegyvuoja karališkasis tėvas! (Mūsų) šalis yra nerami, nes į ją atvyko pirklys, kuris savo forma ir išvaizda yra panašus į tave, be menkiausio pakeitimo ar skirtumo. Jis panašus į tave kilnia laikysena ir puikiu stotu, ir ūgiu bei gera išvaizda; jam nieko netrūksta šiuose dalykuose ir jis niekuo nesiskiria nuo tavęs paties. Jo akys yra džiugios, lyg žmogaus, kuris gėrė vyno, jo kojos grakščios ir laibos, ir jo kaklo bokštas yra lyg tavo tėvo Dovydo bokštas. Jis yra lygiai toks pat kaip tu visais atžvilgiais, ir kiekvienas jo viso kūno narys yra kaip tavo.“

Ir Karalius Saliamonas atsakė ir tarė jiems: „Kur tad jis nori eiti?“ Ir jie atsakė ir tarė jam: „Mes neklausėme jo, nes jis yra pagarbią baimę keliantis kaip tu pats. Tačiau jo paties žmonės, kai mes jų paklausėme: „Iš kur atvykote ir kur einate?“, atsakė: „Mes atvykome iš Hendakės (Kandakės) ir Etiopijos valdų, ir mes einame į Judo šalį pas Karalių Saliamoną.“ Ir kai Karalius Saliamonas tai išgirdo, jo širdis buvo sujaudinta ir jis džiaugėsi savo sieloje, nes tomis dienomis jis neturėjo vaikų, išskyrus berniuką, kuriam buvo septyneri metai ir kurio vardas buvo Rehabeamas. Saliamonui atsitiko lygiai taip, kaip teigia Paulius, sakydamas: „Dievas pavertė šio pasaulio išmintį kvailyste“, nes Saliamonas savo išmintimi buvo sukūręs planą ir sakė: „Su tūkstančiu moterų aš pradėsiu tūkstantį vyriškos lyties vaikų, ir aš paveldėsiu priešo šalis, ir nuversiu (jų) stabus.“ Tačiau (Dievas) davė jam tik tris vaikus. Jo vyriausias sūnus buvo Etiopijos Karalius, Etiopijos Karalienės sūnus, ir buvo pirmagimis, apie kurį (Dievas) kalbėjo pranašiškai: „Dievas prisiekė Dovydui teisume, ir nesigailėjo: „Tavo kūno vaisių aš pasodinsiu į tavo sostą.“ Ir Dievas suteikė Dovydui, savo tarnui, malonę priešais Save, ir leido jam, kad ant Dievystės sosto sėdėtų Vienas iš jo sėklos kūne, iš Mergelės, ir teistų gyvuosius ir mirusius, ir atlygintų kiekvienam žmogui pagal jo darbus, Vienas, kuriam dera šlovė, mūsų Viešpats Jėzus Kristus, per amžių amžius, Amen. Ir Jis davė jam vieną žemėje, kuris taptų karaliumi virš šventojo, dangiškojo Siono Įstatymo Padangtės, tai yra, Etiopijos Karalių. O dėl tų, kurie karaliavo ir nebuvo (iš) Izraelio, tai įvyko dėl nusižengimo įstatymui ir įsakymui, kuo Dievas nebuvo patenkintas.

35 skyrius. Kaip Karalius Saliamonas pasiuntė pas sūnų savo kariuomenės vadą

Ir Karalius Saliamonas pasiuntė savo kariuomenės vadą, ant kurio rankos jis buvo įpratęs remtis, su dovanomis, mėsa ir gėrimais, kad pavaišintų tą keliautoją. Ir vadas išvyko su daugybe vežimų, ir atvyko pas Baina-Lechkemą, ir apkabino jį, ir davė jam viską, ką Karalius Saliamonas jam atsiuntė. Ir jis tarė jam: „Skubėk ir eik su manimi, nes Karaliaus širdis dega lyg ugnimi iš meilės tau. Galbūt jis pats išsiaiškins, ar tu esi jo paties sūnus, ar jo brolis; nes tavo išvaizda ir tavo kalba (arba elgesiu) tu niekuo nesiskiri nuo jo. O dabar kelkis greitai, nes mano valdovas Karalius tarė man: „Skubėk ir atvesk jį pas mane su garbe, ir patogiai, ir su tinkamu patarnavimu, ir džiaugsme bei linksmybėje.“ Ir jaunuolis atsakė ir tarė jam: „Aš dėkoju Dievui, Izraelio Viešpačiui, kad radau malonę pas savo valdovą Karalių, dar nematęs jo veido; jo žodis pradžiugino mane. Ir dabar aš pasitikėsiu Izraelio Viešpačiu, kad Jis parodys man Karalių ir parves mane saugiai atgal pas mano motiną Karalienę ir į mano šalį Etiopiją.“

Ir Joasas (Benaja?), Jehojados sūnus, Karaliaus Saliamono kariuomenės vadas, atsakė ir tarė Baina-Lechkemui: „Mano valdove, tai labai mažas dalykas, ir tu rasi daug didesnį džiaugsmą ir malonumą pas mano valdovą Karalių. O dėl to, ką sakai: „mano motina“ ir „mano šalis“, Karalius Saliamonas yra geriau už tavo motiną, ir ši mūsų šalis yra geriau už tavo šalį. O dėl tavo šalies, mes girdėjome, kad tai šalčio ir debesų kraštas, ir akinančios šviesos bei deginančio karščio šalis, ir sniego bei ledo regionas. Ir kai Nojaus sūnūs, Semas, Hamas ir Jafetas, pasidalijo pasaulį tarpusavyje, jie žvelgė į tavo šalį su išmintimi ir matė, kad, nors ji buvo erdvi ir plati, tai buvo viesulų ir deginančio karščio žemė, ir (todėl) atidavė ją Kanaanui, Hamo sūnui, kaip dalį jam ir jo sėklai per amžius. Bet žemė, kuri yra mūsų, yra paveldėjimo žemė (t. y. pažadėtoji žemė), kurią Dievas davė mums pagal priesaiką, kurią Jis prisiekė mūsų tėvams, žemė, plūstanti pienu ir medumi, kur maistas yra (mūsų) be nerimo, žemė, kuri duoda visų rūšių vaisių savo laiku be varginančio darbo, žemė, kurią Dievas saugo nuolatos nuo (vienių) metų iki kitų metų ciklo pradžios. Visa tai yra tavo, ir mes esame tavo, ir mes būsime tavo paveldėtojai, ir tu gyvensi mūsų šalyje, nes tu esi Dovydo, mano valdovo valdovo, sėkla, ir tau priklauso šis Izraelio sostas.“

Ir pirklio Tamrino vyresnieji atsakė ir tarė Benajai: „Mūsų šalis yra geresnė. Mūsų šalies oras (t. y. klimatas) yra geras, nes ji be deginančio karščio ir ugnies, ir mūsų šalies vanduo yra geras ir saldus, ir teka upėmis, be to, mūsų kalnų viršūnės teka vandeniu. Ir mes nedarome taip, kaip jūs darote savo šalyje, tai yra, nekasame labai gilių šulinių (ieškodami) vandens, ir mes nemirštame nuo saulės karščio; bet net vidurdienį mes medžiojame laukinius gyvūnus, būtent laukinius buivolus, ir gazeles, ir paukščius, ir smulkius gyvūnus. Ir žiemą Dievas rūpinasi mumis nuo (vienių) metų iki kitų metų eigos pradžios. Ir pavasarį žmonės valgo tai, ką sumynė koja, kaip Egipto žemėje, o dėl mūsų medžių – jie duoda gerą vaisių derlių, ir kviečiai, ir miežiai, ir visi mūsų vaisiai, ir galvijai yra geri ir nuostabūs. Tačiau yra vienas dalykas, kurį jūs turite ir kuriuo esate geresni už mus, būtent išmintis, ir dėl jos mes keliaujame pas jus.“

Ir Joasas (skaityk Benaja), Karaliaus Saliamono kariuomenės vadas, atsakė (sakydamas): „Kas yra geriau už išmintį? Nes išmintis įkūrė žemę, ir padarė tvirtą dangų, ir sukaustė jūros bangas, kad ji neapsemtų žemės. Tačiau kelkis ir eikime pas mano valdovą, nes jo širdis labai sujaudinta meilės tau, ir jis atsiuntė mane atvesti tave (pas jį) su visu įmanomu greičiu.“

Ir Karalienės sūnus pakilo, ir papuošė Joasą (Benają), Jehojados sūnų, ir penkiasdešimt vyrų, kurie buvo jo palydoje, prabangiais apdarais, ir jie pakilo eiti į Jeruzalę pas Karalių Saliamoną. Ir kai jie prisiartino prie vietos, kur buvo mankštinami ir treniruojami žirgai, Joasas (Benaja), Jehojados sūnus, nujojo į priekį ir atvyko į vietą, kur buvo Saliamonas, ir pasakė jam, kad (Karalienės sūnus) yra gražios išvaizdos, ir kad jo balsas malonus, ir kad jis panašus į jį forma, ir kad visa jo laikysena yra be galo kilni. Ir Karalius tarė jam: „Kur jis? Argi aš nesiunčiau tavęs atvesti jį kuo greičiau?“ Ir Joasas (Benaja) tarė jam: „Jis čia, aš atvesiu jį greitai.“ Ir Joasas (Benaja) nuėjo ir tarė jaunuoliui: „Kelkis, o mano valdove, ir ateik“; ir skubindamas Baina-Lechkemą eiti, jis atvedė jį prie Karaliaus Vartų. Ir kai visi kareiviai pamatė jį, jie nusilenkė jam, ir sakė: „Štai, Karalius Saliamonas išėjo iš savo buveinės.“ Ir kai vyrai, kurie buvo viduje, išėjo, jie stebėjosi, ir grįžo į savo vietas, ir vėl pamatė Karalių savo soste; ir stebėdamiesi jie vėl išėjo ir žiūrėjo į jaunuolį, ir jie nepajėgė kalbėti ir ką nors pasakyti. Ir kai Joasas (Benaja), Jehojados sūnus, vėl įėjo pranešti Karaliui apie jaunuolio atvykimą, priešais Karalių nieko nestovėjo, bet visas Izraelis buvo susibūręs lauke pamatyti jį.

36 skyrius. Kaip Karalius Saliamonas susitiko su savo sūnumi

Ir Joasas (Benaja), Jehojados sūnus, išėjo ir įvedė Baina-Lechkemą į vidų. Ir kai Karalius Saliamonas pamatė jį, jis pakilo ir pajudėjo į priekį pasveikinti jo, ir jis atrišo savo apdaro raištį nuo peties, ir apkabino jį, savo rankas (uždėjęs) jam ant krūtinės, ir pabučiavo jo burną, ir kaktą, ir akis, ir tarė jam: „Štai, mano tėvas Dovydas atnaujino savo jaunystę ir prisikėlė iš numirusių.“ Ir Karalius Saliamonas atsisuko į tuos, kurie pranešė apie jaunuolio atvykimą, ir tarė jiems: „Jūs sakėte man: „Jis panašus į tave“, bet tai ne mano stotas, o mano tėvo Dovydo stotas jo ankstyvosios vyrystės dienomis, ir jis yra gražesnis už mane.“ Ir Karalius Saliamonas tuojau pat pakilo, ir nuėjo į savo menę, ir aprengė jaunuolį apdarais, pasiūtais iš audinio, siuvinėto auksu, ir uždėjo aukso diržą, ir uždėjo karūną jam ant galvos, ir žiedą ant jo piršto. Ir papuošęs jį šlovingais apdarais, kurie užbūrė akis, jis pasodino jį į savo sostą, kad jis būtų lygus jam rangu. Ir jis tarė Izraelio didžiūnams ir pareigūnams: „O jūs, kurie elgiatės su manimi įžūliai tarpusavyje ir sakote, kad aš neturiu sūnaus, žiūrėkite, tai mano sūnus, vaisius, kuris išėjo iš mano kūno, kurį Dievas, Izraelio Viešpats, davė man, kai aš to nesitikėjau.“

Ir jo didžiūnai atsakė ir tarė jam: „Palaiminta motina, kuri pagimdė šį jaunuolį, ir palaiminta diena, kurią tu turėjai sąjungą su šio jaunuolio motina. Nes mums patekėjo iš Jesės šaknies spindintis vyras, kuris bus karalius mūsų palikuonių palikuonims iš jo sėklos. Apie jo tėvą niekas neklausinės ir niekas nesakys: „Iš kur jis atėjo?“ Tikrai jis yra izraelitas iš Dovydo sėklos, sukurtas tobulai pagal savo tėvo formos paveikslą; mes esame jo tarnai, ir jis bus mūsų karalius.“ Ir jie atnešė jam dovanų, kiekvienas pagal savo didybę. Ir jaunuolis paėmė tą žiedą, kurį jo motina buvo jam davusi, kai jie buvo vieni dviese, ir tarė savo tėvui: „Paimk šį žiedą ir prisimink žodį, kurį tarei Karalienei, ir duok mums dalį Dievo Įstatymo Padangtės dangalo kutų, kad mes galėtume garbinti jį visas savo dienas, ir visi tie, kurie yra mums pavaldūs, ir tie, kurie yra Karalienės karalystėje.“ Ir Karalius atsakė ir tarė jam: „Kodėl duodi man žiedą kaip ženklą? Ir be tavo duoto ženklo aš atradau tavo formos panašumą į save, nes tu tikrai esi mano sūnus.“

Ir pirklys Tamrinas vėl kalbėjo Karaliui Saliamonui, sakydamas: „Klausykis, o Karaliau, žinios, kurią tavo tarnaitė, Karalienė, mano valdovė, atsiuntė per mane: „Paimk šį jaunuolį, patepk jį, įšventink jį ir palaimink jį, ir padaryk jį karaliumi virš mūsų šalies, ir duok jam įsakymą, kad moteris niekada daugiau nekaraliautų (šioje šalyje), ir atsiųsk jį atgal ramybėje. Ir ramybė tebūnie su tavo karalystės galybe ir su tavo spindinčia išmintimi. O aš niekada nenorėjau, kad jis vyktų ten, kur tu esi, bet jis be galo mane spaudė, kad jam būtų leista atvykti pas tave. Ir be to, aš bijojau dėl jo, kad jis nesusirgtų kelionėje, ar nuo vandens troškulio, ar nuo saulės karščio, ir kad aš nenuneščiau savo žilų plaukų į kapą su sielvartu. Tada aš sudėjau savo viltis į šventąjį, dangiškąjį Sioną, Dievo Įstatymo Padangtę, kad tu savo išmintimi nesulaikysi jo. Nes tavo didžiūnai negali grįžti į savo namus ir žiūrėti į savo vaikus dėl išminties ir maisto gausos, kurią tu jiems duodi pagal jų troškimą, ir jie sako: Saliamono stalas mums yra geriau nei mėgautis ir tenkintis savo pačių namuose. Ir dėl to aš, per savo baimę, ieškojau apsaugos, kad tu neįkurdintum jo pas save, bet atsiųstum jį (atgal) man ramybėje, be ligos ir kančios, meilėje ir ramybėje, kad mano širdis galėtų džiaugtis sutikusi tave.“

Ir Karalius atsakė ir tarė jam: „Be gimdymo vargų ir žindymo, ką dar moteris turi bendro su sūnumi? Dukra priklauso motinai, o berniukas – tėvui. Dievas prakeikė Ievą, sakydamas: „Gimdysi vaikus kančiose ir su širdies sielvartu, ir (po) tavo gimdymo įvyks tavo sugrįžimas pas savo vyrą“; su priesaika Jis tarė: „Gimdyk“, ir prisiekus, tavo sugrįžimas pas vyrą (turi sekti). O šio savo sūnaus aš neatiduosiu Karalienei, bet padarysiu jį karaliumi virš Izraelio. Nes tai yra mano pirmagimis, pirmasis iš mano giminės, kurį Dievas man davė.“

Ir tada Saliamonas siuntė jaunuoliui vakare ir ryte rinktinius valgius, ir garbės apdarus, ir aukso, ir sidabro. Ir jis tarė jam: „Tau geriau gyventi čia, mūsų šalyje su mumis, kur yra Dievo Namai, ir kur yra Dievo Įstatymo Padangtė, ir kur gyvena Dievas.“ Ir jaunuolis, jo sūnus, nusiuntė jam žinią, sakydamas: „Aukso, ir sidabro, ir (turtingų) apdarų netrūksta mūsų šalyje. Bet aš atvykau čia, kad išgirsčiau tavo išmintį, ir pamatyčiau tavo veidą, ir pasveikinčiau tave, ir atiduočiau pagarbą tavo karalystei, ir nusilenkčiau tau, ir tada (tikėjausi, kad) atsiųsi mane pas mano motiną ir į mano paties šalį. Nes joks žmogus nekenčia vietos, kurioje gimė, ir kiekvienas myli savo gimtosios šalies dalykus. Ir nors tu duodi man rinktinius valgius, aš jų nemėgstu, ir jie netinka mano kūnui, bet valgiai, nuo kurių aš augu ir stiprėju, yra tie, kurie man teikia malonumą. Ir nors (tavo) šalis man patinka lyg sodas, visgi mano širdis ja nesitenkina; mano motinos žemės kalnai, kur aš gimiau, mano akyse yra daug geresni. O dėl Izraelio Dievo Padangtės, jei aš garbinsiu ją ten, kur esu, ji suteiks man šlovę, ir aš žvelgsiu į Dievo Namus, kuriuos tu pastatei, ir aš aukosiu aukas bei melsiuosi jai ten. O dėl Siono, Dievo Įstatymo Padangtės, duok man jos dangalo kutų (dalį), ir aš garbinsiu ją su savo motina ir su visais tais, kurie yra pavaldūs mano valdymui. Nes mano Valdovė Karalienė jau išrovė visus tuos, kurie tarnavo stabams, ir tuos, kurie garbino svetimus objektus, ir akmenis, ir medžius, ir ji išrovė juos ir atvedė juos į Sioną, Dievo Įstatymo Padangtę. Nes ji girdėjo iš tavęs ir išmoko, ir ji darė pagal tavo žodį, ir mes garbiname Dievą.“ Ir Karalius nepajėgė priversti savo sūnaus sutikti pasilikti (Jeruzalėje) su visais (savo įkalbinėjimais).

37 skyrius. Kaip Saliamonas uždavė savo sūnui klausimus

Ir vėl Saliamonas kalbėjosi su savo sūnumi, kai buvo vienas, ir tarė jam: „Kodėl nori išvykti nuo manęs? Ko tau čia trūksta, kad norėtum vykti į pagonių šalį? Ir kas verčia tave palikti Izraelio karalystę?“

Ir jo sūnus atsakė ir tarė jam: „Man neįmanoma čia gyventi. Ne, aš privalau eiti pas savo motiną, tau suteikiant man savo palaiminimą. Nes tu turi sūnų, kuris yra geresnis už mane, būtent Rehabeamą, kuris gimė iš tavo žmonos teisėtai, tuo tarpu mano motina nėra tavo žmona pagal įstatymą.“

Ir Karalius atsakė ir tarė jam: „Kadangi tu šitaip kalbi, pagal įstatymą aš pats nesu savo tėvo Dovydo sūnus, nes jis paėmė kito vyro žmoną, kurį jis pasiuntė būti nužudytam mūšyje, ir jis pradėjo mane su ja; bet Dievas yra gailestingas ir Jis jam atleido. Kas yra nedoresnis ir kvailesnis už žmones? Ir kas yra toks gailestingas ir toks išmintingas kaip Dievas? Dievas sukūrė mane iš mano tėvo, o tave Jis sukūrė iš manęs, pagal Savo valią. O tu, mano sūnau, mūsų Viešpaties Dievo bijotojau, nenaudok smurto prieš savo tėvo veidą, kad ateityje nesulauktum smurto iš to, kuris išeis iš tavo strėnų, ir kad tavo sėkla klestėtų žemėje. Mano sūnus Rehabeamas yra šešerių metų berniukas, o tu esi mano pirmagimis sūnus, ir tu atėjai karaliauti, ir kelti ietį to, kuris tave pradėjo. Štai, aš karaliauju dvidešimt devynerius metus, ir tavo motina atvyko pas mane septintaisiais mano karaliavimo metais; ir jei Dievas panorės, Jis leis man pasiekti mano tėvo dienų trukmę. Ir kai aš būsiu paimtas pas savo tėvus, tu sėdėsi mano soste, ir tu karaliausi mano vietoje, ir Izraelio vyresnieji mylės tave be galo; ir aš surengsiu tau vedybas, ir duosiu tau tiek karalienių ir sugulovių, kiek tu trokšti. Ir tu būsi palaimintas šioje paveldėjimo žemėje tuo palaiminimu, kurį Dievas davė mūsų tėvams, lygiai kaip Jis sudarė sandorą su Nojumi, Savo tarnu, ir su Abraomu, Savo draugu, ir teisiaisiais vyrais, jų palikuonimis po jų, iki pat Dovydo, mano tėvo. Tu matai mane, silpną žmogų, savo tėvų soste, ir tu būsi kaip aš po manęs, ir tu teisi tautas be skaičiaus, ir gimines, kurių negalima suskaičiuoti. Ir Izraelio Dievo Padangtė priklausys tau ir tavo sėklai, kuriai tu aukosi aukas ir kelsi maldas. Ir Dievas gyvens joje per amžius ir girdės tavo maldas joje, ir tu joje darysi tai, kas patinka Dievui, ir tavo atminimas bus joje iš kartos į kartą.“

Ir jo sūnus atsakė ir tarė jam: „O mano valdove, man neįmanoma palikti savo šalies ir savo motinos, nes mano motina prisaikdino mane savo krūtimis, kad aš nepasiliksiu čia, bet greitai grįšiu pas ją, ir taip pat, kad aš nevesiu žmonos čia. Ir Izraelio Dievo Padangtė laimins mane, kur aš bebūčiau, ir tavo malda lydės mane, kur tik aš eisiu. Aš troškau pamatyti tavo veidą, ir išgirsti tavo balsą, ir gauti tavo palaiminimą, ir dabar aš trokštu išvykti pas savo motiną saugiai.“

38 skyrius. Kaip Karalius suplanavo išsiųsti savo sūnų su didžiūnų vaikais

Ir tada Karalius Saliamonas grįžo į savo namus, ir jis liepė surinkti savo patarėjus, ir savo pareigūnus, ir savo karalystės vyresniuosius, ir jis tarė jiems: „Aš nepajėgiu priversti šio jaunuolio sutikti (pasilikti čia). Ir dabar, klausykite manęs ir to, ką jums pasakysiu. Eikšite, padarykime jį Etiopijos šalies karaliumi kartu su jūsų vaikais; jūs sėdite mano dešinėje ir mano kairėje, ir lygiai taip pat vyriausieji jūsų vaikai sėdės jo dešinėje ir jo kairėje. Eikšite, o patarėjai ir pareigūnai, atiduokime (jam) jūsų pirmagimius vaikus, ir mes turėsime dvi karalystes; aš valdysiu čia su jumis, ir mūsų vaikai karaliaus ten. Ir aš dedu viltis į Dievą, kad trečią kartą Jis duos man sėklą, ir kad trečias karalius bus man. Mat Baltas, Romos Karalius, nori, kad aš atiduočiau savo sūnų jo dukteriai, ir padaryčiau jį su jo dukterimi viso Romos krašto karaliumi. Nes be jos jis neturi kito vaiko, ir jis prisiekė, kad padarys karaliumi tik tą vyrą, kuris yra iš Dovydo, mano tėvo, sėklos. Ir jei mes valdysime ten, mes būsime trys karaliai. Ir Rehabeamas karaliaus čia virš Izraelio. Nes taip sako mano tėvo Dovydo pranašystė: „Saliamono sėkla taps trimis karalysčių galvomis žemėje.“ Ir mes nusiųsime jiems kunigų, ir mes nustatysime jiems įstatymus, ir jie garbins ir tarnaus Izraelio Dievui po trimis karališkomis galvomis. Ir Dievas bus šlovinamas Savo tautos, Izraelio, giminės, ir bus išaukštintas visoje žemėje, lygiai kaip mano tėvas rašė savo Knygoje, sakydamas: „Skelbkite tautoms, kad Dievas yra karalius“; ir vėl jis sakė: „Skelbkite tautoms Jo darbą, šlovinkite Jį ir giedokite Jam“; ir vėl jis sako: „Šlovinkite Dievą nauja giesme. Jo šlovė yra teisiųjų susirinkime, Izraelis džiaugsis savo Kūrėju.“ Mums priklauso valdžios šlovė ir mes šlovinsime savo Kūrėją. Ir tautos, kurios tarnauja stabams, žiūrės į mus, ir jos bijos mūsų, ir padarys mus karaliais virš jų, ir jos šlovins Dievą ir bijos Jo. O dabar, eikšite, padarykime šį jaunuolį karaliumi, ir išsiųskime jį su jūsų vaikais, jūs, kurie turite turtus ir padėtį. Pagal padėtį ir turtus, kuriuos turite čia, jūsų vaikai (valdys) ten. Ir jie matys karalystės tvarką, ir mes įtvirtinsime juos pagal savo įstatymą, ir mes nukreipsime juos, ir duosime jiems įsakymus, ir išsiųsime juos karaliauti ten.“

Ir kunigai, ir pareigūnai, ir patarėjai atsakė ir tarė jam: „Tu siųsk savo pirmagimį, ir mes taip pat išsiųsime savo vaikus pagal tavo norą. Kas gali pasipriešinti Dievo ir karaliaus įsakymui? Jie yra tavo ir tavo sėklos tarnai, kaip tu paskelbei. Jei tu nori, gali parduoti juos ir jų motinas į vergiją; mums nedera nusižengti tavo įsakymui ir Viešpaties, tavo Dievo, įsakymui.“ Ir tada jie pasiruošė padaryti jiems (t. y. savo vaikams) tai, ką derėjo padaryti, ir išsiųsti juos į Etiopijos šalį, kad jie galėtų ten karaliauti ir gyventi ten per amžius, jie ir jų sėkla iš kartos į kartą.

39 skyrius. Kaip jie padarė Saliamono sūnų Karaliumi

Ir jie paruošė karalystės aliejaus tepalą, ir didelio rago, ir mažo rago garsai, ir fleita, ir dūdelės, ir arfa, ir būgnas užpildė orą; ir miestas skambėjo nuo džiaugsmo ir linksmybės šūksnių. Ir jie įvedė jaunuolį į Šventų Švenčiausiąją, ir jis laikėsi už aukuro ragų, ir valdžia jam buvo suteikta per kunigo Sadoko burną, ir per Joaso (Benajos), kunigo, Karaliaus Saliamono kariuomenės vado, burną, ir jis patepė jį šventuoju karalystės tepalo aliejumi. Ir jis išėjo iš Viešpaties namų, ir jie pavadino jį Dovydu, nes karaliaus vardas atiteko jam pagal įstatymą. Ir jie pasodino jį ant Karaliaus Saliamono mulo, ir vedžiojo jį aplink miestą, ir sakė: „Mes paskyrėme tave nuo šios akimirkos“; ir tada jie šaukė jam: „Tegyvuoja karališkasis tėvas!“ Ir buvo tokių, kurie sakė: „Dera ir teisinga, kad tavo Etiopijos valdos būtų nuo Egipto upės iki saulės vakarų (t. y. iki besileidžiančios saulės); palaiminta tebūnie tavo sėkla žemėje! – ir nuo Šoa iki Indijos rytų, nes tu patiksi (šių kraštų žmonėms). Ir Viešpats, Izraelio Dievas, bus tau vadovas, ir Dievo Įstatymo Padangtė bus su viskuo, į ką tu žvelgi. Ir visi tavo priešai bei nedraugai bus nugalėti prieš tave, ir išsipildymas bei pabaiga bus tau ir tavo sėklai po tavęs; tu teisi daugelį tautų, ir niekas neteis tavęs.“ Ir vėl jo tėvas palaimino jį ir tarė jam: „Dangaus ir žemės palaiminimas bus tavo palaiminimas“, ir visa Izraelio bendruomenė tarė: „Amen.“ Ir jo tėvas taip pat tarė kunigui Sadokui: „Leisk jam sužinoti ir papasakok jam apie Dievo teismą ir nutarimą, kurio jis turės laikytis ten“ (Etiopijoje).

40 skyrius. Kaip kunigas Sadokas davė įsakymus Karaliui Dovydui

Ir kunigas Sadokas atsakė ir tarė jaunuoliui: „Klausykis to, ką tau pasakysiu. Ir jei tu tai vykdysi, tu gyvensi Dievui, o jei tu to nedarysi, Dievas nubaus tave, ir tu tapsi mažiausiu iš visų tautų, ir būsi nugalėtas savo priešų. Ir Dievas nugręš Savo veidą nuo tavęs, ir tu būsi priblokštas, ir liūdnas, ir sielvartingas savo širdyje, ir tavo miegas bus be atgaivos ir sveikatos. Ir klausykis Dievo žodžio, ir vykdyk jį, ir nenukrypk nei į dešinę, nei į kairę nuo to, ką mes tau įsakome šią dieną; ir tu netarnausi jokiam kitam dievui. Ir jei tu neklausysi Dievo žodžio, tuomet klausykis visų čia minimų prakeikimų, kurie užgrius tave. Prakeiktas būsi lauke, prakeiktas būsi mieste. Prakeiktas bus tavo žemės vaisius, prakeiktas bus tavo įsčių vaisius, ir tavo galvijų bandos, ir tavo avių kaimenės. Ir Dievas atsiųs tau badą ir marą, ir Jis sunaikins tai, prie ko pridėjai savo ranką, kol galiausiai Jis sunaikins tave, nes tu neklausei Jo žodžio. Ir dangus, kuris yra virš tavęs, taps variu, o žemė, kuri yra po tavimi, taps geležimi; ir Dievas pavers lietų (kuris turėtų kristi ant) tavo žemės tik tamsa, ir dulkės kris iš dangaus ant tavęs, kol tave uždengs ir sunaikins. Ir tu būsi sumuštas mūšyje prieš savo priešus. Tu išeisi pulti jų vienu keliu, o septyniais keliais bėgsi nuo jų veidų, ir tu būsi sutriuškintas; ir tavo negyvas kūnas taps maistu padangių paukščiams, ir nebus kam tavęs palaidoti. Ir Dievas nubaus tave pūliniais (arba raupsais), ir džiova, ir karštine, kuri naikina, ir Egipto bausmėmis (t. y. marais), ir aklumu bei širdies siaubu; ir tu graibysiesi dieną kaip aklas žmogus tamsoje, ir nerasi nieko, kas tau padėtų (tavo) bėdoje. Tu vesi žmoną, o kitas vyras atims ją iš tavęs jėga. Tu statysi namą, ir jame negyvensi. Ir tu sodinsi vynuogyną, ir nerinksi jo vynuogių. Žmonės pjaus tavo penimus jaučius tau matant, ir tu nevalgysi jų mėsos. Žmonės atims tavo asilą, ir negrąžins jo tau. Tavo avys bėgs pas vergus ir pas tavo priešą, ir tu nerasi nieko, kas tau padėtų. Ir tavo sūnūs bei tavo dukterys seks paskui kitus žmones, ir tu matysi savo paties akimis, kaip jie yra mušami, ir negalėsi nieko padaryti. Priešas, kurio tu nepažįsti, praris tavo žemės maistą ir tavo darbą, ir tu negalėsi jam sutrukdyti; ir tu tapsi kančios ir nelaimės žmogumi. Kai išauš diena, tu sakysi: „O, kad ateitų vakaras!“, ir kai ateis vakaras, tu sakysi: „O, kad ateitų rytas!“ dėl savo baimės didumo. (Visi šie dalykai užgrius tave), jei tu neklausysi Viešpaties žodžio. Bet jei tu tikrai klausysi Viešpaties žodžio – klausykis – Dievo gerumas suras tave, ir tu valdysi priešo šalis, ir paveldėsi amžinąją šlovę iš Viešpaties, Izraelio Dievo, Kuris valdo viską. Nes Jis gerbia tą, kuris gerbia Jį, ir Jis myli tą, kuris myli Jį, nes Jis yra mirties ir gyvenimo Viešpats, ir Jis nukreipia bei valdo visą pasaulį Savo išmintimi, ir Savo galia, ir Savo (galinga) ranka.“

41 skyrius. Apie karalių palaiminimą

„Klausykis dabar palaiminimo, kuris ateis tau, jei vykdysi Dievo valią. Tu būsi palaimintas visuose savo keliuose, palaimintas būsi mieste, palaimintas būsi lauke, palaimintas būsi savo namuose, palaimintas būsi už jų ribų, ir palaimintas bus tavo įsčių vaisius.“ Ir tie, kurie buvo susirinkę, tarė: „Amen.“ „Palaimintas bus tavo žemės vaisius.“ „Amen.“ „Palaiminti bus tavo vandenų šaltiniai.“ „Amen.“ „Palaimintas bus vaisius, kurį tu pasodinai.“ „Amen.“ „Palaimintos bus tavo ganyklos ir tavo avių kaimenės.“ „Amen.“ „Palaiminti bus tavo svirnai ir tavo kluonai.“ „Amen.“ „Palaimintas būsi tau įeinant.“ „Amen.“ „Palaimintas būsi tau išeinant.“ „Amen.“

„Ir Dievas atves tau tavo priešus, kurie sukilo prieš tave, ir jie bus sutrypti į dulkes po tavo kojomis.“ „Amen.“ „Ir Dievas siųs savo palaiminimą tavo namams ir viskam, prie ko pridėjai ranką.“ „Amen.“ „Ir Dievas padaugins tau gerus dalykus, būtent, tavo kūno vaikus, tavo žemės derlių, ir gimimus tavo bandose ir kaimenėse.“ „Amen.“ „Ir žemėje, kurią Jis prisiekė (duoti) tavo tėvams, Jis duos tau pagal dangaus dienas.“ „Amen.“ „Ir Dievas atvers tau dangaus palaiminimų sandėlį, ir Jis duos tau palaimintą lietų, ir laimins tavo darbo vaisius.“ „Amen.“ „Tu skolinsi daugeliui tautų, bet tu nesiskolinsi.“ „Amen.“ „Tu valdysi daugelį tautų, bet jos nevaldys tavęs.“ „Amen.“ „Ir Dievas padarys tave galva, o ne uodega, ir tu būsi viršuje, o ne apačioje.“ „Amen.“ „Ir tu surinksi kiekvieną žemės palaiminimą savo bandoms ir kaimenėms, ir paimsi tautų grobį savo kariuomenei, ir jie lenksis tau iki pat žemės, tavo valdžiai, dėl tavo šlovės didybės. Tavo garbė pakils kaip kedras ir kaip Aušrinė Žvaigždė, tavo šlovės spindesys bus priešais visas žemės tautas ir priešais kiekvieną tavo tautos, Izraelio, giminę.

Nes Dievas bus su tavimi visuose tavo keliuose, ir Jis įvykdys tavo valią visame kame, ką tu nuspręsi. Ir tu paveldėsi savo priešo šalis, ir tavo tautos didybė bus giriama dėl tavo paties didingumo, ir dėl tavo kareivių gausybės. Ir visi tie, kurie nevykdo Dievo valios, bijos tavęs, nes tu vykdai Jo valią ir tarnauji Jam, ir todėl Jis suteiks tau didžią didybę akyse tų, kurie tave mato. Jų širdys drebės prieš tavo žirgų kamanas, ir tavo lanko strėlinę, ir tavo skydo žvilgesį, ir jie lenksis iki pat žemės, nes jų širdys bus apimtos siaubo, regint tavo didybę. Ir kai tie, kurie yra kalnuose, pamatys tave iš tolo, jie nusileis į lygumą, ir tie, kurie yra jūrose ir giliuose vandenyse, išeis, kad Viešpats atiduotų juos į tavo rankas, nes jie nusižengė Dievo įsakymui. O tu, kai vykdysi Jo valią, gausi iš Jo viską, ko prašei; nes jei tu mylėsi Jį, Jis mylės tave, ir jei laikysiesi Jo įsakymo, Jis suteiks tau tavo širdies prašymą, ir viską, ko ieškai, tu gausi iš Jo. Nes Jis yra Gerasis geriesiems, ir Gailestingasis gailestingiesiems, ir Jis vykdo valią tų, kurie Jį bijo, ir Jis atlygina tiems, kurie kantriai Jo laukia. Būk kantrus pyktyje, ir pabaigoje Jis padarys, kad džiaugtumeisi; mylėk teisumą, ir Jis padarys, kad gyvenimas tau žydėtų. Būk geras žmogus geriesiems ir nusidėjėlių sudraudėjas. Ir atmesk pikto žmogaus nedorybę bardamas ir taisydamas jį, ir pasmerk bei pažemink piktą žmogų, kuris naudoja smurtą prieš savo artimą teismo rūmuose. Ir daryk teisingumą vargšui ir našlaičiams, ir išlaisvink juos iš rankos to, kuris daro jiems skriaudą. Ir išgelbėk tą, kuris yra apleistas, ir žmogų, kuris yra varge, ir išlaisvink jį iš rankos to, kuris verčia jį kentėti. Netiesk šališkai ir nežiūrėk į asmenis, bet teisk teisiai. Kai imiesi teisti, nemylėk dovanų (t. y. kyšių) ir nepriimk asmenų. Ir įspėk savo valdytojus (arba teisėjus), kad jie būtų laisvi nuo dovanų ėmimo, ir kad jie nepriimtų savo draugų, ar savo priešų, ar turtingų, ar vargšų asmenų, skelbdami nuosprendį; ir jie tikrai teis savo artimą teisume ir teisingu teismu.“

42 skyrius. Apie Dešimt Dievo įsakymų

„Ir klausykis, Izraeli, to, ką Dievas įsako jums laikytis; Jis sako: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto žemės ir iš vergijos namų. Neturėsi kitų dievų, tik mane, ir nedarysi jokio dievo, kuris yra drožinys, ir jokio dievo, kuris panašus į tai, kas yra danguje aukštai, ar žemėje apačioje, ar vandenyje, kuris yra po žeme. Tu nesilenksi jiems ir netarnausi jiems, nes Aš, Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas. (Aš esu Tas), kuris baudžia tėvų nuodėmę vaikuose iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie nekenčia manęs, ir parodau gailestingumą tūkstančiui (arba dešimčiai tūkstančių) kartų tų, kurie myli mane ir laikosi mano įsakymų.

Netark melagingos priesaikos Viešpaties, savo Dievo, vardu, nes Viešpats nelaikys nekaltu žmogaus, kuris prisiekia melagingą priesaiką Jo vardu.

Ir laikykis Šabo dienos, kad ją švęstum, lygiai kaip Viešpats, tavo Dievas, įsakė. Šešias dienas dirbk savo darbą, o septintąją dieną, Viešpaties, tavo Dievo, Šabą, nedaryk jokio darbo visiškai, nei tu pats, nei tavo sūnus, nei tavo duktė, nei tavo tarnas, nei tavo asilas, nei koks gyvulys, nei svetimšalis, kuris gyvena su tavimi. Nes per šešias dienas Dievas sukūrė dangų ir žemę, ir jūrą, ir viską, kas juose yra, ir ilsėjosi septintąją dieną, ir dėl to Dievas palaimino septintąją dieną ir paskelbė ją laisva (nuo darbo).

Gerbk savo tėvą ir savo motiną, kad tau būtų gerai daugelį dienų, kurias tu rasi žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau davė.

Neik su (kito) vyro žmona.

Nežudyk gyvybės.

Nepaleistuvauk. Nevok.

Neliudyk melagingai prieš savo artimą.

Negeisk savo artimo žmonos, nei jo namo, nei jo žemės, nei jo tarno, nei jo tarnaitės, nei jo jaučio, nei jo galvijų, nei jo asilo, nei jokio gyvulio, kurį tavo artimas įsigijo.“

Tai yra žodis, kurį Dievas ištarė, Jo Įstatymas ir Jo Potvarkis. Ir tuos, kurie nusideda, Jis bara, kad jie neįsitvirtintų klaidoje ir susilaikytų nuo suteršimo, kuriuo Dievas nėra patenkintas. Ir štai dalykas, kuriuo Dievas nėra patenkintas, ir dera, kad žmonės nuo jo susilaikytų.

„Joks žmogus neturi atidengti gėdos to, su kuriuo turi giminystę; nes Aš esu Viešpats, jūsų Dievas. Savo tėvo ir motinos gėdos tu neatidensi, nes tai tavo motina. Tu neatidensi savo tėvo žmonos gėdos, nes tai tavo motinos gėda. Tu neatidensi gėdos savo sesers, kuri buvo pradėta tavo tėvo arba tavo motinos. Ar ji gimė jam iš šalies, ar ji yra tavo giminaitė, tu neatidensi jos gėdos. Tu neatidensi gėdos nei savo sūnaus dukters, nei gėdos savo dukters dukters, nes tai tavo paties gėda. Tu neatidensi gėdos savo tėvo žmonos dukters, nes ji yra tavo sesuo, tavo motinos duktė, ir tu neatidensi jos gėdos. Tu neatidensi savo tėvo sesers gėdos, nes ji yra iš tavo tėvo namų. Tu neatidensi savo motinos sesers gėdos, nes ji yra iš tavo motinos namų. Tu neatidensi gėdos savo tėvo brolio žmonos, nes ji yra tavo giminaitė. Tu neatidensi savo sūnaus žmonos gėdos, nes ji yra tavo sūnaus žmona. Tu neatidensi savo dukters ir savo brolio sūnaus žmonos gėdos, nes tai tavo paties gėda. Tu neatidensi savo brolio žmonos gėdos, nes tai tavo brolio gėda, kol tavo brolis gyvas. Tu neatidensi moters gėdos ir jos dukters, nei jos sūnaus dukters, nei jos dukters dukters. Tu neatidensi jų gėdos; tai tavo namai ir tai nuodėmė.

Ir tu neimsi į žmonas mergelės ir jos sesers, kad sukeltum joms pavydą viena kitai, ir tu neatidensi jų gėdos, nei vienos, nei kitos gėdos, kol pirmoji sesuo gyva. Tu neisi pas moterį mėnesinių metu, kol ji apsivalys, kad atidengtum jos gėdą, kol ji vis dar nešvari. Ir tu neisi pas savo artimo žmoną, kad gulėtum su ja, ir tu neleisi savo sėklai įeiti į ją.

Ir tu nepašvęsi savo vaikų Molochui, kad suterštum Šventojo Vardą, Viešpaties Vardą.

Ir tu negulėsi su vyru kaip su moterimi, nes tai suteršimas.

Ir tu neisi pas gyvulį ir negulėsi su juo, kad išleistum savo sėklą ant jo, kad nebūtum tuo suterštas. Ir moteris neis pas gyvulį, kad gulėtų su juo, nes tai suteršimas. Ir jūs nesusiteršite nė vienu iš šių dalykų, nes jais tautos, kurias aš išvariau priešais jus, susiteršė, ir jais jūs nesuteršite savo kūnų.

Ir pašvęskite savo sielas ir savo kūnus Dievui, nes Jis yra Šventasis, ir Jis myli tuos, kurie pašvenčia savo sielas ir savo kūnus Jam. Nes Jis yra šventas ir baimę keliantis, ir Jis yra aukštas, ir gailestingas, ir užjaučiantis. Ir Jam dera šlovė per amžių amžius. Amen.“

43 skyrius. Kaip Izraelio kariuomenės vyrai gavo savo įsakymus

Ir miestas džiaugėsi, nes Karalius padarė savo sūnų Karaliumi ir paskyrė jį Karaliumi nuo savo teritorijos iki kito teritorijos. Bet miestas liūdėjo taip pat, nes Karalius įsakė, kad jie atiduotų savo vaikus, kurie buvo vadinami „pirmagimiais“. Ir tie, kurie buvo dešinėje, turėjo sėdėti lygiai taip pat, kaip jų tėvai sėdėjo su Karaliumi Saliamonu, lygiai taip pat jie turėjo sėdėti dešinėje jo sūnaus Dovydo, Etiopijos Karaliaus; ir tie, kurie buvo kairėje, turėjo sėdėti taip, kaip jų tėvai sėdėjo su Karaliumi Saliamonu, lygiai taip pat jie turėjo sėdėti kairėje jo sūnaus Dovydo, Etiopijos Karaliaus; ir jų rangas turėjo būti kaip jų tėvų, ir jų vardai turėjo būti kaip jų tėvų. Ir kiekvienas turėjo būti pagal savo potvarkį, ir kiekvienas pagal savo didybę, ir kiekvienas pagal savo valdžios padėtį, ir kiekvienas pagal savo užmokestį, ir kiekvienas pagal savo rangą; šiuo būdu jie turėjo būti. Kaip Saliamonas darė savo didžiūnams, taip Dovydas turėjo daryti savo didžiūnams; ir kaip Saliamonas nustatė savo valdytojams, taip Dovydas turėjo nurodyti savo namų kryptį.

Ir vardai tų, kurie buvo paskirti būti išsiųsti, buvo šie:

Azarijas, sūnus Sadoko, kunigo, kuris buvo vyriausiasis kunigas.
Eljajas, sūnus Arno, arkidiakono; o Arno tėvas buvo pranašo Natano arkidiakonas.
Adramas, sūnus Ardereso, tautų vado.
Fankuera, sūnus Sobos, jaučių raštininko.
Akitoalamas, sūnus Totado, jaunuolio.
Samnejas, sūnus Akamo, metraštininko.
Fikasos, sūnus Nejuso, ginkluotų vyrų vado, tai yra, kariuomenės vado.
Eliabas, sūnus Akteono, naujokų vado (?).
Adrajus, sūnus Adaraozo, vado jūroje.
Makarijas, sūnus Benajos, namų vyresniojo.
Adarazas, sūnus Kirelio, papuošimų tarno.
Dalakemas, sūnus Mairojo, raitelių vado.
Adarėjus, sūnus Nerijo, pėstininkų vado.
Avsteranas, sūnus Jozadoko, „šlovės“ nešėjo.
Astarajus, sūnus Ašos, rūmų pasiuntinio (?).
(Vardas trūksta), sūnus Matijo, pulko vado (?).
Mairys, sūnus Abisafo, rūmų teisėjo.
Abimelech, sūnus Kijo, mokesčių vertintojo (dešimtinės ?).
Lewendėjus, sūnus Nentėjaus, susirinkimo teisėjo.
Karmis, sūnus Hadnėjaus, karališkųjų darbininkų viršininko.
Serajas, sūnus Akioto, Karaliaus namų administratoriaus.

Visi šie yra tie, kurie buvo atiduoti Dovydui, Etiopijos Karaliui, Izraelio Karaliaus Saliamono sūnui. Ir Saliamonas taip pat davė jam žirgų, ir vežimų, ir jojamų kupranugarių, ir mulų, ir vežimų kroviniams gabenti, ir aukso, ir sidabro, ir puikių apdarų, ir biso, ir purpuro, ir brangakmenių, ir perlų, ir brangių akmenų; ir jis davė savo sūnui viską, ko būtų galima trokšti Etiopijos šalyje.

Ir tada jie pasiruošė išvykti, ir (nors) buvo didelis džiaugsmas tarp Etiopijos Karaliaus didžiūnų, buvo liūdesys tarp Izraelio Karaliaus didžiūnų, nes per Saliamono, Izraelio Karaliaus, pirmagimį sūnų, tai yra, Etiopijos Karalių, Izraelio didžiūnų pirmagimiai sūnūs buvo atiduoti valdyti Etiopijos šalį su Karaliaus Saliamono sūnumi. Tada jie susirinko kartu ir verkė, kartu su savo tėvais, ir savo motinomis, ir savo giminėmis, ir savo artimaisiais, ir savo žmonėmis, ir savo tėvynainiais. Ir jie keikė Karalių slapta ir plūdo jį, nes jis paėmė jų sūnus prieš jų valią. Bet Karaliui jie sakė: „Dėl to tu padarei gerai. Tavo išmintis tokia gera, kad Izraelio karalystė, pagal Dievo valią ir pagal tavo išmintį, išsiplečia į Etiopijos šalį. Ir Dievas surinks kartu kitas (pasaulio) karalystes į tavo ranką, nes tu turi teisingą protą Dievo atžvilgiu, ir tu nori, kad jie tarnautų Izraelio Dievui, ir kad stabai būtų sunaikinti iš pasaulio.“

Ir jie gyrė jį ir sakė jam: „Dabar mes žinome, kad Dievas kalbėjo apie tave mūsų tėvui Abraomui (kai Jis sakė): „Tavo sėkloje bus palaimintos visos žemės tautos.“ Ir jie rodė laimingus veidus, ir juokavo prieš jį, ir gyrė jį be galo (t. y. meilikaujančiai) dėl jo išminties. Ir kai jie sakė šiuos dalykus jam, jis suprato juos (savo) išmintimi, ir kantriai juos pakentė; juk ir Dievas kantriai pakenčia mus, gerai žinodamas visas mūsų nuodėmes. Ir visa žemė, ir dangus, ir pasaulio pakraščiai, ir jūra, ir sausuma yra Dievo karalystė. Jis teisėjas. Ir Jis atidavė žemę karaliui, kad ji būtų jam pavaldi, kad jis teistų (arba valdytų), kaip Jis daro, tuos, kurie daro bloga, kad jis atlygintų jiems blogiu, ir tuos, kurie daro gera, kad jis atlygintų jiems gėriu. Nes Dievo Dvasia ilsisi karaliaus širdyje, ir Jo rankos yra jo prote, ir Jo žinojimas yra jo supratime.

44 skyrius. Kaip nedera plūsti Karaliaus

Taigi nedera plūsti karaliaus, nes jis yra Dievo pateptasis. Tai nei derama, nei gera. Jei jis daro tai, kas gera, jis nepatirs nuostolio trijose karalystėse: Pirma, Dievas nugalės už jį jo priešą, ir jis nebus pagautas savo priešo rankos. Antra, Dievas padarys, kad jis karaliautų su Juo ir su Jo teisumu, ir pasodins jį Savo dešinėje. Trečia, Dievas padarys, kad jis karaliautų žemėje su šlove ir džiaugsmu, ir nukreips jo karalystę jam, ir nulenks tautas po jo kojomis. O jei jis elgiasi su Dievu lengvabūdiškai ir nedaro to, kas gera, ir pats nevaikšto tiesumo keliu, Dievas veiks, kaip Jam patinka, prieš jį; žemėje Jis padarys jo dienas negausias, o danguje jo buveinės vieta bus Šeolo buveinė su Velniu. Ir žemėje jis nesidžiaugs nei sveikata, nei linksmybe, (ir jis gyvens) baimėje ir siaube, be ramybės ir su nerimu.

Nėra geras dalykas nė vienam iš tų, kurie yra po karaliaus valdžia, plūsti jį, nes atpildas priklauso Dievui. Kunigai yra kaip pranašai, tik geresni už pranašus, nes jiems duotos paslaptys, kad jie galėtų pagauti teisumo saulę, tuo tarpu serafimai, kurie buvo sukurti iš ugnies, sugeba pagauti paslaptis tik replėmis. O kunigus Jis pavadino „druska“, ir be to, Jis pavadino kunigus „žibintu“ ir taip pat „pasaulio šviesa“, ir taip pat „saule, kuri apšviečia tamsą“, Kristui, Teisumo Saulei, esant jų širdyse. Ir kunigas, kuris turi savyje supratimą, bara karalių dėl to, ką matė; o tai, ko jis nematė, Dievas ištirs, ir nėra nieko, kas galėtų Jį patraukti atsakomybėn. Be to, žmonės neturi plūsti vyskupų ir kunigų, nes jie yra Dievo vaikai ir Jo namų vyrai, dėl kurios priežasties jie privalo barti (žmones) už jų nuodėmes ir klaidas. Ir tu, o kunige, jei matai nuodėmę žinomame žmoguje, nedvejok jį subarti; tegul nei kalavijas, nei tremtis tavęs negąsdina. Ir išgirsk, koks piktas buvo Dievas ant Izaijo, nes jis nesubarė Karaliaus Ozijo. Ir klausykis taip pat apie Pranašą Samuelį, kaip jis subarė karalių Saulių, niekuo jo nebijodamas, ir kaip jis atplėšė jo karalystę (nuo jo) savo žodžiu; ir (klausykis taip pat), kaip Elijas (subarė) Ahabą. Tad tu nebijok, ir bark, ir mokyk tą, kuris nusižengia.

