Tikėjimo liudijimas, pasibaigiantis mirtimi, krikščionybės istorijoje užima centrinę vietą. Terminą „kankinys“ šiandien vartojame kasdienėje kalboje, dažnai apibūdindami žmogų, kuris kenčia dėl savo įsitikinimų ar tiesiog nepakeliamų aplinkybių, tačiau pirminė jo prasmė yra kur kas gilesnė ir glaudžiai susijusi su ankstyvosios Bažnyčios formavimusi. Tai nebuvo tiesiog mirtis; tai buvo kraujo liudijimas, tapęs pamatu, ant kurio išaugo visa Vakarų civilizacijos dvasinė struktūra.
Graikiškas žodis martys (μάρτυς) etimologiškai nereiškia žmogaus, kuris miršta. Jis reiškia liudytoją. Antikos teisinėje sistemoje tai buvo asmuo, kuris teisme patvirtindavo tiesą apie tam tikrą įvykį. Tačiau pirmųjų amžių krikščionims šis žodis įgavo naują, radikalų svorį. Liudyti Kristų reiškė ne tik kalbėti apie Jį, bet ir savo gyvenimu bei mirtimi patvirtinti Jo prisikėlimo tikrovę.
Kankinystė buvo suvokiama kaip „kraujo krikštas“. Jei vandens krikštas nuplaudavo nuodėmes, tai mirtis už tikėjimą buvo laikoma tiesiausiu keliu į šventumą, galutiniu susitapatinimu su nukryžiuotuoju Mokytoju. Ankstyvosios bendruomenės kankinius laikė savo herojais, tačiau ne dėl jų fizinės stiprybės, o dėl dvasinio atsparumo imperijos akivaizdoje.
„Acta Martyrum“: teismo protokolai ir tikėjimo tiesa
Vienas svarbiausių šaltinių, leidžiančių mums suprasti kankinių fenomeną, yra „Acta Martyrum“ (liet. Kankinių aktai). Tai nėra vienas vientisas kūrinys, o veikiau dokumentų rinkinys, kurį sudaro oficialūs Romos teismų protokolai, vėliau surinkti ir išsaugoti krikščionių bendruomenių.
Šie tekstai yra neįkainojami, nes juose užfiksuoti realūs dialogai tarp Romos prokonsulų ir kaltinamųjų krikščionių. Čia susiduria dvi visiškai skirtingos pasaulėžiūros: Romos valstybės pragmatizmas, reikalaujantis bent formaliai paaukoti imperatoriaus genijui, ir krikščionio bekompromisis monoteizmas. Pavyzdžiui, „Acta Proconsularia Sancti Cypriani“ (Šventojo Kiprijono prokonsuliniai aktai) detaliai aprašo Kartaginos vyskupo teismą 258 metais, kuriame užfiksuotas sausas, formalus nuosprendis ir ramus vyskupo atsakymas: „Ačiū Dievui“.
Be oficialiųjų aktų, egzistuoja ir kita kategorija – „Passiones“ (Kankinystės aprašymai). Tai labiau pasakojamojo pobūdžio kūriniai, kuriuos rašė liudininkai, stebėję egzekucijas. Juose daugiau emocijų, detalių apie kankinių drąsą ir dvasinę būseną. Vienas garsiausių tokių tekstų – „Passio Sanctarum Perpetuae et Felicitatis“ (Šventųjų Perpetujos ir Felicitės kankinystė), kuriame išliko net pačios Perpetujos dienoraščio fragmentai, rašyti laukiant mirties Kartaginos kalėjime.
Literatūrinis kankinystės paveldas: nuo istorijos iki poezijos
Kankinių tema tapo pagrindiniu motyvu ankstyvojoje krikščionių literatūroje. Istorikas Euzebijus Cezarietis savo monumentaliame veikale „Historia Ecclesiastica“ (Bažnyčios istorija) ištisus skyrius skyrė persekiojimų aprašymams. Jis taip pat parengė specialų rinkinį „De martyribus Palaestinae“ (Palestinos kankiniai), kuriame fiksavo Diokletiano laikų baisumus. Euzebijus siekė parodyti, kad kankinių kraujas yra ne Bažnyčios pralaimėjimas, o jos pergalė.
