Zacharijas

Naujojo Testamento istorija prasideda ne nuo galingų valdovų rūmų, o nuo kuklaus ir pamaldaus pagyvenusio kunigo Zacharijo (lot. Zacharias, gr. Ζαχαρίας) istorijos. Jo gyvenimas, aprašytas Evangelijoje pagal Luką, yra esminis jungiamasis tiltas tarp Senojo Testamento pranašysčių ir Naujojo Testamento išsipildymo. Zacharijas ne tik tapo Jono Krikštytojo tėvu, bet ir savo asmenine patirtimi paliudijo, kaip žmogaus abejonė sutinka dieviškąją ištikimybę.

Zacharijo vardo kilmė siekia hebrajišką formą Zəḵaryāh (זְכַרְיָה), kuri reiškia „Viešpats prisimena“, „Dievas atsimena“ arba „tas, kurį Dievas prisiminė“. Šis vardas sudarytas iš dviejų dalių: zakar („prisiminti“) ir trumpintos dievo vardo formos Yah (nuo YHWH). Dėl šios priežasties vardas judaizmo, krikščionybės ir islamo tradicijose visada siejamas su dievišku įsikišimu į žmogaus gyvenimą — būtent todėl tiek biblinis Zacharijas, tiek koraniškasis Zakariyya yra vaizduojami kaip teisūs kunigai ar pranašai, kurių maldas Dievas „prisiminė“ suteikdamas stebuklingą palikuonį Joną. Kai kur šis vardas rašomas Zacharijus — tai nėra klaida, tačiau forma Zacharijas geriau atitinka hebrajišką kilmę.

Zacharijas gyveno Judėjos karaliaus Erodo Didžiojo valdymo metais. Tai buvo politinės įtampos ir dvasinio laukimo laikas. Jis priklausė Abijo kunigų skyriui – vienam iš 24 skyrių, kuriuos dar karalius Dovydas nustatė tarnystei Jeruzalės šventykloje. Jo žmona Elžbieta taip pat buvo kilusi iš kunigiškos Aarono giminės, todėl jų sąjunga buvo laikoma itin garbinga ir šventa.

Evangelistas Lukas pabrėžia, kad abu sutuoktiniai „buvo teisūs Dievo akyse ir nepriekaištingai laikėsi visų Viešpaties įsakymų bei nuostatų“ (Lk 1, 6). Tačiau jų gyvenimą temdė asmeninė tragedija – jie neturėjo vaikų. To meto visuomenėje bevaikystė buvo vertinama ne tik kaip liūdesys, bet ir kaip savotiška socialinė negarbė. Nepaisant to, Zacharijas ir Elžbieta neprarado pamaldumo ir savo senatvę pasitiko su ramybe, nors viltis susilaukti palikuonio biologiškai jau buvo užgesusi.

Apreiškimas Jeruzalės šventykloje

Zacharijo gyvenimo lūžis įvyko jam atliekant tarnystę Jeruzalės šventykloje (Templum Hierosolymitanum). Burtų keliu jam teko išskirtinė garbė – įžengti į Viešpaties šventovę paaukoti smilkalų. Tai buvo svarbiausia kunigo gyvenimo akimirka, vykstanti prie smilkalų aukuro, kol lauke susirinkusi minia meldėsi.

Būtent šioje sakralioje tyloje Zacharijui pasirodė angelas Gabrielius. Dangaus pasiuntinys stovėjo smilkalų aukuro dešinėje. Zachariją apėmė išgąstis, tačiau angelas jį nuramino: „Nebijok, Zacharijau, tavo malda išklausyta!“ (Lk 1, 13). Gabrielius pranašavo ne tik sūnaus gimimą, bet ir jo ypatingą misiją: vaikas turėjo būti pavadintas Jonu, jis bus kupinas Šventosios Dvasios jau motinos įsčiose ir parengs tautą Viešpaties atėjimui Elijo dvasia.

Abejonė ir „tylos bausmė“

Nors Zacharijas buvo šventas žmogus, jis sureagavo žmogiškai. Žvelgdamas į savo ir žmonos senatvę, jis paprašė ženklo: „Kaip aš tai sužinosiu? Aš jau senis, ir mano žmona pagyvenusi“ (Lk 1, 18). Šis klausimas skyrėsi nuo Mergelės Marijos vėlesnio klausimo („Kaip tai įvyks?“), nes Zacharijas prašė įrodymo, abejodamas pačia galimybe.

Už šią abejonę jis gavo ženklą, kuris kartu buvo ir bausmė, ir dvasinė pamoka – jis tapo nebylys. Angelas tarė: „Štai tu tapsi nebylys ir negalėsi kalbėti iki tos dienos, kurią tai įvyks, nes netikėjai mano žodžiais“ (Lk 1, 20). Išėjęs pas laukiančią minią, Zacharijas negalėjo ištarti palaiminimo, tik ženklais rodė, ką patyręs. Žmonės suprato, kad jis regėjo regėjimą šventykloje.