Ir Izraelis nuo senovės plūdo savo karalius ir kurstė savo pranašus pykčiui, ir vėlesniais laikais jie nukryžiavo savo Išgelbėtoją. Bet tikintys krikščionių žmonės gyvena taikoje, be ligos ir kančios, be neapykantos ir įžeidimo, su mūsų karaliumi…, kuris myli Dievą ir kuris nepašalina iš savo širdies teisumo dalyko, ir tikėjimo Bažnyčiomis bei tikinčiaisiais. Ir jo priešai bus išsklaidyti Jėzaus Kristaus Kryžiaus galia.

45 skyrius. Kaip tie, kurie buvo išsiųsti, verkė ir sukūrė planą

Ir Izraelio didžiūnų vaikai, kuriems buvo įsakyta išvykti su karaliaus sūnumi, tarėsi kartu, sakydami: „Ką darysime? Nes mes palikome savo šalį ir savo gimimo vietą, ir savo gimines, ir savo miesto žmones. Dabar, eikšite, sudarykime sandorą tarpusavyje, apie kurią mūsų giminės nieko nežinos, kad mes mylėsime vienas kitą toje šalyje: niekas neskubės ar neužtruks čia, ir mes nei bijosime, nei turėsime kokios abejonės. Nes Dievas yra čia, ir Dievas yra ten, ir tegul būna Dievo valia! Ir Jam tebūnie šlovė per amžių amžius! Amen.“ Ir Azarijas ir Elmeras, kunigų sūnūs, atsakė: „Tegul kitas dalykas – kad mūsų giminės nekenčia mūsų – nekelia mums liūdesio, bet liūdėkime dėl mūsų Valdovės Siono, nes jie verčia mus ją palikti. Nes joje jie patikėjo mus Dievui, ir mes tarnavome jai iki šios dienos; ir būkime sielvartingi, nes jie privertė mus ją palikti. Būtent dėl jos ir dėl to jie ypač privertė mus verkti.“ Ir kiti atsakė ir tarė jiems: „Tikrai ji yra mūsų Valdovė ir mūsų viltis, ir mūsų pasididžiavimo objektas, ir mes užaugome po jos palaiminimu. Ir kaip įmanoma mums apleisti Sioną, mūsų valdovę? Nes mes buvome jai atiduoti. Ir ką darysime? Jei priešinsimės jo įsakymui, karalius mus nužudys, ir mes nepajėgūs nusižengti savo tėvų žodžiui ar karaliaus įsakymui. Ir ką darysime dėl Siono, mūsų Valdovės?“

Ir Azarijas, kunigo Sadoko sūnus, atsakė ir tarė: „Aš patarsiu jums, ką darysime. Bet sudarykite sandorą su manimi iki savo gyvenimo pabaigos; ir prisiekite man, kad to nepakartosite, ar mes gyvensime, ar mirsime, ar būsime paimti į nelaisvę, ar išeisime (netrukdomi).“ Ir jie prisiekė jam priesaiką Viešpaties, Izraelio Dievo, vardu, ir dangiškuoju Sionu, Dievo Įstatymo Padangte, ir tuo, ką Dievas buvo pažadėjęs Abraomui, ir Izaoko tyrumu bei kilnumu, ir tuo, kad Jis leido Jokūbui atvykti į žemę ir paveldėti ją, kurioje jis buvo svetimšalis, ir jo sėklai po jo.

Ir kai jie taip jam prisiekė, jis atsakė ir tarė jiems: „Eikšite dabar, paimkime (su savimi) mūsų Valdovę Sioną; bet kaip mums ją paimti? Aš jums parodysiu. Ir įvykdykite mano planą, ir jei Dievas panorės, mes galėsime pasiimti savo Valdovę su savimi. Ir jei jie sužinotų apie mūsų veiksmus ir nužudytų mus, tai neturi mūsų neraminti, nes mes mirsime už savo Valdovę Sioną.“ Ir jie visi pakilo, ir pabučiavo jo galvą, ir jo veidą, ir jo akis, ir tarė jam: „Mes darysime viską, ką tu patarei mums daryti; ar mirsime, ar gyvensime, mes esame su tavimi dėl mūsų Valdovės Siono. Jei mirsime, tai nesukels mums liūdesio, o jei gyvensime – tebūnie Dievo valia!“ Ir vienas iš jų, Joso (Benajos) sūnus, kurio vardas buvo Zacharijas, tarė: „Aš negaliu nusėdėti dėl didžio džiaugsmo, kuris yra mano širdyje. Pasakyk man, be to, ar tikrai gali ją išnešti, ir ar tai nėra melas? Tu gali įeiti į Dievo Namus vietoj savo tėvo Sadoko, ir raktai yra nuolat tavo rankoje. Bet gerai apmąstyk, ką mes tau patariame, prieš jiems paimant raktus iš tavo rankos. Tu žinai slaptas angas (arba langus), kurias padarė Karalius Saliamonas; bet niekas iš kunigų negali ten įeiti, išskyrus tavo tėvą kartą per metus, kad paaukotų auką Šventų Švenčiausioje už save ir už tautą. Apmąstyk, apsvarstyk ir nemiegok dėl savo troškimo išnešti Sioną. Ir mes išvyksime su ja, kai tik ji bus patikėta mūsų globai, ir mes turėsime džiaugsmą, o mūsų tėvai sielvartą, kai ji atvyks su mumis į Etiopijos šalį.“

Ir Azarijas tarė jiems: „Darykite tai, ką jums sakau, ir mums pavyks. Duokite man kiekvienas iš jūsų po dešimt drachmų, ir aš duosiu jas dailidei, kad jis paskubėtų paruošti man geras medines lentas – mat dėl savo meilės pinigams jis jas sutvirtins labai greitai – tokio aukščio, ir pločio, ir ilgio, ir dydžio kaip mūsų Valdovė (Sionas). Ir aš duosiu jam savo matmenis, ir pasakysiu jam: „Paruošk man medžio gabalus rėmui (?), kad galėčiau pasidaryti iš jų plaustą; nes mes ketiname keliauti jūra, ir laivui skęstant aš galėčiau užlipti ant plausto, ir mes būtume išgelbėti iš jūros. Ir aš paimsiu rėmą be jo medinių dalių, sutvirtintų kartu, ir aš liepsiu jas surinkti Etiopijoje. Ir aš pastatysiu jas Siono buveinėje, ir apdengsiu jas Siono uždangais, ir paimsiu Sioną, ir iškasiu duobę žemėje, ir padėsiu Sioną ten, kol mes keliausime ir išsinešime jį su savimi tenai. Ir aš nesakysiu apie tai karaliui, kol mes nebūsime toli nukeliavę.“

Ir jie kiekvienas davė jam po dešimt drachmų, ir šie pinigai sudarė šimtą keturiasdešimt drachmų, ir jis paėmė jas ir davė dailidei, kuris tuojau pat sukurpė gerą dirbinį iš šventovės namų medienos likučių, ir Azarijas džiaugėsi ir parodė tai savo broliams.

46 skyrius. Kaip jie sukūrė planą dėl Siono

Ir kol Azarijas miegojo naktį, Viešpaties Angelas pasirodė jam ir tarė jam: „Paimk sau keturis ožius, kiekvieną metinį – mat jie bus už jūsų nuodėmes, tavo paties, ir Elmerio, ir Abeso, ir Makario – ir keturias tyras avis, taip pat metines, ir jautį, ant kurio niekada nebuvo uždėtas jungas. Ir tu paaukosi jautį kaip auką rytinėje jos (t. y. Siono) pusėje, o avis ir ožius dešinėje ir kairėje jos pusėje, ir vakaruose nuo jos, kas yra arti jos išėjimo. Ir jūsų Valdovas Dovydas kalbės Karaliui Saliamonui ir sakys jam: „Vieno dalyko prašau iš tavęs, o tėve, aš norėčiau paaukoti auką šventajam miestui Jeruzalei ir mano Valdovei Sionui, šventajai ir dangiškajai Dievo Įstatymo Padangtei.“ Ir Saliamonas sakys jam: „Daryk taip.“ Ir Dovydas sakys jam: „Tegul kunigo sūnus paaukoja auką mano vardu, kaip jis išmano“; ir jis duos tau įsakymą, ir tu paaukosi auką. Ir tu išneši Dievo Įstatymo Padangtę po to, kai būsi paaukojęs auką, ir aš vėl parodysiu tau, ką turi daryti dėl jos išnešimo; nes tai yra iš Dievo. Nes Izraelis sukurstė Dievą rūstybei, ir dėl šios priežasties Jis padarys, kad Dievo Įstatymo Padangtė pasitrauktų nuo jo.“

Ir kai Azarijas pabudo iš savo sapno, jis labai džiaugėsi, ir jo širdis bei jo protas buvo aiškūs, ir jis prisiminė viską, ką Viešpaties Angelas buvo jam parodęs naktį, ir kaip jis buvo jį pažymėjęs (Kryžiaus ženklu), ir suteikęs jam stiprybės bei padrąsinęs. Ir jis nuėjo pas savo brolius, ir kai jie buvo susirinkę, jis papasakojo jiems viską, ką Dievo Angelas buvo jam parodęs: kaip Dievo Įstatymo Padangtė buvo atiduota jiems, ir kaip Dievas apakino Savo akį Izraelio karalystės atžvilgiu, ir kaip jos šlovė buvo atiduota kitiems, ir jie patys turėjo išsinešti Dievo Įstatymo Padangtę, ir kaip Saliamono karalystė turėjo būti jų užgrobta – išskyrus dvi „lazdas“, ir kaip ji neturėjo būti palikta Rehabeamui, jo sūnui, ir kaip Izraelio karalystė turėjo būti padalinta. Ir (Azarijas tarė): „Džiaukitės su manimi. Aš džiaugiuosi, nes man buvo taip parodyta; nes jų kunigystės ir karalystės malonė išvyks su mumis, ir tai bus pagal Dievo valią. Taip jis (t. y. Angelas) sakė man. O dabar eikšite, ir eikime ir pasakykime Dovydui, mūsų Valdovui, kad jis galėtų pasakyti savo tėvui: „Aš paaukosiu auką.“

Ir jie nuėjo ir pasakė (Dovydui, Saliamono sūnui), ir jis džiaugėsi, ir jis pasiuntė pas Joasą (Benają), Jehojados sūnų, kad ateitų pas jį, idant jis galėtų pasiųsti jį pas savo tėvą, ir jis atėjo. Ir Dovydas pasiuntė jį pas savo tėvą Saliamoną, ir jis tarė jam: „Išleisk mane, nes aš išvyksiu į savo paties šalį, kartu su viskuo, ką tavo gerumas man davė; ir tegul tavo maldos lydi mane visada, kur tik aš eisiu. Bet dabar yra vienas prašymas, kurį norėčiau pateikti tau, jei galbūt radau malonę pas tave, ir nenugręžk savo veido nuo manęs. Nes aš, tavo tarnas, ruošiuosi išvykti, ir aš noriu paaukoti permaldavimo (arba išgelbėjimo) auką už savo nuodėmes šiame tavo šventajame mieste Jeruzalėje ir Sione, Dievo Įstatymo Padangtėje. Ir ramybė (tebūnie) su tavo didenybe.“

47 skyrius. Apie Azarijo ir Karaliaus aukojimą

Ir Joasas (Benaja), Jehojados sūnus, nuėjo ir pasakė Karaliui Saliamonui, ir Karalius džiaugėsi tuo ir įsakė jiems paruošti aukojimo aukurą, kad jo sūnus galėtų aukoti. Ir jis atnešė ir davė jam tai, ką jis buvo pažadėjęs Dievui: šimtą bulių, šimtą jaučių, dešimt tūkstančių avių, dešimt tūkstančių ožkų, ir po dešimt iš kiekvienos rūšies gyvūnų, kuriuos galima valgyti, ir po dešimt iš kiekvienos rūšies tyrų paukščių, kad jis galėtų aukoti liejamąsias aukas ir aukas Izraelio Dievui; ir dvidešimt sidabrinių indų smulkių baltų miltų, kiekvienas sveriantis dvylika šekelių, ir keturiasdešimt krepšių duonos. Visus šiuos dalykus Saliamonas Karalius davė savo sūnui Dovydui. Ir vėl Dovydas atsiuntė žinią, sakydamas: „Tegul kunigas Azarijas paaukoja auką mano vardu“; ir Saliamonas tarė jam: „Daryk tai, ko nori.“ Ir Azarijas džiaugėsi dėl šio dalyko, ir jis nuėjo ir atvedė iš savo tėvo bandos jautį, ant kurio niekada nebuvo uždėtas jungas, ir keturis metinius ožius bei keturias tyras metines avis. Ir karalius nuėjo paaukoti aukos, ir kunigai pasiruošė, ir vargšai žmonės buvo susirinkę, ir dangaus paukščiai džiaugėsi, ir jie visi buvo vieningi savo didžiame džiaugsme tą dieną. Ir Azarijas sumaišė (savo aukas) su karaliaus aukomis, ir jis padarė aukojimą su savo indais, lygiai kaip Dievo Angelas buvo jam įsakęs daryti naktį. Ir tada, po to, kai jie paaukojo savo aukas, jie grįžo į savo namus ir miegojo.

48 skyrius. Kaip jie išnešė Sioną

Ir štai, Viešpaties Angelas vėl pasirodė Azarijui ir jis stovėjo virš jo kaip ugnies stulpas, ir jis pripildė namus savo šviesos. Ir jis pakėlė Azariją ir tarė jam: „Kelkis, būk stiprus, ir pažadink savo brolį Elmerį, ir Abesą, ir Makarijų, ir paimkite medžio gabalus, ir aš atversiu tau šventovės duris. Ir paimk Dievo Įstatymo Padangtę, ir tu neši ją be vargo ir nepatogumų. Ir aš, kadangi man buvo įsakyta Dievo būti su ja per amžius, būsiu tavo vedlys, kai tu ją išneši.“

Ir Azarijas tuojau pat pakilo, ir pažadino tris vyrus, savo brolius, ir jie paėmė medžio gabalus, ir nuėjo į Dievo namus – mat jie rado visas duris atviras, tiek tas, kurios buvo lauke, tiek tas, kurios buvo viduje – į tikrąją vietą, kur Azarijas rado Sioną, Dievo Įstatymo Padangtę; ir ji buvo jų paimta tuojau pat, akimirksniu, Viešpaties Angelui dalyvaujant ir vadovaujant. Ir jei nebūtų buvę taip, kad Dievas to norėjo, Sionas nebūtų galėjęs būti paimtas tuojau pat. Ir jie keturiese išnešė Sioną, ir jie atnešė jį į Azarijo namus, ir jie grįžo į Dievo namus, ir jie padėjo medžio gabalus į tą vietą, kur buvo buvęs Sionas, ir jie uždengė juos Siono uždangalu, ir jie uždarė duris, ir grįžo į savo namus. Ir jie paėmė žibintus ir pastatė juos toje vietoje, kur (Sionas) buvo paslėptas, ir jie paaukojo avis jam, ir degino smilkalų aukas jam, ir jie užtiesė purpurinius audeklus ant jo ir laikė jį slaptoje vietoje septynias dienas ir septynias naktis.

49 skyrius. Kaip jo Tėvas palaimino savo Sūnų

Ir tada Etiopijos Karalius pakilo išvykti į savo šalį, ir jis atėjo pas savo tėvą, kad jis pasimelstų už jį, ir jis tarė jam: „Palaimink mane, tėve“; ir jis nusilenkė jam. Ir Karalius pakėlė jį, ir palaimino jį, ir apkabino jo galvą, ir tarė: „Palaimintas tebūnie Viešpats, mano Dievas, Kuris palaimino mano tėvą Dovydą, ir Kuris palaimino mūsų tėvą Abraomą. Tegul Jis būna su tavimi visada, ir laimina tavo sėklą, lygiai kaip Jis palaimino Jokūbą, ir padarė jo sėklą tokią gausią kaip dangaus žvaigždės ir jūros smėlis. Ir kaip Abraomas palaimino Izaoką, mano tėvą, lygiai toks bus tavo palaiminimas – dangaus rasa ir žemės platybė – ir tegul visi gyvūnai ir visi dangaus paukščiai, ir visi laukų žvėrys, ir jūros žuvys būna tau pavaldūs. Būk pilnas, ir nestokojantis pilnatvės; būk tobulas, ir nestokojantis tobulumo; būk maloningas, ir ne užsispyręs; būk geros sveikatos, ir ne kenčiantis; būk dosnus, ir ne kerštingas; būk tyras, ir ne susiteršęs; būk teisus, ir ne nusidėjėlis; būk gailestingas, ir ne engiantis; būk nuoširdus, ir ne iškrypęs; būk kantrus, ir ne linkęs į pyktį. Ir priešas bijos tavęs, ir tavo priešininkai puls po tavo kojų padais. Ir mano Valdovė Sionas, šventoji ir dangiškoji, Dievo Įstatymo Padangtė, bus tau vadovė visais laikais, vadovė tame, ką turėtum mąstyti savo širdyje ir daryti savo pirštais, ar tai būtų toli ar arti tavęs, ar tai būtų žemai ar aukštai tau, ar tai būtų stipru ar silpna tau, ar tai būtų išorėje ar viduje tavęs, ar tai būtų tau namuose ar lauke, ar tai būtų regima ar neregima tau, ar tai būtų toli nuo ar arti tavęs, ar tai būtų paslėpta nuo ar atskleista tau, ar tai būtų slapta ar viešai paskelbta tau – tau mūsų Valdovė Sionas, šventoji ir dangiškoji, tyroji Dievo Įstatymo Padangtė, bus vadovė.“ Ir Dovydas buvo palaimintas, ir jis nusilenkė, ir išvyko.

50 skyrius. Kaip jie atsisveikino su jo Tėvu ir kaip miestas gedėjo

Ir jie atsisveikino (su karaliumi) ir išvyko. Ir visų pirma jie užkėlė Sioną naktį ant vežimo kartu su krūva nevertingų daiktų, ir nešvarių drabužių, ir visokiausių atsargų. Ir (kai) visi vežimai buvo pakrauti, ir karavano šeimininkai pakilo, ir ragas buvo papūstas, ir miestas tapo sujaudintas, ir jaunuoliai šaukė garsiai, pagarbi baimė vainikavo jį ir malonė apsupo jį (t. y. Sioną). Ir seniai raudojo, ir vaikai šaukė, ir našlės verkė, ir mergelės aimanavo, nes jų didžiūnų sūnūs, Izraelio galiūnai, pakilo išvykti. Bet miestas verkė ne tik dėl jų, bet todėl, kad miesto didybė buvo išgabenta su jais. Ir nors jie faktiškai nežinojo, kad Sionas buvo iš jų paimtas, jie neklydo savo širdyse ir verkė graudžiai; ir jie tada buvo lygiai tokie pat, kokie buvo, kai Dievas nužudė Egipto pirmagimius. Nebuvo namų, kuriuose nebūtų buvę raudojimo, nuo žmogaus iki pat gyvulio; šunys staugė, ir asilai klykė, ir visi tie, kurie buvo likę ten, liejo ašaras kartu. Tai buvo tarytum galingos kariuomenės generolai būtų apgulę didįjį miestą, ir užėmę jį šturmu, ir apiplėšę jį, ir paėmę jo žmones į nelaisvę bei išžudę juos kalavijo ašmenimis; lygiai toks buvo tas Siono miestas – Jeruzalė.

Ir Karalius Saliamonas buvo priblokštas miesto verksmo ir šauksmo, ir jis pažvelgė nuo rūmų stogo, karaliaus namų tvirtovės, ir pamatė visą miestą verkiantį ir sekantį paskui juos. Ir kaip vaikas, kurį motina atitraukė nuo savo krūties ir paliko, seka jos pėdomis šaukdamas ir verkdamas, lygiai taip žmonės šaukė ir verkė; ir jie bėrė dulkes ant savo galvų, ir liejo ašaras savo akimis. Ir kai Saliamonas pamatė didybę tų, kurie išvyko, jis buvo giliai sujaudintas ir drebėjo, ir jo viduriai virpėjo, ir jo ašaros lašas po lašo krito ant jo apdaro, ir jis tarė: „Vargas man! Nes mano šlovė išvyko, ir mano spindesio karūna nukrito, ir mano pilvas dega, nes šis mano sūnus išvyko, ir mano miesto didybė bei laisvieji žmonės, mano galybės vaikai, yra pašalinti. Nuo šios akimirkos mūsų šlovė praėjo, ir mūsų karalystė buvo išgabenta svetimai tautai, kuri nepažįsta Dievo, lygiai kaip pranašas sako: „Tauta, kuri manęs neieškojo, rado Mane.“ Nuo šio laiko įstatymas, ir išmintis, ir supratimas bus duoti jiems. Ir mano tėvas pranašavo apie juos, sakydamas: „Etiopija lenksis prieš Jį, ir Jo priešai valgis dulkes.“ Ir kitoje (vietoje) jis sako: „Etiopija išties savo rankas į Dievą, ir Jis priims ją su garbe, ir žemės karaliai šlovins Dievą.“ Ir trečioje (vietoje) jis sako: „Štai, filistinai, ir tyriečiai, ir Etiopijos žmonės, kurie gimė be Įstatymo. Įstatymas bus jiems duotas, ir jie sakys Sionui: „mūsų motina“ dėl vyro, kuris gims.“ Argi šis vyras tuomet bus mano sūnus, kuris yra pradėtas manęs?“

51 skyrius. Kaip jis tarė kunigui Sadokui: „Eik ir atnešk dangalą (arba apdarą), kuris yra ant jos (t. y. Siono)“

Ir jis tarė kunigui Sadokui: „Eik, atnešk tą dangalą, kuris yra ant Siono, ir paimk šį dangalą, kuris yra geresnis už aną, ir užtiesk jį ant tų dviejų (dangalų), kurie yra po juo.“ (O šis dangalas buvo padarytas iš gryniausio aukso vielos gijų, susuktų kartu ir iškaltų į raštą, ir jos nebuvo austos kaip purpuro gijos.) „O tas penkias peles, kurios buvo duotos Sionui, ir dešimt jų gėdos atvaizdų (t. y. auglių), kuriuos filistinų didžiūnai padarė savo išpirkimui – mat ant kutų yra aukso figūrų, kurios atkeliavo iš K. žemės, ir kurias Mozė Sinajuje įsakė padaryti (arba išsiuvinėti) ant jo brolio Aarono apdaro kuto – surink (visus šiuos) kartu į Siono dangalą ir atiduok (juos) mano sūnui Dovydui. Nes jo motina sakė (savo) žinioje per savo tarną Tamriną: „Duok mums šiek tiek Siono dangalo kutų, kad mes galėtume jį garbinti, mes ir tie, kurie yra mums pavaldūs, ir visa mūsų karalystė.“ O dabar atiduok jam tai ir tark jam: „Imk (ir) garbink šį Siono dangalą, nes tavo motina atsiuntė žinią dėl to ir sakė tau pačiam: „Duok mums šiek tiek jo dangalo kutų, kuriuos mes galėtume garbinti, kad mes, kaip pagonys, negarbintume kito (dievo).“ Ir Sionas, Dievo Įstatymo Padangtė, bus tau vadovas, kur tu bebūtum. Bet jis privalo pasilikti su mumis amžinai, nors mes ir nesuteikėme jam visos garbės, kuri jam priklauso; o jūs, nors jis ir nebus su jumis, privalote gerbti jį ir garbinti jį pagal tai, kas jam priklauso ir kas dera. Nes Dievas tarė Eliui per Pranašo Samuelio lūpas: „Aš norėjau, kad jūs pasiliktumėte, tu ir tavo tėvo namai, aukoti smilkalus Mano Įstatymo Padangtei ir gyventi priešais Mane per amžius, bet dabar Aš apsigalvojau. Aš nugręšiu Savo veidą nuo tavęs, nes tu elgeisi su Mano aukomis su panieka ir teikei pirmenybę savo sūnums prieš Mane. O dabar tą, kuris Mane gerbia, Aš gerbsiu, o tą, kuris laiko Mane menku, Aš laikysiu menku; ir Aš sunaikinsiu visą tavo sėklą.“ Tai Jis pasakė todėl, kad levitai laikė Jį menku. Ir sakyk jam: Paimk šį Siono dangalą, ir ši įžadinė dovana bus vietoj jo, ir padėk jį savo šventovėje. Ir kai duosi priesaiką ar prisaikdinsi kitą, prisiek ir prisaikdink jį šiuo, kad neminėtum kitų pagonių dievų vardų. Ir kai aukosi, tegul tavo veidas būna atgręžtas į mus, ir aukok Jeruzalei ir šventajam Sionui; ir kai melsiesi, tegul tavo veidas būna atgręžtas į Jeruzalę, ir melskis atsisukęs į mus.“

52 skyrius. Kaip kunigas Sadokas išvyko

Ir kunigas Sadokas nuėjo ir davė Dovydui Siono dangalą, ir perdavė jam visus įsakymus, kuriuos Saliamonas buvo pasakęs. Ir Dovydas, Saliamono sūnus, džiaugėsi dėl to, ir jis stebėjosi ir laikė save be galo palaimintu, ir sakė, kai Dievo Įstatymo Padangtės dangalas buvo patikėtas jo globai: „Tai bus man mano Valdovė.“ Ir Azarijas atsakė ir tarė savo tėvo akivaizdoje: „Tu džiaugiesi dėl dangalo, bet kiek labiau džiaugtumeisi dėl dangalo Valdovės!“ Ir jo tėvas tarė jam: „Tikrai jis džiaugiasi dėl dangalo Valdovės, ir jis galėtų mus visus pavergti, jei nevyktų į savo paties šalį.“ Ir jis tarė karaliui: „Sudaryk dabar sandorą su manimi, kad duosi šiam mano sūnui šį turtą jo Valdovei, ir jo globėjui, ir jo apsaugai, kad jis saugotų tai visas savo gyvenimo dienas, sau ir savo sėklai po savęs; ir kad duosi jam dešimtinę, ir kad duosi jam prieglobsčio miestą savo karalystėje, ir taip pat dešimtadalį miestų visoje tavo karalystėje; ir kad jis bus tau kunigas, ir regėtojas, ir pranašas, ir mokytojas tau ir tavo sėklai po tavęs, ir tavo karalystės patepėjas aliejumi tavo vaikams ir tavo vaikų vaikams.“ Ir jis tarė: „Aš sutinku.“ Ir jie sudarė sandorą, ir jis gavo iš savo tėvo įžadinę atnašą, ir Siono dangalą, ir aukso grandinę.

Ir jie pakrovė vežimus, ir arklius, ir mulus, kad išvyktų, ir jie sėkmingai leidosi į kelionę, ir toliau keliavo. Ir Mykolas (Ark)angelas žygiavo priekyje, ir jis išskleidė (savo sparnus) ir leido jiems žygiuoti per jūrą tarytum sausuma, ir sausumoje jis prakirto jiems taką ir, išsiskleidęs virš jų kaip debesis, paslėpė juos nuo ugninio saulės karščio. O dėl jų vežimų, joks žmogus netraukė savo vežimo, bet jis pats (t. y. Mykolas) žygiavo su vežimais, ir ar tai buvo žmonės, ar arkliai, ar mulai, ar pakrauti kupranugariai, kiekvienas buvo pakeltas virš žemės per uolektį; ir visi tie, kurie jojo ant gyvulių, buvo pakelti virš jų nugarų per vieną žmogaus sprindį, ir visi įvairūs daiktai, kurie buvo sukrauti ant gyvulių, taip pat kaip ir tie, kurie jojo ant jų, buvo pakelti į vieno žmogaus sprindžio aukštį, ir gyvuliai buvo pakelti į vieno žmogaus sprindžio aukštį. Ir kiekvienas keliavo vežimuose kaip laivas jūra, kai pučia vėjas, ir kaip šikšnosparnis per orą, kai pilvo geismas gena jį ryti savo bendrus, ir kaip erelis, kai jo kūnas sklendžia virš vėjo. Taip jie keliavo; nebuvo nė vieno priekyje ir nė vieno gale, ir jie nebuvo trikdomi nei iš dešinės, nei iš kairės.

53 skyrius. Kaip Vežimas buvo atiduotas Etiopijai

Ir jie sustojo prie Gazos, karaliaus motinos miesto, kurį karalius Saliamonas buvo atidavęs Etiopijos Karalienei, kai ji atvyko pas jį. Ir iš ten jie per vieną dieną atvyko iki Gebeso (Egipto) sienos, kurio vardas yra Mesr. Ir kai Izraelio karių sūnūs pamatė, kad jie per vieną dieną nukeliavo trylikos dienų žygio atstumą, ir kad jie nebuvo pavargę, ar alkani, ar ištroškę, nei žmogus, nei gyvulys, ir kad jie visi (jautėsi) tarytum būtų sočiai privalgę ir atsigėrę, šie Izraelio karių sūnūs suprato ir įtikėjo, kad šis dalykas buvo iš Dievo. Ir jie tarė savo karaliui: „Nuleiskime vežimus, nes atvykome prie Etiopijos vandens. Tai yra Takazė, kuri teka žemyn iš Etiopijos ir drėkina Egipto slėnį“; ir jie nuleido ten savo vežimus ir pasistatė palapines.

Ir Izraelio karių sūnūs nuėjo ir nuvarė šalin visus žmones, ir tarė (Dovydui) savo karaliui: „Ar galime pasakyti tau vieną dalyką? Ar gali išlaikyti jį (paslaptyje)?“ Ir Karalius tarė jiems: „Taip, aš galiu (išlaikyti tai paslaptyje). Ir jei jūs pasakysite man, aš niekada to neišduosiu ir nepakartosiu iki savo mirties dienos.“ Ir jie tarė jam: „Saulė nusileido iš dangaus ir buvo duota Sinajuje Izraeliui, ir ji tapo Adomo giminės išgelbėjimu, nuo Mozės iki Jesės sėklos, ir štai, ji yra su tavimi pagal Dievo valią. Ne per mus tai buvo padaryta, bet pagal Dievo valią; ne per mus tai buvo padaryta, bet pagal valią To, kuris ją suformavo ir padarė, tai įvyko. Mes norėjome, ir Dievas įvykdė (mūsų norą); mes sutarėme dėl to, ir Dievas padarė tai geru; mes kalbėjomės (apie tai), ir Dievas atliko; mes mąstėme (apie tai), ir Dievas sugalvojo planą; mes kalbėjome, ir Dievas buvo labai patenkintas; mes nukreipėme savo žvilgsnį, ir Dievas nukreipė jį teisingai; mes mąstėme, ir Dievas pateisino. Ir dabar Dievas pasirinko tave ir yra labai patenkintas tavo miestu, kad būtum tarno šventajam ir dangiškajam Sionui, Dievo Įstatymo Padangtei; ir ji bus tau vadovė per amžius, tau ir tavo sėklai po tavęs, jei laikysiesi Jo įsakymo ir vykdysi Viešpaties, savo Dievo, valią. Nes tu nepajėgsi jos grąžinti atgal, net jei norėtum, ir tavo tėvas negali jos užgrobti, net jei nori, nes ji eina savo laisva valia ten, kur nori, ir ji negali būti pajudinta iš savo vietos, jei ji to netrokšta. Ir štai, ji yra mūsų Valdovė, mūsų Motina ir mūsų išgelbėjimas, mūsų tvirtovė ir mūsų prieglobsčio vieta, mūsų šlovė ir mūsų saugumo uostas tiems, kurie remiasi į ją.“

Ir Azarijas davė ženklą Elmerui ir tarė jam: „Eik, papuošk ir aprenk mūsų Valdovę, kad mūsų Karalius galėtų ją pamatyti.“ Ir kai Azarijas tai pasakė, Karalius Dovydas buvo sukrėstas, ir jis uždėjo abi rankas sau ant krūtinės, ir įkvėpė tris kartus, ir tarė: „Ar tikrai, o Viešpatie, prisiminei mus Savo gailestingume, atstumtuosius, tautą, kurią atmetei, kad galėčiau pamatyti Tavo tyrą buveinę, kuri yra danguje, šventąjį ir dangiškąjį Sioną? Kuo mes atlyginsime Viešpačiui už visas gėrybes, kurias Jis mums padarė? Juk pas Jį nėra (reikalo) šlovei ir gyriui! Jis vainikavo mus Savo malone, kad mes žemėje žinotumėme Jo šlovę ir visi tarnautumėme Jam pagal Jo didybę. Nes Jis yra Gerasis Savo išrinktiesiems, ir Jam priklauso šlovė per amžius.“

Ir Karalius (Dovydas) pakilo ir šokinėjo aplinkui kaip jaunas avinėlis ir kaip ožiukas, kuris sočiai prisižindė pieno iš savo motinos, lygiai kaip jo senelis Dovydas džiaugėsi priešais Dievo Įstatymo Padangtę. Jis trypė žemę savo kojomis, ir džiaugėsi savo širdyje, ir leido džiaugsmo šūksnius savo burna. Ir ką aš galiu pasakyti apie didį džiaugsmą ir linksmybę, kurie buvo Etiopijos Karaliaus stovykloje? Vienas žmogus pasakojo savo artimui, ir jie trypė žemę savo kojomis kaip jauni buliai, ir plojo rankomis, ir stebėjosi, ir tiesė rankas į dangų, ir puolė veidais į žemę, ir dėkojo Dievui savo širdyse.

54 skyrius. Kaip Dovydas (Etiopijos Karalius) pranašavo ir pasveikino Sioną

Ir Karalius (Dovydas) atėjo ir atsistojo priešais Sioną, ir pasveikino jį, ir nusilenkė jam, ir tarė: „O Viešpatie, Izraelio Dieve, Tau tebūnie šlovė, nes Tu vykdai Savo valią, o ne žmonių valią. Tu priverti išmintingąjį pamiršti savo išmintį, ir Tu sunaikini patarėjo patarimą, ir Tu pakeli vargšą iš gelmės, ir Tu pastatai jo pėdos padą ant tvirtos uolos. Nes pilna taurė šlovės yra Tavo rankoje tiems, kurie Tave myli, ir pilna taurė gėdos tiems, kurie Tavęs nekenčia. O dėl mūsų, mūsų išgelbėjimas išeis iš Siono, ir Jis pašalins nuodėmę nuo Savo tautos, ir gerumas bei gailestingumas bus išlieti visame pasaulyje. Nes mes esame Jo rankų darbas, ir kas musubars, jei Jis myli mus kaip Izraelį, Savo tautą? Ir kas Jį papeiks, jei Jis pakels mus į dangų, Savo sostą? Nes mirtis ir gyvenimas yra iš Jo, ir šlovė bei negarbė yra Jo rankoje, Jis turi galią bausti ir padauginti Savo užuojautą, ir Jis gali rūstauti ir padauginti Savo gailestingumą, nes tai Jis ištiria širdį ir inkstus. Jis duoda ir Jis atima, Jis sodina ir Jis išrauna. Jis stato ir Jis griauna. Jis papuošia ir Jis subjauroja; nes viskas priklauso Jam, ir viskas yra iš Jo, ir viskas egzistuoja Jame. O dėl tavęs, o Dievo Įstatymo Padangte, tebūnie išgelbėjimas ten, kur tu eini, ir iš vietos, iš kurios išeini; tebūnie išgelbėjimas namuose ir lauke, tebūnie išgelbėjimas čia ir ten, tebūnie išgelbėjimas rūmuose ir žemoje vietoje, tebūnie išgelbėjimas jūroje ir sausumoje, tebūnie išgelbėjimas kalnuose ir kalvose, tebūnie išgelbėjimas danguje ir žemėje, tebūnie išgelbėjimas tvirtose žemėse ir bedugnėse, tebūnie išgelbėjimas mirtyje ir gyvenime, tebūnie išgelbėjimas tau ateinant ir tau išeinant, tebūnie išgelbėjimas mūsų vaikams ir tavo tautos giminei, tebūnie išgelbėjimas tavo šalyse ir tavo miestuose, tebūnie išgelbėjimas karaliams ir didžiūnams, tebūnie išgelbėjimas augalams ir vaisiams, tebūnie išgelbėjimas žmonėms ir gyvuliams, tebūnie išgelbėjimas paukščiams ir žemės ropliams; būk išgelbėjimas, būk užtarėja ir gailestingoji, ir rūpinkis savo tauta. Būk mums siena, ir mes būsime tau tvora; būk mums karalius, ir mes būsime tavo tauta; būk mums vadovė, ir mes seksime paskui tave. Ir nebūk nekantri, ir nežiūrėk įdėmiai, ir nepyk dėl mūsų nuodėmių gausybės, nes mes esame tauta, kuri neturi Įstatymo ir kuri neišmoko Tavo šlovės. Ir nuo šio laiko vesk mus, ir mokyk mus, ir duok mums supratimą, ir duok mums išminties, kad galėtume išmokti Tavo šlovę. Ir Tavo vardas bus mūsų šlovinamas visais laikais, ir visą dieną, ir kiekvieną dieną, ir kiekvieną naktį, ir kiekvieną valandą, ir visą laiką. Duok mums galios, kad galėtume Tau tarnauti. Pakilk, Sionai, ir apsivilk savo stiprybę, ir nugalėk savo priešus, ir duok mums stiprybės, mūsų karaliene, ir sugėdink tuos, kurie tavęs nekenčia, ir pradžiugink tuos, kurie tave myli.“

Ir tada jis apėjo ratą ir tarė: „Štai Sionas, štai išgelbėjimas, štai toji, kuri džiaugiasi, štai spindesys lyg saulė, štai toji, pasipuošusi šlove, štai toji, kuri papuošta kaip nuotaka, ne praeinančios šlovės apdarais, bet toji, kuri papuošta šlove ir gyriu, kurie yra iš Dievo, į kurią dera (žmonėms) žvelgti su troškimu ir kurios neapleisti; kurios (žmonės) trokš labiau už viską ir neatstums; kurią (žmonės) mylės noriai ir kurios nekęs; prie kurios (žmonės) artinsis noriai ir nelaikys toli. Mes artinsimės prie tavęs, ir tu nepasitrauk toli nuo mūsų; mes remsimės į tave, ir tu neleisk mums paslysti; mes maldausime tave, ir tu nebūk mums kurčia; mes šauksimės tavęs; išgirsk mūsų šauksmą visame kame, ko tavęs prašome, ir netrokšk pasitraukti nuo mūsų, kol tavo Viešpats ateis ir karaliaus virš tavęs; nes tu esi dangaus Dievo buveinė.“

Taip kalbėjo Karalius Dovydas, Izraelio Karaliaus Saliamono sūnus. Nes pranašystės dvasia nužengė ant jo dėl jo džiaugsmo, ir jis nežinojo, ką kalba, ir jis buvo kaip Petras ir Jonas ant Taboro kalno viršūnės. Ir jie visi stebėjosi ir sakė: „Šitas, pranašo sūnus, argi jis priskirtinas prie pranašų?“

55 skyrius. Kaip Etiopijos žmonės džiaugėsi

Ir (Etiopijos žmonės) ėmė fleitas, ir pūtė ragus, ir (mušė) būgnus, ir (grojo) dūdelėmis, ir Egipto Upokšnis buvo sujudintas ir nustebintas jų giesmių triukšmo ir jų linksmybių; ir su jais maišėsi šūksniai ir džiaugsmo klyksmai. Ir jų stabai, kuriuos jie buvo pasidarę savo rankomis ir kurie buvo žmonių, ir šunų, ir kačių pavidalo, nukrito, ir aukšti bokštai (pilonai arba obeliskai?), ir taip pat paukščių figūros, (padarytos) iš aukso ir sidabro, taip pat nukrito ir sudužo į šipulius. Nes Sionas švietė kaip saulė, ir dėl jo didybės jie buvo apimti siaubo. Ir jie aprengė Sioną jo apdarais, ir nešė dovanas jam priešais jį, ir užkėlė jį ant vežimo, ir patiesė purpurą po juo, ir apdengė jį purpuro uždangais, ir giedojo giesmes priešais jį ir už jo.

Tada vežimai pakilo (t. y. tęsė kelionę) kaip anksčiau, ir jie išvyko anksti rytą, ir žmonės giedojo giesmes Sionui, ir jie visi buvo pakelti per uolektį, ir kai Egipto šalies žmonės atsisveikino su jais, jie praėjo pro juos kaip šešėliai, ir Egipto šalies žmonės pagarbino juos, nes matė Sioną judantį danguje kaip saulę, ir jie visi bėgo su Siono vežimu, kai kurie priešais jį ir kai kurie už jo. Ir jie atvyko prie Al-Ahmar jūros, kuri yra Eritrėjos Jūra (t. y. Raudonoji jūra), kuri buvo perskirta Mozės ranka, ir Izraelio vaikai žygiavo jos gelmėse, eidami aukštyn ir žemyn. Tuo metu Dievo Įstatymo Padangtė dar nebuvo duota Mozei, ir todėl vanduo tik susirinko kartu, siena dešinėje ir siena kairėje, ir leido Izraeliui praeiti su jų gyvuliais, ir jų vaikais, ir jų žmonomis. Ir po to, kai jie perėjo jūrą, Dievas kalbėjo Mozei ir davė jam Sandoros Padangtę su Įstatymo Knyga. Ir kai šventasis Sionas kėlėsi per ją su tais, kurie jį lydėjo ir kurie giedojo giesmes pritariant arfoms ir fleitoms, jūra priėmė juos ir jos bangos šoko aukštyn, kaip aukšti kalnai, kai jie skyla pusiau, ir ji riaumojo, lygiai kaip riaumoja liūtas, kai jis įsiutęs, ir ji griaudėjo, kaip griaudėja Damasko ir Etiopijos žiemos griaustinis, kai žaibas trenkia į debesis, ir jos garsas maišėsi su muzikos instrumentų garsais. Ir jūra pagarbino Sioną. Ir kol jos bangos blaškėsi kaip kalnai, jų vežimai buvo pakelti virš bangų per tris uolektis, ir tarp giesmių garso jūros bangų lūžimo (triukšmas) buvo nuostabus. Jūros bangų lūžimas buvo be galo didingas ir stulbinantis, ir jis buvo galingas bei stiprus. Ir kūriniai, kurie buvo jūroje, tie, kuriuos buvo galima atpažinti, ir tie, kurie buvo nematomi, iškilo ir pagarbino Sioną; ir paukščiai, kurie buvo ant jos, plasnojo sparnais ir metė šešėlį ant jo. Ir buvo džiaugsmas Eritrėjos Jūrai ir Etiopijos žmonėms, kurie išėjo prie jūros ir be galo džiaugėsi, ir didesniu džiaugsmu nei Izraelis, kai jie išėjo iš Egipto. Ir jie atvyko priešais Sinajaus kalną, ir apsistojo Kadeše, ir pasiliko ten, kol angelai giedojo šlovę; ir dvasios kūriniai maišė savo šlovinimą su žemės vaikų (šlovinimu), su giesmėmis, ir psalmėmis, ir tambūrinais džiugiai.

Ir tada jie pakrovė savo vežimus, ir pakilo, ir išvyko, ir keliavo toliau į Medjamo žemę, ir atvyko į Belonto šalį, kuri yra Etiopijos šalis. Ir jie džiaugėsi ten, ir pasistatė stovyklą ten, nes jie pasiekė savo šalies sieną su šlove ir džiaugsmu, be vargo kelyje, dvasios vežime, dangaus ir Arkangelo Mykolo galia. Ir visos Etiopijos provincijos džiaugėsi, nes Sionas skleidė šviesą, panašią į saulės, į tamsą, kur tik jis atkeliaudavo.

56 skyrius. Apie kunigo Sadoko sugrįžimą ir dovanos įteikimą

Ir kai kunigas Sadokas sugrįžo pas Karalių Saliamoną, jis rado jį sielvartaujantį. Ir Karalius atsakė ir tarė kunigui Sadokui: „Kai Karalienė atvyko, man naktį pasirodė toks regėjimas: Atrodė, tarytum aš stovėčiau Jeruzalės menėje, ir saulė nusileido iš dangaus į Judo žemę, ir apšvietė ją didžiu spindesiu. Ir pabuvusi kurį laiką, ji nusileido ir apšvietė Etiopijos šalį, ir ji nebesugrįžo į Judo žemę. Ir vėl saulė nusileido iš dangaus į Judo šalį, ir apšvietė ją spindinčiau nei pirmąjį kartą; bet izraelitai nekreipė į ją dėmesio, ir jie norėjo užgesinti jos šviesą. Ir ji pakilo po žeme vietoje, kur nebuvo tikėtasi, ir ji apšvietė Romos šalį, ir Etiopijos šalį, ir vėliau visus tuos, kurie ja įtikėjo.“

Ir kunigas Sadokas atsakė ir tarė jam: „O mano valdove, kodėl nepasakei man anksčiau, kad matei tokio pobūdžio regėjimą? Tu priverti mano kelius drebėti. Vargas mums, jei mūsų sūnūs išsigabeno mūsų Valdovę, šventąjį, dangiškąjį Sioną, Dievo Įstatymo Padangtę!“ Ir Karalius atsakė ir tarė jam: „Mūsų išmintis pamiršta ir mūsų supratimas palaidotas. Tikrai saulė, kuri pasirodė man seniai, kai aš miegojau su Etiopijos Karaliene, buvo šventojo Siono simbolis. Bet pasakyk man: vakar, kai nuėmei puikųjį dangalą, kuris gulėjo ant Siono, ar neįsitikinai, kad Sionas buvo (ten)?“ Ir kunigas Sadokas atsakė ir tarė: „Ne, valdove; ant jo buvo trys dangalai, ir aš nuėmiau patį viršutinį, ir aprengiau Sioną dangalu, kurį tu man davei, ir atnešiau (kitą) tau.“ Ir Karalius tarė Sadokui: „Eik greitai, pažiūrėk į mūsų Valdovę ir ištirk ją atidžiai.“ Ir kunigas Sadokas paėmė raktus, ir nuėjo, ir atidarė šventovės namus, ir ištyrė (vietą) greitai, ir nerado ten nieko, išskyrus medines lentas, kurias Azarijas buvo sutvirtinęs kartu ir padaręs panašias į Siono pjedestalo šonus.

57 skyrius. Apie kunigo Sadoko krytį

Ir kai Sadokas tai pamatė, jis griuvo veidu tiesiai ant žemės, ir jo dvasia išsiliejo ant jo, nes jis buvo apimtas siaubo; ir jis tapo kaip miręs žmogus. Ir kai jis užtruko išeiti, Saliamonas pasiuntė pas jį Benają, Jehojados sūnų, ir jis rado Sadoką lyg mirusį. Ir jis pakėlė Sadoko galvą, ir apčiuopė jo širdį ir nosį, kad sužinotų, ar jame yra koks kvėpavimo ženklas; ir jis vėdino jį, ir pakėlė jį, ir trynė jį, ir paguldė ant stalo. Ir jis pakilo, ir pažiūrėjo į vietą, kur buvo pastatytas Sionas, ir nerado jo, ir parpuolė ant žemės. Ir jis bėrė dulkes sau ant galvos, ir (tada) pakilo, ir išėjo, ir raudojo prie Dievo namų durų; ir jo šauksmų garsas buvo girdimas iki pat Karaliaus namų. Ir Karalius pakilo ir įsakė šaukliui eiti aplinkui, o kareiviams pūsti trimitus, kad žmonės galėtų išeiti ir vytis Etiopijos žemės vyrus, ir jei juos pasivytų, jie turėtų sučiupti jo sūnų ir parvesti jį atgal su Sionu, ir išžudyti (kitus) vyrus kalaviju. Nes savo burna jis kalbėjo ir sakė: „Kaip gyvas Viešpats, Izraelio Dievas, jie yra mirties, o ne gyvenimo vyrai; nes tikrai jie nusipelnė mirties, kadangi apvogė Dievo šventovės namus ir norėjo suteršti Jo Vardo buveinę šalyje, kurioje nėra Įstatymo.“

58 skyrius. Kaip Saliamonas pakilo jų žudyti

Taip kalbėjo Karalius Saliamonas. Ir Karalius pakilo rūstybėje ir išvyko vytis (Etiopijos vyrų). Ir kai Karalius, ir jo didžiūnai, ir jo galingi karo vyrai pakilo (t. y. išvyko), Izraelio vyresnieji, ir našlės, ir mergelės susirinko Dievo namuose, ir jie verkė dėl Siono, nes Dievo Įstatymo Padangtė buvo iš jų atimta. O po to, kai Sadokas išbuvo (be jausmų) kurį laiką, jo širdis sugrįžo jam. Ir tada Karalius įsakė, kad kareiviai eitų į dešinę ir į kairę, tikintis, kad kai kurie iš (bėglių) galėjo pasukti į šalį iš baimės dėl vagystės. Ir pats Karalius pakilo ir sekė Etiopijos vyrų kelio pėdsakais, ir jis išsiuntė raitus raitelius, kad jie galėtų (joti pirma jo ir) sužinoti, kur jie yra, ir galėtų sugrįžti ir atnešti jam žinių (apie juos). Ir raiteliai keliavo toliau ir atvyko į Mesro (Egipto) šalį, kur Etiopijos vyrai buvo pasistatę stovyklą su savo karaliumi, ir kur jie buvo sudarę taiką su Sionu, ir jie džiaugėsi. Ir Karaliaus Saliamono kareiviai klausinėjo žmones, ir Egipto šalies vyrai tarė jiems: „Prieš keletą dienų tam tikri Etiopijos vyrai praėjo čia; ir jie keliavo greitai vežimais, kaip angelai, ir jie buvo greitesni už dangaus erelius.“ Ir Karaliaus kareiviai tarė jiems: „Prieš kiek dienų jie jus paliko?“ Ir Egipto vyrai tarė jiems: „Šiandien yra devinta diena, kai jie mus paliko.“ Ir kai kurie Karaliaus raiteliai, kurie sugrįžo, tarė Karaliui Saliamonui: „Devynios dienos praėjo nuo to laiko, kai jie paliko Egiptą. Kai kurie mūsų bendražygiai nuvyko ieškoti jų prie Eritrėjos Jūros, bet mes grįžome, kad praneštume tai tau. Pagalvok, o Karaliau, meldžiu tave. Antrą dieną jie išvyko nuo tavęs, ir jie atvyko trečią dieną prie Takazės upės, Egipto žemėje. O mes, tavo išsiųsti iš Jeruzalės, atvykome Šabo dieną. Ir mes grįžome pas tave šiandien (kas yra) ketvirta savaitės diena. Apsvarstyk savo išmintimi atstumą, kurį tie vyrai nukeliavo.“ Ir Karalius supyko ir tarė: „Suimkite penkis iš jų, kol sužinosime jų žodžių tiesą.“

Ir Karalius bei jo kareiviai žygiavo greitai, ir jie atvyko į Gazą. Ir Karalius paklausė žmonių, sakydamas: „Kada mano sūnus jus paliko?“ Ir jie atsakė ir tarė jam: „Jis paliko mus prieš tris dienas. Ir pasikrovę savo vežimus, nė vienas iš jų nekeliavo žeme, bet vežimais, kurie kybojo ore; ir jie buvo greitesni už erelius, kurie yra danguje, ir visas jų bagažas keliavo su jais vežimuose virš vėjų. O mes manėme, kad tu, savo išmintimi, padarei taip, kad jie keliautų vežimais virš vėjų.“ Ir Karalius tarė jiems: „Ar Sionas, Dievo Įstatymo Padangtė, buvo su jais?“ Ir jie tarė jam: „Mes nieko nematėme.“

59 skyrius. Kaip Karalius klausinėjo egiptietį, Faraono tarną

Ir Saliamonas paliko tą vietą, ir jis sutiko vieną didžiūną iš Egipto didžiūnų, kurį Karalius Faraonas buvo atsiuntęs pas jį su dovana; ir su juo buvo gausybė lobių, ir jis atėjo ir nusilenkė Karaliui. Ir Saliamonas Karalius paskubėjo jį apklausti, dar prieš jam įteikiant savo dovaną ir pasiuntinybę, ir tarė jam: „Ar matei Etiopijos vyrus bėgančius šiuo keliu?“ Ir Faraono pasiuntinys atsakė ir tarė Karaliui: „O Karaliau, gyvuok per amžius! Mano valdovas, Karalius Faraonas, atsiuntė mane pas tave iš Aleksandrijos. Ir štai, aš informuosiu tave, kaip atvykau. Išvykęs iš Aleksandrijos, aš atvykau į Kairą, Karaliaus miestą, ir man atvykus, šie Etiopijos vyrai, apie kuriuos kalbi, taip pat atvyko ten. Jie pasiekė tenykščius po trijų dienų kelionės Takaze, Egipto upe, ir jie pūtė fleitas, ir jie keliavo vežimais kaip dangiškųjų būtybių kariauna. Ir tie, kurie juos matė, sakė apie juos: „Šie, kažkada buvę žemės kūriniai, tapo dangaus būtybėmis.“ Kas gi yra išmintingesnis už Saliamoną, Judo Karalių? Bet jis niekada nekeliavo tokiu būdu vėjų vežimu. Ir tie, kurie buvo miestuose ir miesteliuose, liudijo, kad, kai šie vyrai atvyko į Egipto žemę, mūsų dievai ir Karaliaus dievai nukrito ir sudužo į šipulius, ir stabų bokštai taip pat subyrėjo į gabalus. Ir jie paklausė dievų kunigų, Egipto žynių, priežasties, kodėl mūsų dievai nukrito, ir jie tarė mums: „Izraelio Dievo Padangtė, kuri nužengė iš dangaus, yra su jais ir pasiliks jų šalyje per amžius.“ Ir būtent dėl to, kai jie atvyko į Egipto žemę, mūsų dievai sudužo į šipulius. O tu, Karaliau, kurio išminčiai nėra lygių po dangumi, kodėl atidavei Viešpaties, tavo Dievo, Įstatymo Padangtę, kurią tavo tėvai saugojo tyrą tau? Nes, pagal tai, ką girdime, ta Padangtė gelbėdavo jus iš jūsų priešų rankos, ir pranašystės dvasia, kuri buvo joje, kalbėdavosi su jumis, ir dangaus Dievas gyvendavo joje Savo Šventąja Dvasia, ir jūs esate vadinami Dievo namų žmonėmis. Kodėl atidavėte savo šlovę kitam?“ Ir Saliamonas atsakė išmintingai ir tarė: „Kaip jis (t. y. Dovydas) galėjo išsigabenti mūsų Valdovę, juk ji yra su mumis?“

60 skyrius. Kaip Saliamonas raudojo dėl Siono

Ir Saliamonas įėjo į savo palapinę, ir verkė graudžiai, ir tarė: „O Dieve, ar Tu nori atimti Tavo Sandoros Padangtę iš mūsų mano dienomis? O, kad Tu būtum atėmęs mano gyvybę prieš tai, ką atėmei mano dienomis! Nes Tu negali paversti Savo žodžio melu, ir Tu negali sulaužyti Savo Sandoros, kurią sudarei su mūsų tėvais: su Nojumi, Savo tarnu, kuris laikėsi teisumo, ir su Abraomu, kuris nenusižengė Tavo įsakymui, ir su Izaoku, Savo tarnu, kuris išsaugojo savo kūną tyrą nuo nuodėmės suteršimo, ir su Izraeliu, Savo šventuoju, kurį Tu padarei gausų per Šventąją Dvasią, ir pavadinai „Savo pėdsaku“ (?), Izraeliu, ir su Moze bei Aaronu, Savo kunigais, kurių dienomis Tu padarei, kad Įstatymo Padangtė nužengtų iš dangaus į žemę, Jokūbo vaikams, Tavo paveldėjimui, su Tavo Įstatymu ir Tavo Įsakymu, angelų santvarkos forma. Nes Tu jau buvai įkūręs Sioną kaip Savo šlovės buveinę ant Savo šventovės kalno. Ir vėl Tu davei jį Mozei, kad jis kilniai tarnautų jam žemėje, ir apgyvendintų jį „Liudijimo Palapinėje“, kad Tu Pats galėtum ateiti ten nuo Savo šventovės kalno, ir leistum žmonėms išgirsti Tavo balsą, kad jie vaikščiotų pagal Tavo Įsakymus.

