Nuo seniausių laikų žmonės akmenyse įžvelgė daugiau nei gamtos kūrinius. Jie buvo laikomi ryšio su dievais, protėviais ar kosmoso jėgomis simboliais. Kiekvienas šventas akmuo turi savo istoriją: kur jis rastas, kas jį atrado, kokius valdovus ar dvasinius mokytojus lydėjo ir kokią reikšmę įgavo skirtingose kultūrose. Kai kurie tapo relikvijomis šventyklose, kiti – karalių karūnų papuošalais … [Skaityti toliau…]
Bahajų tikėjime nėra formalių priesaikų ar įžadų, panašių į vienuolių ar dvasininkų įžadus kitose religijose. Tačiau tikėjimo priėmimas pats savaime laikomas sąmoningu asmens pasižadėjimu laikytis Bahá’u’lláh – Bahajų tikėjimo įkūrėjo – mokymų ir gyventi pagal Dievo nustatytus principus. Bahajų bendruomenėje tikėjimo įsipareigojimas yra asmeninis ir grindžiamas laisvu apsisprendimu. Bahajų tikėjimas susiformavo XIX amžiuje, Persijoje, ir … [Skaityti toliau…]
Hudud bausmės – tai šariato teisės dalis, kur net klaida gali kainuoti galūnę ar gyvybę. Už vagystę – rankos amputacija. Už svetimavimą – rykštės arba mirtis. Šios bausmės laikomos ne žmogaus sugalvotu kerštu, o Dievo nustatytais atpildo įstatymais. Pats žodis hudud reiškia „ribos“ – peržengei jas, nėra vietos pasigailėjimui. Ypač griežtai hudud taikoma tokiose kryptyse … [Skaityti toliau…]
Biblijoje ežerai yra teologiniai simboliai, rodantys chaosą, Dievo galią, išgelbėjimą ir dvasinį perėjimą. Senovės Artimųjų Rytų kultūrose jūra dažnai buvo laikoma chaoso ir grėsmės simboliu, įkūnijančiu nežinomybę ar dievišką teismą, tačiau Dievas ją valdo, kaip matyti Ps 89, 9: „Tu valdai jūros šėlimą; kai jos bangos kyla, Tu jas nutildai.“ Jūros ir ežerai taip pat … [Skaityti toliau…]
Kai užsimerki ir bandai įsivaizduoti Dievą, ką matai? Daugeliui prieš akis iškyla paveikslas, tarsi nukopijuotas iš senos freskos ar vitražo: rūstus, bet išmintingas senis, ilga balta barzda, žvelgiantis iš dangaus. Kodėl būtent toks? Kodėl ne jaunas karys, ne liepsnojanti šviesa, o būtent barzdotas patriarchas, laikantis pasaulio tvarką savo rankose? Šis vaizdinys – ne tik meno … [Skaityti toliau…]
Krikščioniškoje tradicijoje visada akcentuojamos Jėzaus kančios akimirkos, o ypatingą vietą užima penkios žaizdos. Tikinčiųjų akys krypsta į rankų, kojų ir perdurto šono sužeidimus kaip į unikalų atsidavimo Dievo valiai liudijimą. Šis vaizdinys jungia istorinį įvykį bei gilią dvasinę prasmę, kuri atveria duris į sakramentinę Kristaus aukos gelmę. Biblijoje randame užuominų apie tų žaizdų tikrumą. Po … [Skaityti toliau…]
Klausimas apie antrąjį Jėzaus atėjimą kyla daugeliui tikinčiųjų. Įvairios krikščioniškos tradicijos pabrėžia, kad konkreti diena ir valanda nėra žinomos jokioms žemiškoms institucijoms. Raštuose randame žodžius: „Apie tą dieną ir valandą niekas nežino, netgi dangaus angelai, nei Sūnus, o tik Tėvas“ (Mt 24, 36). Toks liudijimas skatina pasitikėti Dievu bei būti dėmesingiems kiekvieną dieną. Toks nusiteikimas … [Skaityti toliau…]
Kai krikščionys kalba apie amžiną buvimą, tampa įprasta matyti dangišką karalystę kaip galutinį siekį. Nuo senovės laikų žmonės tapatino užbauresnę erdvę su aukštybe, nes ryšys su kūrėju neretai siejamas su erdviniu pakilimu virš žemės. Be to, šventraščiai pateikia aliuzijų, kuriose dangaus aukštuma įvardijama kaip dieviško gerumo namai. Evangelijoje pagal Joną 14,2 minimas Jėzaus pažadas apie … [Skaityti toliau…]
Religinėse tradicijose ryto, vakaro, dienos ir nakties ciklas neretai tampa dvasinės praktikos ir apmąstymų pagrindu. Kiekvienas iš keturių paros momentų turi savitą pobūdį, kuris skatina prisiminti pamatines vertybes, matyti kasdienybę nauju žvilgsniu bei rūpintis sielos ramybe. Rytas, pripildytas pirmaisiais saulės spinduliais, įprastai suvokiamas kaip naujos pradžios simbolis. Tikintieji įvairiose bendruomenėse jį sutinka melsdamiesi, giedodami himnus … [Skaityti toliau…]
Katalikų Bažnyčios tradicija apaštalą Petrą laiko pirmuoju popiežiumi. Jo gyvenimas, veikla ir vadovavimas padėjo pagrindą popiežiaus institucijai. Petras, gimęs kaip Simonas, buvo žvejys iš Galilėjos, Betsaidos miestelio. Jo brolis Andriejus taip pat buvo Jėzaus mokinys. Remiantis Naujasis Testamentas, Jėzus pašaukė Simoną sekti paskui jį ir davė jam vardą Petras (aram. Kefa, graik. Petros – uola), … [Skaityti toliau…]