Egiptas nuo seniausių laikų buvo vienas iš svarbiausių religinių centrų pasaulyje. Senovės egiptiečiai sukūrė sudėtingą politeistinę tikėjimo sistemą, kurią sudarė daugybė dievų, susijusių su gamtos reiškiniais, kosmosu ir pomirtiniu gyvenimu. Tikėjimas nebuvo vien tik dvasinio gyvenimo dalis – jis veikė visuomenės struktūrą, valdymą ir meną. Faraonai buvo laikomi dievų atstovais žemėje, o jų valdžia buvo … [Skaityti toliau…]
Baalo ciklas (Ugarito tekstai) yra vienas svarbiausių senovės Ugarito (dabartinės Sirijos teritorijoje) mitologinių tekstų, datuojamas maždaug antruoju tūkstantmečiu prieš Kristų. Tekstas buvo rastas ant molinių lentelių, užrašytas ugaritų kalba dantiraščiu. Jis pasakoja apie audros dievą Baalą, jo kovas su jūros dievu Yammu, mirties dievu Motu, bei Baalo pastangas įsitvirtinti tarp kitų dievybių. Ši poema atskleidžia … [Skaityti toliau…]
Lietuvių kalboje išlikęs posakis „pusė velnio“ dažnai vartojamas nusakyti vidutinę būseną – nei gerai, nei blogai. Jis gali reikšti nuosaikų pasitenkinimą arba nusivylimą, priklausomai nuo konteksto. Bet ar kada susimąstėme, kodėl ši frazė siejama su velniu? Ar tai tik liaudies išmintis, ar joje slypi gilesnė prasmė? Biblijoje velnias visada vaizduojamas kaip visiškai priešingas Dievui – … [Skaityti toliau…]
Šinaro miestas, siejamas su bibliniu Babelio (Babilono) miestu, yra reikšminga Senojo Testamento figūra, ypač žinoma dėl Babelio bokšto istorijos. Šis miestas minimas Pradžios knygoje kaip vieta, kur žmonija bandė pastatyti bokštą, siekiantį dangų, o tai lėmė kalbų susimaišymą. Šinaro miestas (hebr. אֶרֶץ שִׁנְעָר, Eretz Shin‘ar) Biblijoje minimas kaip regionas, kuriame stovėjo Babelio miestas. Hebrajiškas pavadinimas … [Skaityti toliau…]
Katalikų bažnyčia septynias dorybes laiko esminėmis vertybėmis, padedančiomis žmogui gyventi pagal Dievo valią ir atsispirti septynioms mirtinoms nuodėmėms. Šios dorybės skirstomos į keturias kardinaliąsias (arba pagrindines) dorybes – išmintį, teisingumą, saiką ir drąsą – bei tris teologines dorybes – tikėjimą, viltį ir dosnumą. Šios dorybės nėra tik abstrakčios idėjos, bet praktiniai principai, kuriuos taikant kasdieniame … [Skaityti toliau…]
Šv. Augustino kūrinys „Contra Litteras Petiliani“ (lietuvių kalba „Prieš Petiliano laiškus“, lotynų kalba originalus pavadinimas „Contra Litteras Petiliani“) yra poleminis tekstas, parašytas apie 400–405 m., skirtas atsakyti į donatistų vyskupo Petiliano kaltinimus katalikų Bažnyčiai. Šis veikalas, susidedantis iš trijų knygų, nagrinėja religinius klausimus, susijusius su Bažnyčios vienybe, sakramentų galiojimu ir donatistų schizmos klaidomis. Religiniu požiūriu … [Skaityti toliau…]
Šv. Augustino „Laiškas 185“, lietuvių kalba vadinamas „Apie schizmatikų taisymą“, o originalo lotynų kalba pavadintas „Epistola 185“ arba „De correctione Donatistarum“, yra vienas iš svarbiausių šio Bažnyčios tėvo kūrinių, nagrinėjančių religinius ir moralinius klausimus. Šis laiškas, parašytas apie 417 m., skirtas Romos pareigūnui Bonifacijui, kuriame Augustinas aptaria donatistų schizmą – vieną iš didžiausių to meto … [Skaityti toliau…]
Šv. Augustinas (354–430 m.), Hipono vyskupas, buvo vienas įtakingiausių ankstyvosios krikščionybės teologų, aktyviai kovojęs su donatizmo schizma Šiaurės Afrikoje. Jo raštai, ypač „Prieš donatistus“ (lot. Contra Donatistas), suvaidino lemiamą vaidą formuojant katalikų Bažnyčios mokymą apie sakramentus ir Bažnyčios prigimtį. Žemiau pateikiamas Augustino pozicijos donatizmo atžvilgiu paaiškinimas, citatos ir pagrindiniai argumentai. Donatizmas, kilęs IV a. Šiaurės … [Skaityti toliau…]
Peterio Browno knyga, lietuviškai pavadinta „Augustinas iš Hipono“, originalo kalba anglų – „Augustine of Hippo“, yra išsamus šventojo Augustino, vieno įtakingiausių krikščionybės teologų, gyvenimo ir idėjų tyrimas. Autorius, Peteris Brownas (angl. Peter Brown), 1967 m. išleistoje knygoje (su vėlesniais papildymais) pateikia ne tik biografinį Augustino portretą, bet ir analizuoja jo religines idėjas, kurios formavo Peteris … [Skaityti toliau…]
Mircea Eliade knyga, lietuviškai pavadinta „Šventybė ir pasaulietiškumas“, originalo kalba prancūzų – „Le Sacré et le Profane“, yra vienas pagrindinių religijotyrininko veikalų, nagrinėjančių šventumo esmę ir jo vietą žmogaus gyvenime. Autorius, Mircea Eliade (rumunų kilmės, pranc. Mircea Eliade), 1957 m. išleistoje knygoje analizuoja, kaip religinis žmogus suvokia šventą laiką, erdvę ir simbolius, palygindamas tai su … [Skaityti toliau…]