Zacharijas yra svarbus Biblijos personažas, kurio istorija aprašyta Evangelijoje pagal Luką. Jis buvo kunigas, tarnaujantis Dievo šventykloje, ir gyveno tuo metu, kai Judai valdė karalius Erodas. Zacharijas kartu su savo žmona Elžbieta buvo pavyzdiniai tikinčiųjų atstovai, laikęsi Dievo įstatymų ir gyvenantys šventai, tačiau jiems trūko vaikų, ir jie jau buvo pagyvenę.
Vieną dieną, kai Zacharijas atliko savo pareigas šventykloje, jam pasirodė angelas Gabrielius, pranešdamas, kad jo žmona pagims sūnų, kuris bus vadinamas Jonu. Angelas sakė: „Neišsigąsk, Zacharijau! Išsipildys tavo didžiausias troškimas“ (Luko 1:13). Tačiau Zacharijas, nors ir buvo šventasis, abejojo angelo žodžiais ir paklausė: „Kaipgi aš pažiūrėsiu, kad tai tiesa, ką tu sakai?“ (Luko 1:18). Dėl šių abejonių angelas pranašavo, kad Zacharijas taps nebylus iki Jono gimimo: „Todėl nuo šiol tapsi nebylys ir negalėsi ištarti nė žodžio iki tos dienos, kai gims tavo sūnus Jonas“ (Luko 1:20).
Zacharijas grįžo namo, ir kaip buvo pranašauta, Elžbieta tapo nėščia. Ji džiaugėsi, sakydama: „Dievas padėjo. Šiomis dienomis Jis buvo labai man palankus“ (Luko 1:25). Elžbieta buvo nuostabi motina, o jų sūnus Jonas vėliau tapo garsiu pranašu, kuris skelbė Mesijo atėjimą.
Istorija parodo, kaip tikėjimas ir pasitikėjimas gali atnešti netikėtus rezultatus, net ir tiems, kurie susiduria su sunkumais. Zacharijo istorija primena, kad abejonių akimirkos gali sukelti neigiamas pasekmes, tačiau Dievas visada turi planą ir gali suteikti džiaugsmą bei viltį net ir sunkiausiais laikais.
Zacharijo istorija kupina simbolikos. Jo nebyli būsena po angelo apsireiškimo ir vėlesnis kalbėjimas po Jono Krikštytojo gimimo gali būti interpretuojami kaip tylos ir žodžio, tikėjimo ir abejonės, žmogiškų silpnumų ir dieviškosios malonės priešprieša. Zacharijas, kaip kunigas, tarnavo šventykloje – Dievo namuose, simbolizuojančiuose šventumą ir artumą prie Dievo. Tačiau net ir šventykloje, tarnaudamas Dievui, jis susidūrė su abejonėmis, kurios liudija apie žmogiškąjį trapumą net ir giliai tikinčių žmonių gyvenime. Šis abejonės momentas, išreikštas klausimu angelui, yra svarbus, nes jis parodo, kad tikėjimas nėra aklas paklusnumas, bet ir asmeninis ryšys su Dievu, kupinas svyravimų ir klausimų.Švento Rašto komentatoriai pabrėžia Zacharijo ir Elžbietos šventumą ir jų ištikimybę Dievo įstatymams. Jų bevaikystė, pagal senovės žydų kultūrą, galėjo būti laikoma Dievo bausme arba ženklu, kad jiems kažko trūksta. Tačiau Dievo apreiškimas per angelą Gabrielių paneigia šią interpretaciją ir rodo, kad net ir sunkiausiomis aplinkybėmis Dievas gali veikti ir apdovanoti. Jono Krikštytojo gimimas, kaip Dievo žadėto sūnaus, yra stebuklas, patvirtinantis Dievo galią ir ištikimybę savo pažadams. Zacharijas, nors ir abejojęs, galiausiai priėmė Dievo planą ir tapo svarbiu Jono Krikštytojo gyvenimo dalimi. Jo istorija primena, kad net ir abejodami, turime pasitikėti Dievo planu ir jo apreiškimu. "Nes niekas nėra neįmanoma Dievui" (Luko 1:37).