Jono gimimas ir Zacharijo giesmė

Kai Elžbieta pagimdė sūnų, kaimynai ir giminaičiai norėjo jį pavadinti tėvo vardu – Zacharijumi. Tačiau Elžbieta paprieštaravo, sakydama, kad jis bus Jonas. Kilus ginčui, kreiptasi į nebylyį tėvą. Zacharijas paprašė lentelės ir parašė lemiamus žodžius: „Jo vardas – Jonas“ (Lk 1, 63).

Tą pačią akimirką Zacharijo lūpos atsivėrė ir jis prabilo. Tačiau jis ne tiesiog pradėjo kalbėti, bet, Šventosios Dvasios įkvėptas, sugiedojo vieną gražiausių Biblijos himnų, Bažnyčios liturgijoje žinomą kaip Benedictus (nuo pirmojo lotyniško žodžio Benedictus Dominus Deus Israel – „Šlovė Viešpačiui, Izraelio Dievui“).

Šioje giesmėje Zacharijas pranašauja apie išganymą, nuodėmių atleidimą ir „tekantį saulės spindulį iš aukštybių“. Jis pripažino, kad jo sūnus bus „Aukščiausiojo pranašas“. Šis himnas iki šiol yra kasdienės katalikų Valandų liturgijos (Rytmetinės) dalis.

Dvasinė pamoka maldos.lt skaitytojui

Zacharijo istorija moko mus dviejų dalykų: kantrybės ir tylos vertės. Devyni mėnesiai tylos Zacharijui nebuvo tik bausmė – tai buvo laikas dvasiniam brendimui. Kartais Dievas nutildo mūsų išorinius balsus ir abejones, kad išmoktume klausytis širdimi.

Zacharijas ir Elžbieta įrodė, kad ištikimybė Dievui neturi „galiojimo laiko“. Net kai atrodo, kad maldos liko neišklausytos, o gyvenimo ruduo nebeatneš vaisių, Dievas gali įsikišti pačiu netikėčiausiu būdu. Zacharijas primena, kad net ir šventieji klysta abejodami, tačiau Dievo gailestingumas yra didesnis už mūsų netikėjimą.

Zacharijas kituose tekstuose

Nors kanoninėje tradicijoje Zacharijo istorija baigiasi ties Jono Krikštytojo gimimu, apokrifiniai ir kitų religijų tekstai išplečia jo biografiją, paversdami jį kankiniu, pranašu ir dvasinės įpėdinystės grandimi. Svarbiausias krikščioniškas šaltinis čia yra Jokūbo protoevangelija (Protevangelium Jacobi). Joje pasakojama, kad po Betliejaus kūdikių žudynių Erodas ieškojo ir Jono. Elžbieta su vaiku pasislėpė kalnuose, o kareiviams neradus vaiko, Erodas įtarė Zachariją jį paslėpus. Zacharijas buvo nužudytas šventykloje, „tarp šventyklos ir aukuro“, o jo kraujas, pasak teksto, suakmenėjo kaip nuolatinis liudijimas apie neteisybę. Kunigai, netekę vyriausiojo kunigo, vietoj jo išsirinko Simeoną — tą patį, kuris vėliau sutinka Jėzų šventykloje.

Šią kankinystės liniją perima ir Armėnų kūdikystės evangelija (Evangelium Infantiae Armeniacum), kurioje Zacharijo mirtis aprašoma dar detaliau. Čia jis vaizduojamas kaip aukščiausias dvasininkas, kuris atsisako paklusti tirono valiai ir lieka ištikimas Dievo įstatymui net mirties akivaizdoje. Armėnų tradicija pabrėžia jo autoritetą ir šventumą, o jo žūtis tampa moraliniu kontrastu Erodo žiaurumui.

Gnostinėje literatūroje Zacharijas taip pat turi vietą, nors ne visada tiesiogiai. Pilypo evangelijoje ir kituose nag-hamadiškos tradicijos tekstuose jis minimas kaip teisusis kunigas, per kurį eina dvasinė linija, vedanti į Joną Krikštytoją. Dar ryškesnis jo vaidmuo atsiskleidžia mandėjų tradicijoje — religijoje, kurioje Jonas Krikštytojas laikomas didžiausiu pranašu. Mandėjų šventraštyje Ginzā Rabbā Zacharijas vaizduojamas kaip senas kunigas, kuriam šviesos būtybės apreiškia Jono pašaukimą. Jo tarnystė šventykloje interpretuojama kaip pasirengimas galutiniam tiesos apsireiškimui, o pats Zacharijas tampa tarpininku tarp dangaus ir žemės.

