Sibylės (gr. Σίβυλλαι, lot. Sibylla) – tai mitinės senovės pranašės, kurios, kaip tikėta, įkvėptos dievų, ypač Apolono, skelbė dieviškas pranašystes. Senovės pasaulyje jos turėjo ypatingą autoritetą, o jų išsakytos žinios buvo laikomos svarbiu religiniu ir politiniu vadovu. Nors sibylės dažnai siejamos su graikų ir romėnų kultūromis, jų įtaka buvo jaučiama ir vėlesniais laikais – ypač ankstyvosios krikščionybės kontekste.
Sibylų pranašystės (lot. Oracula Sibyllina, gr. Σιβυλλιακά χρησμοί) – tai tekstų rinkinys, parašytas eiliuota forma, kuriame pateikiamos įvairios pranašystės apie žmonijos ateitį, tautų likimus, karus, nelaimes ir net pasaulio pabaigą. Šie tekstai nėra vientisi – tai kelių šimtmečių laikotarpiu surinktos įvairios pranašystės, kurių autorystė priskiriama skirtingoms sibylėms.
Manoma, kad iš viso buvo apie 10–12 sibylų, priklausomai nuo šaltinių. Žymiausios – Kumanės sibylė, veikusi Italijoje netoli Neapolio, Delfų sibylė Graikijoje ir Eritrėjos sibylė, kurios pranašystės buvo ypač populiarios vėlesnėje krikščioniškoje tradicijoje.
Pirmosios žinios apie sibyles pasirodo jau VIII a. pr. Kr., o pačios pranašystės pradėtos rinkti ir sisteminti daug vėliau – ypač Romos imperijos laikais. Pasak legendos, paskutinysis Romos karalius Tarkvinijus Išdidusis iš Kumanės sibylės nupirko dalį šių pranašysčių – tai vadinamosios Sibylų knygos, kurias saugojo Romos žyniai (quindecimviri sacris faciundis). Kai šios knygos buvo sunaikintos gaisre 83 m. pr. Kr., romėnai stengėsi jas atkurti, rinkdami fragmentus iš įvairių vietų.
Nors sibylės kyla iš pagoniškos tradicijos, jų pranašystės buvo perinterpretuotos ir įtrauktos į krikščioniškąją simboliką. Viduramžiais manyta, kad kai kurios sibylės skelbė apie ateisiantį Mesiją, Jėzų Kristų. Todėl jos atsidūrė ir krikščioniškoje ikonografijoje – pavyzdžiui, Mikelandželo freskose Siksto koplyčioje greta Senojo Testamento pranašų pavaizduotos ir kelios sibylės.
Sibylės atlieka svarbų vaidmenį kaip mitinio religinio autoriteto simbolis. Jos parodo tą laikotarpį, kai religija, politika ir mitologija glaudžiai persipynė. Net jei jų pranašystės nebuvo vienalytės ar tikros, jos įkvėpė menininkus, filosofus ir teologus visais laikais.