Agnosticizmas (iš gr. a-gnōsis – „nežinojimas“, „nepažinumas“) yra filosofinė pozicija, teigianti, kad žmogus negali turėti tikro, galutinio žinojimo apie metafizinius klausimus, tokius kaip Dievo egzistavimas, sielos prigimtis, pomirtinis gyvenimas ar absoliuti tikrovės struktūra. Šį terminą XIX a. suformulavo britų biologas Thomas Huxley, tačiau pati idėja yra daug senesnė ir aptinkama tiek antikinėje filosofijoje, tiek Rytų tradicijose.
Agnostikas nėra tas, kuris „abejoja viskuo“, ir tikrai ne tas, kuris „niekuo netiki“. Agnostikas yra žmogus, kuris pripažįsta žmogaus pažinimo ribas ir atsisako teigti daugiau, nei leidžia įrodymai ar patirtis. Tai pozicija, kuri sako: „Mes nežinome, ir galbūt negalime žinoti.“ Agnostikas gali būti artimas tiek tikinčiajam, tiek ateistui, priklausomai nuo to, kaip jis vertina tikėjimo galimybę, tačiau pats agnosticizmas nėra nei tikėjimas, nei netikėjimas – tai santūrus, intelektualiai sąžiningas atsargumas.
Agnosticizmas remiasi mintimi, kad žmogaus protas yra ribotas, o tikrovė – daug sudėtingesnė, nei mes galime suvokti. Todėl klausimai apie Dievą ar absoliučią būtį yra ne tiek neteisingi, kiek nepasiekiami. Agnostikas gali pripažinti, kad egzistuoja kažkas aukštesnio, bet kartu teigia, kad mes negalime to apibrėžti ar įrodyti. Ši pozicija dažnai siejama su moksliniu mąstymu, nes ji reikalauja įrodymų ir atsisako dogmų, tačiau kartu ji nėra priešiška religijai – ji tiesiog atsisako priimti metafizinius teiginius kaip faktus.
Agnosticizmas turi kelias formas. Stiprus agnosticizmas teigia, kad žmogus iš principo negali žinoti metafizinių tiesų. Silpnas agnosticizmas sako, kad šiuo metu mes nežinome, bet galbūt ateityje žinosime. Agnostinis teizmas pripažįsta tikėjimą Dievu, bet kartu teigia, kad Dievo prigimtis yra nepažini. Agnostinis ateizmas netiki Dievu, bet pripažįsta, kad absoliutus įrodymas neįmanomas. Visos šios pozicijos turi bendrą branduolį – jos atsisako dogmatiškumo ir pripažįsta žmogaus pažinimo ribotumą.
Istoriškai agnosticizmas buvo svarbus modernios filosofijos ir mokslo raidoje. Jis padėjo atskirti tikėjimą nuo žinojimo, religiją nuo metafizikos, o mokslą – nuo spekuliacijos. Agnostikai pabrėžia, kad tikrasis intelektinis sąžiningumas prasideda nuo pripažinimo, jog ne viską galime suprasti. Tai nėra silpnumo ženklas – tai brandos ženklas, nes žmogus, kuris pripažįsta savo ribas, gali ieškoti tiesos be išankstinių nuostatų.
Žymūs agnostikai
1. Thomas Huxley (Tomas Hakslis) – britų biologas, sukūręs patį terminą „agnosticizmas“ ir apibrėžęs jį kaip intelektinį nuosaikumą metafizikos klausimais.
2. Bertrand Russell (Bertranas Raselas) – filosofas, teigęs, kad sąžiningiausia pozicija Dievo klausimu yra agnostinė, nes įrodymų nepakanka nei teigti, nei neigti.
3. Carl Sagan (Karlas Saganas) – astronomas, pabrėžęs žmogaus žinojimo ribotumą ir atsargumą kosmologiniuose klausimuose.
4. Robert Ingersoll (Robertas Ingersolis) – garsus XIX a. oratorius, laikęs agnosticizmą moralinio sąžiningumo ir proto laisvės išraiška.
5. Charles Darwin (Čarlzas Darvinas) – evoliucijos teorijos kūrėjas, rašęs, kad žmogaus protas negali galutinai spręsti apie Dievo prigimtį.
6. Stephen Hawking (Stivenas Hokingas) – fizikas, teigęs, kad Visatos kilmės klausimas gali būti nepasiekiamas žmogaus supratimui, todėl laikėsi agnostinės pozicijos.
7. Arthur C. Clarke (Artūras Klarkas) – rašytojas ir futuristas, manęs, kad žmogaus žinojimas per menkas, kad galėtų spręsti apie aukštesnę būtį.
8. Sigmund Freud (Zigmundas Froidas) – psichoanalizės kūrėjas, laikęs religiją psichologiniu reiškiniu, o metafizinius klausimus – nepažiniais.
9. H. G. Wells (Herbertas Džordžas Velsas) – rašytojas ir mąstytojas, teigęs, kad žmogus negali turėti tikro žinojimo apie dieviškumą.
10. Susan Sontag (Sūzana Sontag) – intelektualė, pabrėžusi tikrovės sudėtingumą ir atsargų požiūrį į metafizinius teiginius.