Kas yra kas – tai skyrius, kuriame trumpai aprašomi daiktai, žmonės, reiškiniai apie religiją.
Tiesos gryninimas – tai procesas, kai ieškoma, atskleidžiama ir apvaloma tikėjimo ar gyvenimo tiesa nuo klaidų, netikslumų arba iškraipymų. Šis reiškinys dažnai susijęs su dvasiniu augimu ir tikėjimo gilinimu, kai žmogus arba bendruomenė sąmoningai stengiasi sugrįžti prie esminių ir nekintančių tiesos principų. Tiesos gryninimas nėra vien intelektinis veiksmas – tai ir dvasinės pastangos, kurios apima … [Skaityti toliau…]
Herezija – tai nukrypimas nuo tradicinio tikėjimo mokymo arba dogmos, laikomas klaidingu arba ereziniu religinės bendruomenės kontekste. Terminas kilęs iš graikų kalbos žodžio „hairesis“, reiškiančio pasirinkimą arba nuomonę. Krikščioniškoje tradicijoje herezija dažniausiai suprantama kaip sąmoningas atmetimas arba iškraipymas doktrinos, kuri yra laikoma esmine tikėjimo dalimi. Istorijoje herezijos samprata iškilo dar ankstyvojoje Bažnyčios eroje, kai pradėjo … [Skaityti toliau…]
Engrama yra terminas, kilęs iš neuropsichologijos, apibūdinantis smegenyse atsirandantį biologinį pėdsaką arba struktūrinį ir funkcinį pokytį, susijusį su atmintimi ir mokymusi. Tai hipotetinė biologinė „žymė”, kuri susiformuoja, kai žmogus ar gyvūnas įsimena informaciją, patiria emociją arba mokosi. Terminas „engrama” pirmą kartą buvo pavartotas vokiečių biologo Richardo Semon’o XX amžiaus pradžioje. Engrama laikoma atminties pagrindu – … [Skaityti toliau…]
Žodis eretikas lietuvių kalboje yra senesnė forma, kilusi iš lotyniško haereticus, kuris reiškė „tas, kuris nukrypsta nuo tikėjimo“. Pats lotyniškas terminas atėjo iš graikų kalbos žodžio haíresis – „pasirinkimas“, „mokyklos pasirinkimas“. Iš pradžių šis žodis graikų filosofijoje turėjo neutralią prasmę – pasirinkti tam tikrą mąstymo kryptį ar mokyklą. Tačiau krikščioniškoje tradicijoje jis įgavo neigiamą atspalvį: … [Skaityti toliau…]
Dieviškoji akis – universalus simbolis, naudojamas daugelyje religinių ir dvasinių tradicijų, reiškiantis dieviškąją viską matančią ir viską suprantančią sąmonę. Šis simbolis dažnai vaizduojamas kaip akis, apsupta spinduliuojančios šviesos arba trikampyje, kuris simbolizuoja šventąją Trejybę krikščionybėje. Tai vienas iš galingiausių metafizinių įvaizdžių, atspindinčių aukštesnės jėgos buvimą, stebėjimą ir vedimą. Biblijoje dieviškosios akies idėja susijusi su Dievo … [Skaityti toliau…]
Dieviškoji simfonija – tai terminas, dažnai naudojamas apibūdinti muzikos kūrinius, kurių tematika, struktūra ar emocinis poveikis artimas dvasinei ar transcendentinei patirčiai. Ši frazė paprastai vartojama apibūdinti didingus, įkvėptus, universalias tiesas ir žmogaus dvasinę kelionę perteikiančius kūrinius. Muzikos pasaulyje „dieviškoji simfonija“ gali būti suvokiama ne tik kaip estetinis reiškinys, bet ir kaip metafizinė išraiška, kalbanti apie … [Skaityti toliau…]
Dieviškoji šviesa yra dvasinė ir simbolinė sąvoka, reiškianti dieviškosios tiesos, meilės, išminties ir palaimos skleidimą į žmogaus gyvenimą bei pasaulį. Šviesa nuo seniausių laikų laikoma universaliu simboliu, susijusiu su aukščiausiomis vertybėmis, dieviškais apreiškimais ir žmogaus siekiu priartėti prie tobulumo. Biblijoje šviesa dažnai minima kaip Dievo prigimties ir Jo veikimo simbolis. Pradžios knygoje sakoma: „Tebūna šviesa!“ … [Skaityti toliau…]
Dieviškoji karma – tai sąvoka, kuri sujungia karmą, kaip moralinį ir dvasinį veiksmų bei jų pasekmių dėsnį, su aukštesnės jėgos, dažnai laikomos dieviškąja, veikimu. Ši idėja atsiranda įvairiose religijose ir dvasinėse tradicijose, kurios tiki, kad mūsų mintys, žodžiai ir veiksmai sukuria tam tikrą energiją ar rezultatą, o dieviškoji tvarka užtikrina šių pasekmių teisingumą ir harmoningą … [Skaityti toliau…]
Dieviškoji proporcija, dar vadinama auksine proporcija ar auksiniu pjūviu, yra matematinė sąvoka, turinti gilias estetines, filosofines ir dvasines reikšmes. Ši proporcija simbolizuoja tobulą harmoniją, simetriją ir pusiausvyrą, kurią galima aptikti gamtoje, mene, architektūroje ir net žmogaus kūryboje. Matematiškai dieviškoji proporcija apibrėžiama kaip dviejų dydžių santykis, kai didesnysis dydis yra proporcingas mažesniajam taip, kaip visuma yra … [Skaityti toliau…]
Trys dieviškosios dorybės – tai krikščioniškoje teologijoje apibrėžtos dvasinės vertybės, kurios kyla iš Dievo ir nukreipia žmogų į amžinąjį gyvenimą. Šios dorybės – tikėjimas, viltis ir meilė – yra laikomos svarbiausiomis krikščioniškojo gyvenimo savybėmis, kurios ne tik veda žmogų Dievo link, bet ir ugdo jo santykį su kitais žmonėmis. Šių dorybių reikšmė aptarta Šventajame Rašte, … [Skaityti toliau…]
Antropoteosofija yra filosofinė ir dvasinė sistema, susijusi su žmogaus (antropos), Dievo (theos) ir išminties (sophia) sampratų integracija. Šis terminas siekia apibūdinti žmogaus ir dieviškojo principo tarpusavio ryšį per gilesnį pažinimą ir asmeninio tobulėjimo procesą. Antropoteosofija tiria žmogaus, kaip sąmoningos būtybės, vietą pasaulyje, jo santykį su dieviškumu bei universaliąmis dvasinėmis vertybėmis. Ši idėja jungia antropologinius, filosofinius, … [Skaityti toliau…]
„Dieviškoji matrica“ – tai idėja, sujungianti kvantinės fizikos įžvalgas, religinius šventraščius ir žmogaus vidinio ryšio su pasauliu paieškas. Ši koncepcija kelia mintį, kad visata nėra atsitiktinių dalykų visuma, o greičiau sąmoningai suderinta sistema, kurioje visi esame neatsiejama dalis. Ši mintis yra glaudžiai susijusi su daugybe filosofinių ir dvasinių mokymų, kurie per šimtmečius bandė paaiškinti žmogaus … [Skaityti toliau…]