Dabar aš žinau, kad Tu vertini Savo paveldėjimą mažiau nei Savo tautą Izraelį. Ir iki šiol jis buvo su mumis, ir mes netarnavome jam tinkamai, ir dėl šios priežasties Tu pyksti ant mūsų, ir Tu nugręžei Savo veidą nuo mūsų. O Viešpatie, nežiūrėk į mūsų piktus darbus, bet atsižvelk į mūsų protėvių gerumą. Mano tėvas Dovydas, Tavo tarnas, norėjo pastatyti namus Tavo Vardui, nes jis buvo girdėjęs Tavo pranašo žodį, kuris sakė: „Kokie yra namai Mano buveinei, ir kokia yra vieta Man ilsėtis? Argi ne Mano rankos padarė visa tai, sako Viešpats, Kuris valdo viską?“ Ir kai jis apmąstė tai, Tu tarei jam: „Tau neįmanoma to pastatyti, bet tas, kuris išėjo iš tavo strėnų, pastatys man namus.“ Ir dabar, o Viešpatie, Tavo žodis nebuvo paverstas melu, ir aš pastačiau Tavo namus, Tau esant mano padėjėju. Ir kai aš baigiau statyti Tavo namus, aš įnešiau į juos Sandoros Padangtę, ir aš aukojau aukas Tavo tris kartus šventam Vardui, ir Tu žvelgei į jas (palankiai). Ir namai buvo pilni Tavo šlovės, visam pasauliui esant pripildytam Tavo Dievystės, ir mes, Tavo tauta, džiaugėmės matydami Tavo šlovę juose. Ir šiandien yra trys metai nuo to laiko, ir Tu atėmei Savo šviesą iš mūsų, kad apšviestum tuos, kurie yra tamsoje. Tu pašalinai mūsų garbę, kad pagerbtum tuos, kurie yra neverti; Tu ištrynei mūsų didybę, kad padarytum didingą tą, kuris nėra didingas; Tu atėmei mūsų gyvybę, kad sustiprintum tą, kurio gyvenimas yra toli nuo Tavęs.

Vargas man! Vargas man! Aš verkiu dėl savęs. Kelkis, Dovydai, mano tėve, ir verk su manimi dėl mūsų Valdovės, nes Dievas apleido mus ir atėmė mūsų Valdovę iš tavo sūnaus. Vargas man! Vargas man! Vargas man! Nes Teisumo Saulė apleido mane. Vargas man! Nes mes apleidome mūsų Dievo įsakymą, ir mes tapome atstumtaisiais žemėje. Kaip kunigai mes nesielgėme gerai, ir kaip Karaliai mes nedarėme to, kas teisinga teisiant našlaičius. Vargas mums! Vargas mums! Tai, kas teisinga, pasitraukė nuo mūsų, ir mes esame subarti. Vargas mums! Mūsų džiaugsmas pasuko pas mūsų priešus, ir malonė, kuri buvo mūsų, buvo atimta iš mūsų. Vargas mums! Vargas mums! Mūsų nugaros atsuktos į mūsų priešų ietis. Vargas mums! Vargas mums! Mūsų vaikai tapo grobiu ir belaisviais tų, kuriuos mes neseniai buvome apiplėšę ir paėmę į nelaisvę. Vargas mums! Vargas mums! Mūsų našlės verkia, ir mūsų mergelės gedi. Vargas mums! Vargas mums! Mūsų seniai rauda, ir mūsų jaunuoliai dejuoja. Vargas mums! Vargas mums! Mūsų moterys lieja ašaras, ir mūsų miestas nusiaubtas. Vargas mums! Vargas mums! Nuo šios dienos iki mūsų dienų pabaigos (mes privalome gedėti), ir mūsų vaikai taip pat. Vargas mums! Vargas mums! Nes šlovingosios Siono dukters šlovė pašalinta, ir niekingosios Etiopijos dukters šlovė išaugo.

Dievas rūstauja, ir kas parodys gailestingumą? Dievas padarė nešvariu, ir kas apvalys? Dievas suplanavo, ir kas paneigs Jo planą? Dievas panorėjo, ir kas pasipriešins Jo ketinimui? Dievas kalba, ir viskas įvyks. Dievas pažemino, ir nėra nieko, kas pakeltų į garbę. Dievas atėmė, ir nėra nieko, kas sugrąžintų. Dievas nekenčia, ir nėra nieko, kas priverstų Jį mylėti. Vargas mums! Mūsų vardas buvo gerbiamas, šiandien jis yra niekas. Vargas mums! Iš namų žmonių mes tapome išorės žmonėmis, ir iš vidinių menių žmonių mes buvome išvaryti per savo nuodėmes. Nes Dievas myli tyruosius, bet kunigai nenorėjo nieko tyro, ir mylėjo netyruosius. Ir pranašai barė mus, bet mes nepriėmėme barimo, ir jie (norėjo) priversti mus išgirsti, bet mes nenorėjome girdėti. Vargas mums! Per savo nuodėmes mes esame atmesti, ir dėl savo atsimetimo mes būsime nubausti. Valdžia neduoda jokios naudos be tyrumo, ir teismas neduoda jokios naudos be teisingumo, ir turtai neduoda jokios naudos be Dievo baimės. Kunigai myli pasakėčių žodžius labiau nei Raštų žodžius; ir jie myli arfos garsą labiau nei Psalmyno garsą; ir jie myli pasaulio tarnystę labiau nei maldą; ir jie myli pasaulio ginčus labiau nei Dievystės balsą; ir jie myli juoką ir ištvirkavimą labiau nei gyvenimo verksmą; ir jie myli maistą, kuris praeina, labiau nei pasninką Dievui; ir jie myli vyną ir saldų gėrimą labiau nei aukojimą Dievui; ir jie myli dykinėjimą labiau nei maldą; ir jie myli turtus labiau nei išmaldos (davimą); ir jie myli miegojimą labiau nei šlovinimą; ir jie myli snūduriavimą labiau nei budėjimą. Vargas mums! Vargas mums!

O Karaliene, mes buvome aplaidūs Dievo Įsakymo atžvilgiu. Mes mylėjome pasakėčių kūrėjų žodžius labiau nei kunigų žodį. Mes norėjome žvelgti į savo moterų veidus labiau nei į Dievo veidą atgailoje. Mes mylėjome žiūrėti į savo vaikus labiau nei girdėti Dievo žodį. Mes guodėme save labiau sardžio akmeniu nei vykdydami teisingą teismą našlaičiams. Mes mylėjome žiūrėti į savo garbę labiau nei girdėti Dievo balsą. Mes mylėjome kvailystės žodį labiau nei išmintingųjų žodžius. Mes mylėjome kvailių žodžius labiau nei Pranašų žodžių klausymąsi. Vargas mums! Savo laisva valia mes suteršėme savo gyvenimą. Vargas mums! Vargas mums! Atgailos ir gailestingumo, kuriuos Dievas myli, mes neatlikome. Vargas mums! Jis davė mums šlovę, ir mes ją išmetėme. Jis padarė mus labai išmintingus, ir savo laisva valia mes padarėme save kvailesnius už gyvulius. Jis davė mums turtus, ir mes nuskurdinome save net (iki prašymo) išmaldos. Mes žiūrėjome į savo žirgus, ir pamiršome savo sugrįžimą. Mes mylėjome praeinančius dalykus, ir neatpažinome tų, kurie išlieka. Mes pavertėme savo dienas pajuoka savo gyvenimui, mes teikėme pirmenybę maisto prabangai, kuris virsta mėšlu, prieš gyvenimo maistą, kuris išlieka per amžius. (Mes apsivilkome) apdarų drabužiais, kurie neduoda naudos sielai, ir nusivilkome šlovės apdarą, kuris yra amžinas. Mūsų valdytojai ir žmonės daro tai, ko Dievas nekenčia, ir jie nemyli to, ką Dievas myli: meilės savo artimui, ir nuolankumo, ir maloningumo, ir gailestingumo vargšui, ir kantrios ištvermės, ir Dievo namų meilės, ir Sūnaus garbinimo. Bet tai, ko Dievas nekenčia, yra: būrimas paukščiais, ir stabmeldystė, ir klausinėjimas raganų, ir pranašavimas, ir magija, ir musės, ir akaras – gyvūnas, kuris buvo sudraskytas, ir negyvas žvėries kūnas, ir vagystė, ir engimas, ir ištvirkavimas, ir pavydas, apgaulė, gėrimas ir girtuoklystė, melagingas prisiekimas (prieš) artimą, ir melagingas liudijimas (prieš) artimą.

Visus šiuos dalykus, kurių Dievas nekenčia, jie daro. Ir būtent dėl jų Dievas atėmė Savo Sandoros Padangtę iš mūsų ir atidavė ją tautai, kuri vykdo Jo Valią, ir Jo Įstatymą, ir Jo Potvarkį. Jis nugręžė Savo veidą nuo mūsų ir leido Savo veidui šviesti jiems. Jis paniekino mus ir pamilo juos. Jis parodė gailestingumą jiems ir ištrynė mus, nes Jis atėmė Savo Sandoros Padangtę iš mūsų. Nes Jis prisiekė priesaiką Savimi, kad Jis nepanaikins žiemos ir vasaros, sėjos ir pjūties, vaisiaus ir darbo, saulės ir mėnulio, kol Sionas yra žemėje, ir kad Jis rūstybėje nesunaikins dangaus ir žemės nei tvanu, nei ugnimi, ir kad Jis neištrins žmogaus, ir gyvulio, ir roplių, ir šliaužiančių dalykų, bet parodys gailestingumą Savo rankų darbui, ir padaugins Savo gailestingumą tam, ką suformavo. Ir kai Dievas atims Savo Sandoros Padangtę, Jis sunaikins dangų, ir žemę, ir visą Savo darbą; ir šią dieną Dievas paniekino mus ir atėmė iš mūsų Savo Įstatymo Padangtę.“ Ir kol Saliamonas kalbėjo šiuos dalykus, jis nenustojo verkti, ir ašaros nuolatos bėgo jo skruostais.

Ir Pranašystės Dvasia atsakė ir tarė jam: „Kodėl esi toks sielvartingas? Juk tai įvyko pagal Dievo Valią. Ir (Sionas) nebuvo atiduotas svetimšaliui, bet tavo pirmagimiam sūnui, kuris sėdės tavo Tėvo Dovydo soste. Nes Dievas prisiekė Dovydui tiesoje, ir Jis nesigaili, kad jo kūno vaisių Jis pasodins į jo sostą per amžius, Savo Sandoros Padangtėje, Šventajame Sione. Ir aš iškelsiu jį virš žemės karalių, ir jo sostas bus kaip dangaus dienos ir kaip mėnulio potvarkis per amžius. Ir Tas, kuris sėdi Dievystės soste danguje, valdys gyvuosius ir mirusius kūne per amžius. Ir angelai bei žmonės tarnaus Jam, ir kiekvienas liežuvis šlovins Jį, ir kiekvienas kelis klaupsis Jam bedugnėse ir upėse. Paguosk save šiuo (žodžiu), ir grįžk į savo namus, ir tegul tavo širdis nebūna visiškai liūdna.“

Ir Karalius buvo paguostas šio (žodžio), ir jis tarė: „Tebūnie Dievo Valia, o ne žmogaus valia.“ Ir vėl Dievo Angelas pasirodė jam atvirai, ir tarė jam: „O dėl tavęs paties, tu pastatysi Dievo namus, ir tai bus šlovė ir parama tau; ir jei laikysiesi Jo Įsakymo ir netarnausi kitiems dievams, tu būsi mylimas Dievo, lygiai kaip tavo tėvas Dovydas.“

61 skyrius. Kaip Saliamonas sugrįžo į Jeruzalę

Ir tada Saliamonas sugrįžo į Jeruzalės miestą, ir ten, Dievo namuose, jis su Jeruzalės vyresniaisiais verkė didžiu verksmu. Ir po to Karalius ir kunigas Sadokas apkabino vienas kitą, ir jie graudžiai verkė Siono buveinėje, ir ilgą laiką tylėjo. Ir vyresnieji pakilo ir kalbėjo Karaliui, sakydami: „Nebūk sielvartingas dėl šio dalyko, o mūsų valdove, nes mes žinome, nuo pradžios iki galo, kad be Dievo valios Sionas negyvens (jokioje vietoje), ir kad niekas neįvyksta be Dievo valios. Ir kas liečia Sioną senais laikais, kunigo Elio dienomis, prieš mūsų tėvams paprašant karaliaus, filistinai išgabeno Sioną į nelaisvę į (savo) stovyklą – Dievui apleidus Izraelį mūšyje, ir jo kunigams Hofniui bei Finehasui kritus nuo kalavijo ašmenų. Ir filistinai išsigabeno Dievo Įstatymo Padangtę, ir atnešė ją į savo miestą, ir pastatė ją savo dievo Dagono namuose. Ir Dagonas buvo sudaužytas į šipulius ir sunaikintas, ir tapo kaip dulkės, ir jų žemė tapo dykyne dėl pelių, ir jos suėdė visus jų žemės vaisius, ir jų kūnai pasidengė žaizdomis ir pūliniais. Ir jie surinko savo žynius, ir burtininkus, ir žvaigždžių stebėtojus, ir maldavo jų, ir sakė jiems: „Kaip mes galime išsivaduoti nuo šių žaizdų ir vargo, kuris užgriuvo mus ir mūsų šalį?“ Ir tie burtininkai mąstė ir pasitraukė į vienumą, ir atsinešė savo maginius instrumentus, ir svarstė, ir galvojo, ir planavo, kaip galėtų išvaduoti juos nuo vargo jų mieste ir jų kūnuose. Ir jie atrado, kad ši bausmė užgriuvo juos ir jų miestą dėl Siono. Ir jie nuėjo pas savo karalius ir savo valdytojus, ir tarė jiems: „Visi šie dalykai ištiko jus dėl dangiškojo Siono, Dievo Įstatymo Padangtės. O dabar žinokite, kaip turite grąžinti ją į jos miestą, ir jos šalį, ir jos namus. Ir mes jokiu būdu neturime išsiųsti jos tuščios, bet privalome duoti jai atnašą, kad ji atleistų jums jūsų nuodėmes ir panaikintų jūsų vargą, kai ji sugrįš į savo miestą. Ir jei neišsiųsite jos į jos miestą, nieko gero nebus iš to, kad versite ją gyventi su jumis, bet būsite baudžiami toliau, kol būsite sunaikinti.“

Ir jų karaliai bei valdytojai tarė savo žyniams: „Kokią gi dovaną sakote, kad turėtume jai duoti, ir kaip turėtume ją išsiųsti atgal? Išsiaiškinkite ir pasakykite mums, ką turime daryti.“ Ir filistinų žyniai vėl tarėsi tarpusavyje, ir jie tarė savo karaliams ir valdytojams: „Padarykite jai pagal savo namų galvų skaičių šešiasdešimt pelių atvaizdų iš aukso, kadangi pelės sunaikino jūsų žemę, ir šešiasdešimt vyro nario atvaizdų, kadangi jūsų pačių asmenys kentėjo nuo žaizdų ir pūlinių ant jūsų narių.“ Ir filistinai padarė taip, kaip jie jiems įsakė – šimtą dvidešimt aukso atnašų, ir atidavė jas Sionui. Ir vėl jie tarė žyniams: „Kaip mes ją išsiųsime? Ir kas, pasak jūsų, turi nuvežti ją į jos miestą?“ Ir vėl filistinų burtininkai tarė jiems: „Tegul atveda dvi kupranugares, kurios atsivedė savo pirmagimius tuo pačiu metu, ir tegul prikabina prie jų vežimą – o jų jauniklius turi sulaikyti ir uždaryti namuose – ir jie turi sukinkyti tas dvi kupranugares kartu, ir tada paleisti jas laisvas ir leisti joms eiti, kur jos nori. Ir jei jos žygiuos tiesiai į Jeruzalę, mes žinosime, kad galbūt Dievas pasigailėjo mūsų žemės; bet jei jos klajos aplinkui, ir eis šen bei ten, ir norės grįžti į vietą, iš kurios pajudėjo, tada mes žinosime, kad Dievas (vis dar) rūstauja ant mūsų, ir kad Jis nepašalins Savo bausmės, kol neištrins mūsų pačių ir mūsų miesto.“

Ir filistinai padarė taip, kaip žyniai įsakė jų valdytojams, ir jie išsiuntė Sioną, ir parpuolė priešais jį. Ir tos kupranugarės keliavo tiesiai į Judo šalį, ir jos atvyko į kuliamosios aikštelę, ir tavo giminaičių namai priėmė jas. O tie, kurie jų nepriėmė, buvo Dano namų vyrai, ir jie neatidavė pagarbos Sionui, nes žvelgė į jį su pykčiu kaip į savo sunaikintą (?) Dievą. Ir jie supjaustė vežimo medines dalis, ir tas kupranugares pavertė aukomis, ir Sionas sugrįžo į savo vietą. Ir kol Sionas buvo (savo) namuose, Pranašas Samuelis tarnavo jam, ir regėjimas bei pranašystė buvo jam apreikšti, ir jis patiko Dievui visais savo veiksmais, ir jis valdė Izraelį keturiasdešimt aštuonerius metus.

Ir po jo mūsų tauta maldavo Dievo duoti jiems karalių, kaip turi tautos, kurios buvo aplinkui juos. Ir Pranašas Samuelis patepė Saulių karaliumi, ir jis karaliavo keturiasdešimt metų. Ir jis buvo iš Benjamino giminės, kuri buvo jauniausia Izraelio tautų šaka. Ir Pranašas Samuelis taip pat patepė tavo tėvą Dovydą. Ir kai filistinai kovojo su Karaliumi Sauliumi, Saulius buvo nugalėtas ir mirė su Jonatanu, savo sūnumi. Ir tie iš jo sūnų, kurie buvo likę, norėjo išsigabenti Sioną, kai sužinojo, kad jų tėvas ir jų brolis mirė. Ir tada, kai jie norėjo jį paslėpti ir perkelti į Gilboos slėnį, kad tavo tėvas Dovydas jo nepaimtų, jis neleido jiems savęs išgabenti, kol neatvyko tavo tėvas ir neišgabeno jo iš jų miesto, bet ne su atnašomis, ir ne su smilkalais ir deginamosiomis aukomis. Nes buvo neįmanoma išgabenti Siono, nebent jis pats to norėtų ir Dievas to norėtų. Ir vėl, kai tavo tėvas teisiai karaliavo Izraeliui, jis paėmė jį iš Samarijos miesto ir atgabeno čia, į Jeruzalę, šokdamas ant savo kojų priešais jį ir plodamas rankomis iš džiaugsmo dėl jo; nes jis buvo jo paimtas, kad galėtų atvykti į tavo tėvo Dovydo miestą. O dėl to, ką sakai apie Siono išvykimą į jų miestą, į Etiopijos šalį – jei Dievas to norėjo ir jis pats to norėjo, nėra nieko, kas galėtų jam sutrukdyti; nes savo laisva valia jis išvyko, ir savo laisva valia jis sugrįš, jei Dievui patiks. Ir jei jis nesugrįš, tai bus geras Dievo noras. O dėl mūsų, jei Dievas taip panorėjo, mums liks Jeruzalė, kurioje tu pastatei mums Dievo namus. Ir dabar, tegul tavo širdis nebūna liūdna, bet pasiguosk tuo, ką mes tau pasakėme. Ir išmintis, kurią Viešpats, Izraelio Dievas, tau davė, išdygo iš tavęs. Nes išmintis yra keistas dalykas. Kaip žibintas nėra saulė, ir kaip actas bei alavijas nėra nei pelningi, nei naudingi priedai medui, lygiai taip kvailių žodžiai nėra naudingi išmintingam žmogui. Ir kaip dūmai akiai, ir neprinokęs vaisius dančiui, lygiai taip kvailių žodžiai nėra naudingi išmintingajam.“

62 skyrius. Apie atsakymą, kurį Saliamonas jiems davė

Ir Karalius Saliamonas atsakė ir tarė jiems: „Klausykite manęs ir to, ką jums pasakysiu. Tarkime, Jis būtų paėmęs mane, kol aš nešiau Sioną – kas yra neįmanoma Dievui? Ir tarkime, Jis būtų paėmęs jus, kol jūs nešėte jį – kas yra neįmanoma Dievui? Ir tarkime, Jis būtų padaręs taip, kad jie paveldėtų mūsų miestą, ir sunaikintų mus – kas yra neįmanoma Dievui? Nes viskas yra Jo, ir niekas negali paneigti Jo valios, ir nėra nieko, kas galėtų nusižengti Jo įsakymui danguje aukštai ar žemėje apačioje. Jis yra Karalius, kurio karalystė niekada, niekada nepraeis, Amen. Bet dabar eikime ir atsiklaupkime Dievo Namuose.“

Ir Izraelio vyresnieji kartu su savo Karaliumi nuėjo į Dievo Namus, ir jie įžengė į Šventų Švenčiausiąją, ir jie meldėsi, ir parpuolė, ir skyrė palaiminimą Dievui. Ir Saliamonas verkė dangiškojo Siono, Dievo Įstatymo Padangtės, buveinėje, ir jie visi verkė su juo, ir po kurio laiko jie nutilo. Ir Saliamonas atsakė ir tarė jiems: „Liaukitės, kad neapipjaustyta tauta nesigirtų prieš mus ir nesakytų mums: „Jų šlovė atimta, ir Dievas juos apleido.“ Neatskleiskite nieko kito svetimiems žmonėms. Pastatykime šias lentas, kurios guli čia sukaltos, ir padenkime jas auksu, ir papuoškime jas pagal mūsų Valdovės Siono būdą, ir padėkime Įstatymo Knygą jų viduje. Laisvoji Jeruzalė, kuri yra danguje virš mūsų, kurią matė mūsų tėvas Jokūbas, yra su mumis, ir po ja yra Dangaus Vartai – ši Jeruzalė žemėje. Jei vykdysime Dievo valią ir Jo gerąjį norą, Dievas bus su mumis ir išvaduos mus iš mūsų priešo rankos, ir iš rankos visų tų, kurie mūsų nekenčia; tebūnie Dievo valia, o ne mūsų valia, ir tebūnie Dievo gerasis noras, o ne mūsų gerasis noras. Per tai Jis padarė mus sielvartingus. Nuo šiol Jo rūstybė mūsų atžvilgiu atvės, ir Jis neapleis mūsų mūsų priešams, ir Jis nepatrauks Savo gailestingumo toli nuo mūsų, ir Jis prisimins sandorą su mūsų tėvais Abraomu, ir Izaoku, ir Jokūbu. Jis nepadarys Savo žodžio melu ir nesulaužys Savo sandoros, kad mūsų tėvų sėkla būtų sunaikinta.“

63 skyrius. Kaip Izraelio didžiūnai sutiko (su Karaliumi)

Ir tada Izraelio vyresnieji atsakė ir tarė jam: „Tebūnie įvykdytas tavo gerasis noras, ir Viešpaties Dievo gerasis noras! O dėl mūsų, nė vienas iš mūsų nenusižengs tavo žodžiui, ir mes neinformuosime jokios kitos tautos, kad Sionas buvo iš mūsų atimtas.“ Ir jie įtvirtino šią sandorą Dievo Namuose – Izraelio vyresnieji su savo Karaliumi Saliamonu iki šios dienos. Ir Saliamonas gyveno (taip) vienuolika metų po Siono atėmimo iš jo, ir tada jo širdis nusigręžė nuo Dievo meilės, ir jis pamiršo savo išmintį dėl savo perdėtos meilės moterims. Ir jis labai mylėjo Faraono, Egipto karaliaus, dukterį, kurios vardas buvo Makšara, ir jis įvedė ją į namus, kuriuos buvo pastatęs; ir jų stoge buvo saulės, mėnulio ir žvaigždžių figūros, ir naktį jie buvo apšviesti taip ryškiai kaip dieną. Jų sijos buvo padarytos iš žalvario, ir jų stogas iš sidabro, ir jų plokštės (?) iš švino, ir jų sienos iš akmens, raudono su juodu, ir rudo su baltu (ir) žaliu; ir jų grindys buvo iš safyro akmens ir sardžio luitų. Ir jis eidavo ir būdavo ten dėl savo meilės savo namams ir savo žmonai Makšarai, Faraono, Egipto karaliaus, dukteriai.

O karalienė turėjo tam tikrus stabus, kuriuos jos tėvas buvo jai davęs, kad ji lenktųsi prieš juos, ir kadangi Saliamonas, matydamas ją aukojant jiems ir garbinant juos, nesubarė jos ir nepaliko jos, Dievas supyko ant jo ir padarė taip, kad jis pamirštų savo išmintį. Ir ji padaugino savo aukas, ir savo garbinimą, ir savo kvailystę, pagal egiptiečių kvailumą, ir visi jos namų žmonės garbino stabus ir išmoko kvailą stabų tarnystę. Ir mėgaudamiesi savo kvailos tarnystės malonumais jie garbino su Faraono dukterimi, ir Izraelio vaikai prisijungė prie jos, ir moterys bei jų tarnaitės prisijungė prie jos garbinime ir kvailoje stabų tarnystėje. Ir pats Saliamonas rado malonumą klausydamasis jų kvailos tarnystės ir kvailystės. Ir kai ji pamatė, kad jis myli ją, ir klauso, ir tyli, ir užduoda daug klausimų apie kvailą egiptiečių dievų tarnystę, ji pasidarė jam be galo maloni, ir ji kalbėjo jam meduotais žodžiais, ir švelnia moterų kalba, ir su saldžia šypsena, kuri lydi piktadarystės pateikimą, ir su veido pasukimu bei gero ketinimo žvilgsnio nutaisymu, ir su galvos linkčiojimu. Tokiais veiksmais ji privertė jo širdį nusigręžti nuo jo gero ketinimo, ir ji suviliojo jį į savo darbo blogį, norėdama per neatsargumą nutempti jį žemyn į kvailą stabų tarnystę. Ir kaip gili jūra įtraukia į savo gelmes žmogų, kuris nemoka plaukti, kol vanduo jį užlieja ir sunaikina jo gyvybę, lygiai taip ta moteris norėjo paskandinti Karalių Saliamoną.

64 skyrius. Kaip Faraono duktė suvedžiojo Saliamoną

Ir tada Faraono duktė pasirodė prieš Saliamoną ir tarė jam: „Gera garbinti dievus, kaip mano tėvas ir visi Egipto karaliai, kurie buvo prieš mano tėvą.“ Ir Saliamonas atsakė ir tarė jai: „Jie vadina dievais daiktus, kurie buvo padaryti metalo apdirbėjo, ir dailidės, ir puodžiaus, ir tapytojo, ir akmenskaldžio, ir skulptoriaus rankomis; tai nėra dievai, bet žmogaus rankų darbas, iš aukso, ir sidabro, iš žalvario ir švino, iš geležies ir molio, ir iš akmens, ir jūs vadinate „mūsų dievais“ dalykus, kurie nėra jūsų dievai. O mes garbiname nieką kitą, tik Šventąjį Izraelio Dievą ir mūsų Valdovę, šventąjį ir dangiškąjį Sioną, Dievo Įstatymo Padangtę, kurią Jis davė mums garbinti, mums ir mūsų sėklai po mūsų.“

Ir ji atsakė ir tarė jam: „Tavo sūnus išsigabeno tavo Valdovę Sioną, tavo sūnus, kurį tu pradėjai, kuris kilo iš svetimos tautos, su kuria Dievas neįsakė jums tuoktis, tai yra, iš etiopės moters, kuri nėra tavo spalvos, ir nėra gimininga tavo šaliai, ir kuri, be to, yra juoda.“ Ir Saliamonas atsakė ir tarė jai: „Nors tu taip kalbi, argi tu pati nesi iš (tos rasės), dėl kurios Dievas mums neįsakė, kad imtume iš jos žmonas? Ir tavo giminė yra jos giminė, nes jūs visi esate Hamo vaikai. Ir Dievas, sunaikinęs iš Hamo sėklos septynis karalius, leido mums paveldėti šį miestą, kad mes ir mūsų sėkla po mūsų gyventume jame per amžius. O dėl Siono, Dievo valia buvo įvykdyta, ir Jis atidavė ją jiems, kad jie galėtų ją garbinti. O aš nei aukosiu, nei garbinsiu tavo stabų, ir aš neįvykdysiu tavo noro.“

Ir nors ji taip jam kalbėjo, ir nors ji rodėsi jam maloninga vakare ir ryte, ir naktį ir dieną, jis toliau atmetinėjo jos (prašymą). Ir vieną dieną ji pasipuošė ir pasikvepino dėl jo, ir ji elgėsi su juo išdidžiai, ir žiūrėjo į jį su panieka. Ir jis tarė jai: „Ką man daryti? Tu padarei savo veidą piktą man, ir tavo žvilgsnis į mane nėra toks, koks buvo anksčiau, ir tavo gražus stotas nėra toks viliojantis kaip įprastai. Prašyk manęs, ir aš duosiu tau viską, ko trokšti, ir aš tai įvykdysiu tau, kad padarytum savo veidą (arba elgesį) maloningą man kaip anksčiau“; bet ji tylėjo ir neatsakė jam nė žodžio. Ir jis pakartojo jai žodžius, kad darys viską, ką ji nori, ir ji tarė jam: „Prisiek man Izraelio Dievu, kad manęs neapgausi.“ Ir jis prisiekė jai, kad duos jai viską, ko ji paprašys, ir kad padarys dėl jos viską, ką ji jam pasakys. Ir ji pririšo raudoną siūlą ant jos dievų (namų) durų vidurio, ir ji atnešė tris skėrius ir padėjo juos savo dievų namuose. Ir ji tarė Saliamonui: „Ateik pas mane nenutraukdamas raudono siūlo, pasilenk ir užmušk šiuos skėrius priešais mane ir nusuk jiems sprandus“; ir jis tai padarė. Ir ji tarė jam: „Nuo šiol aš darysiu tavo valią, nes tu paaukojai mano dievams ir pagardinai juos.“ O jis padarė taip dėl savo priesaikos, kad nesulaužytų savo priesaikos, kuria ji buvo jį prisaikdinusi, nors jis žinojo, kad tai buvo nusižengimas (arba nuodėmė) įžengti į jos dievų namus.

O Dievas buvo įsakęs Izraelio vaikams, sakydamas: „Jūs nevesite svetimų moterų, kad nebūtumėte jų sugadinti per jų dievus, ir per jų darbų nedorybę bei jų balsų saldumą; nes jos suminkština paprastų jaunuolių širdis savo švelnių balsų saldumu, ir savo formų grožiu jos sunaikina kvailo žmogaus išmintį.“ Kas buvo išmintingesnis už Saliamoną? Visgi jis buvo suvedžiotas moters. Kas buvo teisesnis už Dovydą? Visgi jis buvo suvedžiotas moters. Kas buvo stipresnis už Samsoną? Visgi jis buvo suvedžiotas moters. Kas buvo gražesnis už Amnoną? Visgi jis buvo suvedžiotas Tamaros, savo tėvo Dovydo dukters. Ir Adomas buvo pirmasis Dievo kūrinys, visgi jis buvo suvedžiotas Ievos, savo žmonos. Ir per tą suvedžiojimą mirtis buvo sukurta kiekvienam sukurtam daiktui. Ir šį vyrų suvedžiojimą moterimis sukėlė Ieva, nes mes visi esame Ievos vaikai.

65 skyrius. Apie Saliamono nuodėmę

Taigi Saliamonas nusidėjo be galo didžia nuodėme per stabų garbinimą, ir iš išmintingo vyro jis tapo kvailiu, ir jo nuodėmė yra užrašyta Pranašų Knygoje. Ir Arkivyskupai, kurie buvo ten, atsakė ir tarė: „Ar Dievas pasigailėjo Saliamono dėl šios klaidos, kuri užrašyta (kaip) jo nuodėmė?“ Taip, Dievas pasigailėjo jo, ir jo vardas yra įrašytas su Abraomo, Izaoko ir Jokūbo, ir Dovydo, jo tėvo, (vardais) Gyvenimo Knygoje danguje. Nes Dievas yra atleidėjas tiems, kurie nusidėjo. Eikšite dabar, ir apsvarstykite, kuri iš dviejų buvo didesnė: jo tėvo Dovydo nuodėmė ar jo sūnaus Saliamono nuodėmė? Dovydas įsakė, kad Urija būtų nužudytas mūšyje per apgaulės planą, kad jis galėtų paimti jo žmoną Batšebą, Saliamono motiną; ir jis atgailavo, ir Dievas pasigailėjo jo. Ir kai jis mirė, jis patarė savo sūnui Saliamonui, sakydamas: „Nužudyk Joabą, kaip jis nužudė Abnerį, ir nužudyk Šimį, nes jis keikė mane“; ir jis įvykdė savo tėvo valią ir nužudė juos po savo tėvo Dovydo mirties. O Saliamonas nenužudė nieko, išskyrus savo brolį, kai šis norėjo vesti sunamietę, savo tėvo Dovydo žmoną, kurios vardas buvo Abišaga. O dėl Saliamono klaidos, kuri yra užrašyta, aš atskleisiu ją jums, lygiai kaip Dievas atskleidė ją man.

66 skyrius. Apie Kristaus pranašystę

Taigi, pagal pranašystės aiškinimą, vardas Saliamonas slapta kalba reiškia „Kristus“. Ir kaip Saliamonas pastatė Dievo namus, taip Kristus prikėlė Savo Kūną ir pavertė jį Bažnyčia. Ir kai Jis sakė žydams: „Sugriaukite šią šventyklą, ir per tris dienas aš ją atstatysiu“, Jis kalbėjo jiems apie Savo Kūno namus. Ir kaip Saliamonas daugino žmonas iš svetimų tautų dėl jų grožio ir patrauklumo, ir troškimai (kilo) jame jo apsimestinėje meilėje (joms), taip Kristus surinko iš svetimų tautų tuos, kurie neturėjo Įstatymo, bet kurie įtikėjo Jį. Ir Jam nebuvo neapipjaustyto žmogaus, ir nebuvo pagonio; ir nebuvo vergo, ir nebuvo žydo, ir nebuvo tarno ir nebuvo laisvo žmogaus; bet Jis surinko juos visus į Savo dangiškąją karalystę per Savo Kūną ir Kraują. Ir Giesmių Giesmėje pats Saliamonas giedojo ir sakė: „Yra šešiasdešimt galiūnų aplink Saliamono guolį, visi jie apmokyti karo ir laikantys kalavijus, kiekvienas vyras su savo kalaviju prie šlaunies.“ Skaičius šešiasdešimt nurodo teisiųjų Patriarchų, ir Pranašų, ir Apaštalų, ir Kankinių, ir Tikinčiųjų, ir Šventųjų, ir Vienuolių skaičių, kurie pasipriešino piktai minčiai ir Šėtono karui. O žodis „kalavijas“ yra, aiškinant, Raštų žodis. Viešpaties žodis pjauna kaip tiesus aštrus skustuvas, ir lygiai taip pat Raštai išpjauna iš žmonių širdžių pavojų, kurį sukelia melagingi sapnai naktį. O žodžiai „Saliamono guolis“ yra, aiškinant, Kristaus Bažnyčia.

Ir vėl Saliamonas giedojo, sakydamas: „Karalius Saliamonas pasidarė sau neštuvus“, ir šie žodžiai aiškintini, kad Kristus apsivilko mūsų kūnu. Vardas Saliamonas hebrajų kalboje yra, aiškinant, „Kristus“. Ir kvaili žydai įsivaizduoja, kad Dovydo žodžiai: „Viešpats tarė man: „Tu esi mano sūnus ir aš šiandien tave pagimdžiau“, buvo pasakyti apie jo sūnų Saliamoną. „O Dieve, duok Savo teismą karaliui, ir Savo teisumą karaliaus sūnui, kad jis galėtų teisti tavo tautą su teisumu ir tavo vargšus su teisingumu. Ir jis gyvens, ir jie duos jam Arabijos aukso, ir melsis už jį nuolatos, ir seks paskui jį (su gerais žodžiais), ir jis bus parama visai žemei ant kalnų viršūnių, ir jo vaisius bus didesnis už kedrą, ir jis klestės mieste kaip žemės žolė, ir jo vardas bus palaimintas per amžius, ir jo vardas bus prieš saulę. Aš išvedžiau tave iš įsčių prieš Aušrinę Žvaigždę. Dievas prisiekė, ir Jis nesigailės, tu esi Jo kunigas per amžius, pagal Melchizedeko būdą.“

Ir dėl šios pranašystės ir kitų panašių į ją, kurias Dovydas pranašavo apie Kristų, kvaili žydai, kurie yra akli širdimi, sako, kad tai, ką Dovydas sakė savo knygos pradžioje, buvo pasakyta apie jo sūnų Saliamoną; taip sako žydai, ir jie tapatina Kristų su Saliamonu dėl vardo panašumo, ir išminties, ir todėl, kad Jis buvo Dovydo Sūnus kūne. Ir nors tie, kurie atėjo po Dovydo ir Saliamono, būtent Elijas ir Eliziejus, žinojo tai, jie priskyrė Saliamono nuodėmę jam Karalių Knygoje, kad galėtų sugėdinti žydus, kurie yra apakinti širdimi ir teisumo priešai. O Karalius Saliamonas, Karaliaus ir Pranašo Dovydo sūnus, pats taip pat buvo Karalius ir Pranašas, ir jis pranašavo daug panašumų apie Kristų ir apie Bažnyčią, ir jis parašė keturias pranašysčių knygas, ir yra priskiriamas prie Abraomo, Izaoko, ir Jokūbo, ir Dovydo, jo tėvo, dangaus karalystėje.

67 skyrius. Apie Saliamono raudą

O dabar aš papasakosiu jums, kaip jis mirė. Jo dienų buvo šešiasdešimt (metų), kai liga užpuolė jį. Ir jo dienos nebuvo kaip jo tėvo Dovydo dienos, bet jos buvo dvidešimčia (metų) trumpesnės nei jo, nes jis buvo po moterų valdžia ir garbino stabus. Ir mirties angelas atėjo ir ištiko jį (į) pėdą, ir jis verkė ir sakė: „O Viešpatie, Izraelio Dieve, aš esu nugalėtas žemiškojo įstatymo, nes nėra nė vieno laisvo nuo ydos prieš Tave, o Viešpatie, ir nėra nė vieno teisaus ir išmintingo prieš Tave, o Viešpatie. Nes Tu ištiri ir išbandai širdį. Nieko nėra paslėpta nuo Tavęs. Tu žvelgi į paslėptus dalykus (lyg jie būtų) atskleisti, ir Tu ištiri širdį. Pasigailėk manęs, Viešpatie. Tu ištiri žmogaus širdį ir išbandai inkstus. Pasigailėk manęs, Viešpatie. Tu girdi ir šnabždesį, ir griaustinio trenksmą. Pasigailėk manęs, Viešpatie. Ir jei Tu pasigaili teisiųjų, kurie nenusižengė Tavo įsakymams, kas gi nuostabaus Tavo gailestingume? Pasigailėk manęs, Viešpatie. Bet jei Tu parodytum gailestingumą man, nusidėjėliui, Tavo gailestingumas būtų nuostabus ir maloningas dalykas. Pasigailėk manęs, Viešpatie. Ir nors aš nusidėjau, prisimink Abraomą, ir Izaoką, ir Jokūbą, mano tėvus, kurie nenusižengė Tavo įsakymui. Pasigailėk manęs, Viešpatie, nes Tu esi gailestingas ir atlaidus; dėl Dovydo, Savo tarno, pasigailėk manęs, Viešpatie. O pasaulio Valdove, ir karalių bei valdytojų Valdove, pasigailėk manęs, Viešpatie. O Tu, kuris padarai kvailius išmintingais, o išmintingus kvailiais, pasigailėk manęs, Viešpatie. O nusidėjėlių Atvertėjau ir teisiųjų Atlygintojau, pasigailėk manęs, Viešpatie.“ Ir jam kalbant šiuos žodžius, ašaros plūdo jo veidu, ir jis ieškojo savo skepetos.

Ir Dievo Angelas nusileido pas jį ir tarė jam: „Klausykis to, ką tau pasakysiu, dėl ko Dievas mane atsiuntė. Iš išmintingo žmogaus tu pavertei save kvailiu, ir iš turtingo žmogaus tu pavertei save vargšu, ir iš karaliaus tu pavertei save žmogumi be vertės, nusižengdamas Dievo įsakymui. Ir tavo blogio pradžia buvo daugelio žmonų paėmimas, nes per tai tu nusižengei Jo Įstatymui, ir Jo nutarimui, ir Dievo potvarkiui, kurį Mozė parašė ir davė jums, Izraeliui, kad nevestumėte žmonų iš svetimų tautų, bet tik iš savo giminaičių ir savo tėvų namų, kad jūsų sėkla būtų tyra ir šventa ir kad Dievas galėtų gyventi su jumis. Bet tu laikei Dievo Įstatymą menku, manydamas, kad esi išmintingesnis už Dievą, ir kad susilauksi labai daug vyriškos lyties vaikų. Bet Dievo kvailystė yra išmintingesnė už žmonių išmintį, ir Jis davė tau tik tris sūnus: vieną, kuris išsigabeno tavo šlovę į svetimą šalį, ir padarė Dievo buveinę Etiopijoje; vieną, kuris yra raišas koja, kuris sėdės tavo soste Izraelio tautai, sūnus iš tavo giminės giminaičių iš Tarbanos, iš Judo namų; ir vieną, kuris yra graikės moters, tarnaitės, sūnus, kuris paskutinėmis dienomis sunaikins Rehabeamą ir visą tavo Izraelio giminę; ir ši žemė bus jo, nes jis tiki Tą, kuris ateis, Išgelbėtoją. Ir Rehabeamo giminė, ir tie, kurie liko iš Izraelio, nukryžiuos Tą, kuris ateis, Atpirkėją, ir atminimas apie jus bus ištrintas iš žemės. Nes jie sugalvos planą, kurio nepajėgs įtvirtinti, ir Jis užsirūstins ant jų ir ištrins atminimą apie juos.

O dėl tavęs, Juozapas, Jokūbo sūnus, bus tavo simbolis. Nes jo broliai pardavė jį į Egipto žemę iš Sirijos, Labano šalies, ir jam nusileidus į Egipto žemę kilo badas Sirijoje ir visame pasaulyje. Ir per savo nusileidimą jis pasišaukė savo gimines ir išgelbėjo juos nuo bado ir davė jiems buveinę Egipto žemėje, kurios vardas yra Gošenas. Nes jis pats buvo Karalius po Faraono, Egipto Karaliaus. Panašiai Išgelbėtojas, Kuris ateis iš tavo sėklos, išlaisvins tave Savo atėjimu, ir išves tave iš Šeolo, kur iki Išgelbėtojo atėjimo tu kentėsi skausmą kartu su savo tėvais; ir Jis išves tave. Nes iš tavo sėklos išeis Išgelbėtojas, Kuris išgelbės tave, tave ir tuos, kurie buvo prieš tave, ir tuos, kurie (ateis) po tavęs, nuo Adomo iki Jo atėjimo jūsų giminės giminėje, ir Jis padarys, kad tu išeitum iš Šeolo, kaip Juozapas išvedė savo gimines iš bado, tai yra pirmojo Šeolo bado žemėje, taip ir Išgelbėtojas išves iš Šeolo jus, kurie esate Jo giminės. Ir kaip vėliau egiptiečiai pavertė (Juozapo gimines) vergais, taip ir velniai pavertė jus vergais per stabų klaidą.

Ir kaip Mozė išvedė savo gimines iš (Egipto) vergijos, taip Išgelbėtojas išves jus iš Šeolo vergijos. Ir kaip Mozė padarė dešimt stebuklų ir bausmių (arba marų) prieš Karalių Faraoną, taip Išgelbėtojas, Kuris ateis iš tavo sėklos, padarys dešimt stebuklų gyvenimui prieš tavo tautą. Ir kaip Mozė, po to, kai padarė stebuklus, sudavė jūrai ir privertė žmones pereiti tarytum sausuma, taip Išgelbėtojas, Kuris ateis, nuvers Šeolo sienas ir išves tave. Ir kaip Mozė paskandino Faraoną su egiptiečiais Eritrėjos Jūroje, taip pat Išgelbėtojas paskandins Šėtoną ir jo velnius Šeole; nes jūra aiškintina kaip Šeolas, o Faraonas – kaip Šėtonas, ir jo egiptiečių kariaunos – kaip velniai. Ir kaip Mozė maitino juos mana dykumoje be vargo, taip Išgelbėtojas maitins jus Sodo (t. y. Rojaus) maistu per amžius, po to, kai Jis išves jus iš Šeolo. Ir kaip Mozė apgyvendino juos dykumoje keturiasdešimčiai metų, jų apdarams nenusidėvint ir jų kojų padams nesuplyštant, taip Išgelbėtojas apgyvendins jus be vargo po Prisikėlimo. Ir kaip Jozuė įvedė juos į Pažadėtąją Žemę, taip Išgelbėtojas įves jus į Malonumų Sodą. Ir kaip Jozuė nužudė septynis Kanaano Karalius, taip Išgelbėtojas nužudys septynias Iblio galvas. Ir kaip Jozuė sunaikino Kanaano žmones, taip Išgelbėtojas sunaikins nusidėjėlius ir uždarys juos Šeolo tvirtovėje. Ir kaip tu pastatei Dievo namus, taip bažnyčios bus pastatytos ant kalnų viršūnių.“

68 skyrius. Apie Mariją, Mūsų Išgelbėjimo Valdovę

„Ir vėl, bus tau ženklas, kad Išgelbėtojas ateis iš tavo sėklos, ir kad Jis išgelbės tave su tavo tėvais ir tavo sėkla po tavęs Savo atėjimu. Jūsų išgelbėjimas buvo sukurtas Adomo įsčiose Perlo pavidalu prieš Ievą. Ir kai Jis sukūrė Ievą iš šonkaulio, Jis atvedė ją pas Adomą, ir tarė jiems: „Dauginkitės iš Adomo įsčių.“ Perlas neišėjo į Kainą ar Abelį, bet į trečiąjį, kuris išėjo iš Adomo įsčių, ir jis įėjo į Seto įsčias. Ir tada pereidamas nuo jo tas Perlas įėjo į tuos, kurie buvo pirmagimiai, ir atėjo pas Abraomą. Ir jis neišėjo iš Abraomo į jo pirmagimį Izmaelį, bet jis užtruko ir atėjo į tyrąjį Izaoką. Ir jis neįėjo į jo pirmagimį, įžūlųjį Ezavą, bet jis įėjo į nuolankųjį Jokūbą. Ir jis neįėjo iš jo į jo pirmagimį, klystantį Rubeną, bet į Judą, nekaltąjį. Ir jis neišėjo iš Judo, kol gimė keturi nusidėjėliai, bet jis atėjo pas Perecą, kantrųjį. Ir nuo jo šis Perlas ėjo pas pirmagimius, kol atėjo į Jesės, tavo tėvo tėvo, įsčias. Ir tada jis laukė, kol gimė šeši rūstybės vyrai, ir po to jis atėjo pas septintąjį, Dovydą, tavo nekaltą ir nuolankų tėvą; nes Dievas nekenčia įžūliųjų ir išdidžiųjų, ir myli nekaltuosius ir nuolankiuosius. Ir tada jis laukė tavo tėvo strėnose, kol gimė penki klystantys kvailiai, kai jis atėjo į tavo strėnas dėl tavo išminties ir supratimo. Ir tada Perlas laukė, ir jis neišėjo į tavo pirmagimį. Nes tie geri jo šalies vyrai nei išsižadėjo Jo, nei nukryžiavo Jį, kaip Izraelis, tavo tauta; kai jie pamatė Tą, Kuris darė stebuklus, Kuris turėjo gimti iš Perlo, jie įtikėjo Jį, kai išgirdo žinią apie Jį. Ir Perlas neišėjo į tavo jauniausią sūnų Adramį. Nes tie geri vyrai nei nukryžiavo Jį, nei išsižadėjo Jo, kai pamatė stebuklų ir nuostabių ženklų darymą per Tą, kuris turėjo gimti iš Perlo, ir vėliau jie įtikėjo Jį per Jo mokinius.