Zacharijas svarbus ir islamo tradicijoje, kurioje jis vadinamas Zakariyya ir laikomas vienu iš Dievo pranašų. Korane (surose 3 ir 19) pasakojama apie jo maldą dėl palikuonio, apie angelų apsireiškimą jam šventykloje ir apie Jono (Yahyā) gimimą kaip stebuklą. Islamas taip pat pabrėžia jo teisumą, asketizmą ir ypatingą ryšį su šventykla. Nors Koranas nemini jo mirties aplinkybių, vėlesnė islamo tradicija (tafsirai ir istorikai, pvz., al-Tabari) perima krikščionišką motyvą, kad Zacharijas buvo nužudytas dėl savo ištikimybės Dievui.

Citatos

• „Aš esu Gabrielius, stovintis Dievo akivaizdoje. Esu atsiųstas kalbėti su tavimi ir pranešti tau šią džiugią žinią. Štai tu tapsi nebylys ir negalėsi kalbėti iki tos dienos, kurią tai įvyks, nes netikėjai mano žodžiais, kurie išsipildys savo metu.“ (Evangelija pagal Luką 1, 19–20). Angelas Gabrielius nustato Zacharijui tylos bausmę-ženklą po jo abejonės Jeruzalės šventykloje.
• „Ir tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes tu eisi pirma Viešpaties jam kelio nutiesti.“ (Evangelija pagal Luką 1, 76). Ištrauka iš Zacharijo giesmės (Benedictus), kurią jis sugiedojo atgavęs balsą po sūnaus Jono gimimo.
• „Erodas ieškojo Jono ir pasiuntė tarnus pas Zachariją prie aukuro, sakydamas: ‘Kur paslėpei savo sūnų?’ O jis atsakė: ‘Aš esu Dievo tarnas ir budžiu šventykloje; kaip aš galiu žinoti, kur yra mano sūnus?’“ (Jokūbo protoevangelija 23, 1). Apokrifinis pasakojimas apie Erodo kareivių tardomą Zachariją prieš jo nužudymą.
• „Zacharijas buvo nužudytas prie Viešpaties šventyklos pertvaros, ir Izraelio sūnūs nežinojo, kad jis nužudytas, kol auštant kunigai nuėjo tarnauti ir rado jo kraują suakmenėjusį.“ (Jokūbo protoevangelija 24, 1–2). Aprašomas momentas, kai dvasininkai randa suakmenėjusį Zacharijo kraują, liudijantį apie įvykdytą nusikaltimą.
• „Zacharijas tarė: ‘Mano Viešpatie, kaipgi aš turėsiu sūnų, kai mane jau pasiekė senatvė ir mano žmona yra nevaisinga?’ Angelas atsakė: ‘Taip bus, Dievas daro tai, ką nori’.“ (Koranas 3, 40). Islamo šventraščio fragmentas, kuriame Zacharijas (Zakariyya) kreipiasi į Dievą su abejone dėl palikuonio.
• „Mes išklausėme jį ir padovanojome jam Jahją (Joną), ir padarėme jo žmoną tinkamą gimdymui. Iš tiesų jie skubėjo daryti gerus darbus, šaukėsi Mus su viltimi bei baime ir buvo mums nuolankūs.“ (Koranas 21, 90). Dievo kreipimasis Korane, apibūdinantis Zacharijo šeimos maldingumą ir stebuklingą sūnaus dovanojimą.
• „Ir dvasininkai metė burtus, kam teks pakeisti Zachariją, ir burtas krito Simeonui. Tai buvo tas pats, kuriam Šventoji Dvasia pažadėjo, kad jis nemirs, kol neišvys Kristaus kūne.“ (Jokūbo protoevangelija 24, 4). Tekstas paaiškina dvasinį perimamumą šventykloje po Zacharijo kankinystės.
• „Viešpatie, suteik man iš Tavęs gerą palikuonį, nes Tu esi maldos Išklausytojas.“ (Koranas 3, 38). Zacharijo asmeninė malda, sukalbėta šventovėje (mihrabe), kai jis pamatė Marijos (Maryam) pamaldumą.
• „Zacharijas paklausė: ‘Koks bus man ženklas?’ Dievas tarė: ‘Tavo ženklas bus tas, kad tu tris dienas nekalbėsi su žmonėmis, išskyrus ženklus’.“ (Koranas 3, 41). Koraniška versija apie Zacharijo nebylystę kaip suteiktą dvasinį ženklą.
• „Šlovė Viešpačiui, Izraelio Dievui, kad jis aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą.“ (Evangelija pagal Luką 1, 68). Pirmoji eilutė iš Zacharijo giesmės, simbolizuojanti Senojo Testamento pabaigą ir Mesijo eros pradžią.
