Tai skyrius, kuriame talpinami įvairūs dvasiniai tekstai, pamąstymai ir religinės įžvalgos.
Teokratija yra valdymo forma, kurioje aukščiausia politinė valdžia yra sutelkta religinio autoriteto rankose, o valstybės politika tiesiogiai grindžiama religijos principais. Šioje sistemoje valdantieji religiniai lyderiai ne tik tvarko dvasinius reikalus, bet ir vadovauja politiniam bei socialiniam gyvenimui. Teokratija dažnai laikoma viena iš seniausių valdymo formų, nes ji glaudžiai susijusi su pirmykščių visuomenių religine sąmone, kur … [Skaityti toliau…]
Dievas kaip absoliutybė yra samprata, kuri apima idėją apie dievybę kaip visko pradžią, priežastį ir galutinį tikslą. Religijose dievai dažnai įsivaizduojami kaip esybės, kurių galia, žinios ir valia yra nepalyginamai didesnės už žmogaus. Jie yra pagrindiniai veikėjai mituose ir religiniuose pasakojimuose, kurie ne tik paaiškina pasaulio sandarą, bet ir formuoja tautų ar bendruomenių gyvenimo būdą … [Skaityti toliau…]
Nathano Söderblomo „Kildintojo“ hipotezė, pristatyta jo veikale „Tikėjimo Dievu tapsmas“, siūlo unikalų požiūrį į religijos pradžią, remiantis „Kildintojo“ (Urheber) idėja. Söderblomas atmeta tiek evoliucionistines, tiek antievoliucionistines teorijas, kurias propagavo tokie tyrėjai kaip Wilhelm Schmidt ar Andrew Lang, ir pateikia alternatyvią sampratą, kad religijos ištakos slypi pirmapradėje „Kildintojo“ figūroje. Šis „Kildintojas“ yra ne tik pasaulio kūrėjas, … [Skaityti toliau…]
Fetišizmas ir animizmas yra dvi svarbios religijos fenomeno sampratos, kurios bėgant laikui sulaukė plataus tyrėjų dėmesio. Abi sąvokos rodo žmonijos bandymus paaiškinti pasaulį, kuris supa, bei sukurti prasminę sąsają tarp žmonių ir juos veikiančių nematomų jėgų. Fetišizmo terminas kilo iš portugališko žodžio „feitico“, reiškiančio „padirbtas“ ar „padarytas“. Portugalai, susidūrę su Vakarų Afrikos kultūra, pastebėjo, kad … [Skaityti toliau…]
Jėzaus prisikėlimas yra vienas iš pagrindinių krikščionybės tikėjimo slėpinių, atspindintis ne tik pergalę prieš mirtį, bet ir dieviškosios tvarkos triumfą prieš chaosą. Šis įvykis simbolizuoja naujos pradžios galimybę, amžinąjį gyvenimą ir harmonijos atstatymą ten, kur buvo sutrikimas. Kalbant apie entropiją – terminą, apibūdinantį tendenciją sistemoms pereiti į netvarką – Jėzaus prisikėlimas galėtų būti suprantamas kaip … [Skaityti toliau…]
Koncentracijos stovyklos (konclageriai), veikdamos kaip totalitarinių režimų žmogaus kūno ir dvasios griovimo mašinos, tapo ne tik fizinės kančios vietomis, bet ir dvasinės kovos erdve. Šiose kraštutinėse sąlygose, kuriose vyko sistemingas žmogaus nuasmeninimas ir visapusiška kančia, tikėjimas ir religija daugeliui tapo vieninteliu vilties šaltiniu. Nors daugelis kalinių buvo įstumti į giliausią neviltį, kiti rėmėsi savo religiniu … [Skaityti toliau…]
Dangus ir pragaras yra dvi pagrindinės sąvokos, kurios ilgą laiką formavo krikščioniškąjį pasaulėvaizdį ir žmonių moralines nuostatas. Šios idėjos atsispindi Katalikų Bažnyčios mokyme, kur dangus suvokiamas kaip galutinė laimės būsena Dievo artume, o pragaras – kaip atskirties nuo Dievo vieta, susijusi su skausmu ir kančia. Tačiau šiuolaikinėje visuomenėje šios sąvokos įgauna kitokį, dažnai simbolinį ar … [Skaityti toliau…]
Ninivė, senovės Asirijos sostinė, yra svarbus simbolis Biblijoje, ypač senajame testamente, kur ji atstovauja didžiuliam ir galingam miestui, kuris, kaip teigiama, turės patirti Dievo bausmę dėl savo nuodėmių. Pirmą kartą apie Ninivės sunaikinimą pranašavo pranašas Jonos knygoje, kai Dievas pasiuntė Joną į šį miestą, kad jis įspėtų jo gyventojus apie artėjančią Dievo bausmę, jeigu jie … [Skaityti toliau…]
„Esame pakrikštyti Jėzaus mirtyje“ – tai svarbus krikščioniškojo tikėjimo principas, kuris atskleidžia, kaip krikštas tampa žmogaus prisijungimo prie Kristaus mirties ir prisikėlimo realybe. Krikštas, kaip sakoma Naujojo Testamento tekstuose, nėra tik išorinis ritualas, bet gili dvasinė patirtis, kuri simbolizuoja ir tiksliai rodo tikinčiojo dalyvavimą Jėzaus kenčiančiame ir atperkančiame darbe. Apostolas Paulius, savo laiške romiečiams (Rom … [Skaityti toliau…]
Pirmuosius tris šimtmečius po Jėzaus mirties Velykos buvo viena iš svarbiausių krikščionių švenčių, nes ji žymėjo Jėzaus mirtį ir prisikėlimą. Krikščionių bendruomenė pradėjo švęsti šią šventę kaip šventę, kuri atspindėjo ne tik praėjusios žydų šventės – Praėjimo (Passover) – istorinius įvykius, bet ir jų galutinį išsipildymą Kristuje. Žydų Praėjimas buvo svarbiausia jų šventė, kurios metu … [Skaityti toliau…]
Evangelijoje pagal Joną 1,5 yra pasakyta: „Šviesa spindi tamsoje, bet tamsa jos neužgožė“. Šis teiginys yra gili teologinė tiesa, turinti daugybę reikšmių tiek bibliniu, tiek dvasiniu požiūriu. Jis kalba apie Kristaus atėjimą į pasaulį kaip šviesą, kuri įveikia dvasinę tamsą, ir apie žmogaus nuodėmingą būseną, kurią šviesa – Dievas – stengiasi apšviesti ir išgelbėti. Šviesa … [Skaityti toliau…]
Johnas Berrymannas (1916–1972), žymus amerikiečių poetas, buvo žinomas dėl savo intelektualios ir teologiškai gilios poezijos. Jo kūryba dažnai apima religines ir egzistencines temas, kurios rodo žmogaus santykį su Dievu, tikėjimą ir dvasingumą. Vienas iš jo žymiausių kūrinių – „Vienuolika paskyrimų Viešpačiui“ (Eleven Addresses to the Lord) – yra poezijos rinkinys, kuris išreiškia Berrymanno ieškojimą Dievo … [Skaityti toliau…]