Dabar Perlas, kuris bus jūsų išgelbėjimas, išėjo iš tavo įsčių ir įėjo į tavo sūnaus Rehabeamo įsčias, dėl Izraelio, tavo tautos, nedorybės, kurie savo neigime ir savo nedorybėje nukryžiavo Jį. Bet jei Jis nebūtų buvęs nukryžiuotas, Jis nebūtų galėjęs būti jūsų išgelbėjimas. Nes Jis buvo nukryžiuotas be nuodėmės, ir Jis prisikėlė be gedimo. Ir dėl to Jis nužengė pas jus į Šeolą, ir nugriovė jo sienas, kad galėtų išvaduoti jus ir išvesti jus, ir parodyti gailestingumą jums visiems. Jūs, kurių įsčiose Perlas bus nešamas, būsite išgelbėti su savo žmonomis, ir nė vienas iš jūsų nebus sunaikintas, nuo jūsų tėvo Adomo iki to, kuris ateis, tavo giminaičio (Joakimo), ir nuo Ievos, tavo motinos, Adomo žmonos, iki Nojaus ir jo žmonos Tarmicos, iki Teracho ir jo žmonos Amilos, ir iki Abraomo ir jo žmonos Saros, ir iki Izaoko ir jo žmonos Rebekos, ir iki Jokūbo ir jo žmonos Lėjos, ir iki Judo ir jo nuotakos Tamaros, ir iki tavo tėvo ir jo žmonos Batšebos, ir iki tavęs paties ir Tarbanos, tavo žmonos, ir iki Rehabeamo, tavo sūnaus, ir jo žmonos Amės, ir iki Joakimo, tavo giminaičio, kuris ateis, ir jo žmonos Hanos.

Nė vienas iš jūsų, kurie būsite nešę Perlą, nebus sunaikintas, ir ar tai būtų jūsų vyrai, ar jūsų moterys, tie, kurie bus nešę Perlą, nebus sunaikinti. Nes Perlas bus nešamas vyrų, kurie bus teisūs, ir moterys, kurios nešė Perlą, nebus sunaikintos, nes jos taps tyros per tą Perlą, nes jis yra šventas ir tyras, ir per jį jos bus padarytos šventos ir tyros; ir dėl jo bei dėl Siono Jis sukūrė visą pasaulį. Sionas apsigyveno su tavo pirmagimiu ir ji bus Etiopijos tautos išgelbėjimas per amžius; o Perlas bus nešamas tavo sūnaus Rehabeamo įsčiose, ir bus viso pasaulio gelbėtojas. Ir kai ateis paskirtas laikas, šis Perlas gims iš tavo sėklos, nes jis yra be galo tyras, septynis kartus tyresnis už saulę. Ir Atpirkėjas ateis iš Savo Dievystės sosto, ir gyvens joje, ir apsivilks jos kūnu, ir tuojau pat tu pats praneši jai tai, ką mano Viešpats ir tavo Viešpats kalba man.

Aš esu Angelas Gabrielius, globėjas tų, kurie neš Perlą nuo Adomo kūno net iki Hanos įsčių, kad galėčiau apsaugoti nuo vergystės ir suteršimo jus, kuriuose gyvens Perlas. Ir Mykolui buvo įsakyta nukreipti ir saugoti Sioną, kur tik jis eitų, ir Urielis nukreips ir saugos tankmės medį, kuris bus Išgelbėtojo Kryžius. Ir kai tavo tauta savo pavyduliavime nukryžiuos Jį, jie puls ant Jo Kryžiaus dėl daugybės stebuklų, kurie įvyks per jį, ir jie bus sugėdinti, kai pamatys jo nuostabius darbus. Ir paskutiniais laikais tavo sūnaus Adramio palikuonis paims Kryžiaus medį, trečiąją išgelbėjimo (priemonę), kuri bus atsiųsta į žemę. Angelas Mykolas yra su Sionu, su Dovydu, tavo pirmagimiu, kuris paėmė tavo tėvo Dovydo sostą. O aš esu su tyruoju Perlu dėl to, kuris karaliaus per amžius, su Rehabeamu, tavo antruoju sūnumi; ir Angelas Urielis yra su tavo jauniausiu sūnumi Adramiu. Tai aš pasakiau tau, ir tu neliūdink savo širdies dėl savo paties išgelbėjimo ir dėl tavo sūnaus.“

Ir kai Saliamonas išgirdo šiuos žodžius, jo jėgos sugrįžo jam jo guolyje, ir jis parpuolė priešais Dievo Angelą, ir tarė: „Aš dėkoju Viešpačiui, mano Viešpačiui ir tavo Viešpačiui, o tu spindinti dvasios būtybe, nes tu leidai man išgirsti žodį, kuris pripildo mane džiaugsmo, ir nes Jis neatkerta mano sielos nuo mano tėvo paveldėjimo dėl mano nuodėmės, ir nes mano atgaila buvo priimta po mano sielvarto, ir nes Jis pažvelgė į mano ašaras, ir išgirdo mano sielvarto šauksmą, ir pažiūrėjo į mano kančią, ir neleido man mirti mano sielvarte, bet pradžiugino mane, prieš mano sielai išeinant iš mano kūno. Nuo šiol (mintis apie) mirtį manęs neliūdins, ir aš mylėsiu mirtį, kaip myliu gyvenimą. Nuo šiol aš gersiu iš karčios mirties taurės tarytum tai būtų medus, ir nuo šiol aš mylėsiu kapą tarytum tai būtų brangių brangakmenių buveinė. Ir kai aš nusileisiu ir būsiu nublokštas giliai į Šeolą dėl savo nuodėmių, aš nekentėsiu sielvarto, nes aš išgirdau žodį, kuris mane pradžiugino. Ir kai aš nusileisiu į giliausią Šeolo gelmę dėl savo nuodėmių, ką tai man reikš? Ir jei Jis sutrins mane į dulkes Savo rankoje ir išbarstys mane į žemės pakraščius ir vėjams dėl mano nuodėmių, tai manęs neliūdins, nes aš išgirdau žodį, kuris privertė mane džiaugtis, ir Dievas neatkirto mano sielos nuo mano tėvų paveldėjimo. Ir mano siela bus su mano tėvo Dovydo siela, ir su mano tėvų Abraomo, ir Izaoko, ir Jokūbo siela. Ir Išgelbėtojas ateis ir išves mus iš Šeolo su visais mano tėvais, ir mano giminėmis, senais ir jaunais. O dėl mano vaikų, jie turės žemėje tris galingus angelus, kad juos saugotų. Aš radau dangaus karalystę ir žemės karalystę. Kas yra panašus į Dievą, Gailestingąjį, Kuris rodo gailestingumą Savo rankų darbui ir pašlovina jį, Kuris atleidžia nusidėjėlių nuodėmes ir Kuris neištrina atgailaujančiojo atminimo? Nes visa Jo Asmenybė yra atleidimas, ir visa Jo Asmenybė yra gailestingumas, ir Jam priklauso šlovė.“ Amen.

69 skyrius. Apie Saliamono klausimą

Ir Saliamonas atsisuko ir pažvelgė į Angelą, ir ištiesė abi savo rankas, ir tarė: „Mano valdove, ar Išgelbėtojo atėjimas, apie kurį kalbi, yra arti ar toli?“ Ir Angelas atsakė ir tarė jam: „Jis ateis po trisdešimt trijų kartų iš tavo giminės ir iš tavo sėklos ir išvaduos jus. Bet Izraelis nekęs savo Išgelbėtojo, ir pavydės Jam, nes Jis darys ženklus ir stebuklus priešais juos. Ir jie nukryžiuos Jį, ir nužudys Jį, ir Jis vėl prisikels ir išvaduos juos, nes Jis yra gailestingas atgailaujantiems ir geras tiems, kurie yra Jo išrinktieji. Ir štai, aš sakau tau aiškiai, kad Jis nepaliks Šeole Savo giminaičių iš Izraelio, per kuriuos buvo nešamas Perlas.“

Ir kai Dievo Angelas ištarė šiuos žodžius Saliamonui, jis tarė jam: „Ramybė tebūnie tau.“ Ir Saliamonas atsakė ir tarė jam: „Mano valdove, aš meldžiu tave, aš norėčiau užduoti tau vieną klausimą; nebūk neatidus mano šauksmui.“ Ir Angelas tarė jam: „Kalbėk, užduok man savo klausimą, ir aš leisiu tau sužinoti tai, ką girdėjau ir mačiau.“ Ir Saliamonas tarė jam: „Dabar aš sielvartauju dėl Izraelio, Jo tautos, kurią Jis išsirinko kaip Savo pirmagimį iš visų senųjų Savo paveldėjimo genčių; pasakyk man, ar jie bus ištrinti po Išgelbėtojo atėjimo?“ Ir Dievo Angelas atsakė jam vėl ir tarė jam: „Taip, aš sakiau tau, kad jie nukryžiuos Išgelbėtoją. Ir kai jie išlies Jo kraują ant Kryžiaus medžio, jie bus išsklaidyti po visą pasaulį.“ Ir Saliamonas tarė: „Aš verkiu dėl savo tautos. Vargas mano tautai! Kurie nuo pradžios iki galo visada kurstė savo Kūrėją rūstybei. Aš ir tie, kurie buvo prieš mane, esame neverti, kad mums būtų parodytas gailestingumas, dėl mūsų darbų blogio, nes mes esame neištikima karta. Vargas tiems, kurie išlies nekaltą kraują, ir apšmeiš teisų žmogų, ir pasidalins jo grobį, ir kurie nei tiki Jo žodžiu, nei vaikšto Jo Įsakyme! Jų teismas laukia, ir jų klaida pasilieka; didelė yra jų bausmė. Ir jų nuodėmė laukia, ir ji niekada nebus jiems atleista, ir jų tėvų nuodėmė bus prisiminta; nes jų darbas buvo nuodėmė, ir jie bus sunaikinti to, ką patys įsivaizdavo. Ir vargas taip pat mano sielai! Nes aš, kuris buvau gerbiamas, po savo mirties būsiu vertinamas su panieka; ir aš, kuris buvau garsus išmintimi žemėje, tapsiu dulkėmis. Kuo gi karalius pranašesnis, jei jis nepadarė gero žemėje vargšams? Jų kritimas į kapą yra tas pats, ir jų kelias gelmėje yra tas pats. Kokia nauda (arba vertė) iš mūsų, kurie esame žmonės? Mes sukurti veltui, ir po trupučio laiko mes tampame tarytum niekada nebūtume buvę sukurti. O dėl kvapo, kurį kvėpuojame, jei jis liaujasi trumpam laikui, mūsų siela praeina, ir jei mūsų širdies kibirkšties dūžis, kuris juda mūsų prote, praeina, mes tampame dulkėmis, ir mūsų draugai bei pažįstami laiko mus bjauriu dalyku. Ir mūsų proto supratimas, kuris yra aukštai mūsų galvose, (yra sunaikinamas), kai mūsų siela išsilieja, ir mes tampame kirmėlėmis ir purvu; ir kai mūsų kūno šiluma praeina, mes tampame niekuo ir praeiname kaip debesies išsisklaidymas. Kas tada? Dauginti kalbas yra beprasmiška, ir stoto dailumas yra sunaikinamas, ir karalių stiprybė ištrinama, ir valdytojų galybė sunaikinama ir daugiau neberandama. Ir mes visi praeiname kaip šešėliai, ir kai praeiname mirtyje, mūsų vardas pamirštamas, ir mūsų pėdsako negalima rasti; po trijų mūsų vaikų kartų nėra nė vieno, kuris prisimintų mūsų vardą.“

Ir tuojau pat jis atgręžė savo veidą į Rehabeamą, savo sūnų, ir tarė jam: „O mano sūnau, susilaikyk nuo blogio ir daryk tai, kas gera, kad rastum daug dienų žemėje. Ir nesilenk svetimiems dievams, ir negarbink jų, bet bijok ir gerbk tik Dievą, kad galėtum nugalėti savo priešus ir savo priešininkus, ir galėtum paveldėti savo tėvo buveinę danguje, ir taip pat amžinąjį gyvenimą.“

Ir jis tarė jam: „Įrašyk mane į Knygos ritinį, ir padėk jį į skrynią.“ Ir jis tarė kunigui Sadokui: „Patepk mano sūnų ir padaryk jį karaliumi. Kaip mano tėvas Dovydas, mano valdovas, padarė mane karaliumi būdamas gyvas, lygiai taip aš darau savo sūnų Rehabeamą karaliumi. Ir jo sėkla bus išgelbėjimas man ir mano tėvams per amžius, pagal tai, ką Viešpaties Angelas kalbėjo man.“

70 skyrius. Kaip karaliavo Rehabeamas

Tada kunigas Sadokas paėmė Rehabeamą ir padarė jį karaliumi, ir patepė jį, ir atliko jam viską, ko reikalavo Įstatymas. Ir Rehabeamas padėjo medinę lentelę ant Padangtės, ir jis rado ją su savo tėvo Saliamono vardu (užrašytu ant) jos, ir tada jie pasodino jį ant karaliaus mulo, ir tarė jam: „Sveikas! Tegyvuoja karališkasis tėvas!“ ir miestas skambėjo nuo šūksnių, ir trimitas buvo pučiamas. Ir prieš Rehabeamui sugrįžtant pas savo tėvą, Saliamonas mirė. Ir jie paguldė Saliamoną jo tėvo Dovydo kapavietėje, ir jie gedėjo jo didžiu gedulu, nes nebuvo rasta lygaus jam išmintimi tomis dienomis.

Ir kai praėjo septynios dienos, Rehabeamas liepė baigti gedulą dėl savo tėvo. Ir Izraelio žmonės susirinko pas Rehabeamą, ir tarė jam: „Palengvink mums (mūsų) darbą, nes tavo tėvas padarė jį labai sunkų kertant medieną, ir tašant akmenis, ir gaminant vežimus kedro medienai atgabenti.“ Ir Rehabeamas pasitarė su patarėjais ir karaliaus namų vyresniaisiais, ir jie tarė jam: „Atsakyk jiems maloningai. Nes šiuo metu tu esi kaip jaunas gyvulys ir tavo strėnos nepajėgios nešti jungo. O dabar, kalbėk jiems maloningai, ir sakyk jiems: „Aš padarysiu jums viską, ko norite.“ Ir kai tavo ranka įgaus galią virš jų, tu galėsi daryti su savo tauta ką nori.“ Ir Rehabeamas išvijo vyresniuosius ir atvedė kvailus jaunuolius, kurie buvo užaugę su juo. Ir jis pasitarė su jais, ir papasakojo jiems apie žinią, kurią Izraelio namai atsiuntė jam, ir ką karaliaus namų vyresnieji patarė jam daryti. Ir tie kvaili jaunuoliai tarė jam: „Senas žmogus duoda seno žmogaus patarimą, ir vyresnysis duoda vyresniojo patarimą, ir žmogus, sulaukęs amžiaus, duoda patarimą žmogaus, kuris sulaukė amžiaus, o jaunas žmogus, kaip tu pats, duoda patarimą, kuris priklauso jaunystei. O dėl šių vyrų, kurie sulaukė amžiaus, jų strėnos yra tokios gležnos kaip jauno gyvulio, kuris negali paeiti. Ir dėl šio dalyko, apie kurį kalbi, kas gali ginčyti mūsų Valdovo Karaliaus įsakymą?“ Ir vienas iš jų pašoko į orą priešais Rehabeamą, ir kitas išsitraukė savo kalaviją, ir kitas mostagavo savo ietimi, ir kitas griebėsi savo lanko ir strėlinės. Ir kai jie baigė savo žaidimą, jie patarė jam, sakydami: „O mūsų valdove, tegul mes būname su tavimi, ir tu su mumis! Tavo tėvas išmintimi atidavė mus, Izraelio vyrų sūnus, kurie yra mokyti karo meno, kad augtume su tavimi, jog tavo karalystė būtų stipri po jo. O mūsų valdove, nerodyk bailaus veido tiems vyrams, kad jie nepamanytų, jog esi silpnas ir nepajėgus kariauti prieš juos ir prieš savo priešus. Nes jei jie pamatys mumyse silpnumo nuostatą žodžiu ir darbu, mes būsime jų niekinami, ir jie neduos mums dovanų, ar atnašų, ar vergų, ar duoklės, ir tavo karalystė bus sunaikinta. Bet kreipkis į juos drąsiais žodžiais, ir kalbėk jiems išdidžiai, sakydamas: „Mano tėvo atžvilgiu jūs kalbate apie medį ir akmenį, bet aš priversiu jus tarnauti man su geležies grandinėmis ir skorpionų rimbais. Nes mano plonas šonas bus stipresnis už storiausią mano tėvo kūno dalį, ir mano patarimas yra didesnis už patarimą mano tėvo, kuris mane pradėjo. Niekas nesumažins jums darbo ir priverstinės tarnybos, ne, ji bus jums padidinta kiekvienoje smulkmenoje. Ir jei nevykdysite mano įsakymo, aš padarysiu jūsų galvijus savo grobiu, ir jūsų vaikai bus belaisviai, ir mano skerdimo peilis sunaikins jus. Ir aš užgrobsiu jūsų miestus ir jūsų laukus, ir jūsų sodinius, ir jūsų šulinius, ir jūsų sodus, ir jūsų žemes, ir jūsų vaisius (arba derlių), ir aš surakinsiu jūsų garbinguosius geležies grandinėmis, ir jūsų turtai bus maistas mano tarnams, ir jūsų moterys bus mano didžiūnų namų puošmena. Ir aš nekeisiu šio savo sprendimo, ir nemažinsiu jo, ir nepadarysiu jo nei melu, nei neturinčiu poveikio; ir aš įvykdysiu jį greitai, ir užrašysiu jį amžiams. Nes visa ši žemė buvo duota Dovydui, mano seneliui, jo karalystei, ir mano tėvui Saliamonui po jo. Ir (Dievas) davė ją man po mano tėvų kaip ir jiems, ir aš priversiu jus tarnauti man, kaip jūs tarnavote jiems; ir dabar pasitarkite ir pakluskite man.“

Ir taip pat kalbėjo Rehabeamas Izraelio vyresniesiems. Ir visi žmonės pakilo kartu, visa daugybė, ir jie tarė: „Grįžk į (savo) namus, o Izraeli. Argi mes neturime nieko kito, ką galėtume padaryti karaliumi, išskyrus Judo namus ir Benjamino namus? Mes atmesime jų namus ir abiejų jų vyrus, ir mes padarysime savo karaliumi ir valdytoju žmogų, kurio mes norime ir kuriuo mūsų siela gėrisi.“ Ir jie pasiėmė savo karo ginklus, ir pabėgo visi kartu, ir atvyko į Samarijos miestą prie Bet-Horono, kur jie pasitarė ir susirinko į būrį. Ir Izraelio namai metė burtus tarpusavyje, kad galėtų padaryti karaliumi žmogų, kurį jie išsirinko iš namų tėvo to žmogaus, kuriam teko burtas. Ir burtas teko Efraimo namams, Nebato sūnui, ir jie išsirinko žmogų iš jo tėvo namų, ir padarė Jeroboamą karaliumi. Ir taip karalystė buvo atskirta nuo Rehabeamo, Saliamono sūnaus, ir jam buvo palikti tik Benjamino namai ir jo tėvo Judo namai.

Ir žodis, kurį Dievas kalbėjo Dovydui, Savo tarnui, nebuvo paverstas melu: „Tavo kūno vaisių aš pasodinsiu į tavo sostą“; ir vėl Jis sakė: „Nustatytas kaip mėnulis per amžius“; ir vėl Jis sakė: „Dievas prisiekė Dovydui teisingai ir neapsigalvos.“ Tas, kuris karaliavo Jo tėvo Dovydo soste, buvo Jėzus Kristus, jo giminaitis kūne iš mergelės, Kuris sėdėjo Savo Dievystės soste; o žemėje Jis suteikė karaliauti Savo soste Etiopijos Karaliui, Saliamono pirmagimiui. Rehabeamui Dievas davė tik dvi šakas (arba šaknis); o Romos Karalius yra jauniausias Saliamono sūnus. Ir Dievas padarė tai, kad kvaili žmonės nevadintų mūsų žydais, dėl Saliamono ir dėl Rehabeamo, jo sūnaus – mat Dievas pažįsta širdį – ir Jis padarė tai, kad jie neįsivaizduotų tokio dalyko. Jie vadino Rehabeamą „Judo Karaliumi“, ir jie vadino Samarijos Karalių „Izraelio Karaliumi“. Ir Rehabeamo kartų, nuo Rehabeamo iki Joakimo, buvo keturiasdešimt viena karta. Ir Malkiui gimė du vaikai, Levis ir Semas, Helio gimdytojas. Ir Helis pradėjo Galy, ir Galy pradėjo Joakimą, ir Joakimas pradėjo Mariją, Dovydo dukterį. Ir vėl Jakobas pradėjo Malkį, ir Malkis pradėjo Mataną, ir Matanas pradėjo Jakobą, ir Haną, Joakimo žmoną. Ir Jakobas paėmė žmoną ir mirė be vaikų. Ir Helis paėmė į žmonas Gadiatą, Jakobo žmoną, ir jis pradėjo su ja Juozapą dailidę, kuris buvo Marijos sužadėtinis. Ir Juozapas buvo Jakobo sūnus kūne ir Helio sūnus pagal Įstatymą; mat Dievas buvo įsakęs Mozei, kad izraelitai turi tuoktis su savo giminaičiais, kiekvienas savo tėvų namuose, ir kad jie neturi vesti svetimų moterų.

71 skyrius. Apie Mariją, Dovydo dukterį

Ir iš to yra akivaizdu, kad Marija buvo Dovydo duktė, ir kad Juozapas buvo Dovydo sūnus. Todėl Marija buvo sužadėta su Juozapu, savo giminaičiu, lygiai kaip sakoma Evangelijoje: „O Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo sužadėtinės Marijos, nes tai, kas joje gimė, yra iš Šventosios Dvasios, Dievo Žodis.“ Ir iš jos gimė Dievas, Žodis, Šviesa iš Šviesos, Dievas iš Dievo, Tėvo Sūnus, Kuris atėjo ir išvadavo Savo kūriniją; iš Šeolo rankos, ir iš Šėtono, ir iš mirties Jis išvadavo mus visus, kurie įtikėjome Jį, Jis patraukė mus pas Savo Tėvą ir pakėlė mus į dangų, Savo sostą, kad taptume Jo paveldėtojais; nes Jis yra žmonių mylėtojas, ir Jam priklauso šlovė per amžius. Amen.

72 skyrius. Apie Romos (Konstantinopolio) Karalių

Ir mes pradėsime pasakoti jums, ką girdėjome, ir ką radome parašyta, ir ką matėme apie Romos Karalių. Romos karalystė buvo Jafeto, Nojaus sūnaus, dalis ir valda. Ir įsikūrę jie pastatė dvylika didžių miestų, o Darėjas pastatė didžiausius jų karalysčių miestus: Antiochiją, Tyrą (?), ir Partiją (?), ir Romą (?), ir tie, kurie karaliavo, gyveno ten; o Karalius Konstantinas pastatė Konstantinopolį savo paties vardu. O Kryžiaus ženklui pasirodžius jam mūšio metu žvaigždžių pavidalu, iškaltu danguje, jis buvo išvaduotas iš savo priešų rankų; ir nuo to laiko Romos Karaliai įkūrė savo buveinę ten. Ir tas Darėjas turėjo daug palikuonių; ir nuo Darėjo iki Saliamono dienų buvo aštuoniolika kartų. Ir iš jo sėklos gimė vyras, kurio vardas buvo Zanbaras, ir jis išmintingai nubraižė astroliabiją, ir įdėjo į ją žvaigždes, ir (taip pat padarė) saulės svarstykles (t. y. laikrodį). Ir jis numatė, kas bus vėliau, ir kad karalystė neliks Jafeto vaikams, bet pereis Dovydo sėklai, iš Semo giminės. Ir kai jis tai pamatė, jis nusiuntė žinią Karaliui Dovydui, sakydamas: „Paimk mano dukterį savo sūnui“; ir Karalius Dovydas paėmė ją ir davė ją Saliamonui, savo sūnui, ir Saliamonas pradėjo sūnų su ja ir pavadino jį vardu Adramis. Ir Zanbaras mirė prieš (tai) ir Baltas, kuris buvo iš jo giminaičių, tapo karaliumi. Ir jam trūko vyriškos lyties palikuonių, kurie karaliautų po jo jo soste, ir jis pavyduliavo, kad jo tėvo vaikai karaliaus po jo. Ir jis nusiuntė rašytinę žinią Karaliui Saliamonui, sakydamas: „Sveika tavo karalystės didybė ir tavo garbinga išmintis! O dabar duok man savo sūnų, kurį aš padarysiu karaliumi virš Romos miesto. Nes aš nepajėgiau susilaukti vyriškos lyties vaikų, bet tik trijų dukterų. Ir aš duosiu jam bet kurią iš savo dukterų, kuri jam patiks, ir aš atiduosiu jam savo sostą, ir jis bus karalius, jis ir jo sėkla po jo Romos mieste per amžius.“

Ir kai Karalius Saliamonas perskaitė šį laišką, jis mąstė sakydamas: „Jei aš sulaikysiu savo sūnų, jis pasiųs pas Rytų Karalių, kuris duos jam savo sūnų, ir tai, ką aš suplanavau, taps niekais; todėl aš duosiu jam savo sūnų.“ Ir jis pasitarė su savo Izraelio namų patarėjais, ir jis tarė jiems: „Mes jau atidavėme savo sūnų ir savo vaikus Etiopijos šaliai, ir Izraelis turi ten karalystę. O dabar, kad turėtume trečią karalystę, Romos šalį, aš pasiųsiu ten Adramį, savo jauniausią sūnų. Nelaikykite to man blogu dalyku, kad anksčiau aš atėmiau jūsų sūnus, nes tai yra malonus dalykas Dievui, kad Etiopijos žmonės sužinojo Jo Vardą ir tapo Jo tauta. Lygiai taip pat Romos žmonės, jei mes duosime jiems savo vaikus, taps Dievo tauta, ir mums be to bus suteiktas vardas „Dievo Tauta“, apie kurią bus kalbama taip ir ji bus vadinama taip: Izraelio tauta užėmė Etiopijos karalystę ir Romos karalystę. Atiduokite savo jauniausius sūnus kaip anksčiau (atidavėte vyriausius), ir tegul vidutinio amžiaus pasilieka mūsų mieste.“

Ir jie pakilo, ir pasitarė, ir sugrįžo, ir tarė jam: „Mes kalbėsime šį dalyką Karaliui, ir jis darys savo valią.“ Ir jis tarė jiems: „Leiskite man išgirsti, ką norėtumėte pasakyti.“ Ir jie tarė jam: „Tu jau paėmei vyriausius iš mūsų namų, o dabar paimk jauniausius iš jų vaikų.“ Ir jis buvo patenkintas šiuo patarimu, ir jis padarė jiems, kaip jie norėjo. Ir jis išsiuntė Adramį, savo sūnų, kuris pasiėmė kai kuriuos iš žemesnio rango Izraelio namų didžiūnų, ir burtas teko jam jo tėvo Saliamono vardu; ir jie davė jam kunigą iš levitų giminės, kurio vardas buvo Akimis, ir jie pasodino Adramį ant karaliaus mulo, ir šaukė jam: „Sveikas! (Ilgai) tegyvuoja karališkasis tėvas!“ Ir visi žmonės sakė: „Tai teisinga ir tinkama.“ Ir jie patepė jį karalystės aliejumi, ir įsakė jam laikytis visų karalystės įstatymų, ir jie prisaikdino jį, kad jis negarbins jokio kito dievo, išskyrus Izraelio Dievą. Ir jie palaimino jį, kaip buvo palaiminę Dovydą, jo brolį, ir įspėjo Adramį, lygiai kaip buvo įspėję Dovydą, ir jie lydėjo jį jo kelyje iki pat jūros pakrantės.

Ir Karalius Saliamonas parašė ir išsiuntė laišką, sakydamas: „Ramybė Baltui, Romos Karaliui. Paimk mano sūnų Adramį ir duok jam savo dukterį, ir padaryk jį karaliumi Romos mieste. Tu norėjai karaliaus iš mano tėvo Dovydo sėklos, ir aš įvykdžiau tavo valią. Ir aš pasiunčiau pas tave jo didžiūnus, keturiolika jo dešinėje ir keturiolika jo kairėje, kurie laikysis Įstatymo su juo ir bus pavaldūs tau pagal tavo valią.“

Ir jie atvyko ten su Romos Karaliaus pasiuntiniais kartu su didžiu spindesiu ir visa įranga, kuri buvo reikalinga Romos šaliai. Ir jie atvyko į Romos miestą pas Karalių Baltą, ir jie pakartojo viską, ką Saliamonas siuntė jiems pasakyti, ir perdavė jam jo sūnų. Ir Baltas be galo džiaugėsi, ir davė jam savo vyriausią dukterį, kurios vardas buvo Adlonja, ir jis iškėlė didžią vestuvių puotą pagal savo karalystės didybę, ir paskyrė jį virš viso savo Romos miesto. Ir jis palaimino jį, nes jis buvo kilnaus stoto, ir jo išmintis buvo nuostabi, ir jis buvo be galo galingas savo jėga.

Ir vieną dieną Baltas norėjo išbandyti jo žinias teisiant bylas, vienam vyrui, vynuogyno savininkui, atėjus pas jį ir kreipusis į jį, sakant: „Mano valdove, Arsanas, Jodado sūnus, nusižengė tavo žodžiui ir nuniokojo mano vynuogyną su savo avimis. Ir štai, aš sulaikiau jo avis ir jos yra mano namuose; kokį sprendimą priimsi mano atžvilgiu?“ Ir avių savininkas atėjo pas Karalių ir kreipėsi į jį, sakydamas: „Grąžink man mano avis, nes jis jas pagrobė, nes jos įėjo į jo vynuogyną.“ Ir Karalius tarė jiems: „Eikite ir ginčykitės dėl savo bylos prieš savo Karalių Adramį, ir ką jis pasakys jums, tą darykite.“ Ir jie nuėjo ir ginčijosi dėl savo bylos prieš jį. Ir Adramis paklausė jo, sakydamas: „Kiek vynuogyno avys nuėdė? Lapus, ar ūglius, ar jaunas vynuoges, ar atžalas prie šaknų?“ Ir vynuogyno savininkas atsakė ir tarė jam: „Jos nuėdė ūglius ir šakas, ant kurių buvo vynuogės, ir nieko neliko iš vynmedžių, išskyrus vyteles prie šaknies.“ Ir Adramis paklausė avių savininko, sakydamas: „Ar tai tiesa?“ Ir avių savininkas atsakė ir tarė jam: „Mano valdove, jos nuėdė (tik) ūglius su lapais ant jų.“ Ir Adramis atsakė ir tarė: „Šis žmogus sako, kad jos nuėdė vynuoges: ar tai tiesa?“ Ir avių savininkas atsakė ir tarė: „Ne, mano valdove, bet jos nuėdė žiedus, prieš jiems susiformuojant į vynuoges.“

73 skyrius. Apie pirmąjį Adramio, Romos Karaliaus, teismą

Ir Adramis tarė jiems: „Klausykite sprendimo, kurį aš paskelbsiu jums. Jei avys sunaikino visas atžalas nuo vynmedžio šaknies, tuomet jos visos priklauso tau. Ir jei jos nuėdė šakų lapus ir vynuogių žiedus, paimk avis, nukirpk jų vilną ir (paimk taip pat) jauniklius tų, kurios dar neatsivedė. Bet avis, kurios jau atsivedė jauniklius pirmą kartą, palik avių savininkui.“ Ir visi tie, kurie girdėjo sprendimą, kurį jis paskelbė, stebėjosi, ir Baltas tarė: „Tikrai, šis teismas yra Izraelio Dievo tautos teismas. Nuo šiol teisk tą, kuris turi bylą teisme, kariauk su tuo, kuris nori kariauti, valdyk tą, kuris nori būti valdomas, išlaikyk gyvą tą, kuris turi būti išlaikytas gyvas, ir priimk sprendimą, kuris turi būti priimtas pagal tai, kaip žmonės turėtų būti teisiami, ir paimk šį miestą sau ir savo sėklai po savęs.“ Ir visi Romos miesto žmonės buvo labai patenkinti, ir jie padarė Adramį savo karaliumi, ir jie džiaugėsi juo didžiu džiaugsmu; nes tai įvyko pagal jų valią ir pagal Dievo valią. Ir (tada) karštinė apėmė Baltą, ir po to jis siuntė Adramį į karą ir į viską, ko jis norėjo, o pats pasiliko mieste; ir po to Baltas mirė, ir Adramis valdė karalystę. Ir Romos miestas tapo Adramio ir jo kartų po jo nuosavybe, nes Dievo valia visa pasaulio karalystė buvo atiduota Semo sėklai, o vergystė Hamo sėklai, o amatai Jafeto sėklai.

74 skyrius. Apie Medjamo Karalių

Medjamo karalius buvo iš Semo sėklos. Nes iš Izaoko sėklos buvo Ezavas, kuris išėjo iš savo motinos įsčių Jokūbui laikantis už jo pėdos pado; ir Jokūbas atėmė pirmagimystės teisę iš Ezavo dėl lęšių viralo. Ir Ezavo karalystės vardas buvo vadinamas, pagal jo paniekos vardą, „Edomu“, nes „Edomo“ aiškinimas yra „lęšiai“; ir dėl to Ezavo sėkla buvo vadinama „edomitais“. Nes per savo pilvo godumą jis apleido ir prarado Semo sėklos pirmagimystės teisę. Nes jei siela nėra sulaikoma susivaldymo, ji įtrauks į tinklą visą kūno pilvo geismą. Nes kūnas yra godus, bet susivaldymas sulaiko sielą, ir todėl Paulius sakė: „To, ko siela nenori, kūnas nori; ir to, ko kūnas nenori, siela nori, ir kiekvienas kovoja prieš kitą.“ Jei žmogus nori kokio dalyko, ir jo siela susivienija su jo kūno troškimu, jis tampa panašus į Velnią; bet jei jis sulaiko savo kūną, ir jo siela susivienija su jo troškimu, jis tampa panašus į Kristų. Nes Apaštalai sako, kad Kristus yra Galva kiekvieno žmogaus, kuris keliauja tiesiu keliu. Ir mūsų Viešpats tarė Savo mokiniams: „Vaikščiokite Dvasioje ir nevykdykite savo kūnų geismo.“ Ir kai jie tai išgirdo, jie atsisakė viso kūno geismo, ir jie tarė mūsų Viešpačiui: „Štai dabar, mes palikome viską ir sekėme paskui Tave; koks yra mūsų atlygis?“ Ir mūsų Išgelbėtojas tarė jiems: „Jūs padarėte savo kūnus panašius į angelų ir darysite galingus darbus, lygiai kaip darau Aš. Ir štai, Aš daviau jums valdžią prikelti mirusius, ir Aš daviau jums galią gydyti ligonius, ir jūs sutrypsite visą Priešo galią. Ir per Mano antrąjį atėjimą jūs teisite ir sugėdinsite Dvylika Izraelio genčių, nes jos netikėjo Manimi ir paniekino Mano šlovę. O tuos, kurie tiki Manimi, jūs išaukštinsite ir pradžiuginsite su jumis Mano karalystėje.“

75 skyrius. Apie Babilono Karalių

O Babilono Karalius yra iš Semo sėklos, ir mes parodysime jums aiškiai, kad Babilono Karalius yra iš Semo sėklos. Atsitiko senovės dienomis, kad Manaso, Izraelio Karaliaus, karalystėje gyveno tam tikras žmogus, kurio vardas buvo Karminas, ir jis buvo Dievo bijotojas, ir jis davė daug išmaldos ir atnašų Izraelio vargšams. Ir kai jis aukodavo Dievo namams, jis darė tai nuoširdžiai, ir savo dešimtinę jis duodavo dvigubai; ir jis buvo geras visuose savo keliuose, ir joks blogis nebuvo priešais jį. Ir Šėtonas, viso gėrio priešas, ėmė jam pavydėti, nes matė, kad jo gyvenimo eiga buvo gera. Ir tas žmogus buvo be galo turtingas kupranugariais ir arkliais, ir avių kaimenėmis, ir galvijų bandomis, ir auksu bei sidabru, ir puikiais drabužiais, ir jis šerdavo karaliaus mulą Armateme, Izraelio mieste. Jo gimtoji vieta buvo Judo šalis, jo tėvų dalis, bet dėl meilės turtams jis išvyko į Armatemą gyventi ten, ir Izraelis leido jam įsikurti ten dėl jo turtų; nes jis buvo be galo turtingas ir turėjo daug nuosavybės, ir (Judo) valdytojai bijojo jo.

76 skyrius. Apie melagingus liudytojus

Ir buvo vienas ištvirkęs žmogus iš Benjamino sėklos, kurio vardas buvo Benijas, kuris vedžiodavo Izraelio Karaliaus mulą, ir Karminas šerdavo jį kartu su Karaliaus Manaso mulu. Ir tarp Karmino kaimynų buvo tam tikrų žmonių, kurie pavydėjo jam dėl (jo) ganyklų ir šulinių, ir dėl jo kaimenių bei bandų ir tarnų daugybės, nes regionas (kuriame jis įsikūrė) buvo jų tėvų paveldas, ir dėl šios priežasties jie norėjo išvyti jį iš savo šalies. Ir jie stebėjo Beniją, karaliaus mulo vedliotoją, su piktu ketinimu, ir jie plūdo Karminą, ir sakė Benijai: „Šis Karminas piktžodžiauja, ir jis piktžodžiavo prieš Izraelio Karalių, Dievo pateptąjį, sakydamas: „Šis karalius nėra laisvos moters sūnus, bet senos moters tarnaitės, kurią (tam tikras žmogus) nusipirko už du gomorus (grūdų), kad dirbtų prie girnų ir plytų gamyboje“, sūnus. Tu pateik savo bylą prieš jį karaliui ir apkaltink jį, nes mes būsime tavo liudytojai prieš karalių, ir mes neleisime tau būti sugėdintam.“ Ir jie sudarė sandorą kartu, ir jie prisiekė jam, kad liudys melagingai prieš Karminą, kurio liežuviu toks žodis niekada nebuvo ištartas, ir į kurio protą tokia mintis niekada nebuvo atėjusi.

Ir Benijas nuėjo pas savo valdovą, Karalių, ir papasakojo jam visą šį dalyką. Ir Karalius tarė jam: „Ar yra koks nors žmogus, kuris girdėjo tai su tavimi?“ Ir Benijas atsakė ir tarė jam: „Taip, yra tokių, kurie girdėjo – du iš Izraelio didžiūnų, kurie priklauso Armatemui.“ Ir Karalius tarė jam: „Eik dabar ir atvesk juos čia slapta, kad mes galėtume sužinoti, ar jie sutinka su tavo žodžiais; (ir jei sutiks) mes nukirsime Karminui galvą.“ Ir Benijas išvyko ir atvedė Zarėjų ir Karmelį, iš Manaso giminės, nes tarp jų buvo sutarta, kad jie nesugėdins jo prieš Karalių dėl jų melagingo liudijimo. Ir šie du vyrai sutarė tarpusavyje ir suplanavo, kai buvo (savo) kelyje, sakydami: „Kai mes pakalbėsime su Karaliumi, jei jis vėliau paklaus mūsų atskirai (kad galėtų sužinoti mūsų žodžių tiesą), sakydamas: „Kur girdėjote šiuos žodžius?“, mes kiekvienas atsakysime ir tarsime jam: „Kai gėrėme vyną su juo.“ Ir kai jis tars mums: „Kurią dieną (tai buvo)?“, mes sakysime: „Penkios dienos po jaunaties.“ Ir kai jis tars mums: „Kuriuo (dienos) laiku?“, mes tarsime jam: „Devintą valandą, kai jis sėdėjo su mumis, ir mes gėrėme vyną kartu.“ Ir kai jis paklaus mūsų, sakydamas: „Iš ko gėrėte? Ir kur sėdėjote?“, mes tarsime jam: „Iš aukso taurių, ir mūsų vietos buvo jo namų menėje, kur buvo padėtos pagalvėlės atsiremti.“ Ir jie sutarė kartu dėl šio pikto sąmokslo (kol jie buvo) savo kelyje.

Ir kai jie atvyko Karaliaus akivaizdon, Benijas pristatė juos, ir Karalius apklausė juos, ir jie pakartojo jam visą savo melagingą patarimą. Ir jis paklausė jų – pagal tai, kaip jie buvo numatę kelyje – progos, ir dienos, ir valandos, kada jie gėrė (vyną) ir sėdėjo (menėje), ir jie pasakė jam. O Dievas buvo įsakęs, kad karaliai, ir valdytojai, ir visi tie, kurie užima aukštą padėtį, turi ištirti kaltinimą, lygiai kaip Dievas įsakė Mozei.

Ir kai Karalius ištyrė visą šį reikalą, jis pasišaukė savo kariuomenės vadą, kuris stovėjo priešais jį, ir tarė jam: „Eik rytoj auštant ir apsupk Karmino namus, ir tegul neištrūksta nė vienas iš jo žmonių, nei vyras, nei moteris, ir išžudyk (juos visus) kalaviju. O Karminui nukirsk galvą, ir atnešk čia visą jo nuosavybę, ir jo prekes, ir visas jo bandas bei kaimenes, ir jo auksą bei sidabrą.“

Ir tie melagiai džiaugėsi ir grįžo į savo rajoną, ir jie įėjo į Karmino namus, ir kalbėjosi su juo taikos žodžiais, ir sakė jam komplimentus, ir juokavo priešais jo veidą, blogiui esant jų širdyse. Ir tada išsipildė jiems Dovydo pranašystė, kuris sakė: „Tie, kurie kalba taikos žodžius su savo artimu, ir (turi) blogį savo širdyse, atlygink jiems pagal jų darbų blogį ir pagal jų minčių blogį.“ Ir jie nusigėrė Karmino namuose, ir miegojo kartu su juo. Ir kai jie užmigo, štai, Dievo Angelas buvo atsiųstas pas Karminą, ir jis pažadino jį ir tarė jam: „Palik visą savo nuosavybę ir gelbėkis, nes Manasas Karalius įsakė vyrams nukirsti tau galvą. Paimk tiek savo turtų, kiek gali panešti, ir bėk į kitą šalį, nes šis Manasas yra pranašų žudikas ir nekaltų žmonių kraujo ieškotojas.“

Tada Karminas tuojau pat pakilo, ir susirado savo auksą lobyne ir pasiėmė jį, ir jis pažadino savo žmoną bei du sūnus, ir jis taip pat pažadino savo rinktinius tarnus, ir apkrovė juos didelės vertės nuosavybe, ir išėjo naktį. Ir jis išsiuntė savo žmoną ir sūnus su dviem tarnais eiti į Jeruzalę, o pats išvyko su dviem savo tarnais į tolimą šalį – trijų mėnesių kelionės atstumu – ir atvyko į Babiloną. Ir jis atėjo pas Baltą, Babilono Karalių, ir davė jam dovaną, ir papasakojo jam, kas jam atsitiko. Ir Baltas pamilo Karminą, ir davė jam buveinę šalia savo pirklio namų, kuris buvo išvykęs į tolimą šalį trejų metų laikotarpiui.

O tuos vyrus, kurie liudijo melagingai, jie nužudė lovose Karmino namuose.

Ir pirklio žmona pamilo Karminą, ir ji buvo suvedžiota jo, ir tapo nėščia; mat moterų elgesys yra blogas. O moters vyras buvo palikęs ją, kai ji buvo nėščia, ir ji pagimdė ir atidavė vaiką žindyvei, kuri jį užaugino. Ir antraisiais metais ji nuklydo ir tapo nėščia nuo Karmino, nes Karmino išvaizda Izraelyje buvo be galo gera. Ir moteris norėjo įmesti vaiką, kurį pradėjo, į upę, kai jis gimė, ir laukti pirklio, savo vyro, tarytum ji nebūtų nuklydusi ir nebūtų padariusi nieko (blogo). Lygiai kaip Saliamonas, išmintingasis, sako: „Yra trys dalykai, kurie man sunkūs mano prote, ir ketvirtojo aš negaliu suprasti: erelio pėdsakas danguje, gyvatės takas ant uolos, laivo pėdsakas jūroje.“ O ketvirtasis iš jų, apie kurį jis kalba, liečia nedorą moterį, kuri, nuskriaudusi savo vyrą ir nusipraususi, atsisėda kaip moteris, kuri nieko nepadarė, ir ji melagingai prisiekia.

Ir tuo metu Balto, Babilono Karaliaus, žmona pastojo ir pagimdė kažką, kas buvo panašu į erelį, tobulą paukštį, bet visiškai be sparnų. Ir ji pasišaukė tarnaitę, kuri buvo numylėtinė, ir išsiuntė tą daiktą pintinėje, ir įsakė jai įmesti jį į jūrą (t. y. upę), niekam apie tai nežinant. Ir atėjo laikas gimdyti pirklio žmonai, ir ji pagimdė vyriškos lyties kūdikį, dailios formos (ir vertą) užuojautos. Ir nežindžiusi jo, ji pasišaukė tarnaitę, kuri buvo numylėtinė, ir įdėjo jį į dėžės vidų, ir įsakė jai įmesti jį į jūrą (t. y. upę), niekam apie tai nežinant; nes ji bijojo savo vyro. Ir tą pačią naktį dvi moterys pagimdė – (pirklio žmona) ir Karaliaus žmona, ir auštant dvi moterys pasiuntė savo tarnaites įmesti jų vaikus į upę.

Ir Dievo valia šios dvi tarnaitės susitiko viena su kita, prieš įmesdamos vaikus į upę, ir jos kalbėjosi tarpusavyje. Ir Karaliaus tarnaitė paklausė pirklio tarnaitės, sakydama: „Kas yra tavo dėžėje?“ ir ji parodė jai gražų vaiką. Ir Karaliaus tarnaitė tarė jai: „Kodėl atnešei jį čia?“ Ir pirklio tarnaitė tarė jai: „Nes mano valdovo žmona nuklydo su tam tikru izraelitu, ir ji pastojo bei pagimdė vaiką, ir ji įsakė man įmesti jį į upę.“ Ir Karaliaus tarnaitė tarė jai: „Kodėl ji neaugina vaiko, kuris toks gražus?“ Ir pirklio tarnaitė tarė jai: „Jos vyras paliko ją nėščią, ir ji pagimdė vaiką, ir augina jį; kaipgi ji gali auginti šį vaiką, kuris yra svetimos ir kitos sėklos?“ Ir pirklio tarnaitė paklausė Karaliaus tarnaitės, sakydama: „Ką turi savo dėžėje?“ Ir Karaliaus tarnaitė tarė jai: „Mano valdovė pagimdė vaiką, kuris neturi žmogaus išvaizdos, bet besparnio erelio, ir ji įsakė man įmesti jį į upę. O dabar, duok man šį savo vaiką, kad aš galėčiau atiduoti jį savo valdovei, o tu paimk šį paukštį ir įmesk jį į upę“; ir jos padarė taip. Ir Karaliaus tarnaitė nunešė (Karmino) vaiką savo valdovei, ir Karalienė džiaugėsi, ir buvo pranešta Karaliui, kad Karalienė pagimdė sūnų. Ir Karalienė atidavė berniuką žindyvėms, ir jis užaugo Karaliaus namuose, ir ji pavadino jį vardu Nebukadnecaras, kas yra, aiškinant, „Paukščio sėkme“.

Ir iš to yra gerai žinoma, kad Babilono Karalius yra Semo sėkla. Ir jis atėjo ir sugriovė Jeruzalę pagal Dievo valią, ir jis išsivedė į nelaisvę Izraelio vaikus, ir jis privertė juos klajoti Babilono mieste su Manaso anūkais. Ir jis buvo toks labai turtingas, kad pastatė aukso stulpą Babilono lygumoje šešiasdešimties uolekčių aukščio, ir jis buvo labai įžūlus, ir sakydavo: „Aš verčiu saulę šviesti danguje“; ir jis garbino stabus. Ir Dievas pažemino jį, kad jis galėtų Jį pažinti, ir Jis nustatė jo dalį su laukų žvėrimis. Ir kai jis pažino Viešpaties Vardą po septynerių metų, Jis pasigailėjo jo, ir sugrąžino jį atgailoje. Ir Babilono karalystė buvo jo, ir ji priklausė tiems, kurie buvo iš jo sėklos per amžius.

77 skyrius. Apie Persijos Karalių

Ir Persijos Karalius lygiai taip pat yra iš Semo sėklos, ir mes informuosime jus apie dalykus, susijusius su juo. Judas pradėjo du sūnus, ir jis atvedė Tamarą savo vyriausiam sūnui, ir šis mirė. Ir Judas nusiuntė savo jaunesnįjį sūnų pas ją, kad jis galėtų prikelti sėklą savo broliui per savo brolio žmoną. Ir jis darė tai, ko Dievas nekentė, ir jis nenorėjo prikelti sėklos savo broliui, kaip jo tėvas Judas buvo jam įsakęs. Mat kai jis gulėjo su Tamara, jis išleido savo sėklą į žemę, kad ji nesudigtų jos įsčiose ir nebūtų pavadinta jo brolio sėkla, bet jis norėjo prikelti sėklą per savo paties žmoną savo paties vardu. Ir kai Dievas pamatė jo piktą veiksmą, Jis nugręžė Savo veidą nuo jo ir nužudė jį. Ir Judas, Tamaros uošvis, parvedė ją atgal ir apgyvendino jos tėvo namuose, ir tarė jos giminaičiams: „Saugokite atidžiai šią izraelitę moterį, ir tegul ji nesusiteršia su svetimšaliu. Nes aš turiu mažą sūnų, ir jei Dievas leis jam užaugti, aš atiduosiu jį jai.“ Ir kol Tamara gyveno kaip našlė savo tėvo namuose, štai, Judas, jos uošvis, atvyko į vietą, kur buvo jo avių gardai, kirpti vilnos su didžiu pasitenkinimu ir malonumu. Ir kai Tamara išgirdo, kad jos uošvis atvyko, ji nusimetė našlystės apdarus, ir apsivilko puikiais apdarais, ir užsidengė veidą kekšės būdu, ir sekė paskui jį ir atsisėdo. Ir jis nusiuntė žinią jai, sakydamas: „Aš noriu sueiti su tavimi.“ Ir ji tarė jam: „Ką duosi man už mano užmokestį?“ Ir jis tarė jai: „Aš atsiųsiu tau anksti ryte žinduklį ėriuką“; ir ji tarė jam: „Duok man užstatą, kol atiduosi man ėriuką.“ Ir jis davė jai (savo) lazdą, ir žiedą, ir prigludusią kepuraitę, kuri buvo po jo galvos apdangalu. Ir jis suėjo su ja, ir ji paėmė (daiktus) ir nuėjo į savo namus. Ir jis nusiuntė jai ėriuką anksti ryte. Ir jo tarnai klausinėjo ir sakė: „Kur yra kekšės namai?“ Ir jie tarė jam: „Nėra kekšės mūsų mieste“; ir jie sugrįžo į savo miestą ir pasakė jam, kad nėra kekšės jų mieste. Ir Judas tarė: „Palikite (tai); tebūnie Dievo valia.“

Tada Tamara pastojo ir jie pasakė jos uošviui, kad ji pastojo. Ir jis nuėjo ir nusivedė Izraelio vyresniuosius pas Tamaros tėvą, ir jis tarė jam: „Atvesk man savo dukterį, kuri pastojo, kad mes galėtume užmušti ją akmenimis, lygiai kaip Mozė įsakė, nes ji užtraukė gėdą Izraelio namams.“ Ir Tamaros tėvas bei giminaičiai pasakė jai, kad jos uošvis taip kalbėjo. Ir ji išnešė žiedą, ir lazdą, ir kepuraitę, ir atidavė (juos) savo tėvui ir savo giminaičiams, ir ji tarė jiems: „Šių daiktų savininkas suvedžiojo mane; tegul užmuša mane akmenimis kartu su juo.“ Ir kai Judas pamatė savo daiktus, jis atpažino (juos) ir tarė: „Tamara yra teisesnė už mane“; ir jis paliko ją ir atėjo į savo namus. Ir Tamara pagimdė dvynius, dvi tautas, Perecą ir Zarchą. Ir Persija buvo įkurta Pereco vardu, ir jis valdė ją ir jo sėkla po jo, ir jie buvo vadinami „persais“. Štai dabar, įrodyta, kad Persijos Karalius yra iš Semo sėklos.