• „Ir įvyko tomis dienomis, kai Erodas ieškojo Jono, jis pasiuntė tarnus pas Zachariją, sakydamas: ‘Kur paslėpei savo sūnų?’. O Zacharijas jiems atsakė: ‘Aš esu Dievo tarnas, einantis šventą tarnystę; sėdžiu šventykloje ir nežinau, kur yra mano sūnus’.“ (Jokūbo protoevangelija, 23, 1). Originalus graikiškas apokrifas, nustatantis kankinystės siužeto pagrindą.
• „Kareiviai, supykę dėl jo tylėjimo, nužudė jį tarp šventyklos durų ir aukuro. Kunigai, atėję valandą tarnauti, pamatė kraują ant marmuro, bet Zacharijo kūno niekur nerado, tik balsą, sakantį: ‘Zacharijas nužudytas, ir jo kraujas nebus nuplautas, kol ateis Atpirkėjas’.“ (Armėnų kūdikystės evangelija, XVIII skyrius). Šis tekstas pabrėžia mistinį Zacharijo kūno dingimą ir jo kraujo, kaip nuolatinio liudijimo, prasmę.
• „Tada Zacharijas, nuėjęs į Šventų Švenčiausiąją, išvydo Mariją, sėdinčią ir maitinamą angelo ranka, ir jis pasakė: ‘O Izraelio dukra, koks didis tavo šventumas, kad net dangaus jėgos tau tarnauja’.“ (Pseudo-Mato evangelija, IV skyrius). Šiame apokrife Zacharijas vaizduojamas kaip pirmasis Marijos dieviškosios apsaugos liudytojas.
• „Erodas užsirūstino ant Zacharijo, nes šis neišdavė vaiko buvimo vietos, ir liepė jį nužudyti tiesiog prie smilkalų aukuro, kad jo malda būtų nutraukta krauju.“ (Etiopų Sinaksaras, Maskaram 8 dienos paminėjimas). Etiopų krikščionių tradicijoje Zacharijo mirtis laikoma tiesioginiu iššūkiu jo kunigiškai tarnystei.
• „Iš tiesų Zacharijas buvo iš tų, kurie skelbė tiesą be baimės. Kai jie jį vijosi, medis atsivėrė jam paslėpti, tačiau piktoji dvasia sugriebė jo apsiaustą, kad išduotų jį žudikams.“ (Iš al-Tabari, Pranašų ir karalių istorija). Islamo istorinėje tradicijoje Zacharijo mirtis apipinama legendomis apie stebuklingai atsiveriantį medį, perimtą iš senesnių Rytų tradicijų.
• „Zacharijas tarė: ‘Mano Viešpatie, padaryk man ženklą!’. Jis atsakė: ‘Tavo ženklas – kad tu nekalbėsi su žmonėmis tris dienas, išskyrus ženklus. Ir gausiai šlovink savo Viešpatį vakare bei ryte’.“ (Koranas 3, 41). Tiesioginis Korano tekstas, pabrėžiantis Zacharijo nebylystę kaip dvasinio susikaupimo ir Dievo šlovinimo metą.
• „Jo kraujas šaukė iš žemės septyniasdešimt metų, ir jis nerimo, kol Nebuzaradanas nepaaukojo tūkstančių, kad jį numalšintų, nes pranašo kraujas reikalauja teisingumo.“ (Slavų apokrifas apie Zachariją). Slavų tradicija Zacharijo mirtį sieja su Jeruzalės sugriovimo vizijomis ir dieviškuoju kerštu.
• „Šventasis Zacharijas, pranašas ir kunigas, savo krauju pašventino šventyklos grindis, tapdamas auka už tiesą ir tiltu tarp Senojo Įstatymo ir Naujosios Malonės.“ (Koptų Sinaksariumas, Tot 8). Koptų bažnyčios liturginis tekstas, įtvirtinantis Zacharijo kaip kankinio statusą.
• „Simeonas, priėmęs Zacharijo vietą, kasdien meldėsi: ‘Viešpatie, neleisk man mirti, kol nepamatysiu to, kurio tėvą mačiau nužudytą šioje vietoje’.“ (Bizantinė homilija apie Šv. Simeoną ir Zachariją). Bizantijos teologai pabrėžia tiesioginį ryšį tarp Zacharijo kankinystės ir Simeono sulaukto Išganymo akimirkos.
• „O Zacharijai, tu tapai tylos mokytoju, kad tavo sūnus galėtų tapti dykumos balsu.“ (Sofronijus Jeruzalietis, Homilija apie Šv. Joną Krikštytoją ir jo tėvą). Retorinė figūra, naudojama bizantiškoje pamokslų tradicijoje, aiškinant dvasinę Zacharijo nebylystės prasmę.