Ketvirtajame amžiuje, krikščionybei tapus valstybine religija, kankinystės suvokimas transformavosi į kultą. Tuo metu iškyla Prudencijus (Aurelius Prudentius Clemens), krikščionių poetas, parašęs veikalą „Peristephanon“ (Kankinių vainikai). Tai keturiolikos himnų rinkinys, kuriame kankinių mirtys aprašomos itin vaizdžiai, netgi dramatiškai, siekiant sužavėti skaitytoją ir įkvėpti pamaldumą.
Vėlesniais amžiais kankinių gyvenimo aprašymai tapo vis labiau stilizuoti. Viduramžiais pasirodė Jokūbo Voraginiečio (Jacobus de Voragine) sudaryta „Legenda Aurea“ (Aukso legenda). Nors šis kūrinys vėliau kritikuotas dėl istorinio tikslumo trūkumo ir įpinto stebuklinio elemento, jis šimtmečius formavo Europos kultūrinę atmintį ir meną. Būtent iš čia dailininkai ir skulptoriai sėmėsi idėjų vaizduoti kankinius su jų kankinystės įrankiais – ratais, grotelėmis ar kalavijais.
Kankinystės vieta ir laikas
Dauguma klasikinių kankinystės istorijų koncentruojasi į Romos imperijos laikotarpį: nuo Nerono persekiojimų 64 metais po Kristaus iki pat Milano edikto 313 metais. Svarbiausi centrai buvo Roma, Kartagina, Lionas (tuometinis Lugdunas) ir Mažoji Azija.
Kankiniai nebuvo tik dvasininkai. Tarp jų randame kilmingas moteris, vergus, kareivius ir net vaikus. Svarbiausia buvo ne socialinis statusas, o sprendimas, priimtas lemiamą akimirką: išsižadėti savo įsitikinimų ir išlikti gyvam arba likti ištikimam ir mirti. Būtent šis radikalus pasirinkimas kėlė sumaištį Romos valdininkams, kurie negalėjo suprasti, kodėl protingi žmonės renkasi mirtį vietoj paprasto smilkalų grūdelio paaukojimo ant pagoniško aukuro.
Kankiniai šiandienos perspektyvoje
Nors kankinystės sąvoka dažnai politizuojama, istoriniame kontekste kankinys yra tas, kuris pasyviai priima mirtį, o ne tas, kuris sėja mirtį kitiems. Tai esminis skirtumas. Ankstyvieji krikščionys mirdavo besimelsdami už savo persekiotojus, o jų kraujas, pasak Tertuliano, tapo „krikščionių sėkla“ (semen est sanguis Christianorum).
Žymiausi kankiniai
Teofilius Matulionis (Theophilus Matulionis) – arkivyskupas, sovietinio režimo kankinys, praleidęs daugybę metų lageriuose ir kalėjimuose už ištikimybę Bažnyčiai, 2017 m. paskelbtas palaimintuoju.
Vincentas Borisevičius (Vincentas Borisevičius) – Telšių vyskupas, sušaudytas Vilniaus KGB kalėjime po to, kai kategoriškai atsisakė bendradarbiauti su sovietų saugumu ir išduoti partizanus bei tikinčiuosius.
Mečislovas Reinys (Mečislovas Reinys) – arkivyskupas, mokslininkas ir diplomatas, miręs Vladimiro kalėjime Rusijoje dėl savo griežtos laikysenos ginant tikėjimo laisvę nuo sovietų priespaudos.
Antanas, Jonas ir Eustachijus (Antonius, Ioannes et Eustathius) – Didžiojo kunigaikščio Algirdo dvariškiai, XIV a. pakarti Vilniuje už tai, kad priėmė krikščionybę ir atsisakė grįžti prie pagoniškų apeigų.
Elena Spirgevičiūtė (Elena Spirgevičiūtė) – Kauno studentė, tikėjimo ir skaistybės kankinė, nužudyta sovietinių smogikų, kai gynė savo orumą ir krikščioniškas vertybes.
Adelė Dirsytė (Adelė Dirsytė) – mokytoja ir Sibiro lagerių kankinė, kuri net kęsdama žiauriausius kankinimus rašė maldas ir stiprino kitų kalinių dvasią iki pat savo mirties išsekimo.