78 skyrius. Apie Moabo Karalių

Ir Moabo Karalius yra iš Semo sėklos, ir mes informuosime jus, kaip tai įvyko. Kai Dievas liepė Abraomui išvykti iš jo tėvo šalies į Harano žemę, Jis leido Lotui pereiti į Sodomos ir Gomoros žemę. Ir kai Dievas norėjo ištrinti Sodomos ir Gomoros žmones, Jis pasiuntė Savo Angelus Mykolą ir Gabrielių išvesti Lotą ir sudeginti Sodomos ir Gomoros miestus; ir jie sunaikino juos ir išvedė Lotą su jo vaikais. Ir jo žmona atsisuko, kad galėtų pamatyti savo tėvo ir savo motinos miestą. Mat Dievo rūstybė nusileido ant Sodomos miesto (pavidalu) ugnies lietaus iš dangaus, kuris sudegino kalnus, ir kalvas, ir akmenis, ir žemę. Ir žaibai, ir šakoti žaibai, ir griaustinio trenksmai nusileido sumišę su Dievo rūstybės trenksmu, ir ugnies debesis, dėl kurio karštis skleidė dūmus. Ir kai visas šis triukšmas buvo girdimas, Angelai tarė Lotui: „Nesisukite atgal, kai išeisite iš miesto, nesisukite atgal, kad nemirtumėte mirtimi.“ Bet kai Akma, Loto žmona, tai išgirdo, ji atsisuko, ir ji tapo druskos stulpu, ir ji egzistuoja iki šios dienos, iki pat šios dienos. O Lotą Dievas apgyvendino Ararato kalnuose. Ir jis pasodino naują vynuogyną, ir jo dukterys nugirdė savo tėvą vynu, ir jos sukurpė nedorą planą, ir sakė: „Kaip (t. y. kodėl) mūsų tėvo nuosavybė turėtų būti iššvaistyta (arba ištrinta)? Mūsų motina buvo sunaikinta kelyje, ir nėra nieko, kas mus vestų čia.“ Ir jos nugirdė savo tėvą, ir jo vyresnioji duktė gulėjo su juo, kol jo protas buvo aptemdytas vynu, ir Lotas, teisus žmogus, nežinojo, kada jo duktė atsigulė su juo ir kada ji pakilo nuo jo, nes jo protas buvo aptemdytas stipriu gėrimu. Ir Nojus buvo girtas ir nuogas priešais savo žmoną ir vaikus, ir jis prakeikė savo sūnų, kuris juokėsi iš jo; ir (aktas gulėjimo su dukterimi) nebuvo įskaitytas Lotui kaip nuodėmė, nes jis padarė tai nežinodamas. Ir jo vyresnioji duktė pastojo ir pagimdė vaiką, ir ji pavadino jį Moabu, kas yra, aiškinant, „Nuo mano tėvo ant mano kelio“. Ir jis buvo moabitų ir agareiečių tėvas. Štai dabar, aišku, kad Moabo Karalius yra iš Semo sėklos.

79 skyrius. Apie Amaleko Karalių

Ir atsitiko taip, kad kai vyresnioji Loto duktė pagimdė savo sūnų, ji tarė jaunesniajai dukteriai: „Eikš dabar, nugirdykime savo tėvą vynu, kad tu taip pat galėtum sueiti su juo, idant, galbūt, tu gautum palikuonių.“ Ir vėl jos paruošė vyno, ir vėl jos kalbėjo jam kvailystės žodžius, ir tarė jam: „Gerk vyną, o mūsų tėve, kad tavo širdis būtų paguosta“; ir jis, paprastas žmogus, gėrė ir nusigėrė. Ir vėl, kai jis išgėrė ir jo protas buvo aptemdytas vynu, jaunesnioji duktė atėjo ir gulėjo su juo, ir vėl jis nežinojo apie jos gulėjimą su juo, ar apie jos pakilimą nuo jo. Ir ji taip pat pastojo ir pagimdė sūnų, ir ji pavadino jį vardu Amonas, ir jis yra amalekiečių tėvas. Štai dabar, aišku, kad Amaleko Karalius yra iš Semo sėklos.

80 skyrius. Apie Filistinų Karalių

Ir štai, Samsono sėkla karaliavo virš filistinų. Ir Samsonas buvo iš Dano sėklos, (vieno) iš dvylikos Jokūbo sūnų, ir jis buvo Jokūbo tarnaitės sūnus; ir mes informuosime jus, kaip šis Samsonas atsirado. Viešpaties Angelas pasirodė Samsono motinai ir tarė jai: „Saugok save nuo bet kokio susiteršimo, ir nesueik su jokiu vyru, išskyrus savo vyrą, nes tas, kuris gims iš tavęs, bus naziras, šventas Viešpačiui, ir jis bus Izraelio vaduotojas iš filistinų rankos.“ Ir tada ji pagimdė Samsoną. Ir vėl Angelas pasirodė jai ir tarė jai: „Tu neleisi skustuvui paliesti jo galvos, ir jis nevalgys mėsos ir (negers) vyno, ir jis neves jokios svetimos moters, bet tik moterį iš savo paties giminės ir iš savo tėvo namų.“ Ir kaip Dievas davė jam jėgų, jūs girdėjote Teisėjų Knygoje. Bet jis nusižengė Dievo įsakymui, ir atėjo ir vedė neapipjaustytų filistinų dukterį. Ir dėl to Dievas supyko, ir Jis atidavė jį į neapipjaustytų filistinų vyrų rankas, ir jie apakino jo akis, ir vertė jį vaidinti juokdarį jų karaliaus namuose. Ir jis sugriovė stogą ant jų, ir nužudė septynis šimtus tūkstančių jų, ir per savo gyvenimą jis nužudė septynis šimtus tūkstančių jų geležimi, ir akmeniu, ir (savo) lazda, ir asilo žandikauliu. Nes jų skaičius buvo kaip skėrių, kol jis išlaisvino Izraelį iš filistinų tarnystės.

Ir tada Dalila pastojo nuo Samsono, ir kol ji buvo nėščia, Samsonas mirė su filistinais; ir Dalila pagimdė sūnų ir ji pavadino jį vardu Menahemas, kas yra, aiškinant, „Stipraus žmogaus sėkla“. O Dalila buvo Makšaros, filistinų Karaliaus žmonos, sesuo, ir kai Samsonas nužudė filistinų Karalių namuose su jo žmonėmis ir jo namiškiais, ir jis mirė su juo, Dalila nuėjo pas savo seserį Makšarą, filistinų Karalienę. O abi moterys buvo gražios, ir jos neturėjo vaikų, bet abi buvo pastojusios; Makšara buvo nėščia šešis mėnesius nuo Kvo, filistinų Karaliaus, o Dalila buvo nėščia keturis mėnesius nuo Samsono; ir abiejų vyrai buvo mirę. Ir abi moterys be galo mylėjo viena kitą. Ir jų meilė viena kitai buvo ne kaip seserų meilė, bet kaip motinos vaikui, ir vaiko motinai; lygiai tokia buvo jų meilė. Ir jos gyveno kartu. Ir valdžia virš tų, kurie liko po Samsono skerdynių karaliaus namuose, buvo Makšaros rankose, nes nė vienas iš galingų filistinų karalystės karo vyrų nebuvo likęs, ir todėl Makšara valdė tuos, kurie liko. Ir jie kalbėjo jai ryte ir vakare, sakydami: „Mes neturime kito karaliaus, išskyrus tave, ir išskyrus tą, kuris išeis iš tavo pilvo. Jei mūsų Viešpats Dagonas padarys mums malonę, tas, kuris yra tavo pilve, bus sūnus, kuris gerbs mūsų dievą Dagoną ir karaliaus virš mūsų. Ir jei tai bus duktė, mes padarysime, kad ji karaliautų virš mūsų, idant tavo vardas ir Kvo, mūsų valdovo, vardas būtų jūsų atminimas virš mūsų.“

Ir tada Makšara pagimdė vyriškos lyties vaiką, ir visi filistinų vyrai džiaugėsi, ir jie atidavė jai pagarbą ir dainavo, sakydami: „Dagonas ir Belas pagerbė ją ir pamilo Makšarą, ir Kvo sėkla vėl rasta iš Makšaros.“ Ir Dalila taip pat pagimdė sūnų, ir dvi moterys augino vaikus didžioje prabangoje ir orume. Ir kai vaikams buvo penkeri metai, jie valgė ir žaidė kartu priešais jas, ir motinos pasiuvo jiems drabužius iš brangios medžiagos, ir (uždėjo) durklus virš jų strėnų, ir grandines ant jų kaklų. Ir žmonės pasodino Makšaros sūnų į jo tėvo sostą, ir padarė jį filistinų karaliumi.

81 skyrius. Kaip Samsono sūnus nužudė Filistinų Karaliaus sūnų

O tas kitas sūnus Akamhelis, Samsono sūnus, kalbėjo savo motinai Dalilai, sakydamas: „Kodėl aš nekaraliauju ir nesėdžiu šiame soste?“ Ir jo motina tarė jam: „Liaukis, mano sūnau. Šis sostas nepriklausė tavo tėvui, ir šis miestas nebuvo tavo tėvo miestas; kai tavo tėvo Dievas leis tau užaugti, tu eisi į savo tėvo sostą.“ Ir jos sūnus tarė jai: „Ne, aš nepaliksiu nei tavęs, mano motina, nei Makšaros, mano motinos, ir aš būsiu karalius čia.“

Ir vieną dieną du jaunuoliai buvo girti po to, kai (jų) valgymas baigėsi, ir durys buvo uždarytos. Ir dvi moterys sėdėjo kartu ruošdamosi valgyti mėsą, o du jaunuoliai žaidė priešais jas, ir jie valgė su jomis, ir tarnaitė laikė dubenį tarp jų. Ir Akis, Dalilos sūnus, paėmė iš dubens mėsos (gabalą), kuris užpildė abi jo rankas, ir dėjosi jį į burną, ir Tebras, filistinų Karaliaus Makšaros sūnus, pagriebė tą mėsos dalį, kuri buvo išorėje jo burnos. Ir Akis išsitraukė savo kalaviją ir nukirto jam galvą, ir ji įkrito į dubenį, prieš jam spėjant praryti tai, ką jis buvo pagriebęs; ir jo kūnas nukrito ant namo grindinio; ir jo rankos ir kojos trūkčiojo konvulsiškai, ir jis mirė tuojau pat. Ir baimė bei siaubas apėmė jų dvi motinas, ir jos neištarė nė žodžio niekam, nes bijojo, bet prarijo maistą, kuris buvo jų burnose, ir žiūrėjo viena į kitą, nežinodamos, ką daryti.

Ir ta tarnaitė pakilo nuo jų, ir paėmė Tebro galvą iš dubens, ir uždėjo ją atgal ant jo kaklo ir uždengė ją savo drabužiu. Ir Dalila pakilo ir pagriebė savo sesers mirusio sūnaus kalaviją, ir ėjo žudyti Akio, bet jis išsigelbėjo pasislėpdamas už kolonos. Ir jis pasiruošė nužudyti savo motiną. Ir jos sesuo pakilo ir sulaikė ją, sakydama: „Kodėl mes turėtume būti sunaikintos dėl jų (vaido?). Šis (jaunuolis) yra (kilęs) iš blogos šaknies, ir negali (duoti) gerų vaisių; ateik, mano seserie, neleisk jam sunaikinti ir tavęs.“ Ir ji paėmė kalaviją iš jos rankos, ir išsitraukė iš savo pagalvės (?) turtingą purpurinį drabužį, kurį dėvi karaliai, ir atidavė jį jam, ir kalbėjo jam maloniais žodžiais, sakydama: „Imk apdarą, mano sūnau, ir tu pats sėdėsi filistinų karalystės soste.“ Ir Akis šėlo kaip laukinis lokys, nes jis norėjo nužudyti abi moteris, kol privertė jas palikti namus. Ir jos išėjo, ir kai jis privertė jas palikti namus, jis paėmė purpurinį apdarą ir išėjo. Ir dvi moterys grįžo, ir paruošė mirusį kūną laidotuvėms, ir palaidojo jį slapta.

Ir kai atėjo vakarienės metas, jaunuoliai ir prievaizdai ieškojo (savo karaliaus) ir nerado jo, ir klausinėjo apie jį, ir jo motina tarė jiems: „Jūsų karalius serga, ir šis vyras sėdės jo vietoje.“ Ir jie paėmė jį ir pasodino į sostą, ir paruošė puotą, ir džiaugėsi. Ir nuo to laiko Samsono sūnus karaliavo virš jų, ir nebuvo nė vieno, kuris nusižengtų jo įsakymui – mat jis įvykdė šį (žmogžudystės) aktą praėjus penkiolikai žiemų po to, kai gimė – ir filistinų karalystė tapo jo ir jo sėklos po jo. Todėl, mylimieji, yra gerai žinoma, kad filistinų karalystė priklauso Semo sėklai.

82 skyrius. Apie Abraomo nusileidimą į Egiptą

Ir mes taip pat galėtume informuoti jus, kad kai Dievas buvo davęs Abraomui šlovę ir turtus, jam trūko sūnaus. Ir Sara ir Abraomas kalbėjosi kartu savo guolyje, ir jis tarė jai: „Tu esi nevaisinga“, ir ji tarė jam: „Ne aš esu nevaisinga, bet tu pats“; ir jie toliau aptarinėjo šį reikalą ir ginčijosi kartu apie tai. Ir kilo badas Kanaano žemėje, ir Abraomas išgirdo, kad yra šiek tiek maisto Egipto žemėje, Faraono šalyje. Ir kai jis išleido visą savo nuosavybę labdarai vargšams bado dienomis, neapsirūpinęs rytojui, badas sustiprėjo Kanaano žemėje, ir jam trūko maisto valgyti. Ir jis tarė: „Aš dėkoju Dievui, kad tai, ką Jis man davė, aš išleidau savo tarnams. Bet dėl tavęs, mano seserie Sara, eikš, eikime į Egipto žemę, kad išgelbėtume save nuo mirties badu.“ Ir ji tarė jam: „Tebūnie tavo valia, o mano valdove, ir jei tu mirsi, aš mirsiu su tavimi, ir jei tu gyvensi, aš gyvensiu su tavimi; ne man prieštarauti tavo žodžiui per amžius.“ Ir tada jie pakilo ir leidosi į savo kelionę.

Ir kai jie prisiartino (prie Egipto), Abraomas tarė Sarai: „Vieno dalyko aš privalau tavęs paprašyti, ir padaryk tai, ko tavęs prašau“; ir Sara tarė: „Kalbėk, mano valdove.“ Ir jis tarė jai: „Aš girdėjau, kad egiptiečių papročiai yra be įstatymo, ir kad jie gyvena stabmeldystėje ir ištvirkavime. Ir kai jie pamatys tave, jie rezgs piktus kėslus prieš mane, ir nužudys mane dėl tavo gražios formos dailumo; nes tarp jų nėra nė vieno, kurį būtų galima palyginti su tavimi. Ir dabar, kad galėtum išgelbėti mano gyvybę, sakyk, jei atsitiktų taip, kad jie užduos tau klausimus apie mane: „Aš esu jo sesuo“, kad galėtum išgelbėti mano sielą nuo mirties svetimšalių ranka.“ Ir Sara tarė: „Tebūnie tavo valia. Žodį, kurį tu man sakai, aš pasakysiu, ir ką tu man sakai daryti, aš darysiu.“ Ir jie verkė ir garbino Dievą, ir atvyko į didįjį Egipto Karaliaus miestą.

Ir kai egiptiečiai pamatė Abraomą ir Sarą, jie stebėjosi jų išvaizdos grožiu, nes jie įsivaizdavo, kad jie buvo pagimdyti tos pačios motinos. Ir jie tarė Abraomui: „Kas tau yra ši moteris?“ Ir Abraomas tarė jiems: „Ji mano sesuo.“ Ir jie taip pat paklausė Saros: „Kas tau yra šis vyras?“ Ir ji tarė jiems: „Jis mano brolis.“ Todėl žmonės pranešė Faraonui, kad atvyko dailios formos pora, viena moteris, o kitas jaunas vyras, ir kad nėra nieko panašaus į juos visoje žemėje. Ir Faraonas džiaugėsi, ir jis nusiuntė žinią Abraomui, sakydamas: „Duok man savo seserį, kad galėčiau susižadėti su ja.“ Ir Abraomas mąstė savo prote, sakydamas: „Jei aš ją sulaikysiu, jis nužudys mane ir paims ją“; ir jis tarė: „Daryk taip, su sąlyga, kad padarysi mane gerai patenkintą.“ Ir Faraonas davė jam tūkstantį sidabro gabalų, ir paėmė Sarą, kad padarytų ją savo žmona. Ir jis įvedė ją į savo namus, ir pasodino ją ant savo lovos, ir Faraonas, Egipto Karalius, būtų suėjęs su ja. Bet Viešpaties Angelas pasirodė jam naktį, nešdamas ugnies kalaviją, ir prisiartino prie jo, ir apšvietė visą menę savo ugnine liepsna, ir norėjo nužudyti Faraoną. Ir Faraonas bėgo nuo vienos menės sienos prie kitos, ir nuo vieno menės kampo į kitą; kur tik jis ėjo, Angelas sekė paskui jį; ir nebuvo likę jokios vietos, kur jis galėtų pabėgti ir pasislėpti. Tada Faraonas ištiesė rankas ir tarė Angelui: „O valdove, atleisk man šią mano nuodėmę.“ Ir Angelas tarė jam: „Kodėl tu užpuoli (kito) vyro žmoną?“ Ir Faraonas tarė jam: „O valdove, nežudyk nekalto kraujo. Nes jis sakė man: „Ji mano sesuo“, ir todėl aš paėmiau ją sau nekaltai. Ką man daryti, kad išsigelbėčiau iš tavo rankų?“ Ir Angelas tarė jam: „Grąžink Abraomui jo žmoną, ir duok jam dovaną, ir išsiųsk jį į jo paties šalį.“ Ir tuojau pat Faraonas pasišaukė Abraomą, ir atidavė jam jo žmoną Sarą, kartu su tarnaite, kurios vardas buvo Agara, ir jis davė jam aukso, ir sidabro, ir brangių apdarų, ir išleido jį ramybėje.

Ir Abraomas su savo žmona sugrįžo į savo šalį ramybėje. Ir Sara tarė Abraomui: „Aš žinau, kad esu nevaisinga. Įeik pas šią mano tarnaitę, kurią Faraonas man davė; galbūt Dievas duos tau sėklą joje. O aš, mano asmuo susitraukė ir nuvyto, ir mano kūno žiedas išdžiūvo.“ Ir ji davė jam Agarą. Ir Abraomas įėjo pas Agarą, ir ji pastojo nuo jo, ir pagimdė sūnų ir pavadino jį vardu Izmaelis, kas yra, aiškinant, „Dievas išgirdo mane“. Ir vėliau Dievas davė Abraomui sėklą iš jo žmonos Saros, ir jis pradėjo Izaoką. Ir vėliau Sara ėmė pavydėti Izmaeliui, savo tarnaitės sūnui, nes jis pasieks vyrystę anksčiau nei jos sūnus, ir ji sakė: „Galbūt jis nužudys mano sūnų ir paveldės savo tėvo namus.“ Ir Abraomas aukojo aukas Dievui ir sakė: „Viešpatie, ką man daryti dėl Izmaelio, mano sūnaus, mano pirmagimio? Aš noriu, kad jis gyventų man priešais Tave, bet Sara, mano sesuo, pavydi, nes Tu davei man sėklą jos senatvėje.“ Izmaeliui buvo keturiolika metų, kai gimė Izaokas. Ir Dievas tarė Abraomui: „Ką sako Sara, yra tiesa; išvaryk tarnaitę su jos sūnumi Izmaeliu. Tegul Izmaelis gyvena priešais Mane, ir Aš padarysiu jį didele tauta, ir jis pradės dvylika tautų ir karaliaus virš jų. Ir Aš sudarysiu Savo sandorą su Izaoku, Savo tarnu, Saros sūnumi, ir jame Aš palaiminsiu visas žemės tautas, ir padarysiu jam didelę karalystę virš visų žemės tautų, ir danguje taip pat Aš padarysiu jį karaliumi.“

83 skyrius. Apie izmaelitų Karalių

Ir todėl Izmaelio vaikai tapo karaliais virš Terebo, ir virš Kebeto, ir virš Nubo ir Sinajaus, ir Kuerguės, ir Indijos, ir Moro, ir Memnono, ir Foko, ir Arso, ir Libano, ir Masėjos, nes jie buvo Semo sėkla. Ir Izaokas karaliavo virš Judo ir virš Amaleko, ir virš Kaito, ir Celto, ir Fazo, ir Edomo, ir Kipro, ir Romos, ir Antiochijos, ir Sirijos, ir Armėnijos, ir Palestinos, ir Etiopijos, ir Edomo, ir Filistijos, ir Bizantijos, ir Amaleko, ir Frygijos, ir Babilono, ir Jonijos, ir Ebrasto. Nes kaip Dievas prisiekė, Jis atidavė visas karalystes Semo sėklai, ir išaukštintą sostą bei valdžią Semo sėklai, lygiai kaip jo tėvas Nojus, Dievo žodžiu, palaimino savo sūnų Semą, sakydamas: „Būk viešpats savo broliams ir karaliauk virš jų.“ Ir tai, ką jis sakė, buvo nuoroda į Atpirkėją, mūsų visų Karalių, Jėzų Kristų, dangaus ir žemės Karalių, Kuris išaukština karalius, ir Kuris, kai Jam patinka, panaikina jų galią; nes Jam priklauso galia ir valdžia virš visų sukurtų dalykų per amžių amžius. Amen.

84 skyrius. Apie Etiopijos Karalių ir kaip jis sugrįžo į savo šalį

Ir Etiopijos Karalius sugrįžo į savo šalį su didžiu džiaugsmu ir linksmybe; ir žygiuodami su savo dainomis, ir savo dūdelėmis, ir savo vežimais, kaip dangiškųjų būtybių kariauna, etiopai atvyko iš Jeruzalės į Vako miestą per vieną dieną. Ir jie išsiuntė pasiuntinius laivais pranešti (apie jų atvykimą) Makedai, Etiopijos Karalienei, ir pranešti jai, kaip jie rado kiekvieną gerą dalyką, ir kaip jos sūnus tapo karaliumi, ir kaip jie atgabeno dangiškąjį Sioną. Ir ji liepė visai šiai šlovingai naujienai pasklisti plačiai, ir ji pasiuntė šauklį eiti aplinkui po visą šalį, kuri buvo jai pavaldi, įsakydama žmonėms pasitikti jos sūnų ir ypač dangiškąjį Sioną, Izraelio Dievo Padangtę. Ir jie pūtė ragus priešais ją, ir visi Etiopijos žmonės džiaugėsi, nuo mažiausio iki didžiausio, tiek vyrai, tiek moterys; ir kareiviai pakilo su ja pasitikti savo Karaliaus. Ir ji atvyko į Valdžios miestą, kuris yra vyriausiasis Etiopijos karalystės miestas; vėlesniais laikais šis (miestas) tapo vyriausiuoju Etiopijos krikščionių miestu. Ir jame ji liepė paruošti begalę kvepalų iš Indijos, ir iš Baltės iki Galatės, ir iš Alsou iki Azazato, ir liepė juos ten surinkti. Ir jos sūnus atvyko Azazato keliu į Vaką, ir jis išėjo į Masasą, ir pakilo į Burą, ir atvyko į Valdžios miestą, Etiopijos sostinę, kurią Karalienė pati pastatė ir pavadino „Dabra Makeda“, savo pačios vardu.

85 skyrius. Apie Karalienės Makedos džiūgavimą

Ir Karalius Dovydas atvyko su didžia pompastika į savo motinos miestą, ir tada jis pamatė aukštybėse dangiškąjį Sioną, skleidžiantį šviesą kaip saulė. Ir kai Karalienė tai pamatė, ji dėkojo Izraelio Dievui, ir šlovino Jį. Ir ji žemai nusilenkė, ir mušėsi į krūtinę, ir (tada) atlošė galvą ir žvelgė į dangų, ir dėkojo savo Kūrėjui; ir ji plojo rankomis, ir leido juoko šūksnius iš savo burnos, ir šoko ant žemės savo kojomis; ir ji papuošė visą savo kūną džiaugsmu ir linksmybe su pilniausia savo vidinio proto valia. Ir ką aš pasakysiu apie džiūgavimą, kuris vyko tada Etiopijos šalyje, ir apie žmonių džiaugsmą, tiek žmogaus, tiek gyvulio, nuo mažiausio iki didžiausio, ir tiek moterų, tiek vyrų? Ir paviljonai bei palapinės buvo pastatyti Dabra Makedos papėdėje lygumoje prie gero vandens, ir jie papjovė trisdešimt du tūkstančius penimų jaučių ir bulių. Ir jie pastatė Sioną ant Dabra Makedos tvirtovės, ir paruošė jai tris šimtus sargybinių, kurie mosavo kalavijais, kad saugotų Siono paviljoną, kartu su jos pačios vyrais ir jos didžiūnais, Izraelio galiūnais. Ir jos pačios sargyba buvo trys šimtai vyrų, kurie nešė kalavijus, ir be šių jos sūnus Dovydas turėjo septynis šimtus (sargybinių). Ir jie be galo džiaugėsi su didžia šlove ir malonumu (būdami apsirengę) puikiais apdarais, nes karalystė buvo valdoma jos nuo Alebos Jūros iki Oseikos Jūros, ir kiekvienas pakluso jos įsakymui. Ir ji turėjo be galo didžią garbę ir turtus; niekas prieš ją niekada neturėjo tokių, ir niekas po jos niekada neturės tokių. Tomis dienomis Saliamonas buvo Karalius Jeruzalėje, ir Makeda buvo Karalienė Etiopijoje. Abiem jiems buvo suteikta išmintis, ir šlovė, ir turtai, ir maloningumas, ir supratimas, ir balso grožis (arba kalbos iškalba), ir protas. Ir auksas bei sidabras buvo vertinami taip pigiai kaip žalvaris, ir turtingi audiniai, kuriuose auksas buvo įaustas, buvo tokie įprasti kaip lino drabužiai, ir galvijų bei arklių buvo nesuskaičiuojama galybė.

86 skyrius. Kaip Karalienė Makeda padarė savo sūnų Karaliumi

Ir trečią dieną Makeda perdavė savo sūnui septyniolika tūkstančių septynis šimtus rinktinių žirgų, kurie turėjo stebėti priešo kariuomenę, ir vėl plėšti priešo miestus, ir septynis tūkstančius septynis šimtus kumelių, kurios buvo atsivedusios kumeliukų, ir tūkstantį mulų patelių, ir septynis šimtus rinktinių mulų, ir garbės apdarų, aukso ir sidabro, matuojamo gomorais, ir matuojamo korais, vienur šešis, kitur septynis, ir ji perdavė savo sūnui viską, kas jam priklausė pagal įstatymą, ir visą savo karalystės sostą.

87 skyrius. Kaip Etiopijos didžiūnai (arba valdytojai) davė priesaiką

Ir Karalienė tarė savo didžiūnams: „Kalbėkite dabar ir prisiekite dangiškuoju Sionu, kad nepadarysite moterų karalienėmis ir nepasodinsite jų į Etiopijos karalystės sostą, ir kad niekas, išskyrus vyriškąją Dovydo, Karaliaus Saliamono sūnaus, sėklą, niekada nekaraliaus Etiopijoje, ir kad niekada nepadarysite moterų karalienėmis.“ Ir visi karaliaus namų didžiūnai prisiekė, ir valdytojai, ir patarėjai, ir administratoriai.

Ir ji padarė Elmerą ir Azariją vyriausiuoju kunigu ir vyriausiuoju diakonu, ir jie padarė karalystę iš naujo, ir Izraelio galiūnų sūnūs vykdė Įstatymą, kartu su savo Karaliumi Dovydu, Liudijimo Padangtėje, ir karalystė buvo padaryta iš naujo. Ir žmonių širdys švietė, regint Sioną, Dievo Įstatymo Padangtę, ir Etiopijos žmonės atmetė savo stabus, ir jie garbino savo Kūrėją, Dievą, Kuris juos sukūrė. Ir Etiopijos vyrai apleido savo darbus, ir pamilo teisumą bei teisingumą, kuriuos Dievas myli. Jie apleido savo ankstesnius ištvirkavimus, ir pasirinko tyrumą stovykloje, kuri buvo dangiškojo Siono akivaizdoje. Jie apleido būrimą ir magiją, ir pasirinko atgailą bei ašaras dėl Dievo. Jie apleido pranašavimą paukščiais ir ženklų naudojimą, ir jie grįžo klausytis Dievo ir aukoti Jam aukas. Jie apleido dievų, kurie buvo velniai, malonumus, ir pasirinko Dievo tarnystę ir šlovinimą. Jeruzalės dukterys patyrė gėdą, o Etiopijos dukterys buvo laikomos garbėje; Judo duktė buvo liūdna, tuo tarpu Etiopijos duktė džiaugėsi; Etiopijos kalnai džiaugėsi, o Libano kalnai gedėjo. Etiopijos žmonės buvo pasirinkti (iš) tarp stabų ir drožinių, o Izraelio žmonės buvo atmesti. Siono dukterys buvo atmestos, o Etiopijos dukterys buvo pagerbtos; Izraelio seniai tapo paniekos objektais, o Etiopijos seniai buvo pagerbti. Nes Dievas priėmė tautas, kurios buvo atmestos, ir atmetė Izraelį, nes Sionas buvo atimtas iš jų ir atkeliavo į Etiopijos šalį. Nes kur tik Dievui patinka, kad ji gyventų, ten yra jos buveinė, ir kur Jam nepatinka, kad ji gyventų, ji negyvena; Jis yra jos įkūrėjas, ir Kūrėjas, ir Statytojas, Gerasis Dievas Savo šventumo šventykloje, Savo šlovės buveinėje, su Savo Sūnumi ir Šventąja Dvasia, per amžių amžius. Amen.

Ir Makeda, Etiopijos Karalienė, atidavė karalystę savo sūnui Dovydui, Izraelio Karaliaus Saliamono sūnui, ir ji tarė jam: „Imk (karalystę). Aš atidaviau (ją) tau. Aš padariau Karaliumi tą, kurį Dievas padarė Karaliumi, ir aš pasirinkau tą, kurį Dievas pasirinko kaip Savo Paviljono saugotoją. Aš esu labai patenkinta tuo, kurį Dievui Patiko padaryti Savo Sandoros Padangtės ir Savo Įstatymo pasiuntiniu. Aš išaukštinau tą, kurį Dievas išaukštino (kaip) Savo našlių globėją, ir aš pagerbiau tą, kurį Dievas pagerbė (kaip) maisto davėją našlaičiams.“

Ir Karalius pakilo ir susijuosė savo apdarą, ir jis žemai nusilenkė priešais savo motiną, ir tarė jai: „Tu esi Karalienė, o mano Valdove, ir aš tarnausiu tau visame kame, ką man įsakysi, ar tai būtų mirčiai, ar tai būtų gyvenimui. Kur tik mane siųsi, aš būsiu siunčiamas, ir kur tik liepsi man būti, ten aš būsiu, ir ką tik įsakysi man daryti, tą aš darysiu. Nes tu esi galva, o aš esu pėda, ir tu esi Valdovė, o aš esu tavo vergas; viskas bus atlikta pagal tavo įsakymą, ir niekas nenusižengs tavo paliepimui, ir aš darysiu viską, ko tu nori. Bet melskis už mane, kad Izraelio Dievas išgelbėtų mane nuo Savo rūstybės. Nes Jis užsirūstins – pagal tai, ką jie mums sako – jei mes nepadarysime savo širdžių teisingų vykdyti Jo Valią, ir jei mes noriai nesilaikysime visų Jo įsakymų Siono, Dievo šlovės buveinės, atžvilgiu. Nes Jo kariaunos Angelas yra su mumis, kuris nukreipė mus ir atvedė mus čia, ir jis nei pasitrauks nuo mūsų, nei apleis mus.

Ir dabar, klausykis manęs, o mano Valdove. Jei aš ir tie, kurie bus po manęs, elgsimės teisingai ir vykdysime Jo Valią, Dievas gyvens su mumis, ir apsaugos mus nuo viso pikto ir nuo mūsų priešo rankos. Bet jei mes neišlaikysime savo širdžių teisingų su Juo, Jis užsirūstins ant mūsų, ir nugręš Savo veidą nuo mūsų, ir nubaus mus, ir mūsų priešai apiplėš mus, ir baimė bei drebėjimas ateis pas mus iš vietos, iš kurios mes jų nesitikime, ir jie sukils prieš mus, ir nugalės mus kare, ir sunaikins mus. Kita vertus, jei mes vykdysime Dievo Valią, ir darysime tai, kas teisinga Siono atžvilgiu, mes tapsime išrinktaisiais vyrais, ir niekas neturės galios elgtis su mumis piktai Jo šventumo kalne, kol Jo buveinė yra su mumis.

Ir štai, mes atsigabenome su savimi visą karalystės Įstatymą ir Dievo įsakymą, kurį vyriausiasis kunigas Sadokas paskelbė mums, kai patepė mane valdžios aliejumi Dievo šventovės namuose, aliejaus ragui, kuris yra kunigystės ir karalystės tepalas, esant jo rankoje. Ir jis atliko mums tai, kas buvo parašyta Įstatyme, ir mes buvome patepti; Azarijas kunigystei, o aš karalystei, ir Almėjus, Dievo burna, Įstatymo saugotojas, tai yra, Siono saugotojas, ir Karaliaus Ausis kiekviename teisumo kelyje. Ir jie įsakė man, kad aš nieko nedaryčiau, nebent su jų patarimu, ir jie pastatė mus priešais Karalių ir priešais Izraelio vyresniuosius, ir visi žmonės girdėjo, kai kunigas Sadokas davė mums įsakymus. Ir ragai bei vargonai buvo pučiami, ir jų arfų bei muzikos instrumentų garsai, ir jų šūksnių triukšmas, kuris buvo sukeltas tuo metu, buvo Jeruzalės vartuose. Bet ką aš papasakosiu jums, o jūs, kurie buvote ten? Mums atrodė, kad žemė drebėjo nuo pat savo pamatų, ir kad dangus virš mūsų galvų griaudėjo, ir širdis drebėjo kartu su keliais.“

88 skyrius. Kaip jis pats papasakojo savo motinai, kaip jie padarė jį Karaliumi

„Ir kai šie nutilo, pakilo kunigas, kuris davė mums Įsakymus, su Dievo baime, ir jis liejo ašaras, kol mūsų kūnai virpėjo ir mūsų ašaros tekėjo žemyn. Dievas iš tikrųjų yra, be melo, mūsų širdyse, ir Jis gyvena Savo įsakyme. Ir Jo įsakymas yra ištariamas, ir jis nepasitraukia nuo tų, kurie myli Jį ir kurie laikosi Jo įsakymo, ir Jis yra su jais nuolatos. Ir dabar, klausykite teismo ir įstatymų, kuriuos Izraelio galiūnų vyresnieji ir sūnūs atnešė, kuriuos jie parašė priešais Karalių Saliamoną ir davė mums, kad mes nenukryptume nei į dešinę, nei į kairę nuo to, ką jie mums įsakė. Ir jie taip pat pasakė mums ir leido mums suprasti, kad mes nešame mirtį ir gyvenimą, ir kad mes esame panašūs į žmogų, kuris turi ugnį kairėje rankoje ir vandenį dešinėje, ir kuris gali įkišti ranką į tai, kas jam patinka. Nes bausmė ir gyvenimas yra ten parašyti; tiems, kurie darė bloga – bausmė, ir tiems, kurie darė gera – gyvenimas.“

Ir Elmeras bei Azarijas išnešė tą raštą, kuris buvo parašytas priešais Dievą ir priešais Izraelio Karalių, ir jie perskaitė jį priešais Makedą ir priešais didžiuosius Izraelio vyrus. Ir kai jie išgirdo šiuos žodžius, visi tie, kurie buvo aplinkui, tiek maži, tiek dideli, nusilenkė ir parpuolė, ir jie pašlovino Dievą, Kuris leido jiems išgirsti šiuos žodžius ir davė jiems šį įsakymą, kad jie vykdytų Dievo teisingumą ir teismą. Ir be to, Jis padarė juos Savo namų nariais, nes Sionas buvo tarp jų, ir ji yra Dievo šlovės buveinė, ir ji išgelbėjo juos nuo viso pikto, ir palaimino jų žemių vaisius, ir padaugino jų avis bei galvijus, ir palaimino jų vandens šulinius, ir palaimino jų darbus, ir jų sodų vaisius, ir leido jų vaikams užaugti, ir saugojo jų senius, ir tapo priešakine sargyba bei ariergardu, kur tik jie gyveno, ir nugalėjo jų priešus, kur tik jie ėjo. Ir visi Etiopijos žmonės džiaugėsi.

Ir Karalienė tarė savo sūnui: „Mano sūnau, Dievas davė tau teisę, vaikščiok joje ir nepasitrauk nuo jos, nei į dešinę, nei į kairę. Ir mylėk Viešpatį, savo Dievą, nes Jis yra gailestingas paprastos širdies žmonėms. Nes Jo kelias yra žinomas iš Jo įsakymo, ir Jo gerumas yra suvokiamas per vadovavimąsi Jo žodžiu.“

Tada ji atsisuko į Elmerą ir Azariją bei visus Izraelio galiūnus (sakydama): „Saugokite jį ir mokykite jį Dievo karalystės kelio, ir mūsų Valdovės Siono garbės. Ir ko mūsų Valdovė nemyli, to nedarykime. Sakykite mums (tai) teisingai ir atidžiai per amžius ir iš kartos į kartą, kad ji neužsirūstintų ant mūsų, jei mes neatliksime jos tarnystės gerai, kad Dievas galėtų gyventi su mumis. O tu, mano sūnau, klausykis savo tėvų žodžio, ir vaikščiok jų patarime. Ir tegul gėrimas nepadaro tavęs kvailu, nei moterys, nei didžiavimasis apdarais, nei žirgų kamanos ir papuošimai, nei vaizdas karo ginklų tų, kurie yra priekyje ar gale. Bet tegul tavo pasitikėjimas būna Dieve ir Sione, Dievo, tavo Kūrėjo, Įstatymo Padangtėje, kad galėtum nugalėti savo priešą, ir kad tavo sėkla žemėje pasidaugintų, ir kad tavo nedraugai ir priešininkai, arti ir toli, būtų nuversti.“

Ir tų galiūnų sūnūs atsakė ir tarė vienu balsu: „O mūsų Valdove, mes esame su jumis visada, ir mes atsiminsime valdovą Karalių. Štai, tai, kas parašyta, ir to vykdymas įvyks, jei Izraelio Dievas bus jam padėjėjas, ir jei jis klausysis savo motinos žodžio; ir mes informuosime jį apie gerų darbų darymo kelią. Nes nėra nieko, kas būtų randamas šiomis dienomis toks išmintingas kaip tu, išskyrus mūsų valdovą Karalių. Tu patraukei mus čia kaip savo tarnus su mūsų Valdove, dangiškuoju Sionu, Viešpaties, mūsų Dievo, Įstatymo Padangte, lygiai kaip žmogus traukia kupranugarį, kuris yra pakrautas vertingais daiktais, su mažu gabalėliu plonos, tvirtos virvės, pritvirtintos virš jo nosies. Ir dabar neatmesk mūsų ir nesielk su mumis kaip su svetimais žmonėmis, bet padaryk mus panašius į savo vergus, kurie plauna tavo kojas, nes ar mes mirsime, ar mes gyvensime, mes esame su tavimi; mes nebeturime jokios vilties savo gimimo šalyje, bet tik tavyje ir mūsų Valdovėje, dangiškajame Sione, Dievo šlovės buveinėje.“

89 skyrius. Kaip Karalienė kalbėjo Izraelio Vaikams

Ir Karalienė atsakė ir tarė jiems: „Ne kaip su tarnais, kaip sakote, bet kaip su tėvu ir mokytoju elgsimės su jumis. Nes jūs esate Dievo Įstatymo sergėtojai, ir Izraelio Dievo įsakymo vadovai, ir Dievo namų žmonės, ir Siono, Dievo Įstatymo Padangtės, sergėtojai, ir mes nenorime nusižengti jūsų įsakymams, nes jūs būsite mums vedliai į Dievo kelią tolyn nuo viso pikto. Jums tarus mes pasitrauksime nuo to, kuo Dievas nėra patenkintas, ir mes prisiartinsime prie kiekvieno gero dalyko, kuriuo Dievas yra patenkintas, jums įsakius. Tik mokykite visą šią tautą, ir mokykite juos žinojimo žodžių, nes niekada anksčiau jie negirdėjo tokių dalykų, kokius girdėjo šią dieną. Tik tuos, kurie turi supratimą savyje, išmintis ir supratimas apšviečia kaip saulės šviesa. O aš iki šiol nesu gėrusi giliai žinojimo vandens. Dabar jis saldesnis už medų, ir numalšina troškulį labiau nei vynas, ir jis pasotina ir priverčia išmintį kunkuliuoti, ir jis stimuliuoja supratimą, ir priverčia žmogų lieti žodžius kaip girtą, ir padaro netvirtą žmogų lyg skrendantį, ir padaro žmogų tokį karštą, kaip tas, kuris neša sunkų krovinį sunkiu keliu išdžiūvusioje žemėje, kuri yra deginama liepsnojančios saulės. Kai išmintingųjų širdys yra atviros pranašystei ir žinojimui, jie nebijo karaliaus dėl jo šlovės didybės, jei jis nusigręžia nuo Dievo kelio. Ir įsidėmėkite tai: Įstatymo žodis, kuris buvo ištartas, iš tikrųjų yra supratimas tiems, kurie jo trokšta, ir kurie jį įsigeria ir pasineria jame. Aš meldžiu Tavęs, O Viešpatie, Izraelio Dieve, Tu Švenčiausias iš Šventųjų, suteik man, kad aš galėčiau sekti paskui išmintį, ir netapčiau atstumtąja; suteik man, kad aš galėčiau pasidaryti ją siena sau, ir niekada nenukrisčiau; suteik, kad aš galėčiau pasidaryti ją pamatu sau, ir niekada nebūčiau nuversta; suteik, kad aš galėčiau stovėti ant jos (taip tvirtai) kaip stulpas, ir niekada nesusvyruočiau; suteik, kad aš galėčiau pasislėpti joje, ir niekada nebūčiau iš jos išplėšta; suteik, kad aš galėčiau statydintis ant jos, ir nenuvirsčiau; suteik, kad aš galėčiau tapti energinga per ją, ir nekenčiau nuo išsekimo; suteik, kad aš galėčiau stovėti per ją, ir nenukrisčiau; suteik, kad aš galėčiau laikytis jos, ir nepaslysčiau; suteik, kad aš galėčiau tvirtai ją sučiupti, ir nenuslystum; suteik, kad aš galėčiau gyventi joje jos ramybėje; (suteik, kad) aš galėčiau pasisotinti prie jos stalo, ir neveimčiau, ir gerčiau ją ir nepasigerčiau nuo jos, ir būčiau pasotinta ja ir neišspjaučiau jos.

Aš gėriau jos, bet nesusvyravau; aš svyravau per ją, bet nenukritau; aš kritau dėl jos, bet nebuvau sunaikinta. Per ją aš pasinėriau į didžią jūrą ir pagavau jos gelmių vietoje perlą, kuriuo esu turtinga. Aš nusileidau kaip didelis geležinis inkaras, kuriuo žmonės inkaruoja laivus nakčiai atviroje jūroje, ir aš gavau žibintą, kuris man šviečia, ir aš iškilau supratimo valties virvėmis. Aš nuėjau miegoti jūros gelmėse, ir nebūdama vandens užlieta, aš sapnavau sapną. Ir man atrodė, kad mano įsčiose buvo žvaigždė, ir aš stebėjausi tuo, ir aš laikiau ją ir padariau ją stiprią saulės spindesyje; aš laikiau ją, ir aš niekada jos nepaleisiu. Aš įėjau pro išminties lobyno duris ir pasisėmiau sau supratimo vandenų. Aš įėjau į saulės liepsnos kaitrą, ir ji apšvietė mane savo spindesiu, ir aš pasidariau iš jos skydą sau, ir aš išsigelbėjau pasitikėdama ja, ir ne tik aš viena, bet visi tie, kurie keliauja išminties pėdomis, ir ne tik aš viena, bet visi mano šalies, Etiopijos karalystės, žmonės, ir ne tik tie, bet tie, kurie keliauja jų keliais, tautos, kurios yra aplinkui. Nes Viešpats davė mums sėklą Sione ir buveinę Jeruzalėje. Ir be to, mums atiteko dalis su tais, kuriuos Jis išsirinko, Jokūbo sėkla, nes Jis paskyrė Savo buveinę pasilikti su mumis. Nuo šio laiko jie yra nuleisti žemyn, ir nuo šio laiko mes esame pastatyti stačiai. Nuo šio laiko jie yra niekinami ir atmetami, ir nuo šio laiko mes būsime gerbiami ir mylimi per amžių amžius ir per visas kartas, kurios ateis.

O jūs, o kilmingieji, klausykite manęs, ir gerai išmokite tai, kas išeina iš mano burnos ir mano žodžių. Mylėkite tai, kas teisinga, ir nekęskite melo, nes tai, kas teisinga, yra teisumas, o melas yra nedorybės galva. Ir jūs nenaudokite apgaulės ir priespaudos tarpusavyje, nes Dievas gyvena su jumis, ir Jo šlovės buveinė yra tarp jūsų; nes jūs tapote Jo namų nariais. Ir nuo šio laiko liaukitės laikytis savo ankstesnių papročių, (būtent) pranašavimo iš paukščių, ir iš ženklų, ir burtų naudojimo, ir užkeikimų, ir ženklų, ir magijos. Ir jei po šios dienos bus rastas koks nors žmogus, kuris laikosi visų savo ankstesnių papročių, jo namai bus apiplėšti, ir jis, ir jo žmona, ir jo vaikai bus pasmerkti.“

Ir Karalienė tarė Azarijui: „Kalbėk ir pareikšk, kaip labai myli mūsų Valdovę su jos Dangiškuoju Karaliumi.“

90 skyrius. Kaip Azarijas gyrė Karalienę ir jos miestą

Ir Azarijas pakilo ir tarė Karalienei: „O mūsų Valdove, tikrai nėra nė vieno panašaus į tave išmintimi ir supratimu – kurie tau buvo duoti Dievo – išskyrus mano valdovą Karalių, kuris atvedė mus į šią žemę su mūsų Valdove Sionu, šventąja ir dangiškąja Dievo Įstatymo Padangte. Dabar mes ir mūsų senovės tėvai sakėme: „Dievas nepasirinko nieko, išskyrus Jokūbo Namus, mus Jis pasirinko, mus Jis padaugino, mus Jis laikė, kad Jam įtiktume, ir Jis padarė mus karaliais ir padarė mus Savo namų nariais, ir Jo šlovės bei Jo sandoros Padangtės patarėjais. O dėl šalies, mes sakome, kad Jis nepasirinko jokios šalies, išskyrus mūsų, bet dabar mes matome, kad Etiopijos šalis yra geresnė už Judo šalį. Ir nuo to laiko, kai atvykome į jūsų šalį, viskas, ką matėme, mums pasirodė gera. Jūsų vandenys yra geri ir jie duodami be kainos (arba užmokesčio), ir (mes turime) orą be vėduoklių, ir laukinis medus yra toks (gausus) kaip turgaus aikštės dulkės, ir galvijų kaip jūros smėlio. Ir dėl to, ką matėme, nėra nieko bjauraus, ir nėra nieko pikto tame, ką girdime, ir tame, ant ko vaikštome, ir tame, ką liečiame, ir tame, ką ragaujame savo burnomis. Bet yra vienas dalykas, kurį norėtume paminėti: jūs esate juodi veidu – aš tik konstatuoju šį (faktą), nes matau (kad esate) – bet jei Dievas apšviečia (t. y. padaro baltas) jūsų širdis, (kiek tai susiję su jūsų spalva) niekas negali jums pakenkti.

Ir susilaikykite nuo mėsos, kuri pastipo pati, ir nuo kraujo, ir nuo kūnų, sudraskytų laukinių žvėrių, ir nuo ištvirkavimų, ir nuo visko, ko Dievas nekenčia, kad mes galėtume džiaugtis jumis, matydami jus bijančius Dievo ir drebančius dėl Jo žodžio; lygiai kaip Dievas įsakė mūsų tėvams ir tarė Mozei: „Duok jiems įsakymus apie viską, ir liepk jiems laikytis Mano Įstatymo ir Mano Potvarkio.“ Ir nenukrypkite nei į dešinę, nei į kairę nuo to, ką mes įsakome jums šią dieną; ir dabar (mes įsakome) jums, kad garbintumėte Dievą, Šventąjį Izraelio (Dievą), ir vykdytumėte Jo gerą valią; nes Jis atmetė mūsų tautą, lygiai kaip mūsų pranašai pranašavo, ir pasirinko jus. Argi Dievas, jūsų Kūrėjas, nepriklauso jums visiems? Ką Dievui bus sunku padaryti, jei Jis myli mus ir nekenčia jų? Nes viskas priklauso Jam, ir viskas yra Jo rankų darbas, ir nėra nieko neįmanoma Viešpačiui, Izraelio Dievui.

Ir klausykite Jo įsakymo, kurį aš jums paskelbsiu. Tegul niekas nenugali savo artimo smurtu. Neplėškite savo kaimynų nuosavybės. Jūs neturite plūsti vienas kito, ir jūs neturite engti vienas kito, ir jūs neturite vaidytis vienas su kitu. Ir jei atsitiktinai gyvulys, priklausantis jūsų kaimynui, ateina tarp jūsų turto, nebūkite akli tam faktui, bet priverskite jį grįžti pas jį. Ir jei nežinote, kas yra turto savininkas, pasaugokite jį jam, ir kai tik sužinosite, kam jis priklauso, grąžinkite jo turtą jam. Ir jei jūsų kaimyno turtas įkrito į duobę, ar į šulinį, ar į daubą, ar į griovį, nepraeikite pro šalį ir nepalikite, kol nepasakysite jam ir nepadėsite jam ištraukti gyvulį. Ir jei žmogus iškasė šulinį arba pastatė bokštą (arba pastogę), jis neturi palikti šulinio be dangčio ar bokšto be stogo. Ir jei yra žmogus, kuris neša sunkų krovinį, arba jei krovinys nuslydo nuo žmogaus, kuris jį neša, jūs neturite praeiti savo keliu, kol nepadėsite jam jį pakelti arba palengvinti jam; nes jis yra jūsų brolis. Jūs neturite virti jauno gyvulio jo motinos piene. Jūs neturite pažeisti vargšo ir našlaičių teisės. Jūs neturite žiūrėti į asmenį, ir jūs neturite imti kyšių, kad iškraipytumėte teisę ir liudytumėte melagingai.

Ir kai rasite paukštį savo žemėje su jos jaunikliais, jūs turite pasigailėti jos gyvybės ir neatimti jos jauniklių, kad jūsų dienos būtų ilgos žemėje, ir jūsų sėkla būtų palaiminta dienų ilgumu. Ir kai pjaunate savo maisto derlių, jūs neturite stengtis nupjauti viską. Nesurinkite to, kas nukrenta nuo jo, ir pėdų, kuriuos pamiršote, palikite, kai grįžtate, ir neimkite jų, bet palikite juos svetimšaliui jūsų mieste, kad Dievas palaimintų jūsų žemės vaisius. Ir jūs neturite daryti netyrumo, ir jūs neturite teisti šališkai, ir jūs neturite elgtis engėjiškai vienas su kitu jokiame dalyke, kad būtumėte palaiminti, ir kad jūsų žemės vaisiai padaugėtų, ir kad būtumėte išgelbėti nuo Įstatymo prakeikimo, kurį Dievas įsakė, sakydamas: „Jie prakeiks blogio darytoją.“ Ir Jis parašė, sakydamas: „Tas, kuris išveda aklą žmogų iš jo kelio, yra prakeiktas. Ir tas, kuris kalba bjaurius žodžius kurčiam (arba nebyliam) žmogui, yra prakeiktas. Ir tas, kuris suteršia savo tėvo lovą, yra prakeiktas. Ir tas, kuris muša savo kaimyną klasta, yra prakeiktas. Ir tas, kuris iškraipo teisingumą svetimšaliui, kad galėtų pralieti nekaltą kraują, yra prakeiktas. Ir tas, kuris elgiasi su savo tėvu ir savo motina nepagarbiai, yra prakeiktas. Ir tas, kuris padaro bjaurų drožinį iš akmens ar lydyto metalo, žmogaus rankų darbą, ir pastato jį ir paslepia jį savo namuose, ir garbina jį kaip dievą, netikėdamas, kad Dievas yra dangaus ir žemės Kūrėjas, Kuris sukūrė Adomą pagal Savo paties atvaizdą ir panašumą, ir paskyrė jį virš visko, ką Jis sukūrė, mums visiems esant Jo darbu – žmogus, kuris netiki (tuo), tebūnie prakeiktas! Amen. Ir tas, kuris guli su gyvuliu, tebūnie prakeiktas. Ir tas, kuris guli su vyru kaip su moterimi, tebūnie prakeiktas. Ir tas, kuris nužudo gyvybę, nekaltą kraują, klasta ir smurtu, tebūnie prakeiktas.“

Ir virš visų šių dalykų jūs neturite garbinti jokių kitų dievų, nes Dievas yra pavydus dėl tų, kurie Jį niekina ir taip daro, ir Jis nukreipia Savo veidą į juos, kol išrauna jų gyvybes iš žemės, ir ištrina jų atminimą per amžius. Palaiminti tie, kurie klauso Dievo balso, ir vykdo bei laikosi (Jo įsakymų). Ir palaiminti tie, kurie pasitraukia nuo tų, kurie daro bloga, kad nė viena iš bausmių, kurios ištiks nusidėjėlius, nekristų ant jų. Ir jei bus taip, kad tu laikysiesi Dievo žodžio, pasitrauk nuo nusidėjėlių kelio, kad nebūtum mušamas lazda, kuria jie bus mušami. Lygiai kaip Dovydas, mūsų valdovo Dovydo senelis, sako: „Dievas neleis nusidėjėlių lazdai (kristi) ant teisiųjų dalies“, kad teisieji nekeltų savo rankų smurtui (arba priespaudai). Kai žmogus turi galią daryti tai, kas gera, ir jis stebi save ir pasako savo kaimynui, jis tampa tarytum dviejų talentų savininku, ir dar kiti du talentai pridedami jam, ir jis gauna gausų atlygį iš Dievo. Nes jis padarė tai pats ir išmokė savo kaimyną tai daryti, ir dėl to jo atlygis bus be galo didelis. Ir vėl, palaiminti būsite, jei duosite savo nuosavybę be lupikavimo ir ne kaip paskolas.“

91 skyrius. Štai ką jūs valgysite: kas yra tyra ir kas yra netyra

Ir štai ką jūs valgysite: tai, kas tyra, ir tai, kas nėra tyra. Jautį, avį, ožką, aviną, elnią, gazelę, buivolą, deškena antilopę, vel antilopę, oriksą, zeroną, ir kiekvieną gyvūną, kurio nagos skeltos, ir gromuliuojančius gyvūnus valgykite. O šių nevalgykite iš tų, kurie gromuliuoja ir turi skeltas nagas: kupranugarių ir kiškio, ir damano, nes jie gromuliuoja, bet jų nagos nėra skeltos. Vilko ir kiaulės nevalgykite, nes jų nagos yra skeltos, bet jie negromuliuoja: nevalgykite to, kas netyra. Visa, kas vandenyse turi pelekus ir žvynus, valgykite; kas yra netyra juose, nevalgykite. Iš paukščių visus, kurie yra tyri, valgykite, bet nevalgykite šių: erelio, grifo, jūrinio erelio, erelio žuvininko, vanago ir panašių, varno, stručio, pelėdos, žuvėdros, garnio, gulbės, ibio, pelikano, vanago, kukučio, naktikovio, raganosio paukščio, kormorano, nendrinės vištelės ir šikšnosparnio; šie yra netyri. Ir nevalgykite skėrio nei nieko iš jo rūšies, nei akaro, nei nieko iš jo rūšies, nei žiogo, nei nieko iš jo rūšies, nei lauko skėrio, nei nieko iš jo rūšies. Iš tų, kurie skraido (arba šokinėja) ir turi dvi ar keturias ar šešias kojas, jų mėsa netyra, nevalgykite jos. Ir nelieskite jų negyvų kūnų, ir kas palies juos, bus netyras iki vakaro.

Šiuos dalykus mes paskelbėme jums, kad galėtumėte laikytis ir vykdyti Dievo baimę, idant būtumėte palaiminti šioje savo šalyje, kurią Dievas jums davė dėl dangiškojo Siono, Dievo Įstatymo Padangtės, nes dėl jos jūs buvote išrinkti. O mūsų tėvai buvo atmesti, nes Dievas atėmė iš jų Sioną, Dievo Įstatymo Padangtę, kad saugotų jus ir jūsų sėklą per amžius. Ir Jis palaimins jūsų žemės vaisius, ir Jis padaugins jūsų galvijus, ir saugos juos visame kame, kur jie turi būti saugomi.

O dėl tavęs, o mano Valdove, tavo išmintis yra gera, ir ji pranoksta žmonių išmintį. Nėra nieko, ką būtų galima palyginti su tavimi tavo intelekto atžvilgiu, ne tik moterų, kurios buvo sukurtos iki šiol, intuicijos atžvilgiu, bet tavo širdies supratimas yra gilesnis nei vyrų, ir nėra nieko, ką būtų galima palyginti su tavimi tavo supratimo gausoje, išskyrus mano valdovą Saliamoną. Ir tavo išmintis taip smarkiai pranoksta Saliamono, kad tu sugebėjai atitraukti čia Izraelio galiūnus ir Dievo Įstatymo Padangtę savo supratimo virvėmis, ir tu nugriovei jų stabų namus, ir sunaikinai jų atvaizdus, ir tu apvalei tai, kas buvo netyra tavo tautoje, nes tu nuvarei nuo jų tai, ko Dievas nekenčia.

O dėl tavo vardo, Dievas paruošė jį (ypatingai), nes Jis pavadino tave „Makeda“, kieno aiškinimas yra „Ne taip“. Apsvarstyk (žmones) savo tautos, kuriais Dievas nebuvo labai patenkintas, ir tu sakysi: „Ne taip (tai) gera, bet teisinga, kad mes garbintume Dievą“; „Ne taip gera garbinti saulę, bet teisinga garbinti Dievą“, tu sakysi. „Ne taip gera klausinėti žynio, bet geriau pasitikėti Dievu“, tu sakysi. „Ne taip gera griebtis magijos veiksmų, bet geriau remtis į Šventąjį Izraelio (Dievą)“, tu sakysi. „Ne taip gera aukoti aukas akmenims ir medžiams, bet teisinga aukoti aukas Dievui“, tu sakysi. „Ne taip gera ieškoti pranašysčių iš paukščių, bet teisinga sudėti pasitikėjimą į Kūrėją“, tu sakysi.

Ir be to, kadangi tu pasirinkai išmintį, ji tapo tau motina; tu ieškojai jos, ir ji tapo tau lobiu. Tu padarei ją prieglobsčio vieta sau, ir ji tapo tau siena. Tu troškai jos karštai, ir ji pamilo tave labiau už viską. Tu sudėjai savo pasitikėjimą į ją, ir ji priglaudė tave prie savo krūtinės kaip vaiką. Tu mylėjai ją, ir ji tapo tau tokia, kokios troškai. Tu pagriebei ją, ir ji nepaleis tavęs iki tavo mirties dienos. Tu buvai sielvartinga dėl jos, ir ji padarė tave džiūgaujančia per amžius. Tu triūsei dėl jos, ir ji padarė tave energinga per amžius. Tu alkai dėl jos, ir ji pripildė tave maisto per amžius. Tu troškai išminties, ir ji davė tau gerti gausiai per amžius. Tu kentėjai vargus dėl išminties, ir ji tapo tau išgydymu per amžius. Tu padarei save kurčia dėl išminties, ir ji padarė tave girdinčia per amžius. Tu padarei save akla dėl išminties, ir ji apšvietė tave labiau už saulę per amžius. Ir visa tai atsitiko iš Dievo, nes tu mylėjai išmintį per amžius. Nes išmintis, ir žinojimas, ir supratimas yra iš Viešpaties. Supratimą ir žinojimą, ir išminties pradžią, ir Viešpaties baimę, ir žinojimą, ir gėrio suvokimą, ir užuojautą, ir gailestingumą, kuris egzistuoja per amžius, visus šiuos dalykus tu radai, o mano Valdove, pas Izraelio Dievą, Švenčiausiąjį iš šventųjų, širdžių Žinovą, Kuris ištiria tai, kas yra žmogaus širdyje; iš Jo yra viskas. Ir atsitiko Dievo Valia, kad Sionas atvyko į šią Etiopijos šalį, ir jis bus vadovas mūsų Karaliui Dovydui, Dievo mylėtojui, jos paviljono sergėtojui, ir Jo šlovės buveinės valdytojui.“

92 skyrius. Kaip jie atnaujino Dovydo karalystę

Ir Azarijas tarė: „Atneškite čia jubiliejinius trimitus, ir eikime į Sioną, ir ten mes padarysime naują mūsų valdovo Dovydo karalystę.“ Ir jis paėmė valdžios aliejaus ir pripildė ragą (juo), ir jis patepė Dovydą tepalu, tai yra, valdžios aliejumi. Ir jie pūtė ragus ir dūdeles, ir trimitus, ir mušė būgnus, ir grojo visų rūšių muzikos instrumentais, ir buvo dainavimas, ir šokiai, ir žaidimai, ir (pasirodymai) su žirgais ir skydininkais, ir visi Etiopijos šalies žmonės, vyrai ir moterys, dalyvavo, maži ir dideli, ir mažieji juodaodžiai, šeši tūkstančiai skaičiumi, ir moterys mergelės, kurias Azarijas buvo išrinkęs Siono moterimis pagal įstatymą, kurias Karalius Dovydas buvo paskyręs stalo ir puotų (tarnystei) karališkoje tvirtovėje, kai jis ten pakildavo (apsirengęs) gryno aukso apdarais. Ir tokiu būdu buvo atnaujinta Dovydo, Izraelio karaliaus Saliamono sūnaus, karalystė sostinėje, Makedos Kalne, Siono Namuose, kai Įstatymas buvo įtvirtintas pirmą kartą Etiopijos Karaliaus.

Ir tada, kai jis užbaigė Įstatymo įtvirtinimą, jie sukūrė, pagal tai, ką buvo matę Jeruzalėje, Įstatymą Siono Namuose karalystės didžiūnams, ir tiems, kurie buvo viduje, ir tiems, kurie buvo lauke, ir tautai, ir saloms, ir miestams, ir provincijoms; ir visiems gyventojams bei visiems jų gentainiams jie sukūrė potvarkius tuo pačiu būdu. Ir taip rytinė Etiopijos Karaliaus karalystės siena yra Gazos miesto pradžia Judo žemėje, tai yra, Jeruzalė; ir jos siena yra Jericho Ežeras, ir ji praeina pro jo jūros pakrantę į Lebą ir Sabą; ir jos siena nusileidžia į Bisį ir Asnetą; ir jos siena yra Juodaodžių ir Nuogų Vyrų Jūra, ir kyla į Kebrėjaus Kalną į Tamsos Jūrą, tai yra, vietą, kur saulė leidžiasi; ir jos siena tęsiasi iki Fėnielio ir Lasalo; ir jos ribos yra žemės (netoli) Sodo (t. y. Rojaus), kur yra maisto gausa ir galvijų daugybė, ir (netoli) Fėnielio; ir jos siena siekia iki pat Zavelio ir praeina į Indijos Jūrą; ir jos siena yra iki pat Tarsio Jūros, ir jos tolimoje (?) dalyje guli Medjamo Jūra, kol ji ateina į Gazos šalį; ir jos siena yra vieta, kur (mūsų išvardijimas) prasidėjo. Ir be to, Etiopijos Karaliaus valdos priklauso jam ir jo sėklai per amžius.

93 skyrius. Kaip Romos vyrai sunaikino Tikėjimą

Ir po to, kai jie išlaukė tris mėnesius – mat Sionas atvyko į Etiopijos šalį pirmojo mėnesio pradžioje hebrajų kalba, ir graikiškai „Farmut“, ir gezo (etiopų) kalba „Mijazja“ šeštąją (arba septintąją) dieną – jie surašė Įstatymą ir vardus, ir jie padėjo (raštą) atminimui vėlesnėms dienoms, kad per tai būtų atlikta tai, kas teisinga, (Siono) paviljonui, ir kad Etiopijos karalių šlovė ir Romos karalių šlovė būtų gerai žinoma. Nes Etiopijos karaliai ir Romos karaliai buvo broliai ir laikėsi krikščionių Tikėjimo. Pirmiausia jie tikėjo ortodoksišku būdu Apaštalų skelbimu iki Konstantino (laikų), ir Karalienės Elenos (Elenos), kuri atrado Kryžiaus medį, ir jie (t. y. Romos karaliai) tęsė (tikėti) šimtą trisdešimt metų.

Ir vėliau, Šėtonas, kuris nuo senovės buvo žmogaus priešas, pakilo, ir suvedžiojo Romos šalies žmones, ir jie sugadino Kristaus Tikėjimą, ir jie įvedė ereziją į Dievo Bažnyčią per Nestorijaus lūpas. Ir Nestorijus, ir Arijus, ir Jaboras (?) buvo tie, į kurių širdis jis įmetė tą patį pavydą, kokį buvo įmetęs į Kaino širdį nužudyti savo brolį Abelį. Lygiai taip pat jų tėvas Velnias, teisumo priešas ir gėrio nekentėjas, įmetė pavydą, lygiai kaip Dovydas sako: „Jie kalba smurtą dangaus aukštybėse, ir nukreipia savo burnas į dangų, ir jų liežuvis mala žemėje.“ Ir tie patys vyrai, kurie nežino, iš kur atėjo, ir nežino, kur eina, plūsta savo Kūrėją savo liežuviais, ir piktžodžiauja Jo šlovei, nors Jis yra Dievas, Viešpaties Žodis. Jis nužengė nuo Savo Dievystės sosto, ir apsivilko Adomo kūnu, ir Jis yra Dievas Žodis. Ir tame kūne Jis buvo nukryžiuotas, kad galėtų atpirkti Adomą jo nedorybėje, ir Jis pakilo į dangų, ir atsisėdo Savo Dievystės soste tame kūne, kurį Jis buvo pasiėmęs. Ir Jis vėl ateis šlovėje teisti gyvųjų ir mirusiųjų, ir atlygins kiekvienam žmogui pagal jo darbus, per amžių amžius. Amen.

Ir mes tikime taip ir mes garbiname Šventąją Trejybę. O tie, kurie taip netiki, yra ekskomunikuojami Dievo Žodžio, dangaus ir žemės Karaliaus, tiek šiame pasaulyje, tiek tame pasaulyje, kuris ateis. Ir mes esame stiprūs Ortodoksų Tikėjime, kurį Tėvai Apaštalai perdavė mums, Bažnyčios Tikėjime. Ir taip Etiopija ir toliau išliko savo Tikėjime iki mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimo, kuriam tebūnie šlovė per amžių amžius. Amen.

94 skyrius. Pirmasis Etiopijos Karaliaus karas

Ir po trijų mėnesių jie (t. y. Dovydas ir jo kareiviai) pakilo kariauti iš Valdžios miesto, su Makeda, savo motina, ir Sionu, savo Valdove. Ir levitai nešė Įstatymo Padangtę, kartu su daiktais, kurie priklausė jų pareigoms, ir jie žygiavo su didžia didybe, ir kaip senais laikais, kai Dievas ant Sinajaus kalno privertė Sioną nusileisti šventume pas Mozę ir Aaroną, lygiai taip Azarijas ir Elmeras nešė Įstatymo Padangtę. Ir kiti galingi Izraelio karo vyrai žygiavo jos dešinėje pusėje ir kairėje, ir arti jos, ir priešais ją, ir už jos, ir nors jie buvo būtybės, sukurtos iš dulkių, jie giedojo psalmes ir dvasios giesmes kaip dangiškosios kariaunos. Ir Dievas davė jiems gražius balsus ir nuostabias giesmes, nes Jam buvo labai malonu būti jų šlovinamam.

Ir jie išvyko iš Valdžios miesto, ir pasistatė stovyklą Majabave, ir kitą rytą jie nusiaubė Zaujos rajoną su Hadėja, nes tarp jų nuo senų laikų buvo priešiškumas; ir jie ištrynė žmones ir išžudė juos kalavijo ašmenimis. Ir jie praėjo iš tos vietos ir pasistatė stovyklą Gerroje, ir čia taip pat jie nusiaubė angių miestą, kurie turėjo žmonių veidus, ir asilų uodegas, pritvirtintas prie jų strėnų.

Ir (Karalienė) sugrįžo ir apsistojo Siono mieste, ir jie išbuvo ten tris mėnesius, tada jų vežimai pajudėjo ir atvyko į Valdžios miestą. Ir per vieną dieną jie atvyko į Sabos miestą, ir jie nusiaubė Nobą, ir iš ten jie pasistatė stovyklą aplinkui Sabą, ir jie nusiaubė ją iki pat Egipto sienos. Ir Etiopijos Karaliaus didybė (arba pagarbi baimė jam) buvo tokia didelė, kad Medjamo Karalius ir Egipto Karalius liepė atnešti jam dovanas, ir jie atvyko į Valdžios miestą, ir iš ten jie pasistatė stovyklą Abeate, ir jie kariavo prieš Indijos šalį, ir Indijos Karalius atnešė dovaną ir atnašą (arba duoklę), ir pats nusilenkė Etiopijos Karaliui. Jis (t. y. Dovydas) kariavo, kur tik norėjo; joks žmogus jo nenugalėjo, priešingai, kas tik jį užpuldavo, buvo nugalimas. O dėl tų, kurie būtų šnipinėję jo stovykloje, kad išgirstų kokią istoriją ir papasakotų ją savo mieste, jie negalėjo bėgti šalia vežimų, nes pats Sionas privertė priešo jėgas išsekti. Bet Karalius Dovydas, su savo kareiviais, ir savo kareivių armijomis, ir visais tais, kurie pakluso jo žodžiui, bėgo šalia vežimų be skausmo ar kančios, ir be alkio ar troškulio, ir be prakaito ar išsekimo, ir nukeliavo per vieną dieną atstumą, kurį įveikti (paprastai) prireikdavo trijų mėnesių. Ir jiems visiškai nieko netrūko iš tų dalykų, kurių jie prašė Dievo per Sioną, Dievo Įstatymo Padangtę, kad jiems duotų, nes Jis gyveno su ja, ir Jo Angelas nukreipė ją, ir ji buvo Jo buveinė. O dėl karaliaus, kuris patarnavo Jo paviljonui – jei jis keliaudavo kokioje kelionėje, ir norėdavo, kad kas nors būtų padaryta, viskas, ko jis norėjo ir apie ką galvojo savo širdyje, ir parodė savo pirštu, viskas (sakau) buvo įvykdoma pagal jo žodį; ir kiekvienas bijojo jo. Bet jis nieko nebijojo, nes Dievo ranka buvo su juo, ir ji saugojo jį dieną ir naktį. Ir jis vykdė Jo Valią, ir Dievas dirbo jam ir saugojo jį nuo viso pikto per amžių amžius. Amen.

Tai aš radau tarp Šventosios Sofijos bažnyčios Konstantinopolyje rankraščių. Ir Arkivyskupai, kurie buvo ten, tarė jam (Domicijui?): „Tai yra parašyta nuo Karaliaus Saliamono dienų.“ Ir Domicijus iš Antiochijos tarė: „Taip, tai, kas parašyta iki Saliamono mirties dienos, turi būti priimta, ir tai, kas buvo parašyta kitų pranašų po jo mirties, turi būti priimta lygiai taip pat.“

95 skyrius. Kaip garbinga Etiopijos Karaliaus padėtis buvo visuotinai priimta

Taigi per „Kebra Nagast“ mes žinome ir sužinojome, kad tikrai Etiopijos Karalius yra garbingas, ir kad jis yra Siono Karalius, ir Semo sėklos pirmagimis, ir kad Dievo buveinė yra Sione, ir kad Jis ten sulaužo visų savo priešų ir nedraugų galią ir jėgą. Ir po jo Romos Karalius buvo Viešpaties pateptasis dėl Kryžiaus medžio. O dėl Izraelio karalystės – kai Perlas gimė iš jų, ir iš Perlo vėl gimė Teisumo Saulė, Kuri paslėpė Save jos kūne – mat jei Jis nebūtų paslėpęs Savęs žmogaus kūne, Jis nebūtų galėjęs būti matomas mirtingų akių – ir apsivilkęs mūsų kūnu Jis tapo panašus į mus, ir Jis vaikščiojo su (žmonėmis). Ir Jis darė ženklus ir stebuklus jų tarpe. Jis prikėlė jų mirusius, ir Jis išgydė jų ligonius, ir Jis padarė, kad jų aklųjų akys matytų, ir Jis atvėrė jų kurčiųjų ausis, ir Jis apvalė raupsuotuosius, ir Jis pasotino alkanus maistu, ir Jis atliko daug stebuklų, kai kurie iš jų yra užrašyti, o kai kurie nėra, lygiai kaip sako Jonas Evangelistas, Zebediejaus sūnus: „Jei viskas, ką Jėzus padarė, būtų surašyta, visas pasaulis negalėtų sutalpinti visų raštų, kurie turėtų būti parašyti.“

Ir kai nedori Izraelio vaikai pamatė visa tai, jie manė, kad Jis buvo žmogus, ir jie pavydėjo Jam dėl to, ką matė ir girdėjo, ir jie nukryžiavo Jį ant Kryžiaus medžio, ir jie nužudė Jį. Ir Jis prisikėlė iš numirusių trečią dieną, ir pakilo į dangų šlovėje, (ir atsisėdo) Dievystės soste. Ir Jis gavo iš Tėvo karalystę, negendančią per amžių amžius, virš dvasios būtybių, ir žemės būtybių, ir virš kiekvienos sukurtos būtybės, kad kiekvienas liežuvis garbintų Jo Vardą, ir kiekvienas kelis klauptųsi Jam; ir Jis teis gyvuosius ir mirusius ir atlygins kiekvienam žmogui pagal jo darbus. Todėl, kai žydai pamatys Jį, jie bus sugėdinti, ir bus pasmerkti ugniai, kuri yra amžina. Bet mes, kurie tikime Ortodoksų Tikėjimu, būsime savo soste, ir mes džiaugsimės su savo mokytojais Apaštalais, su sąlyga, kad mes vaikščiojome Kristaus keliu ir Jo įsakymais. Ir po to, kai žydai nukryžiavo pasaulio Išgelbėtoją, jie buvo išsklaidyti, ir jų karalystė buvo sunaikinta, ir jiems buvo padarytas galas ir jie buvo išrauti per amžių amžius.

Ir visi šventieji, kurie buvo susirinkę, tarė: „Tikrai, tikra tiesa, Etiopijos Karalius yra labiau išaukštintas ir labiau gerbiamas nei bet kuris kitas karalius žemėje, dėl dangiškojo Siono šlovės ir didybės. Ir Dievas myli Etiopijos tautą, nes nežinodami apie Jo Įstatymą, jie sunaikino savo stabus, tuo tarpu tie, kuriems Dievo Įstatymas buvo duotas, pasidarė stabus ir garbino dievus, kurių Dievas nekenčia. Ir vėlesniais laikais, kai Jis gimė atpirkti Adomą, Jis darė ženklus ir stebuklus priešais juos, bet jie netikėjo Juo, nei Jo skelbimu, nei Jo tėvų skelbimu. Bet Etiopijos žmonės įtikėjo per vieną patikimą mokinį, ir dėl šios priežasties Dievas be galo pamilo Etiopijos žmones.“

Ir Vyskupai atsakė ir tarė jam (Gregorijui): „Gerai kalbėjai, ir tavo žodis yra teisingas, ir tai, ką išdėstei ir išaiškinai mums, yra aišku. Lygiai kaip Paulius sako: „Argi Abraomo sėkla neišaukštino Semo sėklos?“ Jie visi yra žemės karaliai, bet Viešpaties išrinktieji yra Etiopijos žmonės. Nes ten yra Dievo buveinė, dangiškasis Sionas, Jo Įstatymo Padangtė ir Jo Sandoros Padangtė, kurią Jis pavertė malonės sostu per (Savo) gailestingumą žmonių vaikams; dėl lietaus ir vandenų iš dangaus, dėl pasodintų dalykų (arba augalijos) ir vaisių, dėl tautų ir šalių, dėl karalių ir didžiūnų, dėl žmonių ir gyvulių, dėl paukščių ir roplių.“

Ir Vyskupas Gregorijus, stebuklų darytojas, atsakė ir tarė jiems: „Tikrai, išgelbėjimas buvo suteiktas mums visiems, krikščionių žmonėms, tiems, kurie įtikėjo mūsų Valdovę Mariją, dangiškojo Siono atvaizdą. Nes Viešpats gyveno Mergelės įsčiose, ir buvo pagimdytas jos be kūniškos sąjungos. Ir Dešimt Įstatymo Žodžių (Dekalogas) buvo parašyti Dievo Pirštu, ir padaryti (t. y. padėti) Sione, Dievo Įstatymo Padangtėje. Ir dabar, eikšite, ir mes paskelbsime iš Mozės Įstatymo Pranašų, mūsų Tėvų, senųjų laikų šventųjų vyrų, pranašystes, ir pranašystes apie Kristų, mūsų Atpirkėją, kad ateities kartos galėtų išgirsti istorijos aiškinimą (arba paaiškinimą), ir mes papasakosime jiems Raštų aiškinimo pasakojimą. Tada pradėsime nuo Knygos pradžios, ir mes padarysime, kad suprastumėte Dvasioje, kaip Dovydas sako per Šventąją Dvasią: „Pradžioje Knyga buvo parašyta dėl manęs.“

Ir vienas atsakė ir tarė: „Kas yra Knygos pradžia?“ Ir jie atsakė ir tarė jam: „Tai yra Įstatymas, kuris buvo parašytas apie Kristų, Dievo Sūnų. Ir jis sako: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“, ir jie egzistavo nuo senų laikų. Dabar žemė buvo beformė, bet ten buvo sumaišyta tamsa, ir vėjai, ir vanduo, ir migla, ir dulkės; visa tai buvo sumaišyta kartu. Ir Dievo Dvasia pleveno virš vandenų. Tai reiškia, kad Dievo Žodžiu dangus ir žemė buvo sukurti; ir šie žodžiai reiškia, kad Dievo Dvasia gyveno virš visos kūrinijos.“

96 skyrius. Apie Pranašystę apie Kristų

Be to, Mozė paskelbė Įstatyme ir tarė: „Pranašas, panašus į mane, iškils jums iš jūsų brolių, ir klausykite jo; ir kiekvieną sielą, kuri neklausys to pranašo, išrausite iš tautos.“ Ir tai jis sakė apie Kristų, Dievo Sūnų. Ir jis taip pat pranašavo apie Jo Nukryžiavimą, ir sakė: „Kai gyvatės vargino Izraelio vaikus, jie šaukėsi Mozės, ir Mozė šaukėsi Dievo, kad išgelbėtų juos nuo gyvačių. Ir Dievas tarė jam: „Padaryk žalvarinį gyvatės atvaizdą ir pakabink jį vietoje, kur jis gali būti žinomas kaip ženklas, ir tegul kiekvienas, kuriam įkando gyvatė, pažvelgia į tą žalvarinį atvaizdą, ir jis gyvens. Ir kai jie nepažvelgdavo į jį, jie mirdavo, o tie, kurie pažvelgdavo į jį ir tikėdavo, gyvendavo.“ Ir lygiai taip pat buvo su Kristumi; tie, kurie nekreipė į Jį dėmesio ir netikėjo Juo, pražuvo Šeole, o tie, kurie tikėjo ir klausėsi Jo, paveldėjo amžinojo gyvenimo žemę, kur niekada nebus skausmo ar kančios.

Ir dabar mes paskelbsime jums, kaip jie nekreipė dėmesio į Kristų, Dievo Žodį. Kai Izraelio vaikai kalbėjo prieš Mozę, sakydami: „Argi Dievas kalbėjo tik Mozei? Kaipgi mes taip pat negirdime Dievo Žodžio, kad galėtume tikėti Juo?“ Ir Dievas, Kuris pažįsta žmonių širdis, išgirdo Izraelio vaikų murmėjimą, ir Jis tarė Mozei: „Tu prašai atleidimo savo tautai, ir visgi jie murma prieš tave, sakydami: „Kodėl Dievas nekalba su mumis?“ Ir dabar, jei jie tiki Manimi, tegul jie ateina čia pas Mane su tavimi. Ir liepk jiems apsivalyti, ir išsiplauti savo drabužius, ir tegul Izraelio didieji vyrai ateina pasiklausyti, kokius įsakymus Aš jiems duosiu, ir tegul jie išgirsta Mano balsą ir vykdo įsakymus, kuriuos Aš jiems duosiu.“ Ir Mozė pasakė Izraelio vaikams, kas jam buvo įsakyta, ir žmonės žemai nusilenkė priešais Dievą, ir jie apsivalė trečią dieną. Ir septyniasdešimt Izraelio vyresniųjų pakilo į Sinajaus kalną, ir jie išvyko iš stovyklavietės ir užkopė į Sinajaus kalną. Ir jie buvo nutolę vienas nuo kito per strėlės skrydžio atstumą, ir jie stovėjo ramiai, kiekvienas atsisukęs į savo kaimyną. Nors jų buvo daug ir jie dėjo pastangas, jie negalėjo pakilti į debesį su Moze, ir baimė bei drebėjimas apėmė juos, ir mirties šešėlis apgaubė juos; ir jie girdėjo rago bei dūdelių garsą, ir (jie jautė) tamsą ir vėjus. Ir Mozė įėjo į debesį ir kalbėjosi su Dievu, ir visi Izraelio didieji vyrai girdėjo tą Dievo Balsą, ir jie bijojo ir drebėjo iš siaubo, ir dėl didžiulio siaubo, kuris buvo jų širdyse, jie nepajėgė stovėti. Ir kai Mozė išėjo, jie tarė jam: „Mes neklausysime šio Dievo žodžio, kad nemirtume iš siaubo. Ir štai, mes žinome, kad Dievas kalbasi su tavimi. Ir jei yra kas nors, ką Jis norėtų pasakyti mums, tu išklausyk tai ir paskelbk mums. Būk mums burna Dievo atžvilgiu, ir mes būsime Jam Jo paties tauta.“ Argi nematote, kad jie išsižadėjo Kristaus ir sakė: „Mes neklausysime to Balso, kad nemirtume iš siaubo“? Mat Kristus buvo Dievo Žodis, ir todėl, kai jie sakė: „Mes neklausysime to Balso“, jie turėjo omenyje: „Mes netikime Kristumi.“

Ir vėl Mozė kalbėjo Dievui ir sakė: „Parodyk man Savo Veidą.“ Ir Dievas tarė Mozei: „Niekas negali pažvelgti į Mano Veidą ir likti gyvas, bet tik kaip veidrodyje. Atsisuk veidu į vakarus ir tu pamatysi uoloje Mano Veido atspindį.“ Ir kai Mozė pamatė Dievo Veido šešėlį, jo paties veidas švietė skaistumu, kuris buvo septynis kartus skaistesnis už saulę, ir šviesa buvo tokia stipri, kad Izraelio vaikai negalėjo žiūrėti į jo veidą kitaip, kaip tik per šydą. Ir tada jis pamatė, kad jie nenorėjo žiūrėti į Dievo Veidą, nes jie tarė jam: „Pasidaryk mums šydą, kad nematytume tavo veido.“ Ir pasakius šiuos žodžius, akivaizdu, kad jie nekentė Jo žodžių klausymosi ir Jo Veido regėjimo.

Ir be to, kai Abraomas nusivedė savo sūnų Izaoką ant Karmelio kalno, Dievas atsiuntė iš dangaus aviną Izaoko išpirkimui. Ir Izaokas nebuvo papjautas, bet avinas, kuris buvo nusileidęs iš dangaus, buvo papjautas. Dabar Abraomas aiškintinas kaip Dievas Tėvas, o Izaokas aiškintinas kaip Kristaus Sūnaus simbolis. Ir kai Jis nužengė iš dangaus Adomo ir jo sūnų išgelbėjimui, Dievystė, kuri buvo nužengusi iš dangaus, nebuvo nužudyta, bet Jo kūnas, kurį Jis apsivilko dėl mūsų, tas žemiškas kūnas, kurį Jis apsivilko iš Marijos, buvo nužudytas. Ar galite suprasti ir žinoti tą panašumą ir atvaizdą žemiškai būtybei Izaokui, Abraomo sūnui, kuris buvo jo tėvo valios auka? Dangiškas avinas tapo išpirka (arba pakaitalu), ir Abraomo sūnus buvo išpirktas. O dėl To, Kuris nužengė, Dievo Sūnaus, Jis tapo Dievystės išpirka, Jo kūnas už žemiškąjį, ir Jis mirė Savo kūne, Dievystei niekaip nekenčiant ir liekant nepakeistai; ir mirtingasis tapo gyvas Prisikėlime su Dievyste. Ir tai aiškiai matoma: tuo, kad Kristus, Dievo Sūnus, atpirko mus, Jis išaukštino mus, žmones. Ir mes turime gerbti ypač, tiek žemėje, tiek danguje, šią mūsų Valdovę Mariją Mergelę, Dievo Motiną.

Ir klausykite šio paaiškinimo apie pirmąjį žmogų, kuris yra mūsų tėvas Adomas. Ieva buvo sukurta iš vyro, iš kaulo jo šone, be kūniško apkabinimo ir sąjungos, ir ji tapo jo bendrakeleive. Ir išgirdusi klastos žodį, iš Adomo padėjėjos ji tapo žudike, priversdama jį nusižengti įsakymui. Ir Savo gailestingume Dievas Tėvas sukūrė Perlą Adomo kūne. Jis apvalė Ievos kūną ir pašventino jį, ir padarė jam buveinę joje Adomo išgelbėjimui. Ji (t. y. Marija) gimė be ydos, nes Jis padarė ją tyrą, be suteršimo, ir ji išpirko jo skolą be kūniškos sąjungos ir apkabinimo. Ji pagimdė dangiškame kūne Karalių, ir Jis gimė iš jos, ir Jis atnaujino savo gyvenimą Savo kūno tyrume. Ir Jis nužudė mirtį Savo tyru kūnu, ir Jis prisikėlė be gedimo, ir Jis prikėlė mus su Savimi nemirtingumui, dievystės sostui, ir Jis pakėlė mus pas Save, ir mes iškeitėme gyvenimą savo mirtingame kūne ir radome gyvenimą, kuris yra nemirtingas. Per Adomo suvedžiojimą mes kentėme vargą, o per kantrią Kristaus ištvermę mes esame išgydyti. Per Ievos nusižengimą mes mirėme ir buvome palaidoti, o per Marijos tyrumą mes gauname garbę ir esame išaukštinti į aukštybes.

Ir Ezechielis taip pat pranašavo apie Mariją ir sakė: „Aš mačiau duris rytuose, kurios buvo užantspauduotos didžiu ir nuostabiu antspaudu, ir nebuvo nieko, kas įeitų pro jas, išskyrus kariaunų Viešpatį; Jis įėjo pro jas ir išėjo iš ten.“ Klausykite dabar šio paaiškinimo: Kai jis sako: „Aš mačiau duris“, tai buvo dangaus vartų durys, šventųjų įėjimas į dangaus karalystę. Ir kai jis sako, kad jos buvo „rytuose“, jis nurodo į jos tyrumą ir jos grožį. Žmonės vadina ją „Išgelbėjimo Vartais“, ir taip pat „Rytais“, į kuriuos šventieji žvelgia su džiaugsmu ir linksmybe. O „uždarytumas“, apie kurį jis kalba, nurodo į jos mergystę ir jos kūną. Ir kai jis sako, kad ji buvo užantspauduota „didžiu, nuostabiu antspaudu“, tai aiškiai rodo, kad ji buvo užantspauduota Dievo, Didžiojo ir Nuostabiojo, per Šventąją Dvasią. Ir kai jis sako: „Niekas neįeina pro jas, išskyrus kariaunų Viešpatį, Jis įeina ir išeina“, (jis turi omenyje) dangaus ir žemės Kūrėją, angelų ir žmonių bei viešpačių Kūrėją. Kariaunų Viešpats yra Dievystės vaisius, Kuris apsivilko mūsų kūnu iš jos, Kristus. Jis įėjo į ją ir išėjo iš jos, jos nesuteršdamas.

Ir Mozė taip pat pranašavo apie Mariją, sakydamas: „Aš mačiau erškėčių krūmą ant Sinajaus kalno, kurio ryjanti ugnis nesunaikino.“ Ir šios ugnies reikšmė yra Dievo Sūnaus Dievystė; o erškėčių krūmas, kuris degė jo lapams nesusiraukšlėjant, yra Marija.

97 skyrius. Apie Izraelio murmėjimą

Ir dar kartą Izraelio vaikai murmėjo dėl kunigų tarnystės priešais Viešpatį, sakydami: „Argi mes nesame Izraelis, mes, Abraomo sėkla, ir kodėl mes taip pat negalime aukoti aukos kaip jie Liudijimo Palapinėje prie Dievo Įstatymo Padangtės, šventojo Siono, su smilkytuvais ir smilkalais bei šventais instrumentais? Kodėl Mozė ir jo brolis Aaronas bei jų vaikai vieni turi tai daryti? Argi mes nesame žmonės, kuriuos Dievas pasirinko tiek pat, kiek juos, ir argi mes neturime vykdyti Jo Valios?“ Ir kai Mozė išgirdo (tai), jis tarė jiems: „Darykite, ką tik norite.“ Ir Izraelio vyresnieji nuėjo ir liepė padaryti septyniasdešimt smilkytuvų, kuriais smilkytų Sioną ir šlovintų Dievą, ir jie paėmė smilkalų ir žarijų į smilkytuvus, ir nuėjo bei įžengė į Šventų Švenčiausiąją aukoti smilkalų. Ir tuojau pat, kai jie įmetė smilkalus į smilkytuvus, pirmą kartą juos mostelėjus, ugnis išėjo iš smilkytuvų, ir jie buvo sudeginti tuojau pat ir ištirpo. Ir kaip vaškas tirpsta prieš ugnies veidą, lygiai taip jie ištirpo; ir kaip žolė vysta liepsnai priartėjus prie jos, lygiai taip jie buvo sunaikinti kartu su savo instrumentais, ir nieko iš jų neliko, išskyrus jų smilkytuvus. Ir Dievas tarė: „Pašventinkite Man šiuos smilkytuvus Mano Palapinei“ (arba Paviljonui), ir jie bus naudojami Mano aukoms, nes jie pašventinti tų vyrų mirtimi.“

Dabar smilkytuvas yra Marija, ir Kristus, Dievo Sūnus, Dievystė, yra žarijos, o smilkalų kvapas yra Kristaus kvepalai, ir per Jo kvepalus Apaštalai, ir Pranašai, ir Kankiniai, ir Vienuoliai atmetė pasaulį ir paveldėjo dangaus karalystę. O smilkytuvų grandinės yra kopėčios, kurias matė Jokūbas, prie kurių (angelai) kabinosi lipdami aukštyn ir leisdamiesi žemyn; ir ant smilkalų kvapo tyriųjų maldos kyla į Dievo sostą.

Ir kai liepsna sudegino nusidėjėlius, žmonės, kurie buvo tų sunaikintųjų giminaičiai, plūdo Mozę ir Aaroną, ir sakė jiems: „Jūs pražudėte mūsų vyresniuosius“; ir jie paėmė akmenis, kad užmuštų Mozę ir Aaroną. Ir Dievas be galo užsirūstino ant Izraelio, ir Jis pasišlykštėjo kaip purvinu skuduru Datano ir Abiramo, Koracho sūnų, patarimu. Ir Dievo Žodis davė ženklą žemei, ir žemė atvėrė savo burną ir prarijo juos, kartu su visais jų bendrais, ir jų žmonomis, ir jų vaikais, ir jų gyvuliais. Jie nusileido į Šeolą gyvi, ir žemė užsidarė virš jų. O dėl žmonių, kurie buvo susiję su jais ir girdėjo jų plūdimus (Mozės atžvilgiu), Dievas pasiuntė jiems marą, ir jie mirė tuojau pat. Ir Mozė bei Aaronas atėjo su smilkalais ir smilkytuvais, ir jie verkė priešais Dievą, ir maldavo Jį atleidimo tautai, sakydami: „Prisimink, O Viešpatie, Abraomą, Tavo draugą, ir Izaoką, Tavo tarną, ir Izraelį, Tavo šventąjį, nes mes esame jų sėkla, ir Tavo tautos vaikai. Atvėsink Savo rūstybę mūsų atžvilgiu, ir paskubėk išgirsti mus, nesunaikink mūsų, ir pašalink Savo bausmę nuo Tavo tautos.“ Ir Dievas, Gailestingasis, pamatė Mozės nuoširdumą, ir pasigailėjo jų.

Ir Dievas kalbėjo Mozei ir tarė jam: „Kalbėk šiai tautai ir sakyk jiems: „Apsivalykite ir atneškite kiekvienam iš jūsų tėvų namų lazdą“, ir užrašykite (vardą) ant jos, kad žinotumėte jų lazdas, tu ir tavo brolis Aaronas. Dabar iš jūsų namų tegul Aaronas užrašo ant savo lazdos, bet ant savo paties lazdos nedaryk jokio ženklo, nes tai bus tobulas stebuklas tavo tautos vaikams, pateisinimas nedoriesiems, ir gyvybės ženklas visiems tiems, kurie tiki. Jei užrašytum (savo vardą) dabar su jais, jie sakytų tau: „Šitas buvo stebuklų darytojas nuo seno Dievo žodžiu“; tegul jie sako tai, kai Aš parodysiu jiems stebuklą per ją (t. y. lazdą). Bet tavo tėvo namams užrašyk ant Aarono lazdos.“

98 skyrius. Apie Mozės lazdą ir Aarono lazdą

Ir Mozė pasakė šiuos žodžius jiems, ir jie atnešė lazdą į kiekvieną savo tėvų namą, kuriuos jie buvo pasirinkę dėl tyrumo, ir buvo dvylika lazdų. Ir Mozė užrašė ant jų lazdų jų tėvų vardus: ant Aarono lazdos buvo užrašytas Levio vardas, ir ant Karmino lazdos buvo užrašytas Judo vardas, ir ant Adonijo lazdos buvo užrašytas Rubeno vardas, ir ant kiekvieno vyro iš visų Izraelio namų lazdos lygiai taip pat buvo užrašytas jo tėvo vardas. Ir Dievas tarė Mozei: „Nunešk (lazdas) į Sioną, į Liudijimo Palapinę, ir uždaryk jas ten iki ryto, ir (tada) išnešk jas priešais vyrus ir atiduok kiekvienam iš jų jo lazdą, pagal jų tėvų namus, kurių vardai užrašyti ant lazdų, ir vyras, ant kurio lazdos bus rastas ženklas, yra tas, kurį Aš pasirinkau būti Man kunigu.“ Ir Mozė pasakė žmonėms šiuos žodžius, ir jie padarė taip, kaip Dievas buvo jiems įsakęs. Ir tada, kai atėjo rytas, Mozė paėmė lazdas, ir visi Izraelio vyresnieji bei Aaronas atėjo. Ir Mozė atėjo priešais juos, ir jis iškėlė lazdas ir atnešė jas priešais visus žmones, ir Aarono lazda buvo rasta su migdolo vaisiumi ir žiedu, kuris skleidė kvapnų aromatą. Ir Mozė tarė jiems: „Žiūrėkite dabar. Tai yra lazda, kurią Viešpats, jūsų Dievas, pasirinko, bijokite Jo ir garbinkite Jį“; ir visi žmonės nusilenkė priešais Dievą.

Dabar ši lazda yra Marija. Ir lazda, kuri be vandens pražydo, nurodo Mariją, iš kurios gimė, be vyro sėklos, Dievo Žodis. Ir tai, kad Jis sako „Aš pasirinkau, Aš parodysiu stebuklą, ir jis bus Man kunigas“, reiškia, kad Dievas pasirinko Mariją iš visos Izraelio bendruomenės, lygiai kaip Dovydas, jos tėvas, pranašavo, sakydamas: „Viešpats myli Siono vartus labiau nei visas Jokūbo buveines“, ir jis toliau sakė: „Nuostabi yra Jo kalba apie tave, O Dievo mieste.“ Ir kai jis sako: „labiau nei visas Izraelio buveines“ ir „jos vartus“ (jis nurodo) į jos burnos tylėjimą, ir jos lūpų tyrumą, ir šlovinimą, kuris išeina iš jos burnos, kaip medus, kuris teka iš jos lūpų, ir jos mergystės tyrumą, kuris buvo be dėmės ar ydos ar netyrumo prieš jai pagimdant; ir po to, kai ji pagimdė, ji buvo tyra ir šventa, ir taip bus, lygiai kaip buvo, per visą amžinybę. Ir danguje ji vaikšto su angelais tyra būtybė; ir ji yra Aarono lazda. Ji gyvena Sione su puodu, kuris pilnas manos, ir su dviem plokštėmis, kurios buvo parašytos Dievo Pirštu. O dangiškasis, dvasinis Sionas yra virš jų, Sionas, kurio padarymas ir sandara yra nuostabūs, kurio Pats Dievas yra Kūrėjas ir Formuotojas Savo šlovės buveinei.

Ir Dievas kalbėjo Mozei (sakydamas): „Padaryk Padangtę iš medžio, kuris yra nesunaikinamas (kirmėlių ir puvimo), ir padenk ją plokštėmis gryno aukso, kiekvieną jos dalį.“ Ir auksas yra Dievystės taurumas, kuri nužengė iš dangaus, nes Dievystė apima visą dangų ir žemę; ir lygiai taip pat auksu padengta Padangtė, dangiškojo Siono buveinė. Ir Padangtė aiškintina kaip Marija, o medis, kuris yra nesunaikinamas, aiškintinas kaip Kristus, mūsų Atpirkėjas. Ir Gomoras, kuris yra aukso puodas Padangtės viduje, aiškintinas kaip Marija, o mana, kuri yra puode, aiškintina kaip Kristaus Kūnas, kuris nužengė iš dangaus, ir Dievo Žodis, kuris parašytas ant dviejų plokščių, aiškintinas kaip Kristus, Dievo Sūnus. Ir dvasinis Sionas aiškintinas kaip Dievystės šviesa. Dvasinis Perlas, kuris yra Padangtėje, yra kaip spindintis didelės kainos brangakmenis, ir tas, kuris jį įgijo, laiko jį tvirtai savo rankoje, gniauždamas jį ir slėpdamas jį savo rankoje, ir kol brangakmenis yra jo rankoje, jo savininkas eina į Padangtę, ir jis yra jos gyventojas. Ir tas, kuris turi Perlą, aiškinamas kaip Dievo Žodis, Kristus. Ir dvasinis Perlas, kuris yra gniaužiamas, aiškintinas kaip Marija, Šviesos Motina, per kurią „Akaras“, „Nemaišytasis“, priėmė kūną. Joje Jis pasidarė Sau Šventyklą iš jos tyro kūno, ir iš jos gimė Šviesa iš Šviesos, Dievas iš Dievo, Kuris gimė Savo paties laisva valia, ir nebuvo padarytas kito ranka, bet Jis pasidarė Sau Šventyklą per nesuvokiamą išmintį, kuri pranoksta žmogaus protą.

Ir kita proga, kai Dievas išvedė Izraelį iš Egipto, jie troško vandens Kadeše, ir jie murmėjo ir verkė priešais Mozę; ir Mozė nuėjo pas Dievą ir pranešė Jam tai. Ir Dievas tarė jam: „Paimk savo lazdą ir suduok šiai uolai“; ir Mozė sudavė uolai išilgai ir skersai Kryžiaus forma, ir vanduo ištekėjo, dvylika srovių. Ir jie gėrė sočiai vandens, jų žmonės ir jų gyvuliai, ir kai jie atsigėrė, ta uola sekė paskui juos. Ir uola aiškintina kaip Kristus, o vandens srovės kaip Apaštalai, ir tai, ką jie gėrė, kaip Apaštalų mokymas, o lazda yra Kryžiaus medis. Ir uola yra stabili, kaip sakoma Evangelijoje: „Tas, kuris stato ant uolos, nebus pajudintas demonų.“ Ir vėl Jis sako: „Aš esu vartai“, ir vėl Jis sako: „Aš esu durys.“ Ir pastebėkite, kad kalbėdamas Jis atskyrė savo mokinius, lygiai kaip Jis darė tarp tų, kurie (atėjo) po jų, Vyskupų ir Krikščionių Bendruomenės. „Tu esi uola“, Jis tarė Petrui, „ir ant tavęs Aš pastatysiu krikščionių tautą.“ Ir vėl Jis sakė: „Aš esu avių Ganytojas“, ir Jis tarė jam tris kartus: „Ganyk mano avis.“ Ir vėl Jis sakė „Aš esu vynmedžio kamienas“, ir jiems Jis sakė: „Jūs esate jo šakos ir jo vaisių kekės.“

Ir Mozės lazda, kuria jis atliko stebuklą, aiškintina kaip Kryžiaus medis, kuriuo Jis išvadavo Adomą ir jo vaikus iš velnių bausmės. Ir kaip Mozė sudavė ja upės vandeniui, ir pavertė jį krauju, ir išžudė jų žuvis, lygiai taip Kristus nužudė Mirtį Savo Kryžiumi, ir išvedė juos iš Šeolo. Ir kaip Mozė sudavė ore savo lazda, ir visa Egipto žemė tapo tamsi tris dienas ir tris naktis tamsa, kurią buvo galima apčiuopti, taip kad (egiptiečiai) negalėjo pakilti nuo savo gultų, taip pat Kristus, būdamas nukryžiuotas ant Kryžiaus, apšvietė žmonių širdžių tamsą, ir prisikėlė iš numirusių trečią dieną ir trečią naktį. Ir kaip Mozės lazda pasikeitė ir transformavosi Dievo Žodžiu, būdama sausa, visgi turinti gyvybę, ir turinti gyvybę, visgi tapo sausu daiktu, lygiai taip Kristus su Savo Kryžiaus medžiu padarė gyvenimą krikščionių žmonėms, kurie tikėjo Juo, ir su Kryžiaus Ženklu privertė juos nuvaryti velnius. Nes demonai ir krikščionys tapo pakeisti; dvasinės būtybės tapo atmestinomis, ir nusižengusios savo Viešpaties įsakymui jos tapo ištremtomis Jo Kryžiaus galia. O mes tapome dvasinėmis būtybėmis priimdami Jo Kūną ir Kraują vietoj tų dvasinių būtybių, kurios buvo ištremtos, ir mes tapome būtybėmis, vertomis pagyrimo, kurios įtikėjo Jo Kryžiumi ir Jo šventu Prisikėlimu. Ir kaip Mozė sudavė kalnams ištiesdamas savo rankas su savo lazda, ir atnešė bausmes Dievo įsakymu, lygiai taip Kristus, ištiesdamas Savo rankas ant Kryžiaus medžio, išvarė demonus iš žmonių Savo Kryžiaus galia. Kai Dievas tarė Mozei: „Suduok savo lazda“, Jis turėjo omenyje: „Padaryk Kristaus Kryžiaus Ženklą“, ir kai Dievas tarė Mozei: „Ištiesk savo ranką“, Jis turėjo omenyje, kad Savo rankos ištiesimu Kristus atpirko mus iš priešo vergijos, ir davė mums gyvenimą ištiesdamas Savo ranką ant Kryžiaus medžio.