Pranciškus Budrys (Franciscus Budrys) – lietuvis kunigas, vykdęs pastoraciją Rusijos lietuvių bendruomenėse ir sušaudytas Ufoje per stalininį terorą už tariamą šnipinėjimą ir religinę veiklą.
Juozapas Montvila (Josephus Montvila) – kunigas, tapęs pasiaukojimo simboliu „Titaniko“ katastrofoje, kai atsisakė vietos gelbėjimosi valtyje, kad galėtų iki paskutinės akimirkos guosti ir laiminti mirštančius keleivius.
Bronislovas Laurinavičius (Bronislaus Laurinavičius) – kunigas ir disidentas, Lietuvos Helsinkio grupės narys, sovietų saugumo agentų pastumtas po sunkvežimiu už drąsą ginant tikinčiųjų teises.
Bonaventūra Pauliukas (Bonaventura Pauliukas) – Panevėžio krašto kunigas, kuris 1941 m. birželį kartu su kitais dvasininkais buvo žiauriai nukankintas besitraukiančios sovietų kariuomenės.
Šv. Steponas (Stephanus) – pirmasis krikščionių kankinys, Jeruzalės diakonas, užmėtytas akmenimis už drąsų Kristaus išpažinimą Sinedriono akivaizdoje.
Šv. Polikarpas (Polycarpus) – Smyrnos vyskupas ir apaštalo Jono mokinys, žuvęs ant laužo po to, kai atsisakė išsižadėti tikėjimo sulaukęs 86 metų.
Šventasis Ignotas Antiohietis (Ignatius Antiochenus) – vienas pirmųjų Bažnyčios tėvų, kurį Romos amfiteatre sudraskė laukiniai žvėrys imperatoriaus Trajano valdymo metais.
Šv. Laurynas (Laurentius) – Romos diakonas, kankintas ant įkaitintų grotelių už tai, kad Bažnyčios turtu pavadino vargšus ir atsisakė jį atiduoti valdžiai.
Šventasis Justinas (Iustinus Martyr) – krikščionių filosofas ir apologetas, Romoje nukirsdintas už savo įsitikinimų gynimą ir atsisakymą garbinti pagonių dievus.
Šventasis Kiprijonas (Thascius Caecilius Cyprianus) – Kartaginos vyskupas, kuriam per imperatoriaus Valeriano persekiojimus už bendruomenės organizavimą buvo viešai nukirsta galva.
Šventoji Perpetuja (Vibia Perpetua) – kilminga Kartaginos moteris, kartu su savo verge Felicite žuvusi arenoje ir palikusi vieną seniausių moters rašytų kalinimo dienoraščių.
Šventoji Agnietė (Agnes) – jauna Romos mergelė, nužudyta per Diokletiano persekiojis, nes pasirinko ištikimybę Kristui vietoj santuokos su aukšto valdininko sūnumi.
Šv. Sebastijonas (Sebastianus) – romėnų kareivis, Diokletiano pasmerktas sušaudyti strėlėmis, o vėliau mirtinai sumuštas lazdomis už tai, kad slapta stiprino krikščionių tikėjimą.
Šv. Jurgis (Georgius) – romėnų karininkas, nukankintas Nikomedijoje už atsisakymą vykdyti krikščionių persekiojimo ediktus, tapęs visos Europos riterystės simboliu.
Šv. Petras (Petrus) – apaštalų vyresnysis, imperatoriaus Nerono laikais Romoje nuteistas mirti ant kryžiaus ir savo prašymu nukryžiuotas aukštyn kojomis, nes laikė save nevertu mirti taip pat kaip Mokytojas.
Šv. Paulius (Paulus) – Tautų apaštalas ir buvęs krikščionių persekiotojas, kuris dėl turimos Romos pilietybės išvengė kryžiaus mirties ir buvo nukirsdintas kalaviju prie Ostijos kelio.
Šventoji Cecilija (Caecilia) – Romos kilmingoji ir muzikos globėja, kuri po nesėkmingo bandymo ją uždusinti pirtyje buvo tris kartus kirsta budelio kalaviju, tačiau dar tris dienas gyva drąsino tikinčiuosius.
Šventoji Kotryna Aleksandrietė (Catharina Alexandrina) – itin išsilavinusi mergelė, viešai nuginčijusi 50 pagonių filosofų ir pasmerkta mirti ant dygliuoto rato, kuris, pasak liudijimų, nuo jos prisilietimo subyrėjo.
Šventoji Liucija (Lucia) – Sirakūzų kankinė, per Diokletiano persekiojimus atidavusi savo turtą vargšams ir iškęsusi žiaurius kankinimus už atsisakymą ištekėti už pagonio bei aukoti stabams.
Šventasis Blažiejus (Blasius) – Sebastės vyskupas ir gydytojas, kurį imperatoriaus Licinijaus kariai kankino geležinėmis vilnos šukomis, tačiau jis iki mirties neatsisakė krikščioniškojo tikėjimo.
Šventasis Pankratas (Pancratius) – keturiolikmetis berniukas, kuris Romoje drąsiai stojo prieš imperatorių Diokletianą ir pasirinko mirtį nukirsdinant, o ne gyvybę išsižadant Kristaus.
Šventasis Januarijus (Ianuarius) – Benevento vyskupas, kuris kartu su palydovais buvo mestas laukiniams žvėrims Pucolų amfiteatre, o šiems jų neliečiant, galiausiai nukirsdintas Solfataroje.
Šventasis Vincentas (Vincentius) – Saragosos diakonas, vienas garsiausių Ispanijos kankinių, ištvėręs žiaurų kankinimą ant įkaitintų grotelių bei kalėjimo kančias per Diokletiano persekiojimus.
Šventoji Barbora (Barbara) – mergelė, kurią nuosavas tėvas pagonis užrakino bokšte, o vėliau, sužinojęs apie jos krikštą, pats nukirsdino, tapdama viena labiausiai gerbiamų krikščionių kankinių.
Hierapolio Polikarpas (Polycarpus Hierapolitanus) – Mažosios Azijos krikščionis ir kankinys, kurio vardas ankstyvuosiuose šaltiniuose minimas kartu su kitais apaštališkosios tradicijos saugotojais ir tikėjimo liudytojais.
Apolonijus Romietis (Apollonius Romanus) – krikščionių filosofas ir senatorius, kuris imperatoriaus Komodo valdymo metais Romos senate pasakė garsią apologiją ir buvo nukirsdintas už tikėjimą.
Pionijus Izmirietis (Pionius Smyrnaeus) – Izmiro presbiteris, suimtas per imperatoriaus Decijaus persekiojimus švenčiant šv. Polikarpo atminimą ir sudegintas ant laužo po to, kai viešai apgynė krikščionybę.
Liucijus ir Montanas (Lucius et Montanus) – šventojo Kiprijono mokiniai iš Kartaginos, kurie po ilgų kančių kalėjime ir troškulio buvo nukankinti, palikdami detalų savo kančių aprašymą.
Fruktuozas Taragonietis (Fructuosus Tarraconensis) – Taragonos vyskupas Ispanijoje, kuris kartu su savo diakonais Eulogijumi ir Augurijumi buvo viešai sudegintas amfiteatre imperatoriaus Valeriano laikais.
Felicita Romietė (Felicitas Romana) – garbinga Romos motina, kuri kartu su savo septyniais sūnumis priėmė kankinio mirtį, drąsindama vaikus likti ištikimus Kristui prieš savo pačios egzekuciją.
Potamiena Aleksandrietė (Potamiæna Alexandrina) – jauna mergelė iš Aleksandrijos, kuri kartu su savo motina Marcela buvo žiauriai kankinama verdančia derva už krikščionišką tikėjimą ir skaistybės saugojimą.
Maksimilijonas Tevestietis (Maximilianus Theveste) – vienas pirmųjų žinomų sąžinės prieštarautojų, kuris Afrikoje atsisakė tarnauti Romos kariuomenėje sakydamas, kad kaip krikščionis negali nešioti ginklo.
Marcelis Šimtininkas (Marcellus Centurio) – romėnų centurionas iš Tanžero, kuris per imperatoriaus gimtadienio šventę viešai nusisegė kario diržą ir atsisakė tarnauti stabams, pasirinkdamas mirties bausmę.
Apolonija Aleksandrietė (Apollonia Alexandrina) – pagyvenusi Aleksandrijos diakonė, kuriai per krikščionių persekiojimus buvo išmušti dantys ir kuri pati drąsiai šoko į ugnį, neleisdama persekiotojams jos priversti išsižadėti Dievo.