Ir kai Amalekas kovojo su Izraeliu, Mozė pakilo į kalną, ir Aaronas buvo su juo; jie pakilo melstis, nes Amalekas ėmė viršų. Ir Dievas įsakė Mozei ir tarė jam: „Ištiesk savo ranką, kol Izraelis įgis galią (prieš Amaleką).“ Ir sakoma Toroje, kad Mozės rankos buvo ištiestos iki saulėlydžio; bet Mozės rankos pasidarė sunkios, ir pavargęs jis nuleido savo rankas, kurios buvo ištiestos, ir tada Izraelis nustojo imti viršų ir jų priešai nugalėjo juos. Ir kai Mozė laikė savo ranką pakeltą ir ištiestą tiesiai, Amalekas buvo nugalimas, ir Izraelis vertė bėgti ir nugalėjo savo priešą Amaleką. Ir kai Aaronas ir Hūras pamatė tai, jie sukrovė akmenis dešinėje ir kairėje Mozės, ir jie padarė taip, kad Mozės rankos ilsėtųsi ant akmenų, kuriuos jie buvo sukrovę, ir Aaronas jo dešinėje ir Hūras jo kairėje laikė Mozę savo pečiais, kad jo rankos nenukristų iš jų ištiestos padėties.

Ir dabar aš paaiškinsiu tai jums. Amaleko karas prieš Izraelį yra tikinčiųjų karas prieš demonus, ir prieš Kristui esant nukryžiuotam demonai nugalėjo tikinčiuosius. Bet kai Jis ištiesė Savo ranką ant Kryžiaus medžio dėl Adomo ir jo vaikų nuodėmės, ir kai Jis ištiesė Savo ranką ir Jo delnas buvo perdurtas (vinimis), tie, kurie buvo pažymėti Kristaus Kryžiaus Ženklu, nugalėjo juos (t. y. demonus). Mozės rankos ištiesimas nurodo Kristaus Kryžių; ir tai, kad Aaronas ir Hūras sukrovė akmenis, nurodo Kryžiaus medį ir vinis. Ir Aaronas nurodo vagį dešinėje, o Hūras vagį kairėje; ir Amalekas nurodo demonus, o Amaleko karalius nurodo Šėtoną. Ir kas liečia tai, kad jie (amalekiečiai) buvo nugalėti, tai nurodo, kad mes nugalėjome demonus ir Šėtoną Kristaus Prisikėlimu ir Jo Kryžiumi.

Ir vėl, kai Izraelis išėjo iš Egipto, jie atvyko prie kartaus vandens, ir jiems trūko gėrimo, nes vanduo buvo kartus; ir pirmiausia jie murmėjo dėl vandens kartumo. Ir Dievas tarė Mozei: „Pakelk savo lazdą, ir įmesk ją į vandenį, ir pažymėk jį Kryžiaus Ženklu dešinėje ir kairėje.“ Dabar pastebėkite, kas seka. Jei Dievas būtų taręs jam: „Tegul jis tampa saldus“, argi vanduo nebūtų tapęs saldus? Bet Jis parodė, kad per Kryžiaus Ženklą viskas tampa gera, ir kartus vanduo tampa saldus, ir kad Jėzaus Kristaus Kryžiaus galia kiekvienas suterštas dalykas tampa geras ir malonus.

Ir čia aš paskelbsiu tau dar kitus dalykus iš likusių Pranašų apie Jo Nukryžiavimą. Dovydas sako: „Jie perdūrė man mano rankas ir Mano kojas“; tai aiškiai nurodo į Jo rankų ir Jo kojų vinis. Ir vėl jis sako: „Jie davė man gerti acto mano troškuliui“, ir tai aiškiai rodo, kad Jis gėrė actą dėl Adomo nuodėmės. Gyvybės Kvapas, kuris įkvėpė Adomą, gėrė actą, ir Ranka, kuri įkūrė žemę, buvo perdurta vinimi. Tas, kuris dėl Adomo pasižemino, gimė ir priėmė tarno pavidalą.

99 skyrius. Apie Du Tarnus

Dabar (sakoma), kad tam tikras karalius turėjo du vergus: vienas buvo įžūlus ir stiprus, o kitas buvo nuolankus ir silpnas. Ir įžūlus vergas nugalėjo nuolankųjį, ir sumušė jį ir beveik užmušė jį, ir apiplėšė jį, ir karalius savo soste pamatė juos. Ir karalius nusileidęs pagriebė įžūlų vergą, ir mušė jį, ir sutraiškė jį, ir surišo jį grandinėmis, ir įmetė jį į tamsos vietą. Ir jis pakėlė savo nuolankų ir silpną vergą, ir apkabino jį, ir nuvalė dulkes nuo jo, ir nuprausė jį, ir įpylė aliejaus bei vyno į jo žaizdas, ir pasodino jį ant savo asilo, ir atgabeno jį į savo miestą ir pasodino jį savo soste, ir pasodino jį savo dešinėje. Dabar karalius iš tiesų yra Kristus, ir įžūlus tarnas, kurį paminėjau, yra Šėtonas, o nuolankus tarnas yra Adomas. Ir kai Kristus pamatė, kaip įžūlus tarnas nugalėjo nuolankųjį, ir parbloškė jį į dulkes, Jis nužengė nuo Savo sosto ir pakėlė Adomą, Savo tarną, ir surišo Šėtoną grandinėmis Šeolo siaube. Ir Jis pasodino Adomo kūną Dievystės soste, ir išaukštino jį, ir iškėlė jį, ir pagerbė jį; ir jis buvo šlovinamas visų būtybių, kurias Jis sukūrė, angelų ir arkangelų, tūkstančių tūkstančių, ir dešimčių tūkstančių tūkstančių dvasinių būtybių. Nes Jis pažemino įžūlųjį ir pakėlė nuolankųjį, ir sumažino įžūlųjį iki gėdos ir išaukštino į garbę nuolankųjį, ir atmetė įžūlųjį ir pamilo nuolankųjį, ir paniekino išdidųjį ir pasigailėjo vargšo. Jis numetė įžūlųjį iš jo aukštos vietos, ir pakėlė vargšą iš dulkių. Jis atėmė iš galingojo jo garbę, ir pakėlė vargšą iš gedimo, nes pas Jį yra garbė ir negarbė. Ką Jis nori pagerbti, Jis pagerbia, ir ką Jis nori pažeminti, Jis pažemina.

100 skyrius. Apie Angelus, kurie sukilo

Ir buvo tam tikri angelai, ant kurių Dievas rūstavo – mat Jis, širdies Žinovas, pažinojo juos – ir jie plūdo Adomą, sakydami: „Kadangi Dievas parodė meilę jam, Jis paskyrė mus tarnauti jam, ir žvėris bei roplius, ir jūros žuvis, ir padangių paukščius, ir visus vaisius, ir laukų medžius, ir dangų bei žemę taip pat; ir Jis paskyrė dangų duoti jam lietų, ir žemę duoti jam vaisius. Ir saulę bei mėnulį taip pat Jis davė jam, saulę duoti jam šviesą dieną ir mėnulį duoti jam šviesą nakties metu. Jis suformavo jį Savo pirštais, ir Jis sukūrė jį pagal Savo paties atvaizdą, ir Jis pabučiavo jį ir įkvėpė jam gyvybės dvasią; ir Jis sako jam: „Mano sūnus, Mano pirmagimis, Mano mylimasis.“ Ir Jis apgyvendino jį sode valgyti ir mėgautis be ligos ar kančios, ir be vargo ar darbo, bet Jis įsakė jam nevalgyti nuo vieno medžio. Ir gavęs visus šiuos dalykus iš Dievo, Adomas nusižengė ir valgė nuo to medžio, ir jis tapo nekenčiamas ir atmestas, ir Dievas išvarė jį iš Sodo, ir nuo to laiko Adomas apleido savo viltį, nes jis nusižengė savo Kūrėjo įsakymui.“

Ir Dievas atsakė angelams, kurie plūdo Adomą tokiu būdu, ir Jis tarė jiems: „Kodėl jūs plūstate Adomą tokiu būdu? Nes jis yra kūnas, ir kraujas, ir pelenai bei dulkės.“ Ir angelai atsakė ir tarė Jam: „Ar galime paskelbti prieš Tave Adomo nuodėmę?“ Ir Dievas tarė jiems: „Paskelbkite (jo nuodėmę), ir Aš išklausysiu jus, ir Aš Pats atsakysiu jums dėl Adomo, Mano tarno.“ Nes Dievas veikė Adomo naudai. Ir Dievas tarė: „Aš sukūriau jį iš dulkių, ir Aš neišmesiu to, ką suformavau. Aš išvedžiau jį iš nebūties, ir Aš nepadarysiu Savo rankų darbo pajuoka jo priešams.“ Ir tie angelai tarė: „Šlovė Tau, O Viešpatie. Nes Tu, širdžių Žinovas, žinai, kad mes plūdome Adomą, nes jis nusižengė Tavo įsakymui nevalgyti nuo vieno medžio po to, kai Tu padarei jį viešpačiu virš visko, ką sukūrei, ir paskyrei jį virš kiekvieno Savo rankų darbo. Ir jei Tu nebūtum pasakęs jam, ir jei Tu nebūtum įsakęs jam nevalgyti nuo vieno medžio, nebūtų buvę jokio nusižengimo (iš jo pusės); ir jei jis būtų valgęs dėl maisto trūkumo, nebūtų buvę jokio nusižengimo (iš jo pusės). Bet Tavo žodis leido jam žinoti, ir Tu tarei: „Tikrai, tą dieną, kurią valgysi nuo šio medžio, tu mirsi.“ Ir jis, tai išgirdęs, išdrįso ir valgė. Tu neleidai jam pristigti saldžių vaisių valgyti iš Sodo, ir Tu neleidai jam pristigti to, kas jį paguostų, ir draugės, panašios į jį patį. Ir šiuos dalykus mes sakome ir pranešame Tau, ir mes atskleidėme Tau, kaip jis nusižengė Tavo įsakymui.“

Ir Gailestingasis ir Gailestingumo Mylėtojas atsakė jiems Adomo vardu, ir tarė jiems: „Jus Aš sukūriau iš ugnies ir oro su vienu tikslu, (kad jūs) šlovintumėte (Mane). Jį Aš sukūriau iš dvigubai daugiau elementų nei jus – iš dulkių ir vandens, ir iš vėjo bei ugnies; ir jis tapo kūno ir kraujo (būtybe). Ir jame yra dešimt minčių (arba ketinimų), penkios geros, ir penkios blogos. Ir jei jo širdis kursto jį gėriui, jis eina su geru ketinimu; ir jei Velnias suvedžioja jį, jis eina su juo piktu keliu. O dėl jūsų, jūs neturite jokio kito tikslo savo protuose, tik Mano šlovinimą, išskyrus tą įžūlųjį, kuris sukūrė blogį, ir tapo blogio būtybe, ir buvo išvytas iš jūsų susirinkimo. Ir dabar, kodėl didžiuojatės prieš Adomą? Jei būtumėte tokie kaip jis, ir Aš būčiau sukūręs jus iš vandens ir dulkių, jūs būtumėte buvę kūnas ir kraujas, ir jūs būtumėte nusižengę Mano įsakymui labiau nei jis padarė, ir paneigę Mano žodį.“ Ir angelai tarė Jam: „Šlovė Tau, O Viešpatie! Toli tai nuo mūsų! Mes nenusižengsime Tavo įsakymui, ir mes neprieštarausime Tavo žodžiui; nes mes esame dvasinės būtybės gyvenimui, o jis yra dulkių kūrinys, (pasmerktas) kvailystei. Ir dabar išbandyk mus gerai, ir padėk mus į bandymą, kad žinotum, ar mes sugebame laikytis Tavo žodžio.“

Ir kai jie pasigyrė tokiu būdu, Dievas, žmonių Mylėtojas, tarė jiems: „Jei dabar jūs nuklysite taip toli nusižengdami Mano žodžiui, skriauda kris ant jūsų pačių galvų, (nes) Gehena (arba pragaras), ir ugnis, ir siera, ir deginantis karštis, ir viesulas bus jūsų buveinė iki Didžiosios Dienos: jūs būsite laikomi grandinėse, kurios negali būti nei atlaisvintos, nei nutrauktos per amžius. Bet jei laikysitės ištikimai Mano žodžio, ir vykdysite Mano įsakymą, jūs sėdėsite Mano dešinėje ir Mano kairėje. Nes kiekvienas, kuris nugalėjo, yra galingas, ir tas, kuris yra nugalėtas, bus įveiktas. Dabar Šėtonas neturi jokios galios, nes jis turi tik tai, ką priverčia sudygti prote; ir jis negali sugriebti tvirtai, ir jis negali atlikti nieko, ir jis negali mušti, ir jis negali traukti, ir jis negali sučiupti, ir jis negali kovoti; jis gali tik priversti mintis sudygti tyliai prote. Ir tą, kuris yra pagautas piktos minties, jis paruošia sunaikinimui; ir jei (žmogus) nugalėjo piktą mintį, jis randa malonę ir turi atlygį, kuris yra amžinas. Ir jums, pagal tai, ko norite, bus duotas žmogaus protas ir žmogaus kūnas. Bet gerai saugokitės, kad nenusižengtumėte Mano žodžiui ir nesulaužytumėte Mano įsakymo; ir nesusiterštumėte valgymu, ar gėrimu, ar ištvirkavimu, ar kokiu nors kitu dalyku; ir nenusižengtumėte Mano žodžiui.“

Ir tuojau pat jiems buvo duota su Jo žodžiu kūnas, ir kraujas, ir žmonių vaikų širdis. Ir jie buvo patenkinti palikdami dangaus aukštybes, ir jie nusileido į žemę, į Kaino vaikų šokių kvailystę su visu jų amatininkų darbu, kurį jie buvo padarę savo ištvirkavimo kvailystėje, ir į jų dainavimus, kuriems jie pritarė tambūrinais, ir fleitomis, ir dūdelėmis, ir dideliu rėkavimu, ir garsiais džiaugsmo šūksniais bei triukšmingomis dainomis. Ir jų dukterys buvo ten, ir jos mėgavosi orgijomis be gėdos, nes jos kvepinosi vyrams, kurie joms patiko, ir jos prarado pusiausvyrą savo protuose. Ir vyrai nesusilaikė nė akimirkos, bet jie paėmė į žmonas iš tų moterų tas, kurias jie pasirinko, ir padarė nuodėmę su jomis. Nes Dievas neturi poilsio vietos įžūliųjų ir tų, kurie plūsta, širdyse, bet Jis gyvena nuolankiųjų ir nuoširdžiųjų širdyse. Ir Jis kalbėjo Evangelijoje, sakydamas: „Vargas tiems, kurie laiko save teisiais, ir niekina savo artimą.“ Ir vėl Jis sako: „Dievas myli nuolankiuosius, ir Jis laiko menkais tuos, kurie didžiuojasi.“

Ir tuojau pat Dievas užsirūstino ant jų, ir Jis surišo juos Šeolo siaube iki atpirkimo dienos, kaip Apaštalas sako: „Jis elgėsi su Savo angelais griežtai. Jis nepasigailėjo jų, bet privertė juos gyventi teismo būsenoje, ir jie buvo surakinti iki Didžiosios Dienos.“ Dievo žodis nugalėjo, To, Kuris suformavo Adomą pagal Savo panašumą (arba formą), ir tie, kurie plūdo ir pavertė Adomą pajuoka, buvo nugalėti. Ir Kaino dukterys, su kuriomis angelai susidėjo, pastojo, bet jos negalėjo pagimdyti savo vaikų, ir jos mirė. Ir iš vaikų, kurie buvo jų įsčiose, kai kurie mirė, o kai kurie išėjo; perplėšę savo motinų pilvus jie išėjo per jų bambas. Ir kai jie užaugo ir pasiekė vyrystę, jie tapo milžinais, kurių ūgis siekė debesis; ir dėl jų bei dėl nusidėjėlių Dievo rūstybė nutilo, ir Jis tarė: „Mano dvasia ilsėsis ant jų tik šimtą dvidešimt metų, ir Aš sunaikinsiu juos Tvano vandenimis“, juos ir visus nusidėjėlius, kurie nepatikėjo Dievo žodžiu. O tiems, kurie tikėjo savo tėvų žodžiu, ir vykdė Jo Valią, jokia žala neatėjo nuo Tvano vandenų, bet Jis išgelbėjo juos, sakydamas: „Jei tu tiki Mano žodžiu, tu gali išsigelbėti nuo Tvano.“ Ir Nojus tarė: „O Viešpatie, aš tikiu Tavo žodžiu, leisk man sužinoti, kokiomis priemonėmis aš galiu būti išgelbėtas.“ Ir Dievas tarė jam: „Tu gali būti išgelbėtas nuo vandens medžiu.“ Ir Nojus tarė: „Kaip, O Viešpatie?“ Ir Dievas tarė jam: „Pasidaryk sau keturkampę arką, ir pastatyk ją dailidės darbu, ir padaryk joje tris aukštus viduje, ir įeik į ją su visais savo namais.“ Ir Nojus patikėjo Dievo žodžiu, ir padarė (arką), ir buvo išgelbėtas.

Dabar klausykite manęs, ir aš paaiškinsiu jums apie šį dalyką. Kai Dievas davė įsakymą, Jis galėjo duoti Nojui sparną kaip erelio ir pernešti jį į gyvųjų šalį, su visais jo namais, kol Jo pyktis ant nusidėjėlių, kurie nepatikėjo Dievo žodžiu ir savo tėvų žodžiu, būtų atslūgęs, arba Jis galėjo pakelti jį į orą, arba Jis galėjo įsakyti Tvano vandeniui – (kuris buvo) kaip siena – nesiartinti prie to vieno kalno, kur Jis būtų apgyvendinęs Nojų su jo sūnumis, ir neapsemti žvėrių ir galvijų, kurių jam reikėjo. Bet žinokite tai – Dievui buvo labai malonu, kad per medį, kuris buvo pašventintas, įvyktų Jo kūrinijos išgelbėjimas, tai yra, arką ir Kryžiaus medį. Dievas tarė Nojui: „Padaryk tai, kuo būsi išgelbėtas“, tai yra, Bažnyčios Padangtę; ir kai Jis tarė jam: „Padaryk ją keturkampę“, Jis parodė, kad Kryžiaus Ženklas buvo keturgubas. Dabar keturi arkos kampai yra aukuro ragai; ir Jis įsakė Mozei padaryti arką iš nesunaikinamo medžio. Jis tarė: „Aš pašventinsiu tave tuo dangišku ir dvasiniu Mano rankų darbu. Ir tu pašventink save nuo purvo, ir netyrumo, ir ištvirkavimo, ir kerštingumo, ir melo, kartu su savo broliu ir savo namais. Ir aukok Man tyrą auką su švara, ir Aš priimsiu tave po to, kai būsi pašventinęs save ir savo namus; įsakyk visiems žmonėms pašventinti save, nes Mano šventi dalykai (turi būti aukojami) šventųjų. Ir šio dalyko tu ieškosi, Mano Sandoros Padangtės, kurią Aš sukūriau Savo šlovei. Ir jei ateisite su širdies tyrumu, su meile, ir su taika, be pašaipos ir plūdimo, ir jei padarysite savo širdis teisingas Mano ir savo kaimynų atžvilgiu, Aš išgirsiu jūsų maldas, ir Aš išklausysiu jūsų prašymus dėl visko, ką pateiksite Man, ir Aš ateisiu ir būsiu su jumis, ir Aš vaikščiosiu tarp jūsų, ir Aš gyvensiu jūsų širdyse, ir jūs būsite Man Mano tauta, ir Aš būsiu jūsų Dievas tiesoje.“

101 skyrius. Apie Tą, kuris egzistuoja viskame ir visur

Ir vėl Dievas tarė Mozei: „Padaryk Man atvirą erdvę priešais Padangtės kiemą; joks žmogus, kuris yra seksualiai netyras ir nešvarus, neturi ten ateiti, ir niekas, kas nėra tyras. Nes Aš esu ten, ir ne tik ten, bet kiekvienoje panašioje vietoje, kur Mano Vardas šaukiamas tyrume. Aš buvau su Danieliumi (liūtų) duobėje, ir Aš buvau su Jona didžiosios žuvies pilve, ir Aš buvau su Juozapu duobėje, ir Aš buvau su Jeremiju šulinyje (maitinamame iš) ežero. Aš stoviu po giliausia gelme, kad kalnai nenusmegtų po vandenimis; ir Aš esu po vandenimis, kad jie nenusmegtų ant ugnies ir sieros; Aš stoviu po ugnimi ir siera, kad jie nenusmegtų ant vėjų ir rūdžių. Aš esu po vėjais ir aprūdijusia migla, kad jie nenusmegtų po tamsa. Ir Aš stoviu po giliausia tamsa ir po bedugnėmis, ir kiekvienas sukurtas dalykas remiasi į Mane, ir viskas, ką Aš sukūriau, ateina pas Mane kaip į prieglobsčio vietą.

Aš esu virš žemės, ir Aš esu pasaulio pakraščiuose, ir Aš esu visko Valdovas. Aš esu ore, Mano buveinėje, ir Aš esu virš Cherubinų vežimo, ir Aš esu šlovinamas amžinai visų angelų ir šventų vyrų. Ir Aš esu virš dangaus aukštybių, ir Aš pripildau viską. Aš esu virš Septynių Dangų. Aš matau viską, ir Aš išbandau viską, ir nėra nieko, kas būtų paslėpta nuo Manęs. Aš esu kiekvienoje vietoje, ir nėra jokio kito dievo be Manęs, nei danguje aukštai, nei žemėje apačioje; nėra nieko panašaus į Mane, sako Dievas; Mano ranka padėjo žemės pamatus, ir Mano dešinė ranka sustiprino dangų; Aš ir Mano Sūnus ir Šventoji Dvasia.“

102 skyrius. Apie Pradžią

Kaip Dovydas pranašavo Šventosios Dvasios lūpomis, sakydamas: „Su Tavimi buvo vadovavimas galybės dieną.“ Ką gi reiškia šie žodžiai „galybės diena“? Argi tai nėra diena, kurią Kristus, Tėvo Žodis, sukūrė dangų ir žemę? Nes Mozė sako Knygos pradžioje: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę.“ Supraskite tad, „Pradžioje“ reiškia „Kristuje“; „pradžios“ aiškinimas yra Kristus. Apaštalas Jonas, Zebediejaus sūnus, sako apie Kristų: „Tai yra pirmasis (arba pradžia), Kurį mes girdėjome ir matėme, Kurį mes pažinome, ir Kurį mūsų rankos lietė.“ Ir mes papasakosime jums, kaip mes turime dalį su Juo, ir jūs, kurie tikite mūsų žodžiais, turėsite dalį su mumis. Ir mokinys Lukas sako Apaštalų Darbuose: „Pradžioje mes kalbame apie viską“, ir tai, ką jis sako (rodo), kad Kristus buvo visų atpirkimas, ir mes tikime Juo. Ir Evangelistas Morkus savo Knygos pradžioje rašė, sakydamas: „Evangelijos pradžia yra Jėzus Kristus, Dievo Sūnus“; ir šie žodžiai reiškia, kad Kristus buvo geroji naujiena Pranašams ir Apaštalams, ir kad mes visi dalyvavome Jo malonėje. Ir vėl Evangelistas Jonas rašė, sakydamas: „Pradžioje buvo Žodis, ir tas Žodis buvo pas Dievą“; ir kitoje vietoje jo žodis parodo (tai) aiškiai, ir jis sako: „Ir lygiai taip pat pradžioje buvo Dievas Žodis.“ Ir dabar pastebėkite, kad tas Tėvo Žodis yra Kristus, kuriuo Jis sukūrė dangų ir žemę ir kiekvieną sukurtą dalyką. Tai Jis sukūrė, ir be Jo niekas, kas atsirado, neatsirado, visiškai niekas: „Jis tarė, ir jie atsirado; Jis įsakė, ir jie buvo sukurti.“ Ir trečias šlovingas dalykas, klausykite (jo): „Jo burnos kvapu Jis sukūrė visą jų kariauną.“ Tai apreiškia Šventąją Dvasią, apie Kurią aiškiai kalbama.

Ir ką mes pasakysime? Verkime dėl jų. Vargas žydams ir pagonims (aramiečiams), kurie nuklydo nuo tiesos ir atsisakė paklusti Dievo meilei, kuria Jis Savo gerume pamilo žmogų. Nes po to, kai Adomas buvo atmestas per savo nuodėmę, Jis išgelbėjo jį Savo gailestingumo didybe, būdamas nukryžiuotas ant Kryžiaus medžio, Jo rankoms esant perdurtoms vinimis. Su Savo delnu ištiestu nuolankume, ir Savo galva nulenkta į vieną pusę, dėl mūsų Jis, Kuriam kančia buvo netinkama, kentėjo amžinojoje Savo Dievystės didybėje. Jis mirė, kad galėtų sunaikinti mirtį; Jis kentė išsekimą, kad galėtų suteikti stiprybės pavargusiai dulkių būtybei; ištroškęs Jis gėrė actą, Jis buvo vainikuotas erškėčių vainiku; Jis nebijojo ir nesigėdijo paniekos ir neapykantos bei spjaudymo suterštų žydų. Jis kentė mušimą, Jis buvo daužomas kumščiais, Jis buvo perdurtas, Jis buvo prikaltas vinimis, Jis buvo plūstamas ir pajuokiamas, būdamas Dievas ir Mirties Karalius, ir Šlovės Suteikėjas, ir dėl to Jis kantriai ištvėrė visą gėdą. Pavargusį ir nelaimingą, jie nuliūdino Jį, kai atmetė Jį ir nekentė Jo; bet stiprų ir šlovingą, kas galėjo Jį nuliūdinti, kai jie metė Jam melagingus kaltinimus? Nes Jis Pats žinojo Savo Dievystę, ir Jis žinojo Savo šlovę, ir Jis žinojo Save. Ir nebuvo nė vieno, kas Jį pažintų, nes Jis buvo viso ko Kūrėjas. Ir jei jie būtų Jį pažinę, jie nebūtų nukryžiavę šlovės (arba garbės) Viešpaties. Ir Jis tarė Savo gailestingume: „Atleisk jiems, Tėve, nes jie nežino, ką daro.“ Jie prilygino savo Kūrėją kažkam, kas buvo sukurta, ir jie nužudė ateivį, kuris nepriklausė mirtingiems kūriniams, ir Jis nebuvo daiktas, padarytas ranka. Bet Jis Pats buvo Darytojas, ir Jis Pats buvo Kūrėjas, Šviesa iš Šviesos, Dievas iš Dievo, Tėvo Sūnus, Jėzus Kristus.

Jis buvo Prieglobstis, Jis buvo Maitintojas, Jis buvo Vadovas; Jis, Kurio valdos buvo aukščiau to, kas aukštybėse, ir virš visko, pasižemino. Lygiai kaip Izaijas, aštrių žodžių žmogus tarp Pranašų, sako: „Jis buvo nuolankus žmogus, ir Jo išvaizda buvo atmesta, kaip šaknis Jis pasislėpė išdžiūvusioje žemėje, Jis atėjo kūne, žemės būtybė, (nors Jis buvo) visatos Išlaikytojas ir visatos Išgelbėtojas.“ Ir Dovydas priskiria Jam grožį, sakydamas: „Tavo grožyje ir Tavo formos dailume.“ Ir vėl jis sako: „Jo forma yra dailesnė nei žmonių vaikų.“ Ir vėl jis sako: „Maloningumas liejasi iš Tavo lūpų.“ Ir vėl jis sako: „Nukreipk teisingai su klestėjimu, ir karaliauk per teisumą, ir teisingumą, ir nuoširdumą.“ Ir vėl jis sako apie žydus, tiesos priešus: „Tavo strėlės aštrios ir stiprios Karaliaus nekentėjų širdyse“; „teisinga, kad jos perdurtų jų širdis“, Jis sako „tiems, kurie nenorėjo, kad Aš būčiau Karalius, ir jie bus atvesti priešais Mane ir perdurti“ (ietimis). Ir vėl Izaijas sako apie žydus: „Aš ieškojau jų ir neradau jų; Aš šaukiausi jų ir jie neatsakė Man; Aš mylėjau juos ir jie nekentė Manęs.“ Ir vėl Dovydas sako: „Jie atlygino man blogiu už gera, ir jie nekentė manęs mainais už mano meilę jiems.“ Ir vėl Izaijas sako: „Savo lūpomis jie skelbia meilę Man, bet savo širdyse jie laikosi toli nuo Manęs, ir jų garbinimas Manęs yra tuščias dalykas.“ Ir kaip Mozė sako: „Jie sukėlė Man pyktį savo dievais, ir Aš sukelsiu jiems pavydą tuo, kas nėra tauta, nes jie yra tauta, kurios patarimas yra sunaikintas.“

Ir tiems, kurie sakė: „Mes neturime Įstatymo“, Įstatymas buvo duotas, nes Dievas yra Įstatymo Davėjas kiekvienam. Ir Dievas atlygino žydams pagal jų nedorybę, ir Jis elgėsi su pagonimis pagal jų paprastumą. Nes Jis yra gailestingas ir užjaučiantis tiems, kurie šaukiasi Jo ir kurie ieško prieglobsčio Jame, ir kurie apvalo save nuo viso netyrumo Bažnyčioje ir Dievo Įstatymo Padangtėje; ir Jis myli tuos, kurie verkia ir atgailauja, lygiai kaip Steponas, (vienas) iš Septyniasdešimties Mokinių sako. Tarp Septyniasdešimties Mokinių buvo septyni, kurie buvo išrinkti tarnystei su Dvylika Apaštalų, atlikti tarnystę su Simonu, ir Barnabu, ir Morkumi, ir Luku, ir Pauliumi. Ir šis Steponas kalbėjo žydams, kai stovėjo kankinystėje ir žydai jį žudė, ir sakė jiems, rodydamas jų kvailystę nesilaikius Dievo įsakymo: „Jūs neišlaikėte Toros pagal angelų potvarkį, kaip ją gavote.“ Ir sakoma (Apaštalų) Darbuose: „Kai jie tai išgirdo, jie pasiuto iš pykčio ir griežė dantimis.“ Dabar klausykite manęs. Jo pasakyme „Jūs neišlaikėte Toros pagal angelų tvarką“ (mes turime) formą ir šešėlį to, kas yra danguje, tai yra, dangiškąją ir laisvąją Jeruzalę, Aukščiausiojo buveinę, kurios padėtis ir konstrukcija yra nesuvokiama mirtingai širdžiai. Ir joje yra Aukščiausiojo sostas, kuris yra apsuptas ugnies, ir keturi žvėrys neša jį savo vietoje, kuri yra šeštasis dangus. Ir sostas kyla į septintąjį dangų, Tėvo buveinę, ir ten gyvena Tas, Kuris yra su Savo Tėvu ir Šventąja Dvasia, Kuris gaivina viską. Ir Bažnyčios Padangtė yra Jeruzalės, kuri yra danguje, atvaizdas, ir Pagonių Bažnyčia yra Jeruzalės, kuri yra danguje, atvaizdas.

103 skyrius. Apie Aukuro Ragus

Dabar Padangtė simbolizuoja aukuro ragus, kur šventi kunigai aukoja auką, ant kurio jie padeda tarapą (t. y. stalą), kapo, kuriame Jis (t. y. Kristus) buvo palaidotas Golgotoje, atvaizdą. Ir tai, kas ant stalo, tai yra, atnaša, yra pirmagimio, tai yra, Emanuelio Kūno, (arba) „Akaro“, „tyrojo“, „nemaišytojo“, kurį mūsų Išgelbėtojas paėmė iš Marijos, simbolis, apie kurį Jis sakė Savo šventiems Apaštalams: „Valgykite Mano Kūną; kas nevalgo Mano Kūno, neturi dalies su Manimi, ir jokio amžinojo gyvenimo. Bet tas, kuris valgė Mano Kūną, net jei jis būtų miręs, gyvens per amžius, (nes) jis yra susijęs su Mano Kūnu ir Mano Krauju, ir jis tapo Mano paveldėtoju, ir jis sakys Mano Tėvui: „Tėve mūsų, kuris esi danguje“, ir Tėvas atsakys jam, sakydamas: „Tu esi Mano Sūnus“, ir karūna (t. y. apdangalas), kuri yra virš atnašos, yra akmens, kuriuo žydai užantspaudavo kapą, atvaizdas. Ir kai kunigas sako: „Atsiųsk Šventąją Dvasią“, Šventoji Dvasia bus atsiųsta, ir mūsų Viešpaties Kūnas bus tobulas (arba pilnas). Ir kai mes priimsime, mes būsime dalyviai mūsų Viešpaties ir Atpirkėjo Jėzaus Kristaus, Gyvojo Dievo Sūnaus, ir Šventosios Dvasios Kūne ir Kraujyje, nuo šiol ir per amžius. Kalbėkite tad vienas kitam, kad žydai, kurie yra akli širdimi, ir kurie yra mūsų priešai ir mūsų Viešpaties Dievo priešai, nesigirtų prieš mus. Ir jie sako: „Jūsų dievų daug, ir jūs garbinate medį“ (t. y. Kryžių), ir jie sako, skelbdami atvirai Pranašo Izaijo žodį: „Jūs garbinate pusę jo, o su kita puse jūs verdate kūną ir valgote (jį).“ O Izaijas kalba taip apie tuos, kurie garbina drožinius ir stabus. Ir jie sako (kad mes sakome): „Tai yra mūsų dievai, ir jie mus sukūrė“; ir kad mes kalbame jiems ir garbiname juos kaip Viešpatį, savo Dievą. Ir šie taip pat yra tie, kuriuos velniai veda į klaidą jų nedorybėje, ir Dovydas sako apie juos: „Pagonių dievai yra velniai, bet Dievas sukūrė dangų; tiesa ir gėris yra priešais Jį.“

104 skyrius. Daugiau apie Skrynią ir Nedorėlių Kalbas

Ir kas liečia Skrynią (arką): Dievas išgelbėjo Nojų Arkoje. Ir Dievas kalbėjosi su Abraomu Manbaro medyje, tai yra medyje, kuris negali būti sunaikintas; ir Jis išgelbėjo Izaoką per aviną, kuris buvo pagautas tankmėje, ir Jis padarė Jokūbą turtingą per tris lazdų medžius, kuriuos jis padėjo tekančiame vandenyje; ir per savo lazdos viršų Jokūbas buvo palaimintas. Ir Jis tarė Mozei: „Padaryk padangtę iš medžio, kuris negali būti sunaikintas, pagal Siono, Sandoros Padangtės, atvaizdą.“ Ir kai Dovydas paėmė ją iš Samarijos miesto, jis padėjo Įstatymo Padangtę į naują Padangtę, ir džiaugėsi priešais ją. Nes nuo pradžios Dievas padarė Padangtę išgelbėjimo priemone, ir labai daug ženklų bei stebuklų buvo atlikta per ją, jos forma ir atvaizdu. Klausykite dabar manęs, ir aš parodysiu jums aiškiai, kaip Dievas nustatė išgelbėjimą per Savo Kryžiaus medį, Savo Įstatymo Padangtėje, nuo pradžios iki pabaigos.

Išgelbėjimas atėjo Adomui per medį. Nes Adomo pirmasis nusižengimas atėjo per medį, ir nuo pradžios Dievas nustatė išgelbėjimą jam per medį. Nes Pats Dievas yra Kūrėjas ir gyvybės bei mirties Davėjas, ir viskas atliekama Jo Žodžiu, ir Jis sukūrė viską, ir Jis padaro teisiu tą, kuris tarnauja Jam tyrume Jo tyroje Įstatymo Padangtėje. Nes ji vadinama „malonės sostu“, ir ji taip pat vadinama „prieglobsčio vieta“, ir ji taip pat vadinama „aukuru“, ir ji taip pat vadinama „nuodėmių atleidimo vieta“, ir ji vadinama „išgelbėjimu“, ir ji vadinama „gyvybės vartais“, ir ji vadinama „pašlovinimu“, ir ji vadinama „prieglobsčio miestu“, ir ji vadinama „laivu“, ir ji vadinama „išgelbėjimo uostu“, ir ji vadinama „maldos namais“, ir ji vadinama „nuodėmių atleidimo vieta tam, kuris meldžiasi tyrume joje“, kad (žmonės) galėtų melstis joje tyrume ir nesuterštų savo kūnų. Dievas myli tyruosius, nes Jis yra buveinė tyriesiems. Tuos, kurie ateina į Jo buveinę, ir yra priimami šventoje Padangtėje, ir kurie meldžiasi Jam visa savo širdimi, Jis išgirs ir išgelbės jų vargo dieną, ir Jis įvykdys jų troškimą. Nes Jis padarė šventąją Padangtę Savo sosto atvaizdu. Bet yra kai kurie tarp tų, kuriuos jūs atvedėte pas mus, kurie yra panašūs į mus krikščionis, bet kurie neatsisakė nuodėmės, kurią jų tėvas Velnias privertė sudygti juose. Ir jis sakė: „Taigi teisinga, kad mes melstumėmės Sione, Dievo Įstatymo Padangtėje; ji buvo pradžioje ir yra net dabar. Jos atvaizdas ir jos vaisius yra Atpirkėjo Motina, Marija; teisinga, kad mes ją garbintume, nes jos vardu yra palaiminta Dievo Įstatymo Padangtė. Ir teisinga, kad mes garbintume Mykolą ir Gabrielių.“

Ir Arkivyskupas Kirilas atsakė ir tarė jiems: Ir jei jis pasakė tai jiems, mes taip pat sakysime jiems: Ką mūsų Viešpats Jėzus Kristus sakė, kai mokė tuos, kurie tikėjo Juo? Vienas atėjo iš lauko ir tarė Jam: „Štai, Tavo tėvas ir Tavo motina lauke ieško Tavęs.“ Ir Kristus, žmonių Mylėtojas, atsakė ir, ištiesęs Savo ranką į tuos, kuriuos Jis mokė, tarė, nedarydamas jokio skirtumo ar skirties tarp vyro ir moters: „Štai jie, Mano tėvas, ir Mano motina, ir Mano brolis. Kas tik išgirdo Mano žodį ir vykdė Mano Tėvo Valią, tas pats yra Mano tėvas, ir Mano motina, ir Mano sesuo.“ O tu aklas širdimi žyde, argi nematai Jo gailestingumo ir Jo meilės žmonėms, kai Jis taip kalbėjo? Jis nei atskyrė, nei padarė skirties, bet Jis tarė jiems: „Mano brolis.“ Nes Jis myli tuos, kurie myli Jį ir laikosi Jo įsakymo, ypač kankinius, kurie dėl Jo atidavė save mirčiai, nors žinojo mirties kartėlį; ir atsiskyrėlius vienuolius, kurie laikosi Dievo įsakymo, ir myli Jį visa savo širdimi, ir Jis myli juos. Ir jų kapai, kurie yra pastatyti, tai yra, martiriumai, ir bažnyčios, kurios pastatytos jų vardais, ir padangtės, kurias Vyskupai pašventina jų vardais; kiekviena yra šventa Dievo Šventovės namuose. Ir žmogų, kuris meldžiasi jų vardais, Dievas išgirsta. Ir tie, kurie meldžiasi tyrume, be nešvaros ir ydos, ir nuolankume bei nuoširdume padangtėje, kuri buvo pašventinta – ar ji būtų kankinio vardu, ar angelo vardu, ar teisiųjų vardu (-ais), ar mergelės vardu, ar šventų moterų vardu – jei ji pašventinta, Šventoji Dvasia nužengia ant jų ir pakeičia medį, kad jis taptų dvasine būtybe. Šiuo būdu Dievas transformavo Mozės lazdą Savo žodžiu, ir ji tapo gyvybės daiktu ir privertė Mozę bijoti savo Viešpaties. Ir lygiai taip pat Juozapas pagarbino Jokūbo lazdos viršų, kai jis buvo priešais jį; niekas jo nevertė, bet per savo tėvo tikėjimą jis pagarbino jo lazdos viršų. Ir tai, ką Mozė parašė, yra pranašystė paskutinėms dienoms, kad mes žinotumėme, jog padangtės kankinių ir teisių vyrų vardu (-ais) yra šventos, būtent, kai jis pamatė jį, jis pagarbino jo lazdos viršų.

Ir aš taip pat paskelbsiu jums, kas parašyta apie Faraono išdidumą. Mozė padarė, kaip Dievas jam įsakė, ir pavertė savo lazdą gyvate; ir Faraonas įsakė magams, burtininkams, padaryti tą patį su savo lazdomis. Ir jie pavertė savo lazdas trimis gyvatėmis, kurios, magijos pagalba, rangėsi prieš Mozę ir Aaroną, ir prieš Faraoną bei Egipto didžiūnus. Ir Mozės lazda prarijo magų lazdas, nes šie apgavikai veikė magija žmonių akių regėjimui. Dabar tai, kas įvyksta per Dievo žodį, nugali bet kokią (rūšį) magijos, kuri gali būti atlikta. Ir niekas negali rasti jį esant blogu, nes tai Šventoji Dvasia, Kuri veda ir nukreipia tą, kuris tiki tiesia širdimi be aplaidumo. Lygiai kaip Paulius sako: „Tikėjimu senųjų laikų tėvai buvo išgelbėti.“ Jis norėjo pranešti kiekvieną jo vardu nuo Adomo, ir Nojaus, ir Abraomo, iki Rahabos, kekšės, kuri priėmė šnipus. Ir tu, o aklas žyde, argi negali suprasti iš to, ką skaitai Įstatyme, tai yra, Toroje, kuria tu tiki, kad kadangi tu negali įvykdyti jos įsakymų, tu esi ja prakeiktas? Nes kai Jis sako: „Visi tie, kurie vaikšto joje, jei jie nesilaiko to, kas joje parašyta, prakeikti bus“, Jis sako tai tau. Bet mus, kurie tikime Kristumi, Dievo Sūnumi, Dievo malonė išsirinko, sakydama: „Tas, kuris tiki ir yra pakrikštytas, bus išgelbėtas.“

105 skyrius. Apie Abraomo tikėjimą

Ir tu nesupranti, kad jie buvo išteisinti tikėjimu – Abraomas, ir Dovydas, ir visi Pranašai, vienas po kito, kurie pranašavo apie Dievo Sūnaus atėjimą. Ir Abraomas tarė: „Ar Tu mano dienomis, O Viešpatie, mesi Savo žodį ant žemės?“ Ir Dievas tarė jam: „Jokiu būdu. Jo laikas dar neatėjo, bet Aš parodysiu tau Jo atėjimo panašumą. Kelkis per Jordaną, ir pasinerk vandenyje, kai pereisi, ir atvyk į Salemo miestą, kur sutiksi Melchizedeką, ir Aš įsakysiu jam parodyti tau Jo ženklą ir panašumą.“ Ir Abraomas tai padarė ir rado Melchizedeką, ir jis davė jam duonos ir vyno paslaptį, tą pačią, kuri švenčiama mūsų Paschoje mūsų išgelbėjimui per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Tai buvo Abraomo troškimas ir džiaugsmas, kai jis ėjo aplink aukurą, kurį Melchizedekas buvo padaręs, nešdamas šaką ir palmę Šabo dieną. Žiūrėk, kaip jis džiaugėsi savo tikėjimu, ir žiūrėk, kaip jis buvo išteisintas savo tikėjimu, o aklas žyde, kuris nors turi akis, nematai, ir turėdamas ausis, negirdi, lygiai kaip Pranašas Izaijas sako apie jus: „Jų akys yra aklos, ir jų širdys padengtos tamsa, kad jie nesuprastų ir Dievas neparodytų jiems gailestingumo.“

106 skyrius. Pranašystė apie Kristaus Atėjimą

Ir dabar klausykite, kaip kiekvienas iš jų pranašavo apie Jį, (nes pasakojimas) malonus klausytis. Pranašas Izaijas pranašavo apie Jo atėjimą ir sakė: „Sūnus mums gimė. Kūdikis mums duotas. Valdžia užrašyta ant Jo peties. Jis yra Dievas, stiprus valdžioje, Karalius, didis Patarėjas yra Jo vardas.“ Dabar šito prasmė yra aiški: Dievo Sūnus gimė, Kurio valdžia buvo užrašyta prieš pasauliui atsirandant, ir Jis yra išmintingesnis už bet ką kitą: (tai yra tai, ką) jis sako tau. Ir vėl Izaijas pranašavo ir sakė: „Štai Mano tarnas, Kurį Aš išsirinkau, Kuriuo gėrisi Mano siela, ir tautos sudės savo pasitikėjimą į Jį.“ Ir šie žodžiai leidžia mums suprasti, kad Kristus yra Dievo Dvasia, Tėvo Žodis, Kuris apsivilko mūsų kūnu ir gimė dėl mūsų; ir Romos ir Etiopijos tautos ir visos kitos tautos įtikėjo Jį. Ir jis kalbėjo Izraelio tautai, ir vėl jis pranašavo, sakydamas: „Daugelis seks paskui Tave savo strėnas susijuosę, ir jų nugaros bus surištos grandinėmis, ir jie melsis Tau ir garbins Tave, nes tu esi Dievas, ir mes Tavęs neatpažinome.“ Dabar tai jis kalbėjo apie kankinius, ir tuos, kurie tapo vienuoliais dykumoje, ir atsiskyrėlius vienuolius, kurių širdys buvo surakintos Jo įsakymu, ir kurie meldėsi Jam, turėdamas omenyje, kad atlygis tiko tiek kankiniams, tiek atsiskyrėliams vienuoliams. „Ir mes Tavęs neatpažinome“: Izraelis padarė save aklą, ir nukryžiavo Jį, ir atsisakė vaikščioti Jo teisume. Ir vėl Izaijas pranašavo ir sakė: „Dievas ateis, ir pagonys sudės savo pasitikėjimą į Jį ir pažins Jį“; tai reiškia, kad Kristus ateis, ir žydai atmes Jį, bet pagonys įtikės Jį. Ir vėl jis pranašavo ir sakė: „Būkite stiprios, jūs silpnos rankos ir pavargę keliai, ir džiaukitės, jūs širdys, kurios esate prislėgtos, nes Dievas atėjo, Kuris atlygins mūsų skolą, ir išgelbės mus. Ir Jis atvers aklųjų akis, ir Jis padarys, kad kurčiųjų ausys girdėtų, ir pėdos, kurios yra raišos, bėgs, ir nebylių liežuviai kalbės.“ Šie žodžiai pasakyti apie tuos, kurie klysta garbindami stabus, ir tuos, kurie mirę nuodėmėje, ir tuos, kurių širdys aptemusios, ir apie jus, kurie nežinote, kad Dievas jus sukūrė. Džiaukitės šią dieną: Jis atėjo, Kuris atpirks Adomo nuodėmę, ir padarys Adomo skolą Sava. Jis buvo nukryžiuotas būdamas be nuodėmės. Jis nužudė Mirtį Savo paties mirtimi, ir aklieji mato, ir raišieji vaikšto, ir kurtieji girdi, ir nebyliai kalba nestrigdami, ir be visų šių dalykų mirusieji yra prikeliami. Tai yra šios pranašystės prasmė.

Taip pranašavo Pranašas Dovydas ir sakė: „Dievas ateis regima forma, ir mūsų Dievas netylės.“

Taip Jeremijas pranašavo ir sakė: „Dievas nužengs ant žemės, ir vaikščios su žmonėmis kaip mes.“

Taip pranašavo Pranašas Ezechielis ir sakė: „Aš, jūsų Dievas, ateisiu, ir Aš vaikščiosiu tarp jų, ir jie žinos Mane, kad Aš esu jų Dievas.“

Taip Dovydas pranašavo ir sakė: „Palaimintas Tas, Kuris ateina Dievo vardu: mes palaiminome jus Viešpaties Vardu.“

Taip pranašavo Habakukas ir sakė: „Dievas ateis iš Pietų, ir Šventasis nuo Faran kalno ir iš Judo miestų.“

Taip pranašavo Pranašas Elijas ir sakė: „Su nauja sandora Dievas ateis pas mus.“

Taip pranašavo Pranašas Joelis ir sakė: „Dangiškasis Emanuelis ateis ir išvaduos darbą, kurį Jis suformavo Savo paties ranka, iš Velnio, apgaviko, ir jo demonų, kurie klaidina, rankos.“

Taip pranašavo Pranašas Dovydas ir sakė: „Dievų Dievas pasirodys Sione. Žmonės sako iš Siono: Žmogus gimė joje, ir Jis, Aukščiausiasis, įkūrė ją.“

Taip Saliamonas, jo sūnus, pranašavo ir sakė: „Tikrai Dievas bus su žmonėmis, ir Jis vaikščios žemėje.“

Taip jo tėvas Dovydas pranašavo ir sakė: „Jis nužengs kaip rasa ant vilnos, ir kaip lašas, kuris laša ant žemės, ir teisumas išdygs Jo dienomis.“

Taip Saliamonas, jo sūnus, pranašavo ir sakė: „Išgelbėtojas gims iš Siono, ir Jis pašalins nuodėmę nuo Jokūbo.“

Taip pranašavo Pranašas Ozėjas ir sakė: „Aš ateisiu pas tave, O Sionai, ir Aš vaikščiosiu tavyje, Jeruzale, sako Dievas, Šventasis Izraelio (Dievas).“

Taip pranašavo Pranašas Michėjas ir sakė: „Dievo Žodis pasirodys Jeruzalėje, ir Įstatymas išeis iš Siono.“

Taip pranašavo Pranašas Ozėjas ir sakė: „Dievas pasirodys žemėje, ir gyvens su žmonėmis kaip mes.“

Taip pranašavo Pranašas Jeremijas ir sakė: „Išgelbėtojas bus atsiųstas iš Siono, ir Jis pašalins nuodėmę nuo Izraelio tautos.“

Taip pranašavo Pranašas Michėjas ir sakė: „Dievas ateis iš dangaus ir gyvens Savo šventykloje (arba tvirtovėje).“

Taip pranašavo Pranašas Zacharijas ir sakė: „Džiaukis, O Siono dukterie! Štai, Aš esu gyvas, ir Aš gyvensiu tavyje, sako Dievas, Šventasis Izraelio (Dievas).“

Taip pranašavo Pranašas Michėjas ir sakė: „Štai, Dievas ateis, ir švies tiems, kurie Jo bijo; Teisumo Saulė yra Jo Vardas.“

Taip pranašavo Pranašas Ozėjas ir sakė: „Dievas ateis ant tavęs, Jeruzale, ir pasirodys tavo viduryje.“

Taip pranašavo Pranašas Dovydas ir sakė: „Ir Jis gyvens, ir jie duos Jam Arabijos aukso, ir jie melsis už Jį nuolatos, ir Jis bus visos žemės parama ant kalnų viršūnių.“

Taip teisusis Jobas pranašavo ir sakė: „Dievas vaikščios žemėje, ir Jis keliaus per jūrą kaip per sausumą.“

Taip pranašavo Pranašas Dovydas ir sakė: „Jis palenkė dangų ir nužengė.“

Taip pranašavo Pranašas Izaijas ir sakė: „Štai, mergelė pastos, ir pagimdys Sūnų, ir ji pavadins Jo vardą Emanuelis.“

Taip pranašavo Pranašas Dovydas ir sakė: „Aš išvedžiau Tave iš įsčių prieš ryto žvaigždę.“ Ir vėl jis sakė: „Dievas tarė man: Tu esi mano Sūnus, ir Aš šiandien Tave pagimdžiau.“

Taip Gideonas pranašavo ir sakė: „Štai, Jis nužengs kaip rasa ant žemės.“

Taip pranašavo Pranašas Dovydas ir sakė: „Dievas pažvelgė žemyn iš dangaus į žmonių vaikus, ir iš Savo šventovės šventyklos.“

Taip pranašavo Pranašas Mozė ir sakė: „Ir visi Dievo vaikai sakys: Jis yra stiprus, nes Jis keršija už Savo sūnų kraują.“

Taip Dovydas pranašavo ir sakė: „Ir ten Aš padarysiu ragą Dovydui pakilti, ir Aš paruošiu žibintą Mano Pateptajam, ir Aš apvilksiu Jo priešus gėda, ir Jame suklestės Mano šventumas.“

Taip pranašavo Pranašas Ozėjas ir sakė: „Nebijok, nes Tu nebūsi sugėdintas. Ir nebūk priblokštas dėl Savo šlovės.“ Ir vėl jis sakė: „Klausykis Manęs, klausykis Manęs, Mano tauta, nes Mano teismas (arba teisingumas) yra teisus. Aš ateisiu ir Aš gyvensiu su jumis, ir tautos sudės savo pasitikėjimą į Mano šviesą; nes tautos bus Kristaus mylimieji.“

Taip Pranašas Dovydas sakė: „Tauta, kurios Aš nepažįstu, tarnaus Man; vien tik išgirdę ausimi jie atsakys Man.“ Ir žydams jis sakė: „Svetimšalio vaikai buvo man neteisingi, svetimšalio vaikai paseno ir keliavo šlubuodami savo keliu. Dievas gyvas, ir palaimintas (yra) mano Dievas.“ Kai jis sako tau: „Dievas gyvas“, jis kalba apie Jo Dievystę, ir kai jis sako tau „ir palaimintas (yra) mano Dievas“, jis kalba apie Jo kūno apsivilkimą. Ir vėl jis kalba apie Jo kūno apsivilkimą Pranaše Izaijuje, sakydamas: „Kas yra šis šlovingasis, kuris ateina iš Edomo, Adomas, Kuris nužengė iš dangaus, ir apsivilko Bosoro dalykais, šlovingas didybe?“ Kai jis sako „šlovingas“, jis nurodo į Jo saldų kvapą; ir kai jis sako „Adomas“, jis turi omenyje Tėvo Žodį, Kuris buvo prieš pasaulį, Dievo Sūnų; kai jis sako „Jis apsivilko Bosoro dalykais, šlovingas didybe“, jis aiškiai nurodo Adomo kūną.

Taip Pranašas Dovydas pranašavo sakydamas apie krikščionių žmones: „Skelbkite tautoms, kad Dievas yra Karalius, ir kad Jis sutvirtino pasaulį, kad jis niekada nebūtų pajudintas.“ Ir jis taip pat pranašavo apie Jo atėjimą pas tautas, ir sakė: „Priešais Dievo veidą Jis ateis, Jis ateis ir teis žemę, ir Jis teis pasaulį teisume, ir tautas su teisingumu.“

Taip pranašavo Pranašas Izaijas ir sakė: „Kariaunų Viešpats suplanavo sunaikinti tautų įžūlumą, ir Jis pavers niekais žemės didžiūnus ir galinguosius.“ Tęsdamas savo pranašystę jis sakė: „Jis ateis ir pastatys Savo namus, ir Jis išvaduos Savo tautą.“ Ir jis pridėjo kitus žodžius, sakydamas: „Ir tuo metu išdygs iš Jesės šaknies Tas, Kuris bus paskirtas virš tautų, ir tautos sudės savo pasitikėjimą į Jį, ir vieta, kurioje Jis gyvens, bus šlovinga per amžius.“

Taip Dovydas pranašavo, ir sakė: „Giedokite Dievui, Kuris gyvena Sione, ir skelbkite tautai Jo darbą.“

Taip Saliamonas, jo sūnus, pranašavo ir kalbėjo apie mūsų Išgelbėtoją Emanuelį, Teisumo Saulę: „Jis išvedė Mane prieš kalvas, ir prieš Jam sukuriant žemes ir jas sutvarkant, ir įkūrė Mane prieš pasaulį; prieš Jam sukuriant žemę, ir prieš Jam sukuriant bedugnes, ir prieš vandens srautams išeinant, ir gėlių grožiui pasirodant, ir prieš vėjams pučiant, Dievas sukūrė Savo darbą priešais Savo veidą, ir Aš egzistavau kartu su Mano Tėvu.“

Taip jo tėvas Dovydas pranašavo ir sakė: „Jo vardas buvo prieš saulę, ir prieš mėnulį, iš kartos į kartą.“

Taip jo sūnus Saliamonas pranašavo ir sakė: „Kai Jis sutvirtino dangaus skliautą virš debesų, ir kai Jis pastatė į vietą dangaus ribų sienas, ir kai Jis paskyrė jūrą į jos vietą, ir prieš Jam įkuriant Savo sostą virš vėjų, ir kai Jis sutvirtino žemės pamatus, Aš egzistavau kartu su Juo. Aš buvau tai, kuo Jis džiaugėsi nuolatos, ir diena iš dienos, ir Aš džiūgavau su Juo visais laikais priešais Jo veidą.“

Taip pranašavo Pranašas Jobas ir sakė: „Mano Dievo veidas yra Rytuose, ir Jo šviesa yra prieš (saulės) šviesą, ir tautos sudeda pasitikėjimą į Jo Vardą.“

Taip pranašavo Pranašas Izaijas ir sakė: „Neprisiminkite praeities dalykų, ir negalvokite apie senovės dalykus; štai, Aš padarysiu naują dalyką, kuris dabar išdygs, kad žinotumėte, jog Aš darau kelią per dykumą ir vandens srautus tyruose; ir laukų žvėrys seks paskui Mane, ir jauni paukščiai, ir stručiai. Nes Aš daviau vandens dykumoje, ir padariau, kad vandens srovės tekėtų tyruose, kad galėčiau duoti atsigerti Savo tautai ir Savo išrinktiesiems, kuriuos įgijau, kad jie skelbtų Mano šlovę, ir vykdytų Mano įsakymą.“

Taip Saliamonas pranašavo ir sakė: „Kas pakilo į dangų ir nužengė? Ir kas surinko vėjus į savo prieglobstį? Ir kas surinko vandenis į savo drabužį? Ir kas pamatavo jūros vandenis savo ranka, ir dangų savo rankos delnu? Ir koks yra jo vardas ir koks yra jo sūnaus vardas?“

Taip pranašavo Pranašas Michėjas ir tarė žydams: „Aš nesigėriu jumis, sako Dievas, Kuris valdo viską. Ir Aš nesigėriu jūsų aukomis, ir Aš nepriimsiu dovanos iš jūsų rankų. Nes nuo saulės patekėjimo iki jos nusileidimo Mano Vardas bus šlovinamas tarp visų tautų, ir visose šalyse smilkalai bus aukojami mano didžiam Vardui tarp visų tautų, sako Visagalis Dievas.“

Ir vėl Pranašas Michėjas sakė: „Nauja sandora pasirodys ant Dievo kalno, ir ji bus paruošta ant kalnų viršūnių, ir ji bus išaukštinta virš kalvų, ir žmonės sakys: „Eikšite, kilkime į Dievo kalną.“ Ir daug tautų eis ten ir sakys: „Eikšite, kilkime į Dievo kalną, ir jie paskelbs mums Jo kelią, ir mes vaikščiosime jame.“

Taip pranašavo Pranašas Dovydas ir sakė: „Klausykis Manęs, O Mano tauta, ir Aš kalbėsiu tau, Izraeli, ir pateiksiu liudijimą tau; Aš esu Dievas, tavo Dievas.“

Taip pranašavo Pranašas Mozė ir sakė apie Trejybę: „Klausyk, O Izraeli, Viešpats tavo Dievas yra Vienas.“ Ir tai aiškintina taip: Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia yra Vienas Dievas, Kurio karalystė yra viena, Kurio valdžia yra viena, ir kaip Vieną žmonės garbins Juos danguje ir žemėje, jūroje ir bedugnėse. Ir Jam tebūnie šlovė per amžių amžius! Amen.

107 skyrius. Apie Jo įžengimą į Jeruzalę Šlovėje

Ir Pranašai pranašavo apie Jo šlovingą įžengimą į Jeruzalę, ir Pranašas Izaijas sakė: „Šviesk, šviesk, Jeruzale, tavo šviesa atėjo ir Dievo šlovė patekėjo virš tavęs.“

Taip pranašavo Pranašas Zacharijas ir sakė: „Džiaukis, džiaukis, Siono dukterie, ir tešaukia iš džiaugsmo Jeruzalė.“

Taip pranašavo Dovydas ir sakė: „Iš vaikų ir kūdikių lūpų Tu paruošei šlovę dėl priešo, kad galėtum nuversti priešą ir keršytoją.“

Taip pranašavo Saliamonas ir sakė: „Vaikai yra mokomi Dievo, ir tautos džiaugiasi tavyje.“

Taip jo tėvas Dovydas pranašavo ir sakė: „Pūskite ragą Sione, jaunaties dieną, paskirtąją mūsų šventės dieną, nes tai yra potvarkis Izraeliui.“

Taip Rašto žinovas Ezra pranašavo ir sakė: „Išeikite, padarykite šventę linksmybėje, ir tarkite Siono dukteriai: Džiaukis, štai tavo Karalius atėjo.“

Taip pranašavo Pranašas Izaijas ir sakė: „Džiaukis, Jeruzale, džiaukis. Štai, tavo Karalius atvyko jodamas ant asilo. Jo atlygis yra su Juo, ir Jo darbas yra priešais Jo veidą.“

Taip pranašavo Pranašas Dovydas ir sakė: „Palaimintas Tas, kuris ateina Viešpaties vardu.“

Taip Jokūbas, Izaoko sūnus, pranašavo ir sakė: „Judai, tavo broliai gyrė tave. Tavo ranka yra ant tavo priešo nugaros, ir tavo motinos vaikai garbins tave. Ir valdžia nesumažės nuo Judo, ir vyriausybė nepasitrauks iš jo giminės, kol jis ras Tą, Kurio buvo laukiama, ir Kuris yra Tautų Viltis.“ Ir jis taip pat pranašavo ir sakė: „Jo dantys balti kaip sniegas, ir Jo akys džiugios kaip vynas, ir Jis plaus Savo drabužius vyne ir Savo tuniką vynuogių kekių kraujyje.“ Ir vėl jis pranašavo, sakydamas: „Judas yra liūto jauniklis; tu atsigulei, ir tu užmigai; niekas jo nepžadins, išskyrus tą, kuris medžioja, kol randa jį; pakilk iš savo tvirtos vietos.“ Ir vėl Jokūbas palaimino savo sūnų Judą, ir tarė jam: „Yra Karalius, kuris išeis iš tavęs ir plaus Savo drabužius vyne, ir šlovinga yra Mylimojo poilsio vieta“; dabar, „Mylimuoju“ yra vadinamas Kristus, ir „Mesiju“ yra vadinamas Kristus, ir Jėzus reiškia „Tautos Gelbėtojas“. Dabar Pranašai mini Kristų slaptu vardu ir jie vadina Jį „Mylimuoju“.

Ir Izaijas kalbėjo apie Jo Žengimą į dangų savo pranašystėje, sakydamas: „Tą dieną Mylimasis nužengs iš dangaus, ir pasirinks Sau dvylika Apaštalų.“ Ir vėl jis sakė: „Aš mačiau mylimojo Sūnaus žengimą į septintąjį dangų, ir Angelus bei Arkangelus priimančius Jį, Jam esant daug aukščiau už juos.“

Ir Dovydas sakė: „Mylimasis yra kaip vienaragio sūnus“; ir vėl jis sakė: „Ir tavo vienintelį nuo vienaragio ragų.“ Ir vėl jis sakė: „Tegul mano ragas bus išaukštintas kaip vienaragio.“ „Ragai“ reiškia pasaulio karalystes; ir „vienaragis“ reiškia Tą, Kuris yra virš Savo karalystės, kuriam niekas negali pasipriešinti, nes Jis yra karalių valdytojas; Jis sunaikina, ką nori, ir Jis iškelia tą, ką nori. Lygiai kaip Dovydas sako: „Aš padarysiu, kad tu džiaugtumeisi labiau nei tie, kurie yra galingi per savo ragus“, kas reiškia: „Tu esi kilnesnis už kilmingus karalius, ir tu džiaugiesi.“

Ir Habakukas pranašavo, sakydamas: „Ragai yra jo rankose, ir jis padėjo mylimąjį savo galios stiprybėje“, kas reiškia: „Rankos delnai, kuriuose laikoma visų gyvybė, karalių valdžios turėtojo, yra perdurti vinimis, kurias Kristus, mylimasis, ištvėrė Savo galybės stiprybėje.“

108 skyrius. Apie nedorų žydų piktadarystes

Ir Pranašai pranašavo apie žydų piktadarystes. Ir Dovydas sakė apie tai: „Smurto žmogus medžioja nedorybę, kad sunaikintų save.“ Ir vėl jis sako: „Jo sielvartas sugrįš ant jo galvos, ir jo nedorybė ant jo kaktos“ (arba kaukolės).

Taip Saliamonas, jo sūnus, pranašavo ir sakė: „Kvailas žmogus ir nedorybės žmogus keliauja takais, kurie nėra tiesūs. Jis mirksi akimi, ir trepsi koja, ir duoda ženklą pirštų judesiais ir lūpų krustelėjimu, ir jo iškrypusi širdis visą laiką mąsto apie blogį; žmogus, kuris yra toks, sukels sąmyšį ir žmogžudystę, ir kraujo praliejimą per dviveidiškumą, ir jis neišvengs teismo.“

Ir Dovydas, jo tėvas, pranašavo ir sakė: „Jie iškėlė prieš mane klaidos žodį; tas, kuris miega, argi nepabusi? Argi tada mano taikos žmogus (t. y. mano draugas), kuriuo pasitikėjau, kuris valgė mano maistą, pakels savo pėdą prieš mane?“

Taip pranašavo Pranašas Izaijas ir sakė: „Vargas nedorybės žmogui, kuris atneša rūstybę.“ Ir vėl jis sakė: „Tegul jie pašalina nusidėjėlį, kad jis nematytų Dievo šlovės.“

Taip pranašavo Pranašas Dovydas ir sakė: „Nusidėjėlis kalba tai, kas jį pasmerks, ir nėra Dievo baimės prieš jo akis.“

Taip Saliamonas, jo sūnus, pranašavo ir sakė: „Nedorybės žmogus atneša sąmyšį miestui; ir jis noriai sukelia sunaikinimą, ir mušimą, ir nelaimę, kuri negali būti išgydyta, nes jis džiaugiasi viskuo, ko Dievas nekenčia.“

Taip pranašavo Pranašas Mozė ir sakė: „Dievas nenori jam atleisti, bet verčiau padidinti kerštą jam; ir Jis padarys, kad bausmės nusileistų ant jo, ir prakeikimas, kuris parašytas šioje knygoje, ateis ant jo; ir jo vardas bus ištrintas iš po dangaus.“

Taip pranašavo Pranašas Dovydas ir sakė: „Jo širdis pasiruošusi skerdimui; jis teikia pirmenybę prakeikimui ir jis ateis jam; jis atsisako palaiminimo ir jis bus toli nuo jo.“

Taip pranašavo Pranašas Jeremijas apie jį ir sakė: „Nedorybės žmogus bus sunaikintas dėl pinigų meilės, ir jis žiūri į tamsą dėl savo apgaulės.“

Taip pranašavo Jobas ir sakė apie jį: „Jo Kūrėjas sunaikins jo gražų darbą, ir jo šaknis išdžius po juo, ir jo žiedas bus numuštas ant jo, ir jo atminimas bus ištrintas iš žemės, ir jo vardas bus nublokštas toli, ir žmonės pašalins jį į tamsą, kad jis nematytų šviesos, ir nedorybės žmogaus namai bus ištrinti.“

Taip pranašavo Ozėjas ir sakė apie jį: „Klausykite manęs, O Izraelio vaikai, nes nėra teisumo, ir nėra gailestingumo, ir nėra Dievo baimės jo širdyje, bet melas, ir vagystė, ir žmogžudystė, ir ištvirkavimas.“

Ir Pranašas Dovydas pranašavo ir sakė: „Šėtonas stovi jo dešinėje“; ir vėl jis sakė: „Tegul kitas perima jo pareigas.“

Ir Mozė prakeikė Įstatyme ir sakė: „Prakeiktas tebūnie kiekvienas, kuris ima kyšius, kad pralietų nekaltą kraują; ir visi žmonės tarė: Amen. Ir Amen.“

Taip pranašavo Pranašas Habakukas ir sakė: „Valdytojas padaro (žmones) išmintingais dėl šio Įstatymo iškraipymo, ir joks teisingas sprendimas neišeina; nes nusidėjėlis sugadina teisųjį, ir todėl išeina iškreiptas sprendimas.“

Taip pranašavo Pranašas Dovydas ir sakė: „Nusidėjėlis mato ir tampa rūstus, ir jis griežia dantimis ir ištirpsta.“

Taip Saliamonas, jo sūnus, pranašavo ir sakė: „Melagingos svarstyklės yra bjaurus dalykas Dievui.“

Taip pranašavo Jeremijas ir sakė apie Judą: „Mano užmokestis paruoštas (arba pasvertas) man – trisdešimt (vienetų) sidabro.“

109 skyrius. Apie Jo Nukryžiavimą

Ir Pranašai taip pat pranašavo apie Kristaus Nukryžiavimą.

Taip Mozė, Dievo tarnas, pranašavo ir sakė: „Jūs matysite savo išgelbėjimą nukryžiuotą ant medžio, ir netikėsite.“

Taip pranašavo Dovydas ir sakė: „Daug šunų mane apsupo; ir jie suvarė vinis per Mano rankas ir Mano kojas; ir jie suskaičiavo visus Mano kaulus; nors jie Mane pažinojo, jie niekino Mane; ir jie pasidalijo Mano drabužius tarpusavyje; ir metė burtus dėl Mano apdaro.“

Taip pranašavo Izaijas apie Kristaus Įsikūnijimą ir Nukryžiavimą, ir sakė: „Kas tiki mūsų žodžiu, ir kam apreikšta Viešpaties ranka? Ir mes kalbėjome kaip vaikas priešais Jį: ir Jis yra kaip šaknis išdžiūvusioje žemėje, Jis neturi grožio ir formos; ir Jo forma yra labiau atmesta ir pažeminta nei (bet kurio) žmogaus. Jis yra palaužtas žmogus ir kančios žmogus; nes Jis nugręžė Savo veidą, ir jie elgiasi su Juo su panieka ir laiko Jį niekuo.“

Taip pranašavo Saliamonas ir sakė: „Nužudykime teisųjį, nes jis yra našta mums; jis priešinasi mūsų darbams, jis nuolat priešinasi mūsų ketinimams, ir mes esame pasišlykštėjimas jam dėl savo nuodėmių.“ Ir jis tęsė, sakydamas: „Mano sūnau, neleisk nedoriems vyrams tavęs paklaidinti; jei jie sako tau: „Eik su mumis, būk partneris su mumis, paslėpkime nekaltą kraują ir paimkime iš jo grobį; ir tegul būna viena piniginė bendra mums visiems“: pasitrauk nuo jų pėdų, nes tegul ne per tave paukščiai randa tinklą.“

Taip pranašavo Dovydas ir sakė: „Jie įdėjo tulžies į Mano maistą, ir jie davė Man gerti acto (numalšinti) Mano troškulį.“

Taip pranašavo Pranašas Izaijas ir sakė: „Jis prisiėmė mūsų ligą ir nešė mūsų negalią, ir Jo žaizda mes esame išgydyti; ir mes matėme Jį kenčiantį, ir sužeistą Jo skausme; ir Jis neatvėrė Savo burnos Savo skausme, ir Jis atėjo būti papjautas; kaip ėriukas prieš savo kirpėją Jis neatvėrė Savo burnos Savo kančioje, kol jie atėmė Jo gyvybę; ir jie nežinojo Jo gimimo; per Mano tautos nuodėmę Aš atėjau net iki mirties.“

Taip pranašavo Pranašas Jeremijas ir sakė: „Ir jie paėmė garbingojo kainą – trisdešimt (vienetų) sidabro, kurį jie buvo įkainoję tarp Izraelio vaikų. Ir Dievas tarė man: Įmesk tai į lydymo puodą, ir išbandyk tai (ir pažiūrėk), ar tai tyra; ir jie atidavė tai už puodžiaus lauką; kaip Dievas man įsakė, aš kalbėsiu.“

Taip pranašavo Pranašas Izaijas ir sakė: „Jie priskyrė Jį prie nusidėjėlių, ir atvedė Jį į mirtį.“

Taip pranašavo Pranašas Dovydas ir sakė: „Tų, kurie nekenčia Manęs neteisingai, yra daug, ir jie atlygino Man blogiu už gera.“

Taip pranašavo Pranašas Zacharijas ir sakė: „Ir jie žiūrės į Tą, Kurį jie nukryžiavo ir perdūrė.“

Dabar vis dar yra labai daug ištraukų, kurios buvo parašytos, ir daug pranašysčių, kurias būtų galima paminėti apie Jo atėjimą, ir Jo Nukryžiavimą, ir Jo mirtį, ir Jo Prisikėlimą, ir Jo antrąjį atėjimą šlovėje. Bet mes paminėjome tik keletą pranašų pranašysčių – mes paminėjome po vieną iš kiekvienos rūšies – kad galėtumėte išgirsti, ir tikėti, ir suprasti, lygiai kaip sakoma Apaštalų Darbuose: „Evangelija Tu vedei mus, ir Pranašais Tu paguodei mus; nes Pranašų žodžiai ištaiso tų, kurie abejoja, tikėjimą.“

110 skyrius. Apie Jo Prisikėlimą

Ir Pranašas Dovydas taip pat pranašavo apie Jo Prisikėlimą ir sakė: „Aš pakilsiu, sako Viešpats, ir Aš sukursiu išgelbėjimą ir parodysiu jį atvirai.“ Ir vėl jis sako: „Pakilk, O Viešpatie, ir teisk žemę, nes Tu paveldėsi tarp tautų.“ Ir jis taip pat pranašavo ir sakė: „Pakilk, O Viešpatie, padėk mums, ir išgelbėk mus dėl Savo Vardo.“ Ir vėl jis sakė: „Tegul Dievas pakyla ir tegul Jo priešai būna išsklaidyti, ir tegul Jo priešai bėga nuo Jo veido.“ Ir jis taip pat pranašavo ir sakė: „Dievas pakilo kaip tas, kuris pabudo iš miego, ir kaip galingas vyras, kuris paliko (savo) vyną.“

Taip pranašavo Pranašas Izaijas ir sakė: „Jis pašalins ligą nuo savo sielos, nes jis nepadarė nuodėmės, ir melo nebuvo rasta jo burnoje. Ir tam, kuris tarnavo teisumui ir gerai valiai, jis parodys šviesą ir jis išteisins jį; ir jis panaikins daugelio nuodėmes, nes jis nepadarė nuodėmės, ir melo nerasta jo burnoje.“

Taip pranašavo Pranašas Dovydas ir sakė: „Nes Mano siela nebus palikta pragare.“

Taip Saliamonas, jo sūnus, pranašavo ir sakė: „Teisumo Saulė patekės, ir keliaus į dešinę, ir sugrįš į Savo vietą.“

111 skyrius. Apie Jo Žengimą į dangų ir Jo Antrąjį atėjimą

Taigi visi pranašai ir daugelis ankstyvųjų Tėvų pranašavo apie Jo Žengimą į dangų ir Jo Antrąjį atėjimą teisti gyvųjų ir mirusiųjų.

Ir Dovydas sakė apie Jo Prisikėlimą: „Jis pakilo į aukštybes. Tu paėmei į nelaisvę patį nelaisvumą ir suteikei malonę žmonių vaikams.“ Ir jis taip pat sakė: „Išėjęs Aš sugrįšiu, ir Aš grįšiu iš jūros gelmės.“ Ir vėl jis sakė: „Giedokite Dievui, Kuris pakilo į dangų, dangų, kuris yra priešais rytą.“

Taip pranašavo Pranašas Amosas ir sakė: „Mesijas, Kuris sukūrė ryto laiką, atėjo ir yra išaukštintas nuo žemės į aukštybes; ir Jo Vardas yra Dievas, Kuris valdo viską.“

Taip pranašavo Pranašas Dovydas ir sakė: „Tu esi išaukštintas, o Viešpatie, Savo galybe, ir mes šlovinsime bei giedosime apie Tavo stiprybę.“

Taip pranašavo Pranašas Zacharijas ir sakė: „Jo koja stovi ant Alyvų kalno į rytus nuo Jeruzalės. Ir Jis joja ant Cherubinų, ir Jis skrenda ant vėjų sparno.“

Taip Dovydas sakė: „Atkelkite jūs, kunigaikščiai, vartus, ir teatsiveria durys, kurios buvo nuo sukūrimo, ir Garbės Karalius įeis! Kas yra tas Garbės Karalius? Dievas, galingasis ir stiprusis, Dievas, galingasis mūšyje.“ Ir jis taip pat paskelbė ir sakė: „Atkelkite jūs, kunigaikščiai, vartus, ir teatsiveria durys, kurios buvo nuo sukūrimo, ir Garbės Karalius įeis! Kas yra tas Garbės Karalius? Kariaunų Viešpats Dievas yra šis Karalius.“

Ir vėl apie Jo atėjimą – Jis teis gyvuosius ir mirusius – Jis, Kuriam priklauso šlovė per amžių amžius. Amen.

Taip pranašavo Pranašas Zacharijas ir sakė: „Tą dieną Viešpats, mano Dievas, ateis, ir visi Jo šventieji su Juo.“

Taip pranašavo Pranašas Dovydas ir sakė: „Dievas kalbėjo kartą, ir tai pagal (tai, ką) aš girdėjau: Gailestingumas priklauso Dievui. Ir Tavo, o Viešpatie, yra galia, nes Tu atlyginsi kiekvienam žmogui pagal jo darbus.“

Taip kalbėjo Pranašas Danielius ir sakė: „Aš mačiau savo nakties regėjime, ir štai, atėjo (vienas) panašus į Žmogaus Sūnų pas Amžinąjį, ir jam buvo duota valdžia, ir šlovė, ir karalystė, ir visos tautos, ir žmonės, ir šalys tarnaus Jam, ir Jo valdžia neturės pabaigos per amžių amžius. Amen.“

Ir visi pranašai pranašavo, ir niekas neįvyko be Pranašų pranašystės. Ir jie paskelbė viską, kas įvyko, ir kas įvyks, kas buvo padaryta ir kas bus padaryta, ir tai, kas priklauso seniesiems laikams, ir tai, kas priklauso paskutinėms dienoms iki Jo Antrojo atėjimo. Ir tai jie padarė ne tik tuo, ką pranašavo ir skelbė, bet kartu su savo pranašystėmis jie pateikė Jo apreiškimus savo kūnuose. Ir buvo badas Kanaano žemėje, ir mūsų tėvas Abraomas nusileido į Egiptą, ir sugrįžo su daugybe turtų ir garbe be dėmės. Ir lygiai taip pat mūsų Atpirkėjas nužengė ir išvadavo Bažnyčią, Tautų Susirinkimą, ir Jis pakilo (vėl), įgijęs garbę ir šlovę.

112 skyrius. Kaip Pranašai vaizdavo Jį savo asmenyse

Izaokas įsakė savo tėvui, sakydamas: „Surišk mane“; ir jis buvo paaukotas kaip auka, nors ir nemirė, būdamas išpirktas avinu, kuris nužengė iš dangaus. Ir lygiai taip pat Dievo Sūnus buvo klusnus Savo Tėvui net iki mirties. Ir Jis buvo surištas žmonių meile, ir Jis buvo prikaltas (prie Kryžiaus) ir buvo perdurtas, ir Dievo Sūnus tapo mūsų išpirka, o Jo Dievystė nekentėjo.

Taip Jokūbas, jo sūnus, išvyko į Labano žemę, savo motinos brolio šalį, tik su savo lazda, ir ten jis užveisė daug galvijų, ir įsigijo žvėrių, tiek tyrų, tiek netyrų, ir jis pradėjo dvylika sūnų, ir jis apreiškė krikštą, ir grįžo į savo paties šalį, kur gavo palaiminimą iš Izaoko, savo tėvo. Ir lygiai taip pat mūsų Viešpats Kristus nužengė iš dangaus, Dievystės Žodis Pats Savaime; ir Jokūbo lazda, kuria jis ganė savo avis, yra mūsų Valdovė Marija, mūsų išgelbėjimas. Ir be to, lazda reiškia Kryžiaus medį, kuriuo, būdamas ant jo nukryžiuotas, Jis atpirko Savo kaimenę ir pasisavino mus iš žydų, ir pagonių, ir kitataučių tarpo. Ir Jis išsirinko Sau Dvylika Apaštalų, ir jie privertė žmones tikėti visa žeme ir kiekviena šalimi, ir Jis pakilo į dangų pas Savo Tėvą.

Taip Mozė išvyko į Medjamo šalį, ir ten jis kalbėjosi su Dievu, Kuris leido jam išmokti ir žinoti tikėjimą mirusiųjų prisikėlimu iš jo tėvų Abraomo, Izaoko ir Jokūbo. Ir per savo lazdą Jis suteikė jam galią daryti stebuklus; ir jis pradėjo du sūnus. Ir tai aiškiai rodo, kad mes būsime išgelbėti Trejybės. Kaip Dievo lūpos paskelbė: „Aš esu Abraomo Dievas“ – tai apie Tėvą – „ir Izaoko Dievas“ – tai apie Sūnų – „ir Jokūbo Dievas“ – kai Jis tai sako, tai yra apie Šventąją Dvasią, nurodant Trejybę aiškiai ir suprantamai. „Aš nesu mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų Dievas“, nes jie visi yra gyvi su Dievu; ir iš to suprantamas mirusiųjų Prisikėlimas.

Jona buvo prarytas ir įmestas į didžiosios žuvies pilvą; ir mūsų Atpirkėjas nužengė į žemės širdį, ir vėl prisikėlė trečią dieną. Ir Danielius buvo įmestas į liūtų duobę, ir (karalius bei didžiūnai) užantspaudavo ją savo antspaudais; ir jis pakilo iš ten liūtams jo nesurijus. Ir panašiai mūsų Viešpats buvo paguldytas į kapą, ir žydai užantspaudavo jį savo antspaudais, įsivaizduodami, kad jie užantspauduoja saulės patekėjimą, kad ji nešviestų. O jūs kvaili, nedori, piktžodžiaujantys, akli ir silpnapročiai žmonės, argi tvirtintumėte, kad Gyvybės Dvasia neturėtų pasirodyti ir išeiti? Ir žydai buvo sugėdinti, ir Jis išėjo apšviesti mus, kurie įtikėjome Jį.

Juozapas buvo parduotas savo brolių ranka, ir mūsų Viešpats buvo parduotas Judo ranka. Ir Juozapas ten, kur buvo parduotas, išgelbėjo savo brolius nuo bado, ir Kristus išgelbėjo mus, kurie tikėjome Juo, ir padarė mus Savo paveldėtojais ir Savo broliais. Ir kaip Juozapas davė paveldėjimą savo giminaičiams Gošeno žemėje, taip (Kristus) duos Savo teisiariesiems buveinę, amžinąjį paveldėjimą.

Ir be to, kad žinotumėte, ir suprastumėte, ir būtumėte tikri dėl mirusiųjų prisikėlimo, aš duosiu jums ženklą, kurį suprasite vadovaujami Jo žodžio. Kai Abraomas atvyko į (savo) paveldėjimo žemę, jis pirmiausia nusipirko kapą, kuriame surinktų mirusius savo giminaičių, ir savo vaikų, ir savo žmonos kūnus, kad jis galėtų prisijungti prie jų prisikėlime; ir ten jis palaidojo savo žmoną Sarą, ir jis pats buvo palaidotas. Nes jis buvo pranašas, ir jis žinojo, kad bus prikeltas su savo gimine. Ir Izaokas, ir Rebeka, jo žmona, taip pat buvo ten palaidoti. Ir tai liko jų nuosavybė nuo to laiko, kai Jokūbas nužengė į Egipto žemę su septyniasdešimt septyniomis sielomis dėl bado ir dėl to, kad Juozapas, jo sūnus, (buvo ten), kol jų skaičius tapo šeši šimtai tūkstančių žygiuojančių vyrų, kurie buvo pasirengę karui, neskaičiuojant moterų ir vaikų. Ir Jokūbas mirė Egipte būdamas gražaus senyvo amžiaus, ir jis tarė savo sūnui Juozapui: „Aš prisaikdinu tave mano tėvo gyvybe ir mano Dievu, Kuris yra mano gyvybės atnaujintojas, kad nelaidotum manęs šioje šalyje, bet mano tėvų kape, kad mano mirtis būtų su jais ir mano gyvenimas vėliau su jais.“ Žinokite tai iš šio žodžio panašumo. Ir Juozapas, jo sūnus, nunešė Izraelį ir palaidojo jį prie jo tėvų kapo, nes jis gerbė priesaiką, kuria Jokūbas buvo jį prisaikdinęs.

Ir vėl, kai Juozapas susirgo Egipte, jis pasišaukė savo brolius ir savo vaikus, ir prisaikdino juos, kad jie nepaliktų jo kaulų Egipto žemėje, ir sakė: „Kai Dievas grąžins jus atgal, paimkite mano kaulus su savimi ir sumaišykite juos mano tėvų kape.“

113 skyrius. Apie Vežimą ir Priešo Nugalėtoją

Ir Arkivyskupai (arba Patriarchai) atsakė ir tarė Gregorijui, Stebukladariui: „Štai dabar, mes gerai žinome, ir tu leidai mums suprasti, kad Etiopijos Karaliai tapo šlovingi ir didūs per Sioną. Ir Romos Karaliai taip pat tapo didūs dėl vinių (Kryžiaus), kurias Elena pavertė kamanomis, kurios tapo priešo nugalėtoju Romos Karaliui. Ir vežimas priklauso Etiopijos Karaliui, ir jis nugalėjo jo priešą. Ir pasakyk mums taip pat, kiek ilgai priešo nugalėtojas pasiliks su Romos Karaliumi, ir vežimas, turintis Sioną, su Etiopijos Karaliumi. Pasakyk mums, nes Dievas atskleidė tau, kas buvo ir kas bus, regėjimą ir pranašystę, kaip Mozei ir Elijui.“

Ir Gregorijus atsakė ir tarė jiems: „Aš atskleisiu jums apie Romos Karalių – kada jis nusižengs ir užrūstins Dievą tikėjime. Šiam tikėjimui, kurį mes nustatėme ir įtvirtinome, nusižengs karalius, kuris ateis Romoje, ir su juo susidės tam tikras arkivyskupas, ir jie pakeis bei iškraipys Dvylikos Apaštalų žodį, ir jie atmes jį dėl savo širdies (-ių) troškimo, ir jie mokys to, ko nori, ir jie pasuks Raštus, kad tiktų jų pačių prigimčiai, lygiai kaip Apaštalas sako: „Jie elgėsi kaip Sodomos ir Gomoros (žmonės).“ Ir mūsų Viešpats sakė Savo mokiniams Evangelijoje: „Saugokitės tų, kurie ateis pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai.“ Ir kai jie sunaikins tikėjimą, priešo nugalėtojas bus iš jų atimtas, ir nebus nė vieno iš tų, kurie pakeitė mūsų tikėjimą, kas sėdėtų Petro soste Romoje, ir jų Arkivyskupų viduriai bus ištuštinti, jei jie atsisės jame iškreiptame tikėjime. Nes Dievo Angelui buvo įsakyta saugoti Petro sostą Romoje. Ir Dievas atims priešo nugalėtoją iš karaliaus, kuris nesaugos tikėjimo, ir persai kariaus su juo ir nugalės jį, ir man atrodo, kad jo vardas yra Marcijonas Atskalūnas. Ir Persijos Karalius, kurio vardas yra Haranėjus (Irenėjus), nugalės (?) jį, ir karalius išsigabens jį kartu su jo žirgu, ir Dievo Valia žirgas, ant kurio yra priešo nugalėtojas, bus sujudintas, ir įbris į jūrą ir pražus joje. Bet vinys švies ten jūroje, kol Kristus vėl ateis didžioje šlovėje ant dangaus debesies, kartu su galybe.

Štai, tai Dievas parodė man duobėje. O dėl Etiopijos Karaliaus ir Siono, dangaus Nuotakos, ir jos vežimo, kuriuo jie juda, aš paskelbsiu jums tai, ką mano Dievas atskleidė man ir leido man suprasti. (Etiopija) pasiliks ortodoksų tikėjime iki mūsų Viešpaties atėjimo, ir ji jokiu būdu nenukryps nuo Apaštalų žodžio, ir bus taip, kaip mes nustatėme, iki pasaulio pabaigos.“

Ir vienas atsakė ir tarė Stebukladariui (t. y. Gregorijui): „O kai ateis Samis, kuris yra Netikrasis Kristus (Antikristas), ar Etiopijos žmonių tikėjimas bus sunaikintas jo puolimo?“ Ir Gregorijus atsakė ir tarė: „Tikrai ne. Argi Dovydas nepranašavo sakydamas: „Etiopija išties savo rankas į Dievą?“ Ir tai, ką jis sako, reiškia, kad etiopai nei iškraipys, nei pakeis šio mūsų tikėjimo ir to, ką mes nustatėme, ir tų tikėjimo, kurie buvo prieš mus, Apaštalų Įstatymo mokytojų.“

114 skyrius. Apie Siono sugrįžimą

Ir Dievo Įstatymo Padangtė, Šventasis Sionas, pasiliks čia iki tos dienos, kai mūsų Viešpats apsigyvens ant Siono kalno; ir Sionas ateis ir pasirodys visiems pasiruošusiems, su trimis antspaudais – lygiai kaip Mozė davė jai – kaip sakoma Senajame Įstatyme ir Naujajame: „Liudijant dviem ar trims (liudytojams) viskas bus patvirtinta.“ Ir tada, sako Pranašas Izaijas: „Mirusieji bus prikelti, ir tie, kurie yra kapuose, gyvens, nes rasa, kuri (ateina) iš Tavęs, yra jų gyvybė.“ Ir kai mirusieji bus prikelti, Jo gailestingumas, kuriuo Jis drėkina žemę, liausis; jie stos priešais Jį su darbais, kuriuos padarė. Ir Henochas bei Elijas ateis, būdami gyvi, kad galėtų liudyti, ir Mozė bei Aaronas iš mirusiųjų gyvens su visais. Ir jie atvers dalykus, kurie ją (t. y. Sioną) kausto, ir jie padarys, kad žydai, nukryžiuotojai, būtų matomi, ir jie baus juos ir bars juos dėl visko, ką jie padarė iškraipydami Dievo Žodį. Ir žydai pamatys tai, ką Jis parašė jiems Savo ranka – Jo Įsakymo Žodžius, ir maną, kuria Jis maitino juos be vargo (iš jų pusės), ir jos saiką; Gomorą, ir dvasinį Sioną, kuris nužengė jų išgelbėjimui, ir Aarono lazdą, kuri pražydo Marijos pavyzdžiu.

115 skyrius. Apie Izraelio teismą

Ir Jis atsakys ir tars jiems: „Kodėl jūs išsižadėjote Manęs, ir elgėtės su Manimi piktai ir nukryžiavote Mane, (matydami, kad) Aš padariau visa tai dėl jūsų, ir kad Savo nužengimu (iš dangaus) Aš išvadavau jus nuo Šėtono ir nuo Šėtono vergijos, ir kad Aš atėjau dėl jūsų? Žiūrėkite ir matykite, kaip jūs perdūrėte Mane vinimis ir smeigėte ietį į Mane.“ Ir Dvylika Apaštalų bus prikelti, ir jie paskelbs nuosprendį jiems, ir sakys jiems: „Mes būtume privertę jus išgirsti, bet jūs nenorėjote girdėti Pranašų pranašystės ir mūsų, Apaštalų, skelbimo.“ Ir žydai verks ir atgailaus, kai bus nenaudinga tai daryti, ir jie pateks į amžinąją bausmę; ir su Velniu, jų tėvu, kuris jiems vadovavo, ir jo demonais, kurie juos paklaidino, ir su nedorėliais jie bus uždaryti.

O tie, kurie įtikėjo ir kurie buvo pakrikštyti Šventojoje Trejybėje, ir priėmė Jo Kūną ir Jo Kraują, taps Jo tarnais visa savo širdimi, nes „nėra nieko, kas galėtų visiškai nekęsti Jo Kūno.“ Kristaus Kūnas šaukia mūsų Kūne, ir Jis pasigaili dėl Savo Kūno ir Kraujo, nes jie tapo Jo sūnumis ir Jo broliais. Ir jei bus tokių, kurie nusidėjo, jie bus teisiami ugnyje pagal jų nuodėmių kiekį; tas, kurio nuodėmės našta lengva, jo bausmė bus lengva, o tas, kurio nuodėmės našta sunki, be galo didelė bus jo bausmė. Viena diena pas Dievą yra kaip dešimties tūkstančių metų laikotarpis; bus tokių, kurie bus baudžiami vieną dieną; ir tokių, kurie pusę dienos, ir tokių, kurie tris valandas dienos, ir tokių, kurie vieną valandą dienos; ir bus tokių, kurie bus išbandyti ir kurie bus atleisti nuo savo nusižengimų.

116 skyrius. Apie Etiopijos vežimą

Ir Arkivyskupai atsakė ir tarė Gregorijui, Stebukladariui: „Štai dabar, tu papasakojai mums apie Romos priešo nugalėtoją; o dabar (papasakok mums) apie Etiopijos vežimą ir ar jis išliks nuo šiol iki Kristaus Atėjimo, kaip tu pasakojai mums apie Sioną ir apie Etiopijos žmonių tikėjimą, ir lygiai taip pat, ar jų vežimas išliks.“ Ir Gregorijus tarė jiems: „Jis tikrai neišnyks. Ir vėl, klausykite manęs ir aš paskelbsiu jums tai: Keletas žydų pakels savo galvas prieš mūsų tikėjimą Nagrane ir Armėnijoje dienomis po šių, ir tai Dievas padarys Savo Valia, kad galėtų juos sunaikinti, nes Armėnija yra Romos teritorija, o Nagranas yra Etiopijos teritorija.“

117 skyrius. Apie Romos Karalių ir Etiopijos Karalių

Ir Romos Karalius, ir Etiopijos Karalius, ir Aleksandrijos Arkivyskupas – mat Romos vyrai buvo ortodoksai – buvo informuoti, kad jie turi sunaikinti juos. Ir jie turėjo pakilti į kovą, kariauti su Dievo priešais, žydais, ir sunaikinti juos, Romos Karalius Justinas ir Etiopijos Karalius Kalebas (Finehasas); ir jie turėjo nusiaubti jų žemes, ir pastatyti ten bažnyčias, ir jie turėjo sukapoti į gabalus žydus šio Ciklo pabaigoje per dvylika mėnulio ciklų. Tada žydų karalystei bus padarytas galas ir Kristaus Karalystė bus įkurta iki Netikrojo Mesijo atėjimo. Ir tie du karaliai, Justinas, Romos Karalius, ir Kalebas, Etiopijos Karalius, susitiko Jeruzalėje. Ir jų Arkivyskupas turėjo paruošti atnašas, ir jie turėjo aukoti atnašas, ir jie turėjo įtvirtinti Tikėjimą meilėje, ir jie turėjo duoti vienas kitam dovanų ir ramybės pasveikinimą, ir jie turėjo pasidalinti tarpusavyje žemę nuo pusės Jeruzalės, lygiai kaip mes jau sakėme šios knygos pradžioje. Ir dėl meilės jie turėjo bendrai turėti karališkąjį titulą (Etiopijos Karaliaus). Jie turėjo būti sumaišyti su Dovydu ir Saliamonu, savo tėvais. Tas, kurį tikėjime jie burtu keliu pasirinko būti pavadintam iš Romos Karalių, turėjo būti vadinamas „Etiopijos Karaliumi“, ir Romos Karalius lygiai taip pat turėjo nešioti „Etiopijos Karaliaus“ vardą, ir jis turėjo turėti dalį burte, kuriuo jis turėtų būti pavadintas su Dovydu ir Saliamonu, savo tėvais, keturių evangelistų pavyzdžiu. Ir ketvirtasis tas, kurį jie turėjo pasirinkti kiekvienas savo šalyje…

Ir taip po to, kai jie tapo suvienyti bendru ryšiu, ir įtvirtino teisingą tikėjimą, jie turėjo nuspręsti, kad žydai daugiau nebegyvens, ir kiekvienas iš jų turėjo palikti ten savo sūnų; ir Etiopijos Karalius turėjo palikti ten savo pirmagimį sūnų, kurio vardas buvo Izraelis, ir turėjo sugrįžti į savo šalį džiaugsme. Ir kai jis atvyko į savo karališkuosius namus, jis turėjo gausiai dėkoti Dievui, ir paaukoti savo kūną kaip šlovinimo auką savo Dievui. Ir Dievas priims jį džiugiai, nes jis nesuterš savo kūno po to, kai sugrįžo, bet jis įstos į vienuolyną širdies tyrume. Ir jis padarys karaliumi savo jauniausią sūnų, kurio vardas yra Gabra Maskalis, o pats užsidarys (vienuolyne). Ir kai kas nors praneš tai Nagrano Karaliui, Kalebo sūnui, jis atvyks, kad karaliautų virš Siono, ir Gabra Maskalis pakels savo armijas, ir jis keliaus vežimu, ir jie susitiks siaurajame L. Jūros gale ir kovos kartu. Ir tą pačią naktį jiedu melsis nuo saulėlydžio iki aušros, kai kova taps stipri prieš juos. Ir kai jie šauksis Jo su ašaromis, Dievas pažvelgs į abiejų jų maldą, ir į atgailaujančią jų tėvo maldą, ir tars: „Šitas yra vyresnysis ir jis pakilo įvykdyti savo tėvo valią, o anas, jaunesnysis, mylėjo savo tėvą ir meldėsi Dievui (už jį).“ Ir Dievas tars Gabra Maskaliui: „Pasirink tarp vežimo ir Siono“, ir Jis padarys, kad jis paimtų Sioną, ir jis karaliaus atvirai savo tėvo soste. Ir Dievas privers Izraelį pasirinkti vežimą, ir jis karaliaus slapta ir jis nebus matomas, ir Jis siųs jį pas visus tuos, kurie nusižengė Dievo įsakymui. Ir niekas nestatys namų, ir jie gyvens palapinėse, ir niekas nekentės nuovargio dirbdamas, ir niekas nekentės troškulio kelionėje. Ir jų dienos bus dvigubai ilgesnės nei (paprastų) žmonių, ir jie naudos lankus bei strėles, ir šaus bei perdurs tą, kurio Dievas nekenčia.

Taip Dievas sukūrė Etiopijos Karaliui daugiau šlovės, ir malonės, ir didybės nei visiems kitiems žemės karaliams dėl Siono, Dievo Įstatymo Padangtės, dangiškojo Siono, didingumo. Ir tegul Dievas padaro mus vykdytojais Jo dvasinio gerojo noro, ir išvaduoja mus nuo Savo rūstybės, ir padaro mus Savo karalystės dalininkais. Amen.

Ir jie atsakė ir tarė jam: „Tikrai, tu gerai kalbėjai, nes taip tau buvo atskleista su Šventosios Dvasios pagalba. Tu papasakojai mums viską, kas įvyko, ir tu sutari su Domicijaus iš Romos knyga. Ir tu taip pat išpranašavai, kas nutiks dviem miestams, Kristaus nuotakoms, Nestorijos (?) ir Arkadijos (?) bažnyčioms, ir Makedai, ir Etiopijai, didiesiems Dievo miestams, kuriuose tyros aukos ir atnašos bus aukojamos visais laikais.

Tegul Dievas parodo mums Savo malonę! Visų šventųjų ir kankinių palaiminimas (tebūnie su mumis) per amžių amžius! Amen. Kristus yra mūsų Karalius, ir Kristuje yra mūsų gyvenimas per amžių amžius. Amen. Ir Amen.“

Kolofonas

Arabiškame tekste sakoma: „Mes išvertėme (šią knygą) į arabų kalbą iš koptų rankraščio, (priklausančio) Morkaus Evangelisto, mokytojo, mūsų visų Tėvo, sostui. Mes išvertėme ją keturių šimtų devintaisiais gailestingumo metais Etiopijos šalyje, Gabra Maskalio, karaliaus, kuris vadinamas Lalibela, dienomis, Abbos Jurgio, gerojo vyskupo, dienomis. Ir Dievas apleido tai, kad ji būtų išversta ir išaiškinta į Abisinijos kalbą. Ir kai aš apmąsčiau tai – kodėl Abalezas ir Abalfarogas, kurie redagavo (arba kopijavo) knygą, neišvertė jos? Aš pasakiau taip: Ji išėjo Zagvės dienomis, ir jie neišvertė jos, nes ši knyga sako: Tie, kurie karaliauja nebūdami izraelitai, yra Įstatymo laužytojai. Jei jie būtų buvę iš Izraelio karalystės, jie būtų ją redagavę (arba išvertę). Ir ji buvo rasta Nagrane.“

„Ir melskitės už mane, jūsų tarną Izaoką, vargšą žmogų. Ir nebarkite manęs dėl kalbos netaisyklingumo. Nes aš daug triūsiau dėl Etiopijos šalies šlovės, ir dėl dangiškojo Siono išėjimo, ir dėl Etiopijos Karaliaus šlovės. Ir aš pasitariau su teisiu ir Dievą mylinčiu valdytoju Jeba Egzi’e, ir jis pritarė ir tarė man: „Dirbk.“ Ir aš dirbau, Dievui man padedant, ir Jis ne atlygino man pagal mano nuodėmes. Ir melskitės už savo tarną Izaoką, ir už tuos, kurie triūsė su manimi išleidžiant (t. y. gaminant) šią knygą, nes mes buvome didžiame varge, aš, ir Jamharana-Abas, ir Hezba-Kristus, ir Andriejus, ir Pilypas, ir Mahabas. Tegul Dievas pasigaili jų, ir tegul Jis įrašo jų vardus į Gyvenimo Knygą dangaus karalystėje, su visų šventųjų ir kankinių (vardais) per amžių amžius! Amen.“

ILIUSTRACIJŲ SĄRAŠAS

ILIUSTRACIJA

II. Visagalis Dievas, Amžinasis, ir keturios grupės po keturis „gyvūnus“, kuriuos regėjo Ezechielis.

III. Du Kebra Nagast etiopiško teksto stulpeliai.

IV. Mozė, gaunantis Įstatymo Plokštę iš Dievo.

V. Dievo angelas, pasirodantis Mozei.

VI. Aaronas, laikantis savo lazdą, kuri pražydo.

VII. Arkangelas Gabrielius, pasirodantis Zacharijui.

VIII. Angelas, nešantis maistą Marijai šventykloje.

IX. Mūsų Palaimintosios Valdovės Marijos portretas.

X. Šv. Lukas, tapantis Kristaus ir Mergelės Marijos portretus.

XI. Gimimas.

XII. Angelai, pasirodantys Marijai gimus Kristui.

XIII. Simeonas, nešantis Kristų savo rankose.

XIV. Nekaltųjų vaikelių žudynės.

XV. Mergelė su Kūdikiu ir Juozapas, bėgantys į Egiptą.

XVI. Kristaus Krikštas per Joną (Rytų rankraštis 481).

XVII. Kristaus Krikštas per Joną (Rytų rankraštis 510).

XVIII. Kristaus gundymas dykumoje.

XIX. Gadaros kiaulės, puolančios į jūrą.

XX. Kristus, išvarantis velnią iš žmogaus.

XXI. Atsimainymas.

XXII. Gaidys, giedantis po to, kai Petras išsižadėjo mūsų Viešpaties.

XXIII. Kristus, jojantis į Jeruzalę „Osanos dieną“.

XXIV. Kančia Getsemanės sode.

XXV. Kareiviai, rišantys Kristų.

XXVI. Kareiviai, rišantys Kristaus rankas ir spjaudantys Jam į veidą.

XXVII. Nukryžiavimas.

XXVIII. Juozapas iš Arimatėjos ir Nikodemas, nuimantys Kristų nuo Kryžiaus.

XXIX. Kristus, išvedantis Adomą iš Šeolo ir trypiantis Velnią po Savo kojomis.

XXX. Žengimas į dangų.

XXXI. Paskutinis Teismas.

XXXII. Šeolas, Velnio ir jo angelų